[Angelina Presley]

Vaikinukas visą laiką stebėjo savo brolį. Jis aiškiai matė, kad jam skaudėjo.
- Kodėl gi ne? Ar tekėsi už manęs? - Paklausė jaunasis klastuolis pats nusijuokdamas ir pažvelgdamas į brolį. Jo žaizdos jau buvo sutvarkytos. Julian kiek lengviau atsiduso ir mandagiai padėkojo Madam. Ši atsakė jam šypsena. Berniūkštis kaip mat pasiveja savo brolį dvynį bei kartu su juo išėjo iš ligoninės apleisdamas patalpas.
- Tik pabandyk nusiplėšti bent vieną pleistrą ar atsibintuoti bintą užvyniosiu taip, kad nebepajudėsi. Ir aš nejuokauju. - Kiek griežtokai tarė Julian'as pažvelgdamas į brolį. Jis tikrai nejuokavo. Tada nebūtų prireiken net Madam, o klastuolis būtų pats apibintaves brolį. Na tik daug daugiau. Galiausiai vaikinukai kartu nužygiavo kolidoriu tolyn.

[Elzė Merė Smitherson]

Mergina nė nepastebėjo kaip viskas pasikeitė ir mokiniai dingo. Liko tik ji ir pomfri. Slaugė netruko paguldyti pacientę į artimiausią lovą ir apžiūrėti Elzę. O šioji, tiek atkentėjusi bandydama neužmigti dabar sau leido tuo pasimėgauti. Žinojo, kad Pomfri niekam neleis čia numirti.
Tokia idėja nesužavėjo senolės ir jai teko net kelis kartus gaivinti Smitherson.
Tuo metu mokyklos seselė visur viską spaudėliojo ir ieškojo kas šiai švilpei negerai, priversdama ligonę aikčioti ir dūsauti. Radusi šonkaulio ir pėdos lūžius senutė nubėgo iki sandeliuko, ko nors paimti lūžiams ir įkandimui subintuoti.
-Siaubas. Kaip vaikai taip sugeba šiais laikais, dabar net vaikščiot nebeišgali, - visą kelią burbėjo Madam, - nuo kada mokiniai tokie ploni pasidarė? Taip ir gaunasi tada, kad be sąmonės lieka. Anais laikais visi daug normalesni buvo. Pasisekė mergiotei, kad iš vis gyva pasiliko.
Taip, Elzei tikrai pasisekė, kad apsiėjo tik lūžiais, įbrėžimais ir mėlynėmis. Gerai, kad žmonės turi tokį dalyką kaip kaukolė, nes tada mergina būtų iš miško išėjusi be smegenų. Nepaisant to, kad žalos, palyginti, mažai, iš išorės vaizdas buvo klaikus. Apiplyšę ir pomfri prakirpti rūbai, daug tvarsčių, kūnas nusėtas mėlynėmis. Veidas taip pat. Prakirsta lūpa ir kraujais apsinešęs baltas veidelis buvo sutvarkytas ir dezinfekuotas. Gerai, kad niekas šalia negulėjo.
Po kelių valandų perrengta, išprausta ir mieganti švilpė atrodė prideramai, kad gulėtų šioje vietoje ar netgi eitų iš čia, bet Pomfri neleido. Be to ir Elzė turėjo keistą savybę - mėgo ligonines, taigi viskas gerai.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Kai iš pradžių sužinojo, jog nukentėjusi yra Elzė Merė Smitherson, Igorio atmintyje iškilo Antrojo Hogvartso mūšio pirmoji žūtis - nežinomo švilpio kūnas buvo rastas prie užšalusio ežero.
Tą kartą jo įbrolis nutempė lavoną į ligoninės sparną. Šį kartą kažkokie mokiniai surado ir ją nutempė į ligoninės sparną. Skirtumas tik tas, jog Elzę aptrankė kentaurai.
Buvęs magiškų gyvūnų priežiūros profesorius ir Švilpynės vadovas sparčiais žingsniais lėkė link ligoninės sparno. Galvoje pralėkdavo įvairios dvejonės, įtarimai, nuogastavimai. Viskas jau prasidėjo.
Galbūt Iano vilkolakių judėjimas nebūtų pastebėtas ir taip stipriai sureikšmintas šių įvykių stebėtojų, tačiau kaip cunamio bangai užkritus ant pakrantės kitiems keistiems įvykiams - nori nenori apie tai susimąstai ir pradedi lengvai panikuoti.
Mela atportavo apie agresyvius arkomantulus, tris paslaptingai nužudytus vienaragius, trolis - mokykloje, Kajus pagaliau teikėsi prisiminti apie chimerą grotoje. Dabar kentaurai, o prieš tai - žinia, jog Ahailo dokumentai, užbaigsiantys priešpriešą tarp Lorijanų, Emousų ir Senato, Medžiotojų, yra sunakinti. Mintys, jog seni priešai kažkaip siejasi su magiškų gyvūnų šėlionėmis, tampa neapkenčiamai skaudžios. Kas jiems iš to? Ko jie siekia?
Nuspaudęs rankeną, Igoris atsidūrė palatose. Mėlynai pilkos akys kaip mat nukrypo į miegančią švilpaitę. Hileris kietai sučiaupė lūpas, akimis nuskenuodamas mergaitės sužalojimus. Dešinės pėdos lūžis, kelių šonkaulių lūžiai, milžiniškos mėlynės ant rankų, krūtinės - buvo tik iš nedaugėlio Pomfri sutvarstytų sužalojimų, o ir mergaitė atrodė kaip gyva mumija.
Nieko nelaukdamas Igoris padėjo hilerio krepšį ant staliuko ir pradėjo jame kuistis.
-Erikai, sutvarkyk jos lūžius,- nepakeldamas akių nuo vieno kraujo papildomojo eliksyro butelaičio.
Tuo tarpu prisiartino Pomfri. Senoji slaugė glaustai ir aiškiai dar kartą pakartojo kas mergaitei nutiko, o Igoris vis niaukėsi ir niaukėsi. Šiuo atveju Erikas turėjo atlikti didžiausią darbą - lūžiai jo specialybė, tačiau Igoris vis neapsiprato su ta mintimi, kodėl taip kentaurai pasielgė su Smitherson. Kai ji pabus - tada Erikas jam perduos rolę. Dabar tegalėjo tik išgydyti įbrėžimus.
Mergaitė buvo pablyškusi, tačiau neprarado tiek kraujo, jog reiktų griebtis eliksyrų. Igoris padėjo kraujo papildomąjį eliksyrą šalia krepšio ir arčiau prisiartinęs prie nukentėjusios mostelėjo lazdele. Įbrėžimai pabalo ir galiausiai dingo, o lūpų oda išsilygino - nė nebūsi pagalvojęs, jog prieš keliolika minučių buvo praskeltos. Vėl sugrįžo prie krepšio ir išsitraukė žalio stiklo butelaitį. Atkimšęs buteliuką su eliksyru, paėmęs švilpės galvą, ją atsargiai pakėlė ir sugirdė eliksyrą.
-Stevie, - tyliai prabilo,- kažkas mokino tave episkey?- paklausė, atsitraukdamas nuo lovos. Lorijanas nužvelgė miegančią mergaitę, kuri turės tuoj atsibusti. Ką dabar galėjo, jau padarė. Dabar Erikui laikas pasipuikuoti su savo sugebėjimais.

[Eric Nocturn]

Erikas skubėjo kaip galėdamas, keista jam buvo būti vėl Hogvartse, bet tokiu metu tikrai nebuvo laikas svarstyti apie savo praleistus metus ten. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas galėjo atsitikti tokioje vietoje, kad tektų vykti jiems? Vaikinuko galva puikiai nedirbo. Pasaulio suvokimas dingo ir praktikantas liko pasimetęs savyje.
Bet net ir tokioje būsenoje reikėjo kažką daryti. Nužvelgęs merginą palatoje jis šiek tiek pašiurpo. Nebuvo praėję daug laiko, garbanius niekaip negalėjo apsiprasti su tokiu vaizdu. O juk atrodo, visko gali prisižiūrėti... Ypač po įdomesnių Kvidičo rungtynių.
Iš šiek tiek nuošaliau pasiklausęs kas nutiko merginai Erikas susiraukė. Šonkaulių gydyti jam nepatiko... Ir žinok tu, kurį šonkaulį reikia gydyti! Jis dar nebuvo toks gabus, o juo labiau... tvarsčiai. Bet nusprendęs, kad gali pasinaudoti nuojauta vaikinukas susikaupė Igoriui leidus po truputį ėmė vykdyti savo darbą. Jautė baimę, jautė sumišimą, bet, rodos, atlikinėjo viską sėkmingai.

[kablelis]

Stevie nė nesusiprato, kaip atsidūrė mokykloje. Tai buvo labai keista: dar ką tik ji čia lankėsi kaip eilinė mokinė, o dabar skuodžia į ligoninės sparną kaip Šventojo Skutelio praktikantė... Ką gi, su šia mintimi reikės apsiprasti.
Pamačiusi gulinčią merginą Green pašiurpo. Ji neatrodė taip blogai, tačiau kažkas grifę išgąsdino. Galbūt tai, kad nors vardo nežinojo, Green žinojo, kad ši mergina yra švilpė. Tikrai buvo mačiusi ją koridoriuose. Ir tikriausiai pamokose. O dabar turi ją gydyti?!
Savaime aišku, niekas neketino Stevei duoti kažkokių užduočių, kurios lemtų sužeistos merginos likimą. Savaime suprantama, Igoris viską atliks pats. Erikas tikriausiai jam padės. Stevie kiek paspoksos ir tiek... Vis dėlto tai pirmoji "jos" pacientė. Niekas praktikantams sudėtingų užduočių iš karto neduoda. Hileriai mokosi be galo ilgai, juk toks atsakingas darbas... O ji - tik paaugliukė, pati nesuprantanti, kokio velnio atsibastė į tą ligoninę praktikai. Argi ji planavo kada nors tapti hilere? Nesąmonė!
Vis dėlto reikėjo ne mąstyti apie tokius dalykus, o atidžiai stebėti, kas vyksta. Juk kada nors ir ji gali gauti kokią nors užduotį. Kad ir visai menką. Ir tada visai nesinorės prisiminti, kaip pirmąją dieną užuot atidžiai stebėjusi, kas vyksta, apie kažką mąstė...
Ir tada Igoris Lorijanas Greywindas uždavė klausimą. Klausimą, kuris Stevei pakišo mintį, kad jis iš merginos kažko tikisi.
- Na... - net sutriko Green. - Aš esu tuos kerus bandžiusi. Bet... Tai buvo pelė. Aš tikrai nenoriu bandyti šitų kerų su... Su ja, - tyliai užbaigė Stevie, kiek sutrikusi, kad nežino sužeistosios merginos vardo. Mintis, kad jai gali tekti bandyti kerus su šia lovoje gulinčia mergina, buvo baisi. Stevie norėjo sprukti į savo kambarį ir ten pasislėpti. O juk tas kambarys buvo ne taip jau ir toli! Juk jie ne Londone. Jie toje pačioje pilyje, kurioje Stevies laukia jos lova.
Mergina stovėjo nuleidusi akis ir bijojo pažvelgti Igoriui į akis. Eriko grifė stengėsi nepaisyti.

[Elzė Merė Smitherson]

Elzytė sapnavo. Tai buvo gražus sapnas. Smegenys jai kūrė daug vaizdų, jie keitėsi vienas po kito taip nuguldami į vietą, kur gulasi niekada neketinantys apie savo egzistenciją priminti vaizdiniai ir mintys.
Balta siena.
Vaiko piešinys.
Vyras su raudona barzda.
Lapė.
Sesė.
Kalėdų stalas.
Jeigu Elzė būtų blaiviu protu apžvelgusi šią situaciją, būtinai nubėgtų bibliotekon išsiaiškinti visus sapnus.
Tačiau švilpė nieko nematė ir negirdėjo kas vyko aplinkui. Geras buvo jausmas. Nežinoti, kad sapnuoji, bet sapnuoti. Nežinoti kur esi, bet egzistuoti. Ar toks pats jausmas ir numirti?
Plaukiojant ežero vandeny, dvi rausvos žuvys prisisiurbė prie šonų. Pasidarė lengva. Ir gera. Šešiolikmetės juokas pasklido per visus kalnus.
Mergina nežymiai šyptelėjo per miegus. Tegu tai būna ženklas, kad  mokinei pasidarė geriau.
Tada staiga ji paskendo. Elzė prigėrė skaidriame ežere. Skonis buvo siaubingas. Kartus. Saldus. Kartu ir neežeriškas. Su poskoniu.
Švilpė pro savo dideles pilkas akis pamatė šviesos tarpelį juodoje oazėje. Šviesa tunelio gale. Pradėjo mirksėti ir atsimerkė. Norėjo pašokti, bet suprato, kad yra tvirtai subintuota. Pajudėti galėjo, bet ne taip staigiai, kad pradėtų šokinėti. Tad smarkiai krūptelėjo. Per bintą nesimatė, bet žąsies oda uždominavo visą kūną ir šviesaplaukė pradėjo drebėti.
Ji atsibudo.
Norėjo apsikloti antklode, kad matytųsi tik akys. Nors geriau būtų nematyti nieko. Panoro grįžti į tą sapną, kurį jau pamiršo.
Keturios žmogystos stebėjo ją. Nežinojo, ar jos visos norėjo nužudyti, ar tiesiog aštuonios akys buvo tokios pat sumišusios iš baimės.
Igoris. Buvęs Švilpynės vadovas neleis būti nužudomai.
Kas čia įvyko?
Po miego Elzė buvo praradusi visą trumpąją atmintį. Ne viską, bet kas įvyko per pastarąsias valandas liko dar neatskleista paslaptis.
-K-kas...- savo dar silpnesniu ir tylesniu nei įprastai balseliu prašneko. Kalbėti buvo sunku. Nesugebėjo tęsti sakinio.
Visi išstatyti eliksyrai baugino. Didelis krepšys ir išimtas kažkoks raudonas kraujinis skystis. Mano kraujas! Jie išsiurbė mano kraują!
-Ar... - vėl bandė kažką pasakyti, bet neišėjo joks į balsą panašus garsas. Teks kolei kas patylėti. Jeigu jie ir ištraukė kraują, reiškia to reikėjo. Nusiramink.
Lyg mažas vaikas naujoje vietoje mergina siaubingai išsigandusiomis akimis greitai lakstė po sterilumu kvepiančią aplinką. Vyzdžiai judėjo labai greitai. Kvepavimas tankėjo panašiu greičiu. Neturės jėgų panikos priepuoliui.
Reikia apsiraminti, kol spygimas krūtinėje nepasiuntė greitai atostogauti išeinančios merginos anaiptol. Ar iš vis taip įmanoma?
Aš guliu su Pomfri ir Igoriu, ir dar dviem žmonėm. Negaliu parodyti, kad esu sužeista ar bijau. Man viskas gerai. Man viskas gerai.
Ei, aš mirsiu tik per savo lavoną.
Mintis apie mirtį reikėjo pakeisti visai įmanomais būdais. Kad ir dramblys. Jis yra avokadas. Man reikia būti gyvai, kad Arnolda pradėtų eiti į karą, o šitas man kažką darantis žmogus būtų pilkas.
Vargšelė Elzytė! Bandydama atsiriboti ir nemąstyti apie savo mirtį pati susisuko savo mintyse.
Jeigu kažkas kažko paklaustų, gautų atsakymą apie boružėles ir jų antakius. Reikėjo tikėtis, kad niekas iš čia nesugalvos nusiųsti Elzės į Skutelio vaikų ir paauglių psichiatrinį skyrių.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Kol nesusipatoginęs Erikas atlikinėjo savo darbus, Igoris dirstelėjo tiriančiu žvilgsniu į besutrikančią Stevie.
-Šiandien tau nereiks, nes tiksliai nežinau kokie yra realūs tavo kerėjimo įgūdžiai. Ramiai, aš tik paklausiau.
Tada nusisuko. Jis nežinojo kiek laiko praėjo, kol Elzė atsibudo.
Išbąlusi, sutrikusi, išsigandusi švilpaitė atrodė kaip išgąsdinta pelytė, užspausta kampelyje didelio ir grėsmingo katino.
-Ei, nurimk,- staigiai pabandė nuraminti buvusio savo koledžo narę savo ramiu balsu- Esi gyva ir saugi.
Klausimų apie užpuolimą bent šiai akimirkai nė negalėjo būti - mergaitė atrodė beviltiškai. Hileris švelniai palietė Smitherson petį
-Elze? Nurimk, mergyt. Tavęs niekas daugiau nesužeis,- ramino kiek mokėjo.
Jaunas vyras skubiai dirstelėjo į į Stevie.
-Surask mano krepšyje mėlyno skysčio eliksyrą su užrašu "raminamieji".
Taip, žiobarai turėjo savo raminamuosius, burtininkai - savo. Tik burtiniškieji buvo mėlynos spalvos skystis, kurio sudėtyje buvo levandų, pipirmetės ir krokodilo širdies - apie jo sudėtį geriau garsiai nekalbėti.
Laukdamas kol naujoji praktikantė susigaudys ir pradės ieškoti, Igoris klausianančiai žvilgtelėjo į Eriką, tarsi klausdamas ar šis jau iki galo atliko savo darbą.
-Elze, prisimeni mane? Esu Igoris, čia Erikas, o čia - Stevie, - trumpai pristatė mergaitei savo darbo kolegas, vildamasis, jog ši neprisibijos jų ir leisis jų išgydoma.
Širdyje troško viską kas nutiko išgirsti iš pačių Elzės lūpų, tačiau susilaikė neskubėti, nors kaip gerai įsivaizdavo lenkiantis link Magijos Ministerijos ketvirtą lygį, kur yra įsikūręs su kentaurų ryšiais dirbanti valdyba.
-Kaip jautiesi? Kur nors jauti skausmą? Nesvaigsta galva? - klausimai savaime išsprydo iš lūpų ir tą akimirką Igoriui dingtelėjo mintis ar viltis, jog jaunoji raganaitė dar labiau nesutriktų. Rupke, kaip jis galėjo užmiršti, jog ši vos prakalba?
-Jei kur skauda - surauk antakius, gerai?

[Eric Nocturn]

Kol vaikinas darbavosi mergina spėjo ir pabusti. Tai jį sutrikdė ir išgąsdino, bet, darbas, regis, buvo jau atliktas. Linktelėjęs Igoriui vaikinukas dar geriau įsižiūrėjo į pacientę ieškodamas kažkokių skausmo ženklų, tik, deja, matė tik baimę. Tokia situacija jį trikdė, siaubingai trikdė. Jis norėjo žinoti kas čia nutiko. Norėjo žinoti, kaip po velnių ši mergina nukentėjo. Juk čia Hogvartsas, čia žmonės kenčia vieni nuo kitų, o ne nuo gyvūnų...
Erikas jau ruošėsi pasitikslinti, ar merginai dar kažką skauda, tačiau jį pralenkė Igoris. Pabandęs išsprausti šypsenėlę vaikis nužvelgė nepažįstamąją ir vėl ėmė tyrinėti ją. Gal jam nepavyko tinkamai atlikti visko, kas buvo liepta? Gal ji dabar kenčia ir būtent dėl to yra tokia išsigandusi?
-Tik nemeluok...-ne per garsiausiai ištaręs Erikas žvelgė į merginą. Nežinia kodėl, bet jis nujautė, kad tokioje būsenoje esantis žmogus gali pradėti meluoti, kad jam viskas gerai iš baimės. Iš noro likti vienam.  Vis dėl to, mergina nebuvo pirmoji jo paciente, nors šioji labiausiai gąsdino vaikį...

[kablelis]

Praktikos vadovui pasakius, kad nereikės atlikinėti kerų, Stevei gerokai atlėgo širdis. Ji tik dabar suprato, kaip buvo išsigandusi. Iš viso... Ko ji lindo į tą praktiką? Juk ji tik... Nežinanti ką daryti su gyvenimu paauglė!
- Gerai, - labai tyliai sumurmėjo mergina. Visiškai nebuvo pasiruošusi kažką daryti.
Tada sužeistoji mergina atsibudo. Elzė? nustebusi paklausė savęs rudaplaukė. Susimąstė, ar kada teko girdėti šį vardą. Gal ta mergina niekada neina į pamokas? Vis dėlto juk jos greičiausiai panašaus amžiaus, atrodo, per tiek laiko bent vardą tikrai turėjo girdėti.
Nespėjus daugiau nieko pamąstyti Igoris davė užduotį. Atrodo, visiškai paprastą ir suprantamą užduotį. Netgi nemagišką. Deja, net ir toks paprastas prašymas sutrikdė Stevię. Ji kelias akimirkas spoksojo į vyriškį nieko nesuprasdama.
- Ak, taip, - galiausiai atsitokėjo ir prisiartino prie krepšio. Laimei, reikalingą eliksyrą rado netikėtai lengvai ir netrukus įteikė jį Igoriui.
- Jai viskas bus gerai? - dar tyliai paklausė.

[Elzė Merė Smitherson]

Sakytum keturi nepažįstami žudikai prievarta pasodinti šalia ir dabar jiems reikia iškęsti kelis mėnesius kartu. Visi bijo vienas kito. Niekas nenorėjo čia būti. Tai buvo patys skausmingiausi ir labiausiai baimės perpildyti kitų matyti žvilgsniai Elzės gyvenime.
Sunki Igorio ranka dar labiau išgąsdino mergaitę. Tuo pačiu ir pažadino iš savo boružiškų minčių.
Jie juk negali taip bijoti manęs. Ar aš taip baisiai atrodau? Šešios siaubu persmelktos akys žiūrinčios į bejėgę ją. Kaip jai reikėjo jaustis, kai ji bijojo lygiai taip pat? Gal ir ne prošal tie raminamieji.
Mėlyna. Graži spalva. Dangus mėlynas. Vandenynai mėlyni. Mano raminamieji mėlyni. Nemalonu buvo laukti, kol jai atkimš butelaitį ir sugirdys skystį kaip ką tik gimusiai pandai. Geriau bus apsimesti, kad ji nežino, jog to padaryt negali ir pradėti vangiai judinti subintuotas rankas. Nieko neišėjo, juo labiau švilpė negalėjo įsivaizduoti kaip atsigeria to skysčio neapsilaisčiusi. Praradusi viltis sunkiai, bet negirdimai atsiduso. Gėda buvo žiūrėti į žmones žvilgsniu, rėkiančiu ''pamaitinkite mane''.
Einant kitiems žodžiams palinksėjo. Prisimena Igorį. Rodos, į rutiną įsimaišė dar du nauji pažįstami vedai, kuriems nukentėjusioji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Erikas ir Stevie. Malonu, draugeliai.
Mintys dar nebuvo visiškai išsivaliusios nuo migdomųjų vaistų, kas yra gana būdinga žiobarams po narkozės. Elzė abejojo, kad tai būna ir burtininkams su migdomaisiais iki dabar. Arba švilpė tiesiog labai silpna vaistams.
Palinksėjo. Ne, jai nieko neskauda. Nieko nejautė. Kaip neįdomu. Viskas buvo aptirpę ir nutirpę, kas jai galė skaudėti? Nebent galvą šiek tiek diegė, bet tai atrodė normalu. AŠ NEMELUOJU, ERIKAI.
Stevie paklausė labai svarbaus klausimo. Ar jai bus viskas gerai. Tai rupėjo pačiai Elzei labai labai. Ar jai liks randų? Ar ji liks gyva? Kodėl ji buvo užpulta?
Ne, mergina negalėjo tylėti. Tiesiog neįmanoma tylėti.
Per palatą nuaidėjo virtinė silpnų kosulių.
-Ghm, ma-hm, man viskas ger, - jai pavyko. Elzė prašneko ir tegul tie žmonės supranta viską iš pusės žodžio. Ar ne imbierinė arbata padeda nuo kosėjimo? Nors tie žmonės vistiek mane girdys eliksyrais.
Visas tas kalbėjimas siurbė jėgas, tačiau vistiek mergina rinkosi netylėti:
-Ačiū, ergh, jums, - šį kart sujudinti balso stygas buvo kur kas lengviau. Žiū, gal po kelių sakinukų pradėsiu normaliai pasakas sekti?
Kas dabar? Gal Igoris su pagalbininkais pagaliau pradės dirbti normalius darbus, o ne sedės įklimpę čia su kažkokia savižude mergaite. Gal ją pagaliau paliks Pomfri priežiūros valiai?
Visgi, kai toji senolė rūpinosi švilpe, nebuvo tokia jausmo širdelėje. Jausmo, kad ji kažkam trugdo. Ir apskritai Igorio šiek tiek bijojo. Tai buvo pagarbi baimė.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Erikas, rodos, panikavo, tačiau jaunas vyras tik dėbtelėjo į šį, kad pastarasis bent jau nusiramintų - Elzė išgyvens ir taškas.
Stevie padavius raminamuosius, Igoris mikliai atsuko butelaitį, tuo pat metu nenuleisdamas akių nuo pacientės. Mintyse dėliojosi žodžius ką pasakys praktikantams, kai grįš į Skutelį. Pastabos apie darbą, ir apie šią vykstančią velniavą su magiškais gyvūnais. Jis nutuokė, kad greitu metu į Skutelį pradės plūsti sužeistųjų jūra ir reiks imtis visų priemonių visiems padėti. Vylėsi, kad tai bent jau nutiks po jo ir Melos stažuotės Brazilijoje - hilerių ir taip mažai.
Lorijanas atspėjo į merginos akių jos mintis. Išvaizda. Vyptelėjo. Svarbiausia sveikatai, o ne išvaizda, Elze.Tačiau nieko nesakė, tik švelniai paėmė jos galvą (prisiminė Emi) ir atsargiai jai sugirdė raminamuosius. Kai viskas buvo baigta, tuščią butelaitį pastatė ant staliuko.
-Elzė išgis, jai viskas bus gerai,- ramiu balsu pabandė išsklaidyti trijulės dvejones ir baimes, - Turėsi daug ilsėtis, Elze,- griežtai tarė, tačiau balsas vėl tapo ramus.
Už lango pradėjo lyti. Buvo visiškai pamirštas laikas. Kiek jie čia laiko praleido? Kur dabar yra kentaurai? Ką Hogvartso vadovybė nusprendė daryti po šio įvykio?
Neapsikentęs nuo klausimų, Igoris grįžtelėjo į kolegas.
-Stevie, Erikai, eikit pas Pomfri ir sueiškok mokinius, atnešusius Elzę. Išklausinėk jų ar nematė kentaurų ar ko nors dar. Jei kas, nueikite į įvykio vietą. Viskas aišku? - mėlynai pilkos akys pervėrė šiuos du,-  Liksiu prie Elzės ir jos išklausinėsiu. Visos šios informacijos reiks keliaujant į Magijos Ministerijos ketvirtą aukštą,- paaiškino. Tada žvilgtelėjo į švilpę.
-Gali man papasakoti viską, ką prisimini?

[Eric Nocturn]

Stebėdamas Elzė vaikinukas nuplaukė kažkur į savą pasaulį. O ką jame darė - neaišku. Lyg ir mąstė, lyg ir nemąstė... Aišku tik tiek, kad kai vėl atkreipė dėmesį į veiksmą, vykstantį šalia jo, jis visiškai neatsiminė kas buvo jo galvoje.
Gauti dar vieni nurodymai Eriką sutrikdė, bet ką padarysi. Linktelėjęs Igoriui šis atsisuko į Stevie.
-Tu eini mokinių, aš į įvykio vietą, ar darome viską kartu?- tada geriau pamąstės numojo ranka.-Tiek tos... Einam pas Pomfri,-ir nieko nelaukęs garbaniukas pasišalino iš palatos. Kažkaip nesinorėjo jam ten būti. Galbūt nuo praeitų pacientų, galbūt būtent nuo šios, palata buvo permirkusi ne pačiais maloniausiais jausmais. Kažkam skaudėjo, bet ne žaizdas, o vidų, kažkas pyko... Erikas tai jautė, nors nesuvokė, kodėl.

[Elzė Merė Smitherson]

Ne, nereikia. Aš pati. Nereikia. Nelieskite manęs, prašau. Gal kur nors yra šaukštelis. Bendrai, aš jau visai rami.
Elzė kaip visada vengė fizinio artumo kaip mirties ir nenorėjo būti liečiama jokio žmogaus, net jeigu tai būtų ją gelbėjantis buvęs koledžo vadovas.
Per kūną, nuo galvos iki kojų, perėjo šiurpuliukai. Švilpė stengėsi kuo matomiau nesiraukyti, tačiau stipriai sumerkė akis. Vos neužspringdama raminamaisiais (bet neužspringo!) mergina atsimerkė ir lengviau atsipūtė, vos hileriui patraukus rankas. Ar eliksyras veikia taip greitai?
Tačiau rodėsi, kad dar vienam čia esančiam žmogui irgi reikėjo raminamųjų. Nejaugi niekas negali pasiūlyti Erikui vaistų, kol šis neįvarė mergytei kokio širdies permušimo. Tačiau net Eriko buvimas nehileriškai nedrąsiu negalėjo kelti didesnės hormonų reakcijos, negu tai, kad labai netikėta žinia, jog ji bus gyva.
Dabar raminamųjų girdymas atrodė tikras vaistų švaistymas, o Elzytė labiau rūpinosi sutrikusiu suaugusiu vyru ir visai nepastebėjo nei jokio lietaus, nei laiko, nei langų esančių čia. Pastebėtų, kad pastaruoju metu labai daug lija ir keičiasi oras, visgi prieš kelias valandas ar dienas, ar savaites buvo siaubingai nuostabus oras. Visgi, galėtjo ir nebūti toks nuostabus, bet eh, nelankė švilpė ateities būrimo pamokų, nieko nežinojo.
O ir ilsėtis jai visai patiko. Kiek atsakomybių nukrito nuo pečių.
Visiškai aprimusi šviesiaplaukė akimis palydėjo, arba geriau, išlydėjo du žmonės iš palatos. Normaliomis aplinkybėmis mergaitė pradėtų panikuoti dėl to, kad yra palikta viena kambary su nelabai artimu žmogumi, kuris dar turi ją ir gydyti, bet dabar rodėsi visko per daug, kad dėl to stresuoti. Nors tikriausiai čia buvo viralo pasekmė.
-Aš, aš. Neprisimenu dėl ko atsidūriau miške. Tikriausiai ten nereikėjo eiti, tačiau man rodėsi, kad reikėjo ir kažkaip ten atsidūriau, ir tada, jo, - čia buvo kaip ir tiesa, į mišką atvedė tikrai ne smegenys, ypač kai švilpė yra taip bijanti pakliūti bėdon už taisyklių nepaisymą, - tada aš tieisog buvau, ir tada išgirdau didelį girdėjimą, garsą, kir nežinau kas man atsitiko. Supanikavau, sustingau. Nebeliko ką man daryt ir tada pamačiau juos. Jų buvo keli ir jie, am, gal netyčia, - nebuvo labai linkusi apskųsti kitų, - o gal ir tyčia pralėkė į mane, pro mane ir ant manęs. Tada kažkoks bebras, - kalbėdama suvokė, kad ten buvo mokinys, o gyvūnas - tik didelio kraujo praradimo sukelta haliucinacija, - ne, ten buvo mokinys, kuris irgi kažkaip ten buvo, bet mes buvome ne kartu. atitempė mane, o tada dar ir kiti mokiniai mane pamatė. Beat aš labai, atsiprašau, jokių vardų ar veidų neprisimenu. Aš, atleiskite, nelabai ką tiksliai ir pamenu.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoriui su Elzei likus dviese, hileris žvilgtelėjo į liauną švilpę. Kai ši pasakojo, jis karts nuo karto linktelėjo.
-Aišku, ačiū, kad papasakojai. Nepergyvenk. Tai normalu,- ramiu balsu pabandė nuraminti  Smitherson.
Mergaitės kalba buvo šiek tiek sujaukta, neaiški, tačiau to ir buvo galima tikėtis. Lorijanas žinojo tik viena - kentaurai buvo ir jie tikrai sužeidė mergaitę. Reikės apsilankyti ketvirtame Magijos Ministerijos lygyje. Kaip vilkolakis, jis nemėgo to aukšto, užteko to karto, kai ten užsiregistravo savo rasę sąraše. Atmintyje iškilo vieno darbuotojo ledinis, niūrus žvilgsnis, buvęs Švilpynės vadovas skubiai mintis nukreipė kita linkme.
Ar kentaurai bandys susirasiti Elzę? Ar ji buvo atsitiktinė auka? Kodėl kentaurai taip pasielgė? Ar tai yra susiję su Ianu ar ir su Magijos Ministerija? Elzė neatrodė pavojinga ar kuo nors gąsdinanti, tuo labiau, kažką slėptų itin svarbaus - Igoris nežinojo ką daryti.
-Tau reiks kelias dienas pailsėti, pabūti čia,- po tylos prabilo,- Pomfri paliksiu vaistų sąrašą, ir...Venk kiek gali Uždraustojo Miško, gerai? Beje, jei ką prisiminsi, susiek su manimi - nusiųsk pelėdą į Ūdrų Žabangus ar į Skutelį. O dabar, ilsėkis Elze, - su šiais žodžiais jaunas vyras pakilo. Šiltai nusišypsojo mergaitei.-Pasveiksi. Dėl randų neprgyvenk -jų neliks. Perduok linkėjimų švilpiams,- susidėjęs daiktus į krepšį, atsisveikino su jaunąja raganaite.
Tyliai uždaręs palatų duris už savęs, jis pasiuntė gynėją bendradarbiams su žinia, jog keliausiąs į Skutelį, kai šie atliks savo darbą, tegul susiranda jį.
Igoris susirado kelionmilčių židinį. Po kelių minučių jo jau nebuvo Hogvartse.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra plūduriavo pusiau sąmoningoje būsenoje. Ji juto, kaip ją kažkas kėlė, nes tuo metu smarkiai suskaudo nugarą. Tada nieko. Tada kažkas ją panardino į rūgštį. Ji klykė, arba tik norėjo klykti. Nebeatsimena. Arba ji tik įsivaizdavo tą rūgšties vonią. Bet po kankinimo sekė palaimingas miegas.
 Pramerkus akis, Mayrą pasitiko akinančiai balta aplinka. Tuščioje galvoje nesivartė jokia mintis ir mergina nesistengė to pakeisti. Mėgaudamasi ramybe, juodaplaukė giliai kvėpavo, jausdama, kaip jos krūtinė kilnojasi be skausmo. Tyla, kuri po turnyro užduoties sprogimų bei chimerų riaumojimo atrodė kurtinanti, dabar buvo tokia brangi. Mayra šioje būsenoje norėjo pasilikti amžinai. Be jokios atsakomybės, pavojaus ar nerimo... Tiesiog gulėti pusiau nesvarioje būsenoje, kvėpuoti ir mėgautis ramybe. Taip gera...
 Ant spintelės klinktelėjo seselės padėtas buteliukas su rausvu skysčiu ir stiklinė. Moteris, keistai nužvelgusi Mayrą, dingo už užuolaidų, kurios skyrė merginą nuo kitų pacientų. Klastuolė lėtai ištiesė rankas ir pajudino pirštus. Regis, šie veikė pilnai. Pabandžius atsisėsti, merginai teko sukąsti dantis - nugarą vis dar skaudėjo. Tiksliau, nugaros odą, kuri nuo kiekvieno įsitempimo tarsi grasino suplyšti. Atsirėmusi į nebe tokią minkštą pagalvę, Mayra pradėjo raustis netoliese buvusioje spintelėje. Ten rado jos apdegusius ir kruvinus rūbus, burtų lazdelę ir... Tą nelemtą popiergalį. Išlanksčiusi lapelį, Mayra tikėjosi ką nors pamatyti, bet pergamento skiautelė buvo tuščia kaip ir jos galva. Paėmusi lazdelę, Mayra bakstelėjo ja pergamentą ir sušnabždėjo:
-Revelio.
Ant popieriaus išryškėjo ketureilis. Kelis kartus perskaičiusi jį, Mayra taip nieko ir nesuprato. Žodis voratinkly jai iškart kėlė asociaciją su vorais, o vaikščioti tamsoje arba su užrištomis akimis tarp vorų atrodė kaip kažkoks nevykęs košmaras. Uždrausta tikrovė? Mirtis? Ar jiems lieps nusileisti į Hadą? Tada būtų logiška, kad jiems reikia vedlio ir dar tos nesąmonės su liepsna...
 Mayrai besigilinant į ketureilį, sugrįžo seselė.
-Panele Wallflower, jeigu jaučiatės pakankamai gerai, galite eiti. Eliksyrą reikia išgerti per šiandieną, bet ne visą vienu metu. Ir norėčiau priminti, kad burtų naudoti palatose negalima,-moteris priekaištingai nužvelgė lazdelę merginos rankoje. Mayra linktelėjo ir paėmusi buteliuką nurijo kelis gurkšnius klampaus bei saldaus skysčio, kuris paliko šlykštų poskonį burnoje. Šiaip ne taip išlipusi iš lovos (kada ją spėjo aprengti pižama?), Mayra susirinko daiktus ir, nepamiršdama šlykštaus gėralo, nušlepsėjo Klastūnyno bendrojo kambario link.