[Alenya Ryan]

Vis dėl to žiemos speigas galiausiai įveikė Rebeccą ir dabar ją didžiąją dalį laiko krėtė šaltis. Jai siaubingai skaudėjo galvą ir gerklę. Vieną ankstų šeštadienio rytą grifė nusprendė, jog peršalimas taip savaime nepraeis, todėl nieko nelaukusi išskubėjo į ligoninės sparną. Rebecca tikėjosi, kad seselė duos kokių nors lengvų vaistų ar bent jau pamatuos temperatūrą. Eidama koridoriais raudonplaukė pamatė kelis vaikus ir iš jų veido išraiškos suprato, kad atrodo prastai. Galiausiai pasiekusi palatos duris negarsiai pasibeldė ir žengė vidun. Palata atrodė niekuo neišsiskirianti. Viena šalia kitos stovėjo baltos lovos, o šalia jų po mažą naktinį staliuką.
-Ar čia kas nors yra?- nedrąsiai paklausė Rebecca. Seselė išėjo iš už kampo ir paklausė kuo skundžiasi ketvirtakursė.
- Visą laiką krečia šaltis, labai peršti gerklę ir skaudą gerkę,- savo nusiskundimus išdėstė grifė. Seselė tuoj pat, išsitraukusi termometrą, pamatavo temperatūrą ir kai skaičiukai pasirodė esantys 38, ji tuoj pat paguldė ketvirtakursę į lovą. Trumpam išbėgusi ir atgal grįžusi nešina buteliu neaiškaus gėrimo, seselė jį supylė į stiklinaitę ir liepė išgert. Rebecca nenorėjo klausti nuo ko jis ir kodėl tokios geltonos spalvos, todėl tiesiog susipylė visą gėralą į burną. Kad ir kaip ji maldavo leisti eiti į bendrąjį kambarį, seselė nenusileido ir naktį liepė praleisti ligoninėje.

[Mayra Llewellyn]

Kai Luke pradėjo blaškytis ir panikuoti, Mayra buvo beveik jį nuskraidinusi iki Ligoninės Sparno. Kažkaip suradusi kelią iki jo (ji pasikliovė daugiausiai nuojauta, kuri niekada jos neapvilia) klastūnė kuo greičiau paguldė grifiuką ant vienos iš daugybės lovų milžiniškoje patalpoje ir nubėgo pakviesti seselės. Mergaitei greitakalbe nupasakojus visą situaciją, seselė nuskubėjo prie Luke ir patikrino ar jis dar reaguoja. Berniukas tai prarasdavo, tai atgaudavo sąmonę. Seselė burtais užgydė žaizdą galvoje ir nuėjo į kabinetą. Iš kabineto grįžo nešina diržų rinkiniu.
-Reikia jį pririšti, nes atsigavęs jis pradės čia siautėti. Žinai, kokie būna tie grifai,-seselė maloniai šypsodamasi tarė. Bet Mayrą staiga užklupus drąsos antplūdžiui ji tarė:
-Manau, kad jų jam nereikės. Aš jį prižiūrėsiu ir pabudėsiu prie jo. Juk pamokos jau pasibaigę.
Seselė nepatikimai nužvelgė klastūnę ir nuėjo atgal į kabinetą ir grįžo nešina stikline pieno baltumo skysčiu.
-Tai padės jam atsigauti po sutrenkimo ir nusiraminti. Imk, sugirdyk,-tai tarusi seselė padavė Mayrai stiklinę. Mergaitė atsargiai pakėlė Luke galvą ir sugirdė jam skystį. Baigusi, padėjo stiklinę ant spintelės ir atsisėdo laukdama, kada atsigaus Luke.

[Luke Ronan Hale]

Luke pabandė atmerkt akis, tačiau ryški šviesa privertė berniuką vėl užsimerkti. Gulėdamas jis vis dar jautė pulsuojantį galvos skausmą, tačiau jau žymiai silpnesnį nei anksčiau. Pagulėjęs dar kelias akimirkas berniukas vėl pabandė atsimerkti. Tai padaręs jis išvydo Mayra, kuri anksčiau matyt sėdėjo ant kėdės, pastatytos šalia lovos, tačiau dabar buvo užsigulusi ant lovos ir ramiai snaudė. Kiek laiko ji čia laukia... Luke pabandė atsisėsti, pasiremdamas ant rankų, tačiau aštrus skausmas pervėrė jo galvą ir privertė berniuką gulėti ramiai. Taip gulėdamas jis po kurio laiko užsnūdo, o kai vėl pabudo galvos skausmas jau buvo dingęs. Grifiukas lėtai pakėlė ranką prie kaktos, kuri anksčiau buvo šlapia -  kruvina - bet tai jis suvokė tik dabar, tačiau ji buvo sausa ir berniukas nejautė jokios žaizdos ar siūlių. Jis lėtai atsisėdo, pažvelgė į vis dar snaudžiančią klastuolę ir nieko nelaukęs ją švelniai pajudino, bandydamas pažadinti ir jau gailėdamasis šio savo poelgio. Pamatęs, kad mergaitė prabudo Luke silpnu ir mieguistu balsu paklausė:
-Kas atsitiko?

[Mayra Llewellyn]

Mayra net nepajuto, kaip ji užmigo,o pabudo tik kažkieno purtoma. Dar apsimiegojusi, mergaitė pasitrynė akis ir pamatė Luke, jau atsibudusį. Klastuolė nusišypsojusi pašaipiai tarė:
-Tai jau princesė pamiegojo grožio miego? Ar žirniukas nenuspaudė jos jautrių šonų?
Tada (per) greitai atsistojo ir akyse viskas aptemo. Tam, kad nepargriūtų, jai teko atsiremti į kėdę, bet mergaitei atsirėmus kėdė išsibarstė dalimis. Gerai, kad Mayra laiku atsitokėjo ir suprato rankoje laikanti tik kėdės atlošo dalį. Atsargiai ją padėjusi prie kitų kėdės dalių, Mayra išsitraukė lazdelę ir tarė:
-Reparo.
Juodaplaukei burtas pavyko iš pirmo karto ir kėdė greitai magijos pagalba buvo grąžinta į pradinę būklę. Didžiuodamasi savimi, Mayra atsisuko į berniuką:
-Na, tai kaip jautiesi?

[Luke Ronan Hale]

Luke jau ruošėsi atsikirst į klastuolės pašaipą, tačiau jo dėmesį išblaškė staiga į šipulius subyrėjusi kėdė. Berniukas sėdėjo lovoje kelias akimirkas tiesiog spoksodamas į kėdę ir negalėdamas patikėti savo akimis. Kol jis taip žiopsojo Mayra sutvarkė kėdę ir atsisukusi paklausė kaip jis jaučiasi. Berniukas pora kartų sumirksėjo ir pažvelgė į ją vis dar negalėdamas patikėti kas ką tik atsitiko, o tada lėtai, lyg dar nebūtų tikras, ištarė:
-Man... Uh... Viskas gerai, - ir po trumpos pauzės pridūrė - turbūt. - trumpai pagalvojęs tarė - Tai kas atsitiko? Kur mes esam? Ilgai buvau atsijungęs? - griufiukas turėjo dar daugiau klausimų, tačiau pagalvojęs, kad ši vieta jam per daug primena ligonines (kurios jam, beje, labai nepatiko) nusprendė pateikti Mayrai pasiūlymą:
-Žinai, gal pirma einam iš čia kur nors, kur galėčiau gaut šiltos arbatos, ten man viską ir papasakosi.

[Alisa Faun]

Faun vos ne visą laiką lovoje snaudė. Liga ją alino kaip reikiant, dar tik žiemos pradžia, o septintakursė jau guli ligoninėje šniurpčiodama nosimi ir čiulpdama kažkokias magiškas piliules nuo gerklės skausmo, kurios mažai kuo gelbėjo. Temperatūra jau po truputį mažėjo, bet vis tiek švilpė jautėsi taip, lyg kažkas joje degtų, o tuo pačiu purtė drebulys, ji tikrai jautėsi prastai, ir mažų mažiausia ką norėjo daryti tai sėdėti pamokose, bet paskui reikės visus pasivyti, nors dabar ne tai Faun buvo galvoje. Buvo šiek tiek nuobodoka gulėti, tačiau ji nė negalvojo kuo nors užsiimti.
Kraipydama galvą ir stebėdama ligoninės palatos sienas tik po kelių valandų atkreipė dėmesį į kitas palatos lovas. Čia nieko nebuvo tik netoliese gulėjo jai iš pamokų pažįstamas šeštakursis klastuolis. Dar kartą jį apžvelgusi tarė:
- Ne pati maloniausia vieta susitikti. Tave irgi kažkoks tai virusas ar kitas nepageidaujamas daiktas prigavo? - paklausė pasukusi galvą į vaikiną. Jis nebuvo labai jau ten kažkoks gražuoliukas, bet toks, visai nieko - pamanė Alisa. Kiek pažinojo jis buvo linksmas, geras, bei buvo malonu bendrauti. Visai geras palatos kompanionas, - padėjusi galvą atgal ant pagalvės paguodė save švilpė.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 Remarkas niekada nebuvo paveiktas kokiu nors rimtu burtažodžiu kuris privertė jį atsidurti ligoninės sparne. Net nesitikėjo, kad kažkoks menkas burtažodis į kurį paleido per vieną pamoką, privers Krisą gulėti lovoje susiraičius į pledą. Visi tie galvos skausmai ir sunkus kosėjimas, bei pastovūs tie 'padidinti efektai' nuo vaistų tiesiog privertė vaikiną norėti lankyti pamokas ir daryti namų darbus, kad tik nepajustų tų padidintų efektų, kuriuos suteikdavo vaistai, o nuo jų jis jausdavosi pernelyg silpnas ir ramus.
 Gulėti kasdien lovoje buvo itin nuobodu. Netgi liūdna, kas neįprasta vaikinui. Todėl vis žvalgydamas su kuo pabendrauti, buvo pastebėjęs vieną švilpę iš septinto kurso. Nežinojo ar pradėti su ja pokalbį ar ne, nes buvo netinkama vieta bendravimui, kai pastoviai kosėji ir galvoji, kada gi galima nešdintis iš šios vietos. Deja, sėkmė buvo Kriso pusėje, mat ji pradėjo pirma pokalbį su Kristoferiu.
- Na, man blogiau. Per pamoką buvau paveiktas vienu burtažodžiu. Kurį blogai ištarė matyt.. O tu? Rodos, esi ilgiau už mane šioje palatoje. - Pabandė kažkaip pratęsti pokalbį. Atsisukęs į merginos pusę pradėjo į ją žiūrėti. Kaip serganti, ji atrodė visai gerai. Nepalyginsi su Krisu, kai jis buvo pabalęs ir turintis juodus paakius. Ir dar atrodo it narkomanas. Gal čia toks vaistų poveikis?

[Alisa Faun]

- Kažin kam čia blogiau, - šyptelėjo Faun, - o aš susirgau kažkokiu virusu, labai šalta ir karšta, - nusijuokė, - taip iš tikro, be to aš nežinau kuris čia pirmiau, nes aš esu tokia pastabi, kad net tik dabar tave pastebėjau.
Mergina šilčiau susisupo į patalą, ta visa temperatūrų maišatis mažėjo, bet vis tiek jautėsi lyg žarija. Truputėlį atsisėdusi lovoje paėmė stiklinę vandens nuo šalimos spintelės ir gurkštelėjo. Grįžusi atgal į gulimą poziciją žiūrėdama į lubas tarė:
- Aš kad ir kaip keista būtų dar niekada negulėjau ligoninėje. Jos visada atrodo tokios nejaukios ir nemielos. Nežinau ar tai tik Hogvartso bruožas, bet čia man kaip ir patinka. Nuobodoka, bet gali visą dieną snausti nedarydama namų darbų ir dėl nieko nesirūpindama, - pasuko galvą į šeštakursį ir vėl, - atleisk, kad tiek daug šneku, tiesiog ne itin mėgstu tylos kai aplinkui yra koks nors žmogus. Gal norėtum vaisių? Turiu du obuolius, apelsiną ir bananą, draugė viena atnešė. O aš apetitu nepasižymiu, - pasiūlė Kristoferiui.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

 - Eh, nepavydžiu. - Pabandė užjausti švilpę, - Na, pas mane labai keisti ligos poveikiai. Dažnai matau įvairius vaizdinius ir pilve būna tie 'drugeliai', bet toks jausmas, kad tie 'drugeliai' jau visi išmirę. - Papasakojo savo ligos simptomus. - Same. Jeigu nepradėtum kalbėti, turbūt tave ir nepastebėčiau, tad nežinau kas čia ankščiau iš mūsų atsirado. - Šyptelėjo.
  Kristoferis gulėdamas jautė, kaip jam buvo vis geriau ir geriau. Buvo netgi šansas pagalvoti, kad jis išsigydys ir jam nereikės ir vėl jausti kančių, kuriuos buvo patyręs per pastarąjį laiką. Optimistiškai nusiteikęs, jam ir pagerėjo nuotaika, todėl neprieštaravo ir toliau pabendrauti su švilpę.
 - Aš atvirkščiai, gan dažnai gulėdavau ligoninėse. Tai truputi esu įpratęs netgi. - Atsisuko į merginos pusę. - Nieko tokio, kad tiek daug kalbi. Taigi vis tiek nuobodu tiesiog gulėti. O, aš apetitu irgi nepasižymiu. Kaip ir sakiau, nenoriu valgyti, nes mano visas skrandis pilnas 'numirusių drugelių'. - Nusijuokė. - Beje, koks tavo vardas? Žinau iš kokio tu koledžo ir kurso, bet vardo prisiminti negaliu.. - Pasiteiravo rudų plaukų savininkės. - Iškarto perspėju, kad esu plepus, tad dabar turbūt mane neužčiaupsi. - Dar kartą nusijuokęs, perspėjo ją. - Tai kaip taip išėjo, kad susirgai virusu? - Paklausė jos bandydamas pratęsti dialogą.

[Alisa Faun]

- Aš Alisa, - šyptelėjo švilpė, - o tu Kristoferis, jei neklystu? - uždavė klausimą vaikinui Faun.
Išgirdusi, kad jos palatos kaimynas yra plepus, Faun šyptelėjo ir nusprendė, kad šįkart tikrai nenuobodžiaus.
- Pati tiksliai nežinau. Vakar buvau nuodų ir vaistų pamokoje, ten išbandžiau vieną savo pagamintą eliksyrą, o tada mane pradėjo pykinti. Galvojau, kad nuo eliksyro, bet pasirodo, kad buvo nuo pakilusios temperatūros. Tikriausiai peršalau prieš kelias dienas mokyklos kieme, kai neįsivaizduoju kaip man tai atėjo į galvą, bet būnant beveik minusinei temperatūrai išėjau be jokio palto ar striukės, tiesiog su mokykline uniformą. Buvau tik penkias minutes, bet to užteko, - atsiduso Alisa.
Mergina paėmė dar vieną tabletę ir įsikišusi į burną pajuto kartų saldumą.
- O tu, kokie kerai taip tave paveikė? - šyptelėjo septyniolikmetė.

[Lavena Marlow]

Kiek apsiblausęs, Vasaris neramiai žingsniavo ligoninės sparno link.
Tikriausiai sergu, - vis kartojo sau mintyse baltaplaukis, nervuodamasis dėl pastaruoju metu labai keistėjančių įvykių. Rodos, paranoja ir baltapūkiui neaiškių bei baisių padarų vaidenimasis pirmąkart pasireiškė prieš keletą mėnesių, vos meniškos sielos vaikinukas pradėjo savo šešioliktuosius gyvenimo metus.
Iš pradžių viskas atrodė it nuostabus įkvėpimas - berniūkščio paveikslai ėmė tapti įdomesniais vis pasižymėdami paslaptingų runų raštais. Tačiau vėliau tai pasidarė nebevaldoma. Netrukus tie brėžiniai persikėlė už lapo ribų ir vaikinas juos ėmė piešti visur: ant rūbų, lovos, sienų, vadovėlių net buvo pagavęs save nesąmoningai tai darant ir ant odos lopinėlių: riešų, kojų čiurnų.
Tik dar viena fazė. Paauglystė. - Kaip įstengdamas mintyse ramino save jaunasis Laventis. Tačiau menkai tai tebepadėjo. Iš tikrųjų, išorėje klastuolis neatrodė labai susidomėjęs tokiomis keistenybėmis, veikiau šaltas ir nejausmingas, tik viduje puikiai slepiantis kylančią paniką. O dar tas neaiškių ginklų arsenalas ir krūvą knygų su nemalonių ir gan šiurpių būtybių piešinėliais bei aprašymais kaip dovana gauta gimtadienio proga.
Manydamas, kad reikia tai aptarti, ko negalėjo padaryti su visai ne į temą dingusiais tėvais, su specialistais, šiuo metu Hogvartse dirbančiais hileriais, ir tikėtis, kad jam bus paskirtas koks nors gydymo kursas, Vasaris kaip tik pasiekė ligoninės sparną ir įsitaisęs vienoje iš lovų, laukė, kol jo ateis pasitikti kuris nors iš gydytojų.

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela, septyniolikmetė rudaplaukė švilpė, patylomis išėjo iš Švilpynės bendrojo kambario. Merginai šie metai buvo paskutiniai, tačiau tai nereiškė, kad  Hogvartsas jai žinomas. Nors ir buvusi drumštrangietė iš savo kalbos išsigynė švedišką akcentą, išmoko pasislėpti balančius randus bei išsisukti iš keblių klausimų ko kas kiekvieną mėnesį pradingsta iš pamokų, visgi per penkerius metus Melijandrai nepavyko išniukštinėti visos pilies.
Ne, ji nebuvo iš tų, kurie svarstė grįžti į Hogvartsą, kaip profesoriai. Ji žinojo, kad darbo vietą po Hogvartso baigimo jau turės. Geriau pasirinks visą dieną lankstyti su padėklais link ir nuo orkaičių, nei kiurksos kabinete su krūva neištaisytų namų darbų.
Lorijan taip bemąstydama, nė nepastebėjo, kai atsidūrė prie ligoninės sparno. Paradoksalu ar ne, ji niekad nebuvo atsidūrusi čionai, nors ir privalėjo atsidurti.
Įdomu, kiek kartų buvo čia atsidūręs Igis? - pagalvojo jo sesuo, atidarydama palatų duris. Buvo kvaila taip pasielgti - paprastai švilpė netrukdydavo kitiems ilsėtis ir sveikti, tačiau stipri, moteriška nuojauta pakuždėjo dirstelti nors viena akimi į vidų. Galbūt po kokių dviejų metų tai bus Igorio darbovietė. Arba ne. Buvo girdėjusi apie anksčiau dirbusį hilerį- pastarasis kovėsi Demonų mūšyje, deja, kiek girdėjo, vyriškis dingo ir daugiau nebegrįžo į savo slaugo pareigas Hogvartse. Galbūt grįžo, o po to dingo- nežinia, tačiau, dabar Ligoninės sparne šeimininkavo kažkokie kiti laikini hileriai.
Dvivardė įsmuko pro durų tarpą į palatas ir iškart pastebėjo šešiolikmetį vaikinuką.
Baltaplaukis. Klastuolis.
Melijandra sustingo- to nesitikėjo.
Nesitikėjo išvysiantį klastuolį, kuris lyg priverstinai vertė prisiminti Anabetę Liz, klastuolę, žuvusią nuo Slapstūnų rankos. Turbūt buvęs bendrakoledžis Frankas taip ir nesužinos, kas buvo draugės žudikai.
Septintakursė pakėlė antakius - klastuolis atrodė sveikut sveikutėlis. Deja, patirtis sakė nepasitikėti pirmuoju žvilgsniu. Mela pasitraukė link sienos -įpročiai niekur nedingsta. Ji pasijuto tąja nedrąsiąja trylikametė švilpuke, kuri per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokoje neitin norėjo susipažinti su kitais, kolei nesuieškos savo brolio. Ar ne tik tada pastebėjo ir susipažino su tuoju vampyru? Toji situacija priminė ir šią-  Melijandra neketino išvysti šio šešiolikmečio baltaplaukio, kolei neišnukštinės Hogvartso iki galo.
-Labas, turbūt kvaila klausti, ar nelauki hilerių,- vyptelėjo rudai pilkų akių savininkė,- Kas nutiko tau?

[Lavena Marlow]

Ramiai atsisėdęs ant minkšto, spiritu atsiduodančio, akinamai baltos spalvos, matomai ką tik iš valyklos pargabento patalo ir atsirėmęs į dvi, kiek nepatogias, tačiau dydžiu pusei bernioko kūno prilygstančias pagalves, Vasaris kantriai laukė jį aplankysiančio mediko pagalbos, tik vietoj jos kaži kodėl gavo netikėtą, išties dailutės mergaičiukės dėmesį.
- Taip, tai turėtų būti akivaizdu, - pasisveikinti užmiršęs, ne itin draugiškai, bet tikrai ne iš piktos valios atitarė Melis ir įdėmiu, safyrinių akių žvilgsniu nuskenavo pašnekovę. Ilgi, tamsūs josios plaukai, rudos, bene šokoladinio atspalvio akys ir kiti tikrai simpatiški veido bruožai nei kiek nežavėjo šešiolikmečio. Na, bent jau dabar, kai šis buvo tokioje situacijoje.
- Nemanai, kad jei tai žinočiau, nesilankyčiau čia ir jau seniai būčiau sau padėjęs? - Kiek irzlokai, dėl viduje tūnančio sumišimo, atkirto jaunasis burtininkas. Žinoma, niekuo nekaltino smalsios, galimos bendraamžės, tačiau juk ant kažko reikėjo išlieti per šitiek laiko susikaupusią tulžį, o čia dar ir proga ideali pasitaikė. 
- Net jei papasakočiau, vis tiek nesuprastum... - Po trumputės tylos pauzės, ramesniu tonu numykė Švilpynės koledžo uniformą dėvinčiai mergaičiukei mėlynakis ir atsisagstęs kelias baltinių sagutes, atidengė dar neišblukusią, vieną iš juodu rašalu nusibraižytų runų ant kaklo, - žinai, kas čia?

[Melijandra Julija Lorijan]

Mela į klastuolio irzlumą  atsakė su santūria šypsena, bet nieko neatsakė. Mėlynaakis buvo teisius.
-Galbūt nesuprasčiau,- gūžtelėjo pečiais. Staiga, merginos antakiai pakilo, kai išvydo ant jaunuolio kaklo juodus ženklus, -Ne,- Lorijan susiraukė ir atidžiau nužvelgė klastuolį,- Atrodo, kaip skandinavų runos, bet nežinau. Jei tai runos, lyg apie jas kalbėjo Kerėjimo profesorius - varčiau jo namų darbus, susijusius su runų magija, ar kaip viskas tenai vadinasi- seniai lankau jo ir kitų profesorių pamokas. Ką jos tau blogai daro?
Lorijan atisėdo ant kitos lovos, šalimais klastuolio. Užsikišusi rudą plaukų sruogą už ausies, žvilgtelėjo į klastuolio safyrines akis. Norėjosi tyliai atsidusiti ir išsitiesti ant šios lovos. Nežinojo ką manyti. Manė ir tikėjosi, kad paskutiniai mokslo metai Hogvartse praeis ramiai be jokių paslapčių. Tačiau atrodo, visi ir gyvena vien tik dėl paslapčių ir jų išsiaiškinimo.
-Esu Melijndra, jei nori žinoti,- galiausiai rudai pilkų akių savininkė prisistatė.

[Lavena Marlow]

- Hm, manai? - Merginai užsiminus apie skandinavų runas, tyliau numykė baltapūkis, o šiai ėmus pasakoti ir apie kerėjimo profesoriaus pamokas, kiek susiraukė. Na, žinoma, kad jis turėtų apie tai nusimanyti, - nebyliai pamintijo sau Vasaris ir atmintį užsirašęs, kad reiks su juo susitikt, toliau klusėsi ilgakasės.
- Kol kas nieko, tačiau niekada negali žinoti, kas nutiks. Aš tiesiog jas matau visur, vaidenasi net naktimis, - prisiminęs ne kokius sapnus ir šaltą prakaitą vidury nakties, atitarė šviesiaakiai, - manau, kad kraustausi iš proto, besąlygiškai  noriu sužinoti kas man iš tikrųjų darosi, - dar  pridūrė.
Nenorėjo labai išplėstai aptarinėti visokių savo asmeninių smulkmenų su nepažįstamąja. Atsargumas gėdos nedaro - visada sakydavo vaikinuko tėvas ir jis tam visiškai pritarė. Tačiau smalsaus mergaitės žvilgsnio patenkinti vien keliomis frazėmis, rodos, galėjo ir nepavykti.
Kiek pasitaisęs pagalvę po nugara, mėlynakis menkai vyptelėjo pašnekovei, šiai pagaliau prisistačius.
- Gražus vardas. Aš - Vasaris, - švelniai atitarė šešiolikmetis ir mažumėlę palūkėjęs, smalsiau pridūrė, - o ką tu čia veiki?