0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #165 Prieš 6 metus »
To "ne" nepasakė garsiai. Tačiau žvilgsnio užteko pasakyti tai ko neištarė. Vietoj to atkirto profesoriui:
- O tu nenorėtum visą likusį gyvenimą būti vadinamas šunsnukiu, a?
Tolimesni aštuoniolikmečio žodžiai lyg ir taip nedarydami jokio poveikio, dar labiau sutraiškė vaikino savivertę. Silpnas.
- Kodėl tu manai, kad tai Slapstūnai?- paklausė neatsisukdamas į nuėjusiojo prie lango pusėn. Pašaipūs, šalti žodžiai vis dar aidėjo juodaplaukio galvoje, rodės, niekada jų nepamirš,- juk tokius kerus galėtų užleisti kiekvienas kerštaujantis,- apsisuko ant kulno atsisukdamas į jau stovintį Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių,- bet kas. O tai nereiškia, kad turiu juos pažinoti,- pateikė faktą. Aišku, tikslią informaciją būtų galima sužinoti, jo žinios tai leido, bet sugalvok pirma kaip išsmukti iš Hogvartso mokslo metais, kai nė vienas iš pažįstamų kitapus negali suregzsti prašymo laiško. Bus per daug įtartina, o jei visgi čia Slapstūnai, visi aplinkui su jais bent čiut čiut susiję. Negaliu pasitikėti taip aklai. O melą akimirksiu perpras.
- Pateik bent dvi priežastis kodėl taip manai, kad aš juos pažįstu,- iš apmąstymų išniręs šešiolikmetis paprašė. Sekundę pagalvojo ar būtų patogu pasitikėti Marvolu ir paprašyti jo pagalbos išsmunkant iš pilies. Bet, ar verta dėtis? Ar verta pasakoti tai, ką būtų galima atsukti prieš jį patį? Pasitikėjimo- apvalus, riebus nulis.
- Gyvenimas klaidus, niekuo negali būti tikras,- abstrakčiai atitarė. Tačiau, kaip ir aštuoniolikmetis sakė, maža tikimybė, kad Džeimsas atsisuks prieš Beatričę. Pats irgi tuo tikėjo.
- Tik nereikia,- nepatikliai suniurzgė nepatikėdamas nė lašeliu tuo ką sakė vyras. Melas,- trumpai nukirto mintyse,- net jeigu tai ir tiesa, tai kodėl ji nepasirodo pamokose, koridoriuose? Nebendrauja su nė vienu iš mūsų taip kaip norėtume, kaip anksčiau?- dėliodamas žodžius ramiai rėkė, niršo nekeldamas balso. Akimirkai užsičiaupė pritrūkęs žodžių. Profesorius susitvardė. Ir pokalbis pasisuko kita linkme. Širdyje iš dalies pyko ir džiaugėsi, galbūt džiaugsmas ir buvo ta pusė, kuri kėrejo didesnė. Tema apie Tričę buvo nejauki. Nepatogi. Keista.
- Ką tu darysi toliau?- perfrazavo savo ankstesnius žodžius, nesuprato ko čia nesuprasti, juk aiškiai pasakė. O gal jam iš tikrųjų senatvė. Kiek jam? Devyniasdešimt vieneri?,- kiek tavo kariaunoj bus narių? - susigrizbo paklausti.

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #166 Prieš 6 metus »
-ne, mano berniuk. – tarė puikiai pamėkdžiodamas profesoriaus Trimito balsą, kadaise dėsčiusio jam nuodus ir vaistus. – šių kerų negali užleisti bet kas ar tuo labiau, bet kada užsimanęs pakerštauti. Tai be galo sena, galinga magija, kurią net man pačiam dar reiktų pasimokyt suvaldyti, šią magiją geba panaudoti tik labai seni burtininkai arba jų organizacijos. – mįslingai nutęsė. – be to, tu iškart pataikei, jog tai slapstūnai, nors ir nepaminėjau tau jų vardo, tiesiog sakiau, jog tu tuos žmones labai gerai pažįsti. Tai ko gi man dvejoti, kad esi su jais pažįstamas? – išsiviepė it sulošęs nedidukę monopolio partiją. – o šiaip iš anksčiau turėjau įtarimą, juk sekiau tave, domėjausi savo varžovu. – paniekinamai pridūrė, į veidą vėl sugrįžo šalta rūsti mina. Apėjęs du kartus aplink klasę mąstė, ar kirsti Džeimsui tą dar vieną skaudų smūgį pasakant kuo virto jo žmogiškoji mergaitė, ar visgi pamėėginti išsisukti? Bet po galais, jam juk neturi rūpėti kažkokio vaikigalio dvasinė savijauta! Ne po perkūnais, turi! Juk jis vienintelis dabar gali pagelbėti prieš tą fanatikų gvardiją!
-Beatričė – pradėjo atsargiai rinkdamas žodžius – na, ji šiemet turi truputėlį kitokias pamokas, privačias, už tai ir nesutinki jos klasėse. O kodėl su niekuo nebendrauja? Kad ji ir nelabai su kuo bendraudavo, išskyrus tave, patikėk, rūpi jai. – jau šilčiau pridūrė paskutinius žodžius. Dievaži, tapęs tėvu pasidarė kur kas supratingesnis jaunoms maištingoms sieloms. Vėl sugrįžęs atgal prie stalo atsakė į djeveleno klausimą visiškai sąžiningai.
-nežinau. Patikėk, nežinau ką darysiu toliau. Pirmiausia reikia surinkti pakankamą kiekį ambicingų žmonių, norinčių kovoti, tada padalinti jiems užduotis, sumažinti jų impulsyvumą, įdedant truputėlį proto... be to, dar nežinau kiek jų sutiks... Tričė nebuvo tas asmuo, kuris turėjo daug draugų... kolkas turiu du patikimus žmones, na ir žinoma ją, Feniksę, jei sutiksi, turėsiu ir tave, visi kiti bus tik mūsų pavaldiniai, kai tuo tarpu, mes užimsime administracines pareigas. Nors daugiau ar mažiau šičia visi svarbūs, nesurinksiu daugiau nei penkiolikos narių iš Hogvartso, tačiau kitur pasistengsiu atrasti ir daugiau. Žinai, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl slapstūnai ją persekioja, kodėl jiems reikalinga Beatričė? Ir man rodos tu žinai į tai atsakymą, o jei ne, tavo pirmoji misija ir būtų tai sužinoti. – staiga, baigęs kalbėti, Ridlis įsitempė it gavęs elektros smūgį, koridoriuje pasigirdo tylūs, greiti, dar vieną antgamtinę būtybę išduodantys žingsniai. Vaikinas, iš tolo užuodęs pažįstamą kvapą, atsiprašomai pažvelgė į Džeimsą, tačiau daugiau nieko nesuspėjo pasakyti, kabineto durys su trenksmu atsivėrė.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #167 Prieš 6 metus »
Persmelkta nesuvaldomo įsiūčio nuo galvos iki kojų, Beatričė Džordžiana riddle lėkė Hogvartso koridoriais. negi tas beširdis sugalvojo į tai įvelti mūsų sūnų? Mūsų mažąjį Donaldą Roką? Ar jis ne tik savo sielą, bet ir protelį į aštuonias daleles sudrąskė! ji tūžo, niršo, jei tik būtų mokėjusi, būtų pradėjusi spjaudytis ugnimi, tačiau dabar tik sušnypštė ant kažkokio pirmakursio pasipainiojusio po kojomis. Gaila, kad mokėjo tik kalbėti šnypštūniškai, o ne gelti. Be jokių ceremonijų abiturientė atplėšė apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto duris.
Ant slenksčio pasirodė jauna moteris, nebe mergaitė, o moteris. Jos stipriai subrendę, suvargusio veido bruožai bet kam jau būtų kažkur matyti, kadais tokiais pačiais pasižymėjo vienas žymiausių Hogvartso direktorių, tik tamsiai raudonos akys, per tokį trumpą laiką nuo persikeitimo dar nespėjusios įgauti geltono atspalvio, gadino gana tiksliai atkartotą Albo Dumbldoro fizionomiją. Ilgi, tiesūs, tamsiai rudi vampyrės plaukai buvo išsipūtę iš pasiutimo, o auksaspalviai kirpčiukai ant kaktos stojosi tiesiog piestu. Deja, po šoko, patirto motinos nužudymo metu, Beatričė nebegalėjo reguliuoti savo plaukų spalvos. Vietoj stambiai banguotų jie liko tiesūs, šiek tiek išsipūtę, bet vis dėl to, spalva nepakito, išskyrus kirpčiukus, kurie visam laikui pasiliko auksiniai ir kaip jau minėta, dailiai ant kaktos tikrai negulė. Moteris skriete perskriejo kambarį, įsmeigusi akis į vienintelį objektą, į jį, savo vyrą, Tomą Viljamą Ridlį. Prišokusi artyn staigiu mostu žiebė profesoriui į žandikaulį, tik metalinis trenksmas nuaidėjo per kabinetą.
-tu! – netverdama pykčiu iškošė pro dantis – kaip tau šovė į galvą tokia mintis! – ji neklausė, ji kaltino – niekada neleisiu tau įtraukti į tai Donaldo! Girdi? Nie.ka.da! – mikli balta moteriška ranka darkart kirto. – tu beširdis gyvulys! Štai kas tu! – moteris sučiupo Ridlį už marškinių apykaklės ir smarkiai pastūmė pasodindama į mokytojo kėdę. Jai buvo nė motais, jog po akimis boluoja tamsūs ratilai, nė motais, jog užpuolė profesorių, jog užpuolė savo vyrą. Dži žinojo, kad bet kurią akimirką Wiljamas atsitokės ir tada jau ją pervvers nežmoniškas jo bausmės žiaurumas, tačiau kol gali, kol stovi ant kojų, ji pasirūpins savo sūnumi, apgins jį! Jaunoji vampyrė nė nepastebėjo, kad jiedu su vyru čia ne vieni. Ak, jei tik ji būtų pastebėjus...
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #168 Prieš 6 metus »
Galėtumėt ir nesimokyti. Visiems nuo to būtų geriau.
Toks jausmas lyg profesorius seniausiai žinojo, kad egzistuoja Slapstūnai, visa jo kalbėsina tai puikiai atskleidė. Įtariai primerkė akis ir suraukė kaktą.
- Iš kur žinote, kad egzistuoja Slapstūnai? Aš jums tikrai to nesakiau,- pridūrė,- sekėt?- iš nuostabos pakėlė antakius. Grifas tikrai to nesitikėjo. Tylus prunkštelėjimas nuaidėjo kabinete. Va čia tai tau, neturi ką veikti, tad tik laksto paskui jo prasmirdusią puvėsiais uodegą, - nemanau, kad vien sekdami galėjot tai suprasti. Nėra jokių lengvai prieinamų knygų, kad šitai galėtum patvirtinti. Ar sužinoti apie brolijos egzistavimą. Jos gyvavimo linija seniausiai prašapusi tarp istorijos puslapių.
Ir ne, tu nepasiekei Kronikos, nes jei būtum pasiekęs, tavo galva pūtų kažkur griovy. Blogiausiu atveju ta knyga susidegintų. Kadangi nesi su jais susijęs. O jeigu visgi būtum, dabar taip nemyžtum į kelnes ir neprašytum mano pagalbos,- tokia litanija skambėjo šešiolikmečio galvoje, kai akys klaidžiojo kažkur už lango, stebėdamos šnarančius vasariškus medžių lapus. Pro juos į kabinetą prasiskverbė keli stambesni saulės spinduliai. Profesorius vaikščiojo aplink klasę, rodos, rinkdamasis tinkamus žodžius. Negi vėl kirs savo gyvatišku liežuviu?
- Privačios pamokos... A, aišku,- abejingai pratarė skaisčiai mėlynas akis nusukdamas į grįžusį Ridlį,- nežinai? Puiku, tai bent turėsi laiko apsispręsti kurioj vietoj pūs tavo kūnas, jei ir toliau taip vaikščiosi tuščia galva. Penkiolika žmonių? Tai trupiniai, Voldi. Slapstūnai jei norės tai ir pusšimtį pasiųs dėl vieno žmogaus,- rankas sunėrė sau ant krūtinės,- o be plano visus saviškius pasmerksi žūčiai, kvaily. Na ir kas, kad sumažinsi impuslyvumą ir paskirstysi kitą šūdą. Tai irgi tik trupiniai. O kodėl Tričę medžioja čia ne galvosūkis. Ir medžioja ne vien tik ją. Seka tave, Soreną, Igorį, Melą, Margo Diuken, Franką Stiglerį, galbūt ir Caroline Wilding. Mus visus. Visus, kurie tik turi kokį išsiskirtinumą. O kai sukviesi dar penkioliką snukių, Sąrašas dar labiau išsiplės,- balsas ėmė pavojingai kilti,- Jei imsi knistis šitam mėšle giliau, gali pradėti atvirą karą. Karą į kurį įsitrauks visi. Tiek daug žmonių neturi sužinoti apie juos,- paskutinius žodžius grėsmingai išurzgė,- vardant tylos. Karas viską dar labiau nusiaubs ir sunaikins daugeliui gyvenimus. Geriau viską atlikti tyliai.
Atsitraukė per žingsį ir nervingai ranka persibraukė per grynai juodus plaukus. Bandė lygiau kvėpuoti nuraminant sukilusį karščiavamasį. Vos susinervinu imu šnekėti pirmą pasitaikiusią nesąmonę ir sau priešarauti. Šaunu,- įgėlė sau. Sučiaupė lūpas, kad dar ko nedrėbtelėtų. Mintyse sugėdino, kad pamiršo emocijų kontrolę. Po pauzės prabilo:
- Pamiršk. Tiesiog norėjau pasakyti, kad reikia viską apmąstyti. O Tričei užleido tuos kerus vien dėl to, kad nori sužinoti ar tavo žmona- pabrėžė tuos du žodžius,- verta būti pas juos. Tai vadinama Bandymu. Tave stebi kurį laiką, o po to kai pasirodai įdomus, užleidžia kokią nesąmonę, ligą ar nužudo artimąjį, ir stebi kaip tau einasi. Jei miršti, palūžti- tau neverta būti Slapstūnu. Išgyveni- tavęs gviešis tik dar labiau. Nesvarbu ar su psichologiniu spaudimu ir grasinimais pas save turės ar apsuks aplink pirštą gražiomis pasakomis, bet jie viską padarys, kad tik savo tikslą pasiektų,- atsiduso. Nebuvo pratęs tiek daug šnekėti,- gali būti, kad ne vien Tričę bando,- jau tyliau pridūrė, taip, tarsi kažkas nepageidaujamo galėtų tai išgirsti ir sugriauti visus sukurtus, bei dar nesukurtus planus.
Siaubingai garsiai atsiplėšė Apsigynimo nuo juodosios magijos kabineto durys. Ne atsiplėšė, o tiesiog suvaitojo nuo tokios jėgos, atvėrusios jas. Džeimsas krūptelėjo ir ūmiai atsisuko į garso šaltinį, įsmeigė neaiškios nuotaikos, gal irzulio pilnas akis į atėjūną, nutraukusį jo pokalbį su vampyru. Tiksliau atėjūnę. Tarpdurį stovėjo jauna moteris nuo patirtų sunkumų suvargusiu veidu. Tačiau nereikėjo būti astrologu, kad suprastų kokia pasipiktinimo ir įniršio aura supo šią atvykėlę- viskas puikiai matėsi ir iš emocijų perkreipto veido. Pats veidas labai priminė visiems gerai pažįstamą garbingąjį Albą Dumbuldorą, aišku tik moteriškos versijos su akį rėžinčiomis raudonomis rainelėmis aplink vyzdžius. Tačiau tas įniršio kupinas veidas Džeimsui priminė ne vien tik buvusį direktorių, bet ir šį tą daugiau, bet atmintis nesugebėjo atgaminti tiksliai ką. Moteris kaip viesulas perskriejo kabinetą ir kumščiu smogė Tomui į žandikaulį. Po to dar kartą, be perstojo šaukdama, rėkdama, kaltindama. Pastūmė šį į jo kėdę, minėdama kažkokį Donaldą Roką, kažkokį įtraukimą. Vaikinas šiai praskriejus spėjo atšokti, nes jei ne, perpykusioji šeštakursį jau būtų seniau iškirtusi iš vaizdo. Stovėjo sutrikęs, antrąsyk iš nuostabos nebevaldantis emcijų. Nepuolė gelbėti profesoriaus, jam jis nerūpėjo. Kita vertus džiaugėsi, kad net jei jis negali Marvolui įkąsti, tai bent kitas gali užvošti. Trumpai nusijuokė, ko gero atkreipdamas tų dviejų dėmesį.
- Na va, Voldi, aš tau gal neįkasiu, tai bent kitas tai padarys,- žodžiu pakartojo savo mintis,- o je- užsikirto, per galvą trenkė suvokimas kas čia ką tik įvyko, tik dabar užuodė antrą siaubingą  jauno vampyro kvapą,- Tri...če? Tu?...- lyg avinas į naujus varus žiopsojo į neatpažįstamai pasikeitusią draugę,- vampyrė,- paskutinės septynios raidės buvo pagiežingai išspjautos, pilnos šaltumo ir pykčio. Šeštakursio Greywindo sužalotas veidas iš sumišiusio persikeitė į įniršusį. Raumenys įsitempė ir nepajuto kaip išsiepęs iltinius dantis suurzgė, nors pas jį atgamtiškumo vis mažiau buvo. Akimirksniu iš bato aulo išsitraukė peilį su sidabro priemaišų ašmenimis. Apsuko tarp pirštų ir suspaudė delne taip, kad net krumpliai pabalo. Vos susilaikė nepaleidęs peilio profesoriui į galvą.
- Kaip tu tikiesi, kad aš tau padėsiu, jei tu šitaip pasielgei?- tylus, grėsmingas urzgimas pasigirdo iš vaikino pusės,- paliesi dar sykį ją ir mano pagalbą matysi kaip savo ausis. Ne, ir jos paminėjimas neprivers manęs sugrįžti. Lavonų aš negelbsčiu,- atšriai nukirto,- sakyk,- balsas dabar jau buvo aukštas, tuoj rodos pradės rėkti,- ką dar pavertei vampyrais, a? Ką dar nužudei?! Tai ne, užsimanei vampyrų armijos. Visas atgamtikų būrelis susirinko,- nusispjovė, o po to nusivaipė,- kaip linksma. Ne Hogvartsas, o monstrų akademija.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #169 Prieš 6 metus »
Staigus skausmas nutvilkė žandikaulį atsiliepdamas aidu smegenyse, tada dar vienas smūgis, tvirtos blyškios rankos, privertusios Tomą Viljamą Ridlį, ne bet ką kitą, o apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių, netekus pusiausvyros išvirsti iš kojų. Štai taip feniksė gynė savo atžalą, štai tokia brangi jai buvo šeima. Ir vis dėlto jis jos vyras, galų gale profesorius, be to, niekam neleis su savimi šitaip elgtis. Susiėmęs ranka trakštelėjusį žandikaulį atsistojo. ak, kokie stiprūs bei impulsyvūs tie naujagimiai atsiduso mintyse prikaldamas žmoną žvilgsniu, šioji buvo persigandusi it mažas vaikiūkštis, užkluptas tėvų rūkant už kampo.
-esate nerafinuota mužikė mano brangioji. – šaltai konstatavo sugriebdamas ilgus tamsius moters plaukus. – ar Dievas ir bažnyčia nemokė jūsų paklusti vyrui? Ne tik, kad leidžiate sau kištis į ne savo reikalus, bet ir dar gadinate sudaromas sąjungas dėl jūsų! – Tomo balsas truputį pakilo – jūs nemokate belstis! jūs akiplėša. – iškošė pro dantis stipriai supurtydamas nesipriešinantį kūną. – sėskitės ponia Riddle, su jumis išsiaiškinsiu vėliau, pažadu. – deja, tasai pažadas ištartas tokiu ramiu tonu nežadėjo nieko gero bet kam, kas tik pažinojo valdovą Voldemortą. Baigęs su nesutramdoma žmona vėlei atsisuko į ankstesnį pašnekovą.
-dėl velnio meilės, Džeimsai, susidėk tą peilį. Niekas čia nesiruošia tavęs pulti. Be to, atleisk man už tuos, tavo ausiai nemielus kelis religinius žodelius, juk turiu teisę išauklėti savo žmoną. – profesorius dabar bendravo kaip ir anksčiau, tarsi atėjūnės čia nė kvapo nebūtų. – kiek suprantu sutinki pagelbėti, jau labai daug pasakei, ačiū. O iš kur aš žinau apie slapstūnus? – gudriai primerkė akį – ogi iš jos. – mostelėjo jaunosios moters pusėn. – ilgą laiką mąsčiau, kas galėjo užleisti sapnų burtus ant mano žmonos, iš pradžių pamaniau, jog kažką praeitį padariau netaip, kažko iki galo nesunaikinau, ir tas kažkas dabar man keršija. Netgi pasiskolinau mulfidę iš profesorės Lordess, kad niekieno netrukdomas galėčiau išnaršyti savo praeitį. Deja, klydau, ten viską, kaip ir visur sutvarkiau iki galo, nepriekaištingai. Tai va, galvojau kelis mėnesius, kai štai ji atsakė į tą klausimą per vieną vakarą. – vaikinas vėl ranka nurodė jaunąją Riddle. – nebijau, jog turime trupinius, nes aš niekada nededu kortos, prieš tai neįsitikinęs, kad ji, tai jokeris20. – klastingai šyptelėjęs Tomas pridūrė – beje, vaikine, kaip mokytojas privalau tau pasakyti šiokią tokią pastabėlę. Taip, šitoje mokykloje yra daug antgamtinių galių turinčių asmenų, tačiau kiekviena jų, taip pat ir tu, yra ypatinga bei savaip žavi. Reiktų gerbti jų būvį, net ir savo paties. Jei nekenti savęs Greywindai, nekęsk, tačiau neturi teisės nekęsti tų, kurie patys pasirinko tai, arba neturėjo pasirinkimo. Negali priversti visų neapkęsti savęs. Pasimokyk tolerancijos, jei nori, padėsiu. Ir aš nieko nenužudžiau, aš tik išpildžiau mylimos moters svajonę. – tada tėviškai uždėjo ranką juodaplaukiui ant peties. – tavyje be galo daug neapykantos... – nutęsė įr paskendęs žydrose akyse perdavė tik jam vienam girdimą, mintimis konstatuotą faktą, nenorėjo, jog tai išgirstų Tris. Rodės jos galia slypėjo ausyse. Tokia ten ir galia, tačiau reikėjo atsiminti, kad mergina yra ne tik naujagimė vampyrė, bet ir pianistė. tavyje Džei, atpažįstu save. Žvelgdamas į tave matau tą patį šešiolikmetį juodaplaukį vaikiną, vieną, išduotą, netekusį visko, prisisunkusį ambicijų, skausmo, ir už tai nekenčiantį savęs, norintį, kad visi kiti jo nekęstų. Štai kodėl jai patinkame abu, štai kodėl jai taip sunku. Nes mudu vienodi.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #170 Prieš 6 metus »
Jos jautrias ausis pasiekė juokas, po to balsas, gerai atpažįstamas balsas, balsas, dėl kurio būtų atidavusi daug, kad vėl jį išgirstų. Ir išgirdo, tik dabar ji to mažiausiai norėjo. Mergina su siaubu atsisuko į tą pusę ir išvydo peilį geriausio draugo rankose. aš lavonų negelbsčiu, negelbsčiu, negelbsčiu... aidėjo mintyse nugirsti žodžiai, jie vieninteliai. lavonų negelbsčiu. Negelbsčių lavonų, lavonų... tie pragariški balsai galvoje iškraipė frazę, visaip kikeno, juokėsi, darkėsi... čia kildami, čia vėl leisdamiesi. Dar viena sekundė ir tuoj tuoj jie ims šaukti.
-aš ne lavonas! – sukliko naujagimė, krūtinę pervėrė skausmas. Plaukus sugniaužė tvirta ranka. Jos vyro ranka. Beatričė pasidavė, leidosi tampoma it skudurinė Onutė. Jei neantgamtiškumas, būtų pajutusi akis graužiančias ašaras, gumulą gerklėje, tačiau dabar tebuvo plyštanti širdis ir balsas galvoje, vis kartojantis: aš negelbsčiu lavonų.
-aš ta pati Džei, – sušnabždėjo tylomis, tačiau puikiai suvokė, jog nebėra ta pati. Šokas po šoko atvedė ją iki beprotybės. Sūnus. O dabar dar ir duktė, mergaitė, kurią jiedu su vyru tuoj tuoj pasiims kaip savo. Feniksė prisiminė tą naktį, kada užsimezgė Donaldo Roko gyvybė ir sudrebėjo. Šaltas vyro tonas paliepęs sėstis bei pažadėjęs išsiaiškinti su ja vėliau tarsi paralyžavo prieš tai buvusią tokią narsią būtybę. Kažką nerišliai vapėdama ji padarė taip, kaip buvo liepta. Užsidengusi veidą kūkčiojo, nebyli rauda galėjo pasiekti net vampyro akmeninę širdį. Netrukus nedrįso net raudoti, sėdėjo tyli, išblyškusi, beginklė. Švelnus, nelyginant bailaus kiškio maldaujamas žvilgsnis it medžiotoją palietė jaunąjį profesorių. Vyrui baigus kalbėti pakėlė dar labiau suvargusį veidą ir prabilo.
-Tomas sako tiesą Džei. – kreipėsi į draugą, o jos balsas virpėjo iš nevilties – aš niekada nenorėjau būti žmogumi, puikiai žinai tai, sakiau tau ne kartą. Nuo pat mažens mokėjau kalbėti šnypštūniškai, nes jis tūnojo manyje. Tačiau aš privalėjau paleisti kitą gyvybę į laisvę, neturėjau teisės jos kalinti ir praradau dovaną kartu su ja. Todėl ir norėjau, jog būtent Tomas mane perkeistų, vyliausi, kad vėl galėsiu kalbėti gyvačių kalba. Tos kalbos skambesys, man tarsi muzika, tarsi kažkas nepaprasto, kažkas stebuklingo, kažkas neišmatuojamo visatoje. Aš gyvenau be to metus, metus be jo, metus net be kalbos, kurią mylėjau kaip gimtąją. Aš kankinausi negalėdama jo pavyti, būti visur kartu, aš nekenčiau savęs, nes negalėjau išstovėti ant kojų net kelias suknistas paras be miego! – kuo toliau, tuo labiau Tričės balsas kilo, suteikdamas tembrui kažkokio žemo atspalvio, o veidui pykčio išraiškos. – nėra nieko blogiau kaip būti žmogumi! Nieko! Nes kažkokie prakeikti slapstūnai persekioja tave! Verčia kas naktį susitikti su tavo praitais gyvenimais! O galų gale jie nužudo tavo motiną! Nes įsivaizduok, jie jaučiasi turintys kažkokių surūdijusių teisių į tave!  - tamsiaplaukė nusispjovė ant grindų – Aš neapkenčiaų būti žmogumi taip, kaip Salazaras Klastuolis neapkentė žiobarų kilmės burtininkų! Aš!... – ji užsikirto ir vėl įkniaubusi šizofremiko ugnimi žibantį veidą į delnus nutilo.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #171 Prieš 6 metus »
- Jėgos naudojimas problemoms spręsti – labai prasta išeitis. Ją naudoja tik maži vaikai ir didelės nacijos. Deividas Frydmenas,- pacitavo vieno žiobaro mintį,- o tos nacijos linkusios tragiškai griūti,- pridūrė savo. Patraukė pečiais, taip abejingai atsakydamas į minimus religinius žodelius. Keista, bet jau nejautė tos baimės, kai kažkas juos pamini.
- Nesi,- trumpai nukirto,- bet tuoj greitai būsi, jei nieko nedarysime ir tik žliumbsime atsisėdę,- žiauriai drėbė,- ta pati? Nejuokink.
Puikiai žinojo, kad užgaus jauniklę, žinojo, kad sutryps ego ir kitus jausmus. Bet tai nesvarbu prieš tai kas laukia. Geriau jausti pyktį, pagiežą net ir pažįstamam, jei tik taip išlaikysi sveiką kailį. Pats grifas irgi jautė pagiežą, negatyvius jausmus nukreiptus Tomo pusėn, nors šis artimiausiu metu turėtų tapti vaikino vadu. Negalėjo žiūrėti kaip šis "mokė" savo žmoną. Prieš akis kilo vaizdiniai, vieta Marvolo atsirado jo tėvas, o vieta Beatričės Džeimsas. Gerklę užspaudė gumulas, judesius sustingdė sąstingis. Ir baimė. Tai buvo absurdiška. Tai buvo it psichologinis kankinimas. Tačiau nejudino jokio piršto, nieko nepratarė, nors norėjo kažką padaryti, nujautė, kad vyras nenusileis. Čia jis vadas. Čia jis karalius, o aplinkiniai tik skruzdės, kurias sutryps didelis jo batas. Darsyk stipriai suspaudę durklo rankeną delne. Pavartęs akis, įkišo į dėklą, paslėptą aule. Bus dar tų akimirkų tave nudėti. Miegok ramiai, Tomai. Šešiolikmečiui profesoriaus tonas ryškiai nepatiko, toks, lyg nieko nebūtų nutikę, lyg pakratyti žmoną aplinkinių akyse buvo tas pats, kaip apkalbinėti orus. Be to, ramus tenoras rėžė ausį.
- Taip, sutinku,- kiek papykusiu tonu patvirtino. Apsimestiniu abejingai žvilgtelėjo į raudančios Tris pusę. Taigi, tu viską jam pasakei,- kažkiek pyko, kažkiek ne, kažkiek bijojo, kad ši galbūt bus pasakiusi ko netinkamo, kas pakenks jam pačiam, galbūt toks pasisakymas vertė mažiau pasitikėti drauge. Bet kas iš jų tarpusavio pasitikėjimo? Nulis, o juos skiria paslapčių sienos, kurios negriūna. Bet pripažino, kad kitos išeities gi nebuvo, viską reikia aukoti vardant išgyvenimo, vardant kitos dienos,- dabar lygiosios. Aš irgi buvau tave išdavęs Sorenui. Linktelėjo profesoriaus pusėn sutikdamas, kad šio pamąstymai teisingi apie praeitį. Tačiau, klastinga Tomo šypsenėlė privertė susiraukti, o vėliau atpalaiduoti veido raumenis, tyliai nusijuokti.
- Šnekėk nešnekėjęs, bet ir tau tolerancijos trūksta, ypač su purvakraujais, - Džeimsas taip pat kreivai šyptelėjo,- O žinai kas blogai su tolerancija? Su garbe? - padarė pauzę, skėstelėjo rankomis,- jos trukdo laimėti. Geriau nekęsti ir lengviau žudysi, negu gerbti ir ištiesti pagalbos ranką. Gerieji visada miršta pirmi,- ir tik dabar suprato koks yra sugadintas Slapstūnų, tėvo mokymo. Koks perpuvęs, be pavyzdingos moralės. Suvokimas netaranavo kaip ankstesni patirti šią dieną. Priėmė ramiai. Jei tik tai padės išgyventi- tebūnie,- pamintijo,- Mylimos moters svajonę? Kurią dabar muši? Kokia nuostabi meilė,- sarkastiškai išspjovė. Vien tai prisiminus vertė apsivemti.
Abejingai klausėsi jau vėl ėmusios kūkčioti merginos kalbos, nors širdis draskėsi iš skausmo. Bet su kiekvienu žodžiu skaumsas augo į pyktį.
- Galvok ką šneki. Galvok galva, o ne kažkokiais norais! Jei būtum likusi žmogumi, Slapstūnai nebūtų prie tavęs prisikabinę. Savaitę kokią pratupėtum Sąraše vien dėl to, kad buvai horokrusu, o po to dingtum. Galėjai gyventi ramiai, o dabar visus sušokdinai ir verti mirti! Man rankos nenukris dėl pagalbos, bet per tave mirs žmonės, ar pamąstei apie tai?!
Krūptelėjo, žengė pusę žingsnio atgal, vos nelauktai ant šeštakursio peties atsirado tėviška, bet vampyriška letena. Įsitempė lyg laukdamas smūgio.
- Tai ne žinok, gyvenimo džiaugsmo pilnas esu,- iškošė. Ir tada nei iš šio, nei iš to išgirdo vyro balsą savo galvoje. Panašūs?- vaikinas prisiekė, kad ką tik paspringo savo pačio liežuviu,- Ne, Voldi, ne. Mes skirtingi. Nes aš branginu savo draugus, o tu jų neturi. Aš grynakraujis, o tu puskraujis,- nubloškė juodaplaukio ranką ir atšlijo atgalios.
-- Surink tuos penkiolika žmonių, jei neturi daugiau ko pasakyti. Pradėkim kuo anksčiau, galbūt kiti ko išmoks kas juos išgelbės,- nebekreipė dėmesio į raudančią vampyrę, į nieką. Tik spoksojo į  tamsiai rudas tariamojo aštuoniolikmečio akis,- Kas mus visus išgelbės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #172 Prieš 6 metus »
Bjaurūs Džeimso žodžiai, metami jai tiesiai į veidą, skirti sutriuškinti, sunaikinti, sutrypti... tarsi įkvėpė jėgų, tarsi uždegė priblėsusią liepsną jos krūtinėje, kuri jau ilgai neliepsnojo. Ji pyko nebe kaip naujagimė, dabar ji siuto kaip asmenybė. Nežinojo kodėl, bet skausmas suteikdavo jai pykčio, o tik dar labiau kurstomas, jėgų. Ne, grifė nebesėdėjo, ji atsistojo, vienu staigiu judesiu ir žengė žingsnį artyn draugo, o gal buvusio draugo? Deja, brangių žmonių paveikslai taip greit neišdyla. liūdnai pamąstė, tada puolė.
-nutilk! – bedė jam pirštu krūtinėn taip, lyg norėtų nusmeigti kardu. – kaip tavo liežuvis apsiverčia kalbėti tokius dalykus. Esi pašlemėkas, visiškas, ne tik prigimtimi, kuriai toks silpnas būdamas pasiduodi, bet ir vidumi. O jei ten dar liko kokia dalelė to švelnumo, kurį mačiau anksčiau, jis išnyko kaip dūmas neblaškomas vėjo. Siūlai man galvoti galva? Aš ir galvoju galva, o ne subine, kaip kai kurie. Nes nesu bailė, nepaklūstu jokiom organizacijom ar prigimtim, ir niekada nepaklusiu! – paskutinį sakinį mergina kone išskiemenavo. – aš turiu šeimą Džei, šeimą, kurią myliu! Ir tu manai aš noriu pasenti, tapti jam nebereikalinga ir visus juos palikti? Esi savanaudis vaikas, štai kas tu esi! – grifė stiprokai pastūmė šešiolikmetį. – tu visada nori, jog būtų taip,kaip tu įsivaizduoji, bet taip nėra, nes žmonės turi kiekvienas savo vizijas, todėl gyvenimas ir yra kupinas netikėtumų. Neslėpkim, jog visą laiką norėjai ir tebenori Tomo mirties. Ar bent kada pagalvojai, kaip jį myliu? Ar bent susimąstei, ką padarytum savo tariamai draugei, jį pražudęs? Bet ne, tau nė motais, svarbu pats būtum laimingas ir gautum tai ko nori. Nors kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog čia tik aš tave laikau geriausiu draugu,  tik aš tave branginu, o tau nusišikti ant manęs, nes visų pirma, esi tu pats. Neprašau, kad mirtum už mane, nes aš nebijau numirti, man užtenka savų jėgų, svetimų nereikia. Nebent eisi į mūšį, kad apsaugotum save. Suprantu, ką tau Tomas pasakė vien mintimis, tačiau, taip, jis teisus, judu abu vienodi. – pareiškusi tokį neginčyjamą verdiktą išdidžiai apsisuko ant kulno ir išėjo pro duris iškelta galva. – aš einu namo Tomai, - dar grįžtelėjusi per petį mestelėjo, o tada pradingo koridorių vingiuose.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #173 Prieš 6 metus »
Mergina užpyko. Už tai sau mintyse pasiplojo. Bent jau turės parako tam, kas laukia ateityje. Tik taip išgyvensi,- sumojo. Tiesą sakant, buvo nemalonu klausytis viso to pykčio priepuoliaus skiedalų. Ne, nemanė, kad tai melas, tai ką išrėkė Tris buvo daugiau mažiau tiesa. Ir ji pagaliau sužinojo,- stiklinėmis akimis žiūrėdamas į tikrai jau buvusią draugę galvojo,- Sužinojo, koks aš supuvęs. Bent jau neverks kai nebevaikščiosiu šia žeme. Ji rėkė ir stumdėsi, liejo pyktį it sugriuvusi upės užtvanka. Vaikinas tik stovėjo ir klausėsi. Kalbai pasisukusi apie nepaklusimą, sugriebė vampyrę už riešo.
- Net ir stipriausi palūžta. Žiūrėk, kad nereiktų po to su grandine vaikščioti, - suurzgė prisikišęs merginą prie veido,- taip, aš savanaudis, pagaliau atspėjai. O galvojau kada susiprotėsi,- atstūmė Tričė nuo savęs,- Tu klysti. Aš tave branginu. Štai kodėl dabar su tavim riejuosi. Bet ne tau spręsti dėl ko eisiu į tą mūšį. Dar klausimas ar tai tik mūšis bus. Turbūt karą teks man vienam iškęsti, - užbaigė mintyse, o ir vėliau pridėjo: Vienodi? Nesąmonė. Trič, tu nusišneki. Melas,- negalėjo susigyventi su ta mintimi, vis mintyse be perstojo kartojo, kad tai melas. Liūdnu žvilgsniu nusekė rudaplaukę išdidžiai išėjusią ir dingusią koridorių labirinte. Įniršusios jos paveikslas dar ilgai stovėjo prieš akis. Namai. Aš seniai jau saviškiuosi nebuvau. Bet niekada ir negrįšiu,- pasižadėjo sau giliai smegenų kertelėje. Kabinete įsivyravo spengianti tyla. Už lango nerūpestingai čiulbėjo tik paukštukai. Štai kas lieka iš audrų. Tik tyla. Tik apmąstymai.
- Tomai,- išdžiūvusia burna, neatsisukdamas tarė, vis dar spoksodamas į duris pro kurias tiek dramatiškai įėjo, tiek dramatiškai išėjo Beatričė. O gal mes ir vienodi. Abudu supykdėme ją,- pamintijo,- man reikia tavo paslaugos,- visgi surizikavo prasidėti su šiuo tipu. Grįžtelėjo į vyresnio vyro pusėn, taip, kad net batai sucypė į medieną. Susikišo rankas į kišenes,- man reikia melo, kad išsmukčiau iš pilies. Ir kuo greičiau. Tu žinai dėl ko,- blausiai šyptelėjo,- laikas išsiaiškinti kam dar svyla užpakaliai.
Bandė atrodyti ramus, lyg nieko nebūtų įvykę. Ir pavyko. Melsvos akys apsitraukė savo šaltumu, o veidas pasipuošė ta maža, kreiva šypsenėle.
Laikas veikti.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #174 Prieš 6 metus »
Vilkolakiški žingsniai tylut tylutėliai nuaidėjo per visą koridorių, vedantį link Apsigynio nuo juodosios magijos. Igoris dairydamasis į visas puses, lėkė link Ridlio kabineto, svarstydamas ar tik nereikėjo pasirinkti šios pusės, ir neisikišti į tuos reikalus. Nors... Visgi, kas atmestų pasiūlymą kokį kartą užvožt Slapstūnui? Atrodo, man net neužteko Antrojo Hogvartso mūšio,- šypteldamas pamintijo Igis, atsisukdamas sau už nugaros. Norėjo patikrinti ar neatsilieka jo sesuo Mela Julija.
Švilpis sustojo prie tamsaus medžio durų, kurios slėpė vampyro profesoriaus valdas. Lorijanui-Greywindui mintyse iškilo Elaizos, gražios mifritės,  paveikslas nakties miško fone, portalo ir kitos velniavos, vykusios per sirenų, barakudų, dezirų, mifritų pažinitinę pamoką. Švilpis tai prisiminęs vyptelėjo. Tikėjosi, kad kada nors nereiks to pakartoti.
Antgamtikas pasibeldė ir nuspaudė rankeną žemyn.
-Lyg kvietėt, Ridli,- prašneko, įžengdamas į kabinetą. Igoris nužvelgė profesorių ir Džeimsą, įbrolį, kuris šį tą slėpė nuo švilpio. Apie tai šešiolikmetis sužinojo iš Myšos, būnant kartu su bendrakoledže Koukvorto kavinėje "Fazene".
-Senai matytas, Džeimsai,- su užslėpta susierzinimo gaida pasisveikino. Mėlynai pilkų akių savininkui nepatiko, kad grifas yra toks....
Šaltas
Savanaudis
Šiknius
Bet tai išsakyti Igoriui neleido jo paties principai, nusistatymai ir švilpiškumas. Lyg to nebūtų gana.

*

Melijandra Julija Lorijan

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #175 Prieš 6 metus »
Mela sparčiai sekė Igorį. Jis neketino atsilikti ir pačiai, vienai, slinkti link Tomo kabineto. (Neesmė, kad iki durų linko vos keliolika žingsnių.)
Keturiolikmetė santūriai šyptelėjo ir linktelėjo atsisukusiam broliui. Kad ir kas be būtų, aš su tavim.-mintyse drąsindama save pasakė švilpė.
Atstumas mažėjo, durys artėjo, balsai garsėjo. Kaip ir kvapai. Djevelenas, vampyras,-Igis Melai buvo papasakojęs apie Džeimso kilmę, kaip ir pokalbį su Myša Lorijanu. Mes būsim vieni iš pirmųjų atėjusių,-pamintijo du vardus nešiojanti mergina.
Ji nekantravo, mat norėjo kuo greičiau susitikti su Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriumi, bei su Igio įbroliu, apie kurį irgi Melijandra buvo girdėjusi.
Prasmukus tarp durų tarpo, buvusi Drumštrangietė atsidūrė nematytoje patalpoje, kuri, aišku, priklausė merginos pažįstamai personai. Tomui.
-Sveiki,- švediškas akcentas nuaidėjo per kabinetą, ir Lorijan pasijuto kaip Oktavija Bleik, lyg visą laiką būtų prabuvusi po grindimis ir mačiusi vis savo brolį.
Ketvirtakursė apsidairė. Kambarys buvo paprastas, tvarkingas, kaip sakant Hogvartsietiško stiliaus. Ko tikėjaisi, Mela? Čia Hogvartsas, o ne Drumštrangas,- sau įgėlė vilkolakė, pilkai rudų akių. Ne ilgai trukus ketvirtakursė nužvelgė profesorių ir kitą šešiolikmetį- juodaplaukį, su randu ir Grifų Gūžtos uniforma. Melijandra iš karto susivokė į ką žvelgia- į Džeimsą Greywindą.
Djeleveną.
Antgamtiką, kaip ir ji, ir Igoris.

*

Vocalist

Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #176 Prieš 6 metus »
((Yeah, žinau, kad rodo IV kursą, bet tebūnie šias pora savaičių  mano veikėjas dar trečiakursis))

Romus kaip graikų Dievas, dailus it Arkangelas, Klodas de Lomenie-Šamboras žingsniavo link apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto. Nei nežinia iš kur, nei kokiu būdu vaikinukas sužinojo apie pasiruošimą mūšiui. Mūšiui, kurį organizavo vyras, jog apgintų savo mažą vaiką bei mylimą moterį. Tai buvo be galo riteriškas poelgis ir vien todėl, auksaplaukis norėjo prisidėti prie to kilnaus darbo, juk dar dvi rankos ir viena burtų lazdelė visuomet pravers, o drąsi širdis tuo labiau. Švilpis, spinduliuojantis drąsa bei didybe, atvėrė kabineto duris. Labai nenustebo išvydęs net du švilpynės mokinius, juk šio koledžo nariai visada pasirengę pagelbėti patekusiems į bėdą savo draugams. Kiti du jaunuoliai atrodė kitaip, vienas raudona uniforma, žinoma grifas, o kitas, tikriausiai tas profesorius, visa ko organizatorius. Trečiakursis pirmąkart matė šį jauną veidą, nes per pamokas dažniausiai žiūrėdavo į lentą, o ne į dėstančiojo veidą. Dar berniukui įstrigo švilpynės koledžo mergaitė, vienintelė bestovinti čia mergaitė, ir ramiai apžiūrinėjanti kabineto apstatymą. Jos tamsūs plaukai dailiai derėjo prie geltonos uniformos, ir pilkai rudos akys, vertė įsivaizduoti, jog būtent ji ir yra puolamoji, kurią reikia ginti. Tačiau švilpinukė buvo gal tik metais vyresnė už jį patį, todėl mėlynakis suprato, ginti teks tikrai ne ją. Na ir kas? O jis įsivaizduos, kad gina ją, jei ji eis į mūšį, gins ją.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #177 Prieš 6 metus »
Švelnūs aukštakulnių batelių žingsniai nuaidėjo per visą koridorių. Senokai Caroline Wilding domėjosi viskuo, kas yra už kasdienybės, apvilktos nuolatiniu apsvaigimu, už kurį dėkoti reikėtų kiek stipresniems nei vidutiniai žiobariškiems medikamentams. Na, laikai keičiasi. Iš galvos sunkokai ėjo ta per Ateities būrimo pamoką matyta kvaila vizija, bet pasistengusi šešiolikmetė sugebėdavo Ašo Klastūnyno uniforma portretą ištrinti iš minčių. Likimo ironija - Carol žingsniavo į karą. Į pasiruošimą karui. Ir dar žadėjo kovoti už Ridlių šeimą. Gavusi Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojo Tomo Vilijamo kvietimą mergina jau ruošėsi vienareikšmiškai atsakyti "Ne". Kovoti už tą, kuris per pamoką tikrai negailėjo įžeidimų? Tikrai ne. Tačiau Carol nebūtų Carol, jei atsisakytų dalyvauti kokiame įvykyje. Juolab, jei jis padėtų išnarplioti įtartiną Donaldo Roko ir profesoriaus pavardžių panašumą. Tačiau visgi ne pati sau mintyse tarstelėjo Caroline. Ne dėl to. Tiesiog jaučiu, jog man reikia ten būti. Reikia, ir viskas.
Priėjusi jaunojo profesoriaus kabineto duris mergina siektelėjo šone prikabinto peilio. Nors juk kabinete niekas pulti kaip ir neturėtų, Carol kažkodėl jautėsi neryžtingai. Tarsi įėjusi vidun išeitų jau žinodama tai, ko nenorėtų. Mergyt, nebeik į Ateities būrimą, ką? prabilo vidinis balselis. O tai jau visai nuprotėjai, nereikia ir tablečių. Giliau įkvėpusi ji pasitaisė juodą suknelę ir įžengė vidun. Tomas Vilijamas, kaip ir reikėjo manyti, jau stovėjo savo vietoje. Kabinete taip pat buvo kažkoks nematytas jaunesnis vaikinukas. Tolėliau matėsi ir broliai Greywindai, kurie, kaip Carol nustebusi pastebėjo, į vienas kitą žiūrėjo nelabai draugiškai. Bent jau Igoris. O netoliese stypsojo kaip ir nepažįstama mergina kuri Carol atrodė labai matyta. Galiausiai vėl pažvelgusi į Igorį suprato, jog panelė labai panaši į jį. Taigi šešiolikmetė grifė ir nepažįstamoji buvo kolkas vienintelės moteriškos lyties būtybės kabinete.
 - Laba,- negarsiai tarstelėjo Caroline ir dar kartelį apsidairiusi patraukė prie merginos, Atsistojo prie sienos ir išsitraukė savo baltakriaunį peilį. Tiesiog vartaliojo jį rankose, retsykiais pasikedendama juodas garbanas. Kažkodėl jautėsi taip, tarsi tuoj įvyks kažkas labai labai negero.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Ashalain Blackmore

  • ***
  • 33
  • Lytis: Vyras
  • Arba tu lenkiesi, arba tau lenkiasi.
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #178 Prieš 6 metus »
Jau kelinta diena po šitą velnio neštą ir pamestą pilį slankiojo it vaiduoklis. Ką Caroline joje tokio pamatė? Niūrūs pilki koridoriai, kažkokie juokingi šarvai, nieko įdomaus. O mokytojai... dauguma jaunesni už patį Ašą. Jeigu ne Carol, vaikinas jau seniausiai būtų pasipustęs padus kalnų link. Tačiau toji rudaakė juodaplaukė laikė jį čia pririšusi ir pati to nesuvokė. Ak, jis negalėdavo pakęsti, kai kas nors eidavo ne pagal planą. Ne, viskas turi būti kontroliuojama. Įkvėpti, iškvėpti. Ne, merginos jis neskriaus. Bent jau kol kas. Nei vienos merginos šitoje pilyje. Taip. Tačiau juk reikia kaip nors pasotinti savo kraujo troškimą? Na žinoma. Išeitis atsirado greičiau nei buvo galima tikėtis ir visai palanki. Karas, kraujas, klyksmai... Ak, būtent to ir reikėjo tamsiausiam jo sielos demonui pasotinti, nuraminti ir vėl trumpam įkišti į narvą.
Koridorius, laiptai, tamsus koridorius, kreivi laiptai, perėjimas... dar kelios durys.... Štai ir jis - Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetas. Persibraukė ranka tamsiai rudus plaukus, tvirčiau susisiautė odinį švarkelį ir įėjo vidun, kas kelias akimirkas patikrindamas, ar sąmonė vis dar priklauso jam.
Patalpos viduje iškart į akis krito jaunasis mokytojas, kurį pastebėjo pačią pirmą atvykimo dieną. Šalia - kažkoks nežmogiškumu dvelkiantis rūstus vaikinukas. Kraujo troškimas, atrodė, jam irgi buvo nesvetimas. Toliau pastebėjo pastarąjį vaikinuką piktokai akimis varstantį kitą jaunuolį mėlynai pilkomis akimis. Šalia - į jį panašią merginą. O tolėliau... Kaip žinodamas pasiliko pabaigai - Caroline. Juodaplaukė, rūsčiomis šaltomis akimis, bet vis tiek graži, labai graži net ir su peiliu rankose. Tik ji galėjo į karinį pasitarimą apsiauti aukštakulnius. Nurijo seiles ir giliai įkvėpė. Įkvėpti, iškvėpti. Kraujas... klyksmas... randai... ne, tam bus karas. Negali dabar apie tai galvoti. Linktelėjęs pasitraukė į į kertę toliau stebėdamas visus kitus, tačiau žvilgsnis vis nevalingai nuklysdavo prie Carol.

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: ANJM profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #179 Prieš 6 metus »
Rusvas sruogas bepūsdama nuo safyrinių, gudriomis liepsnelėmis degančių akių, Ana skrieste skriejo koridoriais. Klastuolės nauja kelnėta apranga, išsitaršiusi plaukų kupeta ir nerūpestingai atlaisvintas tamsus, žalias kaklaraištis tiko Liz labiau nei įprastinė, geros bei pavyzdingos mokinukės uniforma.
Pravėrusi plačias, medines ir kiek girgždančias Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabineto duris, Betė kilstelėjo antakius.
Įdomu ko tuos švilpius susikvietė... Susimąstė Anabetė ir šyptelėjo žmogėnams kambaryje.
- Laba diena, valdove, - padarė mini reveransą ketvirtakursė, kreipdamasi į Ridlių šeimos galvą.
- Matau susikvietėte net švilpius. Klastuolių neužteko ar norite aukų mūšyje? - valiūkiškai šyptelėjo Liz. Mergaičiokė nė nesistengė būti mandagia, o ir progos įgelti ji nepraleido.
Na, taip... Ir grifų prikvietė.. Gal, kad švilpiams ne taip liūdna būtų pasiraivyti agonijose. Pamintijo mėlynakė ir vyptelėjo dar keletui žmogystų.
- Ko visi tokie nusiminę, juk bus smagu! - ėmė vaipytis Anytė, pastebėjusi, jog daugelis tuoj mirs čia pat vietoje iš niūrumo ir nuobodulio.
- Nu jo.. Su tokia nuotaika, tai nors ir nusišauk, - įsistačiusi rankas į klubus sumurmėjo Betsė ir vėl atsigręžė į poną Marvolą.
- Taigi koks planas?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Anabetė Liz »