0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • III kursas
  • *
  • 132
  • Taškai: 160
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
 Melodė kuo toliau, tuo labiau Dori atskleidė savo gyvenimo istoriją. Deje, dar nieko nepavyko išpešti iš Dori, nebent tai, kad jos tėvai žiobarai. Tačiau ji bent įdėmiai klausėsi ir klausinėjo. Paminėjus moters dirbančios BVN ir besidominčios grynakraujais vardą ir pavardę, mergaitė stebėjo, kaip Dori kažką užsirašė nedidelėje pergamento skiautelėje. Panašu, jog ir Dori keliaus į biblioteką iekoti informacijos apie Katie Adams... Tik vargu ar ras. Ir vėl išgirdo dar vieną Dori klausimą. Ar moko magiškų dalykėlių? Hm... Tai, kad niekam mes ten per daug ir nerūpėjom. Sakydavo, kad viską ko reikia išmoksim Hogvartse, o joms pačioms esą nėra reikalo tuo užsiimti. Aišku, kai kada parodydavo kokį magišką triuką, tačiau kad mokytų? Kažin. O skraidyti? Gal vaikų namuose ir rastum kokią vieną sutriušusią magišką šluotą, tačiau jos neužtektų išmokinti skraidyti keliems šimtams vaikų.
- Ne, mokint nemokino, manė, kad viską kas svarbiausia išmoksim Hogvartse. Tačiau kai kada išvysdavom kurią nors auklėtoją naudojantis magija. O dėl skraidymo, tai vėl gi- ne. Buvo kelios vaikiškos, žaislinės vos metrą į orą pakeliančios šluotos, tačiau niekuo rimtesniu skraidyti neteko.
 Buvo akivaizdu, jog Dori ja netiki. Juk aišku- ji klastuolė, normalu kad netiki bet kuo kas jai sakoma. Tačiau Melodė dabar sakė tiesą, o ji gali tikėt, gali ne. Klastuolė parodė pirštu į tolį ir pasiūlė Melodei pasivaikščioti. Aišku, ši sutiko:
- Žinoma, galim eiti. Ištiesų darosi gan šalta.
 Grifė pažvelgė ten, kur ką tik rodė Dori pirštas ir tikrai, ten beveik nebuvo tirpstančio sniego, o ir mokinių ten dar vis nė kvapo. Tačiau žengus vos porą žingsnių Dori pasigedo savo lazdelės ir grifė staiga prisiminė. Juk vakar, beveik kerėjimo pamokos pabaigoje ji rado burtų lazdelę. Tačiau j nežinojo ar gali atiduoti klastuolei lazdelę, nežinojo ar tai jos, nežinojo ar klastuolė sakė tiesą tad nusprendė pirma įsitikinti, o tada grąžinti:
- O kaip atrodė tavoji lazdelė?
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Dori nebežinojo, tikėti Melode ar ne, kas liečia tuos paslaptinguosius burtininkų vaikų namus, tačiau tai dabar jai neberūpėjo. Ji pametė savo burtų lazdelę. Dvylikmetė ėmė svarstyti, kiek gi laiko jos nematė ir neturėjo rankose. Dėl Merlino barzdos, ji nebūrė nuo vakar vakaro! Tai įvyksta itin retai, kad antrakursė tiek laiko neburtų. O jeigu ji pasidėjo savo burtų lazdelę prie lovos ir ją pamiršo? Ne, tai neįmanoma! Dėl išrinktojo Poterio, kaip tai galėjo nutikti! Jeigu Mendel būtų būrusi dar šiandien, reikalai netaptų tokiais kebliais, nes būtų galima už kažko užsikabinti. O dabar... Ji nežinojo, kur paskutinį kartą matė savo lazdelę. Gal ją pamatė dar vakar kur nors pilyje, o gal šiandien eidama šito suolo link?
Tamsiaplaukė iškrėtė visas savo kišenes, bet nieko nerado. Po to ėmėsi kuprinės. Gal ji kažkur ten? Gal per klaidą įsidėjau? Deja, kuprinėje lazdelės - nei kvapo. Tai gal ją kažkas pavogė? Mendel širdis daužėsi kaip pašėlusi. Ji jautėsi tarsi be dalelės savęs.
Kažkur, tarsi tolumoje, smegenys atsiuntė signalą, jog mergaitės kažkas kažko klausia. Tai suvokusi Mendel prisiminė, kad šalia yra ir Melodė. Kurių galų jai reikia žinoti, kaip atrodo mano lazdelė? Juk burtų lazdelės po kojom nesimėto, ir taip aišku, kad jeigu ji ją dabar pamatys, ta lazdelė bus mano!
- Mano lazdelė iš kriaušės! Keturiolikos colių!

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • III kursas
  • *
  • 132
  • Taškai: 160
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
 Melodė neįsivaizdavo kaip elgtis. Dori atrodė išties stipriai sunerimusi, dėl savo lazdelės, tačiau ar tai tik nebus viena iš jos genialiai, iki pat smulkmenų suplanuotų apgavysčių? Melodė beveik patikėjo, jog klastuolė pradėjo panikuoti. Vardan Gordriko kardo, ji išvertė visas savo kišenes ir net kuprinę!? Čia tai kaip reikiant pasistengė. Gal lankė kokį teatro būrelį? Vis tik kažkodėl grifė dar abejojo, ar Dori jos tik nebando apmulkint. Klastuolės apibudinimas kaip ir tiko Melodės rastai lazdelei, tačiau ilgis ir medžio rūšis dar ne viską nulemia. Tačiau, kad ir kaip pirmakursė bandė tai nuslėpti, kiekvieną sekundę ji vis labiau ir labiau pradėjo tikėti klastuolę sakant tiesą. Mergaitės nuo suolelio buvo nutolusios vos per kelis žingsnius, o oras darėsi vis žvarbesnis. Prisiekiu, kai tik gausiu pirmą pasitaikiusią progą, tiesiu taikymu keliausiu į Skersinį skerstgatvį nusipirkti žieminių pirštinių. Grifė visa drebėjo. O, kad tūnočiau dabar didžiojoje salėje ir galėčiau atsigerti karštos kakavos... Ir kokio velnio man parūpo tokiu oru išeit į lauką? Apsirišusi raudonai auksiniu Grifo Gūžtos šaliku tamsiaplaukė pažvelgė į susirūpinusią ir įtemptai mąstančią Dori. Gana čia apie kakavą galvoti. Reikia kuo greičiau išspręsti šią lazdelės mįslę, o tai į varveklius pavirsim. Pala, manau žinau kaip išsiaiškinti ar toji lazdelė yra Dori. Melodė savo lediniais pirštais apčiuopė savo burtų lazdelę ir ištraukusi, sunkiai judindama sušalusias lūpas ištarė:
- Accio "Dori burtų lazdelę"!
 Tuščiame Hogvartso kieme nuaidėjo Melodės ištartas burtažodis ir nuo vienos nedidelės medžio šakos nuskrido pulkelis juodų varnų. Dideliam mergaitės nustebimui kerai suveikė ir iš kitos grifės kišenės "išskrido" Dori burtų lazdelė ir lėtai nusileido kitoje Melodės rankoje. Visa laimė, panašu, jog Dori nepastebėjo iš kur atskrido jos lazdelė, nes tik dabar grifė išvydo atsuktą tamsiaplaukės veidą. Taip, pasirodo klastuolė vis dėlto nemelavo.
- Štai, ji tikriausiai priklauso tau,- mergaitė atkišo jai ranką ir padavė lazdelę. - Nesitikėjau, kad iš pirmo kart pavyks, bet suveikė. Tai gal jau eime? Baigiu sušalti į ragą...
 Grifės balsas kiek drebėjo ir jai buvo be galo šalta, tačiau veide vis tiek švytėjo draugiška šypsenėlė. Mergaitė apsisuko ir ramiu žingsniu pasileido nuo kalvos. Neatsigręžė atgal, tad nežinojo ar Dori seka iš paskos, kol priėjo anksčiau klastuolės rodytą vietą, kur turėjo būti mažiau tirpstančio sniego ir ko gero šilčiau.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Kol Dori panikavo, Melodė panaudojo šaukiamuosius kerus. Kas čia per įdomybės, jau antrą pirmakursį matau naudojant šiuos kerus. Tikriausiai nesi tokia ypatinga, Dori. Tikėjaisi, kad būsi viena iš nedaugelio, pirmame kurse gebėjusi naudoti šiuos kerus. Galbūt nesi tokia gera kerėtoja, kaip manei. Turbūt kiekvienam vaikui šie kerai pavyktų. Tuo pačiu metu Mendel ėmė suktis į Melodę ir akies krašteliu pamatė, kad klastuolės burtų lazdelė išskrido iš... iš Melodės kišenės?
Antrakursė jautėsi pasimetusi. Ji paėmė burtų lazdelę. Nesugebėjo ištarti nei žodžio. Ką jau kalbėti apie kokią nors padėką ar panašiai.
Grifiukė lyg niekur nieko nusileido nuo kalno, ten, kur prieš tai siūlė eiti pati Dori. Šiek tiek atsitokėjusi Mendel patraukė iš paskos.
Čia jau buvo kur kas mažiau šalta, mat ant kalno pūtė stiprus vėjus. Netoliese buvo daug medžių, tai - tartum užuovėja. Tačiau Dori oras tą akimirką mažiausiai rūpėjo. Ar ji pavogė mano burtų lazdelę? Ar kažkokia Grifų gūžtos pirmakursė būtų sugebėjusi tai padaryti sėdėdama šalia manęs? Bet tada kurių galų ji man ją atidavė... Kas, dėl išrinktojo Poterio, čia vyksta?
- Iš kur tu gavai mano burtų lazdelę? - įtariai paklausė.
Dabar jau Mendel laikė ranką mantijos kišenėje, o kumštis tvirtai spaudė tą patį reikalingiausią ir mylimiausią daiktą - burtų lazdelę - be kurio mergaitė būtų buvusi bejėgė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Melody Moondragon

  • III kursas
  • *
  • 132
  • Taškai: 160
  • Lytis: Moteris
  • Gyvenk dabartimi, ne praeitimi
 Nusileidus nuo kalno, ant kurio esančio suolelio atrodo dar prieš akimirką sedėjo dvi nepažįstamosios, grifė pagaliau atsigręžė į klastuolę. Tačiau tikrai ne tokios Dori išraiškos ji tikėjosi. Deja, bet priešais stovėjo vėl įtartinu žvilgsniu į ją žvelgianti Hogvartso mokinė. Melodei iškart dingtelėjo siaubinga mintis: Po šimts, ar man tik taip atrodo, ar ši klastuolė tikrai pamatė, jog jos lazdelė išskrido iš mano kišenės? Bet kodėl? Kodėl ir vėl Dori pastato į nepatogią padėtį? Kodėl aš ir vėl priversta jaustis kalta? Nejaugi negaliu turėti nė mažiausios paslaptėlės nuo klastuolės, o ši tai turi jų tikriausiai visą gausybę! Juk Dori pati man dar nieko beveik nepapasakojo ir neatskleidė! Pirmakursės viduje ir vėl sukilo susierzinimas. Atrodo dar ką tik ji džiaugėsi šiltesniu oru, pavykusiais Accio kerais ir išsisprendusiais nesusipratimais, o štai dabar įtemptai suko galvą kaip pasiteisinti šiai pernelyg pastabiai smalsuolei.
- Tikriausiai būsi pametusi savo lazdelę kerėjimo klasėje,- tarsi spėliodama pradėjo kalbą Melodė. -  Kerėjimo pamokai einant link galo, aš netyčiom radau kažkieno nukritusią burtų lazdelę besimėtančią šalia vieno iš suolų. Kadangi lazdelė buvo ne mano, jos nė neketinau pasisavinti, tad padėjau gerai matomoje vietoje. Beveik pačioje kerėjimo pamokos pabaigoje pastebėjau, jog niekas lazdelės nė nepasigędo, todėl prieš pamokai baigiantis pasiemiau lazdelę ir ketinau pasibaigus pamokai grąžinti jos savininkui. Bet niekas taip ir nepuolė jos ieškoti, o aš neįsivaizdavau kieno ji galėtų būti, tad nusprendžiau vos gavusi kokios su dingusia lazdele susijusios informacijos, iškart atiduoti ją jos šeimininkui. Tada lauke sutikau burtų lazdelę pametusią klastuolę ir nusprendžiau jai grąžinti jos lazdelę, tačiau taip, kad šioji neįtartų ją buvus pas mane (nes žinoma kiekvienas klastuolis apkaltintų mane vagyste). Tačiau panašu, jog man nekaip pavyko...
 Melodė kaltai šyptelėjo ir nejaukiai tylėdama patraukė link ežero.
"Vardan beveik begalvio Niko!"

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • IV kursas
  • *
  • 1059
  • Taškai: 491
  • Lytis: Moteris
Dori klausėsi Melodės pasakojimo, tačiau buvo itin įtari. Jeigu grifiukė tą lazdelę rado tikrai per kerėjimo pamoką, kurių galų ji to nepasakė profesorei? Kodėl jai nenunešė tos burtų lazdelės? Profesorė būtų garsiai paklaususi, ar niekas nepametė burtų lazdelės ir visi būtų apsižiūrėję. Ar galėjo Dori pamesti lazdelę kerėjimo pamokoje? Galėjo. Juk ji ir Zoey bandė susiūti tas dvi palaidines vieną su kita, Dori baigė darbus, ir tada metė tuos skarmalus ant profesorės stalo... Galbūt kažkokiu keistu būdu ji numetė kartu ir burtų lazdelę, kuri nuskriejo kaži kur? Mendel jautėsi tokia nuotaikinga ir svarbi per tą pamoką. Negi norėjo, kad viskas eitųsi taip skalndžiai... Še tau, nejau sugebėjo pamesti burtų lazdelę ir nepastebėti to per naktį?
Apie tai galvodama klastuolė vis dar stipriai gniaužė savo lazdelę. Ne, ji daugiau niekada, niekada taip neapsižioplins! Kaip taip išvis įmanoma?! Turbūt mergaitei reikia nuo visko pailsėti... O, tą daryti ir ketinau, tačiau man sutrukdė grifė. Tačiau jeigu ne ji, aš nebūčiau atgavusi lazdelės... Na, jeigu ji tikrai iš manęs jos nepavogė sėdėdama ant suolelio. Dori suprato, kaip ji automatiškai atlieka visus veiksmus, susijusius su burtų lazdele. Deda ją į kišenes. Į mantijos, į apsiaustų. Reikia labiau saugoti savo daiktus.
Kad ir kaip bebūtų, mergaitė skaityti jau nenorėjo. Nusiteikė šiandienos popietę praleisti su Melode ir abi nuėjo ežero link.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Šį nuostabų ir gražų vakarą Victoria Julia kartu su savo katinėliu Damiano nusprendė išeiti į lauką pasivaikščioti. Ji ėjo su savimi nešdama katiną ant rankų ir galvojo. Tikiuosi ,kad aš čia aš nieko nesutiksiu kuo mažiau kontaktų tuo geriau....- Jaunoji Saeterhaug ėjo pati nežinodama kur ir taip ji galvojo apie tai , kad gali pasimesti , bet Victoriai Juliai tai nėi kiek nerūpėjo ji vis tiek nekentė šitos vietos labiausiai mergaitė dabar norėjo būti namuose kartu su mama Italijoje , bet varniukė suprato , kad tai yra neįmanoma.  Victoria norėjo verkti , bet laikėsi ji nenorėjo pasirodyti silpna net gi būdama viena. Julia šiek tiek pavargo eidama per nežinia kur ir nežinia per kur. Pagaliau mergina pamatė suoliuką ir jos akys nušvito Victoria Julia prisispaudė savo katinuką arčiau savęs ir pasileido bėgti. Pagaliau kai ji atsisėdo ji atsiduso ir atsisėdusi pasisodino Dami ant kelių ir pasidėjo savo burtų lazdelę šalia. Kiek pasvajojusi Vic lyg kalbėtų su savo katinu ar pati su savimi ištarė:
- Kaip gera , pagaliau pabėgti iš to viso pragaro ir būti čia vienai. Aišku namo aš vis vien negrįšiu čia bent jau šis tas , bet nesuprantu kaip kiti gali sakyti , kad čia namai? ,- Victoria Julia atsiduso jai buvo liūdna , bet ne verkė. Ir kokio velnio aš visą tai pasakiau...?
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Burtininkas
  • ****
  • 334
  • Lytis: Vyras
Ruduo. Dar vieni mokslo metai, dar vieni pragaro metai. Sugrįžti į Hogvartsą buvo keistoka, nemalonu ir baisu. Ko gi Vegard gali bijoti? Nežinios, kankinančios ir smaugiančios. Galbūt vieną rytą atsikėlęs, išvys nebe Hogvartsą, o pragaro liepsnas? Galbūt vėl prabus toje pačioje nepatogioje lovoje? Su metais klastuolis pradėjo vertinti miegą, klaidžiojimas Hogvartse naktimis tapo kančia, o ne maloniu laiko praleidimu. Pradėjo leistis saulė, o šiltas rudenio oras kvietė išeiti pasivaikščioti. Užsidėjęs mantiją ant išdarkytų baltų marškinių, vaikinas patraukė link išėjimo iš pilies. Vegard tapo atsiskyrėliu, nors toks buvo visą laiką. Homofobija lydėjo visur. Kas per gyvenimas? Agh, kiek daug klausimų kankino Saeterhaug. Draugai? Kam reikalingas šis žodis. Draugai moka tik įskaudinti ir palikti. Skaudžios patirtys iki dabar žudė. Klastuolis ėjo neskubėdamas, nors tai jam buvo labai neįprastas dalykas. Kišenėje susirado aplamdytą "Marlboro" cigarečių pakelį ir aptrintą žiebtuvėlį, užsidegęs cigaretę, Vegard pasuko link ežero, vietos, kuri gali suprasti. Dantyse rūko cigaretė, kurios dūmai graužė žalias akis. Patraukęs link Seno suolelio, kuris lydėjo tiek daug prisiminimų, Vegard išgirdo merginos dėjones. Klastuolis iš dalies suprato mergaitę, pirmieji metai Hogvartse nėra lengvi.
- Labas vakaras. - Gražiai pasisveikinęs, vaikinas prisėdo šalia.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Taip jaunoji Victoria Julia Saeterhaug viena su savo katinėliu Damiano prasėdėjo gana neilgai. Arba bent jau taip atrodė pačiai mergaitei. Kad ir kaip ten bebūtų po kurio laiko varniukė išgirdo kažkieno žingsnius ir tai reiškė ji čia nebe viena. Po velnių būtinai dabar čia turi kas nors eiti kai aš tiesiog noriu pabūti viena? Kodėl būtent ši vieta turi būti tokia užknisanti? Vieną minutę Victoriai buvo atėjusi mintis kuo greičiau iš čia dingti , bet deja tam jau buvo gerokai per vėlu ir Julia pati pamatė tą kas ėjo. ir tai buvo kažkoks vaikinas  kuris aiškiai buvo keliais metais vyresnis už pačią Victoria Julia ir nenuostabu , kad mergaitė pati jo nė kartą  nebuvo mačiusi. dėtis nebebuvo kur todėl teko apsimesti lyg viskas gerai.  Po kiek laiko kai vaikinas prisėdo prie varniukės ji pati iš mandagumo ištarė:
- Labas vakaras ir tau ..- Po šių žodžių jaunoji Saeterhaug net negalvodama pasiėmė savo burtų  lazdelę ir net negalvodama vėl pasakė:
- Kas tu iš vis? Aš tave žinok perspėju paliesi mane arba mano katinėlį Damiano tai tau bus galas aš tave perspėju...- Tokio elgesio net pati Victoria Julia iš savęs nesitikėjo , bet Varno nago mokinėi tai nė kiek nerūpėjo viskas jau buvo pasakytą ir padarytą jo kaltė jeigu jis čia atėjo...
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                   

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Burtininkas
  • ****
  • 334
  • Lytis: Vyras
Vakaras iš ties buvo nuostabus. Depresija ėdė protą ir sielą kaip niekaip kada. Vegard norėjo tiesiog kažkam išsipasakoti ar atrasti giminingą sielą, arba bent žmogų, kuris sugebėtų suprasti Saeterhaug skausmą, bet tai buvo beviltiška. Hogvartse lindėjo vieni kvailiai, nesuprantantys apie kitų skausmą. Sulaukęs atsako į pasisveikinimą, klastuolis nebyliai šyptelėjo.
- Aš Vegard. Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug. Klastūnyno prefektas, buvęs... Kodėl turėčiau tave skriausti, o ypač tavo katiną? Be to, jis labai mielas. - Prisistatė jaunuolis. - Beja, kuo gi tu vardu, mažoji pikčiurna? Tai nuskambėjo labai keistai, bet Vegard tai buvo nė motais. Penktakursis vis savęs klausdavo, dėl ko, kodėl jam prasidėjo stipraus lygio depresija. Dėl brolio mirties, kuri buvo prieš ketveris metus? Ar dėl pareigų netekties? Ar dėl dar kažko. Atsakymo į šį klausimą, kaip jau galima suprasti, Vegard neatrado.
- Tu iš Varno Nago, tiesa? - Paklausė vaikinas pastebėjęs šaliko spalvas pilnaties šviesoje. - Nuostabus vakaras, tiesa?

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Victoria Julia tikrai neplanavo taip lengvai pasitikėti šiuo vaikinu ypač šitam prakeiktam pragare kur Varno nago mokinė visiškai netroško būti. Kuriam laikui jaunoji Saeterhaug buvo nuklydusi kažkur į savo mintis , nes jai visiškai nerūpėjo ką sakė tas vaikinas... Vegard Mark Lysfjord Saeterhaug...Pala ką?... Pirmakursė visiškai sutriko. - Na, o aš esu Victoria Julia S..Saeterhaug..Kurio vardu į mane kreipsiesi man nesvarbu... O beje katiną su mano leidimu gali jeigu nori gali paglostyti jį man padovanojo mama....Atleisk užsišnekėjau..- Baigusi viską sakyti Varniukė pagaliau padėjo savo burtų lazdelę į šalį bent jau kuriam laikui. Nu nieko aš čia nesuprantu kaip gali būti..?  Taip kiek laiko Vic sedėjo savo apmastymuose kol galų gale neišgirdo Vegardo klausiant...- O taip aš iš Varno nago tiktai iki šiol nevisai sugebu suprasti kaip aš ten patekau...Na ,o tu klastuolis tiesa? - Tuo pačiu ir atsakė ir paklausė mergaitė kiek patylėjusi vėl tyliai sušnibždėjo:
- Taip, vakaras išties labai gražus...- Baigusi sakyti Victoria Julia Saeterhaug nežymiai šyptelėjo tuo pačiu pasodindama katiną Vegardui ant kelių ir dar kartą šyptelėjo. Laikyk jį jeigu nori..
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Victoria Julia Saeterhaug »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Burtininkas
  • ****
  • 334
  • Lytis: Vyras
Išgirdęs mergaitės pavardę, Vegard išputė akis ir išsižiojo.
- T-t-u SAETERHAUG? Kaip tai įmanoma, tai labai reta pavardė, nebent... AR TAVO TĖVAS MARK SAETERHAUG? ATSAKYK. - Rėkte išrėkė Vegard ir atsiduso. - Atsiprašau, aš ne specialiai. Galimai tu viena iš mano sesių, netikrų, nuo to pačio tėvo. Ha, ne viena tu su šita pavarde. Galimai, aš tavo brolis, Victoria.
Ant Vegard kelių susirangė mergaitės katinas, nuo jo sklido šiluma ir meilė ir Vegard pasijuto mylimas. Jo perbalusiame veide atsirado nebyli šypsena. Agh, tu toks mielas... Vaikinas pradėjo galvoti apie katinėlio "įsitaisymą", tik žinoma po keletos metų, Hogvarste jis pražus, ypač kai čia pilna mulkių, o ir gyvenimas ne vienas lengviausių.
- Primink, kuo jis vardu? Ar galiu į tave kreiptis Vikė? - Maloniai paklausė vaikinas.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Pagaliau pasodinusi katiną vaikinui ant kelių Victoria Julia atsiduso ir pradėjo sau ramiai galvoti , bet deja jos ramybė truko neilgai , nes Vegard kažkokio velnio pradėjo rėkti ant jos ar ant ko varniukė deja ne iš karto sugebėjo suprasti ir žinoma baisiai persigando. Na ir keisti gi kai kurie iš šitos mokyklos ,o greičiausia dauguma jų. Juk sakiau , kad kuo mažiau kontaktų su visais šioje mokykloje tuo geriau... Kai pagaliau Vegard Mark šiek tiek aprimo nurimo ir pati Varno nago mokinukė ir pagaliau ištarė:
- Ko tu taip nustebai? Na taip aš Saeterhaug mano tėvas Mark Saeterhaug ,o mama Vanesa Flower beveik Saeterhaug ir jokios čia nusotabos...Nors gal kiek ir keista..- Baigusi viską sakyti Jaunoji Saeterhaug mergaitė nusišypsojo. Ir nors pati ji ką tik visiškai buvo šokiruota net iki dabar tai iš paskutiniųjų bandė tai nuslėpti.  Tikiuosi čia viskas mes baigėm ir daugiau klausimų nebus ir aš galėsiu visam laikui apie tai pamiršti ir apie tai niekas nesužinos..Būtų labai šaunu..Bet kaip bebūtų gaila Victorios mąstymas truko neilgai ,nes ją vėl užkalbino Vegard. - Na jis Damiano arba tiesiog Dami.- Julia atsiduso ir laukė kas toliau ir vėl sulaukė klausimo. - Taip, gali tik per daug su tuo neužknisk prašau.- atsakė į vaikino klusimą mergaitė.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                           
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 mėnesius sukūrė Victoria Julia Saeterhaug »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Burtininkas
  • ****
  • 334
  • Lytis: Vyras
Vegard po beveik metų jautėsi laimingas. Ant kelių raitėsi katinėlis, šalia sėdėjo sesuo. Jis pajuto tokį ilgai lauktą švelnumą, kurio jau nejautė jau senai. Saeterhaug pasikeitė, tas vidinis egoizmas ir pyktis kažkur dingo. Jis pasikeitė ir į gerąją pusę ir tai išties nuostabu, pasirodo, Vegard gali tapti geru žmogumi. Jam labai stipriai reikėjo terapijos, labai. Švelnus vėjelis kedeno vaikino plaukus, tyloje girdėjosi katino murkimas, kuris vertė nusišypsoti. Ankščiau, paleisti nukryžiavimo kerus ar iš kažko pasišaipyti, Vegard tai buvo neapsakoma euforija, bet dabar... Jis negalėtų taip pasielgti. Galbūt viskas pasikeis ir tai laikinas proto aptemimas, bet norisi tikėti, jog taip nebus.
- Vanesa Flaetower? Čia mano tėvo meilužės vardas ir pavardė, dėl jos mama ir tėtis išsiskyrė. Taip išeina, jog tu Victoria Julia Saeterhaug esi mano sesė, o aš tavo brolis. Smagu, ar ne?
Vegard pridėjo ranką prie pakabuko, pakabuko kurį jam paliko brolis. Eh, kad ir koks buvai kvailas, buvai nuostabus, norėčiau, jog grįžtum, brangus John...
- Galbūt nori pasivaikščioti? Nejaugi čia taip sėdėsime ir tylėsime? Galbūt nori sausainio? Galėčiau tave pavaišinti, mama atsiuntė.

*

Neprisijungęs Victoria Julia Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 16
  • Taškai:
Tiesa sakant Victorija Julija jautėsi kiek keistai visoje šitoje situacijoje, juk visą gyvenimą ji manė, kad buvo šeimoje viena ir nei mama nei tėvas mergaitėi gyvenime apie Vegard nepasokojo. Tada Varniukėi parūpino vienas klausimas. - Vegard, o ar šeimoje dar kas yra be tavęs yra broliai ar sesės? - Kiek įmanomas mandagiai paklausė mergaitė. Po kiek laiko pirmakursė Julia supratome, kad Vegard Mark apie kažką mąstė, bet apie ką jaunoji Saeterhaug klausti nedrįso. Po dar kurio laiko Vic išgirdo vaikiną jos kažko klausant ir Varno nago mokinė nusišypsojo. Taip, Vegard žinoma galime eiti ir sausainiai būtų puiku. Eime? - Džiaugsmingai į brolio klausimus atsakė mergaitė. O paskui paklausę pati:
-O kas neš katiną? Tu ar aš? Man tiesa sakant nesvarbu. - Jaunoji Saeterhaug nusijuokė nors ji ir be galo nekentėm šios vietos ir šią mokyklą laikė visišku pragaru galbūt pagaliau jos gyvenime atsirado tai kas šią nuomonė sugeėtų pakeisti..? Po kiek laiko mergaitė nužvelgė ši brolį paėmė jį už rankos ir žiūrėjo Vegardui į akis. - Galiu? - Su šypsena veide paklausę Victorija Julija Seterhaug.
Nors ir šita vieta yra visiškas pragaras pagaliau aš ir čia turiu žmogų kurį myliu savo  brolį Vegard Saeterhaug.