0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Lilith Toujou

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #180 Prieš 6 metus »
Žinot tą jausmą, kai visiškai nežinai kas darosi aplinkui? Kai maždaug ateini į vakarėlį tik todėl, kad žinojai, kad ten bus vakarėlis-- su kuo, kaip, kada, kam, kodėl nežinai, tačiau vistiek ateini. Panašiai dabar jautėsi Lilith; linksmai apdujus nuo gyvenimo ir jo džiaugsmų, besišypsanti putliomis lūpomis ir žvelgianti į visus esančius aplink smaragdų gilumų akimis. Tokie visi pasimetę savo problemose ir kvailystėse; žmonės buvo tokie nuspėjami ir primityvūs, kaip lietus rudens pabaigoje; žinai, kad liūtys vis vien tave prigaus, bet vaidini nustebęs kai taip atsitinka, paslapčia džiaugiesi kasdienišku, tačiau magišku gamtos ciklu.
Švilpė linguodama kojomis nuo suolo tylėjo it vandens į burną prisiėmusi, tik stebėdama aplinkinius ir jų nuotaiką, jų replikas ir kūno kalbą. Tiek daug emocijų aplink, tačiau merginos tai nei kiek neviliojo-- tyro, nesutepto džiaugsmo niekur negalėjo rasti, o tik šis sugebėdavo numalšinti liūdesį Lilith sieloje. Žmonės niekad nesugebėdavo nusiraminti ir žvelgti į gyvenimą pro rožinius akinius, ne, jiems labiau patikdavo klampoti pro purvus ir ašaroti nuo dulkių. Tykiai šyptelėjo ir tiesiog toliau klausèsi, ką svarbaus turi kai kas pasakyti.

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #181 Prieš 6 metus »
Tylutėliai stovėjo nišoje, pasislėpęs už šarvų ir sekė visą situaciją: šeimyniniai barniai, įbėganti ir išbėganti žmona, tada pradėję rinktis mūšio nariai... Tvardovskis laukė, laukė, kol susirinks visi, o tada jau atėjo ir pats, paskui save uždarydamas duris. Dar kartą apžvelgė jau koridoriuje matytus praeinančius veidus, tik vienas buvo naujas. galbūt anksčiau atėjo? O, tikriausiai prarado akių nekaltybę prisižiūrėjęs šeimyninių pykčių. sukikeno mintyse aukštaūgis ir atsirėmęs į sieną šalia durų pasakė Ridliui.
-na Tomai, susirinko visi. – tada mostelėjęs tuo prakeiktuoju gluosnio gabalu užrakino duris bei užkeikė jas mufliato kerais. Matė du veidus, du švilpius, kurių nebuvo Ridlio paduotame sąraše. Jaunutį šviesiaplaukį berniuką, bet atrodantį tvirtai bei rįžtingai, ir kažkokią jau suaugusią, bet dar niolikinę barbę, maskatuojančią kojomis nuo suolo. Praleido juos, ką jis žino?  Galbūt apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius pasikvietė šituos paskutinę akimirką? O jei anie ir įsliūkino savavališkai, tai tikrai norėdami padėti, o ne pašniukštinėti. Švilpiai ne išdavikai, švilpiai savo draugų gelbėtojai. Alchemikui nereikėjo ilgai išbūti Hogvartse, jog tai suvoktų, jog suvoktų, kokie skirtingi yra visi keturi koledžai. Laiške jau perskaitė, žinojo, apie ką vyks kalba, kas ką puola, kokiu būdu, ir kam reiks pasipriešinti, ką ginti. Visa tai Johanui buvo ne naujiena. Paprasčiausiai atėjo dėl dviejų papildomų akių, vieno tiriamo, skvarbaus žvilgsnio, nes jei tokiam mūšy atsiras išdavikų, perbėgėlių, arba kokių vidinių nesutarimų, jie lavonai, visi, iki vieno.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #182 Prieš 6 metus »
Vieni garsiai čiauškėjo, sveikinosi, kiti tyliai tūnojo susiradę savo kampą, visi laukė jo paaiškinimo. Visai viskas kaip pamokose. Kažin, ar liks dėstyti kitais metais? Dievaži, net graudulys šioks toks suėmė vien pagalvojus, jog gali tekti palikti šiuos žavius mokinius. Nors ir atrodė, kad niekas nekentė jo pamokų, gal vis dėlto gerbė? Mat ir dabar su šypsena skaičiavo susirinkusius, tarp kurių buvo daugiausiai švilpių, du net nematyti, kuriems nesiuntė laiškelio. taip, švilpiai visada pasiruošę padėti savo draugams, arba žmonėms patekusiems į bėdą. šią minutę Tomas Viljamas Ridlis kėlė  švilpius aukščiau visų. Na, bet visgi labiausiai širdį paglostė klastuolės įsiveržimas, ji pavadino jį valdovu. ak, kaip senais gerais laikais... ir ko gi daugiau gali reikėti žmogui iki pilnos laimės? su didžiule nostalgija atsiminė visus tuos prieš jį keliaklupsčiavusius žmones, dabar jų nebėra. juos visus įveikė berniūkštis, paprastas berniūkštis! O čia slapstūnai! Sena organizacija, sunaikinusi ištisas šeimas! vieną akimirką juodaplaukio vos neužvaldė panika, tačiau jis susitvardė ir ta proga nusprendė pajuokauti.
-na jei tik sugebėčiau įsiterpti į tavo tokį nuotaikingą čiauškėjimą Liz, būtinai papasakočiau planą, bet kadangi negaliu, plano nebus. – jis nusijuokė savo skambiu tenoru. Perėjo į vienaskaitos kreipinį, nėr čia ko, ne pamoka gi, o susirinkimas, naujos gvardijos organizavimas. Ne, šįkart jis nenaudos fizinio gąsdinimo priemonių, kad prisišauktų juos visus, šįkart jie visi kovos vardan kilnaus tikslo.
-taigi, - kreipėsi jau į visus susirinkusiuosius. – daugelis gavote iš manęs laiškelius ir jei jau esate čia, sutinkate prisidėti. Matau tik du žmones, kurių nekviečiau, tai ponaitis de Lomenie ir panelė Toujou, bet kadangi esate čia, pasiklausykite kas vyksta, galbūt norėsite pagelbėti kitiems prisijungdami prie neišvengiamos kovos, taip sumažindami priešams galimybę sudoroti Hogvartsiečius. – tada padarė pauzelę ir vėl prabilo apie artėjantį pavojų. – manau daugelis iš jūsų esate girdėję žodį Slapstūnai, o gal kaip tik atvirkščiai? Tai labai sena organizacija, egoistiškai siekianti savo tikslų. Tarkim, kad ir talentingų bei stiprių žmonių, kuriuos nori patraukti į savo pusę, kad jiems dirbtų. Dėl tokių žmonių Slapstūnai išžudo ištisas šeimas, klanus, kad tik juos gautų. Naudoja ant pasirinktųjų spaudimą, visokius senovinius burtus ar kerus, galingus užkeikimus bei kitokius metodus norėdami juos palenkti į savo pusę. Slapstūnai nesupranta pasakymo „ne“, jie vis vien gviešiasi pasirinktojo, o jei negauna, nužudo. Žodžiu, arba jų, arba niekieno, vienareikšmiškai. Jų sąraše be galo daug pavardžių, mat lengvai susidomi kokiu nors asmeniu, užtenka tik būti prie išrinktojo ar panašiai, ir gali būti įtartas. Taigi, jei seka vieną šeimos narį, pavojus iškart kyla ne tik visai šeimai, bet ir visai giminei. Reikia juos stabdyti, nes tuoj mus išguldys, po vieną. Taip. Ir net aš persilpnas būsiu vienas jiems pasipriešinti. Tiesą pasakius, tik gerbiamas ponas Tvardovskis, naujasis mūsų mokyklos hileris. – profesorius ranka mostelėjo į aukštaūgį pusamžį vyriškį, bestoviniuojantį prie kabineto durų. – išmano tą pačią senovinę magiją, kuria naudojasi Slapstūnai ir geba nuo jos apsisaugoti. Juo ta organizacija nesusidomėjo tik todėl, kad ilgą laiką savanoriškai praleido žiobarų pasaulyje, protingai saugodamas gyvybę. Bet mes juk negalim nei mirti, nei išsilakstyti kur nors po žiobarų pasaulį vien dėlto, kad esam talentingi. – vaikinas suprunkštė. – štai, grožėkitės, naujas hileris, naujas! – garsiau pakartojo, tarsi visi kabinete būtų apkurtę. – todėl, kad senąją gerąją mūsų Natalie von Sjuard nužudė Slapstūnai! – jis nusikvatojo it beprotis iš to beviltiškumo, tarsi iš to absurdo, supančio juos, kybančio Damoklo kardu virš galvų. – čia tik menka mūsų sauja, sekamų daug daugiau, bet aš vis tiek išvardinsiu kabinete esančių pavardes, kurie jau pakliuvo į Slapstūnų sąrašą. Pirmiausiai mano šeima: Ridliai. Toliau: Ašas Blackmoras ir tavo draugė branguti, taip taip, Caroline Wilding, ji, ne kas kitas. – kreipėsi į vaikiną klastūnyno uniforma – kiti kandidatai Lorijanai. – tarškėjo tarsi apie kasdienius dalykus. – tavęs Liz, dar neseka, bet jei prisidedi, irgi seks. Viskas bus gerai! – džiūgavo it užragavęs narkotikų, tada surimtėjo. – mūšis laukia tikrai kruvinas, nelengvas, žinoma, aš mėginsiu jį nuslopint kiek įmanoma, bet... pirmiausiai treniruotės. Manau, per pamokas psichologiškai tvirtai jus parengiau, dabar reikia pasirengti fiziškai, susipažinti su Slapstūnų taktikomis. Pirma treniruotė greitai, apie jos laiką bei vietą, pranešiu kiekvienam asmeniškai pasiųsdamas fenikso plunksną. Taip, už tai bus atsakinga  mano žmona, todėl visi laukit jos žinios. Toliau: čia mūsų yra nevisi, kai kurie jau išsiųsti su užduotimis. Nes bus ir taip, kad siųsiu jus su viena ar kita misija, privalot būt pasirengę bet kada išvykt iš pilies. Johanai – jau kreipėsi vien į alchemiką. – tavo užduotis surasti derybininkę, juk nenorim, jog jie perpjautų mums gerkles nė nesustoję išklausyti, pasitarti. Taip, geriausia būtų moteris, graži moteris ir tu žinai apie ką aš kalbu, ko noriu. Ji tavimi pasitiki, įkalbėk panelę, o aš savo ruožtu tau pažadu išsaugoti jos gyvybę. – baigęs postringauti nuėjo prie stalo, išsitraukė plunksną, pamirkė ją į rašąlo buteliuką stovėjusį netoli ir kažką pakraigaliojęs dailutėle rašysena ant nedidelės pergamento skiautelės įdavė Džeimsui. – o čia tai, ko reikia tau, leidimas. Dabar keliauk iš pilies, negaišk vaikine. Nes tuoj ir tave suvystys Slapstūnai. – Tomas vėl tėviškai uždėjo ranką vaikiui ant peties ir švelniai, ((nu rimtai švelniai,)) jam nusišypsojo. – šiam kartui susirinkimas baigtas, ar turi kas nors kokių klausimų? Jei taip, klausau. O kiti: marš į lovas čiučia liulia. – pakartojo kadais Dumbldoro pasakytą frazę. – be to, ponaiti Lomenie ir panele Toujou, jei sutinkate dėtis prie mūsų, būtų gerai, jog dabar apsispręstumėte ir pasakytumėte man savo verdiktą. Nu, o tu, Ana, juk žinau, kad niekur nepabėgsi. – valiūkiškai mirktelėjo mėlynakei klastuolei.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Johanas Konstantinas Tvardovskis

  • ***
  • 87
  • Lytis: Vyras
  • Bene vixit is, qui potuit, cum voluit, mori.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #183 Prieš 6 metus »
Nors draugo Ridlio kalbos buvo ilgos, Tvardovskis gėrė į save kiekvieną žodelį, nepraklausydamas net mažiausio kvėptelėjimo. Šimtąkart girdėjo visa tai iš kitų žmonių, puikiai žinojo, kas yra Slapstūnai, tačiau vis dėlto, kniurksoti prie durų kaip kokiam sarggybiniui ir netyčiomis ką svarbaus praleisti... ne, tai buvo ne jam. Patiko šito jauno, nors viduje jau gerokai subrendusio kaip ir jis pats, vyro šnekos. Kadais jiedu buvo pikčiausi priešai. Na kaip priešai, Johanas tiesiog nemėgo to juodojo raganiaus, bet dabar, rodos, pastarasis ruošiasi kilniai misijai, tai ko gi nesusivienijus? Ko gi nesusidraugavus? Nepalaikius vienas kito? Apžvelgė tuos vaikiukus geltonomis uniformomis, juk jie kaip tik tą ir daro, palaiko kitus žmones. Hileris klausėsi iki tos minutės, kol buvo paminėta jo užduotis, tada įsitempė kaip styga.
-jos niekas neseka, ji švari! Ji šviesi ir tyra asmenybė ir manau, supranti tai. Tai kodėl? – užsikirto, tos nuostabios auksaplaukės įtraukimas į mūšį jo nežavėjo. kurgi, Celeste, kaip gi ji ten? Ji pražus, išprotės! daužėsi desperatiškos mintys tvinksinčioje jo galvoje. – gali prašyti Tomai mano pagalbos, aš padėsiu, bet tik ne ji, ji, ji tokia trapi. – mėgino užstoti kilmingos šeimos atstovę. – nebent, - kilo jam valiūkiška mintis, nes pats irgi puikiai suprato, jog panelė Lavenza šitoj situacijoj tinkamiausia, negalėjo to nepripažinti kaip specialistas. – nebent jie nesužinotų, jog ten ji. – greitomis apsisprendęs pamerkė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui pilkai mėlyną savo akį, tada vienu lazdelės mostu atrakinęs duris išsmuko pro jas lauk.
-labos nakties visiems. – palinkėjo, pradingdamas už posukio.
Soffro, lontan lontano
Le nebbie sonnolente
Salgono dal tacente
Piano.
Alto gracchiando, i corvi,
Fidati all'ali nere,
Traversan le brughiere
Torvi.
Dell'aere ai morsi crudi
Gli addolorati tronchi
Offron, pregando, i bronchi nudi.
Come ho freddo!
Son sola;
Pel grigio ciel sospinto
Un gemito destinto
Vola;
E mi ripete: Vieni;
È buia la vallata.
O triste, o disamata
Vieni! Vieni!

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #184 Prieš 6 metus »
Pradėjo rinktis būsimos kariaunos nariai. Krūptelėjo išgirdęs Igorio balsą. Net ir jis čia? Nenuostabu, jam irgi svyla padai. Dar vienas Slenkčio Peržengėlis.
- Seniai,- sutiko atsisukdamas į įbrolį. Nejučia nusistebėjo išgirdęs susierzinimo gaidelę, kuri tikrai nepraslydo pro Džeimso ausis. Kas tau užėjo, Igi? Negi žinai?- su nerimu mąstė. Patalpoje pasigirdo pilnas švediško akcento pasisveikinimas ir pro durų plyšį prasmuko rudai pilkų akių, bet velniškai į įbrolį panaši mergina. Ir čia vaikinas dalinai apmirė. Prieš jį stovėjo Igio sesuo, Melijandra Julija. Linktelėjo šiai galva pasisveikindamas, nors daugiau žodžio neištarė. Taigi jie žino,- iškėlė hipotezę, kuri, deja- klaidinga. Lorijanai nežinojo, bet buvo visai arti tikrosios tiesos. Tereikėjo tik paklausti. Nusuko žvilgsnį nuo švilpių, kurie grifui neatsidavė vilkolakiais. Po kelių akimirkų atsidangino dar kažkoks malonios išvaizdos švilpiukas, be galo svajingu žvilgsniu badantis Melą. "Rimtai, Voldi? Susikviesi visą Švilpynę?... Ar tu nori lavonų?" - vien akių kontaktu permetė savo mintis Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui,- aišku kad tu nori lavonų- pridūrė jau sau minčių kertėje.
Caroline Wilding irgi čia atėjo, kaip visada apsirengusi ta nepamainoma juoda suknele, o rankose- tas pats nepamainomas baltakriaunis peilis. Lyg aš tavęs kitokios nemačiau. Mergina buvo kaip visada šalta ir rūsti, kas savaime tapo jos vizitine kortele. Bet Greywindas nesuvokė kokia vizitinė kortelė atvedė ją čionai. Kokių ryšių ji turi su Ridliais? (O gal tai tik jos įkyrus smalsumas?) Kita vertus, visi čia juos turėjo arba su Ridliais, arba su Slapstūnais- kitaip čia nė vieno nebūtų. Na, išskyrus tą svajingąjį šviesaplaukį. Kaip čia jis atsirado- neturėjo nei žalio, nei raudono supratimo.
Taigi, trys švilpiai, du grifai.
Ir vienas klastuolis. Ašas Blackmoras įėjo kaip ciūckis, sekantis Caroline. Didelis, kraujo ištroškęs ciūckis. Pajuto giminingą sielą, arba jos nebuvimą. Tiesą sakant, nežinojo kuri tiesa tikra. Apie šį individą sužinojo iš Sąrašo, kur Ašas išspyrė Margo Diuken iš ketvirtosios vietos, ir ėmė sparčiai kilti viršun. Turbūt Slapstūnus sudomino alter ego. Maždaug dvidešimties metų vaikinas nebyliai linktelėjo susirinkusiemsiams ir patraukė į nuošalesnę kertę, nevalingai vis žvilgčiodamas šešiolikmetės pusėn.
Tikėkimės jis per mūšį taip nežvilgčios, nes užsisvajojęs tikrai atsitrenks į stulpą,- pamanė nusukdamas tiriamąjį melsvų akių žvilgsnį nuo rudaplaukio baltaodžio. Kariaunos padėtis ėmė gerėti vos tiedu pasirodė, na, papildomo pliuso uždėjo ir Anabetės Liz pasirodymas. Na žinoma, kaipgi be jos. Gandai apie klastuolės nesutarimus su Sorenu von Sjuardu, jau seniausiai buvo patapę vienu žinomiausiu faktu tarp Hogvartso mokinių. Pakeitusi išvaizdą, be galo čiaučkėdama mėgino pakelti slogią nuotaiką, nors už tokius veiksmus šeštakursis būtų neprošal užvožęs vardant palaimingos tylos.
- Aš būčiau nieko prieš jei nusišautum, Liz,- pavartęs akis tarė. Netrukus pastebėjo dar vienos būtybės - švilpės, maskatuojančios kojomis nuo suolo - egzistenciją. Kaip ši atsirado nenuotuokė. Voldis tikrai nori aukų.
Durys atsidarė ir įėjo paskutinis kariaunos narys. Naujasis hileris Tvardovskis. Vos užkeikė patalpą mufliato kerais, pasitarimas prasidėjo. Tomas beviltiškai juokėsi, postringavo ir dievagojosi, kad bandys nuslopinti mūšį, nors tam šansų nė lašo. Vaikinas stovėjo sunėręs rankas, akis įbedęs į grindis ir klausėsi. Buvo kiek nubodoka, nes Slapstūnus pažinojo beveik vos kaip penkis savo pirštus, o treniruotės... dabar nedomino. Įsidėmėjęs visus reikiamus dalykus, pakėlęs šaltą akių žvilgsnį, paėmė iš profesoriaus leidimą keliauti iš Hogvartso. Linktelėjo.
- Vargu, bet visko gali nutikti. Galiu užtrukti savaitę, ilgiau. Pats tiksliai nežinau,- antrąsyk krūptelėjo, kai Tomas tėviškai uždėjo ranką nusišypsodamas. Atsitraukė, -  Tikiuosi kol manęs nebus išgyvensit,- mestelėjo užsisukdamas ir praklausęs Tvardovskio šnekas, prasibrovė pro jį ir dingo iš akių.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #185 Prieš 6 metus »
 Mergaičiokė sunėrusi rankas klausėsi profesoriaus litanijų.
Na, taip... Atrodo nebus taip smagu kaip galvojau.. - Kiek susimintijo klastuolė ir linktelėjo Voldžiui paminėjus, jog jos minkštąjai kol kas pavojus negresia. Kol kas.. Na, bet kas norėtų nuskriausti tokią mielą, mažą ir nekaltą mergaičiukę (žinoma, visokie dėdės Filai nesiskaito).
Mėlynakė vėl apžvelgė bendražygius. Pražiopsojau ne tik naująjį klastuolį, bet ir visiškai šviežią hilerį.. Na, kaip šviežią, šviežiu jis buvo prieš gerų penkioliką metelių. - Šyptelėjo sau Ana.
Nepatenkinto grifioko balsui pasiekus strazdanės ausis, rusvaplaukė susiraukė.
- Man net nusišaut nereikia, mirštu vietoj nuo tavo nuobodumo, Greywindai, - alkūne kumštelėjo šeštakursiui. Dar vienas Edgaro draugas atsirado.. Geriau snukelį susitvarkytų kol pati nepatvarkiau.. - burbėjo mintyse Liz ir lengviau atsikvėpė vos tas bernužėlis paliko patalpą. Naujų priešų Anabetei nereikėjo, tačiau būti stumdoma it koks namų elfas irgi nenorėjo. Klastuolės charakteris tikrai nebuvo iš saldųjų, tą pajautė ne vienas dėstytojas. Tačiau ką belieka daryti, jei prie tavęs prilimpa, o tu tik nori atsirevanšuoti?
Įdomu, ką tas švilpiokas Stigleris įžvelgė joje...
- Žinoma, nepabėgsiu, - šyptelėjo vyriokui, - padėsiu jums kuo galėsiu, valdove, - dar pridūrė ir  pasišalino iš kabineto.


*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #186 Prieš 6 metus »
Visiškai paskendusi savo mintyse Caroline nelabai kreipė dėmesį į ateinančius mokinius, naujosios Ridlio kariaunos narius. Tikėkimės, mūsų brangus mokytojas mokosi iš savo klaidų... neduokdie istorija ims kartotis. Tikrai nenorėčiau dar galvos padėti. Tačiau garsiau apsireiškus vienai panelei Carol pakėlė galvą ir staigiai vėl ją nuleido. Ne, tai neįmanomas dalykas. Jai vėl vaidenasi. Vaidenasi tas pats senas košmaras, galintis prisisapnuoti dieną. Carol, taip nebegalima. Ašas ramiausiai sau kirmija kalnuose, o gal susigavo kokią kitą naivią mergaitė. Jo. Čia. Nėra. Supratai? Nėra. Deja. Iš merginos buvo tokia prasta melagė, kad net nesugebėjo įtikinamai sumeluoti sau. Šešiolikmetė pakėlė akis ir nusibraukė juodas garbanas atgal. Ne, jai nesivaideno. Ašas stovėjo čia kuo tikriausias, susisupęs į juodą odinį švarkelį, nudelbęs akis žemėn ir retsykiais pakeldamas jas Carol link. Toks pat, kokį šešiolikmetė prisiminė - rudaplaukis, tamsių akių be krislelio šilumos, marmurinės baltos odos. Dabar Caroline būtų atidavusi viską - viską, kad tiktai galėtų sprukti, bėgti, lėkti kiek tik galima toliau nuo jo. Mėnesių mėnesius praklaidžiojo ne savyje, naktimis neužmigdavo kankinant košmarams ir vis dar peršint karštų adatų paliktiems randams, kol atgavo save. Ir štai jis vėl čia. Mergaites gaudyt nusibodo paeiliui, ką? Ar užsibrėžei tikslą visas nuvaryt į kapus? Tvirtai sugniaužusi peilį Caroline prikando lūpą ir nežinojo kur dingti.
Laimei, iš minčių išgelbėjo prabilęs profesorius. Klabėjo linksmai ir nerūpestingai, tarsi apie rytdienos orus. Na va, pagaliau man aišku kas tie Slapstūnai. Tik kad viena problema - žinojimas nelabai padės kautis su, regis itin pavojingais priešais. Sugebėti nudėti vampyrę, antgamtikę, ir dar ne bet kokią - va čia tai užduotis. Natalie Catherine tikrai nebuvo silpnutė slaugė, tegalinti tvarkytis su sužeistaisiais. O, nuogirdų apie ją Carol buvo visokių prisiklausiusi - kad ir šis, jog dalyvavo dviejuose mūšiuose.
Toliau linksmai ir nerūpestingai čiauškėdamas Tomas Vilijamas Ridlis pradėjo vardinti patekusius į balažin kokį sąrašą. Ridliai savaime aišku, kam kitu atveju šitas karas mintyse pakomentavo Carol ir nustėro. Ašas? Ką jis turi bendro su Slapstūnais? Na, jo įtakos galia tikrai praverstų - tai juk galingas ginklas. Tačiau išgirdusi savo pavardę mergina apsidžiaugė, kad stovi prie sienos - kitu atveju tikrai būtų dribusi žemėn.
Jei kas paklaustų, koks jausmas yra stovėti per metrą nuo žmogaus, kurio pasaulyje labiausiai bijai, bet kartu tave traukia, Caroline nebūtų atsakiusi. Nuo tos akimirkos, kai pamatė Ašą, jai viskas buvo, liaudiškai pasakius, dzin. Tarsi koks transas, kuriame viskas atrodė netikra. Toliau, profesoriui ėmus aptarinėti kažką su naujuoju hileriu Tvardovskiu, Carol atsistojo tiesiai, kiek atsitraukė nuo sienos ir pasiruošė bet kurią akimirką sprukti. Sveiko proto žmogus būtų pasakęs, jog nėra ko bijoti, kai kambarys pilnas žmonių, tarp kurių yra galingų burtininku, tačiau šešiolikmetė ir geriausiomis aplinkybėmis sveika nuovoka nepasižymėjo. Todėl vos išklausiusi profesoriaus nurodymų dėl kito susitikimo ji nekantriai perbraukė ranka juodas garbanas. Praleido pro ausis net ir profesoriaus Ridlio ištartą legendinę Dumbldoro frazę, kuri, matyt, turėjo nuskambėti labai linksmai ir pakelti nuotaiką. Greitomis linktelėjusi mokytojui Caroline greitais žingsniais išėjo iš kabineto, o vos tik nutolusi nuo jo pakankamai, kad neišgirstų žmogaus ausys (Hogvartse juk beviltiška slėptis nuo antgamtikų), pasileido bėgte taip greitai, kiek tik leido aukštakulniai.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #187 Prieš 6 metus »
Suabejoti – reiškia prarasti jėgą. Onorė de Balzako žodžiai,- pagalvojo Igoris, žvelgdamas kaip į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą lenda Ridlio kariaunos kareivukai. Grifai, švilpiai, klastuoliai. Šiandien jie atrodė kaip paprasti mokiniai. Bet galbūt rytoj jie bus tie, kurie išgelbės nekaltus.-pamintijo kartą švilpis, įdėmiai įsiklausydamas į profesoriaus vampyro žodžius. Pastarasis stengėsi pliurpti lyg niekur nieko, lyg bobutė apie savo pamidorus, agurkus ir nenusisekusį gyvenimėlį. Buvo gerai tik viena- Tomas kalbėjo intin daug. Atrodė, kad per vampyro kalbą, visi galėjo kuo lengviausiai užkopti į Everestą ir laiku grįžti čionai.
Lorijanas-Greywindas nutylėjęs į įbrolio kandžius žodžius, skirtus Anabetei, dirstelėjo į Voldį, kuris visai neseniai paskelbė  Slapstūnų sąraše esančias personas. Aišku, vilkolakiui tai nesukėlė jokių jausmų, mat pats žinojo, kad yra tame sąrašiukyje. Dėl Dievo meilės, juk esu Slenksčio Peržengėlis. Kuris Slapstūnas nesektų tokio kaip aš ar Džeimsas?-prunkštejo mintyse  mėlynai pilkų akių savininkas. Daugiau nieko gero neišgirdęs, apart treniruočių, Igis  atsigręžė į savo seserį.
-Keliaukim,- tyliai tarė, ir išėjo iš kabineto, tyliai uždarydamas duris.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #188 Prieš 6 metus »
Melijandra neitin žiūrėjo kas atėjo, neitin klausėsi kas ką kalba, mat keturiolikmetė buvo įsigilinusi į visus mūšio su Slapstūnais scenarijus, ieškodama to, kuris būtų palankiausias Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui ir jo bendražygiams. Nežinia, ar ką nors švilpė sumąstė, iki tol kol prakalbo Tomas Viljamas Ridlis. Jo žodžius gaudyte gaudė rudai pilkų akių savininkė, kuri viską  ką išgirdo, kalėsi sau į galvą. Atrodė jai vieninteliai šios kalbos nebuvo neįdomios, nes apie Slapstūnus ji ničnieko nežinojo. Du vardus nešiojančiai merginai netrukdė nė vampyro lengvabūdiškas balsas, kuris netiko prie artėjančių nelaimių su galingąja organizacija. Laikas slinko, kalbos-taip pat, kol galiausiai jau nebeliko nė apie ką kalbėt.  Išskyrus Sąrašą. Ši žinia, kaip Melijandra matė pritrenkė šeštakursę grifę, o Igorio- ne. Vilkolakė būtų irgi pasimetusi, sutrikusi, tačiau žinojimas kad ji tame sąraše ne viena- ramino, lyg smuiko muzika naktyje. Tad, mažoji Lorijan išliko rami, nepalūžusi, žinanti, kas jos laukia ateityje.
Staiga, išgirdusi tylų Igio balsą, Mela atsisuko į jį.
-Žinoma,- tokiu pat balsu prašneko, ir nusekė paskui, palikdama likusiuosius sau už nugaros.  Nors, pripažinkim, Melijandra norėjo dar likti šiame kabinete.

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #189 Prieš 6 metus »
Ak, tas nelemtas žvilgsnis, turėjęs laikytis ties jaunuoju mokytoju, ko gera, teoriškai už jį patį jaunesniu, bet ne, kur tau - kas kelias sekundes tarsi nesusilaikydamas pakeldavo akis į merginą. Negalėjo ja nesižavėti net ir tokia abejinga. Tačiau visgi tai atsitiko - o to reikėjo tikėtis nuo pat tada, kai peržengė pilies slenkstį - Caroline jį pastebėjo. Negalėjo tikėtis, kad mergina bus laiminga pamačiusi savo baisiausią košmarą. O taip, jis žinojo savo elgesio padarinius, žinojo, kaip mėnesių mėnesius auka vaikšto tuščiomis akimis, kol o truputėlį praranda norą gyventi. Kol gyvastis palieka ją po trupinėlį, po labai mažai, matė, kaip iš akių pasitraukia bet kokie gyvybės požymiai, kaip suglemba kūnas. Girdėjo, kaip įtraukiamas paskutinis oro gurkšnis, kol galiausiai telieka tik bejausmis kiautas. Jam tai rodės tarsi koks paslaptingas, antgamtinis ir be proto galingas procesas, pasižymintis nežemišku grožiu. Mirtis - vienas žavingiausių dalykų. Negailestinga, stipri.
O štai jaunasis mokytojas apie karą, kuris neabejotinai reiškė tikrą puotą mirčiai. (na ir žinoma jam. Kraujas... Randai... Klyksmai... Taip, tai reiškė tikrą šventę juodžiausiam jo sielos demonui), kalbėjo taip pat linksmai ir nerūpestingai, kaip aiškintų kokia apvalutė turgaus bobulytė apie vietinės reikšmės skandalą. Susiraukė - jei tas Ridlis iš tiesų tas, kuo dedasi, galėtų nors lašiuką pagarbos parodyti Mirčiai.
Griežtame veide nė raumenėlis nevirptelėjo - apie Slapstūnus girdėjęs nebuvo nuo tada, kai gavo kvietimą susitikti Šerno galvoje. Nieko nuostabaus, kad po atsisakymo jo pavardė atsidūrė jų sąraše. Kas tas sąrašas - tik lapas popieriaus. Ne, tam kas mėgsta žaisti mirtimi sąrašas nieko nereiškia. Tačiau reiškė kiti vardai jame - kad ir Caroline. Ką ji padarė? Sukryžiavo rankas ant krūtinės - tai štai ką mergina čia veikia. Kiti jo nedomino. Bent jau kol kas.
Vos tik profesorius baigė savo paskaitą, Carol pašoko ir nudūmė kaip akis išdegus. Bėk bėk, nepabėgsi. Ne, ne dabar. Dabar jis nieko nedarys. Įkvėpti, iškvėpti. Laukia karas. Išsišiepė kaip grobį užuodęs vilkas. Dar bus laiko išsiaiškinti, kaip šioji gražuolė pabėgo iš Mirties gniaužtų. Linktelėjimu parodęs, jog suprato visus nurodymus paskui įtartinai panašiuosius švilpius išsekė į koridorių. Nuo sienų sklindanti marmurinė vėsa priminė kalnus. Giliai įkvėpė ir vėl išsišiepė, tik šypseną buvo panašesnė į pasiruošimą pulti. Jau užuodžia kraują. Karas artėjo šimtamyliais žingsniais ir sotino vidinius demonus.

*

Vocalist

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #190 Prieš 6 metus »
Nenustebo palaikytas neprašytu svečiu, juk kiekvienas turi apsidrausti nuo visokių apsimetėlių, o ypač kai atėjo tokie laikai. Klodui vaidenos, jog sugrįžo damų ir riterių laikai, nors moterys  ir nenešiojo šimtakvoldžių sijonų ar tiarų, vyrai tebeturėjo žygiuoti į mūšį apsiginklavę kardais. Šioje situacijoje buvo du „bet“ vienas: jie eis nešini burtų lazdelėmis, veikiau panašesnėmis į ietį nei į kalaviją, o antras: kartu kariaut keliaus damos. Tai va, mąstydamas apie tokius niuansus švilpis klausėsi ką aiškina apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius, taip primenantis jam jauną karalių, ką tik gavusį sostą po staigios tėvo mirties ir nežinantį, kaip valdyti šalį, todėl pokštaujantį apie kruviną karą kaip apie dar vieną pokylį, skirtą princesės Rozalindos Mari Montoe Fiore atvykimo garbei. Nieko, apginti šalį ne jo darbas, tegu sau pokštauja. mąstė jaunasis de Lomenie, žvilgčiodamas rudaplaukės švilpiukės pusėn, kuri berods, kaip tik domėjosi tuo jaunu karalium. et, tos mergos! Nu ir velniai jas. nusispjovė sau. Nulindęs į kampą, kad vėl nekristų niekam į akis, ir taip jau šįkart per daug dėmesio sulaukė, Klodas palaukė kol visi išsiskirstys, tada priėjęs prie kabineto savininko pažvelgė ir tarė.
-aš prisidedu. – nebuvo gerai įvaldęs gražbylystės meno, todėl savo žodžius dar sutvirtino rankos paspaudimu ir apsisukęs ant kulno išsineždino lauk.

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #191 Prieš 5 metus »
Lucy sėdėjo savajame kabinėte su knyga rankose. Apsigynimą nuo Juodosios Magijos ji dėste jau nebe pirmus metus, tačiau, jos manymu, pasikartoti ir papildyti savo galvelę žinių nebuvo blogas dalykas.
Jai liko vos keli puslapiai ir knyga bus pabaigta, o ką tada daryti moteriškė neįsivaizdavo. Kažkokių įdomesnių knygų, kuriose žinios jai būtų reikalingos ji neturėjo, o pėdinti iki bibliotekos labai tingėjo. Nors, rodos, Lucy nebuvo didžiulė tinginė, bet, regis, ir jai užeina tokių dienų, kai nebesinori nieko tik tinginiauti. Tik, deja, egzistavo toks dalykas kaip darbas, laukiančios pamokos vertė ruoštis, o ne tinginiauti, o dar sugalvoti, kaip viską pateikti vaikams... Per tiek metų merginos fantazija buvo tuštut tuštutėlė, ji nieko įdomesnio, ar šaunaus negalėjo sugalvoti, o ir pati nežinia, kada paskutinį kartą treniravo savo gebėjimus ginti.
-Reikės man šiandien kažką geresnio nuveigti...-tyliai sumurmėjusi Lucy perskaitė paskutinį sakynį ir atsidususi padėjo knygą ant savo stalo prie burtų lazdelės. Jos žvilgsnis nukrypo būtent į ją ir mergina ėmė svarstyti, ką ypatingesnio ji visgi gali nuveikti.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #192 Prieš 5 metus »
Elijah' ui buvo labai nuobodu, nežinojo ką nuveikti, tad gulėjo ant lovos ir mąstė apie paskutinę pamoką, kurioje dalyvavo - Apsigynimas nuo Juodosios magijos, jis gal ir įvykdė praktikos dalį, tačiau žinojo tik du burtažodžius, o jų norėjo mokėti kur kas daugiau. Jau senai mąstė apie papildomas pamokas, tačiau nenumanė, ar profesorė, kuri jį taip žavėjo, sutiks jį pamokinti, tačiau nepabandyti jaunasis vampyras negalėjo. Tad pakilęs nuo lovos apsitvarkė ir nužingsniavo link profesorės Lucy kabineto.
Šis atsistojęs prieš duris nežinojo ar tikrai yra tam pasiruošęs, tačiau kiti metai jau paskutiniai, o jam visiškai nesiseka. Tad šis kilstelėjo ranką, sugniaužė kumštuką ir tris kartus pabeldė, o tada pravėręs duris kištelėjo galvą.
- Galima užeiti? - Pasiteiravo Dawson' as ir įsliukino į klasę. - Aš atėjau čia, na.. - šyptelėjo, - žodžiu.. sunkiai sekasi man su šiuo mokslu, tad norėčiau papildomų pamokų jei tai įmanoma, jūsų pamokų originalumas labai patinka, tačiau man labai nesiseka, nors nelabai malonu prisipažinti, nes kaltas aš, nelankiau pamokų ir visa kita,- išlemeno Chris' as ir apsižvalgė po klasę, kažkodėl, jis jautė, kad koledžo vadovė nėra paprasta burtininkė, nes tas kartas, kai ji be jokių šiltų apdangalų atėjo į mišką privertė vaikiną mąstyti, kad ši vampyrė, bet to klausti būtų buve labai nemandagu, tačiau smalsumas, neaišku, kada jis pasireikš.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #193 Prieš 5 metus »
Lucy akys nukrypo ties durimis, kai ši išgirdo dar tolėliau esančius žingsnius. Merginos klausa buvo tobula, gal netgi geresnė už tobulą, o ir į tokius garselius mergina kreipė didelį dėmesį. Ji smalsiai laukė, kol rankenėlė bus palenkta ir kažkas įžengs į jos kabinetą ir svarstė, kas ją nusprendė aplankyti. Kad tai bus mokinys mergina negalvojo, manė, kad ateis kažkoks kitas profesorius, bet ne...
Pasigirdo beldimas, Lucy šyptelėjo, dvejojimai, kad žmogutis eina ne pas ją pranyko, nors, toks ir žmogutis... Vaikinukui kištelėjus galvą mergina linktelėjo ir kurį laiką jį stebėjo. Mokinuką ji atsiminė, netgi puikiai, juolab, mergina lengvai galėjo atpažinti, kad šis buvo ne šiaip sau žmogiukas ir jai iš tikrųjų tas patiko. Tik atvykusi profesoriauti mergina manė, kad Hogvartse nesutiks jokių panašių gyvių, kad gyvenimas čia bus visiškai ramus, bet dar praeitais metais susipažino su dar vienu ypatingesniu profesoriumi ir suvokė, kad Hogvartsas turbūt magiškiausia vieta, kokioje ji buvo.
-Na, na... Ir kodėl nelankei pamokų?-Lucy žvilgsnis nukrypo nuo mokinuko ties knyga, kurią neseniai skaitė. Ji atsistojo ir pasiėmusi knygą padėjo ją ant vienos iš kabinete esančių lentynos.
-Ir ko tikiesi iš manęs?-juodaplaukė pakėlė akis ir dar kartą nužvelgė vaikinuką. Jos manymu, kas mokytųsi, tam jokios pagalbos nereiktų, tačiau, jei jau žmogutis prašo tebunie. Ji vis dar jį tyrinėjo, bet jos galvoje, kažkur kamputyje, jau ėmė kurtis planai, ką galėtų nuveikti su tuo Grifiuku.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #194 Prieš 5 metus »
Rodos vaikino įtarimai pasiteisino, nesunku buvo pajusti, kad profesorė - vampyrė, vien tik jos išvaizda tą sakė. Na ką Elijah bus tik smagiau, juk ne kasdien pabendrausi su koledžo vadove, apsiginymo nuo juodosios magijos profesore ir dar vampyre, čia gaunasi trys viename, nors džiugauti per daug nereikėtu.
Vos tik šis įžengė į klasę, profesorė Lucy neatrodė labai patenkinta, tačiau, kaip nors teks jiems čia susibendrauti, nors bent išeis iš šio kabineto Chris' as kažką pramokęs, tačiau gal jis ir klydo.
- Dėl to, kad tiesiog, hormonai truputį sumišo, tad nieko nesinorėjo, o be to nebuvo, kad visiškai nelankiau, lankiau, tik daug praleidęs, o burtažodžių kokių norėtusi daugiau pramokti, - bandydamas suktis iš padėties, kažką ten tyliai murmėjo Elijah, norėdamas įsitikinti, kad neapsigavo sakęs, kad ši vampyrė.
- Iš jūsų ko tikiuosi? Turbūt, kad praktikos ir kažko naujo, kas galėtu įstrigti mano smegenėlėse, nes apsiginti aš dažniausiai galiu ir be burtų pagalbos, tačiau norėtusi mokėti kažką, kas ir su tuom būtų susiję. - Išlemeno Chris' as žvilgtelėdamas į Lucy.
- Be to jūsų paskutinė pamokos praktika buvo tikrai išradinga, - šyptelėjo Dawson' as, gal truputį ir bandė įsiteigti, tačiau pasakė tiesą. Grifų Gūžtos vadovė buvo griežta, tačiau kūrybinga.
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“