[Arletė Russell]

  Vakarykštė paskirstymo ceremonija varniukei paliko milžinišką įspūdį ir mergaitė nujautė, jog šis prisiminimas lydės ją visą likusį gyvenimą. Vien tik pagalvojus apie tai, kas tą vakarą nutiko užplūsdavo noras dar kartą tai patirti, grįžti laiku į Didžiąją salę ir dar kartą pamatyti kiekvieno pirmakursio veido išraiškas, galvoje įsivaizduoti, kaip jautėsi kiekvienas, tas kelias minutes, kada buvo vykdomas nuosprendis, į kurį gi koledžą pateks burtų ir kerėjimo mokykloje turintis pradėti mokslus mokinys.
  Panašios mintys skraidžiojo ir Arletės galvoje, kol ši užsivilkusi mantiją pasišokinėdama lėkė laukan. Pirma galvojo užsukti pas Luką, gal šis būtų praleidęs laiką su ja ar aprodęs visą pasakišką pilį. Galiausiai nusprendusi neapkrauti problemomis profesoriaus vaikštinėjo palei ežerą ir žalsvomis akutėmis stebėjo dailiai ir sinchroniškai plaukiojančias žuvytes. Toptelėjo, jog galėjo kokią vieną pasigauti, tačiau juk bandė šimtus kartų, o pavykę buvo vos kelis... Taip pat ir sušlapti tą dien nesinorėjo. Nors skruostus, ir šildė saulutė, vėjelis Russell primindavo, jog šiuo metu vyravo ankstyvas ruduo, o ne vasara pasibaigusi prieš keletą dienų.
  Šviesiaplaukės veidą puošė šypsena, tačiau kažkur giliai širdyje vienuolikmetė visko šiek tiek prisibijojo. Nereikėjo ir minėti to, kad mamos šalia nebuvo, o su niekuo susipažinti žalsvų akių savininkei dar neteko. Nenorėjo būti atsiskyrėlė, ji norėjo pritapti prie visų ir būti apsupta draugų būriu, tik per pastarąsias valandas tai atrodė vis sunkiau, ir sunkiau...
  Pirmakursė nepastebėjo, kaip ėmė kopti kalva, aišku neketino nuo jos nulipti, tik vylėsi, kad užkopus ant kalvos neteks pasimesti. Hogvartso teritorijos Russell ištyrinėjusi nebuvo, tačiau jai nebuvo verta dėl to jaudintis, kadangi žalsvos akutės vis nukrypdavo pilies link ir ji stebuklingu būdu neišgaravo.
  Nors žolė atrodė siekė jaunosios burtininkės ausis mergaitė nesiruošė nulipti nuo šios kalvos, ji kaip tik drąsiau žengė porą žingsnių pirmyn ir pastebėjo senoką, pasvirusį suoliuką. Žalsvos akutės nepraėjus nė sekundei nukrypo prie gyvatės, kuri rangėsi ant jo. Visgi ne be reikalo žmonės dažnokai minėjo, jog kurčiųjų regėjimas yra puikus, kadangi Arletės atveju taip ir buvo.
  Vienuolikmetė pažvelgė į gyvatę ir nuoširdžiai šyptelėjusi paėmė į rankas ir užsikabino ant kaklo. Ji visiškai jos nebijojo ir minutėlę mąstė apie tai, kad galėtų ją pasiimti kartu su savimi, tačiau pirma reikėjo su gyvūnėliu susibendrauti, todėl Russell paguldė gyvatę ant žolės ir pradėjo su ja bendrauti. Gestais žinoma, jai tai buvo daug kartų paprasčiau.

[Katherine Silverstone]

  Pirmi keli bandymai pagauti gražiuosiuos drugelius - nepasisekė, kol šalimais neišgirdo kažkokį bruzdesį, bet saulė spigino į akis, aplinkui zvimbė vabaliukai, o baltų palukų savininkė nesiruošė eiti palei garsą, kai buvo užkrauta jai ypatingų darbų kurio negalėtų lengvai palikti. Norėjo dar karta pajusti tas kelias sekundes malonumo, kai savo rankelėse laiko nekalta drugelį ir jį paleisti, o mėlynos akutės stebėtų kur jis skrenda saulei šviečiant, toks vaizdas nebuvo prilygstamas kerėjimo pamokose.
  Pritūpusi Silverstone tykojo laukdama menkiausio drugeliuko, kol prieš akis nepraskriejo niekuo ypatingas mėlynas paprastasis drugelis. Grifų gūžtos mokinė greitai suregavusi su mėlynų graibstų stvėrė mėlyną beskraidanti drugelį, o gležna rankute jau tinklelyje bandė pagauti išsiblaškusi drugelį. Kairėje rankoje nesuspaudusi laikė drugelį ir viduje kuo greičiau norėjo parodyti kobrai Fortūnai apie pagauta laikimį, kurį artimiausiu metų būtų paleidusi.
  Dešinia ranka atleidusi mėlyną graibstą, atsargiai priglaudė kita ranką prie kairiosios, kad būtų daugiau vietos drugeliukui tarp rankos ir nesijustu, taip nejaukiai pagautas į ''nasrus''. Pati ištiesė nugarą ir pamatė, kaip prie suolelio yra nežinoma mergiūkštė, kuri buvo iš nugaros matyti lindo prie jos gyvatėles. Ši norėdama iškart perspėti nežinoma žmogutį, kad neliestu jos gyvūno šūktelėjo:
   - Ei! Kablianose, ko lindi prie Fortūnos?
  Pašaukusios mergaitė atrodo, kad nieko neišgirdo, net menkiausio šnabždesį, kad toliau lindo prie jos gyvūno ir nenujusdama paleido drugelį negalvodama ir greitai brovėsi pro aukštus žolynus, kurie siekė mergaitės liemenį.
  Priėjusi prie nežinomo individo suraukė antakius ir agresyviai patraukė jaunosios mokinukės petį į save ir pradėjo šaukti iš visų plaučių:
   - KĄ TU ČIA DARAI PRIE FORTŪNOS?? KAIP TU DRĮSTI LIESTI NEKALTA GYVŪNĖLĮ? - po paskutinio jos klausimo trumpam susimąstė: Kas jei čia tas pats, kaip su drugeliais?, bet įniršis didėjo, kad palietė jos gyvūną, kurį priglaudė, o dar ir mosikavo rankomis priešais gyvatę. - KO ČIA MOSIKUOJASI RANKOMIS? TU KĄ MARSIETIS?  - mergaitės balsas girdėjosi aplink kalvą, kad net tolimoje buvo išgirsta, kaip juodoji varna sukranksėjo ir nuskrido į nežinomybę, kad pabėgtu nuo garso kurį skleidė grifų gūžtos mokinė.
  Po kelių akimirkų jau juto pasunkėjusi kvapą ir iš kišenės greitai pagriebė inhaliatorių ir vos keli įkvėpimai, vėl jautėsi, kaip įprastai, bet įsikišusi į kišenę inhaliatorių, neleidusi daugiau nė sekundes žvilgtelti Kalbanosei į Fortūną pagriebė kobrą ir užsidėjo sau ant pečių, kur buvo saugiausia vieta gyvatei šiuo metų.

[Arletė Russell]

  Žalsvos akutės nepakilo nuo gyvatės. Iš tiesų šviesiaplaukei labai patiko bendrauti su gyvūnėliu, kadangi jis išklausydavo, niekad neprieštaraudavo ir nepaliko Russell vienos. Gyvatėlė buvo draugija, kurios per porą dieną Arletei ėmė trūkti.
  Ji nedrąsiai ištiesė ranką ir perbraukė per šiurkščią ir žvynais padengtą gyvatės odą. Tuo pat metu galvojo, kad pati turės užsiminti Anyai, jog mergaitei labai reikėjo augintinio. Aišku, burtininkė nebuvo nusprendusi koks gyvūnėlis jai buvo labiausiai prie širdies, tačiau tai, kad varniukei jo reikėjo buvo neginčytinas teiginys.
  - O, labas, - atsisuko į šviesiaplaukę mergaitę, ką tik prilietusią jos petį ir tarstelėjo. Arletės veidą papuošė nekalta, nuoširdi šypsena ir vienuolikmetė kelias minutes stengėsi suprasti ką jai bandė pasakyti vyresnė mokinė. - Jeigu gali, nerėk. Taip suprasti tave yra daug sunkiau, o ar taip, ar taip neišgirsiu ką nori pasakyti, - ilgiau nelaukusi pridūrė grifiukei ir dar kartą šyptelėjo. Negi šioji mokinė galėjo būti pirmoji jos draugė? Panašus klausimas vyravo ir mergaitės galvoje, tačiau ji šiek tiek tuo abejojo. Grifų Gūžtos koledžą atstovaujanti persona atrodė šiek tiek agresyvi ir nemaloni, tačiau Russell stengėsi nesusidaryti nuomonės apie baltaplaukę iš karto. Galbūt jai tik pasirodė, o ir pati varniukė netroško pasirodyti netolerantiška asmenybe.
  Aplaidumu pirmakursė nepasižymėjo, tačiau iš tiesų nepastebėjo, kaip gyvatėlė neseniai dar besiranganti ant žemės atsidūrė pas grifiukę ant kaklo. Nors nuo veido šypsena nedingo, mergaitė šiek tiek nusiminė. Ne paslaptis, kad pabendrauti su gyvūnėliu Arletė vis dar norėjo, nors prie jos stovėjo ir kitas asmuo, tik na, jis aiškiai nemokėjo gestų kalbos.
  Kas čia? - sumišusia veido išraiška pažvelgė į kažkokį daiktą šviesiaplaukės rankoje ir mąstė, kas tai. Kilo idėja, kad tas daiktas koks saldainis, tačiau tokių savo minčių garsiai neišreiškė. Nors klysti pirmakursė nebijojo, nes žinojo, kad kiekvienas individas turėjo tokią teisę ir visi ja naudodavosi.
  Rudeninis vėjelis lengvai taršė Varno Nago koledže besimokančios mergaitės šviesius plaukus ir dar kartą priminė, kaip gera laisvalaikiu lakstyti po pievas, mėgautis gėlių skleidžiamu aromatu ir stebėti lengvai sparneliais mosuojančius drugelius. Tą Arletė ir būtų dariusi, jei visas jos planas nebūtų apsivertęs aukštyn kojom.

[Katherine Silverstone]

  Nežinomos mergiūkštės reakcija, kiek nustebino trečiakursę. Tokia rami reakcija, o veide matėsi taika ir laimė, kurios Katherine nebuvo patyrusi, bet pavydos scenai nebuvo laikas pasirodyti ir ne vietoje, kai jauna šviesiaplaukė spindėjo nekaltumų ir tyrumų, bet gyvačių mylėtoja jau buvo išmokusi pamoką, kad nekaltas veidelis, netikra šypsenėlė ir tamsoje žybančios akutės buvo tik naujas manipuliavimo būdas suaugusiais, kad gautų to ko trokšta ir būtų nesvarbu, ką įskaudintu ir kiek reikėtų nueiti, tokie vaikai buvo užsibrėže savo tikslą ir gauti, per lengvesnius kelius - sukčiaudami, manipuliuodami, o priešais sėdinti mergaitė atrodė kaip iš veido lupta į tuos vaikus Katherine's akimis.
  Grifė tik suraukė antakius ir jau davė nuostabia pravardę sutiktai mokinukei, kaip jai, o pati prisėdo ant suoliuko ant kurio styrojo burtininkė ir įdėmiai žvelgė į nepažįstamosios veidą, akis, buvo sakoma trečiakursei nuo mažens, kad akys buvo sielos atspindis ir nuo to laiko gyvačių savininkė žvilgteldavo į akutes.
 Mergiūkštė be burtų lazdelės bandė įsidėmėti kiekvienos varniukės veido bruožą, kad galėtų perprasti žalsvų akučių savininke ir sužinoti, ką gi slepia po nekaltų veidelių, kad galėtų vėliau panaudoti informaciją prieš vaiką ir sužlugdyti jo svajones, kaip kadaise padarė jai pačiai su piešimo karjerą buvusi astronomijos profesorė - Žana Mokslinčė.
  Vagilė giliai įkvėpė ir padėjo gyvūnėlį prie mergaitės kuri apsimetė, kad jos negirdėjo iš tolumos, kai šaukė visų balsų.  Mėlynos akutės stabtelėjo ties kobra, o dešinės rankos pirštukų galūnėmis perbraukė per kobros žvynuotą odą, kol po kelių sekundžių suprato, kad tai buvo nuostabi proga susipažinti:
   - Taigi tau patinkta gyvatės? - žvilgtelėjo į Die Königin¹, - Atleisk neprisistačiau, mano vardas Lili, o koks tavo vardas?
  Po kurio laiko emocijos per greitai pasikeitė, kaip iš geros ir nuoširdžios apsimetusios mergaitės su Lili vardų, jau norėjo jaunesnei už save mokinei nurauti plaukų sruogas, kad turėtų kuo pasigirti grįžusi gyvatėms, bet taip akivaizdžiai negalėjo pavaizduoti, turėjo sugalvoti lengva gudrybę, kad galėtų, bent kiek apsimesti padedanti kitiems ir nuoširdi, kaip bevardė.
  Baltaplaukė staigiai patraukė už sruoguos ir pamojo rankomis, lyg vydama musę. Atitraukė ranką link savęs ir prabilo:
   - Oi, atsiprašau. Ten buvo musė. Ar tau viskas gerai? Nesužeidžiau?

((^*1 - Karalaitė arba Karalienė))

[Arletė Russell]

  Tolumoje savo trapiais sparneliais suplasnojo įvairiaspalvis drugelis, atrodė, trykštantis noru ištyrinėti visą Hogvarsto teritoriją ir nustebinti tiek profesorius, tiek mokinius šią saulėtą, tačiau vėjuotą ankstyvo rudens dieną. Panašiai jautėsi ir jaunoji Russell, tačiau stengėsi susikoncentruoti į pokalbį su vyresne šviesiaplauke.
  Žalsvų akučių savininkė apdovanojo savo žvilgsniu grifę patogiai įsitaisiusią ant suoliuko, tačiau tai, kad jis buvo sutriušęs ir lengvai galėjo sulūžti nedavė mergaitei ramybės. Nors su trečiakurse Arletė nebuvo susipažinusi jai vis tiek rūpėjo merginos saugumas, tad kelis kart giliai įkvėpusi gėlių aromatu kvepiančio oro pirmakursė, kurios akyse atsispindėjo ne menkas nerimas tarė:
  - Šis suoliukas senas ir jis gali, bet kada sulūžti. Gal verčiau atsisėsk ant žolės arba pastovėk, juk nenori likusios dienos praleisti Ligoninės Sparne apsupta gydytojų ir įvairiausių šlykščių eliksyrų?..
  Arletė stengėsi nenudelbti savo žalsvų akučių į žemę, bet šią akimirką tai padaryti buvo labai sunku.. Ji nerimavo, kad tokiais žodžiais galėjo įžeisti galbūt būsimąją draugę ir taip nutraukti, tikriausiai, nuotykių kupiną draugystę, kuri nė nebuvo prasidėjusi..
  - Jos labai mielos ir atrodo, gan draugiškos, - visiškai nuoširdžiai tarstelėjo ir porą sekundžių stebėjo tą padarėlį. - Aš esu Arletė iš Varno Nago koledžo, malonu susipažinti Lili, - nejaukiai šyptelėjusi per vėlai prisistatė įsmeigusi akis į gyvates. Šios vis dar atrodė daug įdomiau, nei pati grifiukė, tačiau varniukė nenorėdama pasirodyti nemaloni pažvelgė į Lili, kurios atšiaurus žvilgsnis atbaidė nuo noro ištyrinėti jos melsvas it dangaus žydrynė akis, kurios, visgi tiek daug pasakydavo apie žmogų.
  - Viskas gerai, - nesusigaudžiusi, kas įvyko tarstelėjo ir perbraukė per saulutėje spindinčius plaukus.

[Katherine Silverstone]

  Viskas ėjosi, kaip per sviestą. Tokia sklindanti ramybė, nepatiko mergaitei. Jau geriau sudrumstų ramybę, nei ją mėgautusi, jog pasaulye niekada nebuvo ramybės miestuose praeinantys ir skubdantis žmonės į nežinia kur, visi tik lekia šalin, garsiai mąsto, o taikos net nebuvo mačiusi vokietė. Ją visada kažkas sudurmsdavo. Ar dabar atėjo ir tas pats laikas sudrumsti ramybę Katherine Silverstone?
  Besimuistydama vietoje, lyg būtų gniaužtuose, kaip paukštis nenutyko vietoje ir galvojo, kaip gi padaryti iš ramios vietos į cirką. Pati negalėjo apsirengti klounų, bet... Arletė galėtų. Ji jau iš žvilgsnio priminė kosmonautę. Tik reikėjo surasti būda trečiakursei, kaip padaryti, kad pati norėtų.
  Po kelių sekundžių baltaplaukei įvyko apšvietimas, kad ir menkas, jau turėjo idėją, kaip palengvinti Arletės gyvenimą ir pridėti šmaikščių akimirkų. Pažvelgė į šviesiaplauke, palenkė galvą ir vėl sugrįžo į savo pradine pozą ir ramiai sėdėjus paklausės varniukės:
   -Kosmonaute, gal norėtum pažaisti vieną žaidimą? Jis labai lengvas, o ir įdomus. Yra paprastos taisyklės, kurias tau galiu papasakoti. Ar nori išbandyti?
  Kai tik Katherine pasakė žodžius, tolumoje matėsi, kaip judėjo žolė. Ne nuo vėjo, bet lyg bruzdantis gyvūnas ar persekiojantis žmogus pasislėpė žolynuose. Silverstone tai pastebėjo ir manė, kad tai buvo paprastas pasiklydęs gyvūniukas, kuris neranda savo šeimininko ar namų atsistojusi ir pasitvarkiusi savo rankoves tarstelėjo pirmakursei:
   -Einam patikrinti kas tenais. Pakeliui tau paaiškinsiu taisykles, jeigu nori žaisti.

[Dori Mendel]

Jau buvo pavasaris. Nepaisant to, oras pasitaikė bjaurus. Šlapia ir šalta, apsiniaukę, o vietomis dar stūksojo tirpstančio sniego. Tai reiškė, kad visa pilis buvo tiesiog užgulta mokinių ir Mendel niekaip nerado vietelės, kuri būtų tuščia. Tiek mergaičių miegamasis, tiek Klastūnyno bendrasis kambarys knibždėte knibždėjo mokinių ir atrodė, jog kiekvienas Hogvartso kampelis yra jais užsėstas. Todėl antrakursei neliko nieko kito, kaip tik pėdinti į lauką, kur mokinių susitiko vos kelis.
Tamsiaplaukė patraukė ežero link ir užlipo ant kalvos, kurios viršūnėje puikavosi sutriušęs suolelis. Atsistojusi prie suolelio Mendel apsidairė. Tuščia, pamanė dvylikmetė, tačiau džiaugsmu vis tik netryško: juk ji buvo nutarusi šią klastuolišką knygą, kurią jai paskolino Alanas, skaityti Klastūnyno bendrajame kambaryje prie židinio, o ne ant kažkokio palūžusio suolo. Dūsaudama ji susirado sausiausią suoliuko vietelę ir atsisėdo. Sukryžiavusi kojas iš kuprinės išsitraukė seną, storą, prabangią odinę knygą aukso raidėmis ant viršelio. Šiek tiek ją paglostinėjusi ir įkvėpusi aukštuomenės kvapo, kuriuo ji buvo persismelkusi, antrakursė atsargiai ją atvertė. Jai buvo svarbu, kad knygos neišterliotų. Labai ją saugojo.

[Melody Moondragon]

 Diena pasitaikė tikrai ne viena šilčiausių. Nors buvo pavasaris, ore tvyravo šaltis, o kur ne kur lauke buvo matyti tirpstančio sniego pliurzė... Be žieminių batų ir mantijos, ko gero betkuris mokinys akimirksniu pavirstų ,,ledo kubeliu"- pamanė Melodė ir jos veide atsirado nedidelė, vos matoma šypsenėlė. Kadangi pilyje grifė niekaip nerado sau vietos, beliko keliauti į lauką, nors oras buvo visai nekoks.
 Pirmakursė apsisiautus šilta žiemine mantija žengė į šaltą, bei drėgną Hogvartso pilies kiemą. Buvo tylu ir ramu, nesimatė nė vieno gyvo triukšmaujančio padaro, išskyrus kelias varnas ir danguje skraidančią pelėdą. Buvo tikrai keista, kad lauke be jos pačios nieko nebuvo, tad mėlinakė patraukė prie ežero pakrantės stūkstančios kalvos. Po kelių minučių ji jau buvo prie pat viršūnės. Tačiau tada pastebėjo kiek vyresnę nepažystamąją tamsiais trumpais plaukais su sena niekad nematyta Melodei knyga. Pasirodo ne aš vienintelė neradau sau vietos pilyje...- pagalvojo Melodė ir kelias minutes atidžiai stebėjo merginą. Bet buvo panašu, jog šioji jos nė nepastebėjo, o tik įdėmiai naršė akimis knygos puslapius. Galiausiai grifiukė nusprendė prisistatyti:
-Sveika, aš Melodė. Kaip tau šiandienos oras?- paklausė ji, nes daugiau nieko nesugalvojo. Nepažystamoji atrodė nustebusi, netikėtai pamačiusi grifę. Tada Melodė vėl prabilo:
-Mano nuomone jis- šlykštus. Bėje, kokia čia knyga? Jos dar niekad neesu regėjus, nei bibliotekoje, nei kur kitur...
 Grifiukė tyliai prisėdo šalia ant suoliuko ir ėmė laukti atsakymo.

[Dori Mendel]

Jau nuo pat pirmų knygos puslapių per klastuolės kūną perėjo malonūs šiurpuliukai. Knyga pasakojo apie seniausias grynakraujų burtininkų šeimas, joje buvo giminės medžių, judančių nuotraukų. Kažkur toliau puikavosi pasakojimai apie tam tikrus tų šeimų gyvenimo įvykius, o knygos antrojoje dalyje šnibždėjo juodosios magijos paslaptys. Virpančiomis iš jaudulio rankomis Mendel vertė knygos puslapius, bet kažkas jai sutrukdė.
Pakėlusi akis antrakursė pamatė iki šiol neregėtą grifę mergaitę. Ir vėl iš Grifų gūžtos, pavartė akis Dori. Kodėl mane šitas koledžas persekioja?
- Dievinu tokį orą, - pamelavo klastuolė. - Jeigu tau jis šlykštus, kodėl išėjai iš pilies? - pakėlė antakį. - Gal kažką rezgi?
Sekundėlę stebėjusi atėjūnę tamsiaplaukė pridūrė:
- Aš, beje, Dori.
Kai Dori išgirdo klausimą apie knygą, netikėtai ją užvertė ir prispaudė prie savęs. Ji nebuvo tikra, ar tokios knygos nekonfiskuotų koks profesorius. Ar tokią mokykloje išvis galima turėti.
- O, - atsakė. - Šita knyga... e... apie grynakraujų burtininkų istoriją. Šitą knygą man paskolino vienas grynakraujis burtininkas, - gyrėsi.
Juk tai tiesa, ar ne? Tai tiesiog veikalas apie grynakraujus. Melodei buvo nebūtina žinoti apie juodąją magiją.
- O kaip tu, ar grynakraujė? - įkyriai įsistebeilijo grifei į akis.

[Melody Moondragon]

 Tokio atsakymo Melodė nesitikėjo. Rezgu? Aš? Juk tai ant jos kelių gulėjo paslaptinga knyga, ne ant mano...-pamanė grifė. Kažkodėl Melodei pasirodė, kad oras staiga atvėso ir tapo dar žvarbesnis.
-Visų pirma, nereikia vos pamačius žmogų jį įtarinėti. Antra- tavo žiniai, ne, nieko nerezgu. Tiesiog pilis pilnutėlė, prisikimšusi begale nekokios nuotaikos Hogvartso mokinių, nuolat niurzgiančių ir keikiančių blogą orą. Tas gan erzina, tad nusprendžiau prasiblaškyti Hogvartso kieme.
 Paklausus apie knygą Melodė išvydo gan keistą merginos reakciją, kas šįsyk jau grifei sukėlė nedidelį  įtarimą. Kodėl ji taip greitai užvertė savo paslaptingąją knygą? Ką gi jai slėpti? Kokią pasaką, istoriją ar butažodžiais prikimštą knygą? Nemanau. O gal tai viena iš uždraustų knygų? Tai būtų visai logiška, jei ji klastuolė... O galbūt tiesiog drovi švilpė? Arba viena iš varnių slepiančių savo gudrumo paslaptis kaip tik šioje knygoje... Melodės galvoje mirgėjo daugybė minčių. Dori paaiškinus iš kur ištraukė tą keistą knygą ir apie ką ji, Melodė jos paklausė:
-Sakai knyga apie apie grynakraujus burtininkus? Tai gal kada leistum pasiskolinti? (Dabar tai visa tiesa ir išaiškės...) Mane taip pat labai domina grynakraujai burtininkai, esu perskaičius ne vieną knygą apie juos,-pradėjo meluoti grifė. Taip, grifė. Nors buvo paskirta į Grifo Gūžtą, vis tik turėjo keletą klastuolių bruožų. Vienas tokių- silpnybė melavimui. Juk viskas dėl gero tikslo!
Sužinojusi, jog Dori knygą paskolino grynakraujis burtininkas, Melodė vėl paskendo savo mintyse: abejonėse, spėliojimuose ir įtarimuose. Paskolino grynakraujis burtininkas... Dori balso tonas buvo kiek pakilus ir išdidus, iš ko galima buvo spręsti, jog ji tuo didžiuojasi. Tad ko gero ji- klastuolė. Tačiau reikia įsitikinti Tvirtai nusprendusi tamsiaplaukė grifė uždavė Dori klausimą, kurio atsakymas (kaip Melodė tikėjosi) galbūt kiek apramins grifės mintis:
-Bėje, taip ir nesužinojau iš kokio tu koledžo. Savąjį jau atskleidžiau- Grifo Gūžta, dabar tavo laikas atskleisti savąjį.
 Tačiau vos baigiusi sakinį Melodė sudvejojo: Gal aš klydau? Gal ji nieko neslepia? Tikriausiai taip ir yra. Na, manau reiktų užkast, nes šįryt nepusryčiavau. Gal dėl to aš tokia irzli ir įtari? Tačiau pusryčiams nebuvo kada, nes grifė staiga išgirdo dar vieną Dori klausimą ir priešais save išvydo Dori akis. Nuo to žvilgsnio Melodei pasidarė kiek kraupu, tad ji nedelsdama atsakė į klausimą:
-Taip aš grynakraujė. Tokie buvo ir mano tėvai... (Mergaitės akyse pradėjo kauptis ašaros, tačiau drąsioji grifė susiėmė ir paslėpė liūdesį giliai širdyje) Vaikystėje augau su mama ir dviem broliais, tėvo niekad nemačiau, kadangi tėvai vos prieš mano gimimą išsiskyrė. Man suėjus dvejiems metams susirgo ir mama. Po metų su broliais atsidūrėme burtininkų vaikų namuose. O tu? Ar tu taip pat grynakraujė?- užgožusi liūdnus prisiminimus paklausė Melodė.

[Dori Mendel]

Melody iš karto ėmė aiškintis, kad ji nieko nerezga ir kodėl atsidūrė lauke. Tai Dori patiko, mat didesnė dalis jos sutiktų mokinių Hogvartse nesiteikdavo atsakyti į klausimus ar juolab išsiplėsti pasakojant apie save ar savo veiksmus. Tas slapukavimas dvylikmetę stipriai erzino, nes ji pati norėdavo pasipasakoti, tačiau negalėjo. Kaip aš atrodysiu besipasakodama tiems, kurie patys apie save nieko nesako? Jau ir taip pernelyg daug išpliurpiau Deoiridh. Dėl šios priežasties, jeigu Dori kas nors užkalbindavo, mergaitė iškart užsidėdavo šiek tiek piktesnę kaukę.
- O taip, prigrūsta pilis iš tiesų erzina, - pritarė Mendel vartydama akis. - Kadangi šią knygą pati pasiskolinau, tai skolinti kažkam kitam neturiu teisės, - atsakė įsidėdama veikalą į kuprinę.
Kai pašnekovė pasakė, kad yra skaičiusi ne vieną knygą apie grynakraujus burtininkus, Dori iš tiesų labai susidomėjo.
- Nejaugi? Gal pasakytum, kokios tai knygos? Būtų įdomu sužinoti. O, aš iš Klastūnyno, - ranka patraukė mantiją ir parodė koledžo emblemą.
Kai Melody papasakojo apie savo tėvus, Dori užsimanė apskritai nusiimti prieš ją visas kaukes. Ji jautėsi gerai, kad kažkas jai taip atvirai pasakojasi. Mendel matė, kaip grifiukei jautru kalbėti apie savo tėvus. Ir vėl našlaitė? Dėl Merlino barzdos, Hogvartse beveik niekas neauga su tėvais, pamanė galvodama apie savo draugus ir pažįstamus.
- O kokio amžiaus tavo broliai? Ar jie irgi mokosi Hogvartse? Niekada nekilo mintis susirasti tėvą?
Klastuolei išgirdus klausimą apie savo kraują, ji viduje pajuto kartėlį. Tačiau suprato, kad pati užvedė šią temą.
- Deja, mano tėvai yra suknisti žiobarai, kurių aš nekenčiu, - dvylikmetės akys sužaibavo.

[Melody Moondragon]

 Dori atsakius, jog knygos negali paskolinti Melodė kiek nusivylė, nes knygos paslaptis taip ir liko neišaiškinta. Bet ji žinojo, kad vistiek išsiaiškins, bet kokia kaina. Gal būt ir nederėjo kištis į ne savo reikalus, tačiau smalsumas darė savo. Melodei patiko, jog Dori sutiko su jos nuomone ir nebekamantinėjo kodėl ji ne pilyje. O tada grifės ausis pasiekė naujas klausimas. Iškart po jo Dori atskleidė savo koledžą. Ji buvo klastuolė, tačiau ši žinia grifės per daug nenustebino. Knygos paslaptį ji tikrai išaiškins ir galės tam skirti visą savaitgalį, tačiau dabar turėjo didesnių bėdų. Grifė įklimpo į didelę melo klampynę. O iš jos išbristi buvo vos du keliai: tiesos ir melo. Grifė Melodės viduje jau aiškiai buvo pasirinkus tiesos kelią, tačiau mažas užsispyręs velniūkštis taip pat tvyrojantis Melodės viduje, rinkosi melą. Kurią pusę pasirinkus? Tiesą ar melą?-kirbėjo svarbiausias klausymas Melodės galvoje. Jei pasirinksiu tiesą- Dori akyse virsiu melage (o juk tik ką pradėjom bendrauti!). Bet jei pasirinksiu melą- Dori gal ir nesužinos, tačiau tiesa vis tiek išaiškės, o plius tapsiu niekam tikusia grife-melage... Ir kaip bebūtų sunku pasirinkti, tamsiaplaukė vis tik pasirinko žengti melo keliu (Kol tiesa iškils į paviršių laimėsiu nors truputį laiko labiau susibendrauti su Dori, nes ji atrodo tikrai įdomi ir verta dėmesio asmenybė. O vėliau kai ji žinos tiesą, gal jau būsim artimesnės ir ji man atleis? Tuo labiau, kad ji klastuolė- tikriausiai ir pati ne kartą melavo). Todėl Melodės atsakymas į klausymą skambėjo taip:
-Hm... Įdomu kokias knygas apie grynakraujus burtininkus skaičiau? Na... Vieną iš burtininkų vaikų namų darbuotojų taip pat labai viliojo ši tema, tad ji labai domėjosi ir pati rašė knygas apie grynakraujus burtininkus. Ji dažnai sirgdavo, tad į jos kambarėlį vaikai vaikščiojo tarsi į biblioteką. Ten ir prisiskaičiau,-grifė jautė, kad klimpsta vis giliau į melo klampynę. - Prisimenu vos kelis pavadinimus, tačiau tau jie tikriausiai nebus girdėti, nes toji moteris visų savo knygų turėjo ti po vieną ar du egzempliorius dulkančius jos knygų lentynoje. Knygų pavadinimai kuriuos prisimenu yra ,,Žymiausi grynakraujai burtininkai"; ,,Smirdžių giminės paslaptys" ir dar keli, kurių geriau neminėsiu.
 Melodė sukryžiavo pirštus už nugaros ir mintyse meldėsi, kad Dori ja patikėtų ir daugiau nebeklausinėtų. Ji nuoširdžiai apsidžiaugė, kai kalba pasuko kita linkme ir klastuolė jos paklausė apie brolius, bei tėvą.
-Vienas brolis yra vardu Alexas ir jis vos vieneriais metais vyresnis už mane. Deja jis gimė paprastu berniuku, ne burtininku, tad į Hogvartsą nepateko ir iki pilnametystės tikriausiai praleis vaikų namuose. Na o kitas brolis- Williamas, bėje pavadintas tėvo vardu, jau baigė Hogvartsą ir dabar studijuoja Olandijoje. Na, o tėvo nė nekiltų mintis ieškoti. Visų pirma neįsivaizduoju kur galėtų būti, o visų antra- jis paliko mūsų šeimą, paliko besilaukiančią mamą vieną kankintis su trimis vaikais. Ir nors žinojo, kad tuoj jam gims vienintelė jo dukra, jis vis vien drįso išeiti! Tad man jis jau nebeegzistuoja ir net jei galėčiau, nenorėčiau matyti jo savo akyse...
 Viduje užvirė pyktis ir neapykanta tėvui. Tačiau, kai Dori prabilo apie savo šeimą ir juos esant suknistais žiobarais (ką Melodė puikiausiai galėjo suprast, nes žiobarai tikrai daug ko nesupranta apie burtininkus ir magijos pasaulį, be to kaip ir daugumai žmonių sutverta- peikia kitokius nei jie patys) neapykanta kažkur išgaravo. Melodė juto kaip iš lėto byra stiklinė siena tarp Dori ir jos pačios, ir kaip kiekvieną minutę Melodė vis daugiau sužino apie šios klastuolės gyvenimą...

[Dori Mendel]

Dori įdėmiai klausėsi Melody pasakojimo apie vaikų namų darbuotoją, kuri rašė knygas grynakraujų burtininkų tema. Tai dvylikmetei pasirodė labai keista. Jeigu jau tą moterį domino toks dalykas, kurių galų ji dirbo vaikų namuose, kur sena, grynakraujė tvirta šeima apskritai neegzistavo? Mendel antakiai ėmė rauktis. Kokio velnio vaikams, neturintiems tėvų, brukti informaciją šitomis temomis? Čia kažkas neaišku.
- Gal galėtum plačiau papasakoti apie burtininkų vaikų namus? Tiesą pasakius, nesu apie tokius girdėjusi. Žinau ne vieną, kuris gyvena vaikų namuose, tačiau žiobariškose. Ar magiškuose yra puoselėjama pagarba grynakraujiškumui? - stebėjosi.
Dėl išrinktojo Poterio, jeigu taip, tuomet ten man tikriausiai gyventi būtų geriau nei su tais nevykusiais žiobarais.
- O klausyk, koks tos moters vardas ir pavardė? Tikriausiai turėtų būti kažkas apie ją kur nors parašyta. Kaip vadinasi vaikų namai, kuriuose gyveni?
Dori dabar jautė smalsumą daugiau tiems vaikų namams, nei knygoms apie grynakraujus. Kas nenorėtų namų aplinkoje turėti žmogaus, kurį domintų ši aristokratiška, nuostabi tema. Ji jau įsivaizdavo, kad su ta moterimi būtų draugės. O ir apie Delleghardžių šeima ji tikriausiai kažką žinotų.
Antrakursė išklausė grifiukės pasakojimo apie jos šeimą. Nevertėlis burtininkų šeimoje? Mendel nebuvo tikra, kas geriau - žiobarai tėvai ar toks brolis. Mergaitė tik gūžtelėjo pečiais.
- Na, tai tavo tėvą galbūt reikėtų pamokyti, - lyg juokais, lyg rimtai pasakė mergaitė. - Kaip ir maniškius, mat jie laiko mus nenormaliais. Todėl ir įdomūs man tie vaikų namai, nes tikriausiai juose labiau pritapčiau, nei ten, kur prakenčiu atostogas, - nusijuokė.

[Melody Moondragon]

 Panašu, jog Dori smarkiai sudomino burtininkų vaikų namai... Na, jei jau pradėjau pasakoti apie savo gyvenimą, tai teks ir pabaigti. Tik tikiuosi daugiau nebeklausinės manęs knygų apie grynakraujus tema. Melodė užtektinai prisimelavo ir daugiau meluoti nebenorėjo (Šiandien jau pakankamai prisimelavau. Šita klastuolė gan nuvargino su savo klausimais). Tad gavusi progą papasakoti tiesą- apie gyvenimą su broliais iki Hogvartso, pirmakursė lengviau atsikvėpė. Tačiau nuo ko pradėti? Mergaitė prisiminė visas išdaigas, kivirčus ir nelaimingąsias jų auklėtojas. Kaip siautėdavo su broliais ir kiek vargo pridarydavo vargšėms vaikų namų darbuotojoms... Melodės veide atsirado šypsena. Ką gi, pagaliau pasitaikė proga kažkam pasipasakoti apie savo vaikystę. Tačiau mergaitė dvejojo, ar tikrai nori viską išpasakoti beveik nepažįstamai klastuolei? Juk Dori pati apie save taip nieko ir nepapasakojo. Bet jau buvo per vėlu, grifė jau spėjo atskleisti savo istorijos pradžią, tad dabar reikėjo pabaigti.
- Burtininkų vaikų namai daugybę amžių tebuvo legenda ir būdas neklusniems burtininkėliams ir raganaitėms pagąsdinti. Tačiau ši legenda paskatino kažkokį niekam nežinomą burtininką įkurti tikrus vien tik burtininkų vaikų namus. Bet savaime suprantama, visų į burtininkų vaikų namus priimti negalėjo. Pirmosiomis dienomis vaikai būdavo atrenkami pagal kilmę. Vėliau tapo atsižvelgiama į kitus kriterijus ir burtininkų vaikų namuose augo tiek grynakraujai, tiek maišyto kraujo ir netgi žiobarų šeimose užaugę jaunieji burtininkai. Bet kai patalpos tapo perpildytos, pasklido gandai, jog šie vaikų namai uždaromi. Tačiau tai nebuvo tiesa, o tik būdas sureguliuoti vaikų skaičių. Nuo tada į BVN (burtininkų vaikų namus) vaikai patekdavo tik per pažįstamus. Ir BVN tapo nedidele paslaptimi. Nežinau kiek šios istorijos yra tiesa, nes savo akimis nemačiau, o tik girdėjau ją pasakojant auklėtojų vaikų namuose. Dabar ši vieta užmaskuota magijos pagalba ir nežinodamas tikslios burtininkų vaikų namų vietos, niekaip jų nesurasi.
 Melodei išgirdus klausimą apie moterį rašančią knygas apie grynakraujus, ši ir vėl buvo priversta meluoti. Bet tada prisiminė vieną iš tikrų (neišgalvotų) auklėtojų vaikų namuose, kuri taip pat domėjosi grynakraujais. Nuolat peikdavo žiobarus ir maišyto kraujo burtininkų šeimas.
- Ta moteris apie kurią ką tik klausei yra Katie Adams. Tačiau nežinau ar apie ją rasi kokios nors naudingos informacijos...
 Grifė nusprendė pati kada nors nueiti į biblioteką ir paieškoti ko nors apie Katie Adams, nors ir žinojo, kad tai beprasmiška. Bet panašu, jog jos melas iš dalies tapo tiesa. BVN tikrai buvo darbuotoja, kuri domėjosi grynakraujais. Melodė išgalvojo tik tiek, kad ji rašė knygas šia tema ir tai, jog dalį tų knygų Melodė yra skaičiusi.O Dori užsiminus, jog BVN tikriausiai labiau pritaptų, nei namuose, Melodė susimąstė. Gal jai taip tik atrodo, o gal tai ir tiesa. Tačiau ji bent turi tėvus,  namus ir jai neteko matyti kaip miršta jos artimieji...

[Dori Mendel]

Dori įdėmiai klausėsi Melody pasakojimo apie vaikų namus. Akimirką ji pamanė: dėl Merlino barzdos, ar ji mane mausto? Vaikų namus, nesvarbu, žiobariškus ar burtininkų, dvylikmetė įsivaizdavo kaip visiems vargšams atvirą ir saugų prieglobstį. Ji ir pagalvojusi nebūtų, kad tokie vaikų namai gali būti slapti, kad tenais vaikai galėtų patekti tik per pažįstamus. O ir tas skirstymas pagal kraują, na, tai tikrai stebino. Tačiau vien dėl to darėsi įdomiau. Mergaitė užsirašė ant pergamento skiautelės grifės paminėtą vardą ir pavardę. Ji būtinai ta moterimi pasidomės. Nors jeigu tie vaikų namai tikrai tokie slapti, kaži, ar pavyks ką nors rasti.
- O tuose vaikų namuose jus moko kokių nors magiškų dalykėlių? - toliau, vedina smalsumo, domėjosi klastuolė. - Na, skraidymas ir panašiai.
Dabar jau Dori kažkodėl įtariai žiūrėjo į mergaitę. Nebesinorėjo nusiimti prieš ją visų kaukių. Jeigu ji tau kažką pasakoja, tai nebūtinai turi būti tiesa. Nebūk naivi.
- Žinai, darosi kažkaip šaltoka, - Mendel patrynė savo delnus vieną į kitą. - Galbūt eikime kur nors pasivaikščioti?
Antrakursė atsistojo nuo suoliuko ir apsidairė. Tuščia kaip ir prieš tai.
- Galime eiti nuo kalno antai ten, - parodė pirštu į tolį.
Įsikišusi rankas į kišenes Dori pradėjo eiti. Tačiau kažkas buvo ne taip. Kažko trūko.
- Po velnių, kur mano lazdelė? - supanikavusi ėmė dairytis aplink.