[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gal Auris tikrai gali jį suprasti? Kas ten žino. Blogiau tai, kad Eion nebuvo tikras, ar nori kalbėti. Laikas šitame kabinete iš viso tapo kažkokia nesąmone. Nelabai suprato, kodėl turėjo čia ateiti, ir ką Auris norėjo jam pasakyti. Bet nespėjo nieko pasakyti - nesugalvojo, ką. Bet Auris ir vėl pradėjo kalbėti apie prakeiktą profesorių Levinsą.
- Maniau, kad pažymiai rašomi už pamokos darbą, - nepatenkintas ištarė Eion. Gal tada ir jis gali rašyti pažymius profesoriams? Keit ir Levinsui prirašytų galybę trolių už blogą elgesį su mokiniais. Ir tada direktorė turėtų juos išmesti iš mokyklos.
- Jis manęs nekenčia. Galite negaišti laiko, - abejingai pasakė. Išties nebebuvo skirtumo, ar Auris kalbėsis su Levinsu, ar ne. Jeigu nori, tegul pasakoja, kad Eion gyvena jo namuose. Viskas per daug beprasmiška. Kaip ir šitas pokalbis.
Buvo šiek tiek keista, kad Auris nereagavo į pažadą nedaryti nieko blogo, bet gavęs leidimą išeiti Eion sutriko. Neabejojo, kad profesorius papils dar galybę pamokslų, todėl dabar nebežinojo ką daryti. Galiausiai pasielgė priešingai - priėjo prie artimiausios kėdės ir atsisėdo. Turbūt ką nors reikėjo pasakyti apie Airiją, tad Eion galiausiai ištarė:
- Negi jūs man atleistumėte bet ką?
Ne, daugiau blogai nesielgs per Aurio pamokas. Gal iš viso pasistengs negadinti profesorių gyvenimo. Bet tą suprasti vis tiek buvo sunku. Kaip ir Auris jo niekada nesupras, nors taip ir nepabandė paaiškinti, kodėl elgiasi būtent taip.

[Auris Senkleris]

Gaila, bet berniukas taip ir nepaaiškino ko jis nesupranta. Pats Senkleris buvo įsitikinęs, kad Eion elgesi taip, kaip elgesi dėl to, kad nepatyrė kitokio bendravimo. Tik per smurtą, barnius, patyčias. Kažkada jis užsiminė apie didesnius vaikus, kurie šaiposi iš mažesnių gyvenančių tame pačiame kambaryje. Tai buvo labai seniai. Taigi Eion pasidarė toks kerštingas. Koks daugiau galėtų būti? Na. Bet galbūt jam atrodė neteisingai ir tai norėjosi suprasti. Labai norėjosi suvokti tokio elgesio teisingas priežastis.
- Žinai Eion, kai aš buvau tavo amžiaus ar dar jaunesnis. Nors ką čia... Ir kai suaugau maniau, kad aš turiu kontroliuoti situaciją, kad niekas ir niekaip negalėtų manęs įskaudinti, įžeisti. Kai buvau paauglys dėl to, kad man pasirodydavo, jog kažkas kaip tik ir taikosi man ką nors pasakyti ar padaryti galėdavau pasielgti tikrai žiauriai. Visai kaip tu dabar. Kai suaugau buvau toks pat. Bet tik supratau, kad toks būdas, toks atviras kerštingumas nieko gero neneš. Ir tam, kad į žmones imčiau žiūrėti kitaip prireikė nemažai laiko. - Pradėjo tą temą, nors Eion neketino atsakyti į tą klausimą. Bet galbūt Auriui pradėjus Eion panorės pratęsti ir tada jis galės suprasti daugiau.
- Taip. Pažymiai rašomi už pamokos darbą. Bet ar nemanai, kad profesorius Levinsas jau nebežino kaip turėtų elgtis? Aš nesakau, kad tai gerai, jog gadina tau pažymį. Bet tiesiog jam atrodo, kad taip tavo elgesys pasikeis. Na taip. Jis tavęs nemėgsta, nes nežino ką su tavimi daryti. Bet juk ta problema niekur nedings ar ne? Reikia ją spręsti ir galiu pabandyti tai padaryti. Štai tu sakei, kad pasistengsi gražiai elgtis per žiobarotyrą. Aš tikiu, kad tą ir padarysi ir tuo pabandyčiau įtikinti ir Juzefą. - Auris beveik manė, kad Eion išeis. Bet matyt suveikė atvirkščias efektas. Nes vaikinukas turbūt nesitikėjo, kad Auris leis jam išeiti. Jis pasiliko.
- Eion, tu ne žaisliukas, kad pažadėčiau tau ką nors, gyventume kartu, o paskui nutikus kažkam, kas man nepatinka išmesčiau tave lauk. Aš noriu tave suprasti, noriu tau padėti kiek pakeisti savo elgesį. Noriu, kad tu suprastum kodėl negalima daryti vienų ar kitų dalykų. Ir aš žinau, kaip sunku pakeisti savo nuostatus. Eion, aš pats jų turiu daugybę. Ir su kai kuriais kovoti reikia iki pat dabar. Tarp mūsų gali kilti kokių nesusipratimų, pasipykimų. Bet tai juk normalu. Ir aš dėl to niekur tavęs neišsiųsiu. Apskritai neturiu tokių minčių.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris pradėjo pasakoti apie savo jaunystę, o tai Eion patiko. Visų pirma, taip profesorius tarsi parodė pasitikintis. Nelaikantis jo kažkokiu blogiu, kurį reikia kuo greičiau sunaikinti. Be to, vis išlendantys panašumai leido pačiam labiau pasitikėti Auriu. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kaip dabar jaustųsi, norėjo tai daryti.
- Gal man irgi reikia daugiau laiko, - tarstelėjo, nors nė kiek neabejojo, kad niekada nepasikeis. Žmonės yra blogi, ir reikia daryti viską, kad nuo jų apsisaugotum. Kiti turi jo bijoti, gal bent taip nekenks. Bet jeigu Auris jau pakeitė nuomonę, turbūt neverta bandyti jo įtikinti, kad teisus buvo anksčiau. Kada nors ir pats tai supras.
- Bet kodėl jūs su manimi kalbatės, o profesorius Levinsas tik rėkia ir pradangina mano pamokos darbą? Jis nė nebando su manimi kalbėtis! Jūs patikėjote, kad kalbėti verta. Jis ne. Vadinasi, ir man nėra prasmės stengtis prie jo kitaip elgtis.
Jis ne žaisliukas. Ar tikrai? Kaip tik tuo visą gyvenimą ir buvo. Žaislu kitų norams ir poreikiams patenkinti. Dar kartais skuduru. Kodėl dabar Auris sako kitaip? Tai buvo dalykas, kuriuo patikėti turbūt sunkiausia iš visko, ką šis profesorius kada nors sakė. Negali būti, kad Auris priimtų jį į savo namus net tada, jeigu jis, Eion, padarytų kažką labai blogo.
- Aš norėčiau ateinančią vasarą praleisti su jumis, - vos girdimai ištarė klastuolis. Ir ne, jis ne tik norėjo pasiimti marškinėlius. Jam iš tiesų patiko būti su Auriu ir netgi Timočiu.

[Auris Senkleris]

- Taip. Tokiems dalykams reikia labai daug laiko. Šitokius nusistatymus pakeisti yra sunku. Aš nesakau, kad reikia pasitikėti visais žmonėmis. Jų būna ir tikrai labai blogo linkinčių. Bet yra ir kitokių. - Tik kaip gaila, kad žmonių pažinimo pamokos kartais gali labai daug kainuoti. Juk būna ir taip, kad pasitiki ne tuo, kuo reikia ir labai skaudžiai nusivili.
- Nežinau Eion. Visi žmonės skirtingi. Kodėl? Kaip tik verta. Tada jis suprastų, kad labai klydo dėl tavęs. O be to. Jis vyresnis, o dar ir tavo mokytojas. Tu neprivalai jo mėgti, bet negalima išsišokti. Reikia rodyti tą elementariausią pagarbą. Tiesiog ramiai dirbti per pamokas ir tiek. Na, o jei net tada Juzefas ką nors darytų, rašytų tau blogus pažymius ar dar ką nors vien todėl, kad tai tu. Tada jau tektų jam atsakyti. - Draugai jie ar ne. Bet jeigu Auris žinotų, kad Juzefas tyčia sukirtinėja Eion. Tada turbūt tektų eiti pas direktorę. O gal iš pradžių kalbėtis su pačiu Juzefu. Juk norėtų žinoti viską iš jo pusės.
- Aš irgi noriu, kad vėl kartu vyktume namo. Tikrai Eion. - Taip. Būtų keista, jei kurio nors iš jų nebeliktų. O Auris norėjo Eion parodyti kitą gyvenimo pusę. Norėjo jam gražinti bent dalį vaikystės. Norėjo su juo visą tai atrasti. Išvykos, veiklos kartu, pokalbiai. Paprasčiausios kitiems taip įprastos buitiškos akimirkos.
- Tai, jog šiandien tave sudraudžiau visai nereiškia, kad norėjau išsiųsti. Gal tau atrodo, kad elgeisi teisingai. Kad bandei taip už save pastovėti ar parodyti, kad prie tavęs lįsti neverta. Bet šiuo pokalbiu tau tiesiog noriu pasakyti, kad šitaip sau atneši tik daugiau bėdos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl Auris toks įsitikinęs, kad jis pakeis savo nusistatymą? Jeigu pasikeitė pats, nereiškia, kad tą patį padarys ir Eion. Bet daugiau nesiginčijo. Jeigu čia ne areštas, o jie atėjo tiesiog pasikalbėti, geriau per daug nesidraskyti.
Deja, Auris ir toliau atkakliai gynė bjauriausią šitos mokyklos profesorių. Eion tiesiog negalėjo patikėti. Kaip šis žmogus gali taip gerai galvoti apie tą kvailį? Gal profesorius Levinsas Aurį papirko? Turbūt taip ir yra. Dėl to Auriui ir nereikia pinigų iš Eion, nes viską jau apmokėjo žiobarotyros profesorius.
- O kodėl suaugusieji neturi gerbti vaikų? - ramiai paklausė. Turėjo omenyje Levinsą, bet nejučia prisiminė ir kitus žmones, kurie tikrai nerodė pagarbos jaunesniems už save. Šiaip ne taip susilaikė nenusipurtęs ir vėl sutelkė mintis ties nemėgstamu profesoriumi. Auris žino, kad jis, Eion, nemėgsta Levinso, tad, jeigu ką, galės apsimesti, kad tiesiog pyksta. Apie nemalonius prisiminimus tikrai nepasakos.
- Aš pamaniau... - neužtikrintai pradėjo Eion, kai profesorius tarsi pažadėjo, kad jis galės grįžti į tą butą. - Maniau, kad jūs nenorite manęs daugiau matyti, - nedrąsiai užbaigė. Keista, kad Auris jam atleistų, regis, viską. Gal vis dėlto ne be reikalo norėjo jį vadinti tėčiu ir, maža to, prisipažino? Šiuo žmogumi galima pasitikėti, ar ne? Juk galima, ar ne?
Eion atsistojo ir priėjo prie Aurio. Kiek padvejojęs apkabino jį. Vis dar nenorėjo, kad profesorius jį neatsiklausęs leidimo liestų, bet pačiam apsikabinti buvo netikėtai gera.
- Aš noriu, kad jūs būtumėte mano tėtis, - sumurmėjo.

[Auris Senkleris]

- Turi Eion. Bet kartais suaugę visai to nepaiso. Jeigu kalbant apie Juzefą. Tai ko pasiekei per jo pamokas? Juk išties nieko tokiu elgesiu nepasiekei. Nieko gero. Tik tiek, kad dabar dar sunkiau sutarti. Tiesiog pasistenk ten tik mokytis. O jeigu net ir tada Juzefas norės tave sukirsti. Kaip ir sakiau jam teks atsiskaityti už tai. - Labai rimtai kalbėjo Senkleris. Jautė, kad pribrendo laikas kada tikrai su Juzefu pasikalbėti apie Eion ir jo ryšį. Auris šiaip abejojo, kad Juzefas tyčia imtų jį sukirtinėti. Kam jam to reikia? Ne. Auris tikrai nemanė, kad Juzefas imtųsi tokių žaidimų. Bet pakalbėti gal reikės.
- Tikrai niekada niekur tavęs neišsiųsiu. Nenoriu taip daryti. Ir žinau, kaip skauda, kai kas nors išmeta lauk. - Vaikinukui jį apkabinus ramiai stovėjo. Kaip visada elgėsi su juo atsargiai. Žvelgė į Eion šiltai ir draugiškai. Kaip norėčiau, kad tu suprastum, kad jau gali sustoti, nereikia galvoti apie tai kur pasprukti. Nereikia bijoti.
- Aš noriu būti tavo tėtis. Ir aš niekada tavęs niekur neišsiųsiu. - Tai vis dar gąsdino. Žodis tėtis gąsdino. Bet Auris norėjo suteikti Eion viską, ką galėjo. Tik nežinojo ar mokės tai padaryti. O tai, kad po šiandienos nesusipratimo Eion dar vis nori jį matyti, kaip savo tėvą labai šildė ir džiugino ir nustelbė visus siaubus.
- Atsiprašau, jei tave išgąsdinau ar nuvyliau per tą pamoką. Bet aš tik noriu, kad neprisidarytum bėdų. - Ir kad niekam kitam dėl to netektų nukentėti. Pagalvojo.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Norėjosi paklausti, ar Auris eina aiškintis su kiekvienu suaugusiu, kuris nerodo pagarbos vaikams. Ar rėžia pamokslus ir taip švaisto jų laiką? O gal tai daro tik su jaunesniais už save? Bet tada ir jis pats nesąžiningas. Bet viso šito Eion nepasakė. Auris būtinai rastų būdą atsikirsti, ir viskas pasidarytų dar blogiau. Vietoj to tiesiog pakartojo jau anksčiau sakytus žodžius:
- Jūs nesuprantate.
Bet vieną dalyką profesorius suprato puikiai. Bent jau taip atrodė Eion. Jis tikrai suprato, kaip baisu būti išmestam. Suprato, kad tai yra didžiausia baimė. Gal dėl to per daug ir nepyko už bjaurų elgesį. Už jį atsiprašyti Eion, tiesa, neketino. Tasai Ikelas buvo labai bjaurus ir turi tą žinoti.
- Ačiū, - neužtikrintai pratarė klastuolis ir atsitraukė nuo profesoriaus. Keistas tai buvo pokalbis. Ir nežinia, ko Auris tikėjosi. Galbūt ne to. Bent jau pats Eion buvo įsitikinęs, kad jie vienas kitą aprėks, o jis išeis iš kabineto trenkdamas durimis. Bet šis žmogus mokėjo jį nuraminti ir paveikti teigiamai.
Taip, Auris jį ir išgąsdino, ir nuvylė, bet Eion nenorėjo to prisipažinti. Nežinojo, ką atsakyti į atsiprašymą, nes jo nesitikėjo. Mokytojai niekada neatsiprašo mokinių, nes yra įsitikinę, kad jie visada teisūs. Šis profesorius buvo kitoks. Ką gi, jį ir norėjo vadinti tėčiu, o štai Keit parodė tikrąjį veidą.
- Nemaniau, kad jums tai rūpi, - staiga leptelėjo. Ir pats nustebo dėl šių žodžių. Nenorėjo susidurti su Aurio žvilgsniu, tad nuleido akis. Pasijuto keistai ir nejaukiai, bet prie šito jau baigė priprasti.

[Auris Senkleris]

Ta frazę Eion buvo tiesiog įsikalęs į galvą. Taip. Auris tikrai galėjo nesuprasti. Galbūt laikui einant jie išsiaiškins ko Auris nesupranta. Eion deja turbūt irgi jo nesuprato. Kažin ar jam atrodė, kad Auris teisus ir kad nereikia kiekvienam lupti akių dėl kiekvieno nepatikusio žvilgsnio, žodžio, poelgio. Bet tokie dalykai nepersikeisdavo vos pirštu pamojus. Jam pačiam tuojau trisdešimt. O dievai žino kas būtų, jeigu tikrai pasijustų įvarytas į kampą.
- Gali būti Eion. Labai tikiuosi, kad kada nors tu man paaiškinsi viską iš savo pusės. - O kam ginčytis, kam įrodinėti, kad kažką supranta? Ne. Kažin ar tuo ką išvis pasiektų.
- Tikrai rūpi. Man svarbu kaip tu jautiesi vienoje ar kitoje situacijoje. - Liko užduoti dar vieną klausimą. Šiaip nemanė, kad šiandien jiems pavyks apie tai pakalbėti. Bet galbūt visgi ir pavyks. Šitas pokalbis nusisekė geriau, nei galėjai tikėtis. Nors savo tiesos Auris turbūt neįrodė. Bet Roma kaip sakant nebuvo per minutę pastatyta. Ar tikrai taip tas posakis skambėjo Auris nežinojo ir tai nebuvo svarbu.
- Eion, norėjau tavęs paklausti. Supranti, ateis atostogos ir man reikės pildyti dokumentus dėl to, kad noriu trumpam pasiimti tave iš vaikų namų. Bet aš pagalvojau. Kad jeigu nori aš galiu užpildyti dokumentus dėl ilgalaikės globos. Tada tie vaikų namai daug labiau atitoltų, tiesiog tai kaip žingsnis iš jų. - Apie tikrinimus nenorėjo nei galvoti. Ne, tuos procesus tai paskubins magija. Labai tingėjo kalbėtis su socialiniais darbuotojais ar darbuotojais iš vaikų teisių.
- Tiesiog tada tai tau tikrai niekada nereiktų ten grįžti. - O svarbiausia Auris turėtų daugiau teisių. Pavyzdžiui, galėtų pats registruoti Eion pas psichologus ar kitus gydytojus. Apie psichologą beje kada irgi reikėjo pakalbėti. Bet gal šiandienai jau užteks.
- Jeigu nori, kad tai sutvarkyčiau. Man reikia žinoti ar neturi kokių giminaičių, kurie galėtų pradėti dėl to prieštarauti. Jeigu nori apie visą tai pagalvoti, tai pagalvok. Neprivalai man dabar atsakyti. Jeigu norėsi, pildysiu senuosius dokumentus ir tiek.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar verta bandyti viską paaiškinti? Galbūt. Eion norėjo tai parodyti ir pažiūrėti, ar Auris tikrai jį gali bent pabandyti suprasti. Tik kad atvirai kalbėti vis tiek buvo baisu. Gal kada nors, kaip profesorius ir sakė. Bet tikrai ne dabar.
- Gerai, - atsargiai ištarė klastuolis vildamasis, kad taip neįsipareigoja kažko pasakoti rytoj. Gal po šimtmečio ir bus tam pasiruošęs, bet tikrai ne dabar.
Dabar norėjo padaryti kitką. Paklausti Aurio, kodėl jam rūpi. Na gerai. Vieną vasarą netyčia susitiko gatvėje. Pamačius alkaną vaiką (taip, tada jis tikrai buvo vaikas) gera širdis liepė padėti. Bet po to? Galėjo ramiai palikti mokinį pūti vaikų namuose. Bet ne tik suteikė vietą gyventi, bet ir, regis, iš tiesų rūpinasi jo savijauta. Tai stebino, bet tokį klausimą užduoti buvo dar baisiau nei kalbėti apie save. Taigi Eion nieko nesakė, o išgirdęs vėlesnius profesoriaus žodžius apstulbo. Neįsivaizdavo, kaip veikia tokie dalykai. Galvojo, kad gali tiesiog negrįžti į Airiją ir gyventi pas Aurį. Į galvą neatėjo, kad reikia tvarkyti kažkokius dokumentus. Negi Auris dėl jo užsiims tokiomis nesąmonėmis? Eion nurijo seilę.
- Aš... Norėčiau, - išdrįso sumurmėti. Su giminėmis jau buvo sunkiau. Nežinojo, ar tie žmonės, kuriems tekdavo vergauti, buvo jo kraujo giminės, ar ne. Na, bet jau porą metų jo niekas nepasigedo. Norėjo rėžti, kad ten negrįš jokiu atveju. Kad nieko tvarkyti nereikia. Bet buvo per vėlu - jau pasakė, kad norėtų, jog Auris viską sutvarkytų. Reikėjo tęsti. - Aš neturiu giminių. Tie žmonės man niekas.
Ar to Auriui užteks, neaišku, bet Eion tikrai nenorėjo kalbėti apie juos daugiau nei buvo būtina.

[Auris Senkleris]

- Na ir puiku. Sutvarkysiu tuos dokumentus. Kartui ir visiems laikams. - Nusišypsojo. Ir gerai. Pamažu, po truputį kažkaip gal dar prikalbins Eion dėl psichologo. Galės atidaryti sąskaitą jo vardu, pakaupti pinigų ateičiai. Daug ką galės padaryti. Bet tada truputį sunerimo.
- Kokius žmones? - Nejau vaikinukas visgi turi giminaičių? Aišku, tai jeigu ką galės pasiaiškinti vaikų namuose. Turės juk sužinoti ar negali kažkas užprotestuoti dėl Eion gyvenimo pokyčių. Gal tarkim iš jų atimtos teisės ar dar kas. O gal tik apribotos. Taip. Buvo labai aišku, kad daugybės dalykų apie Eion tikrai nežino. Turės dar laiko išsiaiškinti. Galvojo. Bet ar kas nors paima vaiką, kurio beveik nepažįsta? Tarkim taip. Jiedu kūrė kažką naujo. Grojo, kalbėdavosi ar dar kažką veikė. O Eion praeitis Auriui visai buvo neaiški. Lyg berniukas jos net neturėtų. Erka tarkim kitas reikalas. Daug ką anksti apie ją sužinojo. APie mirusius tėvus tarkim. Na, bet tada prisiminė Džiugą ir Ramintą. Tuos žmones, kurie jį priglaudė tada, kai paspruko nuo tėvo. Kai buvo šešiametis. Jie irgi nebandė ištraukti iš Aurio viso jo gyvenimo. Jie jį tiesiog priėmė, priglaudė, leido gyventi kartu, atsigauti. Ir jis ten gyveno dvejus metus, kol atsibeldė Senkleriai ir išplėšė iš namų.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl? Kodėl? Kodėl? aidėjo Eion galvoje. Šis klausimas niekaip nedavė ramybės, bet klastuolis taip ir neišdrįso jo užduoti. Atrodė, kad taip sugriautų viską. Na, gal ne viską, bet bent jau tą ryšį, kuris šiandien juos tarsi susiejo dar stipriau. Eion atėjo čia piktas. Norėjo išrėžti profesoriui ne pačius gražiausius dalykus ir pasakyti, kad bute Londone likusius marškinėlius tegul pasiima Timotis. O štai dabar... Garsiai pasakė norintis, kad Auris būtų jo tėtis. Pykčio visai neliko, nors kai kuriais klausimais jie niekada nesutars. Ką šitas profesorius daro, kad paveikia jį šitaip?
- Nėra jokių žmonių, - staiga išsigandęs sumurmėjo Eion. Negi dabar Auris apsigalvos? Jis nė už ką nesirinktų Airijos ir tų "namų", o ne gyvenimo su Auriu. Jau geriau Erka negu vergovė. - Aš nieko neturiu ir tikrai noriu gyventi su jumis, - užtvirtino Eion. Kiek pasvarstęs pridūrė: - Ir Timočiu.
Erkos neminėjo specialiai. Ji jau suaugusi, gali kurti savo gyvenimą. Neprivalo gadinti kitiems. Bet viso šito, žinoma, taip ir nepasakė. Bandė suprasti kaip jaučiasi. O jautėsi netikėtai gerai. Tikrai ne su tokia nuotaika ėjo į šį kabinetą.
- Ačiū, - dar pasakė ir žvilgtelėjo į vis dar atidarytas duris. Taip bandė paklausti, ar nebūtų per daug nemandagu dabar išeiti. Tik nežinia, kam klausimas skirtas - Auriui ar jam pačiam.

[Auris Senkleris]

Auriui visai nepatiko tie esami nesami žmonės. Aišku, kad jie buvo. Tik dabar Eion turbūt nenorėjo pasakoti. Niekai, sužinos vaiknamyje kas ten per situacija. Tik dabar ar galėjo žadėti, kad tikrai pavyks sutvarkyti tuos dokumentus?
- Na gerai Eion. Sutvarkysiu visus tuos reikalus. - Juk jau kelis metus niekas Eion neieškojo. Jei tie giminaičiai yra, tai kažkur dingę. Ir tegul sau būna dingę. Auris nenorėjo, kad jie dabar atsirastų, įsikištų. Kai jiems jau kiek geriau ėmė sektis. Ne, ką nors sugalvotų, pats irgi imtų protestuoti, jeigu tie žmonės, kurių nebuvo šimtą metų atsirastų ir pradėtų kažko reikalauti. Ir neatrodė, kad Eion labai ten veržtųsi. O tai juk svarbiausia. Jam jau greitai penkiolika, tokio amžiaus paaugliu juk turi atsiklausti kur jie nori gyventi. Ne, Auris taip nenusileistų tiems žmonėms.
- Ir gyvensim kartu. - Labai tikiuosi, kad tie žmonės toliau miegos žiemos miegu ir nesikiš.
Gaila, bet Erkos į šeimos lygtį Eion vis dar neįtraukė. Ji pati turbūt irgi jo ne. O Auris manė, kad mėgindamas juos priversti daugiau bendrauti padarytų tik blogiau.
- Jei nori, gali eiti. Tik norėčiau, kad truputį pagalvotum apie tai, ką sakiau gerai? Apie tai, kad kartais reikia save pristabdyti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris dar kartą patvirtino viską sutvarkysiantis, ir Eion linktelėjo. Tikrai nebūtų patikėjęs, kad kas nors gali dėl jo stengtis ir netgi kažką daryti. Visą laiką galvojo Aurio namuose esantis pakenčiamas. Kad prie to nemažai prisideda tai, jog jie sutaria su Timočiu, nors tai irgi atrodė kaip stebuklas.
- Man sunku tuo patikėti, - išdrįso prisipažinti. Išties viskas čia atrodė kaip sapnas. Atėjo būdamas piktas, o dabar norėjo ir vėl apkabinti profesorių. Bet to nepadarė. Nereikėjo, kad Auris galvotų esą šis veiksmas taps dažnas ir normalus. Nė už ką.
Auris leido išeiti. Tik, aišku, būtinai įkišo ir moralą. Argi būtina sugriauti tokį tarpusavio supratimą ir artumą? Ką gi, tai turbūt suaugusio žmogaus bruožas. Amžinai prikaišioti ir moralizuoti. Bet Eion apie tai nieko nesakė. Nenorėjo ir pats visko gadinti. Dar kartą linktelėjo ir atsistojo. Norėjo sprukti kaip galima greičiau, bet tai turbūt būtų labai nemandagu. Taigi išėjo iš kabineto neskubėdamas, o tik išlindęs į koridorių pasileido bėgte.

[Auris Senkleris]

- Suprantu, kad taip jautiesi. - Rimtai pasakė. - Labai džiaugiuosi, kad taip toli pasistūmėjome Eion. - Kai jis išėjo lengviau atsikvėpė. Dėl to, kad šiandieninis įvykis nesugriovė visko, ką kūrė per pastaruosius metus. Taip. Nepasiekė, ko norėjo. Bet kaip pamažu tvirtino pasitikėjimo pamatus, taip pamažu tikėjosi, kad pavyks įaiškinti Eion kodėl negalima elgtis šitaip smurtingai.
Tik tie giminaičiai... Raminosi tik tuo, kad vaikinukas niekada apie juos nekalbėjo, o kai bėgo iš namų ar tada, kai klajojo gatvėje irgi nekeliavo pas tuos žmones. Viena vertus gaila. Jeigu ten tikrai giminės, tai berniukui būtų geriausia šeimoje. Savo artimųjų aplinkoje. Bet kita vertus. Jei tiems žmonėms tas pats, o gal jie net skriaudė Eion. Tai jam tada nėra ką ten veikti.
Bemąstydamas apie visą tai pradėjo taisyti užsilikusius mokinių namų darbus.

[Auris Senkleris]

Auris sėdėjo ir laukė Elioto. Pokalbis neturėjo būti malonus. Vaikas prastai mokėsi, jo rezultatai buvo prasti ir ne vien iš Senklerio pamokų. O dar namų darbai... Jų berniukas nedarė. Atėjo laikas su juo griežtai pakalbėti. Auris pasiruošė net užduotį, norėjo patikrinti kiek Eliotui trūksta žinių bent iš jo paties dalyko.
Labai keista ir neįprasta tai buvo situacija. Juk Eliotas Dafydd sūnus. Galimai vasarą ar kada jie visi susitiks. Keista buvo būti ir jų mokytoju ir šiaip žaidimų draugu. Bet kažkaip reikėjo derinti.
Pokalbiui jį pakvietė šiandien per pietus. Pasistengė pasakyti tokiu tonu, kad Eliotui pasidarytų aišku. Tai nebus smagus klausimų vakarėlis. Ir ne. Jie niekur neiss pažaisti ar patyrinėti. Eliotas turi pradėti mokytis. Teks ir su Dafydd labai rimtai šnektelėti apie viską.