0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: ,,Kovotojo Siela"
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
Mergaitė užvertusi akis prunkštelėjo ir kreivai išsišiepė:
- Ooo, aš viską darau nuostabiai. Derėtų jau žinot, jaunuoli. Tad ir šis kūrinys, - pagarbiai mostelėjo į grifo galvą,- yra to-bu-las. Deja, nieko geresnio už tai nebėra.
Rosemarie apsisuko ant kulno ir atsitraukė kiek tolėliau, kikendama iš Edgaro reakcijos. Buvo tiesiog pasigėrėtina. Nors tiksliau, DIEVIŠKA. Nėra nieko puikiau, kaip stebėti tą pasibjaurėjimo iškreiptą veidą, kuomet berniukai pamato save veidrodyje. Tikriausiai ne itin dažnai sumano taip padaryti, mat kai galiausiai užklysta priešais stiklą, vos iš kojų neišvirsta išsigandę priešais išdygusios figūros.
Vieną kaip tik tokį gyvą pavyzdį, pamažu besliūkinantį į krautuvės vidurį prie centrinės kolonos, Rose šiuo metu stebėjo priešais save. Linksma, nieko nepridursi.
Varniukė ir pati nustrikiniavo Edgarui iš paskos. Šis, regis, buvo suirzęs dėl savo plaukų, kurie mergaitei atrodė kur kas nuotaikingesni nei tie juodbruvi it varno sparnas. Jos nuomone – kiekvieno gyvenime turėtų būti bent šiek tiek švelnių spalvų, o ar jos ant marškinėlių, ar pasislėpusios širdyje, arba, galų gale, spindi plaukuose – visai nesvarbu.
Grifiukui atsirėmus į koloną, Rose kilstelėjo savo lazdelę ir prilietė ja rožinius plaukus. Įkvėpė, pasiruošusi ištarti atšaukimo burtažodį, bet tuomet, tarsi netikėtai persigalvojusi, atitraukė lazdelę šalin bei nuliuoksėjusi prie prekystalio, ramiai į jį atsirėmė.
- Lauk, lauk, - švelniai šypsodama pratarė, – tik vargu ar sulauksi. Greičiau jau pražilsi, bet tuomet teks rūpintis nebe rausvais plaukais, o baltais, - nusijuokė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Rosemarie Mortimer »

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: ,,Kovotojo Siela"
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
Atsidusęs papurtė galvą į šonus ir nužvelgė su šypseną nueinančią vyresnę mergaitę. Kiek ji gali žaistis klausė savęs Edgar'as.
- Jau geriau baltais nei tokiais, kur galbūt labiau tau tiktų,- pėdindamas link prekystalio, kur dabar lūkuriavo varnė, dirbtinai pasivaipęs sušneko grifas. Likti su rožiniais tikrai jis nenorėjo, todėl nusprendė pradėti šiokias tokias "derybas" su jo plaukus užbūrusią raganaite. Priėjęs prie prekystalio stojo priešais draugę ir atsirėmė į jį.
- Taigi.. Sakai laukti?- rimtai pradėjęs, krito į šypseną, - Jei neversi laukti kitą kartą nupirksiu tau šokoladinių varlių arba nusivesiu pavaišinti skanėstais, kur nors į..,- sekundę pagalvojo, - Kiauliasodžio kavinę ar panašiai,- ir išpūtęs akis vylėsi, jog Rose sutiks su jo pasiūlymu. Daugiau nemesteldamas jokių papildomų replikų draugės pusėn, Edgar'as dar kartelį nužvelgė parduotuvę puošiančias prekes. Kaip bebūtų keista, jokio pardavėjo vis dar nebuvo matyti, o vaikai čia prabuvo visą pusvalandį, jei ne dar daugiau. Gal ši krautuvė nė neturėjo jokio pardavėjo. Gal ji veikia, kaip koks žiobariškas automatas, kur gali panaudojęs specialius kerus atsiskaityti už pirkinius ir keliauti savais keliais su jais. Tikriausiai ji buvo apgaubta ir apsauginių kerų, saugančių nuo vagysčių, kurie neleistu išsinešti ginklo, už kurį nėra sumokėta. Aišku, Hogvartso mokiniui, bent šiuo metu tai nelabai buvo aktualu, nes kaip ir neketino ir iš vis neturėjo reikalo ar poreikio įsigyti kažką panašaus, o apie vogimą, tai nėra nei ką galvoti. Taip pasielgti jis niekada negalėtų, nebent būtų būtinybė, kuri to reikalautų, bet tikrai ne be jokio reikalo.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: ,,Kovotojo Siela"
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
Rosemarie, jausdama švelniai įsirėžusį prekystalio kampą, spitrijo pro priešais esantį langą bei tyliai bilsnojo koja. Tai buvo tarsi koks fonas grifiuko burblenamiems žodžiams, kurie jai praslydo pro ausis. Ir visgi, išgirdus minint šokoladą, jos smegenys vėl tuojau pat atkuto.
- Mhmmm, - apsimestinai atsainiai numykė. – O gal man nepatinka nei šokoladas, nei kitokie saldumynai, kas tada? – kilstelėjo antakį.
Žinoma, mergaitė šlykščiai melavo – vien pagalvojus apie minkštą pieninio šokolado plytelę, o dar geriau, karštą šokoladą, vos sulaikė betįstančią seilę ir nuo tokių minčių aukštyn virstančias akis. Vienaip ar kitaip, varniukei pavyko susilaikyti, galbūt tik žvilgsnis keletui akimirkų apsiblausė paklydus svajose, tačiau jai taip nutinka dažnai, tad nieko keisto kaip ir nenutiko.
Rose ir vėl atsistūmusi nužingsniavo tolyn nuo prekystalio, o kartu ir nuo ten rožiniais plaukais besipuikuojančio Edgaro. Plaukai atrodė gražiai, tad ji niekaip neapsisprendė, ar jau laikas grąžinti tą nuobodžią spalvą atgal. Šiaip ar taip, greitai ir pats turėtų susiprasti, kad norėdamas atgauti natūralius plaukus, jam visai nereikia Rosemarie pagalbos – bakstelt sau į galvą gali ir pats.
- Ką gi, tebūnie, kad jau taip nori, - pasitrynusi nosies galiuką mergaitė pasisuko ir plačiai mostelėjo lazdele. Dar kartą ištarusi burtažodį šyptelėjo puse lūpų. - Bet skanėstų vis dėlto neatsisakysiu.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: ,,Kovotojo Siela"
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
- Gal nesiskaito,- grifas nelabai tikėjo, jog Rose nemėgsta saldumynų. Bet maža, kas galėjo ir taip būti.
Stebėdamas nueinančią draugę toliau, juodaplaukis tik giliai atsiduso. Manė, kad ir vėlei reiks lakstyt jai iš paskos prašant pakeisti tą kvailą šukuoseną. Tačiau ne. Vaikino laimei, jam to nereikėjo daryti. Netrukus varnanagė atkeitė jo natūralius plaukus.
- Va.. Taip ir turėtų būti,- su šypsena veide pasiglostė savo plaukus užmesdamas į veidrodį.
- Tai vadinasi jie ir bus,- patikino merginą dėl to, kad atsilygins už šukuosenos atkeitimą, kaip ir žadėjęs.
Nebebuvo girdėti barbenančių lašų už lango. Pro langus jau galėjai matyti net besiskverbiančius saulės spindulius.
- Atrodo oras pagerėjo,- prakalbo, - Tai tikriausiai aš jau, kaip ir eisiu, kol nesugalvojai dar į ką nors mane paversti,- sukikeno ir žengtelėjo krautuvėlės durų, vedančių į lauką, link.
- O dėl saldumynų,- atsigręžė į vyresnę draugę, - Susiderinsim greičiausiai prasidėjus mokslo metams, - su šiais žodžiais pravėrė duris ir išpėdino į lauką, kur jau švietė saulė, o užuominų apie buvusį prastą orą nė nebuvo matyti. Nu, nebent apie tai išdavė tik vietomis tekšančios balos. Pats moksleivis, jei prieš tai galvojo dar kur nueiti, dabar jo nebelabai buvo likę, todėl pasuko pusėn, vedančiai namų link.

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #19 Prieš 1 metus »
Atėjus vasarai Dafydd nutarė, kad reikia pradėti pažindinti savo mažylius su šalimi, įvairiomis vietomis ir veiklomis. Jis labai mėgo leisti laiką namie, tačiau suprato, kad aktyviems mažyliams reikia daugiau pramogų. Ypač Eliotui, mat kartais atrodė, kad tėvo sėslumas ir nenoras daug klaidžioti ir pramogauti jį stabdo.
Taigi pasikvietęs vyriausius vaikus, kuriems buvo jau aštuoneri, vaikinas iškeliavo į Godriko Daubą. Ilgokai dvejojo, ar reikėtų pasiūlyti išvyką ir Miriam, bet vis dėlto nutarė, kad mažai mergaitei ginklų parduotuves lankyti visai nebūtina. Tiesa, ir pats nežinojo, kodėl pasirinko būtent tokią keistą išvyką. Kažkurią dieną kolegos daug plepėjo apie parduotuvę Godriko Dauboje, ir galiausiai Dafydd suprato susidomėjęs.
Atvykus į šį miestą oras buvo tiesiog puikus, tad jis visai smagiai nusiteikęs ėjo reikiamo pastato link. Nuo traukinių stoties paėjėti reikėjo ne tiek ir mažai, tačiau šviečianti saulė ir laikas su nuostabiais dvynukais skatino tuo tik mėgautis.
Pasiekęs šiandieninį kelionės tikslą Dafydd sustojo prie durų. Apsižvalgė, ar nesimato per daug žiobarų, mat, kiek suprato iš kolegų, šis pastatas turėjo būti matomas tik jiems trims. Pažvelgęs į savo mažylius pamokomai perspėjo:
- Nepamirškite būti labai atsargūs. Jokio mėtymosi ir čiupinėjimo. Tai galioja ypač tau, Eliotai.
Tokie žodžiai berniuką, aišku, įžeidė, ir Dafydd pajuto tam tikrą kaltę. Puikiai žinojo, kad Oliveris prie ginklų nelįs ir tiesiog bus atsargesnis. Perspėjimas Eliotui buvo skirtas ne dėl to, kad mažiau mylėtų ar rūpintųsi šiuo sūnumi. Deja, akivaizdu, kad berniukas to nesuprato.
- Nagi, nenusimink, - bandė nuraminti tiek sūnų, tiek save Dafydd. - Abu žinome, kaip tu nori viską išbandyti. Tik dėl to taip ir pasakiau.
Apkabinęs judrųjį dvynį per pečius atidarė duris ir galiausiai įžengė į parduotuvę.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #20 Prieš 1 metus »
Kažkur keliauti apžiūrėti ginklų nebuvo labai viliojanti idėja. Oliveris mielai būtų likęs namie ir ką nors nupiešęs. Iš galvos niekaip neišėjo tas baisus piešinys, kuriame jis bandė pavaizduoti mamą. Ar nebūtų naudingiau likti Sautende ir pabandyti nupiešti ją dar kartą? Kita vertus, jis yra visiškai beviltiškas dailininkas, tad, ko gero, neverta nė stengtis, o kad jau taip, galima kažkur nuvykti su tėčiu ir Eliotu.
Tai buvo pirma brolio kelionė traukiniu, o štai Oliveris, jau kelis kartus vykęs į Londoną, išdidžiai sėdėjo vagone ir, regis, niekuo nesidomėjo. Jam jau nebuvo poreikio ištyrinėti kiekvieną vagono milimetrą - berniukas jautėsi viską puikiai išmanąs. Prieš brolį girtis nenorėjo, o ir tėtis tam nebūtų pritaręs, tad tiesiog ramiai sėdėjo ir nieko nesakė. O gal nesakė dėl to, kad buvo tylus vaikas.
Pasivaikščiojimas buvo žymiai įdomesnis. Nematytos vietos privertė susidomėti, ir Oliveris jau ketino klausti tėčio, ar jie negali tiesiog pabūti čia ir neiti į jokią parduotuvę. Na ir kas, kad Eliotas tiesiog spirga iš nekantrumo pamatyti tuos ginklus? Jis pats to visai nenorėjo. Bet su broliu taip elgtis negalima, tad berniukas taip nieko ir nepasakė.
- Nesimėtysiu, - rimtai pažadėjo išgirdęs tėčio žodžius. Eliotas, aišku, įsižeidė. Norėjosi jį apkabinti ir paguosti, bet tėtis tą padarė pirmas. Užtat jis ir yra geriausias tėtis pasaulyje.
Vos tik jis atidarė duris, kažkodėl sukilo susidomėjimas, tad Oliveris nėrė vidun ir tiesiu taikymu patraukė prie lankų.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #21 Prieš 1 metus »
Gyvenimas nebuvo toks lengvas ir smagus, kaip Dori atrodė, kad bus. Ji šitaip laukė kol baigs Hogvartsą ir galės savarankiškai gyventi, tačiau tam įvykus suprato, kad toliau jame mielai mokytųsi. Nors dabartinėje situacijoje, kai ji ir Alanas jau nebe kartu, tai būtų taip pat labai sudėtinga. Gal net sudėtingiau nei dabar? Todėl geriausias dalykas, kuris galėtų įvykti, buvo grįžimas į praeitį.
Deja, to padaryti Mendel negalėjo. Todėl teko kabintis į gyvenimą. Ji buvo tikra kvailė, jog atsisakė vaiknamio suteikiamo būsto. O kam jai jo, jeigu Alano tėvai pasiūlė puikios būklės būstą gerame rajone? Deja, to buto raktai buvo padėti ant žemės prie Alano kojų.
Dabar tamsiaplaukė glaudėsi pas Sakurą. Turėjo šiek tiek pinigų, nes jų iš vaiknamio neatsisakė. Paliekant tą vietą buvo skiriama pinigų pradžiai. Deja, pinigai tirpo labai greitai. Mergina juk prisidėjo ir prie maisto, ir prie mokesčių išlaidų. Sakura gyveno žiobariškoje vietoje. Žinoma, vandeniu ir šviesa jos daugiausiai apsirūpindavo kerais, tačiau reikdavo kažkiek išnaudoti ir žiobariškų dalykų, kad niekam nekiltų įtarimas, kodėl apgyvendintoje vietoje žmonės nenaudoja vandens ir elektros.
Dori žinojo, kad negalės pas Sakurą gyventi amžinai, o rugsėjį prasidės mokslai. Aišku, ji ir toliau dirbs, tačiau tikriausiai jau mažesniu krūviu, nes dabar dirba didžiausiu, kokiu tik pajėgia. Tad teko dirbti, reikėjo taupyti pinigus. O dirbo Dori kažkokioje nušiurusioje kavinėje, kurioje prie jos amžiais kabinėdavosi pašlemėkai žiobarai. Ji norėjo įsidarbinti į prašmatnų magišką restoraną, bet, po velnių, jos nepriėmė! Pasakė, kad Dori neatrodo pakankamai grakšti ir elegantiška. Nu ir tegul jie eina... O toje kaviniūkštėje visokie nusmurgėliai siūlydavo jai susitikti ir pratęsti vakarą kitur. Tai buvo šlykštu. Ir galiausiai, ėmė darytis šiek tiek baisoka, nes vienas vyras jos net laukė lauke po darbo. Siūlėsi eiti kartu su ja. Todėl mergina pamanė, jog nepakenks turėti ne tik burtų lazdelę, bet ir kokį peiliuką. Geriausia - magišką. Kuris atrodys visai nekaltas, bet bus galingas.
Tad dabar Dori stovėjo ir dairėsi po ginklų parduotuvę, skirtą tik burtininkams. Ji čia atvyko traukiniu, nes taip ir nesugebėjo nueiti į keliavimo oru egzaminą. Prisiruošiu, tikrai prisiruošiu. Netrukus jos dėmesį atkreipė du vaikai. Dvyniai. Jie nebuvo visiški mažvaikiai, tačiau jiems tikrai ne daugiau nei dešimt metų. Nekenčiu vaikų, fui. Ji nekentė ne tik vaikų, bet ir žiobarų, ypač dabar, kai jų pasaulyje šiuo metu pilnai gyveno. ir štai, atvykus į vietą, kurioje tų bjaurasčių nėra, nuotaiką gadins vaikigaliai. Žvilgsnis nukrypo į juos atlydėjusį žmogų, kurį Dori iškart pažino. Ji aiktelėjo.
- Dafydd, - tarė žiūrėdama į vyruką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #22 Prieš 1 metus »
Elioto nuotaika nepasitaisė, tad Dafydd pajuto nemalonų kaltės jausmą. Visai nenorėjo įžeisti ar įskaudinti savo sūnaus, bet jis, regis, viską suprato ne taip. Vaikinas labai mylėjo visus penkis savo mažylius ir stengėsi su jais bendrauti kiek įmanoma vienodai.
Šį kartą kiek nustebino Oliveris. Paprastai jis būdavo tas, kuris lieka prie tėčio, kai jo brolis dvynys visur lenda ir nori viską išbandyti. Šį kartą viskas buvo atvirkščiai. Žinoma, labai gali būti, kad Eliotas vis dar buvo nusiminęs - ir tuo savo nusiminimu vis dar vertė jaustis bjauriai. Galiausiai teko pritūpti prie jo ir bandyti suprasti, ar tai iš tiesų tėra liūdesys, nes tėtis laiko jį nepatikimu.
- Eliotai, esi aktyvus berniukas, kuriam reikia viską išbandyti. Bet dar esi mažas. Man labai rūpi, kad būtum saugus ir laimingas. Oliveriui lygiai taip pat negalima čiupinėti ginklų ir jų bandyti. Bet mes abu žinome, kad jis to ir taip nedarys. Ar būsi geras?
Apkabinęs sūnų pasijuto kiek geriau ir pakėlė akis susirasti Oliverį. Vos tik spėjo jį pamatyti, išgirdo kreipinį. Pirmiausiai nutarė, kad tai kuris iš kolegų, tačiau pakėlęs akis ir atsistojęs suprato suklydęs. Tai buvo jauna mergina. Atrodė nepažįstama, bet iš kur tada žino vardą? Buvo sutrikęs, o štai Elioto nuotaika staiga pasitaisė.
- Labas! - patenkintas sušuko jis ir vyriškai ištiesė ranką pasisveikinti. Akys tiesiog žibėjo iš džiaugsmo. Tuo metu Dafydd bandė nespoksoti pernelyg įkyriai, tačiau labai jau norėjo suprasti, iš kur jie galėtų būti pažįstami.
Ilgiau pažvelgus pasirodė, kad gal vis dėlto ji ir matyta, tačiau daugiau informacijos atgaminti nepavyko. Keista tai, kad ji žino vardą. Atrodė per jauna būti iš ministerijos ar Hogvartso laikų. Tai trikdė ir vertė nerimauti.
- Bijau, kad jūsų neprisimenu, - atsargiai pratarė apkabindamas sūnų. Akys jau ieškojo, kur galėjo pasidėti Oliveris. Jeigu jau kažkas lenda bendrauti, vaikų pernelyg toli nuo savęs negalėjo palikti.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #23 Prieš 1 metus »
Lankai labai sudomino, ir dabar Oliveris jautėsi nusivylęs, kad pažadėjo nieko neliesti ir išbandyti. Labai knietėjo, bet tėčio negalima pykdyti, tad berniukas tiesiog stovėjo ir apžiūrinėjo. Ką gali žinoti, gal jeigu bus geras, tėtis leis kurį nors lanką ir palaikyti?
Ranka jau pati tiesėsi didžiausio iš lankų link, tačiau pavyko jo nepaimti. Metęs atsargų žvilgsnį į tėtį Oliveris pamatė, kaip jis apkabina Eliotą. Tai sukėlė susirūpinimą, tad aštuonmetis grįžo prie šeimos narių. Norėjo paklausti, kas atsitiko, tačiau tada kažkas kreipėsi į tėtį. O tada jau viskas sušoko į įprastas vėžes. Eliotas puolė sveikintis, o Oliveris priešingai - užlindo už tėčio ir apsimetė, kad jo čia nėra. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl broliui reikia lįsti prie visų žmonių, su kuriais tėčiui tenka bendrauti. Negi neprisimena to bjauraus senio saloje? Jis nepatiko niekam, bet Eliotui vis tiek reikėjo lįsti. Dabar vėl buvo tas pats. Neatrodė, kad tai kažkokia tėčio draugė, tad argi būtina...
- Tėti, kas ji? - norėjo tyliai paklausti berniukas ir patampė tėčio marškinėlius. Vis dar stovėjo jam už nugaros. Deja, tylioje parduotuvėje balsas nuaidėjo pernelyg garsiai, tad jį girdėti galėjo ne tik ši mergina, bet ir visi kiti, buvę parduotuvėje. Oliveris tirštai išraudo.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #24 Prieš 1 metus »
Žinoma, kad Dafydd Dori neprisiminė. Jie susitikę buvo vos kartą ir tikrai seniai. Be to, tuo metu mergina ir atrodė kitaip. Buvo raudonai nusidažiusi plaukus. Šiandien jos plaukai - nedažyti, o ir auskarus Mendel pasiliko tik ausyse. Vos po vieną.
Netrukus vienas iš Daffyd vaikų pasisveikino ir ištiesė ranką. Dori, ji juk vaikų nekentė, tačiau šį kartą berniukas privertė nusišypsoti. Tikriausiai todėl, kad vaikų bendravimas, nors tamsiaplaukė jų ir nemėgo, žinojo, kad yra nuoširdus. O nuoširdumo šiuo metu Dori gyvenime buvo labai mažai. Ar dar liko kas nors, kam ji rūpėtų? Baigus mokyklą tikrai nusitrauks ryšiai su didžiule dalimi draugų iš Hogvartso. Nors išlipę iš traukinio jie visi sakė, kad tikrai tikrai toliau bendraus, Dori žinojo, kad ne. Aišku, ji bendraus su Meg. O su kuo dar? Su Erka bendrauti ji nebegali. Juk ji turi didelį ryšį su Auriu, o Auris - Alano pusbrolis. Juzefas, net ir jis buvo per daug užsiėmęs. Planuodavo, ką veiks su Walgunu, o paskui, kiek septyniolikmetė girdėjo, tą ir veikdavo. Arba tyrinėdavo žiobarų pasaulį, nes sakė, kad nori stipriai ruoštis pamokoms.
Kas beliko jai, Dori? Keistuolė Sakura, kuri jau nebe tokia keistuolė, nors dabar Mendel mažiau keista atrodytų jos naivumas ir basos kojos. Naivumo ta mergina dabar turėjo šimtus kartų mažiau, o ir basas kojas galėjai pamatyti nebent savam kieme. Ir situacija tikrai nebuvo džiuginanti, mat baltapūkė pastoviai eidavo į pasimatymus, kas būtent Dori itin stebindavo. Ir ji šiuo metu nieko nenorėjo girdėti apie pasimatymus.
- Labas, - plačiai nusišypsojo Dori ir paspaudė vaiko ranką. - Koks tavo vardas?
Kitas berniukas, šio brolis, pasislėpė už tėčio. Ir atėjo metas, kai Dori tapo tiesiog priversta pasakyti, kas tokia yra. O kas ji yra? Kadaise sutikta mergina, kuriai raudonplaukis norėjo padėti, bet kuri jį palaikė kažkokiu iškrypėliu? Juk ji net sapnavo košmarus apie Dafydd. Bet paskui galvojo, kad tikriausiai jo tikslas iš tiesų buvo tik padėti. Nes jis juk turėjo visas galimybęs merginą užpulti. Tačiau neužpuolė. O dabar, pamačius jį su šitais dviem vaikais, Mendel buvo praktiškai įsitikinusi, kad Dafydd - tiesiog geras žmogus.
- Taip, taip, suprantu, - tarė Dori. - Mes buvome susitikę labai trumpam, aš kitaip atrodžiau... Man buvo sudėtingesnis etapas, todėl tave prisimenu. Bene dabar lengvesnis.
Ir ką dabar sakyti? Vis tik kaip paaiškinti, kas ji tokia? O dar tas kitas berniukas taip keistai žiūri. Prisiviriau košės. Kurių galų reikėjo kalbinti? Dori pasigailėjo, kad priėjo prie Dafydd. Nors bendrauti jai dabar labai norėjosi. Norėjosi gauti iš ko nors palaikymą. Bet šitas žmogus, jis juk iš esmės yra nepažįstamas. Be to, atėjo čia su savo vaikais. Tu jiems sutrukdei, ėmė kaltinti save tamsiaplaukė.
- Nebetrukdysiu, - pasistengė šyptelėti, nors ta šypsena buvo liūdna. Ir ėmė apžiūrinėti peilius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #25 Prieš 1 metus »
Kai viskas stojo į savo vėžes, pasidarė netgi šiek tiek ramiau. Graham, kuris Dafydd nuoširdžiai patiko, vis labiau įsitikino, kad Oliveris tiesiog toks yra - melancholiškas ir ramus. Žinoma, netektis stipriai jį paveikė, ir tai, kaip nurodė psichologas, tikriausiai liks visam gyvenimui. Vis dėlto net jeigu broliukas būtų išgyvenęs, Oliveris būtų beveik toks pat, koks yra ir dabar. Tad gal netgi galima tikėtis, kad ne visiškai sugriovė savo mažylio gyvenimą.
Būtent todėl tokie energijos ir entuziazmo priepuoliai, jei tik juos galima taip pavadinti, kažkuria prasme netgi gąsdino. Jie atrodė labai nenatūralūs ir neoliveriški. Taigi dabar nebuvo prasmės aiškinti, kad nereikia slėptis už tėvo, vos tik horizonte pasimato koks nors žmogus. Toks jau buvo tas nuostabus mažylis.
- Eliotas, - baisiausiai patenkintas prisistatė antrasis mažylis. Akivaizdu, kad jis šitos merginos nebijo ir nejaučia tokios antipatijos, kokią visi skleidė tada, kai susitiko su profesoriumi Turner.
- O ten - Oliveris, - kiek paniekinančiu tonu pridūrė aštuonmetis. Dafydd nelabai tepatiko, kaip sūnus kalba apie savo brolį dvynį - labai jau aiškiai parodė, kad čia nėra ko bijoti. Ką gi, turbūt kažkada reikės šnektelėti su šituo berniuku ir paaiškinti, kad jo brolis tiesiog yra kitoks, ir kad tai nėra blogai.
Dafydd įdėmiau pažvelgė į merginą. Trumpas susitikimas, bet ji sugebėjo įsidėmėti jo vardą. Tai buvo netikėta. Atmintyje blykstelėjo vaizdas iš paplūdimio, ir vaikinas suprato. Dar labiau nustebo, kad ji atpažino jį po kelerių metų.
- Taip, dabar prisimenu. Dori, ar ne? - pratarė. Bendravimo įgūdžių stoka neleido suprasti, kaip elgtis dabar. Ar jie iš viso skaitosi pažįstami? Ar tokiu atveju yra bendraujama? - Be to, netrukdai, atvykome tik apsižvalgyti. Eliotui viskas labai įdomu, - į šiuos žodžius berniukas energingai sulinksėjo. - Jeigu išmanai apie ginklus, gal nori ką nors papasakoti?
Eliotas tiesiog spirgėjo iš nekantrumo sužinoti ką nors daugiau. O jeigu jau viena mergina atvyksta į tokią parduotuvę, gal ji gali bent kiek patenkinti šito nenuoramos smalsumą?

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #26 Prieš 1 metus »
Eliotas, aišku, iš karto su ta moterimi susidraugavo, tačiau Oliveris ir toliau slėpėsi už tėčio. Tai, kaip paniekinamai brolis jį pristatė, gerokai skaudino. Liūdesys suspaudė mažą širdelę, ir berniukas dar labiau susigūžė. Be galo mylėjo savo brolį, tačiau akivaizdu, kad tam tikri dalykai juos labai atskiria. Apmaudžiausia tai, kad Eliotas to nesupranta.
Lygiai taip pat liūdna buvo ir tai, kad jo klausimas ir vėl buvo ignoruojamas. Taip niekas ir nepaaiškino, kas tokia yra ta moteris. Kodėl net ir tėtis neatsako į tokį paprastą klausimą. Oliveris dar labiau nusiminė ir netgi paleido tėtį. Norėjo užlįsti už kokios nors lentynos ir pabūti vienas. Tuo labiau, kad su juo vis tiek niekas nešnekėjo - tėtis dėmesį skyrė tik tai moteriai, o Eliotas, regis, iš viso pamiršo turintis brolį. Buvo labai liūdna.
Oliveris jau žengė tolyn nuo saugumo uosto, bet paskutinę akimirką pabijojo tai padaryti. Deja, viskas aplinkui ir toliau tik skaudino. Kodėl įdomu tik Eliotui? O jeigu taip, kam reikėjo temptis ir jį? Geriau būtų likęs namie ir ramiai sau piešęs.
- Man irgi įdomu, - įsidrąsino sumurmėti. Neįsivaizdavo, ar toji moteris gali jį girdėti, tačiau svarbiausia buvo, kad išgirstų tėtis. Šią akimirką berniukas jautėsi pamirštas ir ignoruojamas. Tai iš tėčio buvo labai netikėta ir tiesiog siaubingai skaudu. Kodėl šita moteris ir Eliotas yra svarbesni už jį, Oliverį?..

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #27 Prieš 1 metus »
- Malonu susipažinti, Eliotai, - vis dar šypsodamasi atsakė Dori.
Buvo keista šypsotis vaikui, tačiau šį kartą ir tamsiaplaukės šypsena buvo nuoširdi. Paprasčiausiai pasidarė gera dėl to, kad Dori kažkam įdomi ne dėl kokių nors naudų. O tiesiog.
Eliotas pristatė ir savo dvynį brolį, tačiau Mendel, deja, neįsidėmėjo jo vardo. Paklausti dar kartą buvo nesmagu, todėl mergina tik pažvelgė į berniuką ir taip pat šypsodamasi tarė:
- Ir su tavimi malonu susipažinti.
Dori labai nustebo, jog Dafydd atsimena jos vardą.
- Tikrai nemaniau, kad prisiminsi mano vardą, - išpūtė akis. - Labai atsiprašau, kad tą kartą elgiausi kaip visiška kvaiša, - nusijuokė.
Raudonplaukis pasakė, kad Dori netrukdo. Kad Eliotui viskas įdomu ir kad jeigu Dori ką nors žino apie ginklus, galėtų papasakoti plačiau. Tas kitas berniukas, kuris slėpėsi už tėčio, tyliai pasakė, kad ir jam įdomu.
- Eee... - nutęsė Dori. - Nepasakyčiau, kad labai daug išmanau apie ginklus.
Ji prisiminė Alaną. Senklerių dvarą. Ginklų kambarį. Tą kartą, kai jiedu šaudė iš lanko. Tą dieną Hogvartse, kai mėtė durklą į Alano pagamintą taikinį, o galiausiai paliko patalpą skęsti rašale. Lūpose pasirodė perkreiptas šypsnis. Tarsi lydimas nostalgijos, susimaišiusios su skausmu.
- Žinau, kad yra peilių, kurie juos naudojant pailgėja. Va, vienas iš jų. Prailginimasis peilis. Parašyta.
Septyniolikmetė paėmė peilį ir mostelėjo juo. Peilio ašmenys pailgėjo tiek daug, kad sustojo tik ties Dafydd krūtine.
- Oi... Atsiprašau, - murmtelėjo Dori. Tą akimirką ašmenys susitraukė. - Po velnių, kaip jį valdyti?

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1965
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #28 Prieš 1 metus »
Žinoma, praėjusio susitikimo metu jie nespėjo gerai susipažinti, bet atrodė, kad Dori yra gerokai labiau suaugusi. Kai pagalvoji, stebėtis nereikia - dabar ji gyvena tą gyvenimo etapą, kai greitai bręsta. Nežinojo, ar ji jau baigė Hogvartsą, ar ne, tačiau bent kokių šešiolikos ar septyniolikos tikrai jau sulaukė. Vadinasi, praėjusio susitikimo metu buvo... Trylika? Keturiolika? Dafydd prisiminė, kada įvyko tas susitikimas - jis buvo ką tik grįžęs iš nuostabių atostogų Maljorkoje - pirmųjų po šeimos tragedijos.
- Man irgi! - entuziastingai sušuko Eliotas, ir Dafydd nusišypsojo. Buvo labai smagu matyti bendraujančius mažylius. Ir visai nesvarbu, kad Eliotas tai darė žymiai lengviau nei brolis dvynys. Vis tiek buvo gera.
Žinoma, įsidėmėtas vardas gal ir nustebino, tačiau vaikinas susipažindavo su pernelyg mažai žmonių. Įsiminti vieną vardą per keletą metų nėra taip sudėtinga. Tiesa, viso šito prisipažinti garsiai nesinorėjo, tad jis tiesiog gūžtelėjo pečiais.
- Jeigu įdomu ir tau, išlįsk iš už manęs ir ateik pasisveikinti, - pažvelgęs į įsibailinusį Oliverį negarsiai pratarė Dafydd. Norėjo apkabinti ir taip padrąsinti sūnų, bet spėjo, kad tai jam būtų labai gėdinga. Vis dėlto dvynukams jau aštuoneri. Jau dideli. Netgi pernelyg dideli - laikas lėkė tiesiog nesustabdomai.
Netiesioginis grasinimas sutrikdė. Žinoma, galėjo nutikti, kad Dori iš tiesų nelabai moka valdyti tokį peilį, bet Dafydd nejučia susimąstė, ką jai sugebėjo padaryti, kad vos susitikus reikia beveik įsmeigti peilį į krūtinę.
- Nelįsk prie tėčio! - dabar Elioto balse draugiškumo neliko nė kvapo. Berniukas akivaizdžiai pajuto grėsmę.
- Viskas gerai, nesijaudink. Nemanau, kad tai nutiko tyčia, - kalbėjo Dafydd, nors ir pačiam buvo nejauku. Nebuvo tikras, ar viskas taip jau netyčia, bet atkakliai kartojo sau, kad nespėjo tiek susirieti su šita mergina. - Kaip tokius daiktus valdyti, nė neįsivaizduoju, - atsakė į Dori klausimą ir atsargiai kiek pasitraukė nuo pavojingo ginklo.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: „Kovotojo Siela"
« Atsakymas #29 Prieš 1 metus »
Kodėl Eliotui nuolat reikia su kažkuo plepėti? Kodėl jie negali būti nors truputį panašesni? Kad ir kaip mylėjo brolį, skirtumai kartais gerokai slėgė. Kaip, pavyzdžiui, dabar. Mielai apžiūrėtų ginklus, vis dar domino lankai. Bet tai, kad jie kažką sutiko, o Eliotas puolė bendrauti, nuliūdino. Oliveris pasijuto esąs prastesnis nei brolis. Jis tiesiog nevykėlis.
- Bet man baisu, - kuo tyliau sumurmėjo atsakydamas tėčiui. Tikėjosi, kad niekas kitas to neišgirs. Vis dėlto kiek atsitraukė nuo tėčio ir padarė tai tą akimirką, kai toji mergina jį beveik padūrė. Tai dar labiau išgąsdino, bet, laimei, Eliotas spėjo pasisakyti. Oliveris atsistojo šalia brolio ir stengėsi griežtai žiūrėti į tą merginą. Tėtis, aišku, bandė ją apginti, bet nuo to nebuvo geriau. Jie ką tik susitiko, tėtis buvo mandagus, o ji elgiasi šitaip. Beveik kaip nemalonūs berniūkščiai mokykloje, besišaipantys iš Miriam.
- Tėtis geras, - nepaisydamas raminimų ištarė Oliveris vis dar spoksodamas į tą merginą. Aišku, gali būti, kad dabar peilis pailgės tiek, kad nupjaus jo paties galvą, bet apie tai berniukas stengėsi negalvoti. Labai reikėjo, kad tėtis būtų saugus.
- Einame prie lankų, - stengdamasis ignoruoti gąsdinančią merginą pratarė tėvui ir paėmęs jį už rankos pradėjo tempti norimos vietos link.