[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gal Auris tikrai gali jį suprasti? Kas ten žino. Blogiau tai, kad Eion nebuvo tikras, ar nori kalbėti. Laikas šitame kabinete iš viso tapo kažkokia nesąmone. Nelabai suprato, kodėl turėjo čia ateiti, ir ką Auris norėjo jam pasakyti. Bet nespėjo nieko pasakyti - nesugalvojo, ką. Bet Auris ir vėl pradėjo kalbėti apie prakeiktą profesorių Levinsą.
- Maniau, kad pažymiai rašomi už pamokos darbą, - nepatenkintas ištarė Eion. Gal tada ir jis gali rašyti pažymius profesoriams? Keit ir Levinsui prirašytų galybę trolių už blogą elgesį su mokiniais. Ir tada direktorė turėtų juos išmesti iš mokyklos.
- Jis manęs nekenčia. Galite negaišti laiko, - abejingai pasakė. Išties nebebuvo skirtumo, ar Auris kalbėsis su Levinsu, ar ne. Jeigu nori, tegul pasakoja, kad Eion gyvena jo namuose. Viskas per daug beprasmiška. Kaip ir šitas pokalbis.
Buvo šiek tiek keista, kad Auris nereagavo į pažadą nedaryti nieko blogo, bet gavęs leidimą išeiti Eion sutriko. Neabejojo, kad profesorius papils dar galybę pamokslų, todėl dabar nebežinojo ką daryti. Galiausiai pasielgė priešingai - priėjo prie artimiausios kėdės ir atsisėdo. Turbūt ką nors reikėjo pasakyti apie Airiją, tad Eion galiausiai ištarė:
- Negi jūs man atleistumėte bet ką?
Ne, daugiau blogai nesielgs per Aurio pamokas. Gal iš viso pasistengs negadinti profesorių gyvenimo. Bet tą suprasti vis tiek buvo sunku. Kaip ir Auris jo niekada nesupras, nors taip ir nepabandė paaiškinti, kodėl elgiasi būtent taip.

[Auris Senkleris]

Gaila, bet berniukas taip ir nepaaiškino ko jis nesupranta. Pats Senkleris buvo įsitikinęs, kad Eion elgesi taip, kaip elgesi dėl to, kad nepatyrė kitokio bendravimo. Tik per smurtą, barnius, patyčias. Kažkada jis užsiminė apie didesnius vaikus, kurie šaiposi iš mažesnių gyvenančių tame pačiame kambaryje. Tai buvo labai seniai. Taigi Eion pasidarė toks kerštingas. Koks daugiau galėtų būti? Na. Bet galbūt jam atrodė neteisingai ir tai norėjosi suprasti. Labai norėjosi suvokti tokio elgesio teisingas priežastis.
- Žinai Eion, kai aš buvau tavo amžiaus ar dar jaunesnis. Nors ką čia... Ir kai suaugau maniau, kad aš turiu kontroliuoti situaciją, kad niekas ir niekaip negalėtų manęs įskaudinti, įžeisti. Kai buvau paauglys dėl to, kad man pasirodydavo, jog kažkas kaip tik ir taikosi man ką nors pasakyti ar padaryti galėdavau pasielgti tikrai žiauriai. Visai kaip tu dabar. Kai suaugau buvau toks pat. Bet tik supratau, kad toks būdas, toks atviras kerštingumas nieko gero neneš. Ir tam, kad į žmones imčiau žiūrėti kitaip prireikė nemažai laiko. - Pradėjo tą temą, nors Eion neketino atsakyti į tą klausimą. Bet galbūt Auriui pradėjus Eion panorės pratęsti ir tada jis galės suprasti daugiau.
- Taip. Pažymiai rašomi už pamokos darbą. Bet ar nemanai, kad profesorius Levinsas jau nebežino kaip turėtų elgtis? Aš nesakau, kad tai gerai, jog gadina tau pažymį. Bet tiesiog jam atrodo, kad taip tavo elgesys pasikeis. Na taip. Jis tavęs nemėgsta, nes nežino ką su tavimi daryti. Bet juk ta problema niekur nedings ar ne? Reikia ją spręsti ir galiu pabandyti tai padaryti. Štai tu sakei, kad pasistengsi gražiai elgtis per žiobarotyrą. Aš tikiu, kad tą ir padarysi ir tuo pabandyčiau įtikinti ir Juzefą. - Auris beveik manė, kad Eion išeis. Bet matyt suveikė atvirkščias efektas. Nes vaikinukas turbūt nesitikėjo, kad Auris leis jam išeiti. Jis pasiliko.
- Eion, tu ne žaisliukas, kad pažadėčiau tau ką nors, gyventume kartu, o paskui nutikus kažkam, kas man nepatinka išmesčiau tave lauk. Aš noriu tave suprasti, noriu tau padėti kiek pakeisti savo elgesį. Noriu, kad tu suprastum kodėl negalima daryti vienų ar kitų dalykų. Ir aš žinau, kaip sunku pakeisti savo nuostatus. Eion, aš pats jų turiu daugybę. Ir su kai kuriais kovoti reikia iki pat dabar. Tarp mūsų gali kilti kokių nesusipratimų, pasipykimų. Bet tai juk normalu. Ir aš dėl to niekur tavęs neišsiųsiu. Apskritai neturiu tokių minčių.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris pradėjo pasakoti apie savo jaunystę, o tai Eion patiko. Visų pirma, taip profesorius tarsi parodė pasitikintis. Nelaikantis jo kažkokiu blogiu, kurį reikia kuo greičiau sunaikinti. Be to, vis išlendantys panašumai leido pačiam labiau pasitikėti Auriu. Kad ir kaip ten būtų, kad ir kaip dabar jaustųsi, norėjo tai daryti.
- Gal man irgi reikia daugiau laiko, - tarstelėjo, nors nė kiek neabejojo, kad niekada nepasikeis. Žmonės yra blogi, ir reikia daryti viską, kad nuo jų apsisaugotum. Kiti turi jo bijoti, gal bent taip nekenks. Bet jeigu Auris jau pakeitė nuomonę, turbūt neverta bandyti jo įtikinti, kad teisus buvo anksčiau. Kada nors ir pats tai supras.
- Bet kodėl jūs su manimi kalbatės, o profesorius Levinsas tik rėkia ir pradangina mano pamokos darbą? Jis nė nebando su manimi kalbėtis! Jūs patikėjote, kad kalbėti verta. Jis ne. Vadinasi, ir man nėra prasmės stengtis prie jo kitaip elgtis.
Jis ne žaisliukas. Ar tikrai? Kaip tik tuo visą gyvenimą ir buvo. Žaislu kitų norams ir poreikiams patenkinti. Dar kartais skuduru. Kodėl dabar Auris sako kitaip? Tai buvo dalykas, kuriuo patikėti turbūt sunkiausia iš visko, ką šis profesorius kada nors sakė. Negali būti, kad Auris priimtų jį į savo namus net tada, jeigu jis, Eion, padarytų kažką labai blogo.
- Aš norėčiau ateinančią vasarą praleisti su jumis, - vos girdimai ištarė klastuolis. Ir ne, jis ne tik norėjo pasiimti marškinėlius. Jam iš tiesų patiko būti su Auriu ir netgi Timočiu.

[Auris Senkleris]

- Taip. Tokiems dalykams reikia labai daug laiko. Šitokius nusistatymus pakeisti yra sunku. Aš nesakau, kad reikia pasitikėti visais žmonėmis. Jų būna ir tikrai labai blogo linkinčių. Bet yra ir kitokių. - Tik kaip gaila, kad žmonių pažinimo pamokos kartais gali labai daug kainuoti. Juk būna ir taip, kad pasitiki ne tuo, kuo reikia ir labai skaudžiai nusivili.
- Nežinau Eion. Visi žmonės skirtingi. Kodėl? Kaip tik verta. Tada jis suprastų, kad labai klydo dėl tavęs. O be to. Jis vyresnis, o dar ir tavo mokytojas. Tu neprivalai jo mėgti, bet negalima išsišokti. Reikia rodyti tą elementariausią pagarbą. Tiesiog ramiai dirbti per pamokas ir tiek. Na, o jei net tada Juzefas ką nors darytų, rašytų tau blogus pažymius ar dar ką nors vien todėl, kad tai tu. Tada jau tektų jam atsakyti. - Draugai jie ar ne. Bet jeigu Auris žinotų, kad Juzefas tyčia sukirtinėja Eion. Tada turbūt tektų eiti pas direktorę. O gal iš pradžių kalbėtis su pačiu Juzefu. Juk norėtų žinoti viską iš jo pusės.
- Aš irgi noriu, kad vėl kartu vyktume namo. Tikrai Eion. - Taip. Būtų keista, jei kurio nors iš jų nebeliktų. O Auris norėjo Eion parodyti kitą gyvenimo pusę. Norėjo jam gražinti bent dalį vaikystės. Norėjo su juo visą tai atrasti. Išvykos, veiklos kartu, pokalbiai. Paprasčiausios kitiems taip įprastos buitiškos akimirkos.
- Tai, jog šiandien tave sudraudžiau visai nereiškia, kad norėjau išsiųsti. Gal tau atrodo, kad elgeisi teisingai. Kad bandei taip už save pastovėti ar parodyti, kad prie tavęs lįsti neverta. Bet šiuo pokalbiu tau tiesiog noriu pasakyti, kad šitaip sau atneši tik daugiau bėdos.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl Auris toks įsitikinęs, kad jis pakeis savo nusistatymą? Jeigu pasikeitė pats, nereiškia, kad tą patį padarys ir Eion. Bet daugiau nesiginčijo. Jeigu čia ne areštas, o jie atėjo tiesiog pasikalbėti, geriau per daug nesidraskyti.
Deja, Auris ir toliau atkakliai gynė bjauriausią šitos mokyklos profesorių. Eion tiesiog negalėjo patikėti. Kaip šis žmogus gali taip gerai galvoti apie tą kvailį? Gal profesorius Levinsas Aurį papirko? Turbūt taip ir yra. Dėl to Auriui ir nereikia pinigų iš Eion, nes viską jau apmokėjo žiobarotyros profesorius.
- O kodėl suaugusieji neturi gerbti vaikų? - ramiai paklausė. Turėjo omenyje Levinsą, bet nejučia prisiminė ir kitus žmones, kurie tikrai nerodė pagarbos jaunesniems už save. Šiaip ne taip susilaikė nenusipurtęs ir vėl sutelkė mintis ties nemėgstamu profesoriumi. Auris žino, kad jis, Eion, nemėgsta Levinso, tad, jeigu ką, galės apsimesti, kad tiesiog pyksta. Apie nemalonius prisiminimus tikrai nepasakos.
- Aš pamaniau... - neužtikrintai pradėjo Eion, kai profesorius tarsi pažadėjo, kad jis galės grįžti į tą butą. - Maniau, kad jūs nenorite manęs daugiau matyti, - nedrąsiai užbaigė. Keista, kad Auris jam atleistų, regis, viską. Gal vis dėlto ne be reikalo norėjo jį vadinti tėčiu ir, maža to, prisipažino? Šiuo žmogumi galima pasitikėti, ar ne? Juk galima, ar ne?
Eion atsistojo ir priėjo prie Aurio. Kiek padvejojęs apkabino jį. Vis dar nenorėjo, kad profesorius jį neatsiklausęs leidimo liestų, bet pačiam apsikabinti buvo netikėtai gera.
- Aš noriu, kad jūs būtumėte mano tėtis, - sumurmėjo.