[Auris Senkleris]

Tokia klausimų gausybė taip stebino ir nei pats nejuto, kad pradėjo plačiai šypsotis jų klausydamas.
- Eglutės ir vazono nebuvo. Lapai tiesiog pavirto jais. Tai vadinasi transfigūracija. Kai vienas daiktas virsta į kitą. Yra daug kerų formulių, kurios taip pakeičia daiktus. Dar reikia juos įsivaizduoti. Versdamas lapą į eglutę ją įsivaizdavau ir aišku kerėjau. Taip ir su vazonu buvo. - Šypsnys ir toliau nenyko nuo veido. Užaugs timotis tikras natūralistas. Pamanė.
- Šita eglutė tikra, gyva. Bet ji neturi šaknų, yra kaip nukirsta, todėl jų neturi ir jos mes negalėsim persodinti. Bet galėsim ją, kai jau mums nereikės paversti į kažką kitą. - Dabar jau ketino imtis darbo. Bet vaikas toliau kalbėjo su juo, tai taip ir nepalietė pergamentų.
- Plastiko. - Lėtai išskiemenavo. - Reiikia taip sakyti. Šitie žaisliukai yra ir stikliniai, ir yra tokių, kurie iš plastiko. Ar Sakura pasakojo kodėl geriau naudoti žaisliukus iš šiaudų ar molio? Šiaip daug žmonių naudoja tokius, kokius mes turim. - Mažylis užkabino žaislą, o tada nebedarė nieko. Auris pasistengė nusisukti, gal tada jis pradės judėti. Po kurio laiko žvilgtelėjo į jį. Niekas nebuvo pasikeitę. Nejau kas nors atsitiko?
- Ar kas nors negerai? Nebenori puošti eglutės?

[Timotis Senkleris]

Timotis žinojo, kad jų tėtis - taip pat burtininkas. Nors ir niekada nematė jo burtų lazdelės. Dideliam broliui papasakojus apie transfigūraciją berniukas susimąstė, kodėl tėtis niekada nekerėjo? Kodėl negalėjo parūpinti šeimai to, ko reikėjo, užsiimdamas transfigūracija? Žinoma, apie tai jis Aurio neklausė. Šias mintis pasiliko savo galvoje.
Išgirdęs, kad eglutė nukirsta, vaikas šiek tiek susiraukė. Sakura sakė, kad negalima laikyti nukirstų eglučių, kurios neturi šaknų. Tačiau šita eglutė vaikui patiko. Jis vis tiek norėjo ją puošti ir matyti kambaryje.
- Nepasakojo. Bet man patinka šitie žaisliukai, - pasakė.
Timotis laukė, kol didelis Auris ateis užkabinti žaisliuko, tačiau jis nėjo. Galiausiai kreipėsi į septynmetį.
- Noriu, - atsakė. - Bet dabar tavo eilė, - žvilgtelėjo į žaisliukus.

[Auris Senkleris]

- Tai smagu, kad tau patinka. Aš manau, kad sakura taip sako todėl, kad plastikas kenkia gamtai. Žmonės išmeta daiktus ir jie ilgai guli. Plastikas nepūna, negenda. Gali išgulėti išmestas daug metų. Bet mes nieko neišmetinėsim, kai žaisliukų nereikės galėsim juos paversti kažkuo kitu.
Kalbėti apie ekologiją tai jau tikrai nebuvo stiprioji Senklerio vieta. Jis nesidomėjo tokiais dalykais, o kam? Jei magiškai gali pakeisti tuos daiktus. Čia Auriui atrodė žiobarų reikalas. Bet Jei broliukas klausinės, Auris pasidomės plačiau.
O tada taip nustebo. Mano eilė? Jis nori puošti kartu?
- Ak tikrai. - Nutarė stengtis elgtis kaip niekur nieko. Nulipo nuo lovos, priėjo. Pasiėmė blizgantį burbulą ir užkabino ant eglės.
- Ar norėsi, kad kai baigsime puošti užkerėčiau ją ir eglutė tada atrodytų kaip apsnigta?

[Timotis Senkleris]

- Aha, - pasakė dėl plastiko.
Iš tiesų tai Timočiui nebuvo labai įdomus šitas dalykas, bet jis tiesiog įsiminė, ką sakė Sakura.
Didelis brolis užkabino blizgantį burbulą ir tada vėl atėjo Timočio eilė. Bet prieš tai berniuko buvo paklausta apie sniegą.
- Taip! - entuziastingai sušuko, bet netrukus šiek tiek susigėdo dėl savo entuziazmo. - O prisnigs ir kambaryje? - jau ramiai paklausė. - Ar tu panaikinsi stogą? - ėmė dairytis bandydamas suprasti, kokiu būdu ant eglutės atsidurs sniegas.
Uždavęs klausimus raudonplaukis pradėjo raustis dėžėje. Rado stiklinį voveriuką. Jis buvo rudos spalvos, apsimuturiavęs raudonu šaliku. Linksmo snukučio.
- Riešute, riešute, kur tu esi? Man reikia tavęs, nes aš voverė. Uodegą pūstą turiu, medžiuose aš gyvenu ir riešutų daug kremtu, - kuo tyliau deklamavo rinkdamas vietą žaisliukui.
Užkabino, o tada droviai šyptelėjo dideliam Auriui.

[Auris Senkleris]

Dėkui dievuliui jo daugiau nieko neklausė apie taršą, plastiką ar dar ką. Prasimanyti nesąmonių nenorėjo. Nusiskiesti irgi nelabai.
Šiandien brolelis regis buvo tikrai neblogai nusiteikęs.
- Stogo tai nenaikinsiu. - Nusijuokė Auris. - Direktorei kažin ar labai patiktų, jei griaučiau mokyklą. - Negalėjo nustoti juoktis. - Ne. Prisnigs tik ant eglutės. Nors galėsime sugalvoti ir kaip kambarį papuošti. - Auris liko čia pat. Vaikas kažko ieškojo, regis kažką deklamavo. Ir kas jam dabar pasidarė? Stebėjosi. Na, bet viskas tik į gerą.
- Labai mielas žaisliukas. - Įvertino jį Senkleris.
- Palauk, aš tuojau. - Jis nuėjo prie stalo, atsidarė stalčių. Ieškojo pakelio su lazdyno riešutais. Tikrai kažkada pirko cukruotų riešutų Kiauliasodyje. Rado jį, atidarė. Kažkiek pasiėmė ir sugrįžo atgal.
- Reikia maisto voveriukui. - Tarė ir kerais juos pritvirtino ant šakos šalia to padaro.
- Ant eglučių šiaip auga kankorėžiai. Bet ant mūsiškės augs riešutai. - šypsojosi.

[Timotis Senkleris]

Didelis brolis juokėsi, o Timotis linksėjo gana rimtu veidu. Nes įsivaizdavo, kaip griaunama mokykla, o tai neatrodė geras dalykas.
- O kaip tas sniegas neištirps? - paklausė.
Berniukas stebėjo, ką daro didelis Auris. Vėl linksėjo, dabar jau stebėdamas, kaip riešutai buvo pritvirtinti šalia voveriuko.
Timotis nebuvo atsikratęs įpročio viską ragauti. Jis palinko prie riešutų ir apsimetė, kad į juos žiūri. O iš tiesų slapčia atsikando ir dalį suvalgė. Aišku, Auris turėjo tai pastebėti. Be to, dabar labai aiškiai matėsi, kad riešutų atsikąsta. Bet Timotis vaidino, kad nieko nebuvo.
- O kanrorėžiai valgomi? - lyg niekur nieko paklausė.
Paskui žiūrėjo tai į dėžę su žaisliukais, tai į didelį brolį. Nežinojo, kieno dabar eilė. Auris uždėjo ant eglutės riešutus, bet iš dėžės nieko nepaėmė. Tai kaip dabar žinoti, kuriam puošti?
- Dabar mano ar tavo eilė? - droviai paklausė.

[Auris Senkleris]

Auris ir pats nežinojo kodėl, bet rimtas brolio veidukas vertė dar labiau juoktis. Aplamai atrodė, kad šiandien visai gera diena.
- Tiksliai negaliu pasakyti. Tiesiog jis iškerėtas, kerai palaikys sniegą, kad neištirptų.
Ir kuris čia tikresnis voveriukas? Tas ant eglutės ar tas stovintis šalia jos? Galvojo ir šypsojosi. Tada ištraukė tą riešutų pakelį iš stalčiaus ir padėjo ant stalo.
- Pasiimk kai norėsi Voveriuk. - Kreipėsi į brolį. Aplamai nebuvo didžiulis saldumynų mėgėjas. Bet kai amžinai supa vaikai stalčiuje jų turėdavo. O ypač dabar augindamas mažą broliuką.
- Kankorėžiai reikia sakyti Voveriuk. - Pataisė. - Žmonės tai jų nevalgo, bet gyvūnai valgo. Kai kurie. - Kažin dabar keisti tuos riešutus į kitus? Ai, gal vėliau. Atrodė taip, kad voveriūkštis kabantis ant eglės būtų jais išties pasivaišinęs.
- Puošk tu. Nėra būtina puošti pagal eilę. Gali kabinti ir po kelis žaisliukus jeigu nori. Tiesiog darome tai kartu ir tiek.

[Timotis Senkleris]

Tas žodis, iškerėtas, Timočiui labai priminė išperėtą. Jis pagalvojo apie pasaką, kurioje gyveno vištytė. Toje pasakoje buvo užduotas filosofinis klausimas: kas atsirado pirmiau, viška ar kiaušinis?
- Ar galima iškerėti kiaušinį? - paklausė. - Aha, pasiimk, - pritarė broliui, kai jis kreipėsi į voveriuką.
Na, Timotis galvojo, kad tie žodžiai buvo skirti žaisliukui. Nesuprato, kad jam pačiam.
- Jis jau paragavo, matai? - parodė į nukąstus riešutus.
Nuoširdžiai tikėjo, kad didelis Auris nematė, jog riešutų atsikando Timotis.
- Palauk, kas voveriukas? - susiraukė, kai buvo dar kartą pavadintas tuo gyvūnėliu. - Aš voveriukas? Aš ne voveriukas, - ir toliau raukėsi, bet nepyko.
Besiraukant pasidarė juokinga, nes Timotis įsivaizdavo save esant vovere. Netrukus teko tramdyti kylančią šypseną.
- Bet darželyje puošėm pagal eilę, - pasakė ir užkabino vieną žaisliuką.
Tačiau kadangi didelis brolis paminėjo, kad galima pakabinti ir po kelis žaisliukus, vaikas taip ir padarė.
O po to susimąstė apie voverę. Tikriausiai didelis brolis išgirdo, kaip aš deklamavau eilėraštį, pagalvojo.
- Aš nerimtai, - pasakė vaikas. - Ten tik eilėraštis, aš ne voverė, - droviai nusišypsojo.

[Auris Senkleris]

- Ne. Kiaušinio iškerėti neįmanoma. Jo neįmanoma ištransfigūruoti. Jokių maisto produktų neįmanoma išgauti kerais.
Paaiškino. O tada vėl nusijuokė.
- Oi ne. Tam dar liko per akis. Aš sakiau tau, kad jei norėsi pasiimtum likusius riešutus.
Broliui kalbant toliau tęsė žaismingu tonu.
- Tikrai? O man pasirodė, kad tai tavo darbas Voveriuk.
Ką čia dabar atsakyti? Reikėjo kažkaip paaiškinti kodėl taip praminė brolį. Tiesą pasakius galvojo ar jis labiau Voveriukas ar Liūtukas dėl tų savo pasišiaušusių plaukų.
- Žinau, kad tu esi berniukas. Tiesiog žmonės kartais kažkaip pavadina vieni kitus, kokiais nors mažybiniais vardais. Mažybinis reiškia švelnus.
Rimtai aiškino jam tokius dalykus. Gaila, bet broliui greičiausiai teko prisiklausyti tik nelabai gražių pravardžių savo adresu.
- Taip. Darželyje jūsų daug, todėl reikia laikytis tvarkos. O mes tik dviese. Taigi nieko tokio, jei puošime ne pagal eilę.
Auris išrausė iš dėžės saujelę nedidelių žvaigždučių. Ėmė jas kabinti viršuje, kur vaikas negalėjo pasiekti. Kai tai padarė subaksnojo jas lazdele ir žvaigždutės ėmė švytėti.
- Taip, žinau, kad ten buvo eilėraštis. Ar jį išmokai darželyje?

[Timotis Senkleris]

- Kodėl? - nustebęs paklausė Timotis dėl to, kad maisto produktų neįmanoma išgauti kerais.
Pagalvojo apie tai, ar tėtis būtų išbūręs maisto, jei tai būtų įmanoma.
- Ne, ne, ne, - nesutiko Timotis. - Čia ne mano darbas, čia žaisliuko, - kikeno.
Kai didelis brolis pradėjo kalbėti apie mažybinius vardus, vaikas pagalvojo apie darželį.
- Sakura mus vadina kačiukais, - tarė. - O tada Amelija su Ariele miauksi. O kita auklėtoja Ameliją pavadino maža siaubūne. Ir Amelija jai pasakė, kad ji yra kaka ir sena tarka, - papasakojo ir sukrizeno.
Vos neprasižiojo apie tai, kokiais vardais jie su Fredžiu slapta vadina kitus. Veide šmėstelėjo tarsi pikdžiuga. Bet laiku save sustabdė neprasitaręs. Negalima to sakyti niekam. Ypač dideliam broliui ir Melindai. To negali žinoti mergaitės ir suaugę.
Žvaigždutės atrodė labai gražiai. Eglutė jau buvo beveik papuošta. Su įvairiais žaisliukais, atvaizduojančiais gyvūnėlius, arba šiaip bumbulais. Žvaigždutėmis, girliandomis. Šita eglutė Timočiui patiko daug labiau nei darželyje. Buvo žaismingesnė ir spalvingesnė.
- Aha, - atsakė dėl eilėraščio. - Dar moku apie kiškį. Bet dabar nenoriu sakyt, - kažkaip susigėdo.

[Auris Senkleris]

- Net kerai visko negali padaryti. - Pabandė paaiškinti paprasčiausiu būdu. Apie visus tuos dėsnius vaikas dar tikrai spės išmokti.
Jis tikrai krizeno, tikrai juokėsi, nebijojo, Auris tai suprato. Timis vertė žaisliukui kaltę dėl žaidimo tik tiek. Užplūdo nerealus jausmas. toks tikras džiaugsmas. O galėjo viską prarasti po to susitikimo su Linėja. Tai yra po tų dviejų. Pirmo gatvėje ir antro jo bute. Galėjo užsileisti savo niūrai ir nematyti šito. Nepatirti. Senkleris irgi juokėsi.
- Ot smaližius tas Voveriukas. - Tegul sau sukerta kad ir visus riešutus koks skirtumas.
- Tai va šitai yra tie mažybiniai meilūs vardai. Pravardės. Amelija kalba negražiai. Bet ir Auklėtoja neturėtų jos vadinti maža siaubūne. - Su Amelija nelengva. Dar ir kaip. Bet juk reikia kažkaip atrasti kantrybės.
Eglutė jau stovėjo papuošta. Auris ėmė makaluoti lazdele ir iš jos pažiro baltuma. Ji susiformavo į snaiges. Jos švelniai užklojo šakas.
- Ir nesakyk jei nenori. Jei kada norėsi pasakysi. - Senkleris žvelgė į tą tikrai jų abiejų puoštą eglutę.
- Ar patinka? Man tai atrodo, kad gražiai gavosi.

[Timotis Senkleris]

- Bet Sakura taip nesako, - tarė. - Sakura sako, kad Amelija išdykusi.
Buvo keista taip kalbėtis su dideliu broliu. Keista, bet įdomu.
- Tu manęs niekada nemušei, - linksmai pasakė. - Ir Sakura niekada nemušė. Ir didelis Eion nemuša. Ir nedidelė Erka. Ir dėdė Juzefas.
Jis džiaugėsi dėl to. Žinoma, niekada negalėjo būti tikras, kada gali sulaukti smūgio. Tačiau jau labai ilgą laiką nebuvo gavęs į kailį.
- Kai išgėrei fu fu, net tada nemušei, - pridūrė.
Susižavėjęs raudonplaukis stebėjo, kaip eglutės šakos pasidengė sniegu.
- Patinka. Labai graži eglutė, - grožėdamasis tarė.
Priėjo arčiau eglutės, neva apžiūrinėjo, bet iš tiesų norėjo paragauti sniego. Lyžtelėjo tą sniegą liežuviu tikėdamasis, kad didelis brolis nepastebės. O tada atsisėdo ant lovos ir tylėdamas žiūrėjo į eglę.

[Auris Senkleris]

- Ir gerai, kad nesako. O Amelija tikrai išdykusi. - Ot bus, kai ji pradės lankyti Hogvartsą. Įdomu ar senkleris tada dar čia bus? Nejau išdirbs čia iki senatvės? Keista, bet tokia mintis nebegąsdino. Kad užsiliks vienoje vietoje ilgam. Ko jam dingti, ieškoti nežinia ko, kai patinka dirbamas darbas. Galės tikėtis, kad išukdys ir ko nors išmokys daug vaikų.
- O taip. Aišku. Čia niekas taip nedaro. - O tada kad drėbė kaip iš giedro dangaus. Daugiau nei lašo. Dar kartą pamanė.
- Na žinoma. - Tepasakė apie tai. Dėkui Merlinui tas alaus pagurkšnojimas su Juzefu nepasibaigė kuo nors blogu. Gal net ir gerai, Timotis galbūt įsisąmonino, kad Auris jo nemuš jokioje būsenoje. Et, bet vis tiek daugiau nei lašo.
- Man labai patiko kartu ją puošti. - Nuoširdžiai pasakė. Paskui pasiūlė.
- Einam į lauką pasivažinėti rogutėmis? - Niekada neteko vėžinti brolio rogutėmis. O šiandien jis atrodė tikrai gerai nusiteikęs.
- Tik nesukirsk visų riešutų. - Pagrasino voverei ant eglės, aišku juokais ir jie išėjo.

[Oliveris Llewellyn]

Visas šis reikalas buvo siaubingai sudėtingas ir baisus. Ar Leticija tikrai neperdeda? Ką daryti? Turbūt reikėtų kurį laiką atidžiau stebėti sesutę pačiam, bet labai norėjosi su kuo nors apie tai pasikalbėti. Mama ir tėtis toli, o profesorė Forrm Oliveriui nelabai tepatiko. Taigi vienintelis logiškas variantas buvo Auris. Paprašęs draugės po žiobarotyros kartu nueiti pas tėčio draugą dabar berniukas kuo ryžtingiau keliavo jo kabineto link. Tik kaip viską pasakys? O gal tikrai pernelyg skubinasi su šituo pokalbiu? Kelis kartus buvo besustojantis ir besakantis Leticijai, kad padarys tą vėliau, kad nori pirmiau pats įsitikinti. Ir vis dėlto kojos pačios nunešė iki mėgstamiausio profesoriaus kabineto. Oliveris pakėlė ranką pasibelsti, bet kurį laiką nedrįso to padaryti. Vis dėlto galiausiai kelis kartus kumštelėjo į duris ir jas atidarė.
- Auri? - droviai kreipėsi įsmukęs vidun. Paliko duris Leticijai ir neryžtingai sumurmėjo: - Mums reikia pasikalbėti.
Žvilgtelėjo į draugę prašydamas jos paaiškinti situaciją, mat pačiam įgarsinti tokius žodžius apie sesutę buvo pernelyg baisu.

[Leticija Mendel]

Letė visai nenorėjo drožti pas Aurį. Jis buvo per didelis priminimas apie jos visiškai išgriuvusią šeimą. Apie Džamilę. Grifė dar vis nežinojo ką tokio jis padarė, bet vis tiek žinojo, kad nieko gero. Jų santykiai nusistovėjo. Letė visgi neišsprogdino Aurio kabineto ar nepridarė dar kokių nesąmonių. Kaip kažkada buvo prisiekusi. Bet nepasitikėjo Senkleriu ir nenorėjo čia eiti. Bet jeigu jau Oliveris yra jos draugas, tai nutarė jį palydėti.
Jis delsė ir neatidarė durų ar nesibeldė į jas. Letė jau norėjo tą padaryti už Oliverį, mat troško greičiau baigti tą reikalą. Bet pagaliau berniukas pasibeldė ir ji įdrožė vidun.
Mergaitė uždarė duris ir įsipleikė ant kėdės. Manė, kad nepratars nei žodžio, bet pasidarė aišku, kad teks.
- Mums reikia pasikalbėti apie Miriam. - Tarė pakeldama akis į raudonplaukį. Atsiduso. Kaip čia nutiko, kad atsirado viso šito reikalo sūkuryje?
- Ji keistai elgiasi Auri. Mačiau ir ne kartą kaip ji užkeri vabalėlius, tada nuplėšo jiems sparnus ar kojas. Praeitais metais mačiau, kaip iškėlusi iš vandens laiko žuvį ore. Ji ją pakėlė kerų pagalba. Sakė, kad taip ruošiasi egzaminams. Na žodžiu tokių dalykų mačiau jau ne kartą. - Ar dabar ji jau galės tiesiog tylėti?