[Dorotėja Vanesa Senkler]

Regis, abu vaikai jau buvo nusiraminę. Tik Oliveris tyliai pasakė, jog brolis pyks. Tai privertė Mendel atidžiau nužvelgti Eliotą ir pagalvoti, kad galbūt brolių santykiai nėra tokie gražūs ir glaudūs, kaip kad Dori visada galvoja apie dvynių santykius. Jeigu aš turėčiau sesę dvynę, mes tikrai būtume geriausios draugės ir ramstis viena kitai, pamanė mintyse. Žinoma, bet šitie berniokai maži. Galbūt dar nesupranta, kiek daug turi.
- Taip, savigynai. Na, žinai, visko būna. Gerai turėti. Kažką... eee... apsiginti, - ėmė mykti. - O, šitas man patinka, - atsakė Dori paimdama iš Dafydd nedidelį durklą.
Kaip tik tuo metu į ją trenkėsi Oliveris. Tikriausiai prisiminė, kas buvo nutikę su peiliu.
- Viskas gerai, šis durklas visai kitoks nei tas anas peilis, - šyptelėjo berniukui Dori.
Ji pati apžiūrėjo durklą ir pamatė, kad ant jo yra kažkas panašaus į mažytį mygtuką. Atsitraukusi toliau nuo šeimynos Mendel tą mygtuką paspaudė. Durklas padidėjo. Iš viso jis turėjo penkis dydžius. Bet kaip tai nesaugu! O jeigu aš netyčia kišenėje paspausiu? Tada septyniolikmetė pastebėjo mažytę užrakinimo svirtelę. Užsirakinti ji užsirakino paprastai, tačiau atrakinti ją pavyko tik alohomora kerais.
- Kai durklas jus pripažins savo šeimininke, galėsite jį valdyti tiesiog mintimis, - pasigirdo pardavėjo balsas.
Mendel net krūptelėjo supratusi, kad jis ją stebi. Tada visai gal nieko. Nes jeigu mane kas nors užpultų, aš tikrai neturėčiau laiko nei spaudyti mygtukų, nei, juolab, naudotis kerais. Nesuprato, kurių galų išvis ant durklo tada yra tas mygtukas ir svirtelė, tačiau turėjo pripažinti, jog ginklas atrodė įdomiai ir traukė akį. Matyt, populiarūs dabar pribumbasai. Ne tik žiobarų, bet ir burtininkų pasaulyje.
- Matai, taip lengvai jo nepadidinsi, - toliau kalbėjosi su Oliveriu. - O kokie tau ginklai patinka, Eliotai? Tavo brolis mėgsta lankus. O ką mėgsti tu? - pakalbino ir kitą Dafydd sūnų.
Dori stebėjosi pati savimi. Tai tikrai nereiškė, kad dabar ji pamėgo vaikus. Ne, tikrai ne. Bet su šitais, su jais dar visai galima buvo bendrauti, o ypač su Oliveriu, nors iš pradžių Dori labiau patiko Eliotas. Oliveris, regis, jau antrą kartą savimi nusivylė, save kažkuo kaltino. Įprastai tokie žmonės tamsiaplaukės netrunka užknisti. Tačiau kažkodėl šitas berniūkštis neužkniso Dori. Kaip tik, norėjosi praskaidrinti jam nuotaiką.
- O ką burtininkų vaikai veikia iki Hogvartso? - spontaniškai paklausė mergina Dafydd.
Ji niekada apie tai nepagalvojo. Yra girdėjusi nemažai apie... apie Alano vaikystę. Ir kelių kitų grynakraujų pažįstamų. Tačiau Dori kažkaip nepaklausė, ar jie kur nors mokėsi iki tol, ar ne.
- Kiek jums metų? - dar paklausė vaikų.

[Oliveris Llewellyn]

Kai esi mažas tylus berniukas ir turi daug aktyvesnį brolį dvynį, norisi kuo rečiau susimauti - kad tik jis nepalaikytų tavęs nevykėliu. Ypač kai tas brolis yra Eliotas, kuris vis dažniau reiškia nepasitenkinimą. Taigi natūralu, kad taip nemandagiai įsirėžęs į nepažįstamą moterį Oliveris jautėsi sutrikęs ir norėjo skradžiai žemę prasmegti. Tiesa, toji moteris nesupyko ir galbūt suprato, kodėl aštuonmetis išsigando, bet nuo to nepasidarė geriau. Jis tikras nevykėlis.
- Jis pavojingas, - šiaip ne taip išdrįso sušnibždėti Oliveris ir užlindo už tėčio. Ne ginklo bijojo, o to, kad bus palaikytas žiopliu, kuris nieko nesugeba. Būtent taip ir jautėsi, bet nenorėjo, kad toji moteris šią mintį išsakytų garsiai. Elioto paniekos kupini žvilgsniai visai nepadėjo.
Moteris ir toliau su juo kalbėjo, tad teko iškišti galvą iš už tėčio nugaros. Durklas domino, kad ir kaip nesinorėjo to pripažinti. Mielai ir pats būtų jį palaikęs ir gal net pabandęs pailginti. Bet po nelaimės su ginklu nė neketino to daryti. Tuo labiau, kad ji pradėjo kalbėti ir su Eliotu, kuris būtinai pradės pliurpti tiek, kad Oliveris liks pamirštas.
- Man visi ginklai patinka, - drąsiai kupinu susižavėjimo balsu pratarė Eliotas apžiūrinėdamas lentynas. Oliveris matė, kad jo brolis mėto pavydžius žvilgsnius į durklą, bet viena buvo aišku: tėtis tokio daikto tikrai nepirks. O tai bus kuo puikiausia proga ir vėl reikšti nepasitenkinimą dėl to, kad Oliveris gavo šluotą. Pasidarė liūdna.
- Man aštuoneri, - netrukus pasigirdo. Eliotas sakinį ištarė taip, tarsi jo brolis nė neegzistuotų. Tai dar labiau sugadino ir taip subjurusią Oliverio nuotaiką, bet jis jau nieko nebesakė.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Tiesą sakant, Dori gerokai stebino. Žinoma, gerai jos nepažinojo, bet nebūtų pagalvojęs, kad ji taip puikiai sutaria su vaikais. O tiek Eliotas, tiek ir Oliveris, regis, ją pamėgo. Tiesa, keistas poreigis savigynai irgi kiek trikdė, bet Dafydd neketino gilintis. Tai ne jo reikalas, o jeigu jauna mergina nori jaustis saugi, kodėl gi ne. Kita vertus, ji galėtų taip šmaukštelėti lazdele, kad užpuolikui maža nepasirodys, ar ne?
Oliverio išgąstis ir noras ginti tėvą privertė nejaukiai šyptelėti. Dafydd pats privalėjo būti tas, kuris gina ir saugo savo mažylius, tad kodėl tą daro jo sūnus? Norėjosi jį apkabinti ir nuraminti, bet Dori spėjo prabilti pirmoji. Velsietis žinojo, kad Oliveris slepiasi ne nuo durklo, o nuo gėdos, kurią patyrė atsitrenkęs į merginą. Mažylio nedrąsumas ir kuklumas kartais tikrai versdavo susimąstyti, ką daryti toliau. Ko gero, reikės paklausti Graham patarimo.
- Viskas gerai, Oliveri, nesijaudink, - tyliai sumurmėjo sūnui Dafydd. Dori jau pradėjo kalbėti su Eliotu, kuris neslėpė susižavėjimo ginklais. Panašu, kad jo laukia spaudimas - judrusis dvynys visais įmanomais būdais bandys išprašyti, kad jam būtų nupirktas koks lankas ar durklas. Tik kažin ar šioje parduotuvėje bus aštuonmečiui tinkamų ginklų. Tikro lanko, peilio ar ieties tas mažas berniukas tikrai negaus. Kad ir kiek susilauktų priekaištų, kad Oliveriui užtenka tik paprašyt, o jis negauna nieko, turės suprasti, kad tokiems dalykams jis dar per mažas.
- Eliotai, jums abiems yra aštuoneri, - papriekaištavo sūnui, kai jis pabandė sumenkinti savo brolį. Tokie smulkūs atvejai kartojosi vis dažniau. Negi teks ir antrąjį sūnų vesti pas psichologą? Jeigu turėtų normalų tėvą, galėtų gyventi žymiai paprasčiau... Tik ką daryti, kad tėvas tiesiog nesugeba būti normalus žmogus? Kad ir kaip mylėjo savo vaikus, nuolat griovė jų gyvenimą. Širdį užgulė sunkumas, bet vaikinas prisivertė pažvelgti į Dori ir paklausti:
- Planuoji pirkti? Mes, tiesa, turbūt eisime prie iečių ir kalavijų, gal nori prisijungti?
Tik dabar prisiminęs dar vieną klausimą dar pridūrė:
- Mes saviškius leidžiame į žiobarišką mokyklą. Jiems reikia išmokti skaityti, rašyti. Taip pat ir mokytis. Manau, tai pravers prieš Hogvartsą. Ką veikia kiti vaikai, tiesą sakant, neįsivaizduoju.
Nes neturi draugų, kurių galėtum to paklausti, ar ne? pats save pašiepė mintyse nežiūrėdamas Dori į akis.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Iš tiesų taip, tu teisus, Oliveri. Visi ginklai pavojingi. Su jais reikia elgtis atsargiai, - pripažino mergina, kai berniukas pasakė, jog durklas pavojingas.
Tai, kas vyko po to, Dori privertė susiraukti. Ji ne itin draugiškai pažvelgė į Eliotą. Koks pasipūtęs vaikas. Eliotas ėmė erzinti septyniolikmetę.
- Gal nori pabandyti padidinti durklą? - paklausė mergina Oliverio. - Reikia tik paspausti šį mygtuką, - parodė ir ištiesė ranką su durklu. - Žinoma, pirmiausia turėtume atsiklausti tėčio, - pridūrė pažvelgdama į Dafydd. - Taip, pirksiu, - atsakė į raudonplaukio klausimą. - Kodėl gi ne, - patraukė prie kitų ginklų. - Tikrai leidžiate į žiobarišką mokyklą? - kiek nustebo. - O kaip jiems pavyksta apsimesti žiobarais? Ar neprasitaria? - pažvelgė į dvynius to paties klausdama tiek jų, tiek jų tėčio. - O ką jūs mėgstat veikti? - dar paklausė vaikų, bet dabar žiūrėjo tik į Oliverį.
Šią akimirką Dori jautėsi visai gerai. Viduje nesipainiojo nei gailestis sau, nei Alanas.

[Oliveris Llewellyn]

Šita moteris buvo maloni. Ji bendravo su Oliveriu taip, tarsi su juo būtų įdomu bendrauti. Pats berniukas vis labiau buvo įsitikinęs, kad tėra kažkoks nuoboda, su kuriuo niekas nenori šnekėtis. Bent jau tai atkakliai įrodinėjo Eliotas, nors atvirai nieko nesakė. Dėl to buvo kiek liūdna - norėjosi, kad jie puikiai sutartų. Kaip anksčiau.
Bet moteris buvo draugiška, tad berniukas ryžosi išlįsti iš už tėčio ir žengti jos link. Taip, labai norėjo išbandyti durklą, bet po incidento su lanku neabejojo, kad tėtis neleis. O ir Eliotas nebus patenkintas, kad tokia galimybė siūloma tik jo broliui.
- Eliotas irgi norėtų, - sumurmėjo Oliveris ir įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į tėtį. Paėmė ginklą, bet mygtuką spausti bijojo. Turint omenyje, koks jis yra nevykęs, durklas tikriausiai perdurtų ką nors kiaurai. Geriau jau nereikia. Bet kartu taip norisi...
Apie mokyklą kalbėti nebuvo įdomu, tad berniukas apžiūrinėjo ginklą ir įsidrąsinęs priėjo prie brolio ir parodė jį jam.
- Reikia paprašyti tėčio, kad leistų pailginti, - pasiūlė Eliotui ir vėl atsisuko į tą, kurio leidimo reikėjo maldauti. - Ar galime, tėti?
Bet vis dar nebuvo tikras, kad išdrįstų paspausti tą mygtuką. Ne, geriau tegul tą daro brolis. Taigi įdavė durklą jam. Tuo metu užduotas klausimas padėjo išsisukti nuo spoksojimo į Eliotą, tad berniukas visai patenkintas pažvelgė į moterį.
- Man patinka piešti, - atsakė beveik drąsiai. - Ir skraidyti ant šluotos. Eliotas daug daugiau bendrauja su draugais.
Oliveris labai stengėsi, kad brolis nesijaustų pamirštas ar atstumtas. Tik kažin kaip jam sekėsi?..

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dori dar kartą nustebino, tačiau šį kartą jau ne tokia teigiama puse. Pati pripažino, kad ginklai pavojingi, bet vis tiek siūlė juos išbandyti aštuonerių metų berniukui. Po to, kas nutiko su lanku, Oliveris ir taip buvo išsigandęs. Argi būtina aštrinti situaciją? Nebent ji, žinoma, kaip tik to ir nori, nors ir atrodė, kad yra ne taip. Ar mano vaikams teks kentėti dėl mano nuodėmių? nejučia paklausė savęs Dafydd ir pajuto, kad į širdį atslinko kaltė. Negi jis ir toliau griaus savo vaikų gyvenimą? Ar tai kada nors baigsis?
Eliotui aiškiai nepatiko, kad galimybė suteikta tik Oliveriui, bet pastarojo užuomina apie brolį privertė nusišypsoti. Oliveris buvo tikrai nuostabus berniukas. Tik jau tas maldaujantis žvilgsnis... Nežymiai papurtė galvą ir atsisuko į Dori.
- Kol kas sekasi neblogai. Negaliu tikrai pasakyti, ar jiems nekyla problemų, bet bent jau neteko susidurti su iškvietimais į mokyklą dėl keisto elgesio. Eliotas puikiai sugebėtų apsimesti, kad čia tiesiog fokusai. Gal tai, kad reikia gebėjimą slėpti, kažkaip įaugę į kraują, nes nuo pirmų metų mokykloje puikiai tą supranta. Tiesą sakant, pats mieliau būčiau jos mokęs namuose, bet jų mama norėjo leisti į mokyklą.
Neužsiminė apie tai, kad pagrindinė to priežastis buvo kiti vaikai. Išmokyti du vaikus skaityti ir rašyti būtų sunku. Su trimis dar sudėtingiau. Ką jau kalbėti apie šešis, tuo labiau, kad Dafydd neabejojo: ateityje tų vaikų bus ir daugiau.
- Na, gerai, pailginkite. Jeigu Dori sutiks, kad tai darytų Eliotas, nes ji ginklą davė Oliveriui, - nusileido Dafydd. Eliotas, regis, tik to ir laukė. Nelaukė merginos atsakymo ir tiesiog paspaudė mygtuką. Durklas pailgėjo, tačiau, laimei, šį kartą nieko baisaus nenutiko.
- Ateikit prie iečių, - pridūrė Dafydd nutaręs nepriekaištauti už tai, kad Eliotas nieko nelaukęs pailgino ne savo durklą, ir nužingsniavo prie minėtų ginklų. Buvo labai smalsu, ką Dori ketina daryti su išsirinktu durklu, tačiau klausti to garsiai atrodė nelabai tinkama.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Nors tas bjaurus berniūkštis, Eliotas, dar ką tik netiesiogiai sumenkino brolį, Oliveris, regis, nebuvo linkęs pamiršti dvynio, o juolab atsakyti jam kokiu nors negeru elgesiu. Štai, dabar jis pasakė, kad ir Eliotas norėtų padidinti peilį ir Mendel vos neleptelėjo, kad apsieis.
Alanui patinka piešti. O man patinka skraidyti. Mintys ir vėl grįžo prie vaikino Oliveriui atsakius į klausimą ir Dori pagalvojo, kad galbūt jų vaikas irgi būtų toks, kaip šis berniukas? Mėgstantis piešti ir skraidyti? Koks dar mūsų vaikas, kvaiša. Tu nekenti vaikų. O jeigu juos mylėtum, tarp tavęs ir Alano - vis tiek viskas baigta. Ir be to, Oliveris, nors ir patiko Dori, buvo skystas. Jau mano vaikas tai tikrai nebūtų skystas. Verčiau elgtųsi panašiai kaip Eliotas. Nenorėčiau skysto vaiko. Su tokiu būtu sunku. Tada prisiminė, kaip Alaną išvadino skystu. Veide pasimatė slogutis.
- Man irgi patinka skraidyti. Šešerius metus mokykloje žaidžiau kvidičą, - tarė. - Ir ką gi Eliotas su draugais veikia? Na, tai ir puiku, kad jie moka nuslėpti.
Pati galvojo, kad tai yra labai rizikinga. Jeigu aš turėčiau vaikų, tikrai jų neleisčiau į žiobarų mokyklą. Ir ne tik dėl to, kad jie galėtų išsiduoti. Mokytis su žiobarais? Vaikams, kurie nuo pat mažens gyvena magijos pasaulyje? Ne, ne, ne. Dori norėjosi paklausti, ar jie yra grynakraujų burtininkų šeima. Tačiau to padaryti nedrįso, nors anksčiau visų ir visada to klausdavo.
Dafydd leido padidinti peilį, bet prieš tai pasakė, kad Eliotas turėtų atsiklausti Dori, nes ji peilį juk davė Oliveriui. Eliotas nelaukė merginos leidimo, bet jai tai ir nerūpėjo.
- Nesvarbu. Juolab, kad peilis dar ne mano, - pasakė. - O pačiam? Kokie ginklai patinka? - paklausė Dafydd spoksodama į kažkokią didelę ietį.
Šis ginklas tamsiaplaukei nepatiko. Jau jo tai kišenėje nepaslėpsi. Negalėsi ištraukti netikėtai.

[Oliveris Llewellyn]

Atrodė, kad moteris dėl kažko nusiminė ar susinervino. Ar taip nutiko dėl kažko, ką padarė jis, Oliveris? Jau norėjo atsiprašyti, bet neabejojo, kad tada Eliotas dar labiau jį niekins. Ne, geriau nereikia.
Tai, kad ji mėgsta skraidyti, pradžiugino, bet netrukus gera nuotaika išnyko - moteris pasakė mėgstanti ir kvidičą. Šie du dalykai Oliveirui visiškai nesiderino, nors paties žaidimo niekada nebandė. Bet tos rungtynės kaip tikra tragedija įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.
- Ar turi savo šluotą? - pasidomėjo. Jai bus galima pasigirti, kad turi, ar ne? Ji tikrai nebus tokia pavydi kaip Eliotas. O jis, regis, visai nebenorėjo bendrauti su ta moterimi. Kada jie apsikeitė vietomis? Brolis spoksojo į rankose laikomą durklą ir nepaisė, kad jis visai ne jo. Na, ir ne moters, kaip pasakė ji pati, tačiau labiau jos nei Elioto. Argi ne taip? Ir ar jis teiksis atsakyti į klausimą?
- Ji tavęs klausė, - sumurmėjo Oliveris. Bet suprato, kur gali būti problema. Eliotas mėgo žiobariškus žaidimus, labiausiai futbolą. Galbūt jam gėda prisipažinti raganai, kad užsiima tokia veikla? - Ji gera, - dar pridūrė. Eliotas galiausiai pratarė:
- Man patinka futbolas. Žinau, kad tai yra žiobariškas žaidimas, bet jis smagus.
Oliveris spoksojo į durklą, bet nedrįso paprašyti brolio, kad leistų jį palaikyti. Atrodė, kad ginklas dabar turėtų būti daug sunkesnis, bet tas klausimas taip ir liko neatsakytas. Geriau jau apžiūrinėti ietis. Būtent dėl to berniukas patraukė prie ilgiausio ginklo, gerokai aukštesnio už jį patį.
- Man ji patinka, - nejučia susižavėjęs sumurmėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, iš keistos šiandienos labiausiai stebinantis dalykas buvo tas, kad Dori, regis, kuo puikiausiai sutarė su Oliveriu. Kiek ją prisiminė iš praėjusio susitikimo, ji turėtų būti gerokai artimesnė Eliotui. Oliveris tarsi turėtų būti per lėtas ir kuklus. Įgimta meilė vaikams? Galbūt, tik Eliotas vis tiek buvo kažkuo nepatenkintas. Bet argi būna kitaip?.. Apie tai būtinai reikės šnektelėti su Mayra, tik kaip prie to prieiti?..
Oliveris labai stengėsi, kad Eliotas dalyvautų pokalbyje. Kad būtų čia, o ne kažkokiame savame pasaulyje. Šitai buvo būdinga jo broliui, bet dabar Eliotui, regis, labiau rūpėjo pykti. Laimei, jis teikėsi atsakyti į klausimą. Buvo įdomu, kaip Dori į tai reaguos.
- Stengiamės, kad vaikai vienodai gerbtų tiek burtininkus, tiek žiobarus, - pratarė Dafydd tarsi norėdamas pateisinti žiobarišku sportu užsiimantį sūnų. Netrukus paėmė vieną ietį į ranką. Ji atrodė tikrai pavojingai, bet kam toks daiktas reikalingas? Negi eisi gatve su tokio ilgio ginklu? Tai pernelyg kristų į akis. Ko gero, Dori tikrai geriau nusipirks mažą durklą, kurį galima paslėpti kišenėje.
- Man? Deja, mano žinios apie ginklus yra labai ribotos, tad nelabai galiu turėti kažkokį mėgstamiausią. Vis dėlto šitos ietys yra gražios pažiūrėti, bet tikrai nepirkčiau. Jos per didelės ir nepatogios. Ir dargi per sunkios. Eliotai, nori palaikyti? Pamatysi, kokia sunki.
Būtent šis dvynys, regis, pradėjo nuobodžiauti. Oliveris susirado ilgiausią ietį ir buvo susidomėjęs, o štai Eliotas neatrodė laimingas. Vėl. O gal vis dar. Vis dėlto dabar priėjo prie tėčio ir atidavęs durklą Dori paėmė ietį.
- Oho, - susižavėjęs sušuko. - Su tokia galima ir užmušti!
Berniuko žvilgsnis nejučia nukrypo brolio link. Dafydd kilstelėjo antakius, bet viduje pajuto kylančią paniką: o jeigu tai ne netyčinis žvilgtelėjimas, o veiksmas, atskleidžiantis, apie ką Eliotas galvoja?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Taip, turiu dvi, - atsakė Oliveriui. - Pirmą savo šluotą teko nuo mamos slėpti spintoje, - nusijuokė.
Nuo mamos. Nuo mamos... Ta šlykštynė neverta motinos vardo. Bet ar reikia tai žinoti vaikams? O ką sakyti apie antrąją šluotą? Kad pirkta iš kitos mamos pinigų?
- O tu? Ar turi?
Aišku, kad neturės. Iš kur aštuonmetis gali turėti savo šluotą? Netrukus Oliveris paragino brolį atsakyti į Dori klausimą. Ir pridūrė, kad Dori yra gera. Kažkas tarsi širdį pervėrė. Ji gera, pakartojo tamsiaplaukė savo mintyse. Ji gera. Po velnių, tokia gera, jog sugebėjo iš esmės nuo šlaito nustumti mergaitę. Nuostabiai gera.
- Nieko tokio, kad žiobariškas, - atsakė ji tiek Eliotui, tiek Dafydd, kai šis ėmė teisintis. - Pavyzdžiui, aš dirbu žiobariškoje kavinėje, - gūžtelėjo pečiais.
Kavinėje... Girtuoklių pilnoje irštvoje, o ne kavinėje. Ir Dafydd šeima tikriausiai grynakraujai. Kai raudonplaukis pasakė, kad jo žinios apie ginklus yra labai ribotos, Dori šiek tiek nustebo. Galvojo apie tai, jog nieko nesuprantant apie ginklus vestis vaikus į jų parduotuvę nėra labai protinga. Na, nebent jiems ko nors reikia. Tačiau neatrodė, kad reikėtų. Jeigu aš turėčiau vaikų, ir vėl pradėjo galvoti Dori, bet staiga save nutraukė. Užsičiaupk, vištų tu višta. Tu nekenti vaikų. Tu neturėsi vaikų. O kiti, lai augina jie tuos snarglius kaip tik nori. Ne tavo reikalas. Vaikų augintoja, matai, atsirado, šaipėsi iš savęs mintyse.
Dabar jie visi spoksojo į ietis. Berniukams ietys patiko, o tada Eliotas pasakė, jog su tokia galima ir užmušti. Dori vos neprunkštelėjo. Norėjosi berniokui pasakyti, kad užmušti geriausia naudojant nužudymo užkeikimą, bet, žinoma, ji susilaikė. Tuo pačiu septyniolikmetė pastebėjo, jog tai sakydamas Eliotas pažiūrėjo į brolį. Regis, Dafydd irgi į tai atkreipė dėmesį, Dori jis pasirodė suglumęs. Atmosfera pasidarė šiek tiek įtempta.
Dori pažiūrėjo į Oliverį. Jai pagailo vaiko. Akivaizdu, kad jo dvynys - tikrai ne pats geriausias Oliverio draugas. Tačiau kodėl Dori tai turėtų rūpėti? Ji negalėjo suprasti priežasties, tačiau jai kažkodėl rūpėjo. Dabar mergina stebėjosi pati savimi, nes įprastinėje situacijoje ji pagalvotų, kad Oliveriui paprasčiausiai reikia imti ir už save pastovėti. Ir ji manytų, jog berniūkštis pats kaltas. Bet dabar atrodė kitaip. Dabar šitas vaikas Mendel rūpėjo. Gal Oliveris, jo ramuma man primena Alaną? Galbūt taip iš tiesų buvo, tačiau tuo pačiu Oliveris pasirodė nepaprastai drovus, save viskuo kaltinantis. Alanas toks nebuvo. Jie su Oliveriu bent jau dabar atrodė panašūs tuo, kad abu yra ramaus būdo. Ir dar mėgsta piešti. Ir abiems patinka lankai. Ir tu nežinai, koks Alanas buvo aštuonerių. Dėl Merlino, tu tiesiog visur bandai įžvelgti Alaną, galvojo Dori ir pažvelgė į Dafydd raudonus plaukus.

[Oliveris Llewellyn]

Ši moteris Oliveriui vis labiau patiko. Ji turėjo dvi šluotas. Vadinasi, tikrai mėgsta skraidyti, ar ne? Tie, kam tai neįdomu, šluotų iš viso neturėtų turėti. Aštuonmetis buvo nuoširdžiai susižavėjęs.
Paklaustas, ar turi šluotą, sutriko. Labai norėjo išdidžiai pasigirti, kad taip, jis tokį daiktą turįs. Bet prasta Elioto nuotaika sustabdė nuo tokio entuziastingo atsakymo. Oliveris siūlė broliui dalintis šluota, tačiau ir tai neįtiko. Dabar vėl kažkas buvo negerai, taigi berniukas nesiryžo garsiai pranešti tokios džiugios naujienos.
- Turiu, - galiausiai atsakė gerokai tyliau nei ketino. - Bet dalinuosi ją su broliais ir seserimis, - dar pridūrė. Norėjosi papasakoti apie pirmą skrydį, apie tuos, kurie buvo po to. Bet kartu buvo drovu. Ko gero, suaugusiai nepažįstamai moteriai tikrai nėra įdomu, kaip aštuonmetis mokosi skraidyti. Taigi nutilo ir įsigilino į ietis. Knietėjo tą ilgą paimti į ranką, bet kartu buvo baisu supykdyti tėtį. Jis sakė, kad to daryti negalima, o jau pasinaudojo proga paimti durklą. Ne, jis nebus toks blogas sūnus. Bet tuo metu išgirdo pasiūlymą Eliotui kaip tik tai ir padaryti. Tai turėtų reikšti, kad ir pačiam galima. Taigi pabandė paimti tą ilgą ietį. Nesitikėjo, kad ji bus tokia sunki. Ginklas iš karto išsprūdo iš rankos ir garsiai žvangėdamas nukrito ant grindų. Kadangi buvo labai ilga, ietis užkliudė ir kitas, tad jos taip pat pradėjo griuvinėti. Tai sukėlė dar didesnį triukšmą.
- Čia tau ne žaislų parduotuvė! - iš karto pasigirdo baisiausiai pasipiktinęs balsas. Oliveris persigandęs pakėlė akis ir pamatė tą piktą darbuotoją. Bandydamas neapsiverkti priėjo prie tėčio ir apkabino jį kaip galėdamas stipriau. Be galo norėjo grįžti namo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kol Oliveris visai sėkmingai bendravo su Dori, jo tėvui teko rūpintis antruoju dvyniu. Žvilgsnis į Oliverį tikrai nežadėjo nieko gero, bet negi imsi ir atvirai klausi, ką tai turėtų reikšti? Eliotas tikrai nieko nepasakys. Tikriausiai nuotaika tik dar labiau subjurs. Ką gi, kol kas geriau apsimesti, kad nieko nebuvo, bet vos tik grįš namo, būtinai pasisodins abu dvynius prie stalo, pasikvies Mayrą ir galų gale viską išsiaiškins.
Laimei, Dori nepradėjo mėtytis ne itin tinkamomis replikomis į tai, kad jie, būdami burtininkai, užsiima žiobariškais dalykais. Kad pati dirbo paprasčiausioje kavinėje, tiesa, gerokai nustebino. Buvo smalsu, kaip taip susiklostė, bet jie nebuvo pakankamai geri pažįstami, kad dabar galėtų klausinėti. Tiesą sakant, tai ir stebinti neturėtų - ką jis vis dėlto apie Dori težino?
Netrukus visas mintis nutraukė triukšmas. Panašu, kad šiandien ne pati sėkmingiausia Oliverio diena - jis išmetė ietį, ir viskas aplinkui pradėjo griūti.
- Dori, pasitrauk, kad negautum iš kokios į galvą, - perspėjo merginą Dafydd, bet netrukus teko apkabinti ir raminti sūnų. Tvirtai jį apkabino ir stengėsi nepaisyti paniekos kupinų žvilgsnių, kuriais brolį apdovanojo Eliotas. Su juo pasikalbės vėliau.
- Jums reikėtų išmokti bendravimo su klientais manierų, - atrėžė darbuotojui Dafydd. Jau seniai nebuvo toks pikčiurna, koks buvo mokyklos laikais, tačiau bet kas, parodęs bent menkiausią nepasitenkinimą jo šeimos nariais, susipažindavo su senuoju Dafydd. Tik, žinoma, jis nesišvaistė tokia neapykanta.
- Klientas, matote, - prunkštelėjo darbuotojas. Dafydd pakėlė Oliverį ant rankų ir žengė vyruko link. Dabar akys tiesiog plūdo pykčiu. Nenorėjo išsišokti prie Dori, tačiau šitas kvailys užkabino jo sūnų. Oliveris tikriausiai iš paskutiniųjų stengiasi nepravirkti, o triukšmas garantuotai jį išgąsdina.
- Jis to nepadarė tyčia, - tyliai, bet labai grėsmingai pratarė Dafydd. - Jeigu nenori, kad tas tavo ietis kas nors imtų, pakabink apie tai informuojančią lentelę. Ir taip, mes visi esam tavo klientai.
Nusisuko nuo darbuotojo ir pastatęs Oliverį ant žemės atsitūpė prie jo.
- Viskas gerai, sūnau. Tu nieko blogo nepadarei. Nenusimink, gerai?
Berniukas vis dar atrodė liūdnas ir išsigandęs, o tai tiesiog graužė iš vidaus. Eliotas, priešingai, staiga pralinksmėjo.
- Oliveris turi baimę triukšmui, - vos girdimai paaiškino Dafydd atsisukęs į Dori. Nenorėjo, kad ir ji pradėtų lygiai taip pat niekinti tą nuostabų mažylį, kaip tą labai sėkmingai daro jo brolis.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Su broliais ir seserimis? Tą akimirką, kai Oliveris tai pasakė, Dori išpūtė akis ir pažiūrėjo į Dafydd. Juk jis neturės nei trisdešimties. O čia - du dvyniai. Du vaikai. Net ne vienas. Tai jau yra daug. Ir dar yra brolių ir seserų?
- Tikrai? O kiek tu turi brolių ir seserų? - paklausė vaiko.
Oliveris netyčia nuvertė ietis. Pardavėjas ėmė piktintis, o Dafydd - iškart guosti sūnų. Po velnių, tu verti juos skystalais! Tik kas truputį, jisai guodžia! Dori mintyse niurnėjo. Galvojo apie tai, kad jeigu Oliveris būtų jos vaikas, tai ji tikrai auklėtų jį kitaip. Paverstų jį drąsia, savimi pasitikinčia asmenybe. Žinoma, mergina nepamąstė apie tai, kad Dafydd abu berniukus tikriausiai auklėja vienodai, o jie atrodo visiškai skirtingi. Buvo tiesiog įsitikinusi, kad jau ji tikrai mokėtų tinkamai auklėti. Šią akimirką tamsiaplaukė negalvojo apie tai, kad pačiai yra vos septyniolika ir kad ji nelabai teturi gyvenimiškos patirties. Ir jog ji vis dėlto nepažįsta nei Dafydd, nei jo vaikų, tad negali žinoti, kas berniukams geriausia. Tų vaikų nereikia nešioti. Dėl Merlino, jiems jau aštuoni.
- Negausiu, negausiu, - šyptelėjo Dori ir lazdelės mostu sutvarkė tas ietis.
O paskui Mendel spėjo ir nustebti, mat Dafydd veido išraiška pasikeitė. Jis pareplikavo darbuotojui. Nieko tokio baisaus neįvyko, tačiau tas vyruko pyktis akyse...
- Patylėk, nepraustaburni tu, - pasakė Dori darbuotojui. - Aš iš šitos parduotuvės ketinau pirkti durklą, bet dabar jau nežinau. Nemoki bendrauti su žmonėmis, ieškokis kito darbo.
Nors ir pati Dori darbe nelabai mokėjo bendrauti su žmonėmis. Net ir tada, kai ateidavo paprasti žmonės. Draugai, šeimos. Mendel veidas visuomet būdavo perrauktas.
Dori tik linktelėjo, kai Dafydd pasakė, kad Oliveris bijo triukšmo. Pasidarė smalsu, kodėl. Gal jam kas nors buvo atsitikę? Užtat jis toks jautrus? Norėjosi to paklausti, bet prie pačių dvynių juk mergina to padaryti negalėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Moteriai atkreipus dėmesį ne į šluotą, o į brolius ir seseris, apėmė šioks toks nusivylimas. Bet Oliveris mylėjo savo šeimą, tad nesiskundė. Tik giliai įkvėpė ir išdrožė:
- Eliotas, Miriam, Hannah ir David. Ir dar bus... - nelabai žinojo, kaip paaiškinti, kad kažkada greitai turės dar vieną broliuką ar sesutę. Ir kiek padvejojęs pridūrė: - Ir dar broliukas, kurio niekada nepamatysime.
Paminėjus mirusį broliuką veidas apsiniaukė, nors pats Oliveris to nė nepastebėjo. Jis surimtėjo ir nepaisė to, kad buvo apšauktas ir išsigandęs. Pasidarė liūdna ir norėjosi namo. Pažiūrėjo į tėtį, bet jis šnekėjo su tuo nemaloniu pardavėju. O štai moteris sutvarkė jo pridirbtą jovalą. Magijos pavyzdys sudomino, bet liūdesys ėmė viršų, ir berniukas tiesiog tylėjo. Akies krašteliu pamatė niekinančiu žvilgsniu jį varstantį Eliotą, kas dar labiau nuliūdino. Ir pats nesuprato, kodėl viskas pasikeitė, bet buvo būtent taip.
Moteris Oliveriui tikrai paliko įspūdį. Ji atrodė galinti pastovėti už save. Toks jautėsi ir pats, kai reikėdavo ginti Miriam, bet apginti save buvo daug sunkiau. Ypač nuo Elioto. Taigi dabar aštuonmetis tiesiog stovėjo šalia tėčio ir liūdnai spoksojo į ietis. Bijojo ir pakrutėti, man šiandien tikrai ne jo diena.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd visada patikdavo klausytis, kaip Oliveris kalba apie brolius ir seseris. Jautėsi, kad berniukas myli šeimą, o tai buvo kaip tik tai, ko tėvui labiausiai ir norėjosi. Bet šį kartą jis gavo sutrikti. Nesitikėjo, kad jis užsimins apie tai, kad netrukus į pasaulį ateis dar vienas mažylis. Net nebuvo tikras, ar vaikai supranta, ką tai reiškia. Bet viskas staigiai pasikeitė, kai Oliveris paminėjo ir mirusį broliuką. Visų pirma, akivaizdžiai pasikeitė pats. Tai tik įrodė, kad netektis, kurios vaikas iki galo dar nė nesuprato, jį paveikė stipriau nei kitus.
Taigi reikėjo pamiršti keistą pardavėją ir pasirūpinti, kad nuotaika visai nesugestų. Oliveriui ir taip šiandien nesisekė, o dar tas Elioto žvilgsnis... Bet su juo pasikalbės vėliau. Nors atvyko čia su sūnumis, susidūręs su Dori nenorėjo leistis į didelius asmeniškumus.
- Žinai, pardavėjai dažnai būna pikti ir nepatenkinti klientais, - pratarė pažvelgęs į Dori. Žinojo ir pats toks esąs, bet bent jau nedirbo su žmonėmis. Tokio darbo tiesiog nepakęstų. Tiesa, nemėgo ir savojo, bet bent jau nereikėjo apsimesti, kad yra mandagus ar mokantis bendrauti. - Ar tikrai vis dėlto nepirksi durklo? Gal jis ir nedraugiškas, bet nebūtina keisti sprendimo dėl mūsų.
Paėmęs Oliverį už rankos nusivedė jį kardų link. Vylėsi, kad liūdnumas, garantuotai apėmęs dėl minčių apie prarastą broliuką, išsigaruos. Viskas klostėsi keistai ir neplanuotai.
- Eliotai, eikš, pažiūrėk, kokie kardai, - pakvietė ir antrąjį sūnų ir pažvelgė į Dori. - Kaip manai, kuris iš jų panašiausias į Godriko Grifo kardą?
Šie ginklai buvo sudėti į vitrinas, tad paimti nebuvo kaip. Tik vienas stovėjo šalia ir aiškiai buvo bandomas - toli gražu ne taip blizgėjo, kaip likusieji. Elioto žvilgsnis pasakė labai daug, tad Dafydd pratarė:
- Na gerai, pabandyk. Bet būk labai atsargus.
Berniukas iš karto čiupo gerokai jam per sunkų ginklą ir pabandė iškelti. Nesisekė, tačiau Eliotas atkakliai bandė. Laimei, kol kas bent jau nieko nesudaužė.