[Adelė Ginger]

  Dar vis laikydama jį savame glėbyje, lyg kokiam lopšy, galvojo. Daug ir skaudžiai. Beribės mintys spraudėsi į šiosios smegenis, neseniai perkrautas, kad vėl funkcionuotų kaip reikiamos. Mąstė apie, turėjusi užmigti tąnakt su Marku, neišlesti jo į barą. Tuomet nebūtų buvę ir viso šito, o gal ir būtų, kas ten žino, bet vis tiek. Ši nekliūtų už kiekvieno slenksčio, skaudžiai krisdama nesusitrenktų kelių, nenusibrozdintų alkūnių. Blondinė mąstė ir apie tai, kaip myli šį šlykščiai įskaudinusį ją vaikiną, kaip nebeišgalėjo gyventi be jo. Prisiminė, kai kaip kokia nesveikuojanti, kliedinti išsivertė iš jo buto su visais daiktais. Tiek savo, tiek jo. Kaip jausdama norą būti ten, kur kažkada leido laiką kartu, nusitarabanijo į Londoną, Kiaurą katilą ir užsisakė tą bikiną vienuoliktą kambarį. Buvo gyva vien vandeniu, girdėjo beldimus į duris ir verkė. Tik gal penktąją dieną atvėrė langus, nors ir to nebūtų dariusi, tetroško uždusti nuo rūkalų ir pasrūti kraujais nuo smilkstančios cigaretės, deginančios odą. Bet kitaip grasinimai nebūtų užsibaigę, o gyvent jai kažkur juk reikėjo.
  Ir, na, prašom. Dabar aptekusi visokiais kitokiais skysčiais žvelgė į jį, širdies daužytoją, gyvenimo meilę. Galima seilėtis kiek nori, jų istoriją buvo nesveika, tačiau savotiškai žavi. Smulkus, kaulėtas delnas prigludo prie šio aštraus žandikaulio. Jie kaip du šlapi skudurėliai, beplevėsuojantys kažkur pažeme, vėl susijungė. Ir ši nesugebėjo nieko išspausti jam atsiprašant. Dar vis nesugebėjo. Galbūt principai, galbūt dar vis tas akmuo, badantis nugarą, galbūt, šiaip, dužus širdis, bandoma klijuoti iš naujo. Jos maža, blondiniška galvelė lengvai nusileido ant vyro kelių.
- Nemoku, negaliu be tavęs,- per stipriai sukando lūpą, pajuto geležies skonį burnoje, tačiau nesuvilgė jų liežuviu, paliko pulsuojantį kraują pulti lauk.- Markai, aš,- išsigandusi nebetarė, ką norėjo, tik stipriau užmerkė akis. Jis čia. O Adelė namie. Vėl.

[Markas Moore]

 Markas visa savo esybe pajuto, kaip buvo pasiilgęs Adelės. Ir vėl jis nebenorėjo jos paleisti, tik šįkart kitaip, ne savininkiškai. Tiesiog norėjo atsigulti šalia jos, prisiglausti ir užmigti. Pabusti ryte, kai tie nuperoksidinti vargšai plaukai guli ant jo veido trukdydami kvėpuoti, o ir pati Adelė užsivertusi ant viršaus. Ryte, laukiant, kol atsibus mėlynakė, padaryti kavos ir kesadilijų, kad galėtų vėliau jas atnešti savo apsimiegojusiai princesei į lovą.
 Tiesiog jausti, kad Adelė šalia.
 Markas pirštais švelniai braukė per merginos plaukus. Tik dabar atėjo suvokimas, ko jis vos nepadarė.
-Adele, niekam apie tai nesakyk,-tyliai pratarė profesorius lyg bijodamas, kad garsiau kalbant paslaptis ištrūks ir pasklis po visą pilį. Švelniai pakėlęs merginą nuo kelių, rankove nuvalė iš lūpos išbėgusį kraują.
-Einam atsigult. Tau reikia pailsėti,-bandydamas į šoną faktą, kad Adelė jį neseniai ištraukė iš mirties nagų, pasiūlė Markas.

[Adelė Ginger]

  Išleido tylų atodūsį, tik jam leido taip laisvai liesti šiosios plaukus. Šiurpuliukai bėgiojo per visą kūną. Norėjo glaustis prie vaikino visą amžinybę, nesijudinti. Tačiau klausą suvirpino šiek tiek baimės palaužytas balsas. Prasimerkė. Po to sekė kilstelėjimas, perbraukimas per lūpas, vėl užslėpė akis už vokų. Šiuo metu jau norėjo įsiminti kiekvieną prisilietimą, kiekvieną virptelėjimą, efektą.
- Nedrįsčiau,- atvėrusi išblukusią mėlynę pratarė. Palinko link vaikino, lūpomis susivaideno ties jo.
  Pasiūlymas viliojo. Galbūt tai bus pirmasis kartais, kai miegos ilgiau nei įprastai per šiuos mėnesius. Galbūt neteks vėl prabudus verkti, jog ši liko viena. Atsistojo. Iš bliuzono sterblinės kišenės išsitraukė cigarečių pakelį su žiebtuvėliu, padėjo juos ant stalo. Besivartant lovoj nenorėjo sumalti jų į vieną košę. Ir nesulaukusi Marko, patraukė į jo diy kambarėlį. Nusispyrė batus. Labai sunkiai, jėgų nebebuvo. Sijonas nemaloniai spaudė, veržė, rodos, per vieną dieną šiosios šlaunys išsipūtė. Tad išsinėrė ir iš languotosios medžiagos. Ir atsigulė. Ant šono, lyg atsukdama savo berniukui nugarą. Nors to neturėjo minty, mergina tiesiog buvo pavargusi. Slegiamai pavargusi. Bei negebanti suvaldyti dar vieno sūrių ašarų protrūkio.

[Markas Moore]

 Markas Adele pasitikėjo. Žinojo, kad mergina tikrai niekam apie šiandieną neprasitars. Vaikinas akimis nulydėjo iš kišenės ištrauktus tuos mirties įrankius, bandydamas išmesti iš galvos rūkančios blondinės vaizdą. Jam užteko to, kaip pats nusivažiavo per tas savaites.
 Adelei dingus itin parankiame ir logiškame spintos kambarėlyje, Markas vis dar sėdėjo ant grindų. Kažkas galvoje dar buvo užsilikę, kad dusus ir skendus reiktų vis tiek pasitikrint, bet jis nebeturėjo nei jėgų, nei noro prisiminti kas ten ir kaip. Galiausiai pasikėlęs nuo žemės, spyrė į tą nelemtą stalą ir nusliūkino pas Adelę.
 Markas atsisėdo ant lovos, vis dar šiek tiek apdujęs. Viskas, kas įvyko per pastarąjį pusvalandį atrodė šiek tiek neįtikėtina. Smegenys, baigiančios atsigauti nuo deguonies trūkumo, reikalavo poilsio, tad profesorius tik nusimovė batus ir atsigulė šalia Adelės, nepamiršdamas prisitraukti jos arčiau.
 Miegas garbanių pasiglemžė beveik iškart. Jis sapnavo savo motiną, Adelę, jų rankas, surištas kažkokiu raudonu raiščiu ir raminančius mamos žodžius: jūsų niekas neišskirs.

[Adelė Ginger]

  Buvo pagaliau ramu, pagaliau liko tik jie. O Adelė pagaliau namie. Švelniai glostė jo ranką, užmestą ant liemens, beveik spaudžiančią, gal šiek tiek dusinančią. Mergina nemiegojo, gal tik kartkartėmis knaptelėdavo, tačiau realiai užmigti negalėjo. Per daug mąstė. O gal bijojo, jog užmigus viskas pranyks. Vėl. Kliedesiai apie motiną pasiekė tatuiruotosios ausis, ši sukluso. Vyriškos rankos, besiilsinčios ant Adelės, pradėjo stipriau spausti. Profesorė nagais stipriau įsirėžė į jo delnus, bandė atkabinti.
- Markai,- prabilo. Tačiau kol kas šis, rodos, nesiruošė prasimerkti.- Markai!- galiausiai mergina grasiau riktelėjo, ne piktai, tik su baime. Tiek dėl savęs, tiek dėl jo.
  Nusitraukė vaikino rankas nuo savęs, staigiai atsisuko į miegantį, kliedintį josios berniuką. Atsirado viršuj, tiksliau, tiesiog virš garbaniaus. Pridėjo smulkius delnus prie šlapios kaktos. Nebuvo kažkokia ekspertė, tačiau jau buvo įsitikinusi, jog šis karščiuoja. Ir vėl su tuo motinišku švelnumu ir panikos gyslele tėkštelėjo per jo skruostą. Kitu delnu maniakiškai, neramiai braukė per jo, kliedinčio, kaktą, garbanas, užkabino ausies kraštelį.
- Pabusk, Markai,- perbėgo per paakius, širdis nerimo.

[Markas Moore]

 Markai, ar nematai? Ji skirta tau. Tik tau. Jūsų niekas neišskirs, net mirtis. Kad ir kiek bėgsi, vis tiek grįši pas ją. Nebekovok su tuo ir viskas bus gerai.
 Pamiškė. Markas po basomis kojomis juto drėgną žemę. Nebesusigaudė kur ir kada buvo, tiesiog bėgo į priekį. Medžiai retėjo ir galiausiai pasirodė akmenų statinys. Vaikinas nesuprato, kodėl jis atsidūrė būtent prie kažkokio keistai netikslaus Stounhendžo, bet iškart atpažino motinos siluetą. Palaidos garbanos, besiplaikstančios vėjyje, vestuvinė suknelė ir akys, kurios žiūri į jį kiekvieną kartą pažvelgus į veidrodį. Ištiesusi rankas apkabinimui, Emilija tarė:
-Markai. Pagaliau supranti.
Vaikinas sustojo. Suprantu ką?
-Kad negalima jų paleisti,-motinos šypsena buvo kažkokia ne tokia, nenatūrali.
Markas krūptelėjo. Viskas buvo gerai. Jis vis dar savo kambarėlyje, o šalia miega Adelė. Adelė. Sapnas, ne, košmaras tęsėsi toliau. Emilija pasilenkė virš miegančios Adelės ir nubraukė šviesią sruogą jai nuo akių.
-Kokia graži. Bet protinga. Negerai,-tarsi kalbėtų apie ingredientus obuolių pyragui, analizavimo merginą moteris.-Įsivaizduok, kas būtų, jeigu šalia jos dabar būtų kitas? Markai, ar tu bent supranti, kaip aš jaučiuosi? Kol Dylan nebus su manimi, tol ir tu nebūsi su Adele. Neleisiu. Žinai, ką turi padaryti.
 Pliaukštelėjimas ir vaikinas atsimerkė. Skaudėjo žandą. Adelė irgi nepatogiai kažkaip užsilipus. Nerimas sklido nuo merginos.
-Adele,-gergždžiančiu balsu prabilo profesorius,-Pasakyk, kad nebuvai su kuo nors kitu susimetusi.
Ir pažadėk, kad niekada nepaliksi.

[Adelė Ginger]

  Išpūstos akys stebėjo bundantį vyrą, lyg akmuo nuo širdies nusirito, apleido nerimas ir baimė. Mergina nusiropštė nuo profesoriaus, patogiau atsiklaupė šalia. Švelniai nubraukė garbaną, užkritusią ant akių. Su kažkokia ypatinga meile ar meilumu, gal abejais įsispitrino į jo pačias nuostabiausias akis. Tik greit šiosios mėlynė vėl apniuko.
- Nebuvau, Markai, kaip tau dar kyla tokios mintys? Aš nesu tu,- ir tik susiprotėjusi, ką pasakė, užsičiaupė. Atsigulė, priglaudė nuperoksidintą šieno kupetą prie krūtinės, smulkias rankas kyštelėjo po nugara.- Atsiprašau,- tyliai murmtelėjo.- Žinai, jog myliu tave ir niekad su kitu nebūčiau, daugiau niekada nepalikčiau tavęs, nuostabume mano,- pabučiavo smakrą, gal netyčiom ir lyžtelėjo kaip kokia katė, šuo, o gal ir ta pati salamandra.
  Užmerkė akis. Ranka, įsprausta tarp lovos ir Marko nugaros, pakilo viršun. Nagais, lyg kutendama, braukė per jo kaklą.
- Ką sapnavai?- pakibo jam virš akių.- Ir nesakyk, jog nieko,- net durniam aišku (jog metalas neskraido), jog profesorius nesapnavo vienaragių, vemiančių mini pandomis.

[Markas Moore]

 Adelės žodžiai buvo skaudūs. Markas norėjo pamiršti Emetą. Tą kvailą kvailą klaidą, kainavusią santykius su nuostabiausia mergina pasaulyje. Vaikinas apsivijo blondinę rankomis. Jos atsiprašymas niekaip nesumažino skausmo, kurį garbanius jautė dėl savo poelgio. Pats kaltas. Markas norėjo tikėti Adelės žodžiais, bet pats žinojo, kaip lengvai galima tokius pažadus sulaužyti. Ir kaip lengvai prarandamas pasitikėjimas.
 Adelės pirštai kuteno jo kaklą, tad Markas pasimuistė, bandydamas atsikratyti to nemalonaus jausmo.
-Sapnavau košmarą. Ir savo motiną. Dar ir tą prakeiktą akmenų ratą. Žodžiu, nesąmonė,-profesorius bandė pasakyti kuo mažiau informacijos, bet pakankamai, kad nekiltų kokių klausimų. Žinoma, nutylėjo apie tai, kaip jo motina analizavo Adelę kaip kokį daiktą arba kaip ji grasino neleisianti jiems būti kartu, kol jo tėvas bus gyvas. Ak, Viešpatie, tos moters dvasiai laikas nurimti.

[Adelė Ginger]

  Adelė ramiai ilsėjosi ant vaikino. Užteko vien jo šilumos, plakančios širdies. Ak, kaip siaubingai jį mylėjo bei niekad nenorėjo nustoti to dariusi. Tik tas sapnas jai nedavė ramybės, netikėjo, kad tik tiek. Dievaži, vaikinas kone karščiavo ir kliedėjo. Prisiminė ir savus košmarus, kurie sugrįžo po jų nelaimingo išsiskyrimo. Atsidususi supynė vieną nuogą koją su Markusio.
- Pasiilgau tavęs,- profesorė pasitrynė nosimi į garbanius kaklą.- Kad tu įsivaizduotum kokie jie visi buožgalviai transfigūracijoj,- pavartė akis.
  Ginger mylėjo vaikus, o siaubeli, dievino juos. Tačiau šie Hogvartso vaikai buvo kažkokie kitokie. Haha, kaip ir Adelė. Ir ją erzino tas jų bukumas, negalvojimas apie pasekmes (vėlgi, ar Adelė galvojo apie pasekmes pati susidėdama su profesorium? Taigi), įsivaizdavimas, jog jie tokie nerealūs vunderkindai. Adelė vunderkindė buvo tik transfigūracijoj. Kitur arba žalia, arba nepatiko, arba tekdavo ilgai ir nuobodžiai mokytis.
  Blondinė susimąstė. Apie vaikus. Galbūt josios su Marku. Nežinojo, ar šis išvis troško palikuonių nuo Adelės. Ir nesusivaldžiusi paklausė:
- Ar aš būčiau gera mama?- nenorėjo nei savęs, nei jo, nei dar kažko išmušti iš vėžių. Tai tiesiog buvo klausimas, kažkur gal ir vedantis.

[Markas Moore]

 Markas juto, kad Adelė juo nepatikėjo, bet džiaugėsi, kad mergina daugiau šios temos nelietė. Labiausiai jis dabar norėjo pamiršti tą negyvą motinos žvilgsnį ir grasinimus. Galbūt kada dar atsisėdęs permąstys visą tai (jam neatrodė, kad košmaras taip greitai neišsitrins iš atminties), bet dabar troško paprasčiausios ramybės.
-Žinau apie ką kalbi,-iš komentaro apie mokinius-buožgalvius nusijuokė profesorius.-O pas mane ateina vaikai ir nemoka net kibirkščių iš lazdelės paleisti, tai po to tokius tik ir gaudyk po piramides.
Markas susimąstė, kiek pats išmokdavo per pamokas. Kiek prisiminė, kai kuriose mažai, o kai kur viską. Profesoriai jau tada kaitaliojosi greičiau nei metų laikai ir visi skirtingai įsivaizduodavo mokinių pasiruošimą. Reikėtų Magijos Ministerijai patvirtinti kokį normalų švietimo planą.
 Bet va kitas Adelės klausimas visai išvertė Marką iš vėžių. Vaikinas dar nelabai galvojo apie vaikus, nors ir visai norėtų kokių dviejų, trijų ar net penkių mažų pyplių namuose. Jo ir Adelės mažų kūrinukų.
-Tu? Tu būsi nuostabi mama. Jeigu jau su manim susitvarkai, tai ir su apsiseilėjusiu lėliuku susidorosi. Ir aš tau padėsiu. Kieme pastatysiu sūpynes, kad galėtum juos vyti į lauką, o po to susirūpinusi lakstytum iš paskos su kremu nuo saulės ir kepurėm. O aš vakarais jiems skaitysiu pasakas ir išsigalvosiu visokias nesąmones apie piramides ir ten karaliaujančias rupūžes, o tu klausysiesi už durų ir bandysi nesijuokti. Tada prieš išleisdami juos į Hogvartsą abu apsiverksim, nors puikiai suprantam, kaip greitai tie rupūžiokai auga,-Markas visai nusivažiavo į šalį su savo fantazijomis ir tik dabar susigriebė.-Ai, o tai ką galvoji apie vaikus? Na, ne dabar, dabar dar žymiai per anksti, bet, na, jeigu jau taip atsitiktų... Nieko neprisigalvok tik, prašau.

[Adelė Ginger]

  Blondinė šyptelėjo. Buvimas su juo ir negalėjo suteikti kitokio efekto (pamirškim bent akimirkai, kas vyko vos prieš pusvalandį, ar kiek ten Markas miegojo). Mergina mielai sukikeno, niekad nematė tokio fantazuojančio Marko. Fantazuojančio apie tobulą gyvenimą su mažiukais daugiau imbiero kleckiukais. Kažkaip per daug jau jis ten tobulas buvo.
- Nežinojau, jog jų nori,- ramiai prabilo, nelabai entuziastingai, visai paprastai.- Kažkada ir atsitiks, Markai. Kažkada turėsim šviesiaplaukę garbanotą Marcelę ir tave panašų vyruką Benjaminą. O kai tingėsi jau kitiems galvot vardus, tai vienas bus Moore, kitas Ginger, dar kitas Ginger-Moore. Na, supratai,- prisislinkusi pabučiavo vyruką. Tobulą vyruką.
  Išsiridenusi iš lovos nutipeno iki savo paliktų draugužių. Išsiėmė vieną iš pakelio, prisidegė. Atsirėmė į stalą taip, kad ją matytų jos būsimas vyras (nežadėjo jau paleisti kažkam kitam). Jos nuogos kojos kaip visad atrodė žaviai, nors ir randai gadino vaizdą, žinojo, Markui tai nerūpi. Ir viskas būtų buvę dar žaviau, jeigu ne ta smilkstanti cigaretė. Susiraukusi nugesino, nesuprato, kokio velnio. Matyt, įprotis jau. Dar vis susiraukusi grįžo pas savo dievaitį. Atsisėdo jam ant liemens.
- Markusio,- nagais perbraukė per kaklą.- Tikrai dar per anksti?- erzindama, o gal ir rimtai, provokuojančiai paklausė.

[Markas Moore]

 Markas apsidžiaugė, kad Adelė nepuolė prieštaraut jo kvailiems išsigalvojimams, tik dėl vardų truputėlį susiraukė - šie kažkaip nelabai viliojo. Galbūt jam norėjosi kažko paprastesnio ir trumpesnio, kad šaukiant atžalą nereiktų susilaužyti liežuvio, bet ką jau padarysi. Nesijautė turįs teisę kažką dėl šito dalyko sakyti.
 Čia, prie pat veido, pasivaidenusi blondinė kažkur dingo. Pro praviras patogiosios spintos duris Markas matė ją prisidegant cigaretę. Negalėjo nusakyti, koks jausmas jį apėmė pamačius tokį vaizdelį. Toks keistas ir nemalonus. Bet ir vėl nieko nei norėjo, nei galėjo sakyti, nes ir pats pastarąsias savaites praleido besinuodydamas. Taip pat bijojo įkyrėti Adelei su savo replikomis.
-Kol rūkysi ir bus per anksti,-vėl ant jo užsilipusiai blondinei atsakė garbanius.-O dabar... Nemanau, kad būtų gera mintis susilaukti vaiko. Neturim nei kur gyvent, nei stabilaus darbo... Nieko. Bent palaukim, kol pasibaigsiu mokslus. Tada jau galėsim žiūrėti,-švelniai šypsodamasis, kalbėjo Markas, švelniai užkišdamas sruogą blondinei už ausies-O jei jau Dievas numes mums ant galvos vaikutį, tai tik teks tai priimti kaip kažkokį ženklą.

[Adelė Ginger]

  Pavartė tas nuostabiosios mėlynės akis.
- Nei aš rūkau, nei ką. Vaidenasi tau,- suprunkštė.
  Žavioji blondinė negalėjo atsigrožėti po jos akimis buvusiu vaikinu. Visaip ten glostė, maigė jo veidą, pešė ir pynė plaukus tarp pirštų. Giliai įkvėpė jo pirštams vos vos prisilietus, tik norint užkišti tą šieno sruogą. Užsimerkė. Koks nepaprastas, tačiau tuo pačiu ir itin paprastas tai buvo veiksmas, verčiantis jausti. Jausti tirpstančias kojas, šilumos saulę papilvėje, drebančius pirštus. Taip vertė Adelę jaustis profesorius. Nuo pat pirmosios jų pažinties akimirkos, kai pusnuogė atsirado šioje lovoje, kai netyčiom nusitempė jį su savimi žemėn. Ir kaip neseniai tai, atrodo, vyko. Lyg vakar. Lyg prieš tas kelias valandas. Jeigu ištrintų tuos mėnesiu nebuvimo kartu, viskas vis dar būtų tobula. Vaikystės sekamos pasakos apie visas geradares princeses su princais būtų išsipildžiusios.
  Nebyliai tyrinėjo Marko veidą, jo bruožus. Ir nebesistebėjo, jog pasirinko būtent jį. Jame buvo viskas, ko šiai visad trūko. Prisirišimas, rūpestingos ir kiek skilusios akys, savotišką meilės išraišką atskleidžiančios lūpos. Kurias apie tai bemąstydama ir sugaudė.
- Džiaugiuosi, atradusi tave,- nejučiomis išskrido žodžiai. Atsidususi prisiminė, ką dar norėjo pasakyti.- Tądien, kai išėjau,- nepaminėjo kaip palikimo.- Pasiėmius iš tavęs pinigų. Vos gausiu algą, grąžinsiu,- nelabai žinojo, ar jų pinigai buvo dedami į vieną sąskaita, tad nusprendė viską grąžinti. Galėjo tai padaryti ir ne tik pinigais.

[Markas Moore]

 Markas tik prunkštelėjo iš Adelės atsakymo. Taip, jis tikrai nematė, ką ji darė prieš kelias minutes, o ir jos rūbai tikrai nebuvo prisigėrę tos smarvės. Profesoriaus rankos nuslinko ant merginos liemens, o akys atidžiai stebėjo veidą. Jo saulės spindulėlis, išsklaidęs visus debesis, kurie jį kankino pastarąsias savaites. Avietėlė. Profesoriaus lūpas iškreipė šypsena, kuri tuoj dingo, jam susimąsčius apie pinigus. Kai Adelė išėjo jis tikrai nepastebėjo dingusių pinigų, nors... Tuo metu jis nepastebėjo apipelyjusios lėkštės (neatleistina) ir net kai iš akiračio dingo Emetas, kas šiek tiek turėjo priversti jį susirūpinti, bet buvo kaip buvo. Gal ir gerai, kad tas kortų genijus kuriam laikui dingo, mat Markas neįsivaizdavo, kaip būtų pažvelgęs jam į akis. Arba kaip turėjo jaustis pats Emetas, matydamas jų nakties pasekmes. O vėliau Markas tik vaikščiojo klejodamas, tad, kas vyko toliau, jau neatsiminė. Tiesiog tikėjosi, kad Emetui viskas gerai.
 Išmetęs visus pašalinius asmenis iš minčių, profesorius atsiduso ir tarė:
-Nereikia. Svarbu, kad dabar esi šalia.
Garbanius parvertė merginą ant lovos ir dabar jie apsikeitė vietomis. Markas pasilenkė ir švelniai lūpomis perbraukė per Adelės žandą, galiausiai sustodamas ties jos lūpomis. Pamažu jo viduje budo ilgai miegoję jausmai.

[Adelė Ginger]

  Rodos, rankoms nukeliavus liemeniu, pilvas susitraukė nuo neįprastai išsiilgto prisilietimo. Nespėjo net prasižioti, kai virš jos jau kabėjo garbanius. Aha, tai dabar jau vaiko gaminimo pasiūlymas buvo priimtas. Jau akys vertėsi kiton pusėn nuo dieviškųjų lūpų ant skruosto, josios lūpų. Apsiblaususiomis akimis stebėjo Marką, jo veiksmus ir jautė kraują, bėgiojantį per kraujagysles kaip kokį maratonininką.
  Naujos gyvybės gaminimas buvo visai kaip kesadilijų. Su daug meilės ir ingredientų (nors gal ir nebuvo jų tiek daug). Ir visai greitai ir ramiai viskas baigėsi. Nieko ten sunkaus tame meksikietiškame patiekale. Tik palauki kol sūris (Adelė) išsilydis, suberi kitus ingredientus, o tuomet dar sūrio ir tortiliją. Belieka tik apversti ir vėl plaukti kol sūris taps klampia mase. Ten sūris pagaliau susikibo su tortilija (Marku), nuo karštos keptuvės šiek tiek degino, tačiau maloniai.
  Blondinė dar tingiai voliojosi ant paklodės, tada vėl sugrįžo prie garbaniaus.
- Na, tai pažiūrėsim po dviejų savaičių ar turėsim mažąjį diablitą,- lyžtelėjo diržo nuospaudas ant vaikino kaklo.