[Melijandra Julija Lorijan]

Mergina pavartė akis.
-Taip, manau.
Išgirdusi, kad baltapūkiui runos vaidenasi, matosi visur, Mela jau pati susiraukė. Nežinojo ką sakyti - su tokiu atveju niekada nebuvo susidūrusi ir nebuvo girdėjusi.
-Na,- buvusi drumštrangietė, mąsliai nužvelgusi klastuolį, tarė,- abejoju ar tau vaidenasi. Gal kažkas tave apkerėjo,- prisiminė brolio atvejį, kai šis per pilnatis nesugebėdavo sutramdyti pykčio,- arba išgirei kokį eliksyrą, kad taip matai. Tiesiog, gal kalbu nesąmones - pati tiksliai net nežinau.
O kas jeigu, prie to prikišo nagus Slapstūnai? Dvivardė pasijuto šaltu vandeniu aplieta. Ne, ne, taip negali būti. Apie juos nieko negirdėjau kokius du metus. Jie kažkur dingo, jie nelįstų dar sykį į Hogvartsą. Slapstūnai neturi ką čia veikti. Igorio, Džeimso, Caroline ir kitų jau čia nebėra,- švilpė nejuto, kaip stipriai sugniaužė kumštį. Sumišusi ji pabandė atsipalaiduoti.
Ferumos gi neskraido po Hogvartsą. Turbūt čia kažkas kitas taip padarė klastuoliui, o ne Slapstūnai. Gal jo bendrakoledžiai iškrėtė išdaigą ir tiek. Galbūt tai ir tiesa.
-Ačiū, Vasari,- išsiblaškiusi padėkojo rudai pilkų akių savininkė.
Tik šešiolikmečio kitas klausimas privertė merginą susikaupti ir išvyti iš minčių Slapstūnus.
-Man paskutiniai metai Hogvartse, tad nusprendžiau pasivaikščioti po pilį,- Melijandra persirišo plaukus į arklio uodegą,- Matai, anksčiau mokinausi Drumštrange, o perėjusi į Hogvartsą, pradėjau čia mokintis tik nuo trečio kurso,- paaiškino rudaplaukė ir atsiduso. Kiek prisiminė - išskyrus Vasarį - ji niekam apie tai nekalbėjo.

[Lavena Marlow]

- Nemanau, kad yra reikalas kerėti tokį nuobodų vaikinuką kaip aš, net jei ir dėl keršto, - kiek suraukęs tamsesnius antakius, suburbėjo baltapūkis, kai staiga ant šio kelių atsirado jo pačio triušis.
Baltakailis retai kada teleportuodavosi vienas be šeimininko leidimo ir priežiūros, dažniausiai pavyzdingai sėdėdavo savam narvely, grauždamas kopūsto lapus.
- Slibine, kas nutiko? - It gyvūnėlis mokėtų kalbėti kaip žmogus, visiškai sumišęs paklausė šio Vasaris, nors pasirodęs augintinis akivaizdžiai buvo sužeistas. Tik po kelių akimirkų pastebėjęs ant savųjų delnų graužiko kraujo pėdsakus ir nervingai apžvelgęs juos, Vasaris vos suvaldė beimančią tekėti ašarą ir skubiai atsigręžęs į merginą, nemandagiai praklausęs jos paskutinius žodžius, vis dar slėpdamas savąjį nervingumą ir kylančią baimę, ėmė šiai įsakinėti:
- Pakviesk pagalbos! Velnias, juk čia ligoninės sparnas, kur visi hileriai?! Mums reikia šilto vandens, rankšluosčių, nežinau, ko nors... Nagi judėk, judėk!
Priglaudęs prie savęs vargšą triušiuką, Laventis sukandęs dantis, atsargiai ėmė bandyti atidengti ant gilios, įstrižai ties pilvu einančios įpjovos užkritusį kailiuką ir įdėmiau apžiūrėti klaikią žaizdą. Darėsi koktu. Vien mintis apie artimojo draugo mirtį jaunuoliui buvo visiškai nepakeliama. Juk jis su Slibinu patyrė tiek daug visko, o dabar šis vos kvėpuodamas, leisgyvis guli šio švelniose rankose, dėl neaiškių priežasčių.
- Viskas bus gerai, viskas bus gerai... - pašnibždom ilgaausiui kartojo jaunuolis, kai staiga it apimtas transo išsitraukė savąją burtų lazdelę ir ties žaizda nubrėžė visai nežinomą ornamentą, panašų į anas runas.
Netikėtai sidabrinkailio žaizda ėmė trauktis ir gyvūnėliui, rodos, kiek palengvėjo. Netardamas nė žodžio, graikas nustebęs žvilgtelėjo į tamsiaplaukę mergaičiukę, tarsi tikėdamasis iš josios kokio nors paaiškinimo.

[Melijandra Julija Lorijan]

-Tau tik taip, atrodo, kad esi nuobodus. Antraip aš su tavim nešnekėčiau,- paprieštaravo Mela, susiraukdama. Ji nemėgo girdėti, kad žmonės save laiko nuobodžiais. Jau norėjusi tai pasakyti, išvydo balo kailio trušį ant Vasario kelių. Tai buvo gražaus kailio, keisto vardo, kaip graužikui, gyvūnas. Viskas būtų gerai su juo, jei ne nemalonus, ore tvyrojantis, vos užuodžiamas kraujo kvapas. Lorijan sustingo.
Ji taip seniai užuodė kraujo kvapą.Taip senai. Tolumoje, per miglą išgirdo nervingą klastuolio balsą.
Mela, judinkis! Jei dar sėdėsi taip, jis supras, kad užuodi kraują! Staiga, mergina pašoko ant kojų, traukdamasi iš kišenės lazdelę. Merginos lūpos virptelėjo , bet iki galo šaukiamųjų kerų pavadinimo nepasakė - sustingo it iš akmens iškalta.
Vasario lazdelės judesys, nežinomas ornamentas, Slibino žaizdos užsitraukimas - kartais Magijos pasaulyje, pasirodo, būna dar magiškesnių atsitikimų.
-Aš...aš.. nežinau,- išlemeno dvivardė rudaplaukė, į ją atsisukusiam klastuoliui, kuris nebyliai klausė, kas čia įvyko,- Nežinau.
Atsargiai atsisėdo ant lovos šalia Vasario, nužvelgė Slibiną.
-Mano brolis, Igoris, jis hileris praktikantas Skutelyje, galbūt dirbs antrame aukšte, chirurginiame skyruje. Jis nutuokia apie gydymą, o gal Sorenas von Sjuardas žinos.
Gal jie žinos, kas čia nutiko, nes nutuokia apie magiškus gyvūnus,- Melijandra buvo išmušta iš vėžių.

[Lavena Marlow]

Akimirką berniokui pasirodė, kad dailiam mergaitės veiduke atsispindėjo geidulys ar net koks stiprus troškulys it hipnozė sukaustęs jos kūną, tačiau labai to nesureikšmino, nes mat tai galėjo būti po patirto lengvo šoko susidaręs susimaišiusių minčių ir vaizdinių kratinys. Tad pasukiojęs baltą galvą į šonus ir atsargiai sekundę vėliau vėlei pažvelgęs į žaviąją pašnekovę, Vasaris išvydo paprastą sumišimą, o po to kartu jo ausis pasiekė ir šiosios balse atsispindintis tokia pat nuostabos gaidelė.
- Mhm, - nežinodamas ką beatsakyti į staigų idėjų lietų, bet ir nenorėdamas nemandagiai pratylėti, numykė graikas. Visgi dėkingas už bent šiokią tokią pagalbą ir palaikymą, maloniau vyptelėjo Melijandrai, kad ši nesijustų itin nejaukiai ir safyrinėmis akutėmis nuskenavo jėgas atgaunantį ar net jau atgavusį augintinį.
- Manau, būtų neprošal susitikt su bent vienu iš jų. Gal žinai, kuris laisvesnis? Nesinori sutrukdyti, bet reikalas tikrai skubus...

[Melijandra Julija Lorijan]

-Hmmm,- numykė, galvodama Mela, kuris iš jų - ar Sorenas ar jos brolis bus laisvesnis,- Neturiu jokios spalvos supratimo, kuris galės apžiūrėti Slibiną. Bet vis vien aš pasistengsiu pasikalbėti savo brolii, ar jis negalėtų apžiūrėti tavo triušio, gerai? - mergina žvilgtelėjo į Laventį,- O dabar...- rudaplaukė nespėjo pasiūlyti, ką galėtų imtis klastuolis, kai į palatas skubiai įžengė hilerė.
Mela skubiai dirstelėjo dar sykį į jaunesnįjį hogietį.
-Kai sužinosiu iš Igorio, duosiu tau žinią,- greitai išbėrė dvivardė mergina ir patraukė link durų,- Iki kito susitikimo, Vasari,- taip tariusi dingo Hogvartso koridoriuose, palikdama klastuolį safyrinėmis akimis vieną su atskubėjusia hilere.
Vos tik ligoninės sparnui likus už nugaros, Melijandra pradėjo bėgti.
Mintys šėlo, kaip jūros bangos.
Runos... Negi jis priklauso Medžiotojams!?

[Eleizija Stigler]

  Kvidičo rungtynės pasibaigė. Laimėjo Elytės koledžas - Varno Nagas. Visas šio koledžo bendrasis kambarys šėlo kaip pakvaišęs. Juk vis dėlto tai pergalė. Kas nešvęstų? Žinoma, laimėjimas atnešė ne tik šėlsmą, džiugesį, svajonių išsipildymą. Elei jis padovanojo problemas su sveikata. Antrasis muštuko smūgis nemaloniai trenkėsi į pilvą. Pastarąją kūno vietą dar iki šiol maudžia, skaudžia. Tas skausmas net neleidžia padoriai įkvėpti ar prakalbėti. Ar tik nebus kokio šonkaulio susilaužusi ar įskėlusi... Juk visko gali būti. Dėl visa ko reikia apsilankyti Hogvartso ligoninės sparne.
  Vis dar su pižama, kuri buvo išmarginta levandų žiedais, ir nešukuotais juodo medaus atspalvio plaukais Eleizija ranka prilaikė savo skaudančią vietą ir lėtu žingsniu patraukė link reikiamo mokyklos sparno. Kiekvienas kojos pakėlimas taip vargino merginą, kad vargšiukei vis tekdavo sustoti ir atgauti kvapą. Žinoma, atgavimas kvapo sukeldavo labai nemalonų jausmą po krūtine. Nuostabu. Tačiau juk panelė Pomfri sugrąžins muštuko apdaužytai mergaitei energingumą ir norą vėl sėsti ant tos Franko šluotos.
  Pasiekusi slaugės kabineto duris, tyliai pasibeldė ir užėjo vidun. Išties, tai buvo tik kabinetukas. Vietos nebuvo per daug. Ir taip vos tipo pati Pomfri čia. Prisėdusi mergiotė, kuri atrodė lyg būtų tik pakilusi iš karsto, išaiškino visą situaciją. Seselė akylai klausėsi varnės, pirštu vis braukdama per savo skruostą. Gal toks įprotis? Pirmoji seselės hipotezė buvo tai, kad muštukas tikriausiai sulaužė šonkaulį. Pomfri paprašė atsisėsti ant apžiūros gulto. Deja, tai reiškė, kad jos rankos turės liesti tą skaudantį sumušimą. Velnias.

  Po gero pusvalandžio.

  Išgirdusi seselės nuosprendį, varnė tik linktelėjo ir pradėjo vykdyti jos duotus nurodymus. Pirmasis buvo nors parą pagulėti ligoninės sparne esančiose palatose. Nuostabu. Be jokios veiklos praleisti visą dieną? Juk diena, praleista be mokymosi, yra veltui praleista diena.
  Įėjusi vidun, nustebo. Čia buvo tik vienas žmogus - berniukas, kuris prisivalgė magiškų pupų. O dabar tos pupos pradėjo augti jo pilve, pūsdamos ir kutendamos jį iš vidaus. Štai kas atsitinka, kai valgai viską be saiko. Lengvai linktelėjo berniokui ir, praėjusi pro jį, nupėdino prie lovos, stovinčios prie pat lango. Jei varnė čia praleis visą parą, nors žiūrės pro langą, o ne į tą keistą vaikinuką. Visas šis vaikščiojimas tikrai išvargino Elytę, tad ji nieko nelaukusi ir atsigulė į savo laikiną lovą. Iškart net nepatikėjo. Čiužinys buvo toks minkštas, kad pasijautė lyg plūduriuotų Negyvojoje jūroje.

[Nico Maquet]

  Vos pasigirdus švilpukui, skelbiančiam rungtynių pabaigą, Nikas troško pašokti ir pribėgti prie Elės. Ne tik tam, kad pasveikintų, ne: jam daug svarbiau buvo įsitikinti, kad ji nenukentėjo. Matė, kaip muštukas bent porą sykių pataikė į jo mažutę, greičiausiai skaudžiai trenkdamasis. Iš tiesų: po antrojo smūgio ji bene parkrito nuo šluotos.
  Tačiau ji nubėgo švęsti pergalės su savo koledžu. Klastuolis negalėjo jos kaltinti: ne visi gi tokie atsiskyrėliai kaip jis. Nutarė duoti jai laiko pasidžiaugti su saviškiais: ji to nusipelnė.
  Po gero pusvalandžio vis dėlto nutarė ją susirasti. Tačiau paaiškėjo, kad tai daug sunkiau negu atrodytų: rodo visą komandą, tačiau jos – nė kvapo. Tik iš jų kapitonės įkyria šypsena išgirdo, kad Eleizija nubėgo į ligoninės sparną. Greičiausiai būtų subaręs tą gaudytoją: juk ji buvo tokia neatidi, nežiūrėjo aplinkui ir tai dėl jo Elytė rizikavo sveikata, tačiau mažoji jau verkė, atrodė tikrai susikrimtusi dėl esamų aplinkybių.
  Nikas, nieko nelaukęs, nubėgo į ligoninęs sparną. Slaugė kreivai jį nužiūrėjo, burbėdama po nosimi, kad neleidžia ligoniams ramiai ilsėtis, tačiau įleido jį. Tamsiaakis iškart ją susirado akimis: štai ji gulėjo ant lovos šalia lango, o rieštutinių akių žvilgsnis klaidžiojo kažkur už horizonto.
  – Eleizija! Kaip tu? – susirūpinęs pasiteiravo, pripuolęs prie jos gulto, – Sveikinu su pergale, žinoma, bet ar turėjai taip rizikuoti? Tu gi ir užsimušti galėjai! – švelniai paglostė jos delną, tačiau gili susijaudinimo raukšlė nedingo nuo jo kaktos.

[Lavena Marlow]

- Mhm, būčiau dėkingas, - įdėmiai skenuodamas jaunosios pašnekovės akis, baltaplaukis pritariamai linktelėjo galva ir jau buvo besiruošiąs klausytis šios naujojo pasiūlymo ar ką ten buvo bepanorėjusi pridurti ilgakasė, kai į vėsoką patalpą pagaliau, tačiau visai ne laiku, įžengė senyvo amžiaus hilerė.
- Lauksiu žinios tuomet. Iki greito, - dar paskubom spėjo suberti graikas prieš merginos greitą pasišalinimą iš palatos ir atsigręžė į kiek nesusipratusią bei irzloką, matomai kur nors skubančią, vyresnę burtininkę.
- Taip, ponaiti, kuo skundžiatės? - Pradėjo baltachalatė moteriškė, tačiau Vasaris tik greitai striktelėjo iš lovos ir labiau suspaudęs pūkuotąjį Slibiną savam glėby, mažumėlę susiraukęs, nieko neatsakė ir pasuko link išėjimo.
- Eee... Viso gero, - vis tik menkai suburbėjo prieš pat žengdamas pro duris ir visai jam nebūdingai pasimetęs bei kiek labiau susimintijęs, patraukė Hogvartso pilies koridoriais tolyn savo koledžo kambarių link.

[Eleizija Stigler]

  Nors lova ir buvo patogi, tačiau pati patalpa buvo kažkokia keista. Ji skleidė nemalonius pojūčius merginai. Vaistų kvapas, baltos sienos, metaliniai lovos rėmai, tos užuolaidos, skiriančios pacientus - viskas tiesiog dvokė senelio Stiglerio laboratorija. Taip, dabar ji suprato, kodėl jautėsi taip keistai. Jos protas mano, kad ji vėl yra toje prakeiktoje laboratorijoje, kad vėl viską išgyvena iš pradžių.
  - Tai tik prisiminimai, - tyliai sumurmėjo sau po nosimi, bandydama nors šiek tiek nusiraminti.
  Prisiminimai... Kodėl jie yra tokie galingi, stiprūs? Kaip jie, būdami nematerialūs, sugeba kišti koją mums, mūsų likimui? Žinoma, nieko nesakau apie gerus prisiminimus. Pastarieji vietoje to, kad pakištų koją, ištiesia pagalbos ranką.
  Giliai įkvėpė ir krimstelėjo sau į lūpą. Krimstelėjau... Taip pat man padarė senelis. Jis savo vilkolakiškomis iltimis įkando man į dilbį. Instinktai iškart privertė suimti už dilbio. Žinoma, įkandimo žymė buvo jau seniai pasišalinusi nuo jos kūno. Kartu išėjo ir tie prakeikti nuodai, kurie vos nepražudė varniukės. Tikriausiai tikitės, kad Elė pradės raudoti? Na, turiu jus nuvilti. Ji tik suraukė savo nosį ir tyliai suburbėjo:
  - Nekenčiu tavęs. Dabar suprantu, kad tas žmogus, kuris atėmė iš tavęs magiją, buvo pasaulio gelbėtojas. Juk kas ten žino, ką būtum iškrėtęs su magijos pagalba.
  Jau kėlė ranką ir prie vertikalaus randelio ant sprando, tačiau kaip tik tada į patalpą įsiveržė toks vaikinukas, kurio pakaušį puošė tankūs ir tamsūs plaukai.
  - Nikai? - suglumusi ištarė jo vardą. - Ką tu čia darai?
  Elezija akimis palydėjo klastuolį prie savo lovos. Iš kur jis sužinojo, kad aš čia? Iš kur?
  - Viskas man gerai, - mielai perbraukė per jo skruostą. - Tik įskilo šonkaulis. Nieko tokio. Panelė Ponfri liepė vieną dienelę pagulėti čia, kol šonkaulis sugis.
  Pasveikinta su pergale, varniukė išsišiepė iki ausų. Ji vis dar buvo euforijoje. Juk laimėjo prieš švilpius, o ta Franko šluota neišdavė jo. Dabar tereiks taip puikiai sužaisti prieš grifus.
  - Užsimušti... Manęs taip lengvai neatsikratysi, klastuoli, - iškėlusi galvą tarė. - Be to tai atnešė naudos. Man nereiks žaisti prieš Klastūnyną - savo meilės koledžą.
  Pajutusi jo švelnius pirštus ant savo delno, trumpam užsimerkė ir sumurkė. Po tokių šiurkščių muštuko smūgių, Niko prisilietimai buvo kaip kutenimas su plunksna.

[Nico Maquet]

  Išgirdęs diagnozę, jis kaip reikiant išbalo – dievaži, galėjai pamanyti, kad jau reikės vežti pas patologoanatomą.
  – Tik įskilo šonkaulis? TIK?! – nejučia pyktelėjo ir šūktelėjo kiek garsiau nei ruošėsi, atkreipdamas į save slaugės dėmesį, kuri dabar apliejo jį rūščiu žvilgsniu: tokį piktą žvilgsnį mokėjo išgauti tik Elė. Na, kaip pasirodo, dar ir slaugė.
  Ruošėsi pašokti nuo kėdės ir mauti iš čia: negalėjo žiūrėti į tokią sulopytą, sumuštą jo mergaitę. Tik kam pirmam išrašyti velnių – tai neužsičiaupiančiai mergiūkštei ar švilpių puolėjui, kurio niekas nemokė, kaip elgtis su damomis?
  Žinoma, žinia, kad ji praleis rungtynes su Klastūnynu, jį džiugino. Tačiau ne dėl to, kad jis neapsispręstų, už ką sirgti, kaip galėtų pasirodyti. Nesijautė itin artimas savo koledžui, tad sirgtų už Elę. Net ne už jos komandą. Jam palengvėjo išgirdus, kad nesitraumuos dar labiau.
  Tiesa, laukė dar Grifo Gūžta.
  – Galėtum visai nebežaisti, – burbtelėjo, – Tai toks pavojingas sportas, nežinau... Man nepatinka, kad žaidi, – pagaliau leido savo mintim ištrūkti laukan.
  Žinojo, kad jo žodžiai gali paveikti vulkaną, tūnantį Stigler viduje ir išprovokuoti jį ištrūkti: Eleizija tikrai nebuvo ta, kuriai galėtum sakyti, ką ji gali daryti ir ko ne. Jos drąsa ir savarankiškumas kartais net gąsdino Niką, pratusį prie tokio šeimos modelio, kur moteris yra, švelniai tariant, namų tvarkytoja, virėja, vaikų gimdytoja ir auklė. Trumpiau – vyro belaisvė. Jo toks modelis netenkino ir neįsivaizdavo savęs kažkada turint tokią ateitį, tačiau visiška to priešingybė klastuolio taip pat nežavėjo.
  Norėdamas kaip nors nuslopintį jos pyktį, kurį jautė tuoj ištrūksiant, pradėjo glostyti jos plaukus, prilipusius prie vis dar šlapios nuo prakaito kaktos, pečius ir kaklą. Kol taip švelniai ją lietė, ploni pirštai apčiuopė randą ant sprando. Žinojo, kas buvo to rando kaltininkas ir kokius prisiminimus jis Elei kėlė, tad nieko nepasakė. Tačiau, prie jo prisilietus, dar labiau pagilėjo raukšlė jo kaktoje.
  – Nenoriu, kad tau skaudėtų... dar labiau, – švelniau pridūrė.

[Eleizija Stigler]

  Pastebėjusi, kaip tas perdėtai reaguojantis klastuolis pakėlė balsą, varniukė tik caktelėjo liežuviu ir iškėlė pirštą prieš jo akis. Išsitiesė kiek galėjo.
  - Nuleisk balsą, Nikai Maquet. Aš tau ne koks vienos nakties nuotykis, kad tokiu tonu galėtum kalbėti su manimi. Už tai galiu ir apkerėti ne tokiais ir maloniais kerais.
  Juokaudama išbarė burokėlį ir nusišypsojo akimis. Jai buvo taip gera. Kodėl? Na, juk jis taip stipriai sureagavo į jos šonkaulio įskėlimą. Atrodė, kad muštukas "pabučiavo" ne pilvą, o trenkėsi į jos molinę puodynę - galvą. Bet juk viskas su ja gerai. Jos kūnas veikia kaip veikęs - širdis varinėja kraują, kvėpavimo takai neužsikimšę, smegenų žievė nepažeista, galimybė turėti vaikų nesumažėjusi. Ji yra pernelyg sveika, kad būtų tiesa. Juk Elė po senio Stiglerio eksperimento ir tos sunkios ligos niekada nebesirgo. Tad šis apsilankymas pas seselę yra pirmas po daugybės metų.
  - Man nepatinka, kad žaidi, - žemesniu balso tonu atkartojo klastuolį. - O jūs, ponaiti, manote, kad aš savo noru atsisėdau ant šluotos? Jei taip, tad turiu jus nuvilti. Sutikau žaisti beveik paskutinę minutę, nes komandai trūko žaidėjo. O juk nepaliksi koledžo tokiame įspūdingame renginyje, - pasilenkė arčiau Niko ausies. - Žinoma, suviliojo galimybė nupešioti grifus.
  Netikėtai pajuto jojo ranką, glostančią jos drėgnokus plaukus ir kaktą. Iš tiesų... Tai tiesiog glostė Elės ir išorę, ir vidų. Tik tas vaikinukas, kvepiantis skalbimo milteliais, sugebėdavo tai padaryti. Pala... Ar jis bando mane nuraminti? Ar nori nuslopinti drakono pabudimą? Mhmm... Įdomu.... Pajutusi švelnius ir ne tik glostymui skirtus pirštus ant kaklo, išsirietė kaip katė ir tyliai atsiduso, sumurkė. Net nepastebėjo, kaip jo pirštai perbraukė per randelį. Eleizija net nesureagavo. Tuo metu tai buvo tik menkniekis.
  Norėdama išmušti vaikiną iš vėžių, priartėjo arčiau jo ir tyliai pašnibždėjo:
  - Nikai... Aš prarandu kontrolę.
  Tada netikėtai pradėjo braukti per jo vidinę šlaunies pusę bei vis grėsmingai artėti prie... Ir kai bebuvo likęs tik centimetras iki super finalo, Elė staigia sugriebė už jo riešų. Pažvelgė tiesiai jam į akis, į tas akinančiai nuostabias akis.
  - Švelnūs prisilietimai nenutolins drakono pabudimo, Nikuti... Na, gal tik šį sykį... - nespėjo padoriai baigti savo mintis, kai jau buvo įsisiurbusi į jo saldžias lūpas. Žinoma, nuo tokio staigaus judesio suskaudo smūgio vietą. Ji tik giliau įkvėpė, bet bučinio nenutraukė.

[Nico Maquet]

  Nors žinojo ją esant ugningo temperamento ir impulsyvaus būdu, visgi nustebo išgirdęs jos toną. Jis gi niekad ir nepagalvotų vadint jos vienos nakties nuotykiu – ne, čia jau buvo panašu į vieno gyvenimo nuotykį. Žinot, tokį, kuris tęsiasi bent kelis dešimtmečius, o visi jie yra lydimi gausybės dramų, pakilimų ir nuosmukių. Kaip kokioje telenovelėje.
  Nervingai nusijuokė, atsakydamas į pastabą apie grifus. Girdėjo tarp šių koledžų esant įtampai ir dažniems nesutarimams, tačiau pats į tokias kovas nesivėlė; tiesą pasakius, net nelabai žinojo kodėl jie pešėsi. Ir ar jo koledžas palaiko kurią pusę – jam buvo vienodai. Jis palaikė Elę ir to užteko, kad varniai jam rodytųsi visai nieko. Na, jei Stigler juos mėgsta, tai jie negali būti blogi, ar ne?
  – Net jei ir ne savo noru, man vis tiek neramu. Gali susižeisti ir... na, jau gi susižeidei, – sumurmėjo panosėje, labiau sau negu jai.
  O ir tas rankos glostymas: jis veikiau ramino jį patį negu tą drąsią ir be galo ryžtingą tamsiaplaukę, dabar gulinčią šitoj sterilioj patalpoj.
  – Prarandi kontr-, ką? Kaip suprast? – sumišo.
  Tiesa, labai greitai varniukė paaiškino, ką turinti omenyje. Nikas tik išraudonavo, pajūto į veidą suplūstant pusei viso organizmo kraujo (antra pusė turėjo kitų reikalų) ir nedrąsiai pašnairavo link durų, kur paskutinįsyk matė krebždant seselei.
  – El-lyt, k-ką tu darai? G-gi ne čia... – išlemeno, netvirtai pastumdamas jos ranką šalin, bet ji buvo greitesnė ir suėmė jį patį už riešų.
  Klastuoliui beliko nudelbti žemyn žvilgsnį ir melstis, kas prasmegtų skraidžiai žemę. Bet nebuvo kaip: Eleizija jau jį bučiavo. Atsakė atsainiai ir trumpai, švelniai atsitraukdamas.
  – D-dabar tau reik-kia ilsėtis, – tarstelėjo, ranka braukdamas per jos plaukus, vis dar neatgavęs kvepėjimo, – Bučiniams bus laiko tik tada, kai visiškai pasveiksi, – šelmiškai šyptelėjo, suveldamas tamsias sruogas ant merginos viršugalvio, tačiau kaip mat surimtėjo, – O ir šiaip, mums turbūt derėtų pasikalbėti... apie viską, – pažvelgė tiesiai jai į akis, tikėdamasis, kad ji supras kokį „viską“ jis turi omeny.

[Eleizija Stigler]

  Ką jau ką, bet Elė tikrai žinojo, ką jos akys, lūpos bei gležni pirštai geba išdarinėti su klastuoliu, jo kūnu. Ši akimirka nebuvo išimtis. Tereikėjo erzinamai perbraukti per vidinę šlaunies pusę ir palengva kilti aukštyn. Ir volia. Kelią pastojo kalnas. Veiduką papuošė šelmiška šypsena. Ji dievino turėti tokią galią. Tik perbrauk ranka ir Nikas jau suskystėjęs. Idealu.
  Nikas iškart atsakė į varniukės bučinį. Žinoma, kurgi jis dėsis? Na, nebent pasislėps pas tą raguotą bestiją, tūnančią giliai giliai pragare, bet ir ten Elė turi draugelių. Blogos žinios klastuoliui. Nuo mergiotės jis niekur nepabėgs.
  Pasitraukė į šalį ir pradėjo burbėti, kad visų pirma Elytei reikia pasveikti. Pastaroji tamsių plaukų savininkė pavartė akis ir iškišo liežuvio galiuką. Sekundei pasielgė kaip vaikas, bet gi kam rūpi?
  - Nepamokslauk, o geriau atnešk man kokią knygą, nes visos paros čia neištversiu viena. Juk nebūsi su manimi visą laiką. Na... O jei ir pasiliktum, tai tas bernužėlis, - mostelėjo galva link pupomis apsirijusio vaikigalio. - Ganėtinai anksti sužinotų apie lytinius santykius. - Akimirką tylėjo, delsė. Norėjo pamatyti, kaip ponaičio Maquet skruostai nusidažo dar tirštesniu raudoniu. -  Gi juokauju. Nesu tokia dar trenkta.
  Išgirdusi tą nelemtą sakinį, įsitempė kaip styga. Visas linksmumas išgaravo. Ji tik nurijo seiles ir šiek tiek atšlijo nuo uniforma pasidabinusio vaikino.
  - Dabar? Nemanai, kad tas pupų berniukas gali mums trukdyti? - pabandė išvengti rimto pokalbio taip.
  Ko jau ko, bet tokių rimtų pokalbių Elė bijojo išties. Geriau jau būtų ištremta į Sibirą, kaip po Stalino padu pritrinti žmonės, nei šnekėtis rimtomis temomis. Žinoma, toks palyginimas yra pernelyg žiaurus, bet Elė išties nekentė rimtų pašnekesių.

[Nico Maquet]

  Šalia Eleizijos jis visada išskysdavo: prarasdavo bet kokią galimybę kontroliuoti savas mintis ar net kūną. Tačiau blogiausia buvo su artikuliacija. Taip įsimikčiodavo, kad nė pats savęs nesuprasdavo, o kur dar tas kraujas, suplūdęs į skruostus ir pavertęs iš blyškaus vaikigalio burokėlį. Visame pasaulyje egzistavo tik du žmonės, kurie versdavo jį pamiršti, kaip reikia kalbėti: tėvas ir štai šioji trumpaplaukė. Ir tai, kad ji jį veikė identiškai kaip Maquetas vyresnysis, tikrai nebuvo gerai.
  Net tie vaikiški, išdykėliški dalykėliai, kaip pavyzdžiui liežuvio parodymas, versdavo Niką muistytis, tarsi sėdėtų ant adatų. Nemokėdavo išlikti ramus, o mintys nukeliaudavo kitur. Žinot, kas blogiausia? Kad kartais jiedu turėdavo ir pamokas kartu.
  Šiaip ar taip, dabar jie buvo beveik vieni (tas berniukas turėjo įdomesnės veiklos negu dviejų įsimylėjėlių klausymasis), tad bent jau neleptelės kokios nesąmonės prieš visą klasę ir neapsijuoks. Deja, tai nelabai guodė. Žinoma, jis atneš jai knygą – kaip burtininkė, tikriausiai nebus susipažinusi su žiobarų literatūra, o Nikas jautė pareigą pakeisti šį faktą. Kaip tyčia, kaip tik vieną knygą turėjo su savimi – vieną iš mėgstamiausių skaitinių. Buvo pradėjęs ją skaityti ketvirtą kartą, bet baigs kitą sykį.
 – K-kad jau t-taip nori skaityti, še, imk, – ištiesė varniukei paprasta juoda oda įrištą knygą, ant kurios puikavosi kuklus, sidabrinis užrašas: Michailas Bulhakovas „Meistras ir Margarita“, – tai viena iš mano favoričių. Tau turėtų patikti, – žibtelėjo akimis, turėdamas omenyje visas raganystes, pragarus ir nuogybių scenas.
  Ir nors tik spėjo pamąstyti apie nuogybes, tačiau tolesni Elės žodžiai vėl privertė grįžti kraujui veidan, o jam pačiam – sumišti. Dar sykį.
 – Lytin--, n-ne, k-ką t-tu čia kalb-bi, – išlemeno, nesuvokęs, kad ji juokauja.
  Nikas pats suvokė, kad dabar greičiausiai nėra tinkamiausias metas rimtiems pokalbiams. Kita vertus – Elė yra sulopyta, mažiau šansų, kad pradės prie jo lįsti ir blaškyti (tiesa, jai tam užtekdavo ir žodžių; nė judesių nereikėdavo). 
  Nieko nelaukęs, nutarė suteikti sau ir varnei privatumo. Užtraukė užuolaidas, skiriančias Stigler lovą nuo kitų.
 – Muffliato, – kerėjo, lazdele braukdamas orą aplink juos.
 – Na, štai, nieks netrukdys, – šyptelėjo. Nenorėdamas blaškytis, pats pasitraukė truputį toliau nuo Elės, tiek, kad šioji negalėtų jo pasiekti neatsistojusi, – Man atrodo, šiam kartui mums reikėtų nusibrėžti taisykles, – prakalbo jau rimčiau, – kad vėl abudu neliktume sužeisti ir be reikalo supykę viens ant kito. Ką manai?

[Eleizija Stigler]

  Sukando dantis, pajutusi šaltą geležinis lovos rėmą. Tai privertė dar labiau sunerimti. Stiglerių atžala net nedrįso užmegzti akių kontakto su žaliu kaklaraiščiu pasidabinusiu Niku. Tad lakstė akimis į visas šalis. Tai į artimai esantį langą, tai į palatos gilumoje esančią koloną. Žiūrėjo visur, bet tik ne į Niką.
  Akimirksniu kažkas viduje sukrebždėjo. Jis turi knygą. Paėmė ir iškart priglaudė prie krūtinės. Giliai įkvėpė jos kvapo.
  - Juk jis ir „Šuns širdį" parašė, taip? - pasiteiravo dėdama knygą ant spintelės.
  Varniukė vaikiškai tikėjosi, kad tas berniokas, gulintis kitame patalpos gale, išgelbės jos sveiką kailį, bet kur tau. Nikui jis mažiausiai rūpėjo. Kaip matau... Jei nusprendei, taip ir bus, klastuoli. Išdrąsėjai. Įdomu... Labai įdomu. Jau manė, kad Nikas išvarys tą pupeliuką iš patalpos, bet vietoje to išsitraukė burtų lazdelę ir pradėjo brėžti oru. Elei tai paliko didelį įspūdį. Kodėl? Tiesiog, seniai bebuvo mačiusi klastuolį naudojant magiją.
  Elytės drąsa kažkur akimirksniu išgaravo. Ji tik perbraukė ranka per savo drėgnus tamsius plaukus ir giliai įkvėpė. Prisitraukė kelius prie krūtinės ir iškart pasigailėjo. Įskilęs šonkaulis priminė apie savo egzistenciją skausmu. Mergiotė tik suraukė akimirkai nosytę, tačiau negalėjo pasirodyti silpna. Juk ji ta pati Eleizija, kuri savo galvą jau seniai pametė pragaro ratuose.
  - Tai... Pradėkime, - kimiu balsu prakalbo.  - Taisykles? Hmmm... Gerai. Pirma taisyklė, - nudelbė akis į patalynę. - Kalbėti turime ramiu tonu. Negalime užsidegti ir pradėti šaukti vienas ant kito.
  Ji kuo puikiausiai žinojo, kad pastaroji taisyklė skirta yra tik jai pačiai. Elytė buvo tikra karštakošė. Net pats šėtonas jos nesutramdytų.
  - Antrą taisyklė turėtum sugalvoti... - nespėjo užbaigti savo minties, nes seselė išdygo šalimais kaip koks velniūkštis.
  Panelė Pomfri nebuvo patenkinta Niko apsilankymo, tad gerą minutę grūmojo pirštu. Išvarykit jį, prašau. Išgelbėsit nuo rimto pokalbio. Prašau.