[Vintė Adamson]

  Margareta šyptelėjo, kai naujajai pažįstamai pavyko. Smagu, jog abiems mergaitėms pasisekė. Žinoma, darbuojantis egzamino užduočiai, neužteko vien sėkmės, reikėjo ir žinių. Pirmakursė džiaugėsi, jog ir to, ir to šiandien, panašu, turėjo.
 - Kaip šauniai Tau pavyko! - emocionaliai išreiškė mintis šviesiaplaukė. - Sveikinu! - pamerkė savo žydrą akį. Pati taip pat buvo pakilios nuotaikos, juk pirmakursė itin baiminosi egzamino. - Tiesa, reikia pranešti dėstytojai, - sutiko bei kartu su Andrea nudrožė mokytojos suolo link.
  Betipenant dar spėjo sušnabždėti:
 - Ak, kad tik viską būčiau padariusi taip, kaip reikalauja žinių patikrinimo taisyklės! Žinoma, to linkiu ne vien sau, o ir visiems varniukams...

[Somin Ishii]

Beeidamos varniukės dar paplepėjo. Ir štai, jos buvo prie profesorės stalo. Andrea pasižiūrėjo į savo mėgstamą mokytoją ir prakalbo:
- Profesore, su Margareta norėtumėm pranešti, jog baigėme Astronomijos egzaminą. Viskas puikiai pavyko, ar ne, Margareta?-išpyškino varnanagė, linksmai pažvelgdama į draugę. Tada prisiminė:
- Aš paverčiau kristalą vandeniu, o Margareta - vandenį kristalu. Tikiuosi, kad padarėme gerai. Ar reikėjo dar ir atvirkštinį veiksmą padaryt? - susidomėjo mergina. Belaukdama atsakymo iš profesorės, septyniolikmetė pažvelgė pro langą, įsiklausė, kas dedasi lauke. Ten negarsiai, tai nutildami, tai vėl pragysdama čiulbėjo paukštukai. Gležnas medžių šakeles pustė stiprus vėjas, bet tai visiškai netrukdė.

[Skarletė Siuzana Vein]

Kiyomi jau gerokai vėlavo atlikti astronomijos egzamino užduotį, todėl labai skubėjo į kabinetą. Peržengusi slenkstį, varnanagė puolė prie stalo su dviem tikrai netuščiais indais. Viename buvo kristalas, kitame vanduo. Profesorei paskelbus užduotį, mergaitė kibo į darbą. Pradėjo nuo kristalo:
-Crystaciem,- tyliai pasakė Kiy, bet niekas neatsitiko, tik pradėjo labiau blizgėti,- Crystaciem!- pakartojo ji ir kristalas iš lėto pavirto skystąja medžiaga. Tada Harlė pasiėmė kitą dubenėlį ir pamaniusi, kad iš vandens kristalą paversti bus sunkiau, nuleido akis žemyn ir palingavo galva.
-Crystaciem!- vanduo truputi susitraukė,- Crystaciem!!- vanduo įgavo kristalo formą, bet vis dar plūduriavo vandenyje,- Crystaciem!!!,- iš vandens liko tik labai blizgantis, mažas, kampuotas kristalas. Apsidžiaugusi, kad egzamino užduotį įvykdė, pasakė ir įrodė profesorei bei išbėgo iš kabineto.

[Melisa Arin]

Pašaliniam praeiviui tai veikiausiai atrodytų kaip eilinė naktis, skendinti tyloje bei tamsoje. Taip, iš dalies taip ir buvo, bet, geriau įsiklausęs, būtum išgirdęs duslų tapenimą. Paskui jį, regis, sekė tylūs žingsniai.
Melisa tikrai stengėsi judėti tyliai. Vikriai slinkdama pasieniu ir stengdamasi likti niekieno neužklupta, taip jau buvo kirtusi tikrai ne vieną koridorių. O ką dar bedarysi, kai mažasis augintinis nusprendė bastytis po mokyklą būtent naktį? Prieš tai, žinoma, dar turėjo pažadinti savo šeimininkę, priversdamas šią jaudintis, kad kambaryje dėl nuverstos knygos pabudo dar kas nors. Jei kačiukas būtų išslinkęs tyliai, blondinė veikiausiai to būtų nesužinojusi ir ramiai sau miegojusi iki pat ryto, o tuo metu ir pats būtų parėjęs.
Bet ne, jam reikėjo nuversti suknistą knygą.
Todėl dabar penkiolikmetė jaudinosi, kad Punčkinas (šiandien jis labai priminė minkštutę bandelę, todėl bent laikinai ir gavo tokį vardą) nenuklystų kur nors, kur jam visai nebūtina. Ką gali žinoti, gal ir jis labiau pratęs prie žiobariškojo pasaulio ir čia jam viskas gali būti pavojinga? Galvoje tyliai ir trumpai kirbtelėjo mintis, kad Garis su Stela tikrai nebūtų vertę merginos klaidžioti naktį, ir ne tik dėl to, jog didžiąją savo žiurkėniško gyvenimo dalį jie praleisdavo narvelyje.
Tačiau katinėlis, kiek buvo žinoma Melisai, dieną dažniausiai miegodavo. O kadangi išsižaisti vis tiek reikėdavo, pilies šešėliai tam puikiai tikdavo. Nors ir buvo meino meškėnas, vis tiek atrodė toks mažytis ir beginklis, varnanagė negalėjo leisti jam bastytis vienam. Net kai jis, galiausiai pastebėtas ir nepasiduodamas blondinės šnabždėjimui, šmurkštelėjo pro vos praviras duris, Melisa nedrąsiai nusekė paskui. Panašu, kad tai buvo kabinetas, ir jis atrodė tuščias. Mergina pasitaisė chalatą, apsidairė ir atsiduso. Neturėjo nė rausvo supratimo, kaip jai sugauti tą nedorėlį.

[Lisette la Claire]

Jau tapo įprasta, kad Lisette naktis leidžia ne miegamajame, tad ir ši naktis toli gražu nebuvo išimtis. Šįkart klastuolė, pasislėpusi nakties šešėliuose, valgė visai neseniai iš virtuvės nugniaubtą obuolių pyrago gabalėlį. Trylikametės susitaršę plaukai lindo jai į burną kartu su kiekvienu mėgstamo deserto kąsniu, o cukraus pudra byrėjo ant rausvos ir kiek trumpokos pižaminės suknelės. Taip, puikus stiliukas tačiau juk trečiakursė nesiruošė niekur eiti. Na, bent jau taip manė tol, kol nepamatė gretimu koridoriumi prasliūkinančios porelės. Susigrūdusi visą likusį pyrago gabalėlį, Lisette tyliai nutipeno paskui žmogaus, regis, merginos ir katinėlio siluetus. Vargu, ar tai buvo gera mintis, tačiau įvairūs nuotykiai ir nauji potyriai traukė tą smalsianosę kaip katė traukia žuvį ar ten žuvis traukia katę. Nesvarbu. Esmė tame, kad trylikametei knietėjo sužinoti viską ir nesvarbu, jog geruoju gali nesibaigti.
Ilgai sekti nepažįstamųjų Lisettei neteko. Na, bent jau taip atrodė tol, kol Klastūnyno atstovė nesusidūrė su pažįstamais laiptais, kurie jai visai nekėlė džiaugsmo. Ji puikiai pamena, koks vargas yra pasiekti šių laiptų viršų, tad jau verčiau būtų grįžusi į kambarį ir susirangiusi lovoje it koks kačiukas, tačiau kojos visai neklausė ir laiptelis po laiptelio kartu su visu trylikametės kūnu kilo viršun į Astronomijos bokštą. Lis fizinė forma toli gražu nebuvo puiki (atrodė, kad nuo saldumynų kiekio jos kraujagyslėmis teka cukrus), tad jos pulsas labai pagreitėjo ir ji ėmė dūsauti. Laimei, mergaitei palengvėjo tada, kai liko vos keli laipteliai ir pagaliau ji galėjo atsikvėpti. Deja, seklys Morka iš akių pametė savo taikinius, tačiau praviros Astronomijos profesorės kabineto durys, ko gero, išdavė katinėlį ir jo šeimininkę. Klastuolė kiek paskubėjo, kad mergina neuždarytų durų, tačiau, deja, nepastebėjo durų slenksčio ir išsitiesė tiesiai nepažįstamajai prie kojų.
-Šūdas,- tyliai burbtelėjo ji.

[Nana Kannazuki]

Taigi, kas gi nusprendęs buvo ten, jog naktį nemiega tik išdykę paaugliai? Su dvejomis storomis knygomis rankose - viena tiesiog atsidavė pelėsiais, taip versdama laikyti ją kaip galima toliau nuo savęs - astronomijos profesorė traukė į savąjį kabinetą. Mergina buvo tikra, jog kad ir kokiomis aplinkybėmis kabinetai ir šių vietos skirstomos buvo, direktorius nebuvo itin geras draugas su bet kuo, kas ten astronomiją tais metais dėstė - gi ir kabinetą, ir klasę įkurti pačio bokšto aukštumoje buvo tiesiog žiauru. Ypač su tokiais laiptas, kurie vis vinguriavo, o vietose buvo tokie statūs, jog norom nenorom nudribdavai ir nusiridendavai į pačią jų pradžią.
Ne, ji tikrai nekalbėjo iš savos patirties, ką jūs ten.
Gi koks skirtumas, kad kartą, du ar penkis ten nudribo nuo tų laiptų - ypač pačiame ryte, kai į kabinetą ar klasę traukia užsimiegojusi. Tokiomis akimirkomis labai dažnai imdavo ir paklausdavo savęs, kaip praėjusi profesorė, Kasiopėja, sugebėjo nesusilaužyt kojų nuolat kopdama tokiais pragariškais laiptais - ir net dvejais.
Nors sugrįžkime prie svarbaus - juoda maikute, kurios apačia į mėlynus, kaulelio kojos nesiekiančius džinsus buvo sugrūsta ir juodas apsiaustas, tiesiog užsimestas ant pečių; net ir aprangai nebūnant itin svarbiai, ji vertė moterį (merginą? vis dar nesuprato, kaip pridera save vadinti) jausti komfortiškai, kas visuomet buvo pliusas visą naktį praleidžiant nemiegant. Darbą profesorės apsiėmusi tik dėl astronomijos knygų, kurios tik Hogvartse dulkėjo ir tik mokytojams prieinamos buvo, mergina stengėsi visas naktis, kai kitądien pamoka nevykdavo, praleisti jas studijuojant. Tokiomis akimirkomis gydydavosi ir savą gerklę, kurią kiekvienos pamokos teorijoje susigadindavo iš naujo.
Net jei buvo prie laiptų jau pripratusi (gi krisdavo tik pačioje pradžioje, vos pradėjo šiais naudotis - o dabar jau į pabaigą keliauja mokslo metai), net jei kojos pasidarė raumeningesnės ir ištvermingesnės, o pati mergina nepavargdavo šiais kopdama, ji nebūtų taip siaubingai nustebusi, jei būtų šiais atbulomis nuvirtusi. Tačiau šis tas ją nustebino - gi retas žmogus, profesorius, mokinys ar atgamtinė plaukuota beždžionė tikėtųsi pamatyti atviras savo kabineto duris, o juo labiau žemyn pardribusią merginą, kurios apranga buvo coliu per trumpa ir rodė apatinių kraštelį.
-Gal galėčiau kuo padėti?- tylomis užklausė, bandydama nežiūrėti į šios plikas kojas ir žvilgsnį įsmeigti į kabineto rankeną - tik tuomet užmatė stoviniuojant ten dar vieną siluetą.


[[Nežinojau, ar Lis dar kokį apsiaustą dėvi ar ne, o kai klaust norėjau atsijungei iškart, tai tebūnie :^) jei netinka sakyk, pataisysiu]]

[Melisa Arin]

Naktis.
Gana tamsus kabinetas.
Pavojingi laiptai, kurių egzistavimo per skubėjimą ir išsiblaškymą nė nepastebėjo.
Kažkur pasislėpęs mažas kačiukas, kuris nepažįstamoje vietoje gali nuversti ne tik knygą.
Kas gali būti blogiau?
Taip, tikrai, nebent toji prie pat kojų netikėtai atsiradusi (juk tai ji?) nepažįstamoji. Melisa tyliai sudejavo ir pažvelgė į atklydėlę. Optimistiškoji pusė sakė, kad nieko tokio, juk būna ir blogiau, galbūt tai nėra kokia nors niurzgėti mėgstanti profesorė, ūkvedys ar dar bala žino kas, piktesnis už pastaruosius. Galbūt tai tebuvo jaunesnė už pačią varnanagę mokinė, netgi galinti padėti ieškoti Punčkino. Dviese būtų lengviau.
Viskas dar galėjo išsivystyti į visai pakenčiamą pusę, jei ne iš niekur nieko išdygusi dar viena naktinių pasivaikščiojimų mėgėja. Šios balsas pasirodė kažkur girdėtas, tik Melisa negalėjo prisiminti. Tą akimirką blondinei norėjosi susitraukti ir kažin kur pranykti, na, kad ir į kokį Merkurijų išskristi. Prie tokių minčių prisidėjo ir tai, kad, pasistengusi geriau įsižiūrėti, penkiolimetė nusprendė, kad atklydusioji yra kokio nors dalyko profesorė. Juk kas dar būtų toks malonus ir dar tokiame kabinete? Mokytojaudama Melisa nė už ką savanoršikai neliptų tais laiptais vien dėl smagumo, kad patikrintų nerakintas duris. Verčiau šūktelėtų iš apačios.
Tačiau buvo panašu, kad šįkart Merkurijus nenorėjo jos pasiimti.
- Laba die... Labas vakaras, - galiausiai nedrąsiai sumurmėjo, žvelgdama tai į profesorę, tai į prie kojų gulėjusią mergaitę. Veikiausiai per tyliai. - Aš čia, hm, ieškau kai ko. Kačiuko, jei norit tiksliau. Tik nepagalvokit, kad jūsiškio, tikrai, aš šiaip nevaikštau po mokyklą naktimis, tikrai labiau norėčiau saugiai miegoti lovoje, bet jis ėmė ir pabėgo.

[Lisette la Claire]

Taip, tiesiog nuostabu, Lis,- mintimis ant savęs niršo rausvaplaukė. Kas jai išvis liepė čia eiti, juk galėjo ramiai suvalgyti tą nelemtą pyrago gabalėlį ir grįžti į lovą, bet ne.. Atrodo - klastuolės amžiaus skaičius vis kyla, tačiau proto mergaitė, deja, niekaip neįgauna.
Sekundėlę Lisetė pagalvojo, kad gal nepažįstamoji jos neišgirdo (taip, lyg rausvaplaukė būtų koks popieriaus lapas, lėtai ir plėvesuodamas nusileidęs ant žemės) ir klastuolei vertėtų kuo tyliau iššliaužti iš šios patalpos bei mikliai grįžti į kambarį. Deja, tokia mintis greit paliko rausvą mergaitės galvą. Žinoma, ne be priežasties. Už nugaros mergaitė išgrido ganėtinai subrendusį balsą (ar bent jau pačiai klastuolei taip atrodė), visai ne tokį, kokį įprastai girdi savo bendraamžių tarpe.
Lis neįstengė pakelti akių: buvo nedrąsu, nors gal mažytė jos dalelė tikėjosi, kad dar viena naktinėjanti persona, bent kol kas, matė tik stovinčiąją mergaitę, o rausvaplaukės siluetą, išsitiesusį per vėsų Astronomijos kabineto grindinį, praleido pro akis.
Netrukus pasigirdo ir merginos, kurią Lis sekė, balsas, privertęs kiek krūptelėti Klastūnyno atstovę. Po jos žodžių, rausvaplaukei neliko jokios abejonės - už mergaičių esanti persona - profesorė, ko gero, astronomijos (lyg dar kažkas norėtų lipti tais tragiškais laiptais).
Lisette lėtai pakėlė galvą, tačiau nežymiai. Prieš jos mėlynas akis stypsojo pora kojų, kurių pėdas dengė kojinės. Švelnios... tokios švelnios, kad Lis net nesugebėjo susivaldyti ir pirštų galiukais vieną iš jų palietė. Jausmas buvo toks, lyg mergaitė glostytų savo mylimą kačiuką. Ak, taip, kačiukai.. Vieną tokį nenaudėlį katinėlį, kurį klastuolė čia atsekė, mergaitė pastebėjo tarp nepažįstamosios kojų esančiame tarpelyje. Atrodė, kad dabar bet kas galėtų išgąsdinti mergaitę, tad ir to mažo pukų kamuolėlio sušnarėjimas privertė Klastūnyno atstovę sudrebėti ir visai netyčia prispausti kitos mokinės dešinės kojos pirštus.
-Velnias! Aš labai atsipraš...- kiek per vėlai susivokė, kad šitaip visiškai išsklaidė savo slaptumą,- au...

[Nana Kannazuki]

Na ir situacijos - norėjosi tiesiog pakraipyti galvą į atsakymų negavimą, tarsi tas būtų padėjęs suprasti bent šį tą. Deja deja, taip nebūna, tad profesorė tik suklapsėjo blakstienomis, bandydama suvokti, ką priderėtų jai dabar daryti.
Visiškai neprieštaravus būtų dabar pat apsisukti ant kulno ir pradingti iš merginų akiračio, kad užsibaigtų judvi savus reikalus, tačiau Nanai reikėjo pargrįžti į kabineto vėsumą - į to pačio kabineto, į kurį įėjimą užstojo dvi poros žmogiškos mėsos.
-Vakaras, brangiosios, vakaras,- linktelėjo galva, bandydama įsižiūrėti į atklydusiųjų veidus - nesėkmingai, nes vienos veido kontūrus sujaukė žibalinė lempa, jos kabinete ant stalo įtaisyta -- vis dar pyko, kad Hogvartse nebuvo įdiegta nebe tokia jau ir nauja elektros sistema - bent jau profesorių kabinetuose, dėl Dievų meilės, ši būtų be galo pravertusi; dažnas dar tą žibalo lempą parvers ir viską uždegs ar sunaikins pilnas svarbių popiergalių krūvas, o retas turi kantrybės tiek, kad lazdelę visą laiką dėl šaltinio šviesos laikytų ranka -- o kita, vis dar ant grindų įsitaisiusi, nė galvos nekryptelėjo į ją.
-Kačiukas, sakai,- numykė, apsidairydama aplinkui. Žinoma, gyvūnus mėgo - juolab kates, tuos minkštus minkštus ir mielus padarėlius, kurių letenėles buvo tokios švelnios ir tikras tyrumo įsikūnijimas..! - tačiau faktas, kad katinėlis mielas naktį išsmuko laukan, užsiropštė šitais Hado laipteliais ir į kabinetą, specifiškai jos įlindo, neskambėjo maloniai. Galbūt gerai, kad nematė patalpos vidaus - kas, jeigu viskas išvaryta jau esti, kas, jeigu murklys mielas jau aibių prikrėtė smagių?- Gerai, einam vidun, galbūt bus galima jį pasiimti be komplikacijų jokių. Pagal viską, jums abiems turėčiau numušti taškus,- koks skirtumas, kad nė nematai veidų ir nežinai, su kuriais koledžais susieti pavardes jų,- ir skirti po areštą, tačiau šį kartą viską praleisiu pro akis. Taipogi, brangioji, nelabai patarčiau ant grindų gulinėtis, taip galima pasigauti ligą ar užkrėtą galima iškart.
Ranka, kuria nelaikė knygų prisiglaudus prie savęs, dar labiau pravėrė kabineto duris, mostelėdama smakru - ar tai galva visa, jeigu matosi juodų šešėlių apdangstytas veidas jos - katinėlio savininkei, kad užeitų pirmoji.

[Melisa Arin]

Velniava, velniava, velniava. Pasirodo, tokio netikėto susitikimo tokioje netikėtoje vietoje nepakako. Toji tamsa persisunkusi tyla kabinete verčiau būtų užsitęsusi gerokai ilgiau, pavyzdžiui, iki tol, kol Melisa būtų sučiupusi mažąjį nenaudėlį. Juk nei daug, nei mažai. Bet ne, kažkas turėjo sutrukdyti. Negana visai bereikalingai išdygusios profesorės (su mokine dar būtų buvę galima kaip nors draugiškai susitarti, be to, moksleiviai negali atiminėti taškų bei skirti bausmių), turėjo būti sukliudyta ir vargšo blondinės dešinės kojos piršto ramybė. Ir būtent tada, kai mažiausiai to tikėjosi. Varnanagė krūptelėjo ir žengė žingsnį atgal, vos nekliudydama šalia kojiniuotų kojų išsitiesusios merginos ir vos nekrisdama prie jos pati. Akimirką šviesiaplaukei dingtelėjo, kad verčiau jau taip ir būtų nutikę, mat tuomet nebereikėtų vienai prieš profesorę čia stypsoti, kaltai žvalgytis ir linkčioti galva, o kur dar tas pagreitėjęs širdies plakimas ir drebėti grasinantis balsas! Jautėsi it prigauta baisaus nusikaltimo vietoje, nors, tiesą sakant, gal ir nebuvo padariusi nieko labai blogo. Bent taip sakė toji smegenų dalis, bandanti teisintis.
Profesorės žodžių varnanagė klausėsi nelabai ramiai. Vis laukė, kol šioji praneš apie taškų atėmimą, ar - dar blogiau - bausmę. Buvo girdėjusi, kad jos būna labai nemielos - net ir Uždraustajame miške, į kurį Melisa nė savo noru nemėgsta traukti. Na, nebent kokios aplinkybės priverčia.
Išgirdus, kad šis naktinis pasivaikščiojimas nebus laikomas baisiu ir nuodėmių išpirkimo vertu prasižengimu, merginai gerokai palengvėjo. Veide atsirado dėkinga šypsenėlė, dalis šios buvo skirta ir parkritusiai nelaimėlei, ir, tamsoje įžiūrėjusi kvietimą užeiti, žengė pro pravertas duris, tikėdamasi kuo greičiau surasti šios linksmos naktelės kaltininką.

[Lisette la Claire]

Gilus atodūsis išsiveržė iš rausvaplaukės plaučių iškart po to, kai Astronomijos profesorė patikino šį kartą neatimsianti ir taip sunkiai uždirbtų taškų bei neskirsianti jokios bausmės už taisyklių nesilaikymą.
-Atleisk, kad užkliuvau tavo pėdą,- stodamasi nuo šaltų kabineto grindų, ketvirtakursė atsiprašė merginos, kurią kartu su augintiniu čia atsekė,- beje, man patinka tavo kojinės. Labai švelnios,- linktelėjo Lisetė ir ranka perbraukė rausvus susivėlusius plaukus.
Klastuolė jautėsi nedrąsiai, nežinojo, ką daugiau pasakyti. Nors... ką čia ir bepasakysi, viskas ir taip aišku, tad tiesiog pasitvarkė savo rausvą pižaminę suknelę ir atsisuko į profesorę:
-Labas vakaras. Gal galėčiau kaip nors Jums padėti? - buvo matyti, kad panelė Kannazuki rankose kažką turi, tad mandagioji, deja, pamažu blėstanti keturiolikmetės pusė pasiūlė pagalbą. Visgi jautėsi dėkinga už tai, kad taisyklių pažeidimas neturės neigiamų pasekmių, dėl kurių galėjo dingti ir taip nedidelis taškų kiekis, o ir bausmės atlikti nereikės šluojant mokyklos kiemą ar ravint gėles bei kitus augalus pilies šiltnamiuose. Nors kažin, ar būtent tokias bausmes skiria Hogvartso profesoriai. Visgi jie, buvo įsitikinusi, daug išradingesni už žiobariškų mokyklų mokytojus.
-Tiesa, tavo kačiukas kažkur ten,- parodė pirštu už katinėlio šeiminkės nugaros,- būtent sujudėjęs jo siluetas ir privertė netyčia užgauti tavo koją.

[Ashley Shaw]

Jau temo. Nešina nedidele kartonine dėže, Ashley pėdino į astronomijos bokštą. Ir ne, mergina žingsniavo ne į naktį vyksiančią pamoką, tačiau į savo asmeninį kabinetą, įsikūrusį tame pačiame bokšte.
Užkopusi laiptais, profesorė perėmė dėžę į kairiąją ranką ir prispaudusi prie šono, su dešiniąja atsirakino duris. Įžengusi į akliną tamsą, strazdanė nemačiomis užčiuopė sienoje įtaisytą jungiklį ir įžiebė šviesą. Užvėrusi duris, Ashley pasidėjo dėžę, pripildytą jos asmeniniais daiktais ant medinio stalo.
Kabinete tvyrojo žaliai mėlyna spalva, ką kaštonplaukė tuoj pat pakeitė. Dabar sienos persimainė į švelnią violetinę, kartais net surausvėjančią. Hm, dailu. Pravėrusi langą, astronomė nuvalė dulkių šūsnius tiek nuo savojo stalo, tiek nuo knygomis perpildytų lentynų bei spintos. Čia pat jos dėmesį patraukė ir per ryški sukamoji kėdė, tad vildamasi, jog buvusi profesorė nesupyks, pakeitė spalvą iš mėtinės į abrikoso. Galbūt tiks? Kiek pravėdinusi patalpą, Ashley uždarė langą ir grįžo prie savųjų daiktų. Nebuvo jų tiek daug. Veikiau tik mažutės relikvijos, kaip pvz.: kelios mėgiamiausios knygos. Iškrovusi visus, ji mestelėjo dėžę ant žemės - įsikūrė. Naujasis kabinetas buvo neapsakomai jaukus ir šiltas. Na, bent jau pačiai merginai. Giliai širdyje ji džiaugėsi gavusi galimybę vesti astronomijos pamokas, nors ilgą laiką dvejojo dėl savo tokio spontaniško pasirinkimo.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh žiovaudama slinko astronomijos profesorės kabineto link. Jai buvo smalsu, kas gali būti laikoma tokiame kabinete, tad nutarė tiesiog paimti ir ten apsižvalgyti. Pakeliui mergaitė prisiminė juokdarę, atsinešančią teleskopą į kiekvieną mielą pamoką. Įdomu, ar ir į astronomiją ji atsineša tą daiktą? paklausė savęs rudaplaukė, bandanti prisiminti, ar matė ją šioje pamokoje.
Nespėjusi to padaryti Deoiridh pasiekė kabineto duris. Pasibeldė, tačiau atsako nebuvo. Beliko tikėtis, kad kabinetas išties tuščias.
- Alohomora, - negarsiai sumurmėjo grifiukė, nutaikiusi lazdelę į spyną. Durys tyliai atsivėrė, ir Deoiridh įėjo vidun. Kabinete buvo nemažai su astronomija susijusių dalykų, kurių paskirties ji visai nesuprato. Vis dėlto stovėjo ir gan didelis teleskopas. Jį pamačiusi Deoiridh prajuko. Priėjusi arčiau pradėjo apžiūrinėti. Buvo tikrai didesnis už tą, kurį turėjo ir pati. Nors, tiesą sakant, geriau žinojo, kaip jis atrodo, tik dėl to, kad kiekvienoje pamokoje pamatydavo stovintį ant vieno iš stalų - arba nukritusį ant žemės. Dabar laiko apžiūrėti prietaisą buvo per akis. Deoiridh pradėjo atsargiai tyrinėti vamzdį ir mažesnes dalis.

[domutis]

Atėjo dar vienas nuostabus vakaras. Danguje spindėjo daug gražių žvaigždių. Grifas būtų keliavęs į Astronomijos bokštą ,bet ten nuo praito karto nebuvo teleskopų. Teks eiti į astronomijos profesorės kabinetą. Nes tik ten buvo teleskopas. Einant koridoriais apsiaustas tiesiog skraidė.
-Aberto.
Durys atsidarė. Kaip žinodamas ,kad jos atrakintos.
-Lumos.
Kambaryje buvo pakankamai tamsu tad reikėjo šviesos. Kambaryje stovėjo ir teleskopą apžiūrinėjo mergina kurią Domantas pažinojo.
-Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith. Kam turėčiau dėkoti už tokį malonumą?,-Vos išraitė vardą Grifas.
Kaip aš dar jos vardą atsimenu? Grifo atmintis buvo gerokai gera jeigu jis prisimena tokius vardus.
Grifas pirmiausia pastebėjo nuostabujį auksinį teleskopą.

[Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith]

Deoiridh buvo taip susikaupusi, kad negirdėjo, kaip atsidarė kabineto durys. Net jeigu ir būtų girdėjusi, tikriausiai nereaguotų. Bet koks atėjūnas būtų vertas tik pikto žvilgsnio - ar dėl to bent būtų verta stengtis.
Vis dėlto pasisveikinimą mergaitė išgirdo, tad nenoromis atsisuko. Pamačiusi, kas atėjo jai iš paskos, sunkiai atsiduso. Negi čia yra knygų? kandžiai pagalvojo ji. Kiek prisiminė, Domantas visada ką nors skaitydavo.
- Nematau čia jokio malonumo, - atvirai pasakė ji. Tiesą sakant, klausimo iš viso nesuprato, tačiau aišku buvo viena: ji visiškai nesidžiaugia matydama šitą žmogų. Dabar reikėjo galvoti, ką daryti: imti ir išeiti iš kabineto? Gal ir variantas, tačiau tada vaikinas gali pradėti baisiausiai pūstis. Tiesiog jį ignoruoti? Turint omenyje, kiek jis nuolat šneka, planas gal ir būtų geras, tačiau sunkiai įgyvendinamas.
- Ką pats čia pametei? - galiausiai paklausė Deoiridh.