[Elna Klumpar]

 Nežinodama ką daugiau veikti Elna nusprendė pasivaikščioti ežero pakrante. Klumpar atvirkščiai negu kiti mėgo tokį orą. Jai patiko kaip žvarbus vėjas talžo jos pilkšvus plaukus, kaip saulė netvieskia į išbalusį jos veidą...Pamačiusi iš tolo suoliuką varnanagė nusprendė nutrepsėti link jo. Kai staga išgirdo balsą, kuris su kažkuo kalbėjosi. Stabtelėjusi mergaitė bandė įsiklausyti ką balsas kalba. Dar šiek tiek pažingsniavusi ji bandė įžiūrėti kas ten. Staiga jai virš galvos praskrido paukštelis. Elna jį visiškai ignoravo. Nusprendusi, kad nėra reikalo čia slapstytis Klumpar drąsiu žingsniu nužingsniavo prie suoliuko. Ant suoliuko pamatė mergaitę skaitančią knygą. Klestelėjusi šalia nepažįstamosios Elna atsisuko į ją ir šyptelėjusi tarė:
-Sveika. Tu iš Varno Nago?
Dar kartą pažiūrėjusi į jos storą šaliką Klumpar įsmeigė akis į nepžįstamosios akis.

[Ramen Horst]

Bespardydama pavienius, purvinus, mergaitės kelyje netyčiomis pasitaikiusius akmenukus Ramen nerūpestingai žingsniavo Hogvartso kiemu. Nors mergaitė vis iš naujo susižeisdavo pėdą, kuri ir taip buvo visai stiprokai susižeista praeito vakaro, kai netyčiomis užmynusi ant spygliuoto gyvūnėlio, Ramen kiaurai pervėrė sau koją, tai nekliudė mergaitei džiaugtis pasivaikščiojimo teikiamais malonumais. Šiandien mergaitė nusprendė patyrinėti mokyklos valdas prie ežero. Gaivus vėjelis žaidė su neklusniomis, iš tvarkingo kuodo išnirusiomis, sruogelėmis. Plaukai įkyriai plaikstėsi aplink veidą ir lindo į akis bei burną, tačiau mergaitei tai buvo nė motais.
Rankose švilpiukė nešėsi keletą knygų, ant peties tabalavo nerūpestingai permesta drakono odos kuprinėlė, kurioje teliūškavo dar šiltas mėtų gėralas.
Šiomis dienomis mergaitės sveikata itin suprastėjo - nosis buvo tarsi užimta pašalinių gyventojų ir, rodosi, tie gyvetojai pakankamai greitai sugebėjo išvystyti kvėpavimo takuose visą koloniją! Galūnės buvo aptirpusios, o galva sunki. Akys atrodė taip, tarsi Ramen būtų ištisas paras liejanti ašaras, tačiau viduje mergaitė nors ir jautėsi silpnokai, buvo pilna gyvenimo džiaugsmo ir norėjo patirti kuo daugiau dalykų. Šiuo metu Ramen tiesiog degte degė noru susirasti naujų draugų ir ištyrinėti visas Hogvartso valdas, tad nykian sirguliavimui pilies viduje visai nebuvo laiko.
Tyliai niūniuodama kažkokią atmintyje įstrigusią melodiją, Ramen kaip tik dairėsi kur galėtų prisėsti. Ir štai ten, šiek tiek toliau, užu medžio, pasirodė senas, trupėti bepradedąs vienišas suolelis. Švilpiukė šiek tiek pagreitino savo žingsnių tempą.
Pagaliau pasiekusi suoliuką, tekštelėjo knygas ant sutriušusios ir vietomis šerpetojančios medienos. Kartu su dusliu knygų dunktelėjimu pasigirdo ir itin keistas, neįprastas ausiai garsas. Ramen pasilenkė ir suprato, kad ką tik vadovėlius įmerkė į keistą, lipnią ir it želė besitampančią, masę.
"Na štai... Ir vėl... Tiesiog traukiu nelaimes!" - mintyse besikeiksnojanti mergaitė čiupo už knygų šonų ir bandė jas atitraukti nuo suoliuko paprastuoju būdu, tačiau suvokė, jog be magijos pagalbos čia neapsieis. Šiek tiek geriau apžiūrėjusi medžiagą, suprato, jog tai tikriausiai kažkokio mokinio pokštas - matyt, kažkas tikėjęsis, jog į šią lipnią masę kas nors įlipdys savo pasturgalį, o ne knygas! Mergaitė pakėlė galvą ir atidžiai apsidairė ar kur nors nesimato gardžiai kvatojančių vaikų.
Ramen iš nevilties krestelėjo prie suoliuko ir susiėmusi už galvos stengėsi atkasti kokį nors burtažodį, padėsiantį mergaitei panaikinti lipnią masę.
Deja, nieko negalėdama sumąstyti, mergaitė atsitraukė kuprinėlę ir ištraukusi dar šilto, maloniai dvelkiančio gėralo, gurkštelėjo.

[Hayato Shinohara]

Įspūdingai niūrus, pilkais peršlapusios vatos gumulais nuo žemės gyventojų užsidengęs dangus, šaltas vanduo, kartkartėmis prasisunkiantis per debesis it rūgpienis per medžiagėlę, kai gamini varškę, prošvaistėmis pro debesis pasirodantys tai Saulė, tai Mėnulis, niūrūs, medžiai, apdrėbti sniegu, nuo kritulių (nesuprasi, ar šlapdriba, ar lietus gi ten) beprarandančiu žiemišką spalvą ir kvapą - štai, kokie orai viešpatavo Hogvartso apylinkėse, didžiojoje Anglijos, ir, ko gero, netgi didžiojoje Europos dalyse. Kai tik šventės - orai subjūra, tik pasibaigs - ir vėl žiema su visais savo privalumais sugrįš. Gal ir ji, žiema žiemužė, pagal rusišką madą (rusišką, nes Rusijoje daugiausia ir tenka tūnoti) atšventinėjo Kalėdas ir Naujuosius metus - todėl ir neatliko savo žiemiškos pareigos džiuginti žmones, saugoti augalus nuo šalčio ir vėjų paberiant krūvas greit tirpstančio, nepavagiamo sidabro. Juolab, kad šit ir ateina slaviškųjų švenčių metas, o sniego kaip nėr - taip nėr.
Per tokias žiem-ruden-pavasariškas balas su rudu vandeniu ir tirpstančiu sniegu žygiavo neaukšto ūgio šviesiaplaukis antrakursis, spardydamas vargšus akmenukus, kuriuos jau ir prieš tai kažkas spardė. Pastebėjęs akmenukų pakilimo takų žymes, Taenral Faamsurjad gūžtelėjo pečiais ir žygiavo toliau, tai užversdamas galvą į depresija dėl girtuoklės žiemos šunybių netikėtai susirgusį dangų, tai į žemę, atrodančią kaip po dangaus smurto išpuolio. Būtent dėl to, kad grifiukui labiau rūpėjo dangiški reikalai, jis visai nepastebėjo švilpiukės, papuolusios į bėdą - ir vos į ją neatsitrenkė, o juk tokiu atveju šią bėdą dar ir padvigubinęs būtų.
- Oi, labas,- pasisveikino sutrikęs, ir skubiai atsitraukė, tarsi apsimesdamas, kad čia viskas gerai, jis nežioplas, jis nenukrito iš Mėnulio ir puikiausiai išmano žemės reikalus, ypač tuos, kas vyksta jam prieš nosį.- Kas tau čia nutiko? O fui...- išsprūdo nevalingai. Grifiukas sutrikęs išsitraukė lazdelę, bet greit suprato, kad mažai ji čia kuo tepadės.
- Hmm, pernai mokiaus kažkokį burtažodį išvalymo, kad tave Angrbodos kumštis, neatsimenu...- keiktelėjo grifiukas, nuoširdžiai atgailaudamas.

[Ramen Horst]

Ramen stebėjo tolumoje boluojančią figūrą. Galbūt dėl rūko ir prastų matymo sąlygų, o galbūt tiesiog dėl to, jog mergaitės regėjimas buvo stipriai pasilpnėjęs nuo skaitymo patamsyje, norint įžiūrėti, kokios lyties toji figūra tolyje, reikėjo kaip reikiant prisimerkti įtempiant akies raumenis. Po kelių nesėkmingų bandymų identifikuoti personą, švilpiukė gailiai atsiduso ir toliau susikoncentravo į karštą mėtų arbatą. Vis dar bandydama atminti kokį nors burtažodį, Ramen pajuto keistą jausmą po savo minkštąja sėdyne. "Jūs tikriausiai juokaujat... Nejaugi aš tikrai visą laiką sėdėjau... Baloje?! Kodėl, po galais, aš tokia nevykėlė?" - betampydama už peršlapusių apsiausto skvernų, galvoje ant savęs burnojo mergaitė. Supratusi, jog esančios situacijos ji niekaip nebepakeis, Ramen dar kartą giliai atsiduso ir susiėmė už galvos. Na, žinoma, Ramen tuoj pat galėjo atsistoti iš balos, tačiau šiuo metu ji buvo pernelyg užsiėmusi savigrauža - visos galūnės buvo nutirpusios, tarsi ir jos  sakytų kūno šeimininkei, jog ji yra siaubinga nevykėlė.
Netyčiomis pakėlusi akis ir pažvelgusi pro savo sulenktus kelius, ji pastebėjo, jog toji žmogaus figūra vis artėja. Tiksliau, ji buvo taip arti, jog Ramen, žinoma, labiau pasistengusi, netgi galėjo įžiūrėti vaikino veido bruožus! Labiausiai akin mergaitei krito šviesūs, nerūpestingai sutaršyti plaukai - kelios sruogelės, žaviai užkritusios ant kaktos, sudarė itin valiūkiškos šukuosenos įvaizdį. Ryškūs ir aukšti skruostikauliai buvo dailiai išsišovę ir taip tarsi įrėmino vaikino veidą. Gaila, tačiau švilpiukė niekaip negalėjo nusakyti kokios spalvos šio vaikino akys. Šiuo metu tai buvo vienintelis rūpimas klausimas, į kurį Ramen žūtbūt turėjo gauti atsakymą. Visai pamiršusi tai, jog knygos prilipusios prie suolelio, o pati mergaitė sėdi baloje, švilpė svajingai dėbsojo į nepažįstamąjį. Kai pagaliau atsitokėjo - vaikinas buvo visiškai šalia, tačiau besidairydamas į dangų, jis visiškai jos nepastebėjo! "Puikumėlis - esu ne tik šlapia višta, tačiau dar blogiau - NEMATOMA šlapia višta!"
Ramen nežinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje - stotis ir pamoti vaikinui tiesiai prieš veidą, tarsi senam, pusakliam pažįstamui ar, veikiau, toliau sėdėti ten, kur yra įstrigusi ir leisti sau užminti ant galvos? Vos sujudėjusi, švilpė prisiminė šlapią savo pasturgalį - šis, su visu jau spėjusio įsisunkti vandens sunkumu, tarsi bloškė mergaitę atgalios.
Didžiai Ramen nuostabai - vaikinas išties buvo toks išsiblaškęs ir vos į ją neatsirenkė! Žinoma, kaip galima pastebėti prie suolo susirangiusią mergaitę. Tikriausiai misija neįmanoma, ar ne?
Nepažįstamajam prakalbus, švilpė dal labiau nustebo, tačiau stengėsi to kaip įmanydama neparodyti. Niekad nebūtų pagalvojusi, jog tokio tvirto sudėjimo vaikinas galėtų šnekėti tokiu sodriu balsu. Kiekvienas ištartas žodis Ramen ausiai buvo tarsi angelų giesmės. Sėdinti baloje švilpė žvelgė į vaikiną susižavėjimo kupinu žvilgsniu, nors mintyse stengėsi save tramdyti - kūnas tarsi jos neklausė ir išdarinėjo su jos veidu tai, kas tuo metu jam atrodė priimtiniausia. Mergaitė bent jau tikėjosi, jog vaikinas neims tyčiotis iš švilpės veido grimasų.
Pamačiusi vaikino veide menką susikrimtimą dėl to, jog negalėjo ištiesti pagalbos rankos, ar, veikiau, pagalbinio burtažodžio, mergaitė ėmė jį raminti:
-O ne, tai niekis... Na... Aš kaip nors... Bet... Galbūt galėtum man padėti atsistoti? - mintyse perkračiusi tai, ką pasakė, Ramen susigėdo. Skruostai iškart buvo išpliekti raudonio, o veide pasirodė gailesčio verta šypsenėlė.

[Hayato Shinohara]

Taenralis maigė rankomis kažką kišenėse, pilnose straigtelių, varžtelių ir kitokio metalinio šlamšto. Švedas vaikinukas galėdavo palikti namuose, lovoje galvą, bet visuomet su savimi nešiodavosi paprasčiausią nediduką, patogų atsuktuvėlį. Atsuktuvas - vienas iš geriausių išradimų pasaulyje. Šių paprastų įrankių pagalba galima padaryti kone bet ką, tinkamai šį stebuklėlį naudojant, galima pasaulį nuversti. Pavyzdžiui, jeigu turi atsuktuvą, po skanaus margasparnio iglio kepsnio, taip puikiai Hogvartse patiekiamo pietums su magiškojo pelėdenio padažu, tau nebereikės ieškotis dantų krapštuko. Taip pat, jeigu turi atsuktuvą, o mokytoja išėjo iš klasės penkioms minutėms paplepėti su kokiu mokyklos svečiu ar reikalais, gali sutvarkyti jos kėdę taip, kad jai atsisėdus, galėtum turėti bent savaitę laisvės per tos mokytojos pamokas, kiek jau slaugė Wright ją gydys, o ypač, jeigu kaulai silpnesni. Neabejotinai su atsuktuvu gali ir kažką atsukti, ir užsukti, pasikrapštyti ausį, panaudoti įrankį gynybos ar puolimo sumetimais, mirkyti į rašalą, jei pamiršai miegamajame plunksną, nusiplovęs susignaibyti skilandžio gabalėlius... svaiginančių galimybių - marių marios, vandenynų vandenynai!
Štai, kuo buvo užimtos kalvio sūnaus mintys, bestovint prieš mergaitę, didvyriškai besigalinėjančią su žemės trauka nelygioje dvikovoje (ir vanduo turėtų būti pažymėtas kaip to nelygumo sudarytojas).
- Taip, be abejo,- Taenral irgi raustelėjo, ištiesdamas merginai ranką, na, tiksliau jau imdamas ją už rankos ir statydamas ant žemės.
- Man atrodo... prisiminiau burtažodį...- nedrąsiai tarė grifiukas.- Aš bent tikiuos...
Taenral, atsistojęs prieš žalią pliurzę, nukreipė į ją lazdelę.
- Reducto!- šūktelėjo, bemaž patenkintas savimi. Pliurzė garsiai sprogo, išsitaškydama ir aplipdama Taenralio, o kartu ir mergaitės, stovinčios šalia, drabužius ir veidus.
- Oi...- Taenralis nuraudo tirštai ir spragtelėjo pirštais- Scourgify!
Ir pajuodavusi pliurzė dingo nuo vadovėlių. Antrakursis pakartojo burtažodį, nukreipęs lazdelę ir į mergaitę. O save netyčia ir pamiršo - ir ėmė šlykštynę valytis rankiniu būdu.
- Atsiprašau, kad bėdų sukėliau...- Taenral paėmė vadovėlius nuo suolo ir įteikęė švilpiukei.- Oi, ir beje... aš Taenralis, iš Grifų Gūžtos... nors, turbūt, tu jau iš šaliko supratai... O kuo tu vardu? - pasidomėjo, nedrąsiai šyptelėdamas. Nė pats nesiprato, kodėl staiga tapo mikčium topčium.
- Ar tau nešalta?- paklausė tada, prisiminęs, kad ištraukė merginą iš balos.

[Ramen Horst]

Ramen niekaip negalėjo nustoti vėpsojusi į vaikiną. Švilpė bent jau tikėjosi, jog jos lūpa nėra pasidygėtinai atvipusi iš susižavėjimo. Tuo metu, kai jis tiesė ranką ir Taenralio ilgi pirštai palietė merginos odą, Ramen galėjo prisiekti, jog jos kojos ties keliais tikrai šiek tiek linktelėjo. Tai buvo mažytė silpnumo akimirka.
Švilpės galvoje naujasis pažįstamas buvo tarsi didvyris. Taenralio sudarytas pirmasis įspūdis nė kiek nesumenko net tada, kai šis, per savo nediduką neapsižiūrėjimą aptaškė mergaitę purvu nuo galvos iki kojų. Tiesą sakant, būtent šią akimirką, Ramen reakcija buvo itin keista ir kiek neadekvati - mergaitė taip prapliupo juoktis, jog sunkai sekėsi valdytis. Vaikino veidas atrodė neįtikėtinai dailus, netgi ir su mažomis purvo dėmelėmis - būtent tai mergaitei pasirodė taip tyra ir gražu, jog tai ir iššaukė tokias netikėtas emocijas.
Kol Taenralis rūpinosi jos pačios švara, švilpė nė sekundėlei neatitraukė akių nuo šio mielo grifo. "Žydros! Jo akys žydros! Nuostabu! Tikiuosi, kad pats - ne toksai" - laidydama kvailus ir nebrandžius juokelius mintyse, švilpė stengėsi nežvilgtelėti į Taenralio žvitrias akis dar kartelį, jog ir vėl neužkluptų netikėtas juoko priepolis. Ramen buvo sunku apibūdinti savo savijautą net jai pačiai, tai, ką ji jautė - visi keisti virpuliai pilvo apačioje ir jautrūs odos dygsėjimai - buvo neįprasta.
Dar sekundėlė ir Ramen buvo visiškai švari, o drabužiai - sausut sausutėliai. Vis dar besigėrėdama bendramokslio puikiais sugebėjimais, švilpiukė jau žiojosi dėkoti, tačiau pirmesnis už ją vis dėlto buvo grifiukas.
-Kokių gi bėdų? - linksmai suklegėjo Ramen, - Neapsakomai tau dėkoju, Taenrali, - mergaitės akys sužybsėjo it du stiklo gabaliukai saulės šviesoje, - Aš - Ramen. Kaipgi tau atsidėkoti? Viskas, ką šiuo metu galiu pasiūlyti tėra atšalusi mėtų arbata ir pasivaikščiojimas ežero pakrante. Sutinki? - neįtikėtinai greitai išdrąsėjusi švilpė nusprendė kortas dėlioti kiek kitaip. Ji dar nebuvo sutikusi tokio mielo ir, žinoma, dailaus vaikino.
- Nešalta? Ne, ką tu... Viskas tiesiog nuostabu, - Ramen dar kartelį šyptelėjo vaikinui ir prilietusi vaikino alkūnę, atsistojo truputėlį arčiau, - Luktelk šiek tiek, - neįtikėtinai rimtu balso tonu tarė mergaitė. Tarp akių, ant kaktos susimetė raukšlė, kuri atsirasdavo tik tuomet, kada Ramen būdavo itin susikaupusi, - Leisk man nuvalyti tavo veidą.
Mergaitė švelniais rankos mostais, apsiausto rankovės pagalba, atsargiai valė mažytes purvo dėmeles. Nenorėdama sužeisti vaikino veido aštroka ir stora apsiausto medžiaga, Ramen stengėsi būti itin švelni.
- Na va, - švilpė dar kartą pasigėrėjo savo atliktu darbu ir skandinaviškais Taenralio bruožais, - Tai kaip su tuo pasivaikščiojimu?

[Hayato Shinohara]

Taenralis Suinamic išpūtęs akis žvelgė į švilpiukę - juokiasi? Iš tų juodų patiškusių snarglių, tarsi koks trolis angliakasys būtų nusičiaudėjęs per baisingą slogą? Oooo, ko tik nebūna, kai sloga užpuola nekaltą padarą su tyra (arba ne visai) siela (arba visai be sielos ir nekaltą, nors tokių padarų egzistencija kai kas būtų linkęs abejoti)...
- Kokių gi bėdų...- tarė ir pats truputį pralinksmėjęs, bet tebejausdamas gėdą ir nepatogumą.- Su šitais šlykštynėm aptaškiau. Na, bet dabar kaip nauja.
Faamsurjad staiga prisiminė, kad burtais ir pats galėjo apsivalyti - bet tuo momentu pati švilpiukė atsistojo ir paaukojo savo rankoves. Švedas vėl nudelbė akis žemėn susigėdęs, bet nesipriešino. Gal ir visai smagu, kai tavim kažkas pasirūpina, ypač tokioj žioploj situacijoj.
- Be abejo, galim išeiti, jeigu tu nori ir tau nešalta,- gūžtelėjo pečiais grifas. O kažkoks septintakursis, praeidamas pro šalį, nusikvatojo iš švilpės: ,,Geroj vietoj sušlapai... Ar tas vaikis tikrai to vertas?"

[Ramen Horst]

Lyg vidinės savigraužos dar būtų negana, kažkoks pašalinis, matomai vyresnis, bernužėlis, kurio Ramen anksčiau nė akyse nebuvo regėjusi, nesugebėjo palaikyti savo liežuvio už dantų. Visa mergaitės drąsa kartu su pašaipiais vaikino žodžiais buvo numesta ant purvinos žemės ir negailestingai sutrypta. Švilpė jautėsi it vėl sėdinti toje pačioje baloje, iš kurios ją ką tik ištraukė Taenralis.
"Ar tas vaikis tikrai to vertas?" - vis įkyriai it užsikirtusi sena ir traškanti plokštelė aidėjo Ramen galvoje. "Ko vertas? Šlapios, purvinos nevykėlės švilpės draugijos?" - nors mergaitė ir nebuvo viena iš karingųjų chimerų, kaip mėgdavo sakyti Ramen senelė, nejučiomis pradėjo megzti savo galvoje baisiausius keršto planus nebraustaburniui prašalaičiui.
Nuleidusi akis žemyn ir lyg tarp kitko trindama purvinas mantijos rankoves, mergaitė tiesiog jautė pulsuojantį karštį savo skruostuose. Baisiausia šioje situacijoje buvo įsivyravusi tyla - ji, rodosi, vis labiau spengė ausyse, nors iš tikrųjų viskas tetruko tik keletą sekundžių. Nors Ramen iš paskutiniųjų stengėsi nukreipti savo mintis ir sugalvoti kažką, kas puikiausiai tiktų šiai susiklosčiusiai situacijai ir bent per pus sumažintų įsivyravusią įtampą, nepaklūstančios mergaitės mintys vis sugrįždavo prie baisiausių žinomų kerų. Atrodo, jog noras iškrėsti nepataisomą eibę vis labiau augo ir augo, netrukus tapo tokio dydžio, kad nebetilpo vien tik Ramen galvoje ir kūne - mergaitė turėjo žūtbūt padaryti tai, ką buvo sumaniusi.
-Dabar aš tau taip parody... - besispjaudydama seilėmis iš susikaupusio pykčio, švilpė sviedė laikomas glėbyje knygas ant žemės ir nukreipusi lazdelę į, ko gero, gerais šešeriais metais vyresnį mokinį, pasileido bėgti, kol tas padugnė, niekaip nesugebantis išlaikyti liežuvio už dantų, nespėjo per toli nueiti.
Tą akimirką Ramen nebuvo svarbu, jog ji atrodo kaip visiška beprotė. Tą akimirką galėjo įvykti ir visiška katastrofa. Mergaitė neturėjo aiškaus plano - taip elgėsi vedina aklo pykčio ir gėdos.
-Furnunculus! - visa apniukusia pakrante nuskardėjo įsiaudrinusios pirmakursės balsas. Velniai žino, iš kur mergaitė mokėjo tokį burtažodį, tačiau jis neabejotinai pravertė.
Stovėdama kelis metrus tolėliau nuo vaikino, kuriam teko šie pasibaisėtini kerai, Ramen stebėjo siaubingą vaizdą - persikreipęs nuo pykčio vaikino veidas ir liesos rankos bestebint pasidengė pūlingomis, raudonomis, šlykščiomis votimis.
-...siu, - ramesniu tonu pabaigė savo sakinį švilpė.
Pykčio jaumas pamažu dingo palikdamas vietoj savęs baimę, pasibjaurėjimą ir suvokimą, jog Taenralis ir Ramen tuoj pat turėjo sprukti iš ežero pakrantės, nes votimis, it didžiulėmis strazdanomis, aplipęs vaikinas jau rausėsi apsiausto kišenėje, ko gero, ieškodamas savosios burtų lazdelės...
"Košės priviriau tiek, jog teks sriuobti visus metus"

[Grantacija Gerietė]

Pavasarinė saulutė šildė antrakursės Grantacijos rankas.Gaivus vėjelis kedeno jos kaštoninius,ilgus plaukus.Grifė ėjo per miško takelį lausydamasi paukštelių giesmių.Aplinkui medžiai skleidė savo pumpurus,žolė žaliavo,o gėlės po mažu lindo iš žiemos miego.Grantacijos suknelė pleveseno,taip suteikdama pranašumą vėjui.Gran žiūrėdama į visas puses ir ieškodama žvėrelių užmatė tolumoje kažką juodo.Priėjusi arčiau,ji pamatė,kad tai suolelis,bet jis buvo sutręšęs,prie jo nebuvo žolės,bet Gran tai patiko,nes ji čia galėjo būti savimi ir nesislėpti nuo kasdienybės.Gran atsisėdo ant sveikos suolelio dalies ir žvelgė į medžių viršūnes.Jau buvo vakaras,tad mergaitė norėjo išsilaisvinti ir palietė savo amuletą su vilku.Jos plaukai tapo juodu kailiu,o dvikoja mergaitė tapo juodu plėšrūnu vilku.
Juk Gran ne vilkolakis,ji vilkas,kuris nieko nedaro,gal netgi nori susirasti draugų?Gran pajutusi molonumą, būti vilku lakstė po pievą kuri buvo prie suolelio.Gran malonumus nutraukė tolumoje šviečianti lazdelė.Gran staigiai nubėgo prie suolelio ir palietusi amuletą vėl tapo antrakurse,grifiuke.

[April Wolstenholme]

   Ką? jau egzaminai? Taip greitai? Eiprilė negalėjo patikėti. Vien pats žodis egzaminai skambėjo baugiai. O galbūt jai dar nereikės jų laikyti? Mergaitė nežinojo, tačiau tai skambėjo gana viltingai.
   O pirmieji jos metai Hogvartse praskriejo išties nepastebimai, bet laukė dar šešeri. Regis, neturėtų prailgti. Rudaplaukė nekantravo. Juk kiek įdomaus dar nutiks, kiek draugų susiras! Net jei iki šiol ir nespėjo užmegzti jokios labai ypatingos draugystės. Bet tik kol kas.
   Oras buvo tikrai gražus, kvepėjo pavasariu. Gal ši vieta ir nebuvo toji jauki pievelė iš sapnų ar pasakų, tačiau prabudusi gamta nebuvo jos apleidusi. O ir suolelis čia! Tai kas, kad neatrodo visai sveikas. Eiprilė pritūpė šalia jo, išsitraukė žalsvą dežutę su sumuštiniais ir nugara atsirėmė į suskilusią medieną, o visai ne mokykliniu sijonu pridengtas kojas ištiesė prieš save taip, kad tarp batelių kyšotų ramunę primenanti gėlė. Ne, mergaitė visai nenorėjo jos kliudyti ar skinti (nors pastarasis variantas atrodė neblogas - deja, nežinojo, kur galėtų gauti vazelę). Čia dvylikametė jautėsi apsupta gamtos, ir niekas negalėjo šio malonumo sutrikdyti.

[Nora Kühnemund]

 Kiek galima pūti bendrajame kambary, besėdint tarp knygų ir bandant įkalti beprasmes frazes? Taip, beprasmes, nes Nora mažai ką suprato iš sunkių vadovėliuose parašytų sakinių apie jos protui nesuvokiamas permainas, naudojant transfigūracinius kerus ar bandans apskaičiuoti planetų atstumus ar dar ką.
 Nusprendė, kad reikia prasimankštinti. Palinkusi virš vadovėlių bei užrašų praleido beveik dvi valandas, o jai tai tikrai daug, dažniausiai ir penkiolikos minučių vietoje nusėdėt negalėdavo.
 Energingu žingsniu nužygiavo link ežero. Praėjusi jį pasuko žemyn nuo kalno, kur matė esant aptriušusį, jau daug visko mačiusį suoliuką.
 Tačiau prie jo jau sėdėjo kažkokia mergaitė, iš pirmo žvilgsnio, Noros bendraamžė. Norėjo pabūti tyloje (taip, tokios akimirkos irgi būna), tačiau neatsisakys kompanijos. Žvaliai pašokinėdama priartėjo prie nepažįstamosios.
 - Labas, - skardžiu balsu pasisveikino ir nusijuokė, žvelgdama žemyn į mergaitę, - aš Nora. Netrukdysiu, jei pabūsiu čia? - nė nelaukdama atsakymo klestelėjo šalia. - Ką veiki čia? Neturėtum ruoštis egzaminams? O gal tau irgi nusibodo sėdėti apsuptai knygų? - greitakalbe išbėrė.

[April Wolstenholme]

  Likimas lėmė, kad ir čia Eiprilė negalėjo pasidžiaugti vien gamtos garsais. Tiesa, tą ramybę sutrikdęs balsas nebuvo nemalonus - netgi priešingai - atrodė draugiškas ir šiltas. Nors ir iš pradžių akimirką buvo nusigandusi, kad jau atėjo koks vyresnysis mokinys ar net profesorius ir nieko nelaukdamas piktai išvys mergaitę iš šios ramios pasisėdėjimo vietos.
  Pakreipusi galvą link atėjūnės, švilpiukė šyptelėjo. Jau norėjo žiotis pasisveikinti ir pasiūlyti prisėsti šalia, bet mergaitė tai padarė ir be kvietimo. Pirmakursė drąsiau nusišypsojo. Klausimų pasirodė gana nemažai, bet dvylikametė džiaugėsi, kad turės naują draugę.
- Labas. Žinoma, ne. O aš Eiprilė. Na, - kiek nutęsė, - atėjau šiek tiek užkrimsti gamtoje. Beje, gal ir tu nori? - žvilgsniu parodė į sumuštinių dėžutę. - Oi, ne. Net nepradėjau jiems ruoštis. A-ar jaunesniesiems jie irgi bus? - susirūpinusi paklausė ir nuleido galvą žemyn.
  Ne, Eiprilei nebuvo nusibodę taip sėdėti. Kaip gali nusibosti veikla, kurios nė nepradėjai? Mažylė jautė, kaip žlunga jos viltys. Teliko viena: gal vis tiek mokslo metų pabaiga nebus tokia baisi?

[Nora Kühnemund]

 - Ne, aš tik pavalgiau, - nusijuokė, trumpai pažvelgusi į dėžutę su sumuštiniais, - nors čia maistas toks skanus, kad galėčiau valgyti be pertraukos, jei tik pilve būtų vietos, - vėl palydėjo savo žodžius juoku.
 Jai patiko juoktis. Net jei tai nevisada būdavo laiku ir vietoje. Tačiau negalėtų visąlaik būti rimta, taip tik raukšlės kaktoj ir aplink akis susidarys. Jai labiau patiko raukšlės aplink burną, susidarančios nuo šypsenų ir juoko. Jos net atrodė gražiau.
 - Taip, bus, bet tu nesijaudink, jie tikrai nesudėtingi, - padrąsinamai nusišypsojo, - Bent jau praeitąmet pirmakursiams jie buvo lengvi, - gūžtelėjo pečiais, - Man visai patinka egzaminai, tik kad reikia labai ilgai sėdėti vienoje vietoje ir negalima kalbėtis, - liūdnai atsiduso. - Mama sako, kad man burna neužsidaro, neva be perstojo plepu. Gal ir taip, bet ar tai blogai? - paklausė neaišku ko. - Bet kartais moku ir tylėti, tik kad tai taaaaip neįdomu, - nutęsė, nutaisiusi nepatenkintą veido išraišką ir tuojau pat nusijuokė.

[April Wolstenholme]

  Išgirdusi, kad daugiau sumuštinių atiteks jai, Eiprilė palingavo galva. O mergaitė taip norėjo pasidalinti - juk ir tėtis taip mokė! Na, galbūt pasiseks kitą kartą. Dabar teliko juoktis kartu su Nora.
 - Aš irgi! Čia tiek visko daug, - linksmai pritarė varniukei.
  Tačiau kiti naujosios draugės žodžiai, nors ir lydimi padrąsinimo, privertė kiek sunerimti. Pirmieji Eiprilės egzaminai! Ji neturėjo nė žalio supratimo, kaip jie vyks, kada ir kur reikės ateiti, ką atsinešti, ar leidžiama naudotis žiobariškais tušinukais - tiek daug ir dar daugiau klausimų nesiruošė duoti dvylikametei ramybės, nors tylus vidinis balselis kuždėjo, kad ji bus ne viena, yra ir daugiau pirmakursių, o ir kažkas iš vyresnėlių turėtų paaiškinti.
  Švilpiukė susidomėjusi klausėsi Noros kalbos.
 - Bet juk galima į valias išsišnekėti po egzaminų, taip? - vis mėgindama visur surasti pliusų ir šypsodamasi paklausė. - Ne, tai visai neblogai. Netgi labai gerai! Klausyk, o ką dar mėgsti čia veikti be plepėjimo? Nepagalvok, kad tai bloga veikla, tiesiog manau, kad būtų smagu kartu ką nors nuveikti. Kad ir po tų egzaminų! - linksmai pridūrė.

[Nora Kühnemund]

 Nora energingai palingavo galva. Taip, čia tiek visko daug! Iš pradžių jai tas atrodė labai keista, namie mama neleisdavo net iš dviejų valgių rinktis, o čia visada būdavo tiek visko, jog kartais per ilgai svarstydavo, ką čia suvalgius, kad galiausiai likdavo be pietų, nes jau reikėdavo bėgti į pamoką.
 Nora pastebėjo, kaip jos naujoji draugė apmąsto liūdną žinią apie egzaminus. Mažai betrūko, kad jos kaktoj atsirastų besisukantys laikrodžio mechanizmai - įnirtingas mąstymas atsispindėjo visame švilpės veide. Varniukė jau net pasigailėjo savo žodžių. Bet ji gi negalėjo meluoti, meluoti yra negražu ir taip daryti nevalia - mama visada sakė, kad meluoja tik didžiausi nenaudėliai. Ji gi tokia nebuvo.
 - Taip, taip, galima, - nusijuokė.
 O tada susimąstė. Jai patiko viskas - nesvarbu, kokia veikla, svarbu, kad nereikėtų sėdėti vietoje ir tylėti. Bet argi galima išrinkti mėgstamiausią? Tai tas pats, kaip išsirinkti mėgstamiausią lėlę - neįmanoma.
 - Kad net nežinau, - nusijuokė, - mėgstu viską, jei tik nereikia būti tyloje, - gūžtelėjo petukais, - turbūt labiausiai mėgstu visur landžioti, bėgioti, ieškoti naujų vietų. Žinai, Hogvarsto pilį beveik visą pažįstu! - pasigyrė, - Tik dar nei sykio nesilankiau Uždraustajame Miške, niekas nenori ten su manimi eiti, o pačiai baisu, - nuleido galvą, prieš tai suraukusi kaktą. Visgi nepraėjo nė kelios sekundės, kai vėl pažvelgė į Eiprilę ir nusijuokė, - Ei, o gal tu norėtum su manim nueit į mišką?