[Lina Catamans]

- Taip yra ir knygos. Bet labai panaši knyga ir filmas yra. Tai manau nieko ir nepraleidai, kad neskaitei.-
Lina atsakė.
- Man tai skaityti patinka. Bet tik tas knygas, kurias pati noriu perskaityti. Kai reikėdavo mokyklai skaityti privalomas tai labai užsiknisdavau. Nuobodu būdavo. Žurnalus mėgstu. Patinka toks „Ausytės uodegytės“ apie gyvūnus ir jų priežiūrą. Dar „SuP.E.R.“ fainas. Turi įdomų komiksą. Kokie tavo mėgstamiausi? Apie kokią temą?
Kajai prisėdus, Lina klestelėjo šalia ir lengviau atsipūtė. Džiaugėsi galėdama atsisėsti, nes tikrai buvo pavargusi nuo ilgo lipimo. O ir nuo viršūnės atsivėrė puikus vaizdas. Matėsi Juodasis ežeras, kuriame atsispindėjo saulė ir keli praplaukiantys debesys. Šalia ežero visu didingumu rodėsi pilis. Ji tikrai atrodė įspūdingai ir magiškai. Tie visi bokštai ir aukštos sienos… Tai buvo stebuklinga ir Lina tą akimirką tikrai suprato, kaip jai pasisekė, kad yra ragana. Ir kad ji to nekeistų į nieką.

[Kaja Adams]

Kaja dar kurį laiką pasėdėjo tylėdama. Pagaliau kvėpuoti pasidarė lengviau. Bet skaudėjo kojas.
- Anksčiau skaitydavau „Mergaitę“ ir „Justę“, o dabar mėgstu „Panelę“, - didžiuodamasi pranešė.
O tada apžvelgė panoramą. Vaizdas buvo gražus, tačiau tikrai nevertas tiek kopimo. Grifiukei atrodė, jog Liną tas vaizdas labai sužavėjo.
- Patinka? - paklausė.
O tada prisiminė, dėl kokios priežasties čia iš viso ropštėsi.
- Oi! - staiga sušuko. - Taigi griuvėsiai!
Kaja atsistojo ir atsigręžė. Jos nustebimui, vien griuvėsių tai čia nepamatė. Tai buvo pastatas. Tikrai apgriuvęs, bet nesugriuvęs. Mergaitė iškart nuliūdo, nes atkreipė dėmesį, jog tas pastatas visai nėra šiuolaikiškas. Verčiau jau priminė mažą pilį ar kokį dvarą. Ir šiaip atrodė baugiai. Kaži, ar čia veiks mano telefonas...

[Lina Catamans]

Viena ausim klausydama apie Kajos mėgstamus žiurnalus Lina stebėjo vaizdą.  Tik išgirdusi Kają klausiant ar jai patinka vaizdas, Lina sugebėjo atplėšti žvilgsnį nuo horizonto.
- Taip tikrai patinka. Man rodos iki šios akimirkos nesupratau, kaip man pasisekė, kad esu ragana, galiu tai matyti ir mokytis tokioje magiškoje pilyje. Vien dėl tokio vaizdo buvo visai verta kopti.- atsakė.
- Na esu „Mergaitę“ ir „Justę“ skaičius, tai visai geri. „Panelė“ irgi patiko. Tik gal visi jie kiek perdaug koncentruojasi į madas, žvaigždes ir kosmetiką. Kartais tai kiek erzina. Man rods yra gyvenime svarbesnių dalykų. Bet kaip kam.
Tai pasakiusi Lina atsigręžė į Kają ir kaip tik spėjo išgirsti kaip ji sušuko apie griūvėsius. Tą akimirką ir Linai daėjo pagrindinis jų kopimo tikslas. Juk ne vien vaizdas buvo svarbu. Taigi ji atsisuko į griūvėsių pusę ir dar labiau nusistebėjo.
Jie buvo įspūdingi, daug mažiau apgriuvę negu atrodė iš tolo. Priminė kokį dvarą ar pilaitę. Atrodė tikrai įdomiai, net truputį priminė vietas kur galėtų vaidentis arba būtų koks lobis paslėptas.
- Oho! Kaip šaunu! Čia kaip kokia apleista pilis iš pasakų! Eisim vidun? Neatrodo, kad būtų labai pavojinga, nėra labai apgriuvę. - Lina pasakė Kajai.
Poto dar prisiminusi paklausė:
- Beje, ar turi lazdelę? Manau reiks pasišviesti, o ir šiaip gal saugiau būtų.

[Kaja Adams]

Kaja šiek tiek nuliūdo, kai Lina pasakė, jog jos mėgiami žurnalai yra per daug koncentruoti į madas, žvaigždes ir kosmetiką. Juk tai buvo vienos iš šauniausių temų šiame gyvenime. Tačiau dabar laukė ir dar vienas svarbus dalykas. Patikrinti, ar tenais, pastate, veiks telefonas.
- Einam, - ryžtingai pasakė antrakursė. - Turiu, na, bent jau Lumos kerus jau per tiek laiko išmokau, tai gal ir išeis pasišviesti, - šyptelėjo.
Šviesiaplaukė priėjo pastatą ir pravėrė duris. Jos buvo medinės, sunkios ir senos. Labai girgždėjo. Kają pasitiko didžiulis tamsus kambarys, dvelkiantis pelėsiais. Kambaryje buvo purvina bei dulkėta, o jo centre stūksojo milžiniški laiptai.
- Pažiūrėsiu, gal mano telefonas čia veiks, - pasakė grifiukė, nors dabar ši mintis jau ir pačiai skambėjo absurdiškai.
Čia tikrai nebuvo ta vieta, kurioje galėtų veikti telefonas. Kaja išsitraukė jį iš kišenės ir pabandė įjungti. Žinoma, rezultato - jokio.

[Lina Catamans]

Linai pasirodė, kad Kaja kiek nuliūdo, kai ji paminėjo, kad jei nelabai patinka žiurnalai apie madas ir žvaigždes. Bet ji nusprendė, kad nereikia tos temos labiau kliudyti. Juk tai tik jos nuomonė, jei Kajai tai įdomu tai ji nekibs. Juk kam to reik.
Išgirdusi ryžtingą grifės balsą, jai sakant, kad sutinka eiti, Lina šyptelėjo. Ji pasidžiaugė, kad ir Kaja turi lazdelę ir moka šiek tiek burti. Ji nesitikėjo, kad bus koks pavojus, bet gali žinot. Ji užsižiebė lazdelę ir paskui Kają šmurkštelėjo pro girgždančias duris. Po kelių sekundžių jai į nosį tvokstelėjo pelėsių ir sudulėjusio oro kvapas. Visur skraidė dulkės, buvo gana tamsu. Kambario viduryje ji įžiūrėjo didelius akmeninius laiptus, kurie vedė į kitus aukštus.
Lina išgirdo kaip Kaja bandė įsijungti telefoną ir suprato, kad jai nepasisekė. Na tai buvo kiek liūdnoka, bet Lina ir neturėjo didelės vilties, kad tai pasiseks. Juk tai visdar Hogvartsas.
Dar kiek pasidairiusi Lina atsigręžė į Kają, parodė į laiptus ir paklausė :
- Gal nori lipti? Galbūt viršuje bus įdomiau? Gal dar kokių paliktų daiktų rasim, kaip manai?

[Kaja Adams]

Kaja mielai būtų tiesiog apsisukusi ir grįžusi atgal į pilį. Bet jai patiko bendrauti su Lina. O Linai, regis, buvo įdomu, kokios yra šio pastato paslaptys. Todėl grifiukė nusprendė sutikti užlipti laiptais ir pasižiūrėti, kas yra antrame aukšte.
- Gerai, - pasakė dvylikmetė. - Net nenutuokiu, ką galime ten rasti, - nusišypsojo.
Šviesiaplaukė užlipo laiptais į viršų. Švietėsi lazdele. O kitoje rankoje laikė telefoną. Šitie laiptai po didžiulio kalno atrodė tikras juokas. Jais užkopusi Kaja pamatė tamsų koridorių su daug durų. Atvėrus pirmas duris ir įėjus į kambarį čia jau buvo šiek tiek šviesiau, bet taip pat purvina ir nyku. Kambaryje stūksojo dulkėtas stalas ir kėdė, viengulė lova ir didelė spinta. Ant lubų matėsi daugybė voratinklių.
Grifė vėl pabandė įjungti telefoną, aišku, jis neįsijungė. O tada priėjo prie spintos ir ją atvėrė. Po sekundės pradėjo klykti.

[Lina Catamans]

Kajai sutikus užlipti į antrą aukštą Lina apsidžiaugė. Jai tikrai buvo įdomu kokias paslaptis dar slepia šis dvaras. Juk turėtų būti kas nors įdomaus senam apleistam burtininkų name. Todėl ji kiek nekantraudama ir smalsiai dairydamasi paskui Kają užlipo į antrą aukštą. Užlipusios jos atėjo į gana tamsų, ilgą koridorių, kuris turbūt tesėsi per visą dvaro ilgį. Abiejose pusėse buvo po senas medines duris. Kai Kaja atidarė pirmas duris, Lina išvydo dulkėtą senovinį stalą su kėde, seniai naudotą viengulę lovą ir didelę spintą. Na nuoširdžiai tikėjausi kažko daugiau. Čia net nėra kokios knygų lentynos. Nors tai būtų įdomu. Praskriejo jos galvoje mintis, kai apžiūrėjo kambarį. Nu ji nežinojo ko tiksliai tikėjosi, bet tikrai kažko įspūdingesnio... Jai mąstant Kajai pabuvo veiklesnė ir pabandžiusi įjungti telefoną, kas aišku nepavyko, priėjo prie spintos ir ją atidarė. Ir pradėjo klykti. Išsigandusi Lina pribėgo prie spintos ir spėjo, pastebėti, kad ir kas ten buvo sumirguliavo, pakeitė formą ir prieš ją stovėjo... Profesorius Senkleris?!?!? Kas po galais čia vyksta?! Jo čia tikrai neturėtų būti. Ar čia kokia iliuzijų spinta ar kas? Padaras keičiantis formą? Taip jai mąstant "Profesorius Senkleris" pakėlė galvą ir Lina net žengtelėjo atgal nuo jo žvilgsnio. Tai buvo grynas nusivylimas ir panieka. Tada jis prabilo:
- Lina Lina Lina. Taip ir žinojau, kad esi tu nieko verta. O dar tikėjau, kad būsi puiki kerėtoja, dėjau viltis, kad išmoksi. Tavo mama buvo teisi. Tu tikrai niekada nebuvai pakankamai gera.
Neee!!!! Kas čia vyksta??? Tai neįmanoma, tai viena didžiausių mano baimių. Nuvilti dar kažką... Kažką kas manimi tikėjo, manė, kad aš verta meilės, dėmesio...
Linos mintis vijo mintį. Palaukit sekundėlę... Viena didžiausių baimių, kurios aš niekam nesakiau, keičia formą, gyvena spintoje. Kažką apie tai skaičiau... Kaukas???
-Riddiculus! Riddiculus!!!
Ištarė ji su ryžtu įsivaizduodama, kaip vadinamasis profesorius pavirsta strikinėjančia baidykle, kuri yra labai kvaila ir juokinga.
Jos valios, noro ir kerų užteko ir Kaukas pavirto į įsišiepusią kaliausę, strikinėjančią ant pagalio. Ji įstūmė ją spinton ir užtrenkė duris. Atsigrežė į Kają ir tarė:
- Nu žinai... Kai pasiūliau eiti apžiūrėti, tai visko tikėjausi. Bet čia jau viršūnė. Kaukas? Išgąsdino... O ką tu pamatei?

[Kaja Adams]

Kaja nieko nesuprato. Prieš ją gulėjo visiškai visos jos išmaniosios technologijos. Ir tos, kurias mergaitė turėjo čia, Hogvartse. Ir tos, kurios liko namie. O ant tų technologijų piktavališkai išsišiepęs šokinėjo Eion. Visi telefonai, planšetės, nešiojamieji kompiuteriai tiesiog dužo ir lūžo akyse.
Bet tada prie spintos pribėgo Lina. Kaja atsitraukė gerokai toliau. Ir netrukus Eion bei žiobariški prietaisai dingo, o vietoj jų atsirado profesorius Auris, kuris, regis, pamokslavo Linai.
- Profesoriau! Padėkit! - sušuko Kaja.
O tuomet Lina ėmė kerėti ir profesorius pavirto kaliause. Bendražygė tą kaliausę uždarė spintoje.
Antrakursę išmušė šaltas prakaitas, o širdis labai stipriai dunksėjo. Varniukė, regis, jautėsi visai rami.
- Kodėl tu pavertei profesorių kaliause? - nusigandusi paklausė Kaja ignoruodama pačios Linos žodžius. - Ką mes darysime? Mes negalime ten jo palikti! Ir kur dingo Eion? Ir mano telefonai, mano planšetės, kompiuteriai!
Kaja pajuto, jog kaupiasi ašaros. Pravirko.

[Lina Catamans]

Panašu, kad Kajai viskas pasirodė tikra. Išvydusi profesorių Senklerį, ji šaukėsi jo pagalbos. O Lina, kovodama su baime, neturėjo nei laiko, nei jėgų nukreipti žvilgsnio nuo nusivylusiu ir panieka žibančių profesoriaus akių ir paaiškinti Kajai kas čia kaip. Kad profesorius nėra tikras. Kad jos baimė nėra tikra. Kad tai tik kauko darbas. Sukaupusi visą valią ji šiaip taip sugebėjo prisiminti kerus ir užkerėti kauką. Kai sugebėjo atsikratyti kauko, dabar jau kaliausės pavidalo, ji kiek sukrėsta ir drebėdsma atsisuko į Kają. Ji praleido jos klausimą pro ausis ir užpylė paniškų klausimų lavina. Lina pabandė susikaupti, atsikratyti šoko ir viską paaiškinti. Ji giliai ikvėpė ir tarė:
- Kaja, tai nėra tikra. Čia niekada nebuvo nei profesoriaus Senklerio, nei Eion, kurį kaip supratau pamatei tu. Tai tokio padaro kauko darbas. Jis pasiverčia didžiausiomis žmogaus baimėmis. Ir jį išnaikinti galima su tuo burtažodžiu, kurį panaudojau. Jis padeda paversti baimę į kažką juokingo ir su ja susitvarkyti. Todėl nereikia traukti profesoriaus iš spintos. Jo niekada čia ir nebuvo. Nebuvo ir Eion. Kad ir ką tu matei jį darant, tai niekada neįvyko.
Pamačiusi, kad Kaja pravirko, ji pasivedė ją prie lovos ir padavė nosinaičių pakelį, sužvejotą kišenėje.
- Suprantu, kad baisu ir sunku. Pati seniai buvau taip išsigandusi... Net nesupratau, kad mano baimė pasikeitė. Bet čia nieko nebuvo tikro. Tai neįvyko. O tavo kompiuteriai ir telefonai saugūs. Nieko jiems nenutiko.
Jos telefonai tai ir saugūs, bet ar tu? Ar gali garantuoti, kad tavo baimė niekada neišsipildys? Kad profesorius tavimi nenusivils?...
Linos galvoje sušnibždėjo tylus balselis. Lina sudrebėjo nuo tokios minties, bet pasistengė nuo to atsiriboti. Juk dar nieko nenutiko. O jei ji nuvils, kaip nuvila visus, tai nuvils. Tada ir tvarkysis.

[Kaja Adams]

Lina pradėjo raminti Kają. Papasakojo, jog čia nebuvo nei Eion, nei profesoriaus Aurio. Ir kad visi išmanieji prietaisai saugūs. Pasirodo, tai buvo kaukas. Kažką apie tokį grifiukei tikrai teko girdėti, bet ji per daug to neužfiksavo. Dabar sėdėjo ant lovos ir šluostėsi ašaras rankovėmis. Išsipūtė nosį į Linos duotą servetėlę. Nusiramino.
- O kas būna, jeigu to kauko nesustabdai? Ką tada jis padaro? - domėjosi. - Bet kodėl tu bijai profesoriaus Senklerio? Jis tikrai labai geras. Man šis profesorius tikrai neatrodo baisus. Yra daug baisesnių. O kokia tavo baimė buvo anksčiau? Ar tu ir prieš tai kažkada esi mačiusi kauką? - toliau klausinėjo. - Ar kažkas atsitiko su apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, jog dabar pradėjai jo bijoti?

[Lina Catamans]

Linai pavyko nuraminti Kają, dabar ji jau atsigavo ir pradėjo klausinėti. Na, tai buvo visai maloni permaina. Gal atsakinėti ir nebus labai malonu, bet geriau nei bandyti paguosti. Lina abejojo, ar tai jai jau taip gerai pavyko, kad galėtų antrą kartą. Todėl ji įkvėpė, apmąstė klausimus ir tarė:
- Šiaip nuoširdžiai nežinau, kas būtų jeigu Kauko nesustabdytum. Na jis turėtų rodyti įvairias žmogaus baimes. Spėju tai trunka, kol žmogus palūžta. Manau, kad burtininkas kažkada suprast, kad tai netikra ir pajėgs pasipriešinti. Nes jei ne, tai net nežinau kas būtų.
Ji iš tiesų nežinojo. Keliose knygose, kurias ji skaitė tiesiog buvo mokoma, kaip nuo Kauko apsiginti. Nebūdavo sakoma kas nutinka to nepadarius.
- Na, o dėl Profesoriaus Senklerio. Nėra, kad aš bijau būtent jo tiesiog... Na kaip čia paaiškinus... Tiesiog visada jaučiau, kad mamai ir močiutei aš niekada nebūsiu pakankamai gera, pakankamai tobula dukra. Todėl labai bijau nuvilti man svarbius žmones. Tuos kurie manimi tiki, palaiko. Kurie iš manęs kažko tikisi, laiko pakankamai gera... Kad verta šypsenos būčiau... Profesorius Senkleris kaip tik toks žmogus. Nusivylimas jo akyse... Nemanau, kad tai pakelčiau tikrovėje. Ir ne, nesu Kauko mačiusi anksčiau. Tiesiog visada anksčiau bijodavau nuvilti tėvus. Na tai įvykdavo, kad ir ką darydavau, bet vistiek. Nebudavau  pakankamai tobula. Tai nemaniau, kad profesorius Senkleris toks svarbus man yra, kad ir jį nuvilt norėčiau... Bet spėju taip yra dar baisiau, nes jis manimi tiki. Mano, kad gera ragana galiu būti, kad esu pakankamai gera, verta šypsenos...
Lina baigė šią kalbelę ir kiek pasigailėjo. Ji nelabai norėjo tiek daug atsiverti. Bet po tokios baimės. Na ji pasiaiškinti turėjo.

[Kaja Adams]

Kają net šiurpas nukrėtė pagalvojus apie tai, kas būtų buvę, jeigu Lina nebūtų mokėjusi susitvarkyti su kauku. Mergaitė pamanė, kad tikrai pavojingas yra tas magijos pasaulis. Ir kad visko reikia daug žinoti bei mokėti norint smagiai jame gyventi. Ak, kaip būtų gerai, jeigu kas nors tiesiog įdėtų tas žinias ir įgūdžius galvon. Jeigu jau čia visi burtininkai, tai kodėl negalima padaryti taip, kad viskas išeitų be pastangų? Kaja tikrai tingėjo mokytis...
Po to Lina papasakojo apie profesorių Aurį. Pasirodo, ne jo naujoji draugė bijojo, o profesorių nuvilti. Taip pat kalbėjo apie savo mamą, močiutę, kad turėtų joms būti tobula. Kajai šitie dalykai nebuvo pažįstami. Jos šeimoje tėvai rūpinosi dukra ir nekėlė jai jokių lūkesčių. Kaja paprasčiasiai turėdavo nesimaišyti ir leisti tėvams dirbti. O kai ji bus suaugusi, tada pati kažką dirbs. Bet. Bet vis dėlto šviesiaplaukės viduje kažkas sukirbėjo.
Kaja dažnai įsivaizduodavo, kad yra modelis. Norėdavo būti modeliu, nes jos mama juo buvo. Tačiau mergaitė puikiai žinojo, kad modeliai privalo būti liekni. O Kaja liekna nebuvo. Tad ji šiek tiek suprato apie nusivylimą, tik šioje situacijoje galbūt nuvildavo ne kitus, o save.
- Žinai, - prabilo ji, - kas man padeda negalvoti apie tokius dalykus? Internetas. Aišku, čia jo nėra, - nusišypsojo. - Bet ir tu gal labiau mėgsti kitokius dalykus, o ne internetą. Tai va, kai į galvą ims lįsti mintys apie tai, jog ką nors nuvilsi, pasistenk užsiimti mėgstama veikla ir negalvoti apie nemalonius dalykus. Man tai padeda.
Galbūt patarimas ir nebuvo pats šauniausias, tačiau Kaja patarė nuoširdžiai iš savo patirties.

[Lina Catamans]

Gal visgi buvo gerai pasiaiškinti. Na tai yra pasipasakoti. Juk nieko blogo nepadariau. Taip baimė gal ir kvaila. Manyti, kad aš tokia svarbi profesoriui, kad galėčiau jį nuvilti. Bet gal? Nu ne tai, kad nuvilti turėčiau, bet gal kiek ir esu jam svarbi? Juk panašu, kad jam mokiniai rūpi. Nerimąstingos mintys sukosi Linos galvoje. Ji mąstė, ar tikrai turėjo Kajai atsiverti. Bet išgirdo nuoširdų patarimą. Nuoširdžiai buvo kiek nustebinta. Na ji nebuvo kategoriškai nusiteikusi išgirsti pašaipymą ar juoką, bet nesitikėjo ir geros reakcijos. Na Kajos ji dar gerai nepažinojo, bet vistiek. Juk baimė tokia kvaila... Todėl išgirdusi nuoširdų patarimą ji buvo tikrai maloniai nustebinta. Ji tikėjosi, kad jos veidas neišdavė jos nuostabos tai išgirdus. Ji šyptelėjo Kajai paminėjus internetą.
- Taip deja interneto čia nėra. Gaila truputį. Na taip reikia gal labiau būti užsiėmus, daugiau dirbti. Pasimirš manau. Juk močiutės su mama taip lengvai nepakeisi.-liūdnai sukikeno- Tai kam pergyventi kai dar nereikia matyti jų matyti iki metų galo. Reikia neleisti jom man proto knisti. O kokia tavo istorija su tuo klastuoliu ir kompiuteriais?
Paklausė prisiminusi Kajos baimę.

[Kaja Adams]

Kaja guodžiamai nusišypsojo. Jai buvo gaila, jog varniukės mama ir močiutė tikisi iš jos tiek daug, kad Lina turi baimę jas nuvilti.
- Ai... - atsiduso Kaja. - Dar tik kai atvykau Hogvartsą, pirmame kurse, bibliotekoje jis prie manęs prisikabino. Taip iš niekur nieko. Ir... ir jis sudaužė mano kompiuterį. Taip, žinau, kad gal ir kvailai atrodau kitiems su žiobariškais prietaisais, bet kartais vis tiek viliuosi, kad gal kur nors įsijungs. Ypač tada vyliausi. Tą kompiuterį kerais man sutvarkė, aišku, ne jis. Jis net neatsiprašė. Bet vis tiek. Tai buvo ne tik daikto gadinimas, tai buvo pažeminimas...
Kaja galėjo pasidžiaugti, jog apart rudens pirmame kurse su Eion daugiau reikalų neturėjo. Tačiau visuomet jausdavo įtampą, kai berniukas būdavo netoliese.
Dabar mergaitė galvojo apie tą dieną. Ir apie tai, ar klastuolis yra vertas, jog kaukas pavirstų į jį? Galbūt reikėtų kažkaip pakovoti su šia baime? Tačiau ilgai apie tai mąstyti Kaja negalėjo, mat iš kažkur, turbūt iš kito kambario, pasigirdo bildesys. Grifiukei net oda pašiurpo.
- Lina, aš galvoju, gal jau eikime iš čia, - rimtai pasakė Kaja.

[Lina Catamans]

Lina atsakė į Kajos šypseną. Tada klausėsi jos istorijos su klastuoliu. Na tai tikrai buvo žiauru. Na taip, nešiotis kompiuterį gal kiek ir kvailoka, bet vistiek. Juk Kaja iš žiobarų pasaulio kaip ir Lina. Todėl Lina puikiai suprato, kad yra sunku priprasti, kad čia viskas kitaip. Kad neveikia jokia elektronika. Kartais tai išties liūdino Liną. Ji pasiilgo muzikos, interneto. Todėl ji suprato Kajos norą išlaikyti viltį.
- Bet tai taip žiauru! Kodėl jis taip! Na taip kompiuteriai čia neveikia, bet vistiek. Kam jam į kitų reikalus kištis. Jei tu nori pabandyti, tai tau niekas neturi trukdyti. Ne jo reikalas. Nesuprantu tokių žmonių. Labai gerai, kad tavo kompiuterį sutaisė. Man kartais gaila, kad čia niekas neveikia.
Vos tik ji tai pasakė iš gretimo kambario pasigirdo keistas bildėsys. Staiga Lina prarado visą susidomėjimą tuo, kas dar gali slypėti šiame dvare todėl Kajai pasiūlius dingti, ji su džiaugsmu sutiko. Dvi draugės išbėgo iš nelemtojo kambario ir iš dvaro išrūko nesidairydamos atgal.