[Gabriella von Sjuard]

Leila Sunshine vaikščiojo netoli ežero ir nusprendė patyrinėti vietoves. Ji pasuko į siaurą takelį, nuklotą smėliu. Paėjusi toliau ji išgirdo vandens šniokštimą ir tylų paukščių čiulbesį. Buvo gana graži ir palyginti šilta diena, tad Leila savo liekną kūną buvo pridengusi tik juoda besiplaikstančia suknele. Paėjusi toliau varniukė pamatė tris žmogystas. Viena jų iš karto patraukė jos dėmesį.
-Labas, - pašnibždom pasisveikino Leila, įkišdama ranką į violetinius Afroditės plaukus. - Koks tavo vardas?
Sulaukusi atsakymo, juodaplaukė nuėjo link berniuko, kurio nėra mačiusi nei karto gyvenime.
-Kas toks būsi? - paklausė, šiltai nusišypsodama ir pradėjo sukti plaukų sruogelę ant piršto. - Labas, Ola, - iš kažkur ją mergaitė pažinojo, tad paprasčiausiai pasisveikino ir vėl grįžo prie violetinplaukės.

[Marina Sfinks]

Mergaičiukė nejučia šoktelėjo viršun kažkam sugrūdus rankas į jos plaukus. Piktai susiraukusi ji atsitraukė, violetiniu žvilgsniu šaltai perliedama atėjūnę. Jos apranga vertė Afroditę šiek tiek gėdytis savosios - per didelis džemperis, šviesūs plėšyti džinsai ir vansai tikrai nesilygino su atėjūnės juoda suknele.
-Afroditė,-pratarė grifė, pakėlusi galvą į varnę. Ši praėjo pro berniuką ir mergaitę, į kurią kreipėsi Ola, ir vėl grįžo prie Afro. Nejaukiai atsitraukusi, Afroditės sutriko. Ji pažinojo tą kazanovą varniukę - Leila Sunshine. Tačiau kodėl ji taip, liaudiškai tariant, kabina Afroditę, violetinplaukė nerado atsakymo. Gal ji draugauja su kokiais vištakojais kaidžiais ir jau reikia moteriškos kompanijos? Afroditė nežinojo.

[Gabriella von Sjuard]

- Nagi, Afrodite, nejaugi bijai? - nekaltai sumurkė Leila, paimdama Afroditei už alkūnės ir nuslysdama link plaštakos. Neapsimetinėk, kad aš tau nerūpiu, mes abi žinom, kas čia ką traukia... pagalvojo juodaplaukė, primerkdama akį grifiukei.
- Ką čia tokia graži panelė veikia? Ir kodėl gi be poros? Nenuobodu vienai vaikštinėti po mišką, kai galėtum būti ir linksmintis su kažkuo kitu? Hmm, pavyzdžiui, manimi? - paklausė ir klausimų virtinę užbaigė mintyse.
Leila Sunshine atsisėdo ant žemai esančios medžio šakos ir padavė ranką Afroditei, kad ši prisėstų šalia jos. Nors žinojo, kad mergaitė ją ignoruos, bet buvo užsibrėžusi tikslą, kalbinti ją tol, kol ji pagaliau pasiduos ir "prasineš" su Leila.

[Noel Nathan Takemi]

Johnny susikaupęs klausėsi. Penktakursis nieko neišgirdęs apsidairė ir pamatė dvi mergaites. Regis, pirmakursės ar antrakursė, arba pirmakursė su antrakurse.Toptelėjo jam.  Be to išgirdo klausimą jis atšovė:
- O kas tau darbo. Lyg norėčiau bendraut su jumis mažėmis, - garsiai tai pasakė. Jis šlykštėdamasis jomis dar jas varė:
- Dinkit iš čia! Kad jūs man čia nebūtumėte. Nes man koktu jau nuo jūsų, - drąsiai tai sakė. Net nebijojo. Kurgi, čia bijosi tų mažių. Jei bus medžiotojos tai galės pabėgt. Bet kol kas pavojus negrėsė. Johnny žiūrėjo į vandenį. Kuris tekėjo žemyn. Jis atsistojo. Žymiai aukštesnis buvo už mergiūkštes. Jis nieko netaręs ėmė vaikštinėti palei krioklį. Kuris buvo didžiulis. Ėjo koja už kojos ir po truputį vis artėjo prie mažių.

[Marina Sfinks]

Afroditė sunėrė rankas ant krūtinės, stebėdama kaip Leila žaidžia su jos jausmais. Papurčiusi galvą grifė atsisuko į pratrūkusį klastuolį.
-Ar šitaip mokoma elgtis su merginomis? Durniau, pusė mūsų vyresnės už tave, nevaizduok čia šikančio katino,-sušnypštė Afroditė piktai blyksėdama violetinėmis akimis. Ji buvo tokia pikta, kad rodės galėjai pajausti karštį kylantį nuo jos kūno.-O aš dar maniau kad džentelmenų šiame pasaulyje esama,-ji prunkštelėjo, pavartydama akis.-Nevykėlis.
Ji atsisuko į Leilą. Jau geriau ji žiūrės į kazanovą o ne į tą vyriškos lyties viščiuką. Žvelgdama į varnę ji klistelėjo antakį. Regis, ji nesuvokė su kuo žaidžia. Atsidususi Afroditė pavartė akis. Kaip lengva kitiems žaisti su ja.

[Gabriella von Sjuard]

- Oho oho, kokie mes išdidūs, tikri vyrai... - pavartė akis Leila ir šaltai peržvelgė vaikiną. - Nei tu čia kam baisus, nei ką, gali jau ir čiuožt iš čia. Afrodite, - meiliai suūkė mergaitė. - Džentelmenų nėra, bet pažiūrėk, kokios damos sėdi vienišos, - beveik. Užbaigė mintyse ji.
Leila nušoko nuo medžio šakos, priėjo prie Johnny ir iš visų jėgų jam vožė antausį. Čia tau už viską. piktai pagalvojo juodaplaukė, žiūrėdama kaip penkiolikmečio skruostas nurausta ir ant jo lieka jos delno žymė.
- Galėsi pasipuikuoti, įsivėlei ne į tą reikalą, mažuti, - sumurkė Leila ir pastūmė berniuką ir vos nenustūmė jo į krioklį. Bet šiandien jai nebuvo nuotaikos ką nors žudyti arba smarkiau sužeisti.
- Džiaukis, kad likai gyvas, - sušnypštė Sunshine. - Afroditė... vardas kaip meilės deivės. Kiek pas tave tos meilės yra? - paklausė varniukė ir pirštu perbraukė per grifiukės apatinę lūpą.

[Marina Sfinks]

-Kažkas gavo per snukelį?-apsimetusi kvaiša Afroditė nekaltai nusišypsojo. Gera buvo matyti jį, prikultą mergų. Sukikenusi ji grįžo į savo pirminę padėtį.-Džiaukis kad apsiėjai be mano priėjimo,-ji sušnypštė ir vėl nusisuko. Tyliai nuslinkusi tolyn, ji atsisuko, matydama Leilą šalia savęs.
Tas klausimas, kiek ji turinti meilės savyje, tas perbraukimas per lūpą... visa tai varė mažąją iš proto.
-Leila, aš..-ji kreipėsi, pamiršdama visą užsisklendimą savyje. Ji negalėjo suvokti, kas per jausmas, kurį ji juto tuo metu. Viskas, ką Afroditė žinojo, tik tai kad varnės lūpos dabar atrodo velniškai saldžiai.
Nežinia kaip, ir nežinia kodėl, viskas įvyko taip greitai, kad net Boltas nebūtų sureagavęs.
Afroditė pabučiavo Leilą.
Tai buvo pats pirmasis josios bučinys, tačiau toks tikras. Ji žinojo kad taip negalima, tačiau jai tai patiko.
-O, šūdas,-ji nusikeikė, atsitraukusi ir žengdama atbulomis.-Aš labai atsiprašau,-ji sumurmėjo ir nusisukusi pasileido bėgti.

[Gabriella von Sjuard]

Afroditė keistai atrodė, šokinėdama prieš sau vyresnį vaikiną. Tačiau tai visai seksualu... pagalvojo mergaitė ir suraukė antakius. Ar. Tu. Tikrai. Ką tik. Taip. Pagalvojai. Leila. Leila. Tu myli kitą. Tau patinka Dan. Grifiukei savo violetinį žvilgsnį įsmeigus į ją, juodaplaukė keistai susvirduliavo išmesdama kuklią šypsenėlę. Rodos, Afroditė nebuvo nusiteikusi laukti. Ji prislinko prie varnanagės ir pabučiavo. Sunshine užsimerkė ir atsakė į bučinį nepaprastai karštai. Juk tai nebuvo jos pirmas bučinys, šią sritį ji jau buvo įvaldžiusi.
- Tu vampyrė, - garsiai, kaip mirties nuosprendį, pasakė Leila Sunshine. Tuo pačiu metu, Darkbloom nusprendė nuo jos pabėgti. - Palauk, kur tu bėgi!
Leila pradėjo vytis mergaitę, bet net neturėjo galimybės pasivyti vampyriukės.
- Pabučiuoja ir pabėga. Taip, elkimės taip visi, - išsitraukė savo psichologinį ginklą varnė.

[Meibelė Casarano]

Amelia užsimerkė ir giliai įkvėpė. Kvepėjo žiema – sniegu, mandarinais, cinamonu ir kakava. Jai cinamonas ne itin patiko, bet šiandien varniukė negalėjo į jį kreipti dėmesio – ir iš dangaus netikėtai nudribęs taip nekenčiamos silkės gabalas nebūtų sugadinęs tos šventiškos, Kalėdinės nuotaikos. Šypsodamasi ketvirtakursė atsikando vienoje rankoje laikomo šokoladinio keksiuko su vyšnių įdaru ir vėl susimąstė. Per šiuos mokslo metus ji gerokai pasikeitė – sugrįžo meilė keksiukams, mėgstamų knygų sąrašas vienu metu sutrumpėjo ir vėliau vėl išsiplėtė, o ir išvaizda nebebuvo tokia vaikiška, kaip anksčiau. Tiesa, plepėti ji mėgo vis dar taip pat - į Hogvartsą nesivežus telefono, jos pelėda gavo siaubingai daug darbo ir neteko galimybės tingiai drybsoti Pelėdyne. Kita vertus, tai jai buvo tik į naudą. Molė buvo ne tik paapvalėjusi, bet ir gerokai aptingusi, o tai, kaip buvo rašoma žurnale „Superpelėda – kaip prižiūrėti ir tinkamai rūpintis pelėdomis, varlėmis ir katėmis“, toli gražu neatitiko sveiko, ilgai gyvenimą gyventi pasiruošusio augintinio stereotipo.
Kaip sakoma, vilką mini, vilkas čia – Amelią iš minčių pažadino sparnų plakimas ir ant peties nutūpusi Molė su ritinėliu snape. Mergaitei paėmus ritinėlį, paukštis ne visai draugiškai kaptelėjo jai į ranką – varnanagė net atšoko.
-Neturiu nieko. Galėtum ir gražiai paprašyti,-ramiai atsakė ketvirtakursė, išvyniodama laišką nuo Tonio.-Švenčiausioji Merlino barzda, tasa vaikas tikrai pateks arba į Grifų Gūžtą, arba į Varno Nagą. Dar nemačiau žmogaus, kuriam tiek rūpėtų visos smulkmenos apie vampyrus, vilkolakius ir Hogvartso tuoletus.

[Lukas Ichiro Donovan]

Derek de Lacrosse nerūpestingai tyrinėjo ežero pakrantę. Šiandien jis nutarė laiką skirt pasivaikščiojimui ir tyrinėjimui. Netrukus tolumoje bolavo geltona spalva. Jis pakeitė žingsnių kryptį link geltonumo. Priartėjęs pastebėjo jog tai yra smėlėtas takas. Aplinkui pieva miegojo. Tas miegas ko gero buvo šaltas, baisus, net nelinksmas. Aplinkui regis nebuvo nė gyvos dvasios. Tik vėjas, gamta, dangus ir Derek. Varnis pasijuto nelabai gerai. Bet pamačius raudonplaukę galvą, širdis nurimo. Jam pasisekė jog šį kartą yra ne vienas. Jis mėgo kompaniją, bendraut su visais žmonėmis.  Vaikinukas išdrįso prieiti prie būtybės. Priartėjus paaiškėjo jog ta raudonplaukės galvos savininkas yra mergina. Derek savo akinama šypsena mandagiai pasisveikino:
- Labą vakarą.

[Meibelė Casarano]

Mergaitė įsidėjo laišką atgal. Atsakymo čia pat negalėjai brūkštelėti – klausimų buvo nežmoniškai daug, tad geriausiu atveju tiek rašyti Amelia būtų prisiruošusi tik subjurus orui, kas artimiausiu metu tikrai negrėsė. O kol kas, kol dar buvo nuostabiai žydras dangus ir šiek tiek netirpstančio sniego, varniukė žadėjo visą laisvalaikį praleisti lauke. Ji buvo tikras gamtos vaikas, todėl retai kada, esant bent kiek pakenčiamam orui, ją galėjai pamatyti pilyje. Na, nebent buvo tikrai daug namų darbų – tačiau net namų darbus ji labiau mėgdavo daryti lauke, kur, kaip ji mėgdavo sakyti, buvo „daugiau erdvės vaizduotei“. Varniukė dažnai daug ką įsivaizduodavo – nuo žydinčių medžių ir Šokoladinių Keksiukų Karalystės iki įsivaizduojamų draugų, kurie padėdavo jai ne tik nuvyti nuobodulį, bet ir pamokose, kai to labai prireikdavo. Žinoma, ji turėjo ir tikrų draugų, ir gana nemažai, bet su jais negalėjai visada pasidalinti slapčiausiomis mintimis ir idėjomis, be to, kartais profesoriams mintis, kad mokiniai nuolat plepa, regis, nebuvo labai prie širdies. Ir šiaip – įsivaizduojami draugai niekada nesielgdavo taip, kaip neturėtų elgtis, nenuvargindavo ir su jais panorėjus galėdavai kalbėti praktiškai apie bet ką. Varnanagė ir šįkart norėjo tokį susikurti, kad galėtų pasikalbėti apie tokią nuostabią dieną, kai pastebėjo berniuką.
-Sveikas,-perdėm linksmai pasisveikino ketvirtakursė. Pirmas įspūdis apie nepažįstamąjį jai buvo šiltas – gal dėl jos pačios geros nuotaikos, o gal ir dėl asociacijų ar kitų proto įmantrybių, dėl kurių tokie įspūdžiai ir susidaro. Vaikinas pasirodė draugiškas ir mielas – tiesa, raudonplaukė žinojo, kad giliai jo viduje gali slypėti juoda siela ir sunkus charakteris. Visgi jis pasisveikino pirmas, o tai buvo geras ženklas. Juk nedraugiški žmonės nepuola sveikintis su kiekvienu sutiktu? Atidžiau jį nužvelgusi mergina nusišypsojo – iš Varno Nago ženklo ant drabužių galėjai nesunkiai nuspėti, kad šis priklauso tam pačiam koledžui, kaip ir mergaitė. Berniukui taip pat neturėjo būti sunku jei ne prisiminti Amelią, tai bent jau pastebėti jos mėlyną šaliką, apkraštuotą bronzinės spalvos vilnoniais siūlais.

[Lukas Ichiro Donovan]

Derek nesitikėjo jog bus linksmai sutiktas. Ši mergaitė jam atrodė visai nieko. Linksma, raudonų plaukų savininkė, šviesiai pilkų akių, gana mielos išvaizdos. Vaikinukui šypsojant atsirado skruostuose itin žavioa duobutės. Ir linksmai prabylo:
- Įdomu nužiūrinėt mane ar ne? Kaip matau tu taip pat mokaisi Varno Nago koledže? Beje, madam, kuo jūs vardu? Leiskit užuomaršai primint, - pokštavo Derek. Kažkaip buvo labai jauku kartu būnant vėsiam ore. Kur visiška ramybė, nebūnant gyvai būtybei. Išskyrus juos pačius. Vėjas linksmai šiaušė Derek juodus plaukus. Jis nejučiomis susiglostė ir sugražino šukuosena kaip ir anksčiau buvo. Jis mėgo tvarką. Jei būdavo betvarkė jis apsitvarkydavo. Jei kas mėgindavo jo plaukus suformuot kitaip jis uždrausdavo tą daryt. Viskam yra ribos. Berniukas giliai atsidūso išleisdamas garus.

[Meibelė Casarano]

Amelia linksmai nusijuokė. Ne, šis berniukas tikrai nebuvo iš tų, kurie dangstydavo save po ledinėmis, niūriomis kaukėmis – panašu, kad atvirkščiai. Mergaitė itin mėgdavo šiltus, mielus žmones, kurie patys iš savęs spinduliuodavo optimizmą – jau berniukui prabilus, varnanagė neabejojo, kad jis bus jai „artimos sielos“.
-Kaipgi nenužiūrinėsi, jei jau toks gražus,-paerzino nepažįstamąjį ketvirtakursė ir juokais padarė reveransą – tiesą sakant, ji dažnokai taip darydavo.-Amelia Smith jūsų paslaugoms. Taip, aš iš Varno Nago... Iš kur sužinojai?
Tačiau nuostaba greitai dingo, prisiminus Varno Nago uniformą. Amelia dar kartą nusijuokė – šįkart iš savo užmaršumo. Ji nuolat viską užmiršdavo, todėl ir dabar nenustebo. Beeidama taku toliau, ji vėl paslapčia nužvelgė Derek – šįkart taip, kad jis to nepastebėtų. Taip, ji buvo teisi – berniukas buvo mielas, iš Varno Nago ir atrodė linksmas. Ir kaip ji jo anksčiau nepastebėjo? Ir kodėl jie anksčiau nesikalbėjo? O gal kalbėjosi, tik ji to neprisiminė?
-Nori šokoladinio keksiuko su vyšnių įdaru?-pasiūlė raudonplaukė. Prisiminus skanėstą kuprinėlėje, ji pati jo taip užsimanė, kad tiesiog nebegalėjo susilaikyti, bet nepasiūlyti to šalia esančiam žmogui būtų buvę tiesiog nemandagu. O ji buvo mandagi – paprasčiausio etiketo mergaitė laikėsi jau vien dėl to, kad neįžeistų ir nepriverstų nesmagiai pasijusti kitų. Ji visada labai rūpindavosi, kad šalia jos esantys žmonės visada jaustųsi gerai , nesvarbu, ar tas jų „gerai“ būtų laimė, melancholija ar laukiama paguoda. Šiuo atveju tai tikriausiai buvo laimė arba džiaugsmas, o šiuos du dalykus suteikia, kaip neabejojo Amelia, švieži, dar šilti, tik ką iš virtuvės šokoladiniai keksiukai su šokolado gabaliukais ir vyšnių įdaru, kokius ji kaip tik tris buvo įsidėjusi šiandienos pasivaikščiojimui.

[Lukas Ichiro Donovan]

Derek šypsojosi vis labiau. Išgirdo skambų Amelios juoką - kvatojimą. Tas juokas buvo gražus, kupinas linksmumo, džiaugsmo. Vaikinukui tai patiko. Retai kada išgirsdavo nesuvaidintą, tikrą juoką. Netrukus išgirdo merginos gana linksmoką erzinimą. Šį kartą ir Derek skaniai kvatojosi. Pasekdamas Amelios (toks raudonplaukės merginos vardas) juokais padarytu reveransu. Jis pats galantiškai (Nežinau kaip rašosi ) nusilenkė. Plaukai jam užkrito ant akių. Jis išsistiepė. Sugražino plaukus į ankstesnią formą.
- Gi, jeigu mokomės viename koledže. Tai lengva pastebėt tave, - paaiškinęs jis mirktelėjo jai. Kai pasiūlė jam keksiuką jis ne atstūmė, o priešingai - priėmė. Jis nerūpestingai atsakė:
- Jei neprieštaraujat, madam Amelia, tai žinoma, kad norėčiau. Man be galo patinka keksiukai. Bet juos valgau su saiku, - paskutinį sakinį jis pabrėžė. Ir jis kantriai laukė panelės Smith atsakymo.

[Meibelė Casarano]

-Aš tavęs iki šiol nebuvau pastebėjusi,-šypsodamasi prisipažino mergina. Tai atrodė gana keista – ji paprastai visus pastebėdavo ir užkalbindavo – tačiau Derek ji tikrai nebuvo įsiminusi. Galbūt dėl paprastos, neišsišokančios išvaizdos, o gal dėl nebjauraus ar nepasipūtusio būdo. Ją pačią pastebėti nebuvo labai sudėtinga – Amelios ryškiai raudoni plaukai nuolat švysčiojo iš kampo į kampą ne tik mokykloje, bet ir lauke, be to, ji visada garsiai ir daug kalbėdavo – su visais ir apie viską.
-Saikas ir keksiukai nedera kartu mano žodyne,-sukikeno ketvirtakursė. Keksiukus ji galėdavo valgyti, valgyti ir valgyti. Tiesa, kartą buvo jų persivalgiusi per Gabriellos ir Soreno vestuves ir vėliau kelis mėnesius nebegalėjo į juos nė pažvelgti, tačiau viskas gana greitai praėjo ir keksiukų manija grįžo su kaupu. Tiesa, jos mėgstamiausi vis dar išliko šokoladiniai su šokolado gabaliukais ir vyšnių įdaru, tačiau visai nedaug nuo jų atsiliko ir Snickers skonio keksiukai bei karameliniai keksiukai su karamelės įdaru. Braškiniai keksiukai taip pat buvo nuostabūs, ypač aplieti pienišku šokoladu ir braškių gabaliukais, tačiau citrininių ji ne itin mėgo. „Ne itin“ jai reiškė, kad tarp vanilinio keksiuko be jokių priedų ir citrininio, ji būtų rinkusis vanilinį, nors jai šis skonis ir buvo gana nusibodęs, tačiau citrininių keksiukų jokiu būdu negalėjai sumaišyti su apelsininiais. Šiuos mergaitė dievino – apelsininiai keksiukai buvo nuostabūs, o jei dar su apelsinine sūrio kepurėle... Visai neseniai, per Kalėdas, Amelia kaip tik tokius juos ir darė. Net jos teta Palmyra, nemėgstanti saldumynų ir nuolat jai primenanti, kad viskas, kas saldu, yra angliavandeniai, o angliavandeniai prideda daugiau svorio, nei riebalai, mergina vistiek negalėjo to atsisakyti. Tiesa, nors ji ir valgė pernelyg daug keksiukų, šokolado ir kitų, pasak jos tetos, „figūrą ir sveikatą gadinančių dalykų, be kurių, jei įprastum, galėtum laisviausiai apsieiti“, ji kažkokiu būdu sugebėjo liko liekna. Be to, ji ir kankinama nebūtų atsisakiusi visko, kas saldu – desertų dievinimas buvo jos kraujyje. Jos mama, kaip ji išsiaiškino, taip pat aistringai mėgdavo ledus ir keksiukus, kaip ir ji.
-Beje, koks tavo vardas?