[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Atrodė, kad kažkas tarp judviejų staiga pasikeitė. Ar vienažodžiai atsakymai, taip nepatikę Deoiridh, užkliuvo ir Sigurdui? O juk ji tai padarė visai netyčia. Ar ji kalta, kad vaikinas ryškiai pasakė ne tą, ką ketino?! Grifiukė pajuto susierzinimą, tačiau stengėsi to neparodyti. Kaip visada, jos jausmų negalima žinoti niekam. Tuo labiau šitam - keistai ją jaustis verčiančiam - žmogui.
Išgirdusi Sigurdo "ne" Deoiridh visai sutriko. Na taip, ji labai lengvai pastebėjo, kad šviesiaplaukis kažką nuslėpė. Vis dėlto ji nesitikėjo, kad jis ims ir viską taip paprastai pripažins. Ar ji gali tikėtis, kad jis dabar pasakys tai, ką ketino? Vis dėlto pertraukiami sakiniai (ir vėl!) kišo mintį, kad jis ir vėl sako ne tai, ką norėjo. Deoiridh užvertė akis. Kelis kartus turėjo sau pakartoti, kad jos kalbėti niekas nevertė. Sigurdas jos nespaudė. Vadinasi, ji ir pati turi palikti tokią teisę. Bet jeigu kalbi, kam sakyti tai, ko nenori? užsispyrėliškai paklausė savęs. Vis dėlto dabar reikėjo susitelkti ties tuo, ką kalbėjo islandas. O jis kalbėjo be galo liūdnus dalykus. Rudaplaukė klausėsi nuleidusi galvą ir neįsivaizdavo, kaip reikėtų reaguoti. Tuo labiau, kad pati niekada nebuvo nieko praradusi. Juk negali sakyti, kad praradai šeimą, jeigu jos niekada nematei, ar ne?
Sigurdui nutilus Deoiridh pažvelgė į jį. Visiškai nežinojo, ką sakyti. Įsivaizdavo, kad normalus žmogus apkabintų vaikinuką, kad jis galėtų pajusti kito artumą. Tačiau ši mergaitė nebuvo "normalus žmogus". Ji gyvenime nieko nebuvo apkabinusi, tad dabar pabijojo tai padaryti. Vis dėlto kažkaip reaguoti reikėjo. Ir būtų labai gerai ištarti daugiau nei vieną žodį.
- Eee... - tiesiog nuostabią pradžią pateikė Deoiridh. Mergaitė vis dar žiūrėjo į šviesiaplaukį. Ir įtemptai mąstė. Labai nelaiku į galvą atėjo mintis, kad ir tai nebuvo tai, ką norėjo pasakyti Sigurdas. - Tikriausiai tau buvo labai sunku, - po kelių šimtmečių pridūrė mergaitė. Nutilusi apsižvalgė. Pasidarė šiek tiek apmaudu, mat apie savo šeimą net tiek nebūtų galėjusi pasakyti. Gal, pavyzdžiui, jos tėtis irgi buvo žvejys? Deja, ji to nežinojo.
Po kurio laiko įsidrąsinusi rudaplaukė vėl prabilo:
- Jeigu... Na... Kada nors norėsi daugiau papasakoti apie mamą... Aš išklausysiu.
Visą tą laiką ji nenuleido nuo vaikinuko akių. Turbūt pirmą kartą gyvenime panoro susidurti su jo žvilgsniu.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Sigurdas tylomis bandė sulaikyti ašaras, visos jo mintys buvo sutelktos į save, dėl to net neišgirdo, kaip Deoiridh kažką pasakė. Tiksliau, išreiškė savo sutrikimą. Kiti žodžiai islandui pasirodė gana skaudūs ir truputį įžeidūs, mat jis nematė jos pasimetimo, nežinojimo ką daryti. Tik kitoks balso tonas leido tuo suabejoti. Vis dėlto jis ištarė tai, ką iš pat pradžių norėjo, negalvodamas apie galimas pasekmes.
-Ką tu supranti apie tai... - sušvogždė kiek užkimusiu nuo kalbėjimo balsu, bet greitai nutilo. Tik tada suvokė, kad galėjo Deoiridh įskaudinti ar supykdyti. Ginčytis ir rietis kaip šuniui jam nebuvo nuotaikos. Šiaurietis sutrikęs krimstelėjo lūpą. Dabar, kai papasakojo kone visą savo gyvenimo istoriją, jis pasijautė išsekęs. Na ir kas, kad skruostu nenuriedėjo nė viena ašara, jas sustabdyti kainavo daug jėgų. O apsiverkti šalia mergaitės?! Tai tiesiog neleistina! Vis dėlto širdis tankiai plasdėjo lyg į tinklą sugautas drugelis, grifas vis dar giliai kvėpavo. Atmintyje vėl gyvavo ką tik atgaivinta jo vaikystės istorija, prieš akis tebebangavo jūra, ausyse tebešniokštė audra.
Nors iš išorės vaikinukas atrodė toks pat santūrus bei kiek liūdnas, viduje jis jautėsi nuogas ir pažeidžiamas. Viskas priklausė nuo kitų animagės žodžių, ar ji išvis drįs ką nors tarti po neapgalvoto Sigurdo pareiškimo.
Nežinia ko tikėjosi, tačiau jai prakalbus, atsisuko ir pažvelgė į mergaitę nežymiai paraudusiomis akimis. Rankos gan stipriai suspaudė suoliuko kraštą.
Paskutinis sakinys viską pakeitė. Jis suprato, kad jau labai seniai reikėjo kažko, kam galėtų išsipasakoti. Ir štai - tas žmogus buvo Deoiridh, ja buvo galima pasitikėti. Tai patvirtino ir žvilgsnis, kupinas kažko... Ko, šviesiaplaukis negalėjo pasakyti, tačiau jautė, kad ji kalbėjo nuoširdžiai.
To paskatintas, jis nelauktai pasilenkė ir truputį nerangiai apkabino škotę. Kone visiškoje tyloje nuskambėjo vienas vienintelis žodis:
-Ačiū.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh jau buvo beįsižeidžianti, tačiau suprato, kad dabar Sigurdui buvo be galo sunku, tad patylėjo. Tuo labiau, kad jis, ko gero, buvo teisus: o ką ji galėjo žinoti apie tokius dalykus? Juk nežinant, kas yra skausmas, sunku suprasti kitą, jį jaučiantį...
Vis dėlto netrukus visa tai teko pamiršti. Vaikinukui atsisukus Deoiridh suprato: jam be galo norisi verkti. Labai norėjo pasakyti jam, kad gali tai daryti, ji supras ir tikrai nesijuoks. Vis dėlto taip ir nepasiryžo. Sėdėjo tylomis. Neįsivaizdavo, ar tai yra geras sprendimas, deja, prie tokių sudėtingų situacijų škotė nebuvo pratusi.
Dar vienas dalykas, kuris buvo visiška naujiena rudaplaukei, buvo apkabinimas. Vos tik Sigurdas tai padarė, Deoiridh pasijuto įsitempusi. Net ir Matthew niekad nebuvo jos apkabinęs, ką jau kalbėti apie globėjus ar kaimynus Uig miestelyje. Škotė pasijuto labai nejaukiai. Vienintelis žodis - padėka - tarsi parodė, kad šis poelgis parodo, kad ji vaikinui yra svarbi. Vis dėlto rudaplaukė pernelyg išsigando. Ji išsivadavo iš šviesiaplaukio glėbio ir skubiai atsistojo. Deja, tik tuo momentu suprato, kaip tai turėjo įskaudinti koledžo draugą. Reikėjo kažkaip pasiaiškinti. Vis dėlto Deoiridh tikrai neketino visko dabar paimti ir jam išpasakoti. Galvoje skriejo mintys. Galiausiai pažvelgė į Sigurdą ir ištarė:
- Aš... Atsiprašau, bet...
Vėl nutilo. Nežinojo, kaip paaiškinti, kad prie tokio artumo ji nėra pratusi. Ką ten nėra pratusi - ji gyvenime to nebuvo patyrusi. Ilgokai žvelgė į vaikiną, kol galiausiai pajuto, kad pačią smaugia ašaros. Juk tai buvo žmogus, kuriam reikėjo jos! Labai norėjosi vėl atsisėsti šalia jo. Galbūt netgi pačiai jį apkabinti. Vis dėlto Deoiridh puikiai suprato: ji neišdrįs.
- Atsiprašau, - labai tyliai sumurmėjo rudaplaukė. Net nežinojo, ar Sigurdas galėjo ją išgirsti. Kelias akimirkas žvelgusi į vaikiną ji galiausiai nusisuko ir nužingsniavo pilies link. Kai buvo tikra, kad vaikinukas jos nebegirdės, pasileido bėgte. Akis smaugė ašaros.

[Sigurd Eddi Hallgrimsson]

Buvo gera. Bet visgi nejauku. Ką pagalvos, kaip pasielgs Deoiridh? O ir pats Sigurdas paprastai nieko neapkabinėdavo. Vis dėlto jis pasijautė šiek tiek geriau.
Jau ketino atsitraukti, kai ji staiga išsilaisvino iš jo glėbio. Tą akimirką kažin kas dūrė širdin, tačiau vaikinukas rado jėgų pažvelgti į škotę. Kaip tik tada ji irgi išdrįso pakelti akis...vien tam, kad ištartų dar vieną atsiprašymą? Kodėl? Galbūt mergaitei iš tiesų buvo nesmagu, o jis kaip kvailys nieko nesuprato? Nors islandas labiau kaltino save, kam taip neapgalvotai pasielgė, vis dėlto truputį pyko ir ant jos.
Jis tikėjosi kažką pasakyti, tikriausiai pasipiktinti, o gal prašyti atleidimo ar net atleisti Deoiridh, bet nutilo. Lūpas užčiaupė jos išvaizda. Tik dabar pastebėjo, kad rudaplaukė vos laikosi neprapliupusi raudoti. Kiek sutrikęs grifas nuleido galvą. Suprato, kad jai irgi sunku, ji negalėjo priimti apkabinimo, kažko dar nebuvo pasakiusi. Kažko svarbaus.
Nuskambėjus dar vienam atsiprašymui po kurio laiko įsidrasinęs kilstelėjo akis, bet pamatė tik pradingstantį siluetą. Stojusią tylą suvirpino atodūsis. To, kas vyko ant suoliuko, niekam nederėjo žinoti. Nei tada, kai ten buvo du žmonės, nei tada, kai liko vienas Sigurdas. O jis animagei išėjus vis dar sėdėjo. Palinkęs į priekį, akys paslėptos delnuose, kurie...buvo sudrėkę nuo ašarų.
Beveik negirdimai jis išreiškė skausmą, pastaruosius metus glūdėję upeliai pasipylė būtent dabar. Mintyse kol kas buvo tuščia, viską jautė širdis. O to, ką jis išgyveno, niekas nebūtų galėjęs apsakyti.
-Kurkt. - tamsą netikėtai praplėšė puikiai pažįstamas ir kiek nelauktas garsas.
Praskleidęs delnus jis apačioje išvydo tupinčią Eylfą. Lūpose po kurio laiko pasirodė menka ir vangi šypsena, bet vis dėlto - šypsena. Kelis kartus giliai įkvėpęs vaikinukas pagaliau atsistojo, lyg nusimesdamas sunkią naštą. Tačiau taip galėjo atrodyti tik iš šalies. Pasitrynęs pirštais akis ir perbraukęs ranka veidą, jis pasiėmė varlę. Švelniai laikydamas ją rankose lėtai patraukė į pilį.

[Danielis Lorijanas]

Spalio vidurdnienio vėjo kedenančios žolės primenė žalią jūrą, kurios viduryje sėdėjo juodai geltonas kamuolius. Berniukas buvo apsitaisęs Švilpynės uniforma ir abejingai vartė "Fantastiniai gyvūnai ir kaip juos rasti" vadovėlį čia, ant kalvos, šalia seno sutrūnijusio suolelio.
Etanas neskaičiavo kiek dienų praėjo, nuo to laiko, kai atsitrenkė į grifę Silverstone, o po to - visą miglotą velniavą su Dulksna-Pandora. Pastrasias dienas miegojo kaip užmuštas, todėl nenuostabu, kad kokybiškas miegas padėdavo primiršti problemas. Visgi, pilki Lorijano plaukai niekur nedingo, kaip ir jaučiamas savotiškas sunkumas ant širdies.
Švilpis pervertė puslapį apie vienaragius. Jei įgaučiau mergaitės pavidalą, vienaragis elgtųsi ramiau? - iš kažkut toli ataidėjo mintys. Kad ir kaip jautėsi psichologiškai "primuštas", jo mintys karts nuo karto vėl atsigaivalėdavo ir vėl dirbdavo mokymosi rėžimu. Žiūrėk tasai, įsidėmėk aną, šitas panašus į tą, va visa tai reikia pasikartoti, ei, šitą užmiršai - tai padėjo per visus šis trejus metus, bet dabar Etaną tai ėdė iš vidaus. Dėl Helgos keksiukų, kažkas užčiaupkit jo mintis!
Pro žoles prasibrovė juodčkis knisius. Sindris kaip visados atrodė geros nuotaikos, mažasai pinigų ir blizgučių mylėtojas, rodės, vėl gastroliavo po ežero apylinkę, ieškodamas hogiečių pamestų gėrybių.
Etanas pakėlė antakius, kai Sindris atropojo pas jį ir įsitaisė ant kelių.  Švilpis po šitiek laiko silpnai nusišypsojo. Laisvais pirštais perbraukė per švelnų, juodą gyvūnėlio kailiuką, Sindris palaimingai sucepsėjo.
Vis dėl to, jis džiaugėsi, kad papuolė į Švilpynę. Gyvūnai, augalai, hobitų kambariukai, cinamono ir vanilės kvapai - berniukas jautėsi kaip namie, nekreipiant į faktą, kad vis dar buvo vienų vienas - be draugų. Giliai širdyje pagalvojo apie Ūdrų Žabangus. Ar atostogoms grįš tenais?
Širdis nusirito į kulnus. Tada neišsisuksiu. Teks pasakyti.
Žinoma, namiškiams kris į akis, kad jo kniubutė Dulksna nepargrįš su juo. Apie okamės Arbatžolės sprendimą pasilikti pas naująjį šeimininką, namiškiai žinojo, bet apie Dulksną - ničnieko. Be to, jam ne tik tą reiks pasakyti...
Berniukas nerimastingai, lyg bėgdamas nuo savo minčių, pervertė keletą magiškų gyvūnų priežiūros vadovėlio puslapių atgal.
Taip, jis norėjo pasakyti tiesą, bet nežinojo kaip! Be to, dar bijojo! Bijojo jų reakcijų, klausimų, tos kraupios tylos. Kas jeigu Pandora buvo teisi? Kas jei jie manimi nepatikės?!
Saulės spinduliai nuauksino Etano pilkšvas metamorfmagiškas garbanas, jo liesą, nuvargusį kūnelį.
Knisius miegojo ant jo kojų, o pats šeimininkas vėl smigo į nežinomybės baimės liūną.
Švilpis papurtė galvą. Susiimk. Nereikia. Viskas bus gerai. Norėjo tikėti savo melu. Pabandė įsigilinti į vadovėlį ir jį toliau skaityti.
Buvo praversti dar keli puslapiai į priekį.
Berniuko žvilgsnis užstrigo ant vienos antraštės.

Vilkolakiai
Magijos Ministerijos klasifikacija- XXXXX

Vilkolakiai randami visame pasaulyje, tačiau manoma, kad jų orginali atsiradimo vieta yra Šiaurės Europa. Žmonės virsta į vilkolakius tik jiems įkandus.

Rudos švilpio akys šokinėjo per atmintinai žinomas eilutes, bet kiekvieną kartą vis ateidavo naujas suvokimas. Negi todėl, pasirinkai Horned Serpent koledžą? Negi todėl pasirinkai tapti hileriu?
Skubiai pervertė visą knygą, tada pagal abecėlę, tačiau nerado aprašo apie sirenas. Etanas sutriko. Tada sunkiai atsiduso. Kentaurai buvo, vilkolakiai buvo... Turbūt Miglapūtys dar nebuvo sutikęs sirenų.

[Evelina Džonson]

Diena tikrai nebuvo viena iš "saulėčiausių". Spalis atnešė daugiau lietaus ir dabar jau retai galėdvai išeiti iš pilies be mantijos. Tačiau štai pasitaikė geresnė diena ir kaip tik savaitgalis. Saulė nors tik truputi išlindusi iš už debesų vis tiek neblogai apšvietė Hogvartso apylinkes.
Evelina naudodamasi gražia diena ir savaitgaliu, drauge su augintiniu feneku Morfiu išėjo pasyvaikščioti. Po pažastimi ji nešėsi knygą paimta iš bibliotekos. Norėjo pasinaudojusi proga paskaityti gryname ore. Morfis laisvai bėgiojo, o Evelina ėjo paskui jį. Jai nebuvo svarbu kur eina, ji tik nenorėjo pažeisti taisykliu, "nežinia kaip" atsidurdama Uždraustajame miške ar už Hogvartso rybų. Jie apvaikščiojo daugybe Hogvartso vietelių. Galiausiai po valandos vaikščiojimo Evelina pailso. Gal ir nebūtu buvusi tokia nusikamavus jeigu ne Morfis. Jis buvo toks greitas. Visur eidavo dvigubai greičiau nei reikėjo pasivaikščiojimuose. Fenekas atrodo visai nenuvargo. Jis labai mėgo "vaikščioti" todėl visai nepastebėjo kaip šeimininkė vilkosi paskui jį.
- Morfi, sustok, - pagaliau neištvėrė Evelina. Ne todėl, kad būtų labai nuilsusi, bet todėl, kad norėjo paskaityti knygą. Kam galėjo būti neįdomu kas atsitiks mergaotei Erikai tame vampyrų pilname name? Tikriausiai tiems kuriie nėra tokie knygų graužikai kaip Evelina.
Evelina suprato, kad net neapsidairė kur ji ir nežino ar tai tinkama vieta skaitymui. Apsižvalgė. Ji stovėjo prie ežero. Tolėliau kilo kalniukas, bet Evelina nesiruošė ten eiti. Ji prisėdo ant žolės. Išsitraukė knygą. Aplink atrodo nieko nebuvo. Šalia jos iškart prisistatė Morfis. Jo žvilgsnis žvelgė įį ją smerkiamai. Jis lyg prieštaravo: nagi, eime vaikščioti, ko čia tinginiauji? Bet Evelina nesikėlė.
- Eik, pabėgiok dar. Vėliau aš eisiu su tavim, - tarė jam.
Morfis lyg supratęs jos žodžius nubėgo sau. Evelina nesijaudino dėl augintinio. Juk kartą jau buvo pasiklydęs kvidičo aikštėj ir žino ką tai reiškia. Grifiukė patogiau įsitaisė ant žolės. Atsivertė nuotykių knygą ir ėmė mintyse skaityti. Erikos širdis smarkiai daužėsi kai ji įėjo į vampyrų buveinę.

[Danielis Lorijanas]

Etanas kiūtojo ant kalniuko viršaus. Vienišas. Jis belenkiek kartų pervertė magiškų gyvūnų priežiūros knygą ir galiausiai neapsikentė - jis daugiau neturėjo, ką skaityti. Pilkvašplaukis tyliai atsiduso, pasigriebė raudonu viršeliu vadovėlį, į kitą ranką - snūduriuojantį (ar apsimetantį tokiu, mat išdaigininkui patiko būti myluojamu) Sindrį ir palengva leidosi kalva žemyn.
Berniukas buvo aukštokas, bet ir tai tarp senai šienaujamų žolių nebuvo matomas. Tik nusileidęs daug žemiau, padėtis pasitaisė ir pats švilpis galėjo matyti, kas yra priešais jį. O ką gi išvydo, tai - primakursę gan gražios išvaizdos rudaplaukę su žiemos dangaus pilkumos akimkis. Visai panašiomis, į mano plaukus. Grifiukė irgi skaitė ir, rodos, nekreipė dėmesio, kas vyksta aplinkui ir Etanas pateko į keblią padėtį.
Pasisveikinti, ar nueiti, ar tiesiog nieko nesakyti? Švilpis nesijautė norįs su kuo bendrauti, susipažinti (net ir kaip gražiai ir mielai atrodė toji grifiukė), bet ir nemandangiu nesinorėjo pasirodyti.
Knisius kaip tik tada teikėsi atsimerkti ir tada pašoko kaip audrapaukščio išgąsdytas - pradėjo maltis, tarsi sprukti. Etanui iš rankų iškrito Njuto Miglapūčio knyga, vos tik metamorfmagas pabandė vietoje išlaikyti įsišėlusį augintinį.
Kas tau yra, Sindri?!
Etanas nė nenutuokė, kad kažkur šalimais buvo ir grifiukės augintinis, kurį kaip tik ir pajuto Sindris. Galiausiai pastarasis kovą ir laimėjo, šmurkštelėjo iš Etano rankų ir nuskuodė kaip turbo raketa į artimiausią urvelį, o Etanas liko kvailio vietoje. Tasai kiek išraudo. Nesusipatogino.  Šią akimirką turbūt  jo plaukai būtų pakeitę spalvą į purpurinę ar alyvinę, bet ne tokioie situacijoje, į kurią buvo papuolęs jaunasis burtininkėlis.
-Ach...- skubiai pasigriebė pamestą knygniūštę,- Labas?
Visiškai nesuprato, kodėl pasisveikino. Ką man dabar sakyti?!
-Kokią knygą skaitai? - Kvaily! Gi puikiai žinai, kad skaitytojų netrukdyti, kai jie skaito! Pats gi žinai iš savo patirties! Kur galvą padėjai?!
O, taip tai buvo juokinga situacija. Berniukas, kuris pergyvena, kaip jam gyventi, kaip elgtis, dabar, štai, netikėtai pameta galvą dėl kažkokios nepažįstamosios, visiškai užmiršta, kaip kankinosi per praėjusias kelias savaites!

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]

[Evelina Džonson]

Evelina ramiausai sėdėjo ant žolės. Buvo susitelkusi į knygą. Vertė kai kur įplėštus nuo naudojimo puslapius, vienas po kito. Jos kojos buvo ištiestos ant žolės, o rankos laikė knygą. Netoli jos šėlo Morfis. Jis gaudė užsilikusius laumžirgius prie ežero. Vis pašokdavo ir pagaudavo po vabzdį. Poto vėl nerdavo į žolę ir tikriausiai tik kitas augintinis galėjo užuosti feneką. Evelina dar kartą pervertė puslapį. Tai padarius pažvelgė į laikrodį. Nenorėjo vėluoti pietų. Nors ir nebuvo išalkusi knyga ėjo prie pabaigos, todėl Evelinai reikėjo pasiimti antrąją dalį. Dar buvo likę apie tris valandas iki pietų. Mergaitė nusiramino ir toliau skaitė knygą. Saulė tai išlysdavo, tai vėl įlysdavo į debesis, ežero paviršius lengvai raibuliavo, o žolė šiek tiek nulinkdavo pajutusi vėją. Grifiukė perskaičiusi dar vieną puslapį norėjo jį versti, bet netoli išgirdo triukšmą. Pasisuko. Iš pradžių nieko nepamatė, nes aukšta žolė uždengė vaizdą. Evelina palaukė kol žolė praretės ir išvydo mokynį. Evelina įsižiūrėjo atidžiau. Ji nežinojo ar jis ją pastebėjo, bet tą akimirką kai grifiukė jį pamatė jis grūmėsi su kažkokiu padaru rankose kurio mergaitė negalė ižiūrėti. Evelina nusisuko. Jei jis ją iš tikrųjų pastebėjo tai nežinia ar prieis ar ne. Jei pastebėjo tegu pats renkasi eiti ar ne. Geriau tiesiog apsimesiu, kad jo nepamačiau. Ir ji nulenkė galvą į knygą. Toliau skaitė nors ir nebe taip susitelkusi. Laukė kas atsitiks. Staiga viskas nutilo ir Evelina pagalvojo, kad mokinys nutolo. Bet tada ir vėl pasigrdo žingsniai, jie artėjo. Po kiek laiko grifiukė išgirdo pasisveikinimą.
- Labas, - atsakė ir pažvelgė į mokynį.
Tai buvo berniukas. Jis vilkėjo Švilpynės uniformą, o rankose laikė knygą.
- Tai "Vampyrų namo paslaptis", - atsakė į antrąjį švilpio klausimą. - Nebloga knyga.
Nežinojo ką toliau sakyti. Evelina nedryso įdėti žymeklio į knygą ir jos užversti. Jei jis tuo metu nueitu ji liktu kvailės vietoj. Nors ir dabar nedrįso atsistoti ir jautėsi nejaukiai. Laukė, ar jis nueis, ar dar ką nors pasakys.

[Danielis Lorijanas]

Oi, ji tik atsakė...
Etanas kvailai stypsojo, nežinodamas, ką dar pasakyti.
-O, aišku...
Niekas nebuvo aišku! Nė karto nebuvo girdėjęs nei pavadinimo (ji nė autoriaus nepasakė!), tuo labiau, pavadinimas aiškiai nepasakė, koks čia vadovėlis buvo. Vienintelis dalykas, ant ko galėjo "užsikabinti", tai  žodis "vampyrai".
-Vampyrai tau įdomūs? - bandydamas kažkaip išgelbėti jau begriūvantį pokalbį (suprato, kad ir toji grifė, kaip ir jis, nėra kalbi), paklausė švilpis.
Knisius buvo pradingęs, o be jo grįžti į Hogvartsą buvo kvaila. Akies krašteliu užmatė kažkokį žvėriūkštį su gelsvu kailiuku (Gal jo išsigando Sindris?). Sučiaupė lūpas. Turbūt teks plepėti, kol atsiras jo augintinis.
-Tai....Apie ką tą knyga?
Klausti jos vardo šiuo metu buvo be proto kvaila, nes atrodytų kaip robotas, uždavinėjantis klausimus ir nerodantis kitokių jausmų nei tik dirbtinį susidomėjimą!
O varge, man reikia, kuo greičiau atsisveikinti ir nešdintis iš čia!

[Evelina Džonson]

Evelina nežinojo ką daryti. Ji sėdėjo ant žolės ir jautėsi labai kvailai. Atsistoti?.. Likti?.. Suprato, kad iškart pasirodė nekalbi. Gal rekėjo daugiau paaiškinti apie knygą? Grifiukė tik sedėjo nuleidusi akis į knygą. Netoli viena ausimi išgirdo, kad Morfis sugavo dar kelis laumžirgius. Gal reik ką nors sakyti? pagalvojo Evelina tačiau ką? Po kelių minučių pasigirdo berniuko klausimas. Evelina nusprendė atsitoti, nes  knygos vis tiek nepapasakosi per sekundę. Ji atsistojo. Koja buvo silpnai nutirpusi, bet neskaudėjo.
- Tai knyga apie... Mergaitę, - pasakė, - kuri patenkaį apleistą vaiduoklų namą, o ten ją ištinka įvairiausi noutykiai, - išvardino. - Šios knygos autorius Džoelis Hanteris, - dar pridūrė rašytoją.
tikiuosi tai patenkino jo nuogastavimus pagalvojo šiandien aš nelabai nusiteikusi kalbėtis...
Po kojomis vėl nuliinko žolė. Evelina geriau įsižiūrėjo į berniuką. Jis buvo aukštesnis ir viresnis. Maždaug  trečio kurso. Rankoje kaip Evelina buvo pastebėjusi anksčiau buvo knyga. Tai buvo magiškųjų gyvūnų vadovėlis. Mergaitė pastebėjo, kad kai kurie puslapiai pervartyti jau kelis šimtus kartų. Evelina nusuko žalias akis nuo berniuko ir pradėjo žiūrėti į savo mokyklinius batelius. Šie buvo šiek tiek drėgni nuo žolės. Ant drėgmės atsispindėjo šeimininkės veidas. Teliko kvailai stovėti ir laukti kokio nors jo atsako.

[Danielis Lorijanas]

-O...
Čia ne vadovėlis! Etanas išraudo. Oh, reiškias normalūs žmonės skaito ne tik vadovėlius, bet ir kitą literatūrą. O taip, Etanas niekados nebuvo skaitęs kitokių kūrinių be skirtų mokyklai. Todėl ir stovėjo kvailio vietoje, nežinodamas, ką toliau paklausti. Nei autorius girdėtas, nei kas...Iš viso, berniukas nesuprato, kas galėjo būti parašyta tokiame kūrinyje, laikomame grifiukės rankose. Pala, jis net jos vardo nepaklausė! O štai, ji apžiūrinėja savo batelius...! O velniai! Etanas norėjo prasmegti skardžiai žemėn - pats prasčiausias pokalbis su kitu žmogumi! Bet ką padarysi, tai, rodos, buvo vienintelis iš viso "normalus" pašnekesys per visus trejus metus, kiurksojant prie knygų ištisas valandas.
-Aamm...Aš esu Etanas, o tu kuo vardu? Am, ten tavo gyvūnėlis? - parodė į stryksiojantį feneką.
Kurgi Sindris pasidėjo?!

[Evelina Džonson]

Evelina nelbai žinojo ar gerai paaiškino. Juk išviso beveik nekalbėdavo su nepažystamais Hogvartso mokiniais. Tuo labiau vyresniais. Nežinojo jo vardo, nežinojo ką mėgstą iš viso nežinojo ar turi ką nors bendro. Norėjo, kad tai kuo greičiau baigtusi. Tai buvo pats blogiausais pokalbis! Tenorėjo sugrįžti prie ramaus skaitymo. Jos akys niekaip nesirįžo dar kartą pažvelgti į berniuką. Jos vis nukrypdavo tai į ežerą, tai į feneką kuris puikiu metu nuliuoksėjo priešais, kad būtu patogu jį stebėti. Morfis vis šokdavo, o tada kai visad nusileisdavo. Evelina jautėsi labai nejaukiai. Kas galėjo pamanyti įvyksiant tokiam incidentui. Jau geriau vertėjo pasilikti bendrajame kambaryje.
Dangus virš galvos vis mainydavosi kai kada pievelę nušviesdavo saulė, o vėliau tankus debesys ją pridengdavo. Paskutiniai paukščiai skrido į pietus. Jų pulkai vis kur ne kur pasimatydavo. Po dar minutės pasigirdo Švilpynės mokinio klausimas.
- Aš Evelina, - atsakė grifiukė. - Taip, ten mano augintinis. Tai Morfis, jis fenekas.
Evelina galvojo ko paklausti jo. Gal ji atrodo kaip tokia kuri tik atsakinėja, bet pati negali nieko normalaus sumastyti? Aš šiandien tikrai nenusiteikusi kalbėtis pamanė.
- o, tu turi augintinį? - paklausė.
Klausiams buvo labai vaikiškas ir kvailas. Evelina net pasigailėjo iš ivs pravėrusi burną. Bet žodis ne paukštis, jo jau nebe pagausi. Mergaitei teliko laukti atsakymo. O, gal ir iš viso jo nesulaukti, juk klausiams buvo toks kvailas.

[Danielis Lorijanas]

Evelina. Ką gi, teks įsidėmėti.
Berniukas retai kalbėdavo su kitais, todėl jam tekdavo mažai įsidėmėti kitų vardus. Nėra taip žiauriu, kaip pamatyti kažkur matytą žmogų ir pamiršti, kuo jis vardu.
Taip ir maniau. Fenekas buvo jos. Bet, keista, fenekai populiarėja.
-Gražus jis,- leptelėjo nuvalkiotą sakinį švilpis, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, ar tai tiesa, ar melas. Jam buvo daug svarbiau suprasti, kokia trajektorija Morfis lekioja, tada susirasto Sindrį ir nešti kudašių.
Jį iš minčių atbudino Evelinos klausimas.
-Oh, ai, aha, aš irgi turiu,- kiek kvailokai įsišiepė,- Knisius Sindris. Aš čionais atsinešiau kartu, bet, vat, turbūt išsigando taviškio ir kažkur pasislėpė. Bet, nesirūpink, jis atsiras.
Ir iš tiesų, juodas kailiuko lopinėlis pasirodė tarp žolių ir Etanas pagaliau nuoširdžiai nusišypsojo.
-Ech, kur tu prazyliojai, - pasičiupo knisį laisva ranka ir šį pasitupdė ant Njuto Miglapūčio vadovėlio. Sindris atrodė daug ramesnis, turbūt, susitaikė su Morfio egzistencija šalimais.
Tolimoje silpnai suskambo varpas.
Metammorfmagas iš karto persimainė. Varge! Jis visiškai užmiršo!
-Atsiprašau, Evelina! Aš jau turiu lėkti! Pavėluosiu į transfigūraciją! Iki!
Ir kiek tik galėjo, nuskuodė Hogvartso pusėn. Sindris visą tą laiką pyko, nes nemėgo būti kratomas.

[Evelina Džonson]

Saulė vėl pasisuko. Ji pašvietė Evelinai į veidą, bet poto spinduliai vėl nusileido. Ji vis dar stovėo su... Etanas, ar koks ten jo vardas?.. Ech, juk jis ką tik pasakė, tikriausai nuormau neatsiminti naujo vardo. O, gal mano atmintis tiesiog suprastėjo? Ji šyptelėjo dėl savęs.  Mergaitė nežinojo kiek laiko jie čia prabuvo, bet tai nebuvo kelios minutės. Norėjo tiesiog baigti skaityti knygą ir keliauti į Hogvartso pilį. Matė, kad ne viena jaučiasi nejaukiai. Po kelių sekundžių pasigirdo Etano atsaymas į jos klausimą. Gal vis dėlto pats klausimas nebuvo toks kvailas. Juk man patinka gyvūnai. Knisius... Nėra jie jau tokie blogi... Gal net visai mieli? Tačiau fenekai man vis tiek labiau patinka.
- O, na, tikiuosi Morfis jo neišgasdino, - Evelina puikiai žinojo, kad būtent jos fenekas išgasdino švilpio knisių, bet juk reikėjo ką nors atsakyti. - Morfis paprastai draugiškas su panašiais padarais, - Kam pasakiau padarais, tikriausiai nuskambėjo labai nemandagiai... - Gyvūnais, - greitai pasitaisė. - Jis tikriausiai nesuprato, kad tavo Sindris netoliese, - O, gal suprato? Gal nejautė jokio pavojaus? Bet ne, jis smalsus padaras, vis tiek būtu išlindes patikrinti.
Netoli suteliuškavo vanduo. Grifiukė nuoširdžiai tikėjosi, kad tai ne Morfis, bet tai tebuvo iššokusi žuvis. Mergaitėęs galva vėl nusisuko nuo vadens. Dabar ji apsidairė kokio nors juodo gumulo žolėje (knisiaus). Jis tikriausai turėjo būti  kažkur netoli. Na, bent jau Morfio charakteris toks... Staiga iš žolės kažkas iššoko. Etano rankose atsidūrė knisius. Evelina tyliai atsiduso. Tikriausai tuoj grįšiu į pilį. Po kelių minučių švilpis ką tik atrodo stovėjes čia pat lėkė į pilį. Evelina išgirdo atsisveikinimą.
- Ate! - sušuko garsiau, kad ją išgirstu, bet dėl to suabejojo.
Ji taip pt nusprendė eiti į pilį. Nuo ežero pasikvietė feneką ir po kelių sekundžių spurdantis iš nekantrumo gumuliukas buvo jos rankose. Neskubėdama ji ėjo į pilį.

[Katherine Silverstone]

  Nauji mokslo metai - nauja pradžia. Tolimoje buvo matyti orandžinės, rudos lapų spalvų mišynis, o pati žolė buvo tanki ir vešli. Nestiprus vėjelis glostė jaunosios grifės trumpus plaukus, kurie buvo nukirpti iki pečių su atšipusiomis žirklėmis, o juodas megztinis nuo saulės spindulių leido kiek sušilti, kaip prie šiltos juodos arbatos puodelio.
  Ant kairiojo peties buvo laikomas mėlynas graibstas, o ant dešiniojo kabėjo naujoji kobra Fortūna, kuria priglaudė prie savo kitų gyvačių terariume. Po truputi baltų plaukų savininkė pradėjo kopti į kalną. Vienų metų mėlynų akučių savininkė pasijuto, netgi jaunausioji alpinistė, bet kaip alpinistės jausmas greitai atsirado, taip pat ir greitai ir išgaravo.
  Mergaitė užkopusi į nedidelį kalnelį, jau giliai pradėjo kvėpuoti. Jaunoji trečiakursė nebuvo sportiška mergaitė, dėl astmos, nors ir kaip viduje norėtu sudalyvautu bėgimo varžybose ir laimėti, pajusti tą pergalės jausmą savo jėgomis.
  Numetusi į šali mėlyną graibstą susiėmė už kelių ir giliai iš lėto pradėjo kvėpuoti. Įkvėpusi gryno orą vėl išsitiesė ir stvėrė tinklelį. Mėlynos akutės aplinkui apsižvalgė ar niekas neseka jos, jog nenorėjo, kad kasnors sutrikdytu tas mažas stebuklingas akimirkas, kai sugauta drugelį paleidžia iš savo mažyčių rankučių.
  Po kelių minučių atgavusi atokvėpį priėjo prie seno pasvirusio suoliuko. Dar karta numetusi tinklelį ant žemės po truputi pradėjo nuleisti gyvatėlę ant suoliuko. Kobra ramiai rangėsi ant suoliuko, o gyvačių mylėtoja su ramia širdimi paėmė mėlyną tinklelį ir pradingo aukštoje, bei tankioje žolėje gaudydama spalvotuosius drugelius.