0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 300
  • Lytis: Vyras
- O taip, šeimoje yra daug daug seserų ir brolių. Jau miręs John Saeterhaug, tuomet nelabai mėgiamas Jacob Saeterhaug ir panašaus likimo kaip tavo, sesuo Gabrielle Selena Saeterhaug. Mūsų šeima labai didelė. - Atsakė į sesers klausimą Vegard. Vegard išties džiaugėsi, jog surado savo seserį, beliko sulaukti, kol į Hogvartsą atvyks Gabrielle, tuomet bus galima su ja susipažinti daugiau, apie ją Vegard žino tik iš tėvo pasakojimų.
- Damulį? Galiu panešti aš, man jis patinka. Labai meilus katinukas. - Šyptelėjo Saeterhaug.
Naktis pradėjo šiltėti, nuostabus oras pasivaikščioti, klastuolis džiaugėsi, jog sesuo sutiko pasivaikščioti, juodaplaukis mėgo pasivaikščiojimus. Vegard sutriko, kuomet pajuto, jog jo ranka paliesta, tačiau nesakė nieko. Išgirdęs Victorios klausimą sutriko dar stipriau, ilgai negalvojęs, atkirto:
- Gali.
Ant rankos pasidėjęs ir prie savęs lengvai prisispaudęs katinėlį, Vegard pradėjo eiti.
- Gaila, jog tu iš Varno Nago, sausainius galėtumėme krimsti bendrajame kambaryje, tačiau, aš paiimsiu sausainių iš kambario, tau teks luktelėti ir tuomet galėsime pasislėpti bibliotekoje, krimsti sausainius ir šnekučiuotis. - Maloniai pasakė Saeterhaug.
Vegard ir Victoria patraukė link Hogvartso, mėnulis apšvietė juos, o švelnus vėjelis kuteno skruostus.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
Tai buvo diena, kai sužlugo Leticijos viltis pabėgti iš atrakcionų parko iš žiobarotyros pamokos. Mergaitė nebeėjo į likusias pamokas. Ji visą dieną praleido vaikštinėdama po mokyklos teritoriją. Ir dabar brovėsi per žoles. Mergaitė ji buvo ne labai aukšta, todėl galima sakyti skendo tame erkyne. Bet tai buvo puiki vieta, kur nesimatė mokinių ir ji galėjo pasivaikščioti viena su savo mintimis.
Leticija užsilipo ant kalno, čia jau buvo geriau. Tik stovėjo labai varganas, baisus suoliukas. Nesinorėjo ant jo sėstis. Todėl atsisėdo ant žemės. Tik atsirėmė į tą griuveną suolą.
Kiek nuvargo. Brautis per tą džiunglyną, o paskui kopti į kalną. Buvo ką veikti. Negalvok apie tą bėgimą. Sakė sau, bet negalėjo apie tai nemąstyti. Bijojo grįžti į bendrąjį kambarį, nes manė, kad profesorius Levinsas jau bus ją paskundęs tam kitam keistam profesoriui. Kuris į ją dėbsojo kaip į vaiduoklį. Teks nakvoti čia. Nusprendė. Baisi vieta, bet tuščia. Įdomu ar čia neateina kokių baisių gyvūnų? O jei naktį sušalsiu? Bet ne. Taip gal bus geriau. Liksiu čia. O rytoj gal bėgimas bus pamirštas. Ir tas kraupus profesorius, Grifų koledžo vadovas nekvies kalbėtis. Bet juk tai kvaila. Jei negrįšiu į bendrabutį naktį, tada tikrai užsitrauksiu dar didesnę problemą ant galvos. Bet gal tada jau teks kalbėtis ne su koledžo vadovu, o su direktore. Ir gerai. Kuo daugiau bus kviečiama pas direktorę, tuo didesnis šansas kada būti išmestai iš mokyklos. Taigi nutarta. Liks čia iki rytojaus. Kol kas neturėdama ką veikti ant supuvusio suolo pasidėjo knygas ir užrašus ir pradėjo ruošti namų darbus. Kol dar buvo šviesu.
Pamažu vis labiau ir labiau užsinorėjo valgyti. Vakarėjo. Ir ji jau pradėjo krautis savo namų darbus į kuprinę.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Vakarėjo. Juzefas dar taip ir nespėjo pranešti Auriui, jog toji mergaitė, Leticija, bandė pabėgti iš pamokos Londone. Praneš rytoj, o dabar yra rimtesnių reikalų. Danielius iš trečio kurso paporino, jog septintakursiai varniai vakarais linksminasi ant kalno. Neva ten yra kažkoks suolelis, kur jie girtauja.
Koledžo vadovo kėdė nebuvo jau tokia šilta, ar ne? Štai, pavasarį plikiui teko traukti į uždraustąjį mišką ieškoti Linos, o dabar reikia pričiupti tuos vyresnėlius. Danielius tiksliai negalėjo pasakyti, kurie konkrečiai septintakursiai tai daro, be to, norėjosi juos pričiupti nusikaltimo vietoje ir dar įamžinti, tad Levinsas rankose nešėsi fotoaparatą.
Lipdamas paduso, tada pagalvojo, jog reikėtų dažniau apsilankyti sporto klube. Dar girdėjo, jog Kiauliasodyje neužilgo atsidarys kažoks SPA. Juzefui niekada neteko būti magiškame SPA. Reikės apsilankyti. Jei kišenė leis, mat vasarą nešvarių darbelių gavo labai jau nedaug.
Grįžus į pilį teks apsižiūrėt ir nuo erkių. Čia - kažkokie brūzgynai. Kai pasigaus erkinį encefalitą, tada žinos, burbėjo sau mintyse. O kas man sumokės už šitą riziką?
Kai Juzefas jau atsidūrė ant kalno ir ėjo suolelio link, čia iš tiesų pamatė žmogų. Bet tai buvo ne varnių būrelis, o... ta pati Leticija.
- O, - nustebęs tarstelėjo Juzefas. - Ką čia veiki?

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
Kažkas ėjo, tikrai. Ji tai išgirdo ir įtempusi ausis klausėsi. Tada pamatė atėjūną ir susiraukė.
- Dariau namų darbus. - Atsainiai pasakė. Kam jam tas fotoaparatas?
- O jūs ką čia veiksit? Gražių vaizdų, kuriuos galima fotografuoti nėra. - Štai ir negalės likti čia nakvoti. Kodėl šitas žmogus amžinai suknisa mano planus?
- Jūs pasirodot ne laiku. Visada. Žinojot? - Pareiškė ir baigė krautis savo užrašus į kuprinę. Tik nepastebėjo, kad beskubant pametė mažą užrašų knygelę. Užsegusi kuprinę atsistojo. Ketino išeiti.
- Viso. Linkiu rasti labai gražių vaizdų nuotraukoms. - Pasakė kaip niekur nieko ir jau žengė kelis žingsnius priekin. Ketino paisieškoti kokios kitos geros slaptos vietelės. Gal tada šitas profesorius neatsiras ir nesugadins jai planų.
Buvo baisu šitaip elgtis, ji nebuvo pratusi. Bet įtėviai pažadino joje kažką, ko nemanė turinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Leticija Mendel »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
- Tiesą pasakius, gaudau nepaklusnius vyresnius varnanagius, - pasakė Juzefas. - Ar nematei čia jokių mokinių? Ir geriau viena šioje vietoje nevaikščiok, - įspėjo.
Ne, Levinsui tikrai nereikėjo, jog Leticija susitiktų su jo geriančiais septintakursiais.
- Visada pasirodau ne laikui? - kilstelėjo savo šviesius antakius vyras. - Na, jeigu tu šiandien būtum pabėgusi, tuomet tikriausiai jau būčiau atleistas iš darbo. Kasdien tėvams gali pasiųsti pelėdą. Be to, pamatysi, kaip greitai pralėks laikas. Nei nepastebėsi, o jau bus žiemos atostogos, - šyptelėjo. - Palauk! - pirmakursei nueinant šūktelėjo Juzefas, nes pamatė, jog ji pametė užrašų knygutę. - Pametei, - jis pakėlė knygelę nuo žemės ir priėjęs prie mergaitės ją jai padavė.
Tada ir vėl pagalvojo apie Dori. Negi jos gali būti viena su kita kuo nors susijusios? Leticija ir Dori? Na, tiksliau buvę Dori įtėviai. Ar gali būti susiję jie? Su šia mergaite? Kaip išsiaškinti?
- O esi kada nors fotografavusi tokiu fotoaparatu? - norėdamas daugiau sužinoti apie mokinę paklausė Juzefas. - Nežinau, iš kokios tu šeimos kilusi, ar iš žiobariškos, ar iš burtininkų. Žiobarai dabar dažniausiai fotografuoja savo telefonais, bet magiškų fotoaparatų nuotraukos daug šaunesnės, nes jų vaizdas juda.
Levinsas nufotografavo praskrendantį paukštį. Tuomet iš fotoaparato išlindo nuotrauka. Joje vis kartojosi skrendančio paukščio epizodas. Profesorius tą nuotrauką parodė Leticijai.
- Šaunu, ar ne? - paklausė.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
- Nemačiau čia jokių mokinių. - Tiesą pasakė. Ir tada pyktelėjo kam gi buvo tokia šventa. Reikėjo sakyti, kad matė mokinius, kad jie pasakė net kur eis. Juk galėjo profesorių taip pasiųsti į kokią atkampią pilies vietą. O tada ramiai galėtų likti šioje vietoje.
- Kodėl? Ar čia ateiną baisių gyvūnų? - Balse pasijuto truputis baimės.
- Taip. Ir dabar ir tada pasirodėt ne laiku. - Drąsiai išpyškino žvelgdama tiesiai jam į akis.
- Man reikia namo. Bet jūs nesuprasit. - Dar pridėjo. Neaiškino apie tai, kad bijo prarasti tėvus, kad jau siuntė jiems laiškus. Kad privalo jiems įrodyti, jog nėra ragana.
Mergaitė sustojo. Pasirodo, kad pametė knygelę.
- Ačiū. - Ji įsimetė ją į kuprinę. Profesorius užvertė dar klausimų ir Leticija nenorėdama susidomėjo tuo fotoaparatu. Turi eiti, tai tavęs neliečia. Tai magiška. Sakė tas atkaklusis balsas jos viduje. Bet pati juk labai norėjo pažiūrėti kuo tas daiktas ypatingas.
- Aš iš žiobarų šeimos. Ar jis stebuklingas? - Greitai gavo atsakymą į savo klausimą. Mendel visai nepatiko tas telefoninių kamerų peikimas. Vėl tie burtininkai giriasi. Piktai pamanė. Ir visai nesvarbu, kad tas paukštis juda.
- Ne. Ne šaunu. - Atrėžė ji.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Tai arba buvau apgautas dėl tų girtaujančių mokinių, arba jie susirado kokią dar nuošalesnę vietelę savo vakarojimams, mintyse pagalvojo plikis. Deja, bet teks tai aiškintis. Nors šiandien Juzefas mielai praleistų vakarą kaip viengungis žiobaras. Televizorius, pica ir alus. Gal savaitgalį parvykti namo?
- Būna, kad užklysta, - pamelavo plikis prisiminęs Kajos ir Linos nuotykius miške. - Bet kol esi su manimi, nieko nenutiks. O šiaip, baisūs gyvūnai laiką leidžia uždraustajame miške. Štai ten kojos kišti negalima. O kodėl dabar pasirodžiau ne laiku?  - paklausė beplaukis. - Juk jau ruošeisi eiti į pilį.
O gal nesiruošė, pagalvojo ir apsidairė.
- Ar tu kažko lauki? - paklausė. - Suprantu, kad pirmieji mėnesiai Hogvartse gali būti išties sunkūs, kai anksčiau tėvus matei kiekvieną dieną, o dabar nebe. Bet jeigu augai žiobarų pasaulyje, juk viskas turėtų būti nauja, įdomu, tiesa? Nejau taip nėra? Turi tiesiog nuostabią dovaną, - kalbėjo. - Ne vienas žiobaras viską atiduotų, jog galėtų burti. O tu gali, - nusišypsojo. - Tikrai ne šaunu? Nori, nufotografuosiu tave ir duosiu tau nuotrauką? Vaizdas joje judės taip, kaip judėsi tu. Burtininkai nuotraukose mirksi, juokiasi, mojuoja. Ir visa tai matosi nuotraukose.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
Baisūs gyvūnai? Ar tikrai? Tai kaip ji tada nakvos čia? Ak tiesa. Jau nepavyks. Ji turės ieškotis kitos vietos.
- O kokie gyvūnai čia pasirodo? - Miškas dabar nebuvo svarbus. Norėjosi žinoti ko šioje vietoje turėtų saugotis.
- Nesvarbu. Tiesiog atėjot ne laiku ir viskas. - Argi ji dabar aiškins, kad planavo čia nakvoti?
- Kaip tik visai nieko nelaukiau. - Atkakliai pasakė. Ne, ji kaip tik troško vienatvės. Nors ne. Troško būti namie su tėvais. Eiti su drauge pasivaižinėti dviračiais ar dar ką paveikti.
- O jei aš nenoriu šios dovanos kas tada? Aš noriu namo ir noriu gyventi savo gyvenimą. - Piktai pasakė. Ir pyktelėjo, kam veliasi su profesoriumi į kalbas?
- Mano tėvai nemėgsta magijos. Ir aš ne. Aš noriu namo. O jūs šiandien man neleidot grįžti. Ir ne. Nenoriu, kad mane fotografuotumėt. - Tai labai domino, bet ji neleis tiems norams prasiveržti. Nereikėjo Leticijai jokių magiškų nuotraukų.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Ir ką man dabar jai sakyti? Paskui išgąsdinsiu ir bijos vaikščioti palei pilį, pasakė sau mintyse plikis.
- Na, čia būna lankučių, - nežinodamas kokį gyvūną daugiau paminėti, tarė Juzefas. - Lankučiai panašūs į šakeles, todėl juos sunku pastebėti. O jeigu netyčia užkabinsi, gali bandyti iškabinti akį, todėl reikia būti atsargiam, - papasakojo.
Šaunuolis, Juzefai. Mokai pirmakursę bijoti šakelių, ir toliau šnekėjosi su savimi galvoje.
Levinsas nusprendė nesigilinti, kodėl, pasak šitos mergaitės, jis atėjo ne laiku. Nebuvo panašu, kad pirmakursė, kuri bando parodyti, jog magija jai nėra įdomi, užsiiminėtų kokiais nors negerais dalykais. O gal ji sugalvojo pabėgti namo? Bet iš Hogvartso nepaspruks. Be to, rado ją ant paprasčiausio suolelio.
Profesorius jau norėjo sakyti, kad palydės Leticiją į pilį. Tačiau ji prabilo apie sudėtingus dalykus. Sudėtingi pokalbiai Juzefui simpatijos nekėlė. Tačiau kartais tekdavo su kitais kalbėtis ir gana nelengvomis temomis. Ar taip bus ir šį kartą? Vyras atsisėdo ant suoliuko.
- Galbūt tik dabar tau taip atrodo, - pasakė Juzefas. - Pamatysi, kaip magija padeda kasdienėse veiklose. Žiobarų pasaulis irgi nėra blogas. Jis man patinka. Nereikėtų kažkurio iš šių pasaulių nemėgti. Abu turi pliusų, - kalbėjo. - Galbūt tavo tėvai išsigando? Galbūt tiek tau, tiek jiems yra šokas. Pagalvok, tavo tėvai yra suaugę žmonės ir jie visą gyvenimą nenutuokė, kad egzistuoja magija. Jiems reikia priprasti prie to. Kaip ir tau pačiai.
Beplaukis padėjo fotoaparatą ant suolo.

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
- Ar tie lankučiai gyvena ant žemės? Ar jie patys gali pulti, jei tarkim aš čia sėdėsiu nakties metu? - Pasiteiravo. Norėjo, kad profesorius nesigilintų į žodžių nakties metu junginį.
- Visai ne. Jie seniai žinojo apie magiją ir jos nemėgo. Aš jiems sakiau, kad nenoriu čia vykti, bet jie man liepė. Mama sakė, kad turiu būti tarp savų ir neleido man likti. Bet aš vis tiek iš čia arba pabėgsiu, arba pasistengsiu, kad mane išmestų iš mokyklos. Jeigu aš nenoriu kerėti, vadinasi nenoriu.
Tegul sau profesorius Levinsas galvoja ką nori. Gali ją bandyti atkalbinėti ir sakyti, kad abu pasauliai turi pliusų ir taip toliau. Bet ji tiesiog norėjo gyventi įprastai. Ir pamiršti Hogvartsą ir viską, ką jis siūlė. Bet dar ir tėvus turėjo įtikinti, kad ji ta pati. Kad magai nėra savi. Tik Leticija nežinojo kaip reiktų perkalbėti juos. Ypač mamą.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
- Nakties metu? - nustebo Juzefas. - Ką tu ketini čia veikti nakties metu?
Reikės būtinai informuoti Aurį, mintyse pagalvojo.
- Lankutis nepuls, jeigu tu prie jo nelįsi, - tarė. - Tačiau aš tau tikrai negaliu garantuoti, kad nakties metu čia neužklysta jokie plėšrūs gyvūnai iš uždraustojo miško, - kilstelėjo antakį. - Supratau, - linktelėjo Juzefas. - Gal ir įmanoma padaryti taip, kad tave išmestų iš mokyklos. Tačiau net neįsivaizduoju, ką reikėtų prisidirbti. Pabėgti, na, tikrai nepabėgsi. Tai neįmanoma. Žinai, o jei tiesiog nesimokysi, prisidarysi nemenkai bėdos. Mat tave tiesiog paliks kartoti kursą ir Hogvartse praleisi dar daugiau laiko, - šnekėjo.
Plikis automatiškai pagalvojo apie Dori įtėvius. Paskaičiavo, kad Dori dabar turėtų būti dvidešimt vieneri. Jeigu Leticijai - vienuolika metų... Ne, šita mergaitė negali būti tų žmonių dukra. Dori neturėjo sesers.
- O kodėl jiems nepatinka magija? - paklausė profesorius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
- Aišku nieko neketinu daryti čia naktį. - Atsakė gal kiek per greitai, ir nusišypsojo per daug plačiai ir dirbtinokai. Prakeikimas, šitas profesorius vis labiau siutino. Kas jam darbo? Koks jam skirtumas ką ji čia darys nakties metu?
- Na, kadangi aš čia nebūsiu naktį, tai man ir tie miško gyvūnai nieko nepadarys. - Ak, nejau teks nakvoti namelyje medyje? Ten tai tikrai jos neras jokie gyvūnai. Nebent šitas seklys morka užtiks. Nejučia nusišypsojo prisiminusi herojų iš vaikiškos pasakaitės.
- Jei visada neklausysiu mane išmes. - Užtikrintai pasakė. - Gal jūs ir teisus. Teks truputį mokytis, nenoriu kartoti kurso. Bet jau tikrai rasiu kaip dingti iš čia. - Pareiškė dar ryžtingiau.
- Nežinau. Gal todėl, kad turėjo įdukrą, kuri buvo burtininkė. Aš jos beveik nepažįstu. - Tada nutilo. O jeigu jis paklaus ar ir ji įvaikinta? Kaip gali nepažinoti tos įdukros. Na, daugiau išvis nieko jam nepasakos.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 550
Leticija taip juokingai nusišypsojo, kad Juzefas nusijuokė.
- Na, tai ir puiku, kad nebūsi čia naktį, - pasakė. - O aš tave stebėsiu, - pridūrė sakinuką sau mintyse.
Dėl neklausymo, dėl dingimo iš Hogvartso nutarė nesakyti nieko. Pagalvojo, kad jeigu mergaitė dabar tai įsikalusi į galvą, niekas jos nuomonės nepakeis. Tiesiog stebės ją ir jeigu matys, kad elgiasi labai netinkamai, tada imsis kokių nors priemonių. Bet, po velnių, Juzefai, koks tau skirtumas? Juk ji nėra iš Varno Nago. Tai ne tavo, o Aurio reikalas. Kurių galų apie tai išvis galvoji, šnekėjosi su savimi mintyse.
O tada tiesiog išsižiojo. Nes tai, kad Leticijos tėvai turėjo įdukrą, kuri buvo burtininkė, pasakė viską. Tai žinoma, Leticija yra įvaikinta, nesvarbu, žino tai ar ne, galvoje pamanė plikis. Visi taškai susidėliojo ant i. Ji ją užmaršino. Juk Dori pasakojo, kad ją užmaršino, toliau kalbėjosi su savimi mintyse. Na, bent jau buvo aišku, jog viskas baigėsi sėkmingai. Leticija nėra išprotėjusi. Bet... Po velnių. Tie žmonės. Mendel. Jie tavęs neaugins, pasakė, bet, aišku, ir vėl sau mintyse. Po velnių, jie tikrai jos neaugins. Reikia parašyti Dori, galvojo.
Dabar jau Juzefas nežinojo, ką atsakyti Leticijai. Nes puikiai suprato, kad niekas čia nepadės. Visi patarimai - beverčiai, o laikas neišspręs nieko.
- Aišku, - pasakė Juzefas. - Žinai, palydėsiu tave į pilį, - plikis pasiėmė savo fotoaparatą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Leticija Mendel

  • III kursas
  • *
  • 261
  • Taškai: 69
- Taip labai puiku. - Dabar jau niūrokai ištarė. Galėjo ir toliau sau jis eiti ir fotografuoti paukščius ar dar ką ir ją tiesiog palikti ramybėje.
Buvo taip keista, kad tas seklys nieko daugiau jos neklausinėjo. O juk atrodė, kad yra pasišovęs viską išpešti. Na, bet ir gerai. To juk ji ir norėjo.
- Aš ne maža mergaitė, pati galiu ten eiti. Bet kaip sau norit. - Atrėžė ir dar kartą mintyse pasiuntė jį eiti fotografuoti paukščių.
Aišku ji suprato, kad būtų tik labiau įtartina jeigu imtų ginčytis dėl tos nemalonios palydos. Taigi supratusi, kad ir vėliau spės pabėgti iš pilies tiesiog ramiai nuėjo su juo per tuos bruzgynus.
Bent jau jai nereikės susidurti su piktai padarais. Tai guodė. Nereikės čia bijoti ir šalti. Bet aš visai nebijojau čia likti. Kad sau tai įrodytų kada nutarė čia vėl apsilankyti ir praleisti naktį.