[Arwen Evenstar]

Buvo gegužė. Mokslo metai ėjo į pabaigą. Arwen džiaugėsi gražiu oru ir galimybe lauke praleisti daugiau laiko.
Mokiniams sugužėjus į klasę, profesorė pradėjo pamoką.
- Sveiki, susirinkome į vieną paskutiniųjų pamokų šiais mokslo metais, - pasisveikino. - Tikriausiai svarstėte, kodėl prašiau šiandien atsinešti savo katilą. Tai štai, šiandien praktikoje panaudosite kelis gamtos stichijos kerus - vandens, ledo ir ugnies. Pirmiausia katilą užpildykite vandeniu, panaudoję Aguamenti burtažodį, tuomet paverskite jį ledą su Glacius burtažodžiu, o galiausiai ugnimi, panaudoję Incendio, išdeginkite katile esantį ledą sukurdami kokią nors figūrą. Kokią - priklauso nuo jūsų įgūdžių. Tai gali būti tiesiog kubas ar apskritimas, o gal ir kokią nors figūrėlę pavyks išgauti.

---

Pamoka vyksta gegužės viduryje. Mokiniai dieną prieš savo bendrųjų kambarių skelbimo lentose rado raštelį, kuriame buvo parašyta į kerėjimo pamoką atsinešti savo katilą. Užduotis aprašyta aukščiau. Šiais mokslo metais mokiniai mokėsi ir daugiau gamtos stichijos kerų, tad gali prisiminti tas pamokas. Tačiau panaudoti reikia tik tris išvardintus burtus.

Pamoka iki gegužės 2 d. Bent trys postai.

Prieš rašant pamokoje, nepamirškite perskaityti papildomos informacijos apie mano pamokas.

[Leticija Mendel]

Leticija sėdėjo suole ranka pasirėmusi galvą ir žvelgė pro langą. Atrodė tikrai nusiminusi. Į ją pažvelgus iškart galėjai suprasti, kad jai liūdna ir kad Grifė susirūpinusi. O taip jautėsi dėl to, kad jau gegužė ir kad artėja atostogos. Kurių ji nenorėjo leisti su Kevinu ir Rubėja jei jie ir sutiks vėl Letę priglobti. Kažin ar pasitaikys dar kokia stovykla, kaip aną vasara ir ją išgelbės nuo klaikaus buvimo namie, kai esi ten nereikalingas ir svetimas.
Priešais mergaitę ant stalo stovėjo katilas. Užduotis jai patiko. Atrodė smagi ir įdomi. Bet tamsiaplaukė visai nenorėjo kerėti. Norėjo susigūžti į kamuoliuką kur nors ir užmigti. O paskui pabudus suprasti, kad viskas nėra taip jau ir blogai. Mergaitė atsiduso. O jei jie man neleis sugrįžti kur tada pasidėsiu? Darbo visai neseniai suėjus trylikai tikrai nesitikėjo gauti.

[Deklanas W. Senkleris]

Katilas stovėjo ant stalo. Jeigu tai būtų ne direktorės pamoka, tokią nesąmonę sugalvojęs profesorius jau būtų išlėkęs iš darbo. Nors gal ir ne - Senkleriūkštis kažkodėl vis dar čia dirbo. O kam skųsti direktorę? Ji privertė vargšą pervargusį Deklaną Senklerį tempti į kerėjimo pamoką katilą! Tiesą sakant, pasisekė, kad grifiukas apie tai sužinojo. Kaip visada, nesivargino skaityti skelbimų lentos, o apie katilą išgirdo iš kambariokų. Kurie drįso šaipytis, kad jis priemonės tikrai neatsineš. Na nieko, jie kitą rudenį į Hogvartsą tikrai negrįš, tėvas tuo pasirūpins.
Pusiaugula drybsodamas suole pastebėjo, kad priešais sėdi ne kas kitas, o nelemta žiobariūkštė, kuriai Hogvartse visiškai ne vieta. Ar tik pasirodė, ar ji iš tiesų nekokios nuotaikos? Ką gi, puiki proga dar labiau ją sugadinti. Pasiėmęs lazdelę apsimetė, kad ruošiasi kerėti, bet iš tiesų tik bakstelėjo kvėšai į nugarą.
- Na, tai ko nekeri? - kandžiai paklausė.

[Kaede Siobhán OConnor]

     Mokslo metai artėjo į pabaigą ir tai buvo puiku. O gal ir ne. Kai reiks palikti Hogvartsą, reiks vykti pas Brendaną, o tai Kaedei tikrai nemaloniai primins apie tėvo situaciją... Bet kita vertus - vasara, kas gi ja nesidžiaugia? Tad būtent dabar, džiūgaudama dėl šiltėjančio oro už lango, Kaedė žengė į kerėjimo pamoką ir jau nekantriai laukė kol ši pasibaigs. Ketvirti (jau??) metai ėjo į pabaigą, o mergina vis dar nesusidorojo su kerais taip gerai, kad šitas ir transfigūracijos pamokas lankytų su mielu noru.
     Klestelėjo į vieną iš laisvų vietų, šalia Eion. Kaedė iki galo nesuprato kokie jos ir šito vaikėzo santykiai (mes pešamės? ar mes draugaujam? o gal abu? nė vienas?), tačiau išsiaiškinti nepraverstų.
     - Labas, neprieštarausi, jei sėdėsiu šalia? - jau sėdėdama užklausė ir laukė atsakymo. Koks jis bus? Palankus ar priešiškas? Tuomet pažvelgė į profesorę ir (ne)laukė šiandienos temos. Tikėjosi kažko lengvo.

[Leticija Mendel]

Niūrias Leticijos mintis kažkas pertraukė ir ji krūptelėjo pajutusi bakstelint. O tada prabilo jau puikiai pažįstamas balsas.
- Atstok. Nerūpi tu man šiuo metu. - Rėžė nesiteikdama į jį nei akių pakelti.
- Dirbi ir dirbk sau. Tiesiog atstok.
Deja, dėl kerėjimo Senkleris buvo teisus. Reikėjo imtis darbo. Direktorės pamokoje reikėtų bent vaidinti, kad dirba. Todėl pakėlė tamsiaplaukę galvą nuo rankos, kuria ją rėmė ir pasiėmusi lazdelę nutaikė į katilą.
- Aguamenti. - Tyliai tarė ir tyras vanduo pasipylė į katilą. Gal reiktų jame tiesiog pasiskandinti? Ir nereiktų čia galvoti apie tai kur pasidėti. O gal tiesiog užpilti ledinį vandenį tam mulkiui ant makaulės? Vis šiokia tokia pramogėlė. Nors kas iš to? Kas iš viso to? Spoksodama į katilo gelmes pajuto tikrą siaubą. Gegužė gąsdino. O birželis išvis kėlė paniką. Kažin gal man leistų likti mokykloje?

[Nikolė Parker]

     Įžengusi į kerėjimo klasę, mergina pamatė vieną patį suole sėdintį Oliverį. Berniukas atrodė labai vienišas ir Nikolei jo pagailo. Priėjusi iš už nugaros staigiai užgriuvo ant atrakursio nugaros ir apglėbė jį.
     - Sveikas, Oliveri! - juodų plaukų savininkė atsisėdo į laisvą vietą šalia. - Kaip laikaisi? Kur brolis?
     Nikolė nusimetė nuo pečių kuprinę ir pradėjo joje raustis ieškodama kerėjimo vadovėlio ir sąsiuvinio.
     - Ot velnias, palikau sąsiuvinį... - nusiminusi ištarė septyniolikmetė, ant stalo ištraukusi tik vadovėlį. - Gal turėsi paskolinti kokį lapelį? Žinai, aš visada mėgstu konspektuotis ką profesoriai sako, net jei jie to ir nereikalauja, kad prireikus galėčiau žvilgtelėti į užrašus ir viską prisiminti.
     Direktorei pradėjus pamoką, Nikole susidomėjo užduotimi. Ji atrodė paprasta ir banali, bet įdomi, nes apjungti visų trijų kerų į vieną užduotį, varniukė dar niekada nėra mėginusi, nors ir visus gerai moka. Ji atsigręžė į Oliverį r nusišypsojo:
     - Gal reikia pagalbos su kuriais nors kerais, ar viską moki?

[Deklanas W. Senkleris]

Šiuo metu? Vadinasi, kartais jis šitai kvaišai rūpi. Šita mintis buvo tokia nesąmoninga, kad Deklanas labai jau išraiškingai prunkštelėjo.
- Neaiškink, - atkirto, kai prakeikta žiobarė drįso nurodinėti, ką jis turėtų daryti. Ir tada ji pradėjo kerėti. Deklanas jau paruošė pašaipų toną, kuriuo norėjo pakomentuoti jos nesėkmę. Deja, kvėšai viskas puikiai pasisekė, tad dabar daug svarbesnis už ją pirmakursis privalėjo sėkmingiau panaudoti kerus. Gerai bent tai, kad vandens kerus tikrai daug praktikavosi ir dabar puikiai juos mokėjo. Tai užtruko žymiai ilgiau nei jis būtų pripažinęs (ypač girdint šitai), bet neketino nusileisti. Nukreipė burtų lazdelę į atsitemptą katilą ir kuo nerūpestingiau burbtelėjo:
- Aguamenti.
Iš lazdelės galo pasileidusia srove grifiukas pripildė katilą ir tada nutraukė kerus. Antrieji, deja, buvo gerokai sunkesni, tad visai nenorėjo jų bandyti. Tik jau ne tada, kai šita būtinai ras ką pasakyti. Pasigailėjo prie jos prisikabinęs, bet to tikrai neprisipažins.
- O tai glacius jau nesugebi? - pašaipiai tarstelėjo nusprendęs, kad žiobariūkštė pernelyg ilgai nesiima antrųjų kerų.

[Oliveris Llewellyn]

Miriam kažkodėl nenorėjo šiandien sėdėti kartu, tad Oliveris buvo vienas. Tai liūdino, bet jis stengėsi tai nuslėpti. Giliai viduje suprato, kad negalės amžinai bendrauti tik su broliu ir sesute, bet tai nelabai tepadėjo. Jautėsi vienišas.
Bent jau iki to laiko, kai kažkas užpuolė. Iš pradžių gerokai išsigandęs berniukas susivokė: tai Nikolė. Pradžiugęs atsisuko į ją ir parodė į Eliotą:
- Ten. Jam daug smagiau su kitais, o ne su manimi.
Stengėsi neišduoti jausmų, bet norint buvo galima išgirsti slepiamą skausmą. Bandydamas tai ignoruoti išsitraukė sąsiuvinį ir išplėšęs lapelį ištiesė jį Nikolei. Pamoka visai nežavėjo, o tai kėlė didelį stresą. Jo laukė net treji kerai, iš kurių nė vieni nesisekė labai gerai. Dabar būtinai susimaus, o gerokai vyresnė mokinė viską matys.
- Aš nieko nemoku, - tyliai prisipažino spoksodamas į savo katilą. Nukreipė į jį burtų lazdelę ir neužtikrintai sumurmėjo: - Aguamenti.
Kaip ir reikėjo tikėtis, nieko nenutiko. Atsidusęs Oliveris pakėlė akis į Nikolę ir vylėsi, kad jai seksis geriau.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Pusiausnūda sėdėdamas suole Eion stengėsi negalvoti, kad artėja VML. Ir vėl. Kažkokiu būdu reikės juos išlaikyti. Jeigu ne, kas tada? Arba bus išmestas iš Hogvartso, arba padvės iš gėdos. Net nežinia, kas blogiau. Taigi reikėjo mokytis, ir šešiolikmetis pasistengė susikaupti. Kaip tik tuo metu kažkas atsisėdo šalia. Vildamasis, kad tai Athena (nors tai gąsdino), atsisuko ir pajuto nusivylimą - tai buvo Kaedė. Keista, kad ji čia atsisėdo. Vis dėlto jie nebuvo draugai. Tik kaip mandagiai pasakyti, kad nori dirbti su kitu žmogumi?
- Atsiprašau, bet susitariau dirbti su... - neužtikrintai ištarė vaikinukas, bet sakinio taip ir nepabaigė. Dirstelėjęs į direktorę ir vildamasis, kad tai nebus palaikyta įžūlumu, atsistojo. - Nepriimk to asmeniškai, - dar pridūrė Kaedei, nors jautėsi kiek nejaukiai. Nenorėjo meluoti, bet tikrai norėjo dirbti ne su šituo žmogumi. Galų gale nužingsniavo prie Athenos suolo ir atsisėdo šalia.
- Tikiuosi neprieštarauji dirbti kartu? - tyliai paklausė jos. Jeigu bendrakoledžė pasakys "ne", viskas bus labai kvaila, bet nesėkmių Eion gyvenime jau ir taip buvo per akis. Bent kartą turi pasisekti.

[Athena OConnor]

Athena visai neturėjo noro mokytis. Ji jautėsi pavargusi, o ir oras kvietė vaikščioti lauke, o ne sėdėti pamokoje, kažkokioje susmirdusioje klasėje. Na, bet O'Connor negalėjo likti antries metams. Ji būtų paprasčiausiai išmesta iš Hogvartso, o to ji tikrai nenorėjo.
Išgirdusi pamokos temą, ilgaplaukė kiek susiraukė. Ji nebuvo užtikrinta savo gebėjimais, tad atsiduso ir ištarė:
-Aguamenti.
Žinoma, niekas neįvyko. Athena išleido atodūsį ir jau norėjo viską mesti, tačiau prie jos prisėdo Eion.
- Aišku, kad ne, - pasakė su šypsenėle veide. Ji kiek išraudo, kadangi atsakė pakankamai drąsiai, tačiau pasistengė nepasimesti.
- Nepatinka man šitie gamtos kerai, - ištarė mergaitė tyliai atsidusdama ir pasiveldama savo plaukus.

[Leticija Mendel]

Ji nei kreiva akim nedirstelėjo į Senklerį. Turėjo ir be jo rūpesčių. Nežiūrėjo nei kaip Grifiukas būrė, nei ar išvis tai darė. Mendel sėdėjo paskendusi mintyse spoksodama į savo katile tyvuliuojantį vandenį. Lūpas paliko gilus atodūsis. Viskas atrodė taip sudėtinga.
O tada tas berniokas vėl į ją kreipėsi. Letė nieko nesakė. Net neatsisuko į jį. Akimirką gimė planas išvis pabaigti visą tą nesąmonę. Kam to reikia? Nekenčiu jo, bet geriausia tiesiog ignoruoti. Deklanas jai jau nusibodo, Leticijai nusibodo tie jų vaikų žaidimai. Ji turėjo problemų. Taigi jau galvojo, kad gal ignoruodama juo tiesiog nusikratys. Bet jis tada manys, kad nugalėjo. Atgimė kažkokia mažytė mintelė galvoje. Ir kas? Na gerai. Paskutinį kartą pažaisiu su juo. Reikia išeiti su fejerverkais kaip sakant. O paskui aš jį ignoruosiu.
- Glacius. - Ištarė ir vanduo sušalo į puikų storą ledą.
Tada mergaiė jau ėmė naudoti trečiuosius ugnies kerus. Labai atsargiai ir kruopščiai. Ji ir pati stebėjosi, kad kerėti sekėsi taip pat paprastai, kaip kvėpuoti. Ir šiuo metu išties tuo mėgavosi.
Ugnelė kuri dabar plieskė buvo nestipri. Nes ji tokios ir norėjo. Mergaitė atsargiai piešė tirpdydama ledą. Užtruko iki pat pamokos galo. Taip ir nepakėlusi akių daugiau į Deklaną.
Ji nupiešė karūną. O aplink ją rangėsi užrašas.

Kas savyje mato princą išties? Bet tėra tik lovytės pasikloti nemokantis mamyčiukas.
O gi Deklanas Senkleris!

- Ei, Deklanai, čia tau, karūnuoju. - Ji ištiesė savo katilą ir perkėlė ant berniuko stalo.
Šiuo tarpu negalvojo kaip į tą piešinį reaguos direktorė, jei tikrins jų darbus.

[Deklanas W. Senkleris]

Ak, tai šita žiobariūkštė turi tiek įžūlumo jį ignoruoti?! Deklanas rūsčiai spoksojo į nekenčiamą pakaušį ir mintyse jau dėliojo eilinį laišką tėvui. Deja, reikia pastebėti, kad mokslo metai artėjo prie pabaigos, o iš Hogvartso neišlėkė nei kuris nors mokinys, nei netgi prakeiktas profesorėlis Senkleris. Tai nuotaikos visai nepataisė, tad glacius burtažodį Deklanas ištarė visai be nuotaikos. Nieko neįvyko, ir jis dar labiau susierzino.
- Glacius! - piktai pakartojo, ir vanduo apsitraukė menku ledo sluoksniu. Tai nebuvo gerai, bet dabar Deklanui nerūpėjo. Stengėsi įmatyti, ką ten išsidirbinėja prakeikta žiobarė, bet nepavyko. Akivaizdu, kad ji daro kažkokias nesąmones, tad daug svarbesniam grynakraujui burtininkui nėra ko gilintis. Jis nukreipė lazdelę į menkutį ledą ir burbtelėjo: - Incendio.
Menka liepsnelė sušildė ledą ir pratirpdė mažą skylutę. Užtruko visai neilgai - ledas buvo pernelyg plonas. Deklanas patenkintas išsišiepė. Visai nepaisė, kad jo ledas turėtų atrodyti kitaip. Deja, nuotaika netrukus ir vėl sugedo, o prie to labai prisidėjo ne kas kitas, o prakeikta žiobariūkštė. Berniukas perskaitė tekstą ir jau galvojo šveisti katilą anai į galvą. Vis dėlto tai buvo direktorės pamoka, tad berniukas nutylėjo. Na nieko, jau tuoj keliaus į pelėdyną išsiųsti laiško, o tada šitai Leticijai maža nepasirodys.

[Willow Ivy de Mae]

Buvo gegužė. Saulė skaisčiai šildė. Willow sėdėjo Kerėjimo pamokoje. Aišku Grifiukė liko ištikima sau ir katilo neatsinešė. Ahh… Ir vėl reikės kitų prašyti… Pirmakursė pasiėmė pergamento lapą ir suraitė tekstą:
- Pamiršau katilą. Gal galėtum baigęs paskolinti?
Tada suvyniojo tekstą į kamuoliuką. Po to, net nežiūrėdama nusviedė į kairę pusę. Willow pamatė, kad tekstas nuskriejo link Athenos OConnor suolo. Grifiukė tikėjosi, kad ji draugiška ir paskolins katilą.
Kadangi užduočiai atlikti reikėjo katilo, Willow rankose sukinėjo lazdelę ir gyvai kalbėjosi su šalia sėdinčia bendrakurse Ane. Iš lazdelės galiuko aukštyn išsišovė smaragdinės žiežirbos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eion spėjo pastebėti, kad Athenai nepasisekė vandens kerai. Juto norą padėti, bet ką daryti, kai ir pačiam nuolat nesiseka? Tuo labiau, kad vis dar nežinojo, ar mergina neatkirs jam nenorinti matyti.
Laimei, ne. Ir, regis, sutiko su šiokiu tokiu džiaugsmu (?). Eion sutriko, bet pasistengė tai nuslėpti. Vis dar nežinojo, ar jie draugai. Po visų įvykių šiais metais draugauti ar net bendrauti atrodė pernelyg sudėtinga.
- Ačiū, - pratarė, nors nežinojo, ar čia kažko reikėjo. Lazdele parodė į katilą ir pabandė: - Aguamenti.
Jo nuostabai, iš lazdelės galo pasipylė vanduo ir pripildė katilą. Tai įžiebė šiokio tokio pasitikėjimo savimi. Tiesa, nenorėjo prisipažinti Athenai, kad kaip tik mėgsta šiuos kerus, tad pasistengė pritarti:
- Jų per daug. Viskas niekaip nepasiseks.
Ar tai reiškė dar vieną fiasko egzaminų metu? Galbūt, bet Eion žinojo tokios nesėkmės neištversiantis.

[Leticija Mendel]

Ak šitaip? Mintyse piktai šūktelėjo. Ji gaišo tiek laiko ir visos pamokos pastangos nuėjo šuniui ant uodegos. Mat Senkleris niekaip nereagavo į Mendel rankdarbėlį. Na ne, jau taip tai tikrai negalėjo pabaigti šito karo. Praeis vasara ir tu dar pamatysi. Galvojo. Pasistengė į jį nežiūrėti, kad anas nesuprastų kaip Leticijai nepatiko, jog nepavyko išvesti berniuko iš kantrybės.
Kažkaip reikėjo tik pragyventi šią nežinomybės pilną vasarą. O tada vėl turės daug mėnesių ramybės. Tada tas princas dar atsiims savo.
Mergaitė galvojo ką čia dabar daryti su savo katilu. Na jau ne. Tikrai pati dabar neims jo nuo Deklano stalo. Čia atrodė tikras pralaimėjimo pripažinimas. Tai ką daryti? Et, nutarė palikti. Tegul sau stovi. Ji nei pirštu nepaliest to katilo. Jei kartais šį prarastų, kažkaip teks nusipirkti kitą. Gal pavyks tai padaryti, jei įtėviai išvis duos pinigų mokyklos išlaidoms. Blogiausia, kad ji jų net nenorėjo imti. Ak ir kodėl man tik trylika metų suėjo? Niūriai galvojo. Tokio amžiaus niekaip nepavyks užsidirbti pinigų.