[Dorotėja Vanesa Senkler]

Regis, kad Dafydd ir jo sūnūs į peilio prailgėjimą reagavo stipriau, negu Dori galvojo, kad jie reaguos. Po velnių, juk aš netyčia, mintyse pamanė mergina. Patys manęs klausia apie ginklus, o paskui nepatenkinti, vis dar mintyse niurnėjo, bet nieko nesakė.
Pats raudonplaukis, jis, regis, nekaltino Mendel tuo, jog ši galbūt susiruošė jį padurti. Kaip tik, pasakė Eliotui, jog nemano, kad tai nutiko tyčia. Nemano. Jis nemano. Kurių galų turėčiau taip pasielgti tyčia? Elioto draugiškumas dingo, o ir tas kitas, drovus berniukas pažvelgė į Dori, jai atrodė, piktu žvilgsniu.
Septyniolikmetė pasijuto sumautai. Aš nesugebu su niekuo bendrauti. Visi manęs nekenčia, ar ne? Juk nesugebėjau ir išlaikyti draugystės su Alanu. Aš nevykėlė. Per kelias minutes viską suknisau. Mergina ėmė savęs gailėtis. Išlemeno kažką panašaus į pakartotinį atsiprašymą ir nusisuko, nes nenorėjo, kad jie trys pamatytų apsiašarojusias jos akis.
Tarsi to nebūtų gana, prie Dori priėjo šios parduotuvės pardavėjas, kuris ėmė pamokslauti tamsiaplaukei, jog šis peilis - ne žaislas. Tad Dori jį tiesiog padėjo į vietą ir vaidino, kad dairosi toliau. Nors iš tikrųjų akys kaip ir nieko nebematė, o paklausti pardavėjo, kaip valdomas peilis, Mendel dabar nedrįso. Šią akimirką buvo ne taip svarbu, jog būtent panašaus peilio pirkti ji čia ir atėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kodėl jis amžinai įsivelia į kažkokias nesąmones? Kodėl net ir darydamas viską, kad gyventų kaip normalus žmogus, turi taip apsikvailinti? Tenorėjo savo mažyliams parodyti kažką, kas jiems galėtų būti įdomu. O kas ir vėl atsitiko?
- Nieko neatsitiko, viskas gerai, - ramino dvynius Dafydd. Oliveriui, žinoma, bendrauti buvo baisu, bet dabar tai aptarinėti nebuvo nei laikas, nei vieta. Tuo labiau, kad nė neįsivaizdavo, kaip reikėtų padrąsinti sūnų, kai ir paties bendravimo įgūdžiai buvo, sakykime taip, ne patys geriausi.
- Nereikia atsiprašinėti, - pratarė merginai. - Nemanau, kad tai nutiko tyčia, o vaikai tiesiog išsigando. Dar maži.
Netrukus Oliveris jį pradėjo tempti tolyn. Eliotas neatrodė susižavėjęs lankais - jo pyktis išgaravo, tad jis, regis, tikėjosi, kad Dori daugiau papasakos apie peilius. Nuostabus mažylis, ar ne? O štai Dafydd pasijuto esąs plėšomas. Negalėjo tiesiog nereaguoti į sūnaus norą apžiūrėti tuos ginklus, tačiau kažkodėl norėjosi išsiaiškinti ir su šita mergina. Turbūt be proto reikėjo, kad ji nelaikytų jo šiukšle.
- Aš tuoj ateisiu, Oliveri, - tyliai pratarė sūnui, nors neabejojo, kad jį tai įžeis ar įskaudins. Plyšo širdis, bet labai reikėjo, kad jis nebūtų laikomas kažkokiu atmata, be reikalo užimančiu žemėje vietą. Nepaisant to, kad turi žmoną ir penkis vaikus, kad šeštas pakeliui, be to, turi ir draugą, atrodė, kad visiems kitiems jis tebėra tas, kas buvo pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų.
- Pamirškime, kas čia buvo, - sumurmėjo atsisukęs į Dori. Atrodė, kad jos nuotaika subjuro, o dėl to, aišku, kaltas buvo ne kas kitas, o jis, Dafydd Carwyn Llewellyn. Ką gi, daugiau nieko ir nesugeba, tik gadinti aplinkinių nuotaiką. - Tokia jauna mergina ginklų parduotuvėje nėra reginys, apie kurį būčiau pagalvojęs. Gal nori su Oliveriu apžiūrėti lankus? Jis nori bendrauti, bet yra labai drovus.
Atrodė, kad šneka kažkokias nesąmones, bet pagavo smalsumas, ką Hogvartso nebaigusi (o jeigu ir baigusi, ta visai neseniai) veikia tokioje vietoje. O daugiau išsiaiškinti galėtų tik bandydamas palaikyti pokalbį.

[Oliveris Llewellyn]

Norėjosi namo. Jie ir vėl kažką susitiko, kas pasibuvimą kartu pavertė kažkokia nesąmone. Argi būtina kalbėtis su ta moterimi? Taip, jam taip pat būtų įdomu pabendrauti, bet tai buvo pernelyg baisu. O Eliotas priešingai - regis, tuoj taps geriausiu jos draugu. Tai liūdino.
Kita vertus, tėtis visada mokėjo nuraminti. Oliveris patikėjo, kad viskas yra gerai. Jis jau nepyko ant tos moters. Vis dėlto tai nereiškė, kad itin nori bendrauti. Geriau likti tik su broliu ir tėčiu. Ir pagaliau apžiūrėti lankus. Kažkodėl būtent jie berniuką domino labiausiai.
Tėtis pasirinko kalbėti su nepažįstama moterimi, o ne eiti su juo prie lankų. Tai įskaudino, ir akyse sužibo ašaros.
- Tėti? - vos girdimai sumurmėjo jis, tačiau tai nieko nepakeitė. Aštuonmetis pasijuto pamirštas ir nereikalingas. Laimei, bent brolis čia buvo, tad čiupo jį už rankos ir nutempė prie taip dominančių ginklų. Eliotas, žinoma, mielai būtų likęs bendrauti su ta moterimi, bet Oliveris dabar nenorėjo būti vienas. Tėtis jį nuliūdino, tik nesinorėjo to pripažinti dvyniui. Kartais atrodydavo, kad Eliotas yra daug vyresnis. Kitaip kodėl jis turi tiek daug drąsos, kai pats Oliveris visko iš eilės bijo?
Vis dėlto ne visko bijojo - nė nesudvejojęs paėmė vieną lanką ir nužygiavo prie tėčio ir tos moters. Prie jos kalbėti nebuvo jauku, bet vis dėlto berniukas parodė ginklą ir ištarė:
- Man jis patinka.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Galiausiai Dafydd prie tamsiaplaukės priėjo vienas. Pasiūlė pamiršti, kas įvyko. Ir kartu su Oliveriu apžiūrėti lankus. Oliveris. To berniuko vardas yra Oliveris.
Dori sulaikė besiveržiančias ašaras. Pabandė nusišypsoti raudonplaukiui.
- Aš tik... - išlemeno septyniolikmetė. - Aš...
Alanas taip mėgsta lankus. Jis mėgsta lankus. Jis mane išmokė naudotis šiuo ginklu. Dori prisiminė, kaip Senklerių dvare jiedu šaudė iš lanko.
- Noriu, - pavėluotai atsakė į klausimą apie tai, ar Mendel nori su Oliveriu apžiūrėti lankus.
Jis turi vaikus. Ir net du. Vadinasi, jis turi merginą arba žmoną. Jis turi šeimą, o aš neturiu nieko. Ir niekada neturėsiu.
- Koks jausmas turėti vaikų? - netyčia išsprūdo Dori.
Po akimirkos priešais pasirodė Oliveris, nešinas lanku. Ir pasakė, kad lankas jam patinka.
- Man irgi patinka lankai, Oliveri, - nusišypsojo berniukui tamsiaplaukė. Nors iš tikrųjų jai daug labiau patiko šaltieji ginklai. Bet koks skirtumas? Kam turėtų rūpėti, kas patinka Dori?
Ji paklausė pardavėjo, ar yra galimybė išbandyti lanką. Pardavėjas mostelėjo į taikinius, kabančius ant sienos, ir dėžutę su strėlėmis ant žemės.
- Gal galėtumėte parodyti, kaip šauti?
Pati Dori per daug bijojo pradėti pirma, mat buvo neramu, kad ir vėl kas nors nepavyks. Kaip ir su peiliu. Dabar ji jau bijojo sužeisti kitus. Pardavėjas ėmė vartyti akis, tačiau parodė, kaip šauti.
- Tik atsargiai, nes yra ir lėtų strėlių, ir greitų, ir prailgėjančių, - nueidamas kilstelėjo antakį.
- Oliveri, nori pabandyti? - paklausė Dori berniuko.
Ji paėmė iš dėžutės pačią mažiausią strėlę. Ši buvo mėlynos spalvos.
- Čia turbūt vaikiška, ar ne? - paklausė Dafydd, o strėlę padavė jo sūnui.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Atrodė, kad Dori tuoj pravirks. Dafydd nejučia prisiminė praėjusį jų susitikimą. Kaip apkabino norėdamas paguosti, tačiau viskas išėjo priešingai. Neketino kartoti tos klaidos, nors juto norą padėti. Bet koks normalus žmogus patikės tokiais Dafydd norais? Jis pasauliui tebebuvo tas visiems kenkiantis pabaisa.
- Gal kas atsitiko? - atsargiai paklausė. Dori išreiškė norą eiti prie lankų, bet kažkas čia buvo negerai. - Gal galiu kažkuo padėti?
Ar jis galėjo siūlyti pagalbą eilinei merginai, kai ką tik įskaudino sūnų? Dabar jautėsi labai blogai. Klausimas, kurį netrukus uždavė Dori, buvo netikėtas ir trikdantis, tačiau nepadėjo atsipalaiduoti. Atsakymą Dafydd puikiai žinojo, bet ar tikrai norėjo juo dalintis?
- Tiesiog nuostabus, - galiausiai atsakė. Apkabino priėjusį Oliverį ir pajuto pasididžiavimą juo. Bendrauti su nepažįstamais jam buvo labai sunku, o dabar, net ir įskaudintas nevykusio tėvo, išdrįso prabilti. O Dori, regis, buvo kankinama kažkokių sunkumų, bet vis tiek atrodė draugiška. Aišku, netrukus prisistatė ir Eliotas, kuris su tam tikru nepasitenkinimu spoksojo į prabilti išdrįsusį Oliverį. Tokia trintis tarp brolių pamažu pradėjo kelti nerimą.
Merginai pasiruošus šaudyti Dafydd dar labiau sunerimo. Eliotas garantuotai norės pabandyti, o tai, kad tėvas neleido, jį tik įžeis. Situacija darėsi vis keblesnė.
- Nieko neatsitiks, - tarstelėjo keistai nedraugiškam pardavėjui. Ir netrukus Dori pasiūlė pabandyti ir jo mažyliui. O kaip tik to labiausiai ir norėjosi neleisti. Bet argi jis gali dar labiau skriausti sūnų?
- Jeigu labai nori ir pažadi būti atsargus, gali pabandyti, - galiausiai pratarė ir skubiai atsisuko į Eliotą: - Tu taip pat.
Neįsivaizdavo, ką jam padarys Mayra, jeigu kuris nors berniukas nukentės. Nors, ko gero, ji nespės nieko padaryti - pats nubaus save. Bet reikėjo, kad to neatsitiktų. Taigi dabar atidžiai stebėjo dvynius ir juto sunkiai pakeliamą įtampą.

[Oliveris Llewellyn]

Sunkiausia šiandien buvo suprasti, kodėl kažkokia moteris yra įdomesnė už jį. Suprastų, jeigu tai būtų mama, bet dabar... Buvo liūdna.
Bet jai patiko lankai. Tėtis kažką šnekėjo, bet tai berniukui neberūpėjo - šita draugiška moteris mėgsta lankus. Tai privertė nusišypsoti, nuotaika kiek pasitaisė.
- Tėti, jai patinka, - patampė skverną Oliveris ir džiaugsmo kupinomis akimis pažvelgė į mylimą žmogų. Regis, visai pamiršo tai, kad šis žmogus tyčia ar ne, bet jį įskaudino. Dabar buvo gera. Net ir nepažįstama moteris netrukdė. Žinoma, būtų smagiau, jeigu jie būtų trise, tačiau ji buvo draugiška. Ne kaip Matthew Turner ar tas pikčiurna, kurį jie sutiko kavinėje.
- Noriu! - baisiausiai apsidžiaugęs sušuko berniukas, bet staiga skubiai atsisuko į tėtį. Jis sakė to nedaryti. Bet taip norisi... Ir jis dar kartą įrodė esantis geriausias tėtis pasaulyje. Leido pašaudyti nė neprašytas. Norėjosi jį apkabinti ir ilgai ilgai laikyti glėbyje. Bet dabar laukė lankas. Ir noras išbandyti jį pirmiau nei brolis, kuris irgi akivaizdžiai norėjo pašaudyti. Susidrovėjęs paėmė mėlyną strėlę ir lanką. Jis buvo nemažas, bet Oliveris nenorėjo imti vaikiško. Šitie daiktai pernelyg jį domino - norėjo būti didelis.
Deja, akivaizdu, kad reikėjo rinktis mažesnį lanką - aštuonmetis šio nesuvaldė ir netyčia paleido strėlę. Nė nesuprato, kas atsitiko, bet netrukus Eliotas suriko:
- Auč!
Oliveris persigandęs apsižvalgė ir netruko pamatyti apsiašarojusį brolį.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dafydd paklausė, ar kas nors atsitiko. Pasiteiravo, ar gali kuo nors padėti. Dori tik papurtė galvą, nors iš veido buvo akivaizdu, jog kažkas negerai. Tačiau ji nenorėjo pravirkti prie raudonplaukio vaikų. Tikėjosi, kad berniukai nieko nepastebės. Bent kol kas atrodė, kad ir nepastebi. Tikriausiai gera būti vaiku. Žinoma, mylimu vaiku. Tokiu vaiku, kokiu buvau ir aš, kai įtėviai dar mane mylėjo. Niekuo nereikia rūpintis, už viską atsakingi tėvai, o tu gali džiaugtis gyvenimu.
Dafydd pasakė, jog turėti vaikų yra nuostabus jausmas. Žinoma, Dori nenorėjo vaikų. Ji jų nekentė. Tačiau ji norėjo Alano. Dafydd bent jau turėjo kuo užsiimti, kuo rūpintis. Jis turi pas ką grįžti namo. Ne taip, kaip Dori.
Mergina stengėsi valdytis ir atrodyti linksma, nors savęs gailėjimasis tik stiprėjo. Ir dėl to, kad nuo vienuolikos metų tapo niekam nereikalinga, mėtoma kur ne kur, ir dėl to, kad dabar nebeturi Alano, tad tuo pačiu - apskritai gyvenimo.
Regis, žinia, kad Dori patinka lankai, labai pradžiugino Oliverį. Berniukas paėmė strėlę ir šovė iš lanko, tačiau atsitiko nelaimė. Jis pataikė ne į taikinį, o į Elioto koją. Koks klišas. Merline, Aš tikrai nekenčiu vaikų, pagalvojo mergina. Eliotas apsiašarojo. Strėlė buvo vaikiška, tad ji neįsmigo berniukui į koją, o atsimušė ir nukrito ant žemės. Berniukas kaip ir neturėjo susižeisti. Tačiau Dori įtarė, kad ji liks kalta, nes juk būtent tamsiaplaukė pasiūlė Oliveriui pašaudyti. Tai dar labiau komplikavo septyniolikmetės savijautą.
- Aš nevykus, - tyliai pasakė ji Dafydd. - Tavo vaikas dabar per mane užgautas, tikiuosi, kad nesusižeidė. Atsiprašau. Nieko aš nemoku. Nenusimanau aš apie ginklus. Apie nieką nenusimanau.
Dori žinojo, kad dabar kaip ir turėtų eiti prie Elioto, bet ji tik stovėjo ir žiūrėjo į apsiašarojusį vaiką.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Kad Dori yra viskas gerai, patikėtų nebent visiškas kvailys. O Dafydd toks nebuvo. Puikiai matė, kad mergina yra nusiminusi, o gal įskaudinta. Bet lygiai dėl tos pačios priežasties - nes nebuvo kvailys - suprato, kodėl ji nenori jo pagalbos. O kas norėtų? Tegul nekvailas, bet visiškas nevykėlis ir žioplys Dafydd tikrai nesugebės padėti. Taigi geriau apie tai nė negalvoti ir džiaugtis tuo, kad mažyliai, regis, kažkiek su ja susibendravo. Net ir Oliveriui tai pavyko padaryti.
Bet argi gali viskas baigtis gerai? Žinoma, ne. Atrodė, kad berniukas vos paėmė ginklą į rankas, strėlė pataikė į Elioto koją. Jo tėvo mintyse iš karto pradėjo plūsti kaltinimai sau. Kaip jis galėjo leisti Oliveriui šauti, kai jis tematė, kaip tą daro parduotuvės darbuotojas? Kodėl jis neperspėjo Elioto, kad pasitrauktų toliau, nes tai pavojinga? Kokią akimirką šiuos kaltinimus pertraukė nuostaba dėl į koją gavusio sūnaus reakcijos, tačiau netrukus ašaras pakeitė pyktis. Jis neapykantos kupinomis akimis pažvelgė į savo brolį, tad teko skubiai gelbėti situaciją, kol nebuvo per vėlu.
- Ką tu kalbi? - nespėjus nieko padaryti pasigirdo Dori žodžiai. - Tai ne tavo kaltė. Esu už juos atsakingas. Galėjau - ir turėjau - neleisti jiems to daryti. - Atrodė, kad ji visai neblogai tvarkosi su aštuonmečiais berniukais, tad ryžosi pridurti: - Gali pabandyti nuraminti Oliverį? Garantuoju - iš mūsų visų jis išsigando labiausiai. Bet tu jam patikai. Aš pažiūrėsiu Eliotą.
Ir tu vadini save tėvu? Atėjai čia su dviem savo vaikais, o vieną jų numeti kažkokiai jauniklei? Ką tau pasakytų Mayra? vėl ėmė save plūsti Dafydd, ir širdį užgulė siaubinga kaltė. Deja, jis negalėjo pasirūpinti abiem vaikais iš karto - šią akimirką jų poreikiai tiesiog kardinaliai skyrėsi. Mintyse atsiprašęs Oliverio pritūpė prie Elioto.
- Sūnau, šita strėlė visai buka. Oliveris netyčia. Matai, koks išsigandęs? Nepyk ant jo, - kalbėjo berniukui ir tvirtai jį apkabinęs pasisuko pažiūrėti, kaip sekasi Oliveriui.

[Oliveris Llewellyn]

Atrodė, kad Eliotas tuoj paplūs kraujais ir labai kentės. Galbūt net ir numirs. Kaip jis, Oliveris, galėjo taip pasielgti? Kodėl jis nepaklausė tėčio? Aiškiai buvo pasakyta, kad ginklų net imti negalima, ką jau kalbėti apie išbandymą. Norėjosi pulti tėčiui į glėbį ir verkti, bet pirmiausiai reikėjo atsiprašyti brolio. Bėda ta, kad jo ašaras netrukus pakeitė pyktis. Jis taip žiūrėjo į Oliverį, kad pastarasis nuoširdžiai išsigando. Jis pradėjo bijoti savo brolio dvynio - žmogaus, kuris turėtų būti visų artimiausias. O ir tėtis gali pirmiau dėmesį skirti būtent Eliotui - šiaip ar taip, nukentėjo būtent jis. Situacija atrodė visiškai beviltiška. Oliveris girdėjo, kad ta moteris kažką kalba, bet nesuvokė žodžių. Neįsivaizdavo, ką daryti dabar, o galiausiai ir jo akyse susikaupė ašaros. Labai norėjo keliauti pas mamą ir ten rasti ramybę. Ji paguostų. O gal supyktų ir apkaltintų, kad jis nevykęs? Nejučia prisiminė tą dieną, kai parodė jai sugadintą piešinį. Tada mama gerokai išgąsdino. O dabar išgąsdino ir Eliotas. Ar jam lemta bijoti savo šeimos? Tai labai skaudino, ir galiausiai Oliveris numetė lanką ant grindų (šį veiksmą palydėjo nepatenkinto darbuotojo šūktelėjimas, bet berniukas jo nepaisė) ir atsisėdo šalia. Jautėsi esąs niekam nereikalingas ir netikęs berniukas. Sužeidė savo brolį, kuris jo nekenčia. Mama taip pat supyks. Jam beliko tėtis, bet ir jis jau buvo prie Elioto.
- Aš nevykęs... - tyliai sumurmėjo berniukas ir galiausiai pradėjo kūkčioti.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Dori jautėsi ir nustebusi, ir sutrikusi. Dafydd nepradėjo kaltinti merginos. Jis kaltino save. O tada jis paprašė labai keisto dalyko. Kad Dori nuramintų Oliverį. Pats nuėjo prie Elioto. Tą akimirką iš tamsiaplaukės galvos išgaravo visos mintys, liko tik užduotis: nuraminti berniuką. Tai Dori patiko, mat padėjo negalvoti apie save ir savo kvailą gyvenimą bei apie Alaną.
Mergina nesuprato, Oliveris liūdnas ar piktas. Iš pradžių berniukas numetė lanką ant žemės ir atsisėdo. O tada pradėjo stipriai verkti. Galiausiai Mendel padarė išvadą, kad berniukas liūdi. Buvo keista, nes Oliveris ir Eliotas elgėsi tarsi apsikeitę rolėmis. Ar neturėtų verkti pastarasis? Stebino ir Dafydd elgesys. Jeigu tai būtų mano vaikai, abu tikrai pastatyčiau į vietą, šmėstelėjo mintis galvon. Tačiau raudonplaukis, regis, buvo labai švelnus tėvas. Jis jau guodė Eliotą, tad ir Dori privalėjo paguosti Oliverį.
- Na, ko dabar verkti? - pritūpusi prie vaiko paklausė mergina ir uždėjo jam ranką ant peties. - Viskas gerai. Nieko nenutiko, strėlė nebuvo kieta, ji neįsmigo tavo broliui į koją. Visi sveiki.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Eliotas buvo nepatenkintas, tik Dafydd nesuprato, kodėl. Negi galvojo, kad Oliveris jį nuskriaudė tyčia? Vis aštrėjanti priešprieša tarp brolių negalėjo nekristi į akis, bet negi Eliotas iš tiesų taip pyksta ant dvynio? Tikriausiai vėl teks šnekėtis, bet padaryti tą taip, kad berniukas nesijaustų esąs baudžiamas ar menkinamas. Ką gi, laukia sunki užduotis.
Visus nuraminti ir grįžti prie ginklų buvo neką lengvesnė. Dori išpildė prašymą ir bandė paguosti Oliverį, bet ar jis nusiramins? Tas berniukas iš tėvo paveldėjo gyvenimą labai apsunkinančią savybę - savęs kaltinimą ir graužimą. Dafydd jautėsi taip, tarsi girdėtų mintis, kuriomis sūnus save plūsta.
- Einam pas juos, - pratarė Eliotui ir paėmė jį ant rankų. Neabejojo, kad berniukas spurdės ir priešinsis - vis rečiau sutikdavo būti apkabintas, bet dabar to labai reikėjo. Buvo tiesiog būtina parodyti, kad ir šis vaikas yra mylimas ir svarbus, mat atrodė, kad jis vis labiau tuo abejoja.
Priėjęs prie Oliverio ir Dori Dafydd pirmiausiai atsisuko į merginą. Nustebo, kad ji sutiko padėti. Jai akivaizdžiai kažkas buvo nutikę, tačiau vis tiek sutiko padėti nepažįstamam vaikui. Panašu, kad ta keista paauglė, kurią jis buvo sutikęs prieš keletą metų, išaugo į mandagią ir draugišką jauną merginą.
- Ar viskas gerai? - paklausė abiejų ir tyliai pridūrė Dori: - Ačiū.
Reikėjo kažkaip viską pamiršti ir grįžti prie ginklų. Čia to ir atvyko - apžiūrėti sudominti turinčius daiktus. Nereikėjo jokių dramų ir ašarų. Jų išvengti, aišku, nepasisekė, tad dabar reikėjo bent jau pasistengti kuo greičiau viską pamiršti.
- Oliveri, pakelk lanką, kurį taip negražiai numetei. Reikia padėti jį į vietą. Tada galėsime eiti apžiūrėti kitų ginklų, - kalbėjo Dafydd vis dar laikydamas Eliotą ant rankų. Laimei, jis šį kartą elgėsi gerokai ramiau nei paprastai. Turbūt ir jam reikėjo tėviško artumo.

[Oliveris Llewellyn]

Norėjosi pasislėpti nuo viso pasaulio. Kodėl jis amžinai turi susimauti? Yra niekam tikęs berniūkštis, kuris moka tik nuskriausti brolį. Nenorėjo nieko blogo, o sugebėjo nušauti Eliotą. Kam toks brolis kaip jis iš viso reikalingas? Turbūt dėl to Eliotas dažnai ir pyksta. Tai visiškai suprantama.
O visų keisčiausia buvo tai, kad prie jo priėjo ne tėtis, o toji moteris. Buvo kiek keista ir skaudu, kad tėtis pasirinko Eliotą, tačiau jis šį kartą buvo tas, kuris nukentėjo. Ir nukentėjo tik per netikusį savo brolį. Turbūt dėl to tėtis ir priėjo prie jo.
- Bet jis dabar ant manęs pyks, - išdrįso atsakyti moteriai Oliveris, tačiau į ją nežiūrėjo. Buvo labai susigėdęs. Net ir nepažįstamas žmogus matys, koks jis nevykęs. - Jis visada ant manęs pyksta.
Tai buvo tiesa, tik apie tai berniukas niekada neprasitardavo. Net nežinojo, ar tėtis ką nors įtaria. Nors jis suprasdavo viską, tad turbūt žinojo ir šitai.
- Eliotas ant manęs pyksta, - pakartojo, šį kartą žodžius skirdamas tėčiui. Brolis buvo jam ant rankų, tad Oliveris neabejojo, kad nieko gero iš to nebus. Dėl to buvo labai liūdna. Norėjosi namo. Galės papasakoti Miriam, kaip čia sekėsi, nors kol kas sekasi labai jau blogai.
Neprieštaraudamas atsistojo nuo grindų ir paėmė lanką. Pažvelgė į tą moterį ir atnešęs ištiesė ginklą jos link. Nežinojo, kur jį reikėtų padėti, o susimauti dar kartą buvo pernelyg baisu.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

Ši situacija, ji buvo išties keista. Juk Dori neturėtų rūpėti kažkoks mažvaikis, ar ne? Tačiau tas berniukas, Oliveris, sugebėjo suvirpinti tamsiaplaukės širdį. Jai pasidarė gaila vaiko. Nes kodėl jis taip stipriai kaltino save dėl to, kas nutiko? Juk strėlė tai buvo vaikiška ir dvynys nesusižeidė. Kodėl Oliveris taip jautriai reagavo? Net iki ašarų?
- O gal nepyks? Juk nieko bloga nenutiko. Brolis nesusižeidė, - stengėsi padrąsinti vaiką Dori, nors iš tiesų kartojo tą patį, ką sakė prieš tai.
Netrukus ir Dafydd su Eliotu jau buvo čia. Dėl Merlino, kam nešti jį ant rankų? Dabar Oliveris tikrai galvos, kad Eliotas sužeistas. O tas vaikas daug skystesnis, nei pasirodė iš pradžių, pamanė Dori žiūrėdama į ant rankų laikomą berniuką.
- Manau, kad viskas gerai, - atsakė Dori Dafydd. - Juk viskas gerai, ar ne, Oliveri?
Kai raudonplaukis tyliai padėkojo, Dori kūnu perbėgo šiurpuliukai. Buvo malonu kažkam padėti, nors iš tikrųjų čia nelabai buvo pagalba, juk mergina nieko nepadarė. Įprastai Mendel laiko tokius vaikus apsižliumbusiais ir apsisnarglėjusiais dėmesio siekėjais. Bet dabar viskas buvo kitaip. Šį kartą tai jai padėjo nesigailėti savęs, o susitelkti ties kitkuo, atitolinti mintis. Ir dar ta Dafydd padėka. Dori pasijuto svarbi.
Oliveris padavė Dori lanką, kurį mergina nunešė į jo vietą.
- Gal žinai, koks peilis labiausiai tiktų savigynai? - paklausė Mendel vyruko. - To, - metė žvilgsnį į pardavėją, - nelabai norisi klausti, - pabandė nusišypsoti, tačiau šypsena atrodė sumautai slogiai.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Vos tik Oliveris pareiškė, kad Eliotas ant jo pyksta, ant rankų esantis dvynys įsitempė. Jo tėvas puikiai tą pajuto ir pasijuto nepatogiai. Kažkas buvo negerai. Tarp berniukų esanti įtampa augo, o tai buvo kaip tik tai, ko norėjosi išvengti. Ar nenutiks taip, kad dėl kažkokių priežasčių brolių santykis pasidarys toks, koks yra tarp Dafydd ir jo brolio? Bet kodėl? Llewellyn šeimoje nėra nekenčiamų vaikų, nėra ko niekinti. Tai buvo labai sudėtinga.
- Jis nepyksta, aš viską paaiškinau, - pratarė sūnui Dafydd ir pastatė Eliotą ant žemės. Pažvelgė į jį ir stengėsi suprasti, kaip jis jaučiasi. Jam tikrai nebuvo ko pykti, bet mintis, kad iš pradžių akyse pasirodžiusios ašaros gali būti apsimestinės, gąsdino dar labiau. Būtinai reikės visa tai papasakoti Mayrai.
- Jeigu viskas gerai, galime pereiti prie kitų ginklų, - pratarė Dafydd šiek tiek aprimęs. Atrodė, kad Oliveris jaučiasi geriau, o ir Eliotas pakankamai ramus. Vadinasi, viskas iš tiesų gerai. Tuo labiau, kad Oliveris neprieštaraudamas pakėlė lanką. Tai, kad atidavė jį Dori, privertė nusišypsoti. Panašu, kad mažyliui ši mergina patiko.
- Savigynai? - susidomėjo Dafydd. Tikrai buvo smalsu, nuo ko nori gintis šita mergina. Tiek gintis, kad reikalingi specialūs peiliai. - Deja, apie ginklus nieko neišmanau, o pardavėjas iš tiesų neatrodo draugiškas.
Tai buvo tiesa - vaikinukas varstė ketveriukę įtariu ir nelabai patenkintu žvilgsniu. Atrodė, kad su klientais reikėtų bendrauti ne taip, bet kas jis, Dafydd, toks, kad kritikuotų ar smerktų kitą?
- Bet galbūt tiktų koks nedidelis durklas? - pasiūlė ir patraukė šių ginklų link. Pastebėjo Elioto žvilgsnius, tad norėjo parodyti, kad mažyliai nėra pamiršti. Durklų buvo įvariausių, keli iš jų - keičiantys dydį. Dafydd paėmė tokį ir parodė Dori. - Gal ir nieko? Gali patalpinti mažiausioje kišenėje, o prireikus apsiginti. Tik neįsivaizduoju, ar jis nėra lygiai taip pat pavojingas kaip ir tas pailgėjantis peilis.
Tiesa, kol kas incidento išvengti pavyko, o ir darbuotojas nepuolė prie jų. Tad gal šis durklas ne toks jau ir blogas. O Eliotas, regis, pamiršo viską pasaulyje ir įdėmiai apžiūrinėjo durklus.

[Oliveris Llewellyn]

Nors ši moteris buvo visai gera, ji nepažinojo Elioto. Nežinojo, koks jis piktas ir nepatenkintas. Ir kad pyksta būtent ant jo, Oliverio. To priežasties berniukas ir pats nesuprato. Negi viskas tik dėl šluotos? Atrodė, kad tada išsiaiškino, bet Eliotas kasdien darėsi vis labiau suirzęs. Tai ir gąsdino, ir skaudino.
- Pyks, - tyliai sumurmėjo, tačiau ir tėtis pareiškė, kad Eliotas jau nebėra piktas, tad ginčytis nebuvo prasmės. Ką gali žinoti, gal brolis už tokius žodžius supyks iš naujo.
- Viskas gerai, - mašinaliai pakartojo. Nuotaika šiek tiek pasitaisė, bet vis tiek buvo apmaudu, kad sugadino broliui dieną. Jis tikrai nepraleis progos atsilygnti tuo pačiu. Būtinai reikėjo taip apsikvailinti... Daugiau neims nė vieno ginklo, nors Eliotas jau akimis šaudė į durklus ir kardus. Netrukus ir tėtis ten patraukė, tad Oliveris nusekė iš paskos. Ginklai blizgėjo, o tai skatino tiesti ranką jų link, bet tai buvo pernelyg baisu. Aštuonmetis stovėjo susigūžęs toliau nuo lentynos ir varstė akimis brolį. Šis atidžiai apžiūrinėjo durklus ir, regis, taikėsi kurį nors iš jų paimti. Tėtis tai ir padarė ir atsisuko į moterį. Prisiminęs, kaip ji vos nesužeidė tėčio, Oliveris pašokęs prilėkė prie jų ir sušuko:
- Atsargiai!
Pripuolęs prie tėčio ir moters į pastarąją netyčia atsitrenkė. Laimei, bent jau ginklo išvengė. Deja, tai nepadėjo išvengti gėdos - berniukas tirštai užraudo ir tyliai pratarė:
- Atsiprašau...
Vėl susigūžė savyje ir nuleido žvilgsnį į grindis. Jautėsi prasikaltęs ir niekam tikęs. Norėjosi verkti, bet prie brolio neketino to daryti.