0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #105 Prieš 6 metus »
Mikliai sugavusi spalvingą puokštę gelių raganaitė į ją įsistebilijo o dieve... kažką rimto pabandžiau, nepavyko, tai jis vėl pradeda... gal skelbt lygiasias? Tegu juokiasi... žiūrėsim kas bus... prisidirbo...
-Ačiū! Ir kovos, ir šiaip prasme! Gražios gėlės, bet finikso! - nurodė į iš ties gražią puokštę, - pulk! Nu va, pažiūrėsum kas juoksis dabar... - ,,rimtai" pašnekėjus, ji vos sulaikė juoką, kai spalvinga puokštė gelių, lyg lazda Švilpiui bandė ploti per galvą. - pasiduodi? Tu mane gali, kad ir nedovanotinais kerais kankinti, aš vistiek tą patį... um, Šer, tu moki ką nors kito? Nes atsibido... gaivink atmintį! beje, graži puokštė! - be pašaipos, bet su menku nuobodolio prieskoniu pagyrė Koliną. baigiam... aš pasiduosiu... noriu miego... nepadiduosiu, tegu patys kažkas ateina ir mus nutraukia, o jei ne, tai aš užmigsiu lygioj vietoj
-Auuuchhh... -nusižiovavo mergytė ir įsižiūrėjo į medį. - Žiūrėk, koks keistai mėlynas medis, - nežinia kaip išsprūdo Švilpei mėlynas medis? Akiniai, per atostogas pirmu reisu eisiu pas okulogą, ar kaip jis ten vadinasi
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Šerė Bridon »
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #106 Prieš 6 metus »
-Ne, gerai rimtai baigiam,-nusijuokė Keitas visiškai nebenorėdamas kautis. Jei tai išvis buvo galima pavadinti kovą. Jis juk ką tik į Šerę puokštę paleido. Na ir smagu... Kas per kovos? Gi mes abu pirmam kurse. Abejoju ar šitaip įmanoma gera kova, kai abu kerų beveik nemokam... Bet aš tai pats kaltas, kad į pamokas beveik nevaikštau, o ji tai nežinau... Mėlynas medis? Pradedu galvot, kad šiai mergaitei su galva negerai...
-Kokie dar mėlyni medžiai?-Keitas apsižvalgė. Gal garbanos ant akių ir buvo kaltos, kad jis nieko nematė. Jas nusipurtęs nuo veido apsižvalgė stebėdamas ar pamatys tą ypatingąjį, mėlyną medį, bet apsižvalgęs tematė paprastus medžius,-Rimtai pas akių gydytojus nueik,-sukikeno švilpis.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #107 Prieš 6 metus »
-Labai ačiū už patarimą nesvaik, - pašaipiai padėkojo ir pavartė akimis. - O gal, žinai kiek laiko trunka kova? Neateis čia niekas nutraukti jos? pasvajok. nieko nemeginsi dar? Ne? Gal skelbiam lygiasias? Ar dar ką nors dėsi? kaip gerai būt legilimantais... arba metamorfagais... o jeigu jis legilimantas? ,,rimtai pas akių gyditojus nueik" bet aš neminėjau, garsiai, jog eisiu... tik mintyse... aš noriu miego... man jau plaukai išsileido... o ką jis galvoja? Tą patį kaip ir visi... bet ten yra tikrai mėlynas medis... ooo, baik. Nėra. Dar pasakyk, jog skraido vienaragiai. Aš matau, ką noriu matyti... , - Šerė pagalvojo, paburbėjo ir pasitaisė geltoną šaliką.
-įdomumo dėlei... reparo! - Švilpė nutaikė į susilamdžiusias gėles, ir jos susitvarkė. Padiėmusi gėles į rankas, ji ėmė apžiūrinėti jas dar kartą, - vis del to gražios gėlės... - dusliai pagyrė geles.
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #108 Prieš 6 metus »
-Ee, nebūk tokia pikta, kaip kokia ragana,-išsiviepė Keitas. Ji gi ir yra ragana idiote tu! Aghhh, kartais aš toks kvailas
-Manau kova jau kaip ir baigėsi, nes aš kovot tai jau tikrai nenoriu. Kaip ir lygiosios, nes tu mane apdaužei su knyga, o aš į tave paukščius pasiunčiau. Kaip ir vienoda žala. Na mano plaukus daug labiau negu jos suvėlė, tai gal man didesnė žala Keitas vėl nusipurtė nuo veido savo aviniškas garbanas, kurios atrodo buvo jam tikra našta. Būtų dabar pat jas nusikirpęs, bet kažkaip visą laiką jų gailėdavo. Aš kaip kokia merga... Net plaukus pasitrumpint bijau. Išgirdęs švilpės ne tokį ir malonų pagyrimą vis tiek išsiviepė,-Pats žinau, kad gražios. Imk ir dar vieną puokštę,-šyptelėjo šelmiškai tamsiaplaukis,-Orchideous!,-dar vieną puokštė atsirado lazdelės gale ir jis vėl paleido gėles į Šerę juokdamasis.

*

Neprisijungęs Elzė Merė Smitherson

  • Burtininkė
  • ****
  • 215
  • Lytis: Moteris
  • but being alone gave me room to heal
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #109 Prieš 6 metus »
-Na, jau suaugusios burtininkės nėra jau tokios piktos... nors apie kurią kalbi? - aršokai, bet mielai ir mokytojiškai atšovė į pykčio palyginymą. kaip malonu. Turbūt čia buvo vienas jo lėkštų juokelių. Kokia aš nepikta. Ha. Viskas nebesikausim? Tinka, man atsibodo... noriu miego. Dar tegul paskaito pamokslą apie žalą. Nieko, paklausysiu...
-Lygiosios. - Šerė priėjo prie Kolino ir paspaudė ranką. Gavusi antrą puokštę gėlių ji papūkštavo ir padėkojo
-Ačiū, sekmės ir labanakt, - mergytė keistai šyptelėjo, ir žodžiai nuskambėjo maloniai. -Aapči! Jei susirgsiu, kaltas būsi tu. Gmh, gmh, - nusičiaudėjo ir pažiurėjo ledinėmis akutėmis. Švilpė apsisuko ir nubėgo kambarin. Turėdama omenį labanakt, ji nusprendė eit miegot, bet smarkiai apsiriko. Iki nakties ji tyrinėjo puokštes ir mokėsi Orchideous kerų...
carried away by a moonlight shadow


*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #110 Prieš 6 metus »
Keitas, net nespėjo atsisveikinti, kai švilpė išbėgo.
Na ir keista, ta Šerė... Bet aš buvau draugiškas. Turbūt. Ką aš apgaudinėju? Aš gi visada draugiškas, nors kartais, eh... Keitas, kurį laiką stovėjo it įkaltas į žemę ir nejudėjo, net nekreipdamas dėmesio į ant jo krentantį sniegą. Vaikinukas galiausiai atsitokėjo ir nutarė, kad jei nenori virsti varvekliu reikia grįžti į pilį. Keitas lėtais žingsniais, vis paspardydamas sukietėjusį sniegą ir batų kulnais suaižydamas ledo balutes. Rudaplaukis vis pasvajodamas apie karštą kakavą ir minštus adialus paspartino žingsnį.  Švilpio figūrėlė vis tolo ir tolo, kol nebesimatė, net jo nenormalių garbanų ir Keitas, net su tamsiais rūbais, bet pradingo balte snaigių margumyne.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #111 Prieš 5 metus »
Žvarbus rytas ir dar vėsesnė naktis šįkart paliko žemėje pėdsaką. Šerkšnas dengė jau gelsti pradėjusią žolę, kuri traškėdama lūžo, kai tik penktakursės varnanagės Kotos maži žingsniai atsiremdavo į stiebelius. Per metus taip ir nepametusi savo įpročio, garbanė lėtai ėjo priekin šokio žingsneliu, niekada taip ir nepradėjusi normaliai vaikščioti.
Kažkur tolumoje čirpiant paukšteliui, Kota sustojo ir ėmė suktis, spyruokliuoti ir tūpčioti, tarsi medžių ošimas ir paukščio čiulbesys būtų puiki muzika mūsų mažajai balerinai. Aplink ją plasnojo Aurora, taip mylima balta balandė, plasnojo kartu su ja, tarsi irgi šoktų įsivaizduojamos muzikos ritmu. Vis svysčiojant sidabriniams plaukams, Kota tai leidosi, tai kilo, darydama piruetus.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #112 Prieš 5 metus »
  Buvo šaltas ankstyvo rudens rytas ir, savaime suprantama, visi nuobodos kiurksojo šiltose lovose, tačiau Elkė nebuvo viena jų. Anksti atmerkusi akis, mergaitė slampinėjo Hovartso apylinkėse, tyrinėdama gyvūniją. Pirmakursė vis užmesdavo akį į tolėliau stūksantį mišką, vildamasi, jog galėtų jame paklaidžioti, tačiau prisiklausiusi įvairiausių istorijų net drąsuolė pirmąkart į girią viena žengti neketino.
  Pradėjus šalti nosies galiukui, moksleivė paslėpė savo veidelį po raudonu šaliku, derintu prie senelės pirkto žalsvo, nėriniais dabinto palto, o tai reiškė, kad, nors jautėsi šilčiau, strazdanė beveik nieko nebematė. Tikriausiai dėl to ir nepastebėjo smėlėtojo tako iki pat tos akimirkos, kai ant jo padėjo vieną savo nudėvėtų kerzų. Pėdutė, planavusi toliau žingsniuoti kietu grindiniu, nebuvo pasiruošusi smėliui, tad kryptelėjo į šoną bei tapo Arletės bučinio su žeme priežastimi.
  Pagulėjusi kelias akimirkas, tamsiaplaukė įvertino padėtį (skaudėjo kelį, tačiau jis nebuvo lūžęs ar išnarintas, mat, trumpai tariant, tokias traumas vienuolikmetė gerai pažinojo), atsilaisvino kelią iki pasaulio - nuvyniojo gigantišką šaliką nuo savo kaklo - ir lėtai pakėlė galvą.
  Pirmas dalykas, kurį išvydo, buvo už šiokio tokio atstumo besisukiojanti balerina, ir iš pradžių Nieuwhof manė, kad ją tik įsivaizduoja, tačiau galvos svaigulys blėso, o šokėja nedingo.
  - Ar tu tikra? - galiausiai sušuko klastuolė, vis dar tebetysodama ant šalto smėlio.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #113 Prieš 5 metus »
Kai pagalvoji, žmogaus smegenys veikia keistai. Ypač klausa. Jei koncentruojiesi į vieną dalyką, labai dažnai kito ne tik negirdi, bet net ir nesusimąstai, kad kažkas gali ten būti, o pastebi tik tuomet, kai kažkas prabyla. Galbūt nėra sunku apsidairyti, tačiau čia irgi keistas žmogaus fenomenas - kai įsijauti, dažniausiai užsimerki.
Taip ir Kota, sukosi vėjyje, negirdėdama nieko, tik paukščius aplink, nematydama nieko, tik jausdama virpančius vokus dengiančius jos sodriai mėlynas akis. Ilgi sidabriniai plaukai, nevaržomi ir nesusegti, švelniai glostė jos nugarą, tamsiai violetinis sijonas kontrastavo su jos pernelyg balta oda, o pakabinta ant šakos mantija plevėsavo vėjyje tarytum vėliava. Šalo mergaitė, šalo, bet ko tik dėl baleto nepadarysi.
- Oi,- nustebusi šūktelėjo ji, kai pagaliau išgirdo kažką su ja kalbant. Prieš ją ant žemės tysojo mergaičiukė, matyt, su ja ir kalbėjusi. - Ar aš tikra? - suglumo Kota, pagaliau vėl apsisiausdama mantiją. Papešiojusi išlindusį siūlą varnanagė vėl atsisuko į mergaitė. - Aš manau, kad aš tikra, kitaip, ko gero, čia nesimokyčiau. Ar tu tikra? - penktakursė ištiesė sužvarbusią ranką klastuolei, siūlydama pagalbą atsistoti.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #114 Prieš 5 metus »
  - Hmm, - suraukusi antakius nusistebėjo Elkė, maniusi, kad šokėja sukasi tik jos galvoje. Norėdama įsitikinti, kad neprasidėjo haliucinacijos, mitriai apsižvalgė bei, pastebėjusi šalimais gulintį kankorėžį, mestelėjo jį nepažįstamajai, vildamasi,jog ji nekirs kiauriai kūno. - Aš tikra. Galbūt. Tikriausiai. Nežinau. Matai, viskas sudėtinga, nes aš juk galėčiau būti tik tavo fantazija. Kaip ir tu galėtum būti tik manoji, - tauškė išpūstakė.
  Prieš strazdanomis nusėtą veidelį ištiesta ranka sukėlė pirmakursės šyseną. Į ją įsikibusi, klastuolė strykelėjo aukštyn, tuo metu betardama trumputę padėką. Drąsuolė nenustebo, kad ši varniukė buvo aukštesnė, mat tamsiaplaukė savo dydžiu priminė nykštuką.
  - Tu tikriausiai irgi pirmakursė, tiesa? - pasiteiravo veikiau iš mandagumo, nes savo spėjimu mielo moksleivės veidelio dėka buvo kone  įsitikinusi. - Ar jau lankeisi kokioj pamokoj? Kaip kambariokės? Matei vaiduoklių? - ėmė berti klausimus, net nesulaukusi atsakymo į ankstesnį.
  Nors pabendrauti per savaitėlę Hogvartse olandė spėjo su dauguma bendramokslių, tikrų draugų dar nebuvo susiradusi, o ši balerina atrodė kaip gera kandidatė. Be to, ir šokti galėtų pamokyti.
  - Oi, kaip visada, pamiršau prisistatyti. Aš Elkė. Elkė Bondas, - nutaisiusi rimtą veido išraišką, žemesniu nei šprasta balsu išpyškino. Tik po to pagalvojo, kad burtininkė gali būti grynakraujė bei nemačiusi jokių žiobariškų filmų.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #115 Prieš 5 metus »
- Ei, - stryktelėjo Kota, kai į ją atsitrenkė kankorėžis. Žinoma, smūgis buvo nestiprus, tiesą sakant, jai visai neskaudėjo, tiesiog tai ją šiek tiek išgąsdino. Pasitrynusi ranką, į kurią kankorėžis ir pataikė, ji padėjo mergaičiukei atsistoti. - Na, nori tikėk, nori ne, bet tu nepanaši į mano fantaziją. Mano fantazijos dažniausiai sukasi apie Elzą iš „Ledo šalies“. Ko gero, tai būtų mėgstamiausias mano Disnėjaus filmas, nors kitų aš nesu mačiusi, Kerė man rodydavo tik vieną... - ėmė garsiai samprotauti penktakursė, rankoje droviai gniauždama sijono kraštelį. - Oi, kiek daug kalbu, atsiprašau, - tyliai numykė ji, ūmiai susivokusi, kad Disnėjus ir jo filmai sutiktai mergaitei gali visai nerūpėti. Žandus išpylus skaisčiam raudoniui, tokiam ryškiam, kad net negalėjai pasakyti, kur prasideda strazdanos o kur jos baigiasi, Kota nervingai sukikeno.
Mergaitei bekalbant, Kota pagaliau ėmė ją šiek tiek apžiūrinėti. Nesupraskit klaidingai, varnanagė jokiu būdu nėra rasistė, tačiau vis tik ji pirmą kartą mato kitos rasės atstovę. Viskas, nuo pasišiaušusių garbanotų plaukų iki putlių lūpų, Kotai atrodė taip įdomu ir nepakartojama. Juk pati buvo balta, kaip vienkartinė lėkštutė, nenuostabu, kad tokia tamsi oda ją šitaip žavėjo.
- Oi, - vėl aiktelėjo Kota, šįkart nurausdama tik truputėlį. - Aš penktakursė. Bet, jei vis dar įdomu, pamokos įdomios, labiausiai patinka, ko gero, herbologija, o su kambariokėm lyg ir neblogai sutariu, bet daug nekalbam. Ko gero, tiesiog nelabai su jom sutampu, supranti? - nusišypsojo ji. Toji šypsena veide dar labiau sužibo, kai ant jos sidabrinės galvos nutūpė balandis. - Aš Kota, o čia Aurora, - užvertė akis varnanagė žvilgsniu rodydama į baltą paukštį ant galvos.

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #116 Prieš 5 metus »
  Kai pamatė, jog kankorėžis nepažįstamosios neužgavo, Elkė kiek lengviau atsipūtė. Kartais padarydavo kokį veiksmą, visai neapgalvotą, tiesiog tokį, kuris tuo metu, tą konkrečią akimirką, atrodydavo teisingas, negalvojant apie pasėkmes. Buvo nesyk nudegusi, tačiau vis tiek nepasimokė.
  - Oho, - linksmai nusistebėjo, varniukei prabilus apie Disnėjų, - aš tikrai neatrodau kaip Elza. Veikiau visiška priešingybė. Nors neaišku, - neužsičiaupė, - koks Elzos ūgis, kartais ji visai žema atrodo, tai, jeigu šitoks faktas galėtų būti laikomas tiesa, visa priešingybės teorija nuplauktų, - sukrizeno, nerišliai pabaigusi mintį.
  Pastebėjusi raudonus bendramokslės skruostus, Alė pagalvojo, jog gal čia jos nusišnekėjimas buvo kaltas, ir pamėgino taisyti situaciją:
  - Atleisk, aš tiesiog esu, na, žiobarų kilmės, tad augant gan dažnai tekdavo žiūrėti įvairius filmukus, ir... turbūt kartais reikėtų tiek daug nepliurpti, - meiliai šyptelėjo nelabai drąsiai pašnekovei.
  Bet tą šypseną greitai pakeitė klausiamai suraukti antakiai. Gal pirmakursė tik išsigalvojo, tačiau narsuolei pasirodė, kad šviesiaplaukė ją gręžė akimis. Ir nors visai tam neprieštaravo, mat dėmesio nesigėdijo, buvo įdomu sužinoti, kodėl atkreipė tokį dėmesį. Norėdama tai išsiaiškinti, magė demonstratyviai sukryžiavo rankas ant krūtinės bei pažvelgė į nepažįstamąją pasiaiškinimo prašančiu žvilgsniu.
  O veido išraiškos, panašu, šokėjos draugijoje ilgai neužsibūdavo. Dabar strazdanotą veidelį užvaldė šokas: putlios lūpytės nežymiai prasivėrė, tamsios akys išsiplėtė it animaciniame filmuke,  nosytė susiraukė, lyg parodydama šiokį tokį nepatiklumą.
  - Penktakursė?! Ar gerai nugirdau? Negaliu patikėti! - nuostabą išreiškė tamsiaplaukė. - Neįsižeisk, nespėjau pažinti ir dar nežinau apie tavo, ee, protinius gabumus, - nutaisė perkreiptą išraišką, - tačiau išvaizda tikrai atrodai jaunesnė. Turbūt nuolat tai girdi, - atsiprašomai pridūrė.
  Kotai prisistačius, Nieuwhof linktelėjo kartą jai bei kartą itin dailiam paukščiui, o tuomet apie save papasakojo ir pati:
  - Aš Elkė. Elkė Arletė Nieuwhof, jei jau visai tiksliai, bet mane dažnai vadina Ale. Ir, kaip jau turbūt supratai, esu pirmakursė, tad nieko nenutuokiu, - prisipažino naujai draugei.

*

Neprisijungęs Kota Lunalight

  • V kursas
  • *
  • 167
  • Taškai:
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #117 Prieš 5 metus »
  Kota kiek suraukė antakius, mat, tiesą pasakius, ji ir pati nežinojo kokios kilmės esanti. Žinojo, kad ją užauginę globėjai buvo žiobarai, tačiau kas per velniai jos biologiniai tėvai - vienas Jėzus težino.
  - Šiaip, visada maniau, kad Elza aukšta, bent jau lyginant su Ana, bet vėlgi, toji jaunesnė, tai gal jos abi žemo ūgio, nes su kitomis moterimis jų vienoje scenoje nematyti... - tauškė ji. Šios mintys, ko gero, ilgai kamavo merginą, keista, kad tik dabar varnanagė jas pagaliau išsakė. - Nesijaudink, viskas gerai gi. Mane irgi užaugino žiobarai, nors, pasakysiu paslaptį, - apsižvalgė ji aplink ir pasilenkė prie pirmakursės. - Aš pati net nenutuokiu kokia mano kilmė.
  Balerina atsiduso ir atsisėdo ant žemės. Aplinkui sijonas išsiskleidė kaip koks gėlės žiedas, kojas, net per storas pėdkelnes, ėmė gelti šaltis, tačiau Kota niekada juo nesiskundė. Priešingai, dažniau netgi skundėsi karščiu.
  - Atsiprašau, - vėl nuraudo ji, šįsyk jau kaip reikiant susigėdusi. Ko gero, jos apžiūrinėjimas Elkei pro akis neprasprūdo (o Kota taip meldėsi visų įmanomų dievų, kad klastuolė būtų to nepastebėjusi). - Matai, tiesiog pirmąkart matau kitos rasės žmogų. Neįsižeisk, tikrai, nieko blogo nenoriu, tiesiog man įdomu, kaip matai, pati nesu nei įdegusi po vasaros, nei ką, tai žinai... - nutęsė varnangė, sukdama garbanėlę aplink pirštą.
  Prie kojų šleptelėjus keliems medžio lapams ir kaštonui, Kota ėmė lapelius plėšyti į mažučius gabalėlius. Kaulėti pirštai jau buvo bepradėję stirti, tačiau tas keistas tirpumo jausmas visai nekliudė, gal net ir patiko.
  - Aha, - numykė ji, nudraskydama kotelį nuo lapo. - Kartą, kai buvau trylikos, gavau bilietą vaikams iki dešimties metų. Kartais tokia išvaizda praverčia, žinai, - šyptelėjo Kota, šįkart paimdama kaštoną ir vilkdama jį iš dygliuoto kiauto. - Mano pavardė yra Lunalight. Draugai mane vadina tiesiog Kota. Nežinau, Ale, juk galiu tave taip vadinti, tiesa? Tai va, nežinau, kažkokių trumpinių ar pravardžių neturiu, - numykė Kota ir pasikasė viršugalvį. Sukliudyta Aurora purptelėjo ant merginos kelių ir ėmė kedentis plunksnas. Balerina gūžtelėjo pečiais ir vėl pažvelgė į Elkę, tiesdama ranką, kurioje, šįsyk, buvo glotnus šviežias kaštonas. - Nori kaštono?

*

Neprisijungęs Elke Arlette Nieuwhof

  • I kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • always take a banana to a party
Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #118 Prieš 5 metus »
  - Niekada nebandei aiškintis? - susidomėjo smalsuolė, nepažįstamajai prasitarus apie jos neaiškią kilmę. - Nenoriu pernelyg kištis, tačiau... Argi tai nebūtų smagu? Kaip koks nuotykis! - tryško džiugesiu mergaitė. - Niekad nesu tokio patyrusi, tik knygose apie juos skaičiau.
  Kai balerina pritūpė ant žemės, Elkė atkreipė dėmesį į neįtikėtinai dailiai atrodantį sijoną. Jis priminė gėles, augusias močiutės sode.
  - Ar... Ar galiu paliesti? - viltingai pasiteiravo išplėstakė. - Jis toks dailus, toks smagus! - kone šokinėjo iš laimės. - Nemanau, kad turėčiau pakankamai kantrybės tokiam, hmm, šokiui, bet labai gerbiu tavo pasirinkimą, - kiek rimtesniu veidu tarė. Alės mama nuolat kartodavo, jog vienuolikmetės entuziazmas kitus muša iš vėžių.
  Deja, greitai vidinis linksmumas išblėso. Nors ir žinojo, kad varna nenorėjo nieko blogo, jos prisipažinimas apie keistą garbanės išvaizdą iš miego prikėlė kelis ne pačius maloniausius prisiminimus. Priešingai nei dauguma juodųjų, olandė niekuomet nepergyveno apie savo odos spalvą, ja net labai didžiavosi, ir niekam tai nekėlė nemalonumų, tačiau buvo dar kai kas... Strazdanos. Matote, nors porcealianinės lėlytės kone visos jų turi, žmonės buvo pratę prie rudos odos lygumo. Todėl neįprasto veidelio savininkė sulaukdavo nemažai patyčių.
  - Viskas gerai, - nenorėdama daugiau šnekėti ta tema, ranka numojo klastuolė.
  Moksleivę paglostė kandus šaltukas, tačiau priešais sėdinti burtininkė, nors žymiai trapesnė, atrodo, nejuto jokio diskomforto, tad Hogvartso naujokė tik apsupo save rankomis.
  - Gal galiu tave vadinti Koko? - paklausė, parodydama dantukus. - Tai taip smagu, nes, matai, Koko yra gan egzotiškas vardas, o tu... Tu atrodai kaip mažiausiai egzotiškas žmogus, kokį sutikau per visą savo gyvenimą, - sukikeno mergaitė. - Nors, žinai, tie kokteilių skėtukai, na, tie iš popieriaus, kur smagu tarp pirštų sukti, tai va, jie primena tavo sijoną, - darkart jį nužiūrėdama pripažino pirmakursė.
  - Ir ak, taip, noriu! - į pasiūlymą atsakė putliaskruostė. - Ar kada esi ragavusi kaštonų kavos? Girdėjau daugybę, - ištęsė balses, - rekomendacijų, tačiau niekad nebandžiau.

*

Anmeya

Ats: Smėlėtas takas
« Atsakymas #119 Prieš 5 metus »
  Nors VML praėjusiais metais praėjo sėkmingai, nors Roana atsisakė taip nėmėgstamų ateities būrimo, apsigynimo nuo juodosios magijos ir herbologijos. Tačiau kai kas sulaužė ramų Roanos gyvenimą ir tai visai ne Keito išdavystė.
  Iš kažkur vidury nakties šalia jaunuolės, ant staliuko atsiradęs minčių koštuvas kaip reikiant sutrikdė šeštakursę vos žvilgtelėjus kieno prisiminimai ten laikomi. Paauglė matė save, tik jaunesnę ir su Varno Nago uniforma. Pažvelgusi kelis prisiminimus, Roana viską prisiminė. Neveltui žiobariškame pasaulyje sakoma - prisiminimai grįžta kai to labiausiai nereikia. Būsimoji kvidičininkė pamačiusi tokią savo praeitį nebegalėjo užmigti. Jai sunku buvo patikėti, kad ji nepriklauso Amnetoms, o dažnai Cukriniame Kiškutyje besilankanti Neptūnė yra jos tikroji sesuo.
  Apsirengusi, šėšėliu išsėlino iš miegančios pilies. Išsyk patraukė link ežero - vanduo įkvėpdavo apmąstymams, o oras. Grynas oras skverbėsi po kiekvieną odos plyšelį ir gaivino jaunuolė. Dabar Amneta-Eimešvilė suprato, kodėl puikiai jaučiasi ore, tuo tarpu kai Gaja vos ne vos išsilaiko ant šluotos. Blondiniškų plaukų savininkė jau seniai žinojo, grifų stichija ugnis, varnų - oras, švilpių - žemė, o klastuolių - vanduo. Ji puikiai prisiminė, kad buvo visai ne švilpiška šeimos narė. Visada atstumtos ir užguitos pilkaakės charakterį suformavo gyvenimas. Dar pati paskirstymo kepurė svarstė ar į Varno Nagą ar į Klastūnyną paskirti mergytę. Matyt matė daugiau varniškumo jei jau mėlynuosius net du metus atstovauti teko. Gulėdama ant smėlio, žaliaakė žvelgė į dangų. Jai nebebuvo šalta, ji negirdėjo į krantus atsimušančio vandens, nakties gyvūnų garsus iš Uždraustojo miško.
  - Roana Mirabetė Eimešvilė. - Tyliai sušnabždėjo savo tikrąjį vardą, o akyse pasirodė ašaros. Nors ji ir buvo stiprus žmogus, tačiau ne kiekvienas galėtų pripažinti pamirštą tiesą ir galvoti kaip gyventi toliau. Rankove nusibraukusi ašaras švilpiavarnė atsisėdo. Ji puikiai suvokė turinti gyventi toliau. Ji - pilnametė mergina, galinti priimti sprendimus pati. Nors sumišimas vis dar vyravo žaliaakės mintyse, tačiau Mirabetė žinojo turinti būti tokia kokia ji yra. Dabar daug kas pasikeis.