[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh nustebo, kai Švilpynės koledžo mokinė labai ramiai reagavo į tai, kad vyresnė mergaitė nemoka plaukti. Grifiukė nebuvo prie to pripratusi. Tad ji keistai pažvelgė į Ellą, tačiau jautėsi labai dėkinga. Vienintelė problema buvo ta, kad ji nemokėjo to dėkingumo perteikti žodžiais.
- Gal ir ne vėlu, tu teisi, - galiausiai pasakė šviesiaplaukė. - Aš... Galbūt kada nors norėsiu. Bet gal ne dabar.
Fiadh visai sutriko, nebežinojo, ką sakyti ar daryti. Laimei, Ella pasiūlė lipti iš vandens. Fiadh sunkiai siekė dugną, tad judėjo labai lėtai. Kai pamatė, kad Ella artėja, Fiadh visai susijaudino.
- Aš... Ačiū, man viskas gerai, - bandė įtikinti ją Fiadh. - Bet ar Dešrainiui viskas gerai?
Grifiukei pasirodė, kad šuniukas skęsta, tad gerokai dėl jo išsigando. Šiaurės airė kiek galėdama greičiau pasileido Dešrainio link. Beskubėdama mergaitė užkliuvo už kažkokio akmens, gulėjusio ant dugno, ir visa paniro po vandeniu. Gerokai išsigandusi Fiadh iškėlė galvą ir skubiai paklausė:
- Ar Dešrainis sveikas?

[Ella Moon]

Iš pradžių Ella lėtai yrėsi, bet pamatė, kad grifė grimzta gilyn.
- Palauk čia, Dešraini. - Tyliai sumurmėjo mergaitė ir pasileido plaukti. Ją nustebino Fiadh klausimas.
- Dešrainis nepaskęs, jis šuo, tik vaidina. - Tarė dvylikametei, kai iškėlė ją iš vandens. - O tu galėjai. Neužspringai vandeniu? - Susirūpinusi ištarė.
 Jos pasiekė taksą, o tas linksmai lekavo.
- Einam į krantą. - Negarsiai pasakė švilpė ir šyptelėjo.
 Šunelis nuliūdo, mat nespėjo normaliai pasimaudyti, o jau reikia eiti iš vandens. Pasiekus krantą, taksas nusipurtė, aptaškydamas mergaites ir linksmai sulojo.
- Aš turbūt eisiu persirengti, o tu? - Klausiamai pažvelgė į savo naują pažįstamąją. - Na, tau tikrai reiktų persirengti, visa šlapia. - Ji nusijuokė, norėdama pataisyti situaciją.

[Fiadh o Ceallachain]

Fiadh buvo keista, kad Ella taip atsainiai atsiliepia apie šunį. Žinoma, tai jos šuo ir ji geriau jį pažįsta, bet vis tiek buvo sunku suprasti. Tačiau mergaitei patiko tai, kad Švilpynės mokinė, atrodo, rimtai susirūpino ja.
- Ne, neužspringau. Man... Viskas gerai, - pratarė Fiadh. - Tiesiog truputį išsigandau. Atsiprašau, kad aš tokia nevėkšla.
Šiaip ne taip išlipusi į krantą grifiukė lengviau atsikvėpė. Ji visada mėgdavo taškytis, tačiau niekada neprireikdavo net bandyti plaukti. O šį kartą vandenyje nuotykių ryškiai buvo per daug. Tad kurį laiką šviesiaplaukė tiesiog stovėjo ant kranto ir bandė nusiraminti.
- Aha, turbūt reikės persirengti. Nesinori sušalti ir susirgti mokslo metų pradžioje. Nesinori iš karto praleisti daug pamokų. Aš jau pernai vos išlaikiau egzaminus...
Fiadh prisiminė, kiek vargo turėjo pirmaisiais mokslo metais. Ji labai tikėjosi, kad šiemet bus bent kiek lengviau. O tai skatino daryti viską, kad nesusirgtų ir galėtų lankyti pamokas. Tad ji suprato, kad geriausias variantas yra keliauti tiesiai į Grifų Gūžtos mergaičių bendrabutį ir ten persirengti.
- Geriau skubiai nueisiu, darosi vėsu, - pasakė Fiadh. - Buvo malonu susipažinti. Gal dar susitiksime. Iki!
Grifiukė pamojo naujajai pažįstamai ir greitu žingsniu patraukė pilies link.

[Ella Moon]

- Žinoma, geriau nesušalti, - Ellai buvo šiek tiek keista, kad grifė taip rūpinasi mokslais, bet vėliau suprato kodėl.
 Pagaliau išlipusi į krantą, ji užsimetė apsiaustą, stipriai susisuko ir paėmė šlapią taksą. Jai dabar labiausiai norėjosi sėdėti Švilpynės bendrajame kambaryje ir gurkšnoti karštą šokoladą su zefyrais. Beje, vakarienė sparčiai artėjo, o vien pagalvojus apie desertą pilvas pradėjo tyliai urgzti.
 Pamačiusi, kad naujoji draugė   atsisveikinusi apsisuka eiti, Ella pribėgo arčiau ir prabilo:
- Man irgi buvo smagu susipažinti, be to, jei kada norėsi pamatyti Luną, pranešk, - ji nusišypsojo jau norėdama eiti, bet pridūrė dar kai ką. - Dešrainiui buvo smagu su tavim. Iki!
 Vienuolikmetė su Dešrainiu rankose bėgte parbėgo į pilį.

[kablelis]

Pasinaudodama galbūt paskutine saulėta diena Stevie išsmuko iš pilies į kiemą. Neturėjo konkrečių idėjų, ką veiks, tačiau žinojo viena: tokios dienos praleisti viduje tiesiog negalima. Grifė dažnai visą dieną tiesiog prasėdėdavo miške atsirėmusi į medį.
Jos pačios nuostabai, šiandien į mišką nesinorėjo. Tad šešiolikmetė patraukė link ežero. Kadangi vakarai jau buvo vėsūs, žinojo, kad vanduo taip pat nebebus šiltas. Tai reiškė, kad Stevie nesimaudys. Tačiau ir šiaip pasėdėt prie ežero yra smagu. Tad grifė linksmai pasišokinėdama nubėjo prie vandens.
Kadangi buvo ankstyvas rytas, mergina, atrodo, prie ežero buvo viena. Kiti mokiniai, ko gero, sėdėjo herbologijos pamokoje, tačiau Stevie nutarė, kad šį laiką galima praleisti prasmingiau. Į pamokas ji spės nueiti žiemą, kai lauke nesinorės būti. O kol yra šitaip saulėta, reikia naudotis proga.
Eidama palei ežerą Stevie mąstė, kur ir ar norėtų prisėsti, ar šiandien geriau pasivaikščioti. Prieš kelerius metus ji be problemų pralakstydavo visą dieną. O dabar, tarsi būtų sena moteris, visą dieną vaikščioti tingėjo. Geriau būdavo kur nors prisėsti ir pailsėti. Tačiau šiandien Stevie buvo tikra, kad pavyks gerai pasivaikščioti. Tad nutarė, kad tikrai niekur nesės, o vaikščios iki pat tol, kol saulė nusileis.
Planas galbūt buvo gražus ir geras. Tačiau jis labai sėkmingai neišdegė. Leisdamasi nuo žolėto kalno Stevie paslydo. Iš pradžių atrodė, kad nieko neatsitiko, tačiau po kelių minučių pajuto, kad, ko gero, vis tik šiek tiek pasuko koją, nes ją pradėjo bjauriai mausti. Keiksnodama Stevie apsižvalgė. Netoliese pamatė nutriušusį suolelį. Rudaplaukė labai tikėjosi, kad pavyks iki jo nuklibinkščiuoti. Per nepadoriai ilgą laiką, bet vis tik tą padaryti pavyko. Grifė dūsaudama atsisėdo ir neskubėdama nusiėmė batą. Nežinojo, ką ten tikisi pamatyti, tačiau juk kažkaip reikės ir iki pilies paršliaužti, ar ne? Net nenusimovusi kojinės, suprato, kad koja labai ištinusi.
- Nuostabu, - sumurmėjo Stevie.
Dabar jau tikrai nežinojo, ką daryti. Kaip tik šiandien dvyniai buvo sugalvoję kažkokią veiklą. Elrodo nematė jau kelias dienas. Tad netikėjo, kad ją čia kas nors ras. Gali tekti ilgai sėdėti ant to suolelio... Maža to, jo būklė atrodė tokia, tarsi jis tuoj pat sugrius. Stevie mintyse svajojo, kad taip nebus. Tačiau kas ten žino... Juk visi puikiai žino kiaulystės dėsnį - dėsnį, kuris veikia didžiausiu tikslumu pasaulyje.
Stevie sėdėjo ant suoliuko ir nieko negalvojo. Koją skaudėjo, tačiau skausmas netrukdė nemąstyti. Tačiau anksčiau ar vėliau mintys turėjo grįžti į galvą. Ir jos nebuvo labai malonios: kaip, po velnių, aš pareisiu į pilį?
Rudaplaukė sėdėjo ir piktai spoksojo į savo koją. Apmaudžiausia buvo tai, kad ji tikrai norėjo pasivaikščioti. O, ko gero, jau nuo rytojaus prasidės lietūs. O kol koją varstantis skausmas išsinešdins savais keliais, praeis bent kelios dienos. Ir tada bus ir šalta, ir šlapia, ir tamsu... Stevei labai norėjosi rėkti. Tačiau suprato, kad net ir esant vienai to daryti nereikia. Būtinai išgirs koks profesorius. Ir tada prasidės klausimai, kodėl ji sėdi prie ežero, o ne šiltnamyje...
Po keliolikos valandų, kaip atrodė grifei, ji nutarė, kad reikia bandyti stotis ir eiti. Ji negalėjo čia sėdėti visą dieną. Nieko neveikiančią merginą užpuolė alkis. Stevie žinojo, kad jeigu ji turėtų veiklos, į tokį menkniekį nekreiptų dėmesio. Tačiau sėdint ir nuobodžiaujant alkis panoro pareikšti savo teises. Tad teks grįžti į pilį. Ir tikėtis, kad pamoka jau pasibaigusi (Stevei atrodė, kad tai turėjo įvykti jau seniai. Gal jau ir kita prasidėjusi?). Ir tikėtis, kad didžiojoje salėje bus ko nors valgomo.
Rudaplaukė atsistojo. Tai pasisekė visai neblogai. Tačiau vos pabandžiusi priminti skaudančią koją Stevie suprato, kad nebus taip paprasta. Tarsi būtų maža to, ji užlipo ant kažkokio akmenuko. Tai buvo taip netikėta, kad Stevie neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo. Ir, be viso kito, trinktelėjo galvą į tą patį suoliuką. Iš jos burnos pasipylė merginai ne itin tinkamų žodžių lavina. Pagaliau grifė vėl atsistojo. Prie skaudančios kojos prisidėjo ir maudžianti galva. Puiku.
Tačiau eiti reikėjo. Arba paršokinėti ant vienos kojos. Deja, Stevie labai nenorėjo kristi į akis. Tačiau kaip nekrisi kitiems į akis, kai vos paeini? Ir, be to, kai pareini iš priešingos pusės nei šiltnamiai? Nebuvo ką daryti. Šešiolikmetė apsiavė kojinę, tačiau batą nutarė parsinešti rankoje. Skausmui varstant tiek pėdą, tiek galvą ji patraukė pilies link. Kiekvienas žingsnis kainavo begalę jėgų. Tačiau Stevie buvo užsispyrusi. Ir po keleto dienų, kaip atrodė jai pačiai, pagaliau pasiekė Hogvartso pilį.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Pavasariškas gaivus vėjas pūtė islandui į veidą, bet jis tik prisimerkęs pėdino kažkokiu takeliu, vedančiu link ežero. Šviesių plaukų kupetą dengė ryškiai raudona kepurė, kurią laisvai galėjai pamatyti iš tolo. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis šiltas daiktas ant grifo kūno. Sigurdas buvo apsivilkęs ploną tamsią striukę, kuri menkai tesaugojo nuo dar kiek šaltoko vėjo. Jis niekaip negalėjo sutarti su burtininkų apsiaustais: vaikinukas susipainiodavo žemę siekiančiuose padalkuose ir jausdavosi kaip mergaitė. Tad mokinys dažnai trekdavo šį apdarą į šoną ir apsirengdavo normalius žiobariškus drabužius.
Žengdamas sausu ir purvyne nevirtusiu takeliu šiaurietis nesižvalgė. Jis keliavo su savo niūriomis mintimis ir nerūpėjo jokie nuostabūs ežero vaizdai. Oi, daug kas islandą slėgė. Jau už kelių kalnų atskubantys egzaminai, testralių klausimas ir jis pats. Vienuolikmetis jautėsi toks...tuščias, toks...vienišas, toks...
Ledinės akys lėtai pakilo ir nužvelgė ežero panoramą. Žvilgsnis užkliuvo už apačioje stovinčio suklypusio suoliuko. Neturėdamas ko prarasti, paniurėlis atsiduso ir pradėjo leistis. Deja, tai pasakyti buvo daug lengviau, nei padaryti. Galiausiai kiek papūškavęs ir pasvirduliavęs šviesiaplaukis atsidūrė prie suolelio ir atsisėdo.
Tik dabar pirmakursio mintys nurimo, Sigurdas leido joms pasireikšti. Reikia dar vieną vakarą pasėdėti prie knygų... Reikia pasiruošti egzaminams... Bet jie dar toli... Man jau gana! Vaikinukas paslėpė savo veidą delnuose. Aš noriu pakeisti kažką, man jau nusibodo tos pačios pilkos dienos. Kažką... Save...?

[Gerda Marqeen]

Gerda drebėjo. Ne, ne nuo šalčio. Vokietė drebėjo nuo nesupratimo, kam ji išvis reikalinga šiame pasaulyje. Per visą laiką, praleistą Hogvartse, kaštonplaukė (beveik) nesusirado draugų, todėl nebuvo reikalo bandyti su kuo nors naujai susidraugauti.
Taip, ankstyvoji depresijos stadija slėgė merginos pečius. Dar buvo įmanoma kažką keisti, bandyti padėti pirmakursei, bet niekas nieko nedarė. Greičiausiai todėl, kad žalsvai pilkų akių savininkė į kiekvieną klausimą ''Kaip gyveni?'' atsakydavo ''Gerai.'' net nesistengdama parodyti tikrosios savo būsenos.
Gerda į pasaulį žiūrėjo aklai, nematydama ankstyvo pavasario grožio. Kaštonplaukė ėjo savo galvą prikimšusi mintimis, kurios tik dar labiau liūdino. Oi, neklauskit, kur Varno Nago uniformą vilikinčioji ėjo. Niekas to nežinojo, net pati.
Beeinant nosies tiesumu jaunoji vokietė mąstė, kaip išlaikyti egzaminus, kol nepamatė raudoną kepurę vilkinčio žmogaus. Iš matymo Gerda žinojo suprato, kas ten. Sigurdas. Išėjau iš pilies ne tam, kad su kuo nors pasikalbėti. Geriau tylėsiu. Mergina nuleido akis. Kai vėl jas pakėlė, Sigurdo niekur nebesimatė. Ar baigsi? pati savęs paklausė vienuolikmetė. Atėjai čia tam, kad pabėgtum nuo pasaulio, o ne tam, kad kažką sekiotum. Vis dėlto, smalsumas nugalėjo ir varniukė nužingsniavo link tos vietos, kur paskutinį kart matė vaikinuką. Ir ji pamatė... Pamatė Sigurdą. Jis buvo toks... vienišas. Be to, Gerdai atrodė, kad bendraamžiui tiesiog trūksta žmogaus kuris jį išklausytų. Bet gal nereikia kištis į jo gyvenimą? susimąstė žalsvai pilkų akių savininkė ir iš tolo pažvelgė į asmenį, kuris atrodė toks prislėgtas.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Ah, iš galvojimo nieko gero neišeis. Sigurdas atsidusęs iš lėto nuleido blyškius delnus. Prieš akis atsivėrė pavasariškas vaizdas, privertęs jį susimąstyti apie tai, kiek daug mokiniai praleidžia, besiruošdami egzaminams. Vis dėlto požiemiška panorama priminė vaikinukui artėjančių mokslo metų pabaigą. Kaip greitai praėjo... Net nespėjau susirasti draugų... O ko tu norėjai?! Kad tęstum savo gyvenimą lyg niekur nieko? Grifas pravėrė burną, norėdamas atsikirsti, bet susilaikė. Kažkas jam to neleido daryti. Tas jausmas, kai kas nors tave stebi. Kas?
Islandas atsisuko ir pakėlė galvą. Kaip jis ir manė, mokinys nebuvo vienas. Ant kalvelės, virš pirmakursio, stovėjo rudaplaukė mergaitė, tikriausiai tokio paties amžiaus kaip ir raudonkepuris. Veide nesujudėjo nė vienas raumenėlis, rodantis jo nuostabą ar akivaizdų nepasitenkinimą. Tik to dar betrūko... Niekur negalima pabūti vienam... Visur kas nors tave stebi. Lygiai taip pat neskubėdamas šiaurietis užsisuko. Nei pasisveikino, nei parodė, kad nenori jokio žmogaus matyti. Paliko nepažįstamajai laisvę pasirinkti.
Tačiau kažkodėl Halgrimo sūnus nusiėmė raudonąją kepurę ir paliko šviesius plaukus taršyti pavasariškam vėjeliui. Lyg kviesdamas prieiti. O gal ne?

[Gerda Marqeen]

 Tylus žiūrėjimas į Sigurdą Gerdai suteikė kažkokį keistą jausmą. Ne, tai nebuvo kažkoks malonus jausmas, bet tai nebuvo ir toks jausmas, nuo kurio pirmakursė norėjo pabėgti. Net jei būtų norėjusi pabėgti, ji nebūtų to padariusi. Gal dėl to, kad depresija atėmė visas jėgas?
 Ir tada Sigurdas atsisuko. Turbūt pajuto mano žvilgsnį.. Ak, kodėl visi jį jaučia? Kai žalsvai pilkos akys susitiko su šviesiai mėlynomis akimis, pirmakursę nukrėtė šiurpulys. Tas pojūtis vokietę privertė labai greitai  permąstyti visą savo gyvenimą, nors jo tiek tebuvo galima prisiminti. Nežinia kodėl visa tai įvyko, bet Gerdos širdyje šitai neturėjo jokios reikšmės. Niekas Gerdos širdyje neturėjo reikšmės, visiškai niekas, todėl net nesumirksėjo žiūrėdama į šviesiai mėlynas bendraamžio akis, kurios sakė, kad Marqeen čia neturėtų būti. Ne, aš iš čia neišeisiu.
 Kai Sigurdas nusisuko ir nusiėmė savo raudonąją kepurę, kaštonplaukė dar stipriau pajuto, koks prislėgtas jis yra. Vienuolikmetė norėjo nueiti prie Grifų Gūžtos mokinio, bet kažkokia jos sielos dalelė jai to padaryti neleido.
Gerda toliau ramiai stovėjo ir žiūrėjo į Sigurdą, jos lūpose galėjai įžvelgti mažą šypsenėlę, bet šios, dar visai jaunos, paauglės akyse matėsi tuštuma.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Islandas jautė, kad rudaplaukė nepasišalino. Priešingai, juto į pakaušį įsmeigtų akių žvilgsnį. Ir jis nebuvo malonus. Deginantis.
Norėdamas mokine atsikratyti, o gal pasikviesti arčiau, Sigurdas prabilo:
-Ko ieškai?- jaunas, tačiau skambus balsas nuskriejo ežero paviršiumi, aiškiai kreipdamasis į mergaitę.
Nutilęs vaikinukas atsisuko ir darkart pažvelgė jai tiesiai į akis. Žvilgsniai susitiko, tačiau grifas nenuleido ledo mėlynumo akių. Šios įdėmiai ieškojo atsakymo žalsvai pilkose.
-Jei manęs, tai kodėl nenusileidi nuo kalno ir...,-šviesiaplaukis nutilo, leisdamas rudaplaukei pačiai pabaigti mintį. Tuo tarpu šiaurietis stebėjosi savimi, kiek jis turi įžūlumo taip kalbėti.
Visą tą laiką islandas nenukreipė žvilgsnio, tikėdamasis pirmiau išskaityti atsakymą iš akių, nei iš lūpų. Nepažįstamosios akyse kažkas slypėjo. Kažkas jos sieloje buvo ne taip. Ir greičiau ten buvo dar blogiau nei pas Sigurdą. Taip, jis buvo, galima sakyti, trumpam išvestas iš kelio, o mokinė to kelio net akyse neregėjusi.
Turbūt tai ir paskatino vaikinuką darkart prabilti:
-Ką tu ten darai? Ateik čia!
Balsas tikrai nebuvo valdingas ar reikalaujantis, veikiau prašantis. Bet vėlgi nustebinantis pirmakursį. Ir iš kur aš turiu tiek drąsos kreiptis į nepažįstamą žmogų, na ir kas, kad bendraamžį? Tačiau tokiu balsu, regis, jis dar į nieką nebuvo kreipęsis, nes paskutiniai žodžiai buvo ištarti kiek tyliau, bet su tokiu pačiu užtikrintumu.

[Gerda Marqeen]

 Kai vaikinukas Gerdos paklausė, ko ji ieško, kaštonplaukė nieko neatsakė, Veikiausiai todėl, kad vienuolikmetė pati nežinojo, ko ji ieško ar tuo labiau, nori.
- Ne, ieškojau tikrai ne tavęs. Greičiausiai ieškojau ramybės, tylos arba žmogaus, su kuriuo galėčiau kartu tylėti ir jaustis nematoma, - labai depresuotai atsakė varniukė. Na, kito atsakymo nebuvo.
 Žalvai pilkų akių savininkės galvoje siautė pačios įvairiausios mintys. Vienos norėjo kuo greičiau Sigurdui išpasakoti visą joje susikaupusį nerimą, bet kitos leido toliau stovėti, žiūrėti į bedraamžį ir laukti. Kažko laukti.
 Šviesiaplaukiui paklausus, ką ji ten daro, Marqeen vėl neatsakė neatsakė į klausimą. Sigurdui sušukus, Gerda grįžo į realybę. Aš negaliu ignoruoti žmogaus, kuris... išgyvena panašią situaciją į maniškę...
 Ji lėtai nusileido nuo kalnelio ir atsidūrė prie seno, sutriušusio suolelio, ant kurio sėdėjo žmogus, vis bandantis prakalbinti Gerdą. Žalsvai pilkos akys dar kartą pažvelgė į švelniai mėlynas, kurios bandė ką nors išskaityti. Bet ką išskaityti? Tuštumą?
 

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Bendraamžei nusileidus šiaurietis netaręs nė žodžio nusisuko, taip suteikdamas mergaitei išsvajotąją tylą. Iš pradžių buvo visai smagu, tačiau vėliau tarp mokinių tvyranti tyla darėsi nepakeliama, panaši į jaustą vizijoje. Kai suvoki praradęs tau artimą žmogų. Ir ko aš čia sėdžiu ir tyliu? Juk galiu išeiti. Galiu išsivaduoti iš jos. Sigurdas pažvelgė į rudaplaukę. Jai reikėjo pagalbos. Tylaus pasisėdėjimo neužtenka. Bet nei šviesiaplaukis, nei pirmakursė to garsiai neištarė. Pokalbiui, o juo labiau ilgam, Hallgrimssonas nebuvo nusiteikęs, tad tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo ežerą. Ir, jei taip galima sakyti, apie nieką negalvojo.
Galiausiai islandas pakilo, debesų apsuptai saulei jau leidžiantis link horizonto. Grifas pravėrė burną, tačiau joks garsas iš jos neišėjo. Atsisveikinti? Kažkas to padaryti neleido. Tačiau pasilikti ir bandyti kalbėtis taip pat nebuvo noro.
-Jei kada nors tau manęs reikės... Esu Sigurdas iš Grifų Gūžtos,-blyškiaodis nebuvo tikras, ar pirmakursė jį pažinojo,-Iki...
Vaikinukui ištarti paskutinį žodį pasirodė labai sudėtinga, tad nelaukdamas atsakymo jis ėmė kopti stačiu kalno šlaitu. Tuo metu veide grūmėsi daug emocijų: liūdesys, ta pati šalta kaukė ir netgi džiaugsmas, išsivadavus iš tos slegiančios tylos.
Tik atsidūręs viršuje šiaurietis atsisuko į suoliuką ir ant jo sėdinčią vienišą figūrą. Ir ne tik. Iš jos sklido dar kažkas, vienus priverčiantis nekreipti į ją dėmesio ir tik keletą sulaikantis bei neleidžiantis praeiti pro šalį. Šviesiaplaukis, regis, buvo vienas iš tokių. Net nusisukti pasirodė sudėtingiau, nei pirmakursiui iššaukti Gynėjo kerus. Islandas dar sunkesne širdimi žingsniavo į pilį. Jo minčių vis nepaliko ta, vieniša ir tyli figūrėlė. Nepaisant to, į sielą įsimetė nerimas. Kad kitą kartą tos rudaplaukės gali nebebūti.
Atėjus šiam suvokimui į galvą, grifas net sustojo. Po to vėl pradėjo eiti, tik kur kas lėčiau. Jis nenorėjo prisipažinti, kad labai susirūpino dėl pirmą kartą sutiktos mergaitės likimo, tačiau taip buvo. Kažkas vaikinuką ragino apsisukti ir skuosti atgal. Tačiau tuomet šiaurietis pasiekė Hogvartsą  giliai atsidusęs įžengė į pilį.
Tik peržengus slenkstį Sigurdas atsisuko. Ledo mėlynumo akys paskutinį kartą pažvelgė į kalvą, už kurios jis susitiko su rudaplauke. Veide negalėjai matyti nei skausmo, nei liūdesio ženklų, tačiau šviesios akys paslaptingai žibėjo, pamažu dingdamos tamsiuose Hogvartso koridoriuose. Ir tik jos atskleidė tikruosius žvejo sūnaus jausmus.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Pagaliau prasidėjo pavasaris. Ilgos ir šaltos žiemos naktys neleido pernelyg ilgai mėgautis varliška draugija, tad Deoiridh džiaugėsi atėjusiu pavasariu. Neseniai buvo gavusi laišką iš Matthew, pranešantį, kad jiedu tikriausiai galės keliauti į Meksiką. Tad nereikia stebėtis, kad grifiukė buvo laiminga. Be to, laimės teikė ir paskutinė kerėjimo pamoka, kurioje teko sudalyvauti. Naktimis varlių kompanija jau buvo įprasta. Bet su penkiomis draugėmis laiką leisti kabinete? Tai buvo labai neįprasta, tačiau kartu ir be galo malonu.
Ne tokią didelę laimę teikė mintys apie tai, kas nutiko prieš Kalėdų atostogas. Keistas susitikimas Grifų Gūžtos bibliotekoje. Nepaisant to, kad jis kaip ir nebuvo ypatingas, Deoiridh niekaip negalėjo pamiršti. Galvoje vis perkratydavo visus įmanomus scenarijus. Kaip viskas galėjo būti, jeigu ji būtų pasakiusi ar nepasakiusi to ar ano...
Būtent apie tai galvodama Deoiridh vieną pavakarę patraukė palei ežero krantą. Mintys nebuvo malonios. Labiausiai dėl to, kad nežinojo, ką galėjo padaryti kitaip. O tokia nežinia mergaitę erzino. Dėl visa ko apsižvalgė, ar aplinkui nesimato minčių objekto. Laimei, ne.
Nepastebėdama, kur eina, Deoiridh priėjo žolėtą kalną, kuriuo besileisdama nusileistų prie ežero. Šiuo momentu varliškos kompanijos nesinorėjo, tačiau grifiukė vis tiek patraukė žemyn. Prie vandens ji visada ras, ką veikti - kad ir kiek turėtų kojų.
Galiausiai priėjo kažkokį suoliuką. Jis atrodė senas ir gyvenantis ne pačius laimingiausius gyvenimo metus. Vis dėlto mergaitė nutarė prisėsti. Tikėjosi, kad taip geriau seksis mąstyti. Tad ji klestelėjo ant suoliuko ir stengėsi sudėlioti mintis. Sekėsi, reikia pastebėti, nekaip.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Šilta pavasario pavakarė Sigurdui reiškė dar vieną pasivaikščiojimą po Hogvartso apylinkes. Tik šįkart - jau su augintine. Jis iki šiol nesuprato, ko taip delsė, neįsigydamas gyvūno. Dabar daug smagiau ir linksmiau. Ypač po to, kai kerėjimo pamokoje užtiko tikrą varlių vakarėlį.
Norėdamas pradžiuginti Eylfą, vaikinukas pasuko link ežero. Ten jis rečiau lankydavosi, bet šiandien padarė išimtį. Žaliaodė ramiai tupėjo ant peties, kol šviesiaplaukis neskubriai žingsniavo vandens telkinio link. Jo galvoje sukosi įvairiausios mintys: nuo vasaros atostogų iki prieš Kalėdas susitiktos Deoiridh. Ji jam pasirodė gan keista,
kai grifė, netarusi nė žodžio, išlėkė iš bibliotekos. Vis dėlto islandas neketino analizuoti jos poelgių. Taip gaišti laiką buvo visiška nesąmonė.
Beklaidžiodamas po pilį kelis kartus jis apsilankė toje knygų prikrautoje patalpoje, bet jos nebuvo. Vieną sykį net užėjo į virtuvę, tačiau namų elfai jį tiek prišėrė, kad Sigurdas daugiau tą dieną nieko nevalgė.
Eidamas pro žolėmis apaugusį kalnelį, jis žvalgėsi tinkamos vietos prieiti prie ežero. Todėl iš karto pastebėjo vienišą žmogystą, sėdinčią ant suoliuko. Deoiridh? Taip, tai buvo ji. Tačiau nusileidimas prie vandens buvo tragiškas. Vaikinukas sustojo, nežinodamas, ar eiti toliau, ar bandyti leistis žemyn. Be to, jis atsiminė, kaip prieš kelis metus čia susitiko kažkokią depresijos apimtą mergaitę. Užplūdo prisiminimai. Greičiausiai jis taip ir būtų visą vakarą prastovėjęs, jei ne sunerimusios ir gal net pasipiktinusios Eylfos kurktelėjimas.
Kiek atsitokėjęs, ketvirtakursis pradėjo leistis. Žinoma, dabar varlė buvo saugiai laikoma rankose, kad nenudribtų ir nesusižeistų. Atsidūręs šalia suoliuko, jis paleido augintinę. Ši greitai pradingo tarp žolių.
-Labas, - gan tyliai pasisveikino Sigurdas, lyg nenorėdamas išgąsdinti Deoiridh, nors ji tikriausiai jau ilgą laiką stebėjo jį.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Mintys skraidžiojo po smegenis be jokios tvarkos. Vienu momentu atrodė, kad jau viskas permąstyta. Tačiau tuo metu į galvą ateidavo dar kokia smulki detalė, ir viskas dar labiau susimaišydavo. Deoiridh buvo sutrikusi. Ir tai jai labai nepatiko. Juk ši mergaitė jau nuo pat ankstyvos vaikystės turėjo pati išgyventi ir savimi pasirūpinti. Tad kodėl ją trikdo kažkoks keistas susitikimas?!
Nespėjus atsakyti į šitą klausimą kažkas pasisveikino. Deoiridh papurtė galvą. Suprato: nors ji žiūrėjo į tą pusę, iš kurios kažkas atėjo, ateinančiojo nematė. Tad teko pažiūrėti dabar. Pamačiusi, kas stovi priešais ją, škotė nustėro. Įmanoma mintimis prisikviesti žmogų? paklausė ji savęs, tačiau greitai griežtai sau pasakė negalvojusi apie Sigurdą. Apie susitikimą galvojo - taip. Bet tik jau ne apie patį vaikiną! Po to būsiu kaip Matthew, kuris tik ir svaigsta apie tą savo paslaptingą mokinę griežtai pasakė sau mergaitė. Tik tuo momentu prisiminė taip nieko ir neatsakiusi koledžo draugui.
- Labas, - galiausiai tarstelėjo ji. Susidarė įspūdis, kad šitas susitikimas gali būti toks pat keistas. Reikėjo kažkaip išsklaidyti įtampą. Rudaplaukė paklausė: - Nori prisėsti? O gal eini prie ežero?
Tikrai atrodysi kaip super įdomus žmogus, sugebantis įdomiai pasišnekėti subarė pati save. Kita vertus, koks skirtumas, ką pagalvos kažkoks mokinys? Tai visiškai nėra svarbu! Deoiridh suprato, kad Sigurdui esant netoliese ji minčių tikrai nesudėlios į joms skirtas vietas, tad laukė, kol jis ką nors padarys. Geriausiu atveju pasišalins.