[Lucy Lewins]

Lucy pavartė akis.
-Nors ir girdžiu, galėtum kalbėti aiškiai. Išvardinti dalykai nėra pasiteisinimas...-mergina savo minties nepabaigė išsakyti, tačiau jai nepatiko, kad globojamo koledžo mokinys buvo toks... apsileidęs. Ir kaip pamokyti ji jau žinojo. Savotiška pamoka, nors, turbūt jos visos pamokos tokios buvo.
Profesorė šyptelėjo dėl komplimento, o tada apsidairė aplink klasę, lyg kažko ieškotų. Jos galvoje sukosi planas, ką ji turės atlikti su tuo vargšu vaiku.
Gaila, bet norimo daikto mergina nesurado, atsidususi ji suėmė burtų lazdelę ir po kelių mostų ant Elijah veido atsirado juodas raištis, kurio pagalba šis neturėjo nieko matyti.
-Neišsigąsk, man taip bus linksmiau-Lucy kalbėjo tyliai, bet žinojo, kad jos žodžius vaikis girdi puikiai. Ji vėl mostelėjo burtų lazdele ir kabineto vaizdas pasikeitė. Išnyko visi baldai, visos lentynos, išnyko ir sienos. Liko balta erdvė su dviem... vampyrais.
-Na, sakyk, koks, tavo manymu, burtažodis geriausias, kurį žinai?-kažkur tolumoje pasigirdo žmogaus riksmas, bet Lucy nekreipė dėmesio.-Beje, raiščio nenusiimk.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah suprato, kad su šia profesore nebus lengva, tačiau jis pasistengs, kad ši nepyktu ant jo labai už apsileidimą, tačiau šiais metais jis stengiasi, net rodosi pamokų nepraleido.
- Žinau, tačiau taip nutinka ir turbūt ne man vienam, juk dabar aš stengiuosi.. - kiek liūdnokai išlemeno Chris' as, tačiau stengėsi per daug neprisikalbėti, nenorėjo, kad profesorė ant jo pyktu, taip, jos būdas sunkus, o pyktis su ja būtų blogai, labai blogai.
Profesorė ėmė dairytis po klasę, Elijah kiek supanikavo, žinojo, kad gero dabar nelauk, juk jis tikrai buvo prisidirbęs, nors atėjo čia ne arešto atlikti, tačiau jautė, kad tą ir darys.
Staiga ant vaikino akių atsirado raištis, tačiau jis labai dėl to nesinervavo, nes viską jautė..
- Pasilinksminkit, profesore.. - ramiu balso tonu atsakė šis, tačiau taip pat tyliai, jis jautė, kad aplink jį viskas išnyksta, jis stengėsi susikaupti ir susikoncentruoti dabar į tą vietą, kurioje jis esąs, mat, kad galėtu viską išsivaizduoti, o pagrindiniai dalykai, kurie jam buvo reikalingi - klausa ir jutimas.
- Kurį žinau ir moku naudoti turbūt būtų, expelliarmus - tarstelėjo Chris' as ir išgirdo riksmą sklindantį iš kažkur toliau, tačiau nekreipė dėmesio, nes komandos jokios negavo, - klausau, - nežymiai kilstelėjo lupų kampučius ir laukė kažko įdomaus.

[Lucy Lewins]

-Aha... Tada turbūt puikiai jį turėtum mokėti...-tyliai kalbėdama mergina ėmė vaikščioti. Tolumoje girdėjosi dar daugiau garsų, bet kol kas merginai jie nebuvo reikalingi.
-Užduosiu dar kelis klausimus, o tada pradėsim... Kaip sekasi kitose pamokose? Nuodų ir Vaistų pavyzdžiui?-profesorė rinkosi informaciją, kokią tik galėjo gauti, kadangi norėjo parodyti, kad nebūtina puikiai valdyti burtų lazdelės, kad galėtum nukenksminti priešininką, ar galbūt jį sugluminti.
-Kur žadi naudoti tai, ką išmoksi?-ramiai paklaususi Lucy sustojo ir įsistebeilijo į Elijah. Ji stebėjo jo kūno kalbą, norėjo įsitikinti, kad šis sakys tiesą. Aišku, ji tikėjosi kažkokio nuoširdaus atsakymo, norėjo žinoti tik tiesa, nors čia galėjo viskas užsibaigti, arba pagerėti.

[Elijah Chris Dawson]

- Na nežinau, ką reiškia tas jūsų puikiai, ne kartą esu jį naudojęs ir kiek pamenu visi tie kartai buvo sėkmingi, tad toks ten ir puikiai, - kažką ten po nosimi burbtelėjo Dawson' as ir stengėsi mažai judėti, nes jo akys matė tamsą, kuri sklido nuo raiščio ant akių, o tuo metu jo ausys gaudė garsus sklindančius iš kažkur toliau.
- Profesore.. - tarstelėjo Chris' as, - kas ten per garsai? - Stengėsi nebūti labai smalsus, tačiau jam tas visiškai nesisekė.
Išgirdęs sekantį profesorės klausimą šis visiškai pasimetė, tik jis vienas žinojo, kad su mokslais jam labai prastai, tačiau ką jam ši padarys.
- Visiškai nesiseka, - išlemeno Chris' as, tačiau gana garsiai. Vos tik įžengęs į šį kabinetą bijojo, tačiau bendraujant su Grifų Gūžtos vadove jaudulys dingo.
- Kur kitur jei ne per egzaminus, na, gal prireiks ir apsigynimui kada, juk gyvenimas nenuspėjamas, - kilstelėjo lupų kampučius vampyras ir stengėsi įsijausti į aplinką ir ją įsivaizduoti, kaupėsi kiek tik įmanydamas.

[Lucy Lewins]

Mergina linktelėjo, nors ir žinojo, kad vaikinukas to nepastebės dėl raiščio. Gal aš perspaudžiu? Savęs klausdama Lucy nužvelgė mokinuką ir susimąstė, kad kitos pamokos nebus tokios "dramatiškos".
-Pamatysi...-paslaptingai tarstelėjusi juodaplaukė šyptelėjo sau. Jai iš tikrųjų buvo įdomu, ar vaikinukas sugebės išnaudoti turimas galimybes.
-Hm... Nei Ateities būrimas, nei Transfigūracijos pamokos? Niekas?-Nusivylusi mokinuko atsakymu Lucy pasitaisė plaukus ir susimąstė, kaip žmogui gali nesisekti viskas? Juk taip nebūna, kažkurioj srity turėtų tikrai mokėti daugiau nei kitose, nebent... Nebent tingi.
-Taigi... Nenuspėjamas, gerai, pradėsim rimtai dirbti, užteks tave tardyti,-padariusi pauzę mergina išgirdo sprogimą, ji net pati dėl jo krūptelėjo, bet ką gi.
-Jei jau taip patinka expelliarmus, su juo ir pažaisime...-Lucy paėjo šiek tiek į šoną, kad būtų Elijah iš dešinės ir išsitraukė burtų lazdelę.
-Pataikyk į mane nenusiėmęs raiščio,-jos manymu, užduotis, kaip vampyrui, buvo visiškai lengva, tad ji pasiruošė gynybai ir laukė, kol berniukas ims kažką daryti.

[Maja Patvel]

 Aplinkui hogvartso pilį snigo ir buvo kiek apsiniaukę, bet šalta nebuvo, tad sniegas vos pasiekęs žemę virsdavo vandeniu. Pilies koridoriumi, link apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto ėjo Maja. Ją matyt veikė toks oras, tad juodaplaukė bandydama neįsileisti į galvą slogių minčių tyliai niūniavo vaikystės laikų dainelę. Šiandien profesorė ten ėjo arešto tikslu. Ji jautė, kad daug mieliau pasėdėtų su arbatos puodeliu rankoje, juo labiau, kad nežinia ar mokinys iš viso teiksis ateiti. Bet jei paskyrei areštą, tai reikia ir eiti. Pasiekus kabinetą Maja negarsiai atsiduso ir atidarė duris. Pasižiūrėjus pro langą profesorė atsisėdo į savo kėdę ir pradėjo laukti. Buvo nuobodu. Tikrinti mokinių darbus ar ruošti užduotis juodaplaukė neturėjo nei noro, nei jėgų, tad kurį laiką tiesiog žiūrėjo į laikrodį. Galiausiai Maja atsivertė ant stalo gulėjusį laikraštį ir pradėjo skaityti.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Dafydd nesuprato, už ką gavo eilinį areštą. Atrodo, nieko tokio per pamoką nedarė. Tikėtina, kad iš viso nieko nedarė, bet negi už tokias smulkmenas reikia skirti areštą? Aišku, kai profesorė yra kažkoks vaikas, nėra ko stebėtis. Tiesą sakant, klastuolis dažnai negalėdavo atsistebėti Hogvartso profesorių jaunumu. Kita vertus, galbūt ne jo reikalas...
Ilgokai svarstęs nutarė į areštą nueiti. Nepaisant to, kad Klastūnyno vadovas buvo pasikeitęs, velsietis nebenorėjo prisidaryti dar daugiau problemų. Tuo labiau, kad niekada negali žinoti, ar profesoriai sugalvos šį kartą rašyti tėvams, ar ne...
Taigi vieną nešaltą žiemos rytą Dafydd pėdino apsigynimo nuo juodosios magijos profesorės kabineto link. Svajojo būti kur nors kitur, tik ne čia, deja, pasirinkimo nelabai buvo. Atsistojęs už kabineto durų žvilgtelėjo į laikrodį. Turėjo dar tris minutes. Dar to betrūko, kad Dafydd į areštą ateitų anksčiau nei reikia! Tad jis atsisėdo ant grindų ir pradėjo laukti. Labai tikėjosi, kad profesorė jau yra viduje - jeigu ji dabar ateitų, vaikinas atrodytų tikrai juokingai.
Po kurio laiko vėl žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad jau vėluoja penkias minutes. Bus gerai pasakė sau klastuolis ir atsistojęs atidarė duris. Nepasisveikino su profesore. Neįėjo į kabineto vidų. Tik stovėjo tarpduryje ir tylėjo.

[Maja Patvel]

 Po kiek laiko Maja vėl pakėlė akis į laikrodį. Areštas turėjo prasidėti jau prieš dvi minutes. Neateis? Paklausė savęs juodaplaukė. Iš ties ją visai viliojo mintis pagaliau išeiti iš šito kabineto. Vis dėlto profesorė nusprendė dar truputį palaukti. Juk nelabai grerai atrodytų jei mokinys atėjęs į areštą nerastų profesorės - nors ir vėluodamas. Maja dar kartą apsižvalgė. Tuo metu atsivėrė kabineto durys ir tarpduryje pasirodė klastūnyno auklėtinis. Dar minutėlę juodaplaukė delsė laukdama mokinio pasisveikinimo ar dar ko nors. Galiausiai supratusi, kad nieko nesulauks Maja linktelėjo ir prabilo pati:
- Įeik, - profesorė padarė trumpą pauzę. - be to neblogai būtų jei pasisveikintum, - truputį tyliau pridūrė ji. Mėlynų akių savininkė apsižvalėgė. Sakyti moralų dėl pavėlavimo, sveikinimosi ar dar ko nors Maja tikrai nesiruošė. Galiausiai juodaplaukė mostelėjo lazdele ir ant jos stalo atsirado paprasta drėgna šluostė.
- Tavo areštas - nuimk nuo lentynų visus daigtus bei knygas, tada nuvalyk nuo lentynų dulkes ir vėl sukrauk daigtus atgal. Burtų nenaudok, - pasakė Maja ir pažiūrėjo į Daffyd spėliodama ką jis darys ar sakys, nes kad šis paprasčiausiai imsis darbo ji tikrai nesitikėjo.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Profesorei liepus (paprašius?) įeiti, Dafydd taip ir padarė. Tačiau pastaba apie pasisveikinimą buvo ištarta tylesniu balsu, tad velsietis apsimetė neišgirdęs. Jis čia atėjo - tai jau buvo didelis nuopelnas. Dar betrūko pradėti švaistytis mandagybėmis! Klastuolis plačiai nusižiovavo. Jis uždarė duris ir laukė, kokią užduotį skirs profesorė. Įsivaizdavo, kad tai bus kokia nors eilinė nesąmonė - juk profesoriai daugiau nieko ir nesugeba, kaip tik liepti atlikti kokias nors kvailas žiobariškas užduotis.
Ant profesorės Patvel stalo pamatęs ką tik atsiradusią šluostę velsietis jau įtarė, ką ji lieps daryti. Ir netrukus įsitikino esąs teisus.
- Ką? - klaustelėjo jis. Šį žodį palydėjo keiksmažodis. Paprastai klastuolis prie profesorių taip nekalbėdavo, tad dabar kiek gąstelėjo, tačiau netrukus nutarė, kad neverta kreipti dėmesio. Juk jis jau nubaustas, ar ne? Nereikia apsimetinėti, kad yra kažkoks mandaguolis. Tai velsietį privertė susimąstyti: jeigu prie kokio naujo profesoriaus jis dirbtų kaip geras berniukas, tas profesorius patikėtų? Ar jis jau pernelyg gerai žinomas?
Dafydd mąstė ilgokai. Galiausiai atsitokėjo ir prisiminė, kur esąs.
- Ne, - garsiai pratarė velsietis. Daugiau nieko nepridūrė. Ir nė nekrustelėjo. Vaikinas nė neketino atlikinėti tokios purvinos ir visiškai bereikalingos užduoties.

[Maja Patvel]

Vos paaiškinus užduotį Maja iš klastuolio burnos išgirdo ne itin gražius žodžius.
- Prašau taip nekalbėti, - griežtokai pasakė ji. Regis Dafydd apie pradėjo apie kažką galvoti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, kaip ir klastuolis, tylėjo laugdama tolesnių mokinio veiksmų. Klastūnyno auklėtinis ilgokai tylėjo ir Maja pati pradėjo mąstyti. Tokie užsispyrę mokiniai kiek glumino, bet kita vertus vien tik su tyliais ir paklusniais mokinukais gal ir nebūtų įdomu dirbti. Vis dėlto kaip galima būti tokiu užsispyrusiu ir į viską atmestinai žiūrinčiu žmogumi juodaplaukė nesuvokė. Maja užsigalvojo kokie dalykai, be aplinkos prieš vykstant į hogvartsą, ir kaip veikia žmogaus charakterį. Jos mintis nutraukė paprastas Dafydd atsisakymas. Akimirką profesorė neįsivaizdavo ką daryti. Žinoma ji nemanė, kad mokinys ramiai atliks užduotį ir išeis, bet tokio kategoriško "ne" nesitikėjo.
- Kodėl gi? - apsimestinai maloniu ir mandagiu balsu paklausė Maja. Tuo pat metu ji burtų lazdelės pagalba atskraidino šluostę į klastuolio rankas. Juodaplaukė žiūrėjo ką šis darys, o jos galvoje sukosi mitys apie tolesnę arešto eigą.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Be be be, prašau taip nekalbėti mintyse nusivaipė Dafydd, tačiau iš pažiūros atrodė, kad į žodžius nereagavo. Ar bent jau to tikėjosi velsietis.
Užsitęsusi tyla, ko gero, nustebino abu. Susidarė įspūdis, kad profesorė nelabai žino, kaip reaguoti į klastuolio kategorišką "ne". Tai velsiečiui patiko. Jis jau norėjo piktai išsišiepti. Deja, kaip tik tuo metu profesorė burtų lazdele nukreipė šluostę tiesiai jam į rankas. Ką gi, vis dėlto juk ji profesorė. Ir ne kokios nors nesąmonės, kur magija net nereikalinga, o mokslo, kuris gali būti visai pravartus. Tačiau tai nepridėjo noro atlikti tai, ką liepė profesorė Patvel.
- Todėl, kad šita užduotis kvaila, - rėžė raudonplaukis. Jis priėjo prie lentynos. Padėjo šluostę ant artimiausio stalo ir išėmė kelias knygas ir kitus daiktus. Nežinodamas, ką su jais daryti, paprasčiausiai numetė ant žemės. Kažkodėl vaikiną tai taip supykdė, kad jis skubiai čiupo dar porą knygų ir jas ant žemės šveitė gerokai stipriau. Matė, kad vienai knygai nuplyšo viršelis. Tikėjosi, kad profesorė to nepastebės - nenorėjo klausytis daugiau moralų.
Lentyna buvo tuščia, tačiau šluostė ir toliau gulėjo ant stalo nė nepajudinta.

[Maja Patvel]

- O kokia užduotis tau atrodo nekvaila? - ne itin griežtu balsu paklausė Maja vos klastuoliui atsakius. Juodų plaukų savininkė žiūrėjo kaip Dafydd prieina prie lentynos. Gal jis pagaliau pradės darbą. Maja pati nelabai mėgo areštų, ypač, kai mokiniai spyriojasi ir daro kone viską išskyrus paskirtą areštą, o juk neimsi ir nepaleisi mokinio vidury dar net nepradėto darbo - reikia aiškintis, visokiais būdais versti atlikti areštą. O tokia veikla profesirei malonumo nekėlė. Ji net pradėjo galvoti apie kitokio stiliaus areštą - paprasčiausią pokalbį su mokiniu. Gal tai bent kiek padėtų, arba padėtų bent kiek daugiau negu visi šitie areštai.
 Maja vėl pažvelgė į klastūnyno auklėtinį, šis iš lentynos ištrauktas knygas tiesiog numetė ant žemės. Juodaplaukė tyliai atsiduso ir trumpai pakėlė akis aukštyn. Klastuoliui dar kartą metus knygas, tik regis daug stipriau kažkuriai knygai nuplyšo viršelis. Maja kilstelėjo burtų lazdelę ir ištarė:
- Reparo, - ant knygos neliko jokios įplyšimo žymės. Dafydd nieko nebedarė, tad apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė priėjusi prie klastuolio prabilo:
- Ar nelengviau būtų paprasčiausiai atlikti užduotį ir išeiti? Kokia nauda iš tokio stovėjimo ir išsidirbinėjimo? - paklausė ji ir mostelėjo ranka į ant stalo gulinčią šluostę.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Ne tokia, kurią tu galėtum sugalvoti, - tyliai sumurmėjo Dafydd, vis tik tikėdamasis, kad profesorė šių žodžių neišgirs.
Laimei, ši profesorė buvo ne iš tų, kurie greit užsiplieskia. Taip pat ji nėra tokia baisi, koks yra buvęs Klastūnyno vadovas. Atrodė, kad jis gali daryti bet ką, profesorė Patvel vis tiek šnekėjo ramiai ir netgi beveik draugiškai. Vis dėlto šis tonas pakišo mintį, kad gal ir pačiam reikia pradėti kažką daryti. Atlikti tą prakeiktą užduotį.
Tarsi perskaičiusi mintis profesorė paklausė to paties. Ir tada visas Dafydd "gerumas" išnyko kaip nebuvęs. Juk daug smagiau būti geram, kai pats to nori, o ne kai kas nors tavęs prašo.
- Ne, nebūtų lengviau. Aš nesu namų elfas! - riktelėjo Dafydd. Po kelių akimirkų vis tik paėmė šluostę. Paskubomis nuvalė lentyną. Ir pats matė, kad paliko nemažai dulkių. Koks skirtumas - sudės daiktus atgal ir nieko nebesimatys. Velsietis surinko knygas ir sukišo atgal. Sudėjo ne taip tvarkingai, kaip jos buvo prieš tai, tačiau, reikia pastebėti, sukišo ne bet kaip.
Garsiai ir demonstratyviai atsidusęs patraukė prie kitos lentynos.

[Maja Patvel]

 Į klastuolio neigiamą riktelėjimą Maja nusprendė neatsakyti, jį nuleisti negirdomis ir tiesiog palaukti ką šis darys. Daffydd vis dėl to paėmus šluostę juodaplaukė nepastebimai šyptelėjo. Gal įmanoma susitvarkyti ir su tokiais mokiniais. Mokinys pradėjo šluostyti dulkes ir Maja visai patenkinta žiūrėjo į jį. Dulkės tikrai nebuvo nuvalytos tobulai, bet profesorė jautė, kad pasakius dėl to paskabą tik viską sugadintų. Juk vis gi klastuolis dirba. Daffydd į lentyną sudėjus knygas buvusi grifė suprato, kad klastuoliui išėjus turės viską pertvarkyti. Bet tai nebus sunku - keli lazdelės mostai ir tvarka... Mokinys garsiai atsidusęs nuėjo prie kitos lentynos.
- Labai gerai... - negarsiai pasakė Maja. Ji grįžo prie savo stalo ir vėl pradėjo žvilgsniu sekti Daffydd.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad viskas aprimo. Dafydd ramiai pabaigs savo areštą ir galės eiti savo keliais. Tai, ko gero, buvo geriausias variantas iš čia įmanomų. O ko dar norėti, kai kažkokia kvaila profesorė skiria areštą?
Tad klastuolis jau buvo nusiteikęs nebumbėdamas atlikti viską, ką liepė profesorė. Žinoma, darbo kokybė nesiruošė pagerėti - juk jeigu profesorė nieko nesakė dėl pirmos lentynos, kodėl staiga turėtų skųstis, kad antra nešvari? Būtų pernelyg nelogiška, ar ne? Tad galima viską atlikti lygiai taip pat atmestinai. Ir tada velsietis bus laisvas ir galės šitos kvailos mergiūkštės, vadinančios save profesore, ir akyse nebematyti.
Ir tada Maja Patvel padarė milžinišką klaidą. Ji pasakė "labai gerai". Ir tuo metu tikriausiai turėjo omenyje raudonplaukio darbą. O pastarajam nereikėjo kažkokios profesoriūštės pritarimo. Dafydd supyko. Žinoma, jis neparodė profesorei, kad yra itin nepatenkintas. Paprasčiausiai paėmęs šluostę priėjo prie lentynos ir "netyčia" už jos užkliuvo. Ir tą padarė pakankamai stipriai, kad lentyna nugriūtų. Nereikia ir sakyti, kad didžioji dalis knygų nudribo tiesiai ant raudonplaukės galvos.