[Athena OConnor]

O'Connor pavardės nešiotoja gurkštelėjo arbatos. Prieš tai, žinoma, išsiėmė arbatos pakelį, kadangi nesinorėjo gerti per stiprios arbatos. Plius arbatą ji gerdavo tik Hogvartse, tad nenorėjo įprasti prie stipriaus skonio. Namie geriausiu atveju gaudavo penkis kartus išmirkytą pakelį kitų žmonių arbatose. Tad tai ką ji gerdavo tebūdavo kažkoks keistas ir tikrai nelabai skanus birzgalas. O'Connor tyliai atsiduso eilinį kartą gailėdamasi, jog gimė būtent tokioje šeimoje. Kodėl ji negalėjo gimti kokioje nors turtigų burtininkų šeimoje ar bent jau turtingų žiobarų šeimoje? Kodėl jai taip nepasisekė?
Išgirdusi profesoriaus atsakymą, klastuolė susimąstė. Nežinojo ką turėtų atsakyti. Ji galėtų padirbėti, kadangi buvo įpratusi prie darbo, bet jei vėliau jei tektų susimokėti? Nors ji abejojo, jog piligrimų namuose jai reikėtų mokėti. Na, nebent palikti auką... Tiek ji tikrai kaip nors sukrapštytų.
- Man svarbu vasarą leisti kuo toliau nuo namų, - galiausiai kiek pamąsčiusi ištarė mergaitė. Kol mąstė kaip galėtų išsisukti nuo klausimo, kurią jos koledžo vadovas jai uždavė, tačiau nesugalvojo. Galiausiai giliai įkvėpė ir pasiruošė atsakyti.
- Mano brolis mane muša ir bijau, kad jei grįšiu namo šią vasarą, greičiausiai nebegalėsiu sugrįžti į Hogvartsą, - išbėrė viską greitai, bet labai tyliai rudaplaukė. Tada gurkštelėjo arbatos, nes suprato, jog gali turėti dar daugiau pasisakyti apie tai.

[Markas Moore]

 Įtarimai, kad Athenos namai nebuvo itin gera vieta, deja, pasitvirtino. Išgirdęs apie smurtą, Markas paspringo arbatos gurkšniu ir pasilenkęs ėmė garsiai kosėti. Kai šiek tiek atgavo kvapą, bandė atrodyti ramus, tačiau kunigo galvoje skambėjo visi pavojaus varpai.
 Klastuolės ištarti žodžiai tarsi paaiškino viską. Tą jos nedrąsų ir baikštų elgesį. Ir prašymą negrįžti namo. Tačiau ką jam, visiškai su tuo nesusijusiam žmogui, apie tai padaryti? Ar jis gali kaip nors padėti auklėtinei? Žinoma, galėtų ją priimti gyventi svečių namuose, tačiau ji - nepilnametė ir jei kas nors pasiskųstų, kad mergaitė dingo... Na, tuomet jis nieko negalėtų padaryti. Athenai tektų grįžti namo.
 Ir turbūt po tokio akibrokšto ir visiems laikams palikti Hogvartsą.
 Istorija mėgsta kartotis, ane?
 Iš įpročio pasitaisęs kolaretę, Markas prabilo:
-Na, taip, situacija rimta. Athena, žinok, kad visada būsi laukiama bažnyčioje. Vasarą gali pasilikti piligrimų namuose, daug vargti nereikės, tik kartais padėti su aplinkos tvarkymu. Maistu, drabužiais, jei dar ko nors reikės pasirūpinsiu. Tik žinok, kad jei tavo tėvai pareikalaus tave grąžinti namo, mano rankos surištos. Niekuo padėti negalėsiu, nebent pranešti žiobariškosioms įstaigoms. O dabar kitas klausimas... Ar tu krikštyta?

[Athena OConnor]

Dar keli gurkšniai nuriedėjo Athenos gerkle. Ji nebežinojo ką galėtų pridurti, kadangi viską kaip ir pasakė. Jos brolis tiesiog buvo beprotis, kuris niekaip neleisdavo rudaplaukei pabūti ramiai. Niekada neleisdavo jai būti tiesiog paprastu vaiku, vien todėl, kad ji mokosi Hogvartse, o jis ne. Smaragdinių akių savininkė tyliai atsiduso nuleisdama savo akis į žemę.
- Man tinka gyvenimas piligrimų namuose, - pasakė O'Connor pavardės savininkė, nors labiau ir norėjo likti Hogvartse. O jei liktų viena pilyje? Kaip būtų smagu ir įdomu vienai tyrinėti Hogvartsą... Na, bet ir gyvenimas piligrimų namuose jai skambėjo gerai, kadangi tai buvo ne jos namai, tai buvo stogas be brolio. tas vaikiškas gyvenimas apie kurį ji svajojo buvo tiesiog ranka pasiekiamas. Gyvenimas be brolio skriaudų ir panašių dalykų...
- Ne, aš nesu krikštyta. Mano šeima to neišgalėjo, - tarė rudaplaukė nuleisdama savo akis ir pabaigdama arbatą. Jai buvo gėda dėl savo šeimos neturtingumo ir neišprūsimo. Ir buvo gėda netgi dėl jos brolio elgesio su ja, tačiau jaunuolė negalėjo nieko pakeisti.

[Markas Moore]

 Markas galvojo apie piligrimų namus. Žinoma, leisti mergaitei gyventi nykiame kambaryje, kur miega po tris žmones, jis nenorėjo. Galėtų vieną mažesnįjį dvigulį padaryti į jos asmeninį. Perdažytų sienas Athenos pasirinkta spalva, įstatytų užraktą (visiems juk reikia privatumo), gal net kokią mažą spintelę užkandžiams rastų. Jei reikės, nusiveš į Londoną ir nupirks rūbų. O jei dar labai graudžiai papasakotų sugalvotą istoriją, kaimo bobutės mergaitę pačios išmyluotų, aprengtų ir dar nušertų.
 Kaip tikros močiutės.
-O moki nors kokią maldą? Kad ir Tėve mūsų?-pabaigęs arbatą prabilo Markas. Dabar jau pabudo ir kunigiška pareiga - mergaitę būtinai reikėjo pakrikštyti ir mokyti krikščioniško gyvenimo. Nors dauguma anglų nebuvo katalikai, krikščionybės pamatas vis tiek toks pat.
 Tačiau, žinoma, jei Athena pasakys ne, jis jos krikštytis nevers. Tačiau pro duris ir nemis. Reikėjo tik tikėtis, kad mergaitė išdrįs pasakyti savo nuomonę.

[Athena OConnor]

Baimė ir vėl pasklido po Athenos kūną. Ji nežinojo ko bijojo, tačiau bijojo. Galbūt bijojo, jog profesorius būtent dabar ims ir apsigalvos. Būtent dabar nuspręs ją paskųsti jos tėvams ir išsiųs namo. Rudaplaukė tyliai atsiduso ir pradėjo žaisti su savo pirštais.
- Na, aš moku Tėve mūsų. Mes keliskart buvome bažnyčioje, bet daugiau maldų nemoku, - ištarė po užduoto klausimo klastuolė. Ji per daug nesureikšmino tikėjimo, kadangi nemanė, jog bažnyčia gali jai padėti - kunigas, kuris ten buvo viršiausias buvo labai nemalonus ir nedraugiškas. Kartais O'Connor jo netgi prisibijojo.
Smaragdinių akių savininkė pasitvarkė savo plaukus. Bijojo, kad jei jau nemoka maldų, ji bus išmesta ir nepriimta.
- Jei reikia, aš galiu greitai išmokti ir daug kitų maldų, - pridūrė ilgaplaukė trumpai šypteldama.

[Markas Moore]

 Markas nusišypsojo. Tėve mūsų buvo gera pradžia. Vadinasi, ir tikėjimo pagrindus klastuolė greičiausiai žino. Pakilęs nuo kėdės, kunigas trumpam dingo savo kambaryje. Kilnodamas storus lotyniškus raštus, jis ieškojo vienos, plonos knygelės anglų kalba. Naujausiasis leidimas.
 Katekizmas.
 Patenkintas, jis grįžo pas auklėtinę ir padėjo priešais ją knygutę. Žinojo, kad teksto ten mažiau nei įvairių paveikslėlių, o ir viskas, ką mergaitė turėjo žinoti prieš krikštą buvo gražiai ir glaudžiai aprašyta.
-Čia katekizmas. Naujausio leidimo, skirtas Jungtinei Karalystei ir Airijai. Jeigu norėtum pasikrikštyti, siūlyčiau jį perskaityti. Kai iškyla koks nors klausimas, gali belstis į mano duris kad ir naktį. Taip pat, jeigu nori, sekmadienį galiu nusivesti į Kiauliasodžio bažnyčią, kur laikysiu mišias. Galėtum susipažinti su bendruomene. Garantuoju, kad tos senos bobutės tave iškart pamils ir įgysi visą kaimelį močiučių. Jei nenori, vis tiek esi laukiama tiek mano kabinete, tiek bažnyčioje. Padėsiu kuo galėsiu. Ar dar yra kokių klausimų?-kalbėjo kunigas, darydamasis dar vieną arbatos puodelį. Ir nuoširdžiai šypsodamasis.
 Galbūt pasaulis nebuvo toks beviltiškas.

[Auris Senkleris]

Pagaliau ta pamoka pasibaigė. Eion regis ketino sprukti. Todėl Auriui teko atsistoti ir kaip apsauginiui išleisti po vieną mokinį iš kabineto vorele. Nei nesvajok, kad pabėgsi šį kartą. Tai jau ne.
Kai pagaliau kabinetas pasiliko tuščias. Auris uždarė duris. Rankoje laikė lazdelę. Juk pamokoje daug kartų teko ją naudoti. Pasinaudojęs bežodžiais kerais užrakino duris. Manė, kad Eion gali bandyti tiesiog išeiti ir nenorėjo to. Ne. Šį kartą jis rimtai prisidirbo ir mes turime pašnekėti kaip bus toliau šiais metais.
- Sėskis. - Pasakė ramiai ir net sugebėjo nusišypsoti. Atrodė lyg niekur nieko. Nors taip toli gražu nesijautė. Turi rinktis kas tu. Ar emocijų kamuolys Auris ar profesorius Senkleris. Taigi deja, bet reikia valdytis.
- Tai gal arbatos? Kaip ar pagalvojai apie tai ką iškrėtei šiandien? Aš tau moralo neskaitysiu. Mano galva tai daryta jau ne kartą ar ne Eion? Aš noriu, kad pats prieitum prie išvados kas būtų, jeigu man nepavyktų išleisti tos mergaitės iš knygos. Be to noriu suprasti kodėl išvis taip padarei? - Dar labiau už viską norėjo žinoti kodėl Eion dingo iš namų. Bet prie to jie prieis gal vėliau. Jeigu aš pasiruošiu. Pagalvojo dar.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Grasinimas pasišnekėti po pamokos tikrai negalėjo būti rimtas. Taigi Eion kuo ketino kuo ramiausiai išeiti iš klasės ir turbūt daugiau niekada čia negrįžti. Deja, profesorius Senkleris į viską žiūrėjo gerokai rimčiau - išeiti nepavyko, ir visai netrukus jie liko dviese. Tai buvo gerokai baisu - visą mėnesį klastuolis šito žmogaus vengė. Ir dabar tikrai neketino su juo šnekėtis. Priėjo prie lango ir pažvelgė pro jį. Pasvarstė, ar pavyktų atidaryti ir tiesiog iššokti. Taip, tai, ko gero, būtų paprasčiausias būdas išvengti buvimo vienoje erdvėje su profesoriumi Senkleriu.
Į pasiūlymą ar prašymą sėstis nereagavo. Ir toliau spoksojo pro langą. Lygiai taip pat ignoravo ir pasiūlymą išgerti arbatos. Ne to jam reikėjo, tik profesorius nieko nesuprato. Taigi tiesiog sukryžiavo rankas ir toliau tylėjo. Tiesa, netrukus abejingumą pakeitė pasipiktinimas. Profesorius pasakė, kad nepamokslaus, bet darė kaip tik taip. Visi mokytojai vienodi! mintyse siuto. Kodėl jam turi rūpėti, kas atsitiks kažkokiai bjauriai mergiotei? Ne, jis iš viso nieko nesakys. Nieko šitam profesoriui neskolingas. Nei prašė maisto, nei gyventi jo bute. Gal jis jau gali išeiti?
Taip ir liko stovėti ant krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir į lauką nukreiptu žvilgsniu.

[Auris Senkleris]

Klasėje spengė tyla. Viena sekundė, dvi, trys. Jos biro ir biro atrodė, kad Eion nutarė užtilti amžiams. Na gerai. Auris irgi nieko nesakė. Pasiėmė kažkokius senus rašinius ir ėmė taisyti. Mes pažiūrėsim kam pirmiau nusibos. Bet tu iš čia neišeisi tol, kol mes nepasišnekėsim kaip du suaugę žmonės. Va taip. Taškas. Durys neatsivers, jeigu Eion užsinorės bėgti. Galėsim sėdėti čia iki vakarienės.
Taigi ramiai sėdėjo ir skaitė tuos rašinius. Norėjo nubrėžti Eion tam tikras ribas ką galima daryti ar kaip elgtis. Ir kaip negalima. Situaciją privalėjo likti Aurio rankose, nes kitaip žinojo, kad nebus įmanoma dirbti su šiuo vaiku. O jis nenorėjo, kad Eion žalotų kitus mokinius ar pats sau kenktų tokiu elgesiu. Norėjo jį išmokyti ko nors. Bet ne vien to, ko mokoma per pamokas. Norėjo jam duoti daugiau. Kaip ir kitiems savo mokiniams. Buvo pasiruošęs atiduoti jam daug laiko. Juk mes čia ne šiaip sėdim šitoje mokykloje. Iš jos išeina žmonės. Ir kokie išeina tai mūsų, mokytojų reikalas ar ne? Juk kažką su Eion reikia daryti. Bet ką tiksliai? Ko reikia šitam berniukui. Švelnumo ar griežtumo ir disciplinos? Regis bandė su juo gražiai elgtis vasarą. Bet gavosi blogai. Tai gal reikia elgtis kitaip?
Pats būdamas Eion metų norėjo dėmesio iš suaugusiųjų. Deja gavo jo labai nemažai iš Dolohovų ir nukeliavo kur nereikia. O ko nori Eion? Aišku, kad paliktum jį ramybėje. Bet ar tikrai tik to jam reikia? Būtų taip gerai, kad atsirastų dar koks mokytojas norintis jam padėti. O ne vien matantis Eion kaip problemų kėlėją. Kaip gaila, kad tą kartą kalbantis su Juzefu neišėjo jo įtikinti, kad Eion reikia pagalbos. Na aš labai ir nesistengiau. Tą dieną pats numojau į jį ranka.
Auris nebuvo tikras dėl savo dabartinio elgesio. Gal turėtų kažką pasakyti. Gal tyla dar blogiau. Bet kol kas tylėjo kaip ir prie lango stovintis berniukas. Kažkuris juk turėsime imti kalbėti pirmas. O jeigu ne? Ką darysi tada? Nežinau. Svarstė pats su savimi.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Tyla užsistovėjo. Eion neketino šnekėti, bet ir profesorius užsičiaupė. Pagaliau, žinoma, bet kokia iš to nauda? Eion aiškiai parodė, kad nenori čia būti, o profesorius Senkleris privertė likti klasėje. Vadinasi, jis ir turi kalbėti, ar ne? Na, ir kalbėjo, bet visiškai trylikamečio nesudomino. Neketino pliurpti apie pamoką ar kitus kvailus dalykus. Bėda ta, kad jam niekas nebuvo įdomu.
Profesoriui pradėjus taisyti darbus ar šiaip ką skaityti, klastuolis apstulbo. Ar gali būti, kad šitam žmogui visai nerūpi, ar mokinys tebėra klasėje? Bet kam tada taip demonstratyviai jo neišleisti? Kažkoks absurdas.
Kiek paspoksojęs į profesorių Eion nutarė tiesiog išeiti. Akivaizdu: niekam neįdomu, ar jis čia yra. Neverta švaistyti laiko. Stengdamasis atrodyti kuo ryžtingiau nužygiavo prie durų ir pabandė atidaryti. Nepavyko. Ko gero, profesorius jas užrakino.
- Išleiskite, - ramiai pratarė. Tai buvo pirmas ištartas žodis po to, kai apsirėkavo pamokos metu. Bet negi Senkleris nesupranta, kad Eion reikia visai kitų dalykų? Jis ne iš tų, kurie apsiverkę pasako, kaip jaučiasi. Jaunasis airis tiesiog norėjo likti vienas.
- Išleiskite, - pakartojo. Šį kartą balsas skambėjo kiečiau ir atšiauriau. Eion patampė duris bei taip jų ir neatidaręs pažvelgė į sieną už profesoriaus Senklerio.

[Auris Senkleris]

- Aišku išleisiu Eion. - Prakalbo kaip niekur nieko. - Kai baigsime viską aptarti. - Jis padėjo rašinį, kurį skaitaliojo ant stalo.
- Jei jau pats nenori kalbėti gerai. Aš tau pasakysiu kaip viskas bus šiais metais. - balsas skambėjo gana atšiauriai, nepermaldaujamai, tvirtai.
- Taigi. Pagal taisykles mudu turėtume čiuožti pas direktorę. Tu vos nenužudei žmogaus. Vos nepradėjai žudiko karjeros kaip tau skamba? Tada jei mes paplepėtume su direktore tu lėktum iš mokyklos. Gal į Askabaną ir nesėstum. Dar per jaunas. Ar žinai kas yra Askabanas? O psichai? - Padarė pauzę. Nagi, susimąstyk žmogau. Pagalvojo.
- Bet nenorėčiau griauti tavo gyvenimo. Viskas pasibaigė gerai, tau pasisekė. Mergaitė liko sveika. Sveikinu. Tik žinoma be pasekmių tavo poelgis nepraeis. - Vėl trumpa pauzė. - Per likusias pamokas sėdėsi pirmame suole. Kaip sakoma man po akimis. Stebėsiu tave. Tu darysi pamokos darbus ir tik tiek. Jokių nesąmomių. Nes jeigu ne... - Vėl nutilo. - Jeigu ne, tada imsiuosi veiksmu. Iš pradžių imsimės buities darbų. Savo laisvą laiką, tai yra savaitgalius. Paaukosi pilies tvarkymui, virtuvės darbams ir panašiai. Sėdėsi areštuose kitaip sakant. Jei tai nepadės ir tavo išsišokimai tęsis toliau eisime pas direktorę ir aš prisiminsiu šiandien nutikusią istoriją. Ar supranti mane? - Ir vėl tyla. Tada vėl ėmė kalbėti. Šį kartą balsas skambėjo švelniau.
- Bet jeigu tu man dabar pažadėsi, kad tokie dalykai nepasikartos. Jei per kitą pamoką normaliai dirbsi. Šito kalėjimo rėžimo aš netaikysiu. Galėsi toliau sėdėti kur tau patinka, ramiai dirbti kaip kiti vaikai. Be to jei labai nenorėsi dirbti poroje su kitu tiesiog pasakyk man ir aš tau skirsiu individualią užduotį. Žinoma, jei po kurio laiko tu vėl pradėsi kvailioti man teks imtis pirminio plano. Žodžiu Eion, tau rinktis. Aš visai nenoriu būti tavo priešu. Man daug labiau patinka draugiškas bendravimas. Bet jei tu man nepaliksi kitos išeities... Ką gi...

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ar tikrai bus taip paprasta? Eion išgirdo, kaip profesorius sutiko jį išleisti, ir nusišypsojo. Deja, viskas netrukus žlugo. Pasirodo, profesorius Senkleris labai jau gudriai pašnekėjo, o trečiakursis liko kvailio vietoje. Susiraukęs atsiduso ir nusisuko nuo to žmogaus. Nešnekės daugiau su juo, nors to nė nepradėjo daryti.
Bėda ta, kad jam tylint Senkleris tuo pačiu neatsakė - pradėjo pliurpti kaip turgaus boba, besistengianti brangiau parduoti savo bulves. Ir buvo lygiai taip pat nuobodu. Negi tu manai, kad jeigu man rūpėtų ta kvėša, būčiau tai padaręs? Pasirodo, tu visai kvailas! mintyse atsakė profesoriui Eion, tačiau balso ir toliau nerodė. Tylės tol, kol prakeiktas Senkleris atidarys duris, ir jis galės nešdintis.
Toliau jis pradėjo dėstyti sąlygas, o tai klastuoliui taip pat visiškai nepatiko. Nesusilaikęs tyliai prunkštelėjo. Neabejojo, kad joks profesorius nenorės švaistyti savaitgalių areštams. O kažin kas būtų tada, jeigu jis nieko per tą areštą nedarytų? Negi profesorius Senkleris kviestų direktorę, kad žiūrėtų, kaip jis plauna koridorių? Tikra nesąmonė, ar ne? Pasirodo, žmonės su amžiumi tikrai kvailėja, o profesorius Senkleris buvo jau visai senas.
- Gerai, - galiausiai burbtelėjo Eion, nors visai nebuvo aišku, su kuo jis sutinka. Vylėsi, kad to užteks ir kad jis galės pagaliau iš čia nešdintis.

[Auris Senkleris]

Kol kalbėjo atidžiai jį stebėjo. Nepastebėjo nieko. Jokios atgailos, jokio nerimo. Nieko. Ne. Žodžiai išvis buvo neveiksminga priemonė. Ar jam rimtai teks imtis kalėjiminio rėžimo? Deja taip ir padarytų. Dėl Eion ir dėl kitų vaikų saugumo taip pat. Abejojo, kad taip galėtų sukurti su berniuku kažkokį ryšį, nebent tik neapykantą. Bet ar turėjo kokį kitą pasirinkimą? Ignoruoti jo elgesio tiesiog negalėjo.
- Kas gerai? Ką tu renkiesi? Žaisim kalėjimą ar nori gražiuoju tartis? Aš tikiuosi tau viskas aišku. Jei tu neklausysi sėdėsi areštuose. Jei juose nieko nedarysi aš papasakosiu direktorei kas dėjosi per šią pamoką ir ji jau spręs kas bus su tavimi. Ar tu visgi nori bandyti kažką keisti? - Tas jo atžarumas nervino. Bet Auris sėdėjo ir toliau ledine veido išraiška. Pačiam visai nepatiko idėja, kad jeigu Eion toliau darys savo jam tikrai teks eiti pas direktorę ir pasakyti jai, kad Klastuolis įkišo kitą merginą į užkeiktą knygą žinodamas, kad to daryti negalima. Tai jaudino. Nes Auriui atrodė, kad tada Eion lėks iš mokyklos ir leis dienas tuose vaikų namuose. O tada kažin ar kas nors pasikeis į gerą.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Atrodė, kad sutikus viskas baigsis. Bus galima eiti sau ir pamiršti šitą pokalbį. O iki kitos pamokos nuspręsti, ką daryti toliau. Bėda ta, kad profesorius Senkleris nutarė įrodyti esąs neką geresnis už Levinsą. Na, geresnis - tas plikis jį radęs gatvėje būtų pats pastūmęs po automobilio ratais. Bet ne, apie tai galvoti negalima, o tai dar ims ir suskys. Reikia kažkaip užbaigti šitą kvailą situaciją.
- Aš nenoriu areštų, - galiausiai burbtelėjo klastuolis. Lyg ir nepažadėjo gražiai elgtis per pamokas, tik ar profesorius atkreips į tai dėmesį? Turbūt - kai nereikia, suaugusieji kažkodėl pastebi ir išgirsta absoliučiai viską. Bet Eion irgi nekvailas. Tikrai suras būdą, kaip neduoti tokio kvailo pažado.
Vėl priėjęs prie lango įsispoksojo pro langą. Norėjo dar kartą paprašyti profesoriaus, kad jį išleistų, tačiau įtarė, kad tai tik paskatins jį daugiau šnekėti. Ne, reikia elgtis tyliai ir tiesiog sulaukti, kada Senkleris atrakins duris. Tada jau ners iš kabineto visu įmanomu greičiu. Ir daugiau niekada čia nesugrįš.

[Auris Senkleris]

- Nuostabu. Nenori ir negausi. Jei nesukelsi man dingsties skirti tau tuos areštus. - Auris jautėsi nelaimingas. Ėjosi blogai. O jie net nepriėjo prie vasaros atostogų temos. Ką tu pats dabar darytum trylikameti Auri? Kur tu? Man reikia tavęs. Žinojo atsakymą į tą klausimą. Jis sėdėtų ir niūriai dėbsotų į profesorių. Bet ar tikrai? Kas būtų jei koks mokytojas rastų jį vasaros metu gatvėje ir pasikartotų tokia pat istorija kaip su Eion? Auris susimąstė ar spruktų iš saugaus prieglobsčio. Gal. Gal bėgtų pas kokius draugus. O ar Eion jų turi? Auris nežinojo. Žinojo, kad jeigu jau spruktų atėjus rudeniui vengtų tokio mokytojo. Gal bijotų, kad jis kitiems papasakos apie vasaros nuotykius. Kad rado mokinį vieną besibastantį gatvėse. Tada gal dar būtų iškastas jo girtuoklis tėvas. Turbūt Eion tokio tėvo neturi. Gal tėvų jis visai neturi ir jų nespėjo pažinti ir visada augo tik vaikų namuose. Jų situacija kiek skirtinga. Bet Auriui buvo aišku, kad Eion kaip ir jis pats patyrė kitų žmonių smurtavimą. Nežinojo kas ten buvo. Ar vaikų namų darbuotojai, kiti vaikai ar dar kas. Bet vis tiek esmės tai nekeitė. Kažkas Eion skriaudė kaip ir jį patį. Ir Eion kaip ir jis nepasitikėjo žmonėmis.
Gal geriau man jį dabar išleisti iš kabineto? Ar verta klausti kur buvo dingęs vasarą? Dabar jie priešai. Tiksliau Eion turbūt mato jį kaip priešiškai nusiteikusį žmogų. Tai ar tikrai verta dabar jį čia laikyti ir spausti kažką pasakyti? Aš noriu tau padėti Eion. Galvojo. Galbūt jam beliko tikėtis kažkokio įvykio, kuris pakreiptų viską į gerąją pusę. Kaip su Erka. Galėjo nutikti ir taip, kad jie taip ir nepajudės iš vietos. Galbūt atsiras koks kitas žmogus, kuriam pavyks geriau.
- Ką gi Eion. Tu žinai mano sąlygas. - Kalbėdamas jis paėmė lazdelę ir atrakino duris.
- Norėčiau tavęs paklausti dar vieno dalyko. Kur tu praleidai vasaros dalį, kai išėjai iš to buto? Ar tau nieko neatsitiko? Gal buvai pas kokius draugus? - Buvo įsitikinęs devyniasdešimt devyniais procentais, kad atsakymo nesulauks. Bet neketino laikyti užrakintų durų. Labai abejojo, kad kamantinėdamas ir neleisdamas jam išeiti kažko pasieks.