[Auris Senkleris]

Ką panelė Levins sakė? Kur jau ne... Negeriančioji atsirado. Nors ką aš žinau, gal dabar jau nebegeria. Kaip ten bebuvo aiškinti kitaip Auris nedrįso.
- Na, visi gana skirtingi. Yra stiprūs gėrimai ir jie. Jie nelabai skanūs. Yra silpni gėrimai, kurie mažiau tave paveikia. Na jie tokie...
Po galais skaityti paskaitėlę apie alkoholinius gėrimus buvo keista. Ką pasakyti, kad Alus jam patinka? Arba koks nors kokteilis tarkim. O seniau išvis labiausiai mėgo viskį.
- Na kai kurie tokie kartūs. Kai kurie aštraus skonio. Yra ir saldesnių. Ai visokių jų yra.
Norėjosi kuo greičiau baigti šitą temą.
- Ką? Nenoriu. - Nustebo ir ėmė trauktis arčiau sienos. Susikrovė kojas ant lovos, mat sėdėjo ir nusisuko nuo brolio. Daugiau nei lašo. Pasijuto išgydytas nuo noro išgerti visam gyvenimui. Na, bent jau pasistengs, kad brolis gyvenime jo nebematytų išgėrusio. Auris neatrodė piktas, tiesiog nustebęs ir tiek.
- To tai tikrai nedarysiu. - Dar kartą pakartojo. Visai nenorėjo papūsti. Nei už ką.

[Timotis Senkleris]

Timočiui neatrodė, kad didelis Auris norėtų pasakoti apie fu fu. Septynmetis pasijuto peržengęs ribas. Be to, taip ir nesuprato, koks tas fu fu skonis. Ar kartus, ar aštrus, ar saldus.
Nusprendė apie tai daugiau neklausti. Juk brolis galėjo supykti. Timotis nežinojo, kaip Auris linkęs elgtis išgėręs. Ir štai, didelio brolio reakcija nustebino Timotį. Berniukas išsigando. Nors Auris ir neatrodė piktas, bet elgėsi keistai. Atsitraukė nuo berniuko, nusisuko.
Raudonplaukis suprato blogai pasielgęs. Negalima prašyti, kad pūstų, tarė jis sau mintyse. Nors kai buvo netoli didelio brolio ir kai didelis brolis prašneko, berniukas pajautė tą kvapą. Nestiprų, tačiau pajautė.
Kvapas jį nunešė mintimis namo, bet tuo pačiu išgąsdino dar labiau. Kadangi dideliam broliui nepatiko, ko paprašė Timotis, berniukas pamanė, kad galbūt dabar tikrai gaus į kailį. Kadangi Auris buvo nusisukęs, Timotis kuo tyliau, kad tik jis nepastebėtų, nupėdino prie Bakso, paėmė jį ir palindo po savo lova. Vaikiškai vylėsi, kad didelis brolis nieko nepastebėjo ir nežinos, kur Timotis pasislėpė.

[Auris Senkleris]

Senkleris atsargiai dirstelėjo į berniuką. Ak po perkūnais... Pagalvojo. Mažylis nėrė po lova su visu triušiu. Auris Ramiai ir lėtai nusliuogė nuo savo lovos. Prigulė ant žemės ir pasistengė susitalpinti po savo lova. Dabar abu gulėjo tamsoje. Auris norėjo atsirasti vienodame lygyje su broliuku.
- Labai nepatogi vietelė ką Timoti? - Nusijuokė.
- Žinai. Tiesiog kažkaip nelabai jauku pasirodė pųsti. Man nepatinka. Keista supranti? Kam tau to reikia?
TU girtas Senkleri... Pagalvojo dar. Bus smagu, jei čia ir smigsi.
- Ar tau ne šalta? Sušalsi ten gulėdamas. Gal geriau atsigulk į lovą? Po lova galima žaisti ką nors smagaus. Įsikurti palapinę ar panašiai. Bet naktį, tai jau geriau būtų gulėti ant jos.

[Timotis Senkleris]

Kai Timotis išgirdo, jog didelis brolis nulipo nuo lovos, kai atsargiai stebėdamas pamatė jo kojas ant grindų, jį tiesiog nukrėtė šiurpas. Niekur nepasislėpsi, pasigirdo tėčio balsas galvoje. Aš tau kaip reikiant įkrėsiu į kailį, pamatysi.
Didelis Auris kalbino septynmetį, tačiau šis tylėjo, stengėsi net nekvėpuoti, kad tik neišleistų kokio nors garso. Nesuprato, kodėl vyras pats palindo po savo lova. Jis negali bijoti Timočio. Timotis jam nieko nepadarys.
Raudonplaukis ir būtų pratūnojęs po lova tiek, kiek įmanoma, jeigu ne Baksis. Augintinis cyptelėjo, paspruko iš vaiko rankų ir nustraksėjo pas Aurį. Dabar tai jau Timočiui visai širdis į kulnus nusirito.
- Baksi, ne! - plonu balseliu sušuko mažasis Senkleris.
Jis neturėjo pasirinkimo. Privalėjo gelbėti triušiuką. Greit išlindo iš savo slėptuvės ir atsigulė šalia didelio Aurio lovos. Ėmė tiesti rankas po ja.
- Nemušk Baksio, prašau, nemušk Baksio, nemušk, - maldavo susigraudinęs.

[Auris Senkleris]

Triušiukas. Jis pabėgo nuo berniuko ir atsirado šalia Senklerio. Raudonplaukis pagavo gyvūnėlį. Jį tiesiog nugąsdino plonas iš baimės vaiko balselis. Nuotaika pasikeitė. Atšliaužė graudulys. Mažylis išlindo iš slėptuvės ir puolė gelbėti augintinio. Senkleris pasijuto kažkaip bejėgiškai, sukaustytas to prašymo nemušti. Jautė kaltę. O šito nebūtų buvę, jei nebūtų sumąstęs išgerti alaus. Galėjo gi negerti. Kam jam to reikėjo? Galėjo sugrįžti, pabėgioti, pagroti. Kažkaip išsilieti ir tiek.
- Timoti, Timoti, aš nieko nesiruošiu mušti.
Paglostė švelnų triušiuko kailiuką. Ėmė tiesti jį broliui. Norėjo jį apkabinti, bet iš to nebūtų nieko gero, ir Auris liko ramiai.
- Aš nenoriu skriausti tavo triušiuko ar tavęs Timoti. Niekada nenoriu to daryti. Nei dabar, nei išvis niekada.

[Timotis Senkleris]

Timočiui širdis daužėsi labai labai stipriai. Instinktai vertė bėgti arba slėptis, gūžtis. Tačiau noras bei pareiga išgelbėti Baksį buvo stipresni už instinktus. Todėl jis laukė.
Berniukas nenutuokė, kas dabar bus. O jeigu didelis Auris nenorės atiduoti Baksio? Jis juk didelis. Kaip Timotis pasiims iš jo augintinį? Didelis brolis gali abu primušti ir viskas...
Tačiau brolis kartojo, kad nemuš, kad neskriaus. Ir atidavė triušiuką septynmečiui. Šis paėmė gyvūnėlį į rankas. Dabar galėjo bandyti sprukti, bet nespruko. Jautėsi pasimetęs. Net nesidžiaugė dėl to, kad didelis Auris nemuša išgėręs fu fu. Nes nesuvokė, ko tikėtis, ko laukti. Ir tai gąsdino.
- Kodėl tu nemuši? - paklausė Timotis, vis dar buvo susigraudinęs. - Aš nesuprantu, kodėl tu nemuši. Juk tu gėrei fu fu...
Vaikas, laikydamas Baksį rankose, atsisėdo ant savo lovos.

[Auris Senkleris]

Auris nelindo iš savo slėptuvės. Pirma, galvojo, kad geriau pabus ramiai ir negąsdins Timočio. O antra. Na, ten buvo visai patogu.
Vaikas atsisėdo ant lovos. Auris kurį laiką tylėjo. Svarstydamas kaip atsakyti. Nieko naujo deja nesugalvojo.
- Timoti, mielasis, tiesiog paklausyk gerai. Aš tiesiog nenoriu. O kam mušti? Skauda, nemalonu, baisu. Man būtų labai gėda skriausti tave, tokį mažytį. Tai, kad išgėriau to gėrimo nieko nekeičia. Mano pasirinkimų tai nekeičia. Mušti negalima. Taip neturėtų būti. Man visai nepatiktų, jei mane muštų. Ir aš nenoriu nieko mušti.
Šiuo metu, o gal ir tamsiausiu savo gyvenimo metu negalėtų įsivaizduoti savęs puolant mažą vaiką. Prisiminė kaip pats nulėkdavo per pusę kambario tėvui smogus kumščiu ar spyrus jam. Baisu. Išties būtų baisiai gėda, žema prieš save patį kažką tokio padaryti mažam vaikui.
- Aš niekada to nedarysiu. Nei dabar, nei kada nors paskui. Tiesiog niekada. Net jeigu mes susipyktume, net jei tu klausinėtum, triukšmautum, juoktųmeis, lakstytum, padarytum kažką, kas man nepatiktų. Na tiesiog niekada to nedarysiu. - Suvardino tai, kas Timočiui buvo uždrausta ir ko jis beveik niekada nedarydavo Auriui matant.

[Timotis Senkleris]

Buvo labai baisu kalbėtis su dideliu Auriu, kai jis grįžo išgėręs fu fu. Bet Timotis darė kaip liepta. Klausėsi.
Tokie žodžiai, kokius tarė brolis, iš žmogaus, vartojusio fu fu, skambėjo labai neįprastai. Timotis į juos žvelgė nepatikliai.
- Bet tėtis labai mušdavo, kai išgerdavo fu fu, - tyliai tarė.
O gerdavo Amyras praktiškai kasdien. Būdavo, kad vaikas gaudavo ne iš karto. Yra nutikę ir taip, jog tėvas pasakė, kad jį myli. Aišku, nekalbėjo jis daug ir tai netruko ilgai. Timotis nesuprato, bet tada vyras labiau kalbėjosi su pačiu savimi, o ne su Timočiu. Bandė save teisinti sakydamas, jog jis juk myli šitą vaiką, jo neišmeta. Tačiau praėjus kelioms minutėms jau skriaudė kampe susigūžusį sūnų.
Todėl dabar septynmetis negalėjo būti tikras, kad Auris neišlįs iš po lovos ir nepradės mušti. Dėdės Juzefo Timotis nebijojo, bet su broliu buvo šiek tiek kitaip. Jis per daug priminė tėtį. Buvo toks didelis. Raudonplaukis.

[Auris Senkleris]

- Žinau. - Dabar jau liūdnai pasakė.
- Bet žmonės skirtingi. Jie pasirenka kaip elgtis. O aš niekada gyvenime nenorėčiau tavęs mušti.
Kodėl Tėtis pasirinko ką pasirinko. Auris nežinojo. Ir jei Timotis paklaustų nežinotų ką sakyti. Stalčiaus gilumoje gulėjo dienoraštis. Mamos, bet ir jis ten rašė. Auris vis dar bijojo jį atsiversti. Net dabar, po visos galybės metų jame liko didelė bedugnė, kurią paliko tėvas. Ir kurios niekas vis negalėjo užpildyti.
- Aš dabar išlysiu gerai. Ir atsigulsiu ant savo lovos.
Informavo apie savo veiksmus. Tada padarė taip, kaip pasakė. Ne kažką būtų naktį likti po lova, kad ir patogi ten vietelė.
- Tiesiog. Ne visi žmonės vienodi Timoti. Ir rinktis jie gali skirtingus dalykus. Aš... Negalėčiau pakęsti savęs, jei padaryčiau ką nors tokio, ką darydavo tėtis. O be to ir nedaryčiau, nes nenoriu.

[Timotis Senkleris]

Baksis stryktelėjo iš Timočio rankų. Šį kartą nukeliavo į savo guoliuką. Taip pat į savo poilsio vietą grįžo ir didelis Auris. Įspėjęs berniuką jis išlindo iš po lovos ir atsigulė. Timočiui bestebint didelį brolį stipriai dunksėjo širdis, tačiau jis jau ėmė tikėti, kad nebus mušamas. Bet vis tiek turėjo likti budrus, nes negalėjo jaustis visiškai įsitikinęs, kad ir ką Auris sakytų.
Vaikas sėdėjo ir žvelgė į brolį. Tai, kad brolis gėrė fu fu, kėlė neigiamus jausmus. Baimę, pyktį, liūdesį. Bežiūrint į tokios būsenos Aurį septynmečio antakiai raukėsi. Timotis žinojo, kad po kurio laiko, kai suaugę geria fu fu, jie paskui eina miegoti. Miega ilgai ir labai knarkia.
- Eik miegot, - galiausiai piktai tarė Timotis. - Nox, - mostelėjo ranka.
Šviesa, žinoma, kambaryje degė kaip degusi.

[Auris Senkleris]

Auris atsigulė. Timotis sėdėjo ant lovos. Triušiukas ruošėsi miegoti. Senkleris nusišypsojo. Na, jeigu jau Timotis bando man įsakinėti ką daryti, tai gal tiki, kad jo neskriausiu.
- Gerai. Ir tu eik miegot. - Senkleris susirado lazdelę ant spintelės ir kerais užgesino deglus kambaryje.
Užsimerkė. Tyliai ir ramiai gulėjo. Niekaip nebegalėjo užmigti. Kartais atsimerkdavo. Akys įprato prie tamsos ir jis vis matė, kad vaikas nemiega. Jautė nerimą. Nejau ir prasėdės taip visą naktį?
Kažkada jau labai vėlai pagaliau atsigulė. Auris lūžo paryčiais. Kaip ten bebūtų alkoholis jau sklaidėsi ir jis pradėjo blaivėti. Ne, daugiau tikrai to nedarys. Kam kelti Timočiui stresą?
Kai išaušo kita diena jie nebekalbėjo apie šią naktį. Auris tikėjosi, kad gal jo paklydimas labai kažko ir nepablogino.

[Auris Senkleris]

Artėjo žiemos atostogos. Šeštadienis. Jie abu su broliu grįžo į kambarį po pusryčių. Auris apsidairė po jį.
- Gal papuoškim eglutę? Aišku išvažiuosim namo per Kalėdas. Bet vis tiek gal reiktų susikurti kalėdišką nuotaiką. - Tikrai. kabinetas atrodė labai jau įprastai. Aišku, Senkleris neįsivaizdavo kas iš to išeis. Bet pamėgino pasiūlyti kažką nuveikti šiandien. Timočio vizitai pas psichologę po truputį retėjo. Pavasarį turėjo jų likti dar mažiau pagal planą.
Už lango dabar buvo tiek prisnigta. Kai kurie vaikai leido laiką lauke žaisdami. Auris stovėdamas prie lango stebėjo juos. Pirmakursiai ir keli vyresni mokiniai dūko lauke. Graži visai išaušo diena. O vakar baisiausiai snigo. Šios kalėdos tikrai bus baltutėlės. Kaip pagal užsakymą.

[Timotis Senkleris]

Buvo šeštadienis. Diena - graži, balta. Timočiui patiko žiema, nes jis darželyje šiuo metu su kitais vaikais statydavo sniego senius, mėtėsi gniūžtėmis. Su Melinda jie voliodavosi sniege.
Hogvartsą berniukas labai mylėjo, bet čia kartais pasidarydavo nuobodoka. Timočiui šiek tiek pabodo didelio Aurio kabinetas, o labiausiai tai jam atsibodo jų miegamasis. Jis buvo nedidelis ir juo teko dalintis su broliu. Timotis mieliau būtų miegojęs vienas.
Vaikas suskaičiavo savo metus ant rankų pirštų, o tada ėmė skaičiuoti toliau, po pirštą nuo aštunto užlenkdamas.
- Aštuoni, devyni, dešimt, - tyliai šnekėjo.
Pritrūko vieno piršto, bet Timotis suprato, kad tereikia pridėti vieną.
- Keturi, - tarė sau. - Ar keturi metai yra daug? - paklausė Aurio.
Timotis žinojo, kad mokytis Hogvartse pradės būdamas vienuolikos metų. Tad už keturių metų turės ne tik burtų lazdelę, bet ir savo kambarį. Jis galvojo, jog kiekvienas vaikas pilyje turi atskirą kambarį.
Ir dar raudonplaukis tada galės tyrinėti įvairiausius mokyklos užkaborius, o ne tik sėdėti bibliotekoje, kuri jam jau irgi buvo nusibodusi.
- Gerai, - itin entuziastingai pasakė dėl eglutės.
Darželyje jie taip pat puošė eglutę. Timočiui patiko. Tad dabar jis laukė, kol pamatys kalėdinius žaisliukus ir galės pradėti. Jautėsi laimingas ir šią akimirką visai nebijojo.
Pastaruoju metu tikrai viskas buvo gerai. Tas kartas, kuomet didelis brolis grįžo išgėręs fu fu, bet Timočio taip ir nemušė, padėjo berniukui jo įsivaizdavimuose atitraukti Aurį nuo tėčio. Auris ne tėtis. Jis pasielgė ne taip, kaip būtų pasielgęs Amyras.

[Auris Senkleris]

Broliukas kažką tyliai skaičiavo. Bet Auris kaip visada neklausė ką. Pamažu ėmė formuotis įprotis prie jo elgtis kiek įmanoma nepastebimiau. Bet Timotis pats jo paklausė.
- Nėra labai baisiai daug. Bet ir mažai nėra. Jei kažko labai lauki, tai gal ir nemažai keturi metai. O jei ne, tai ne tiek ir daug.
Dėl eglės vaikas atrodė visai džiugiai nusiteikęs. Auris kiek įmanoma labiau išstumdė kambario baldus prie sienų. Kerais aišku. Tada pasiėmė nuo stalo porą paprastų popieriaus lapų. Vieną pavertė didžiuliu vazonu, kad būtų kur įdėti eglę. Kitą pavertė į eglutę. Tikrą, gyvą eglutę. Pastatė ją. Mažai mums jau čia vietos. ne pirmą kartą toptelėjo mintis. Bet kol kas nesugalvojo ką galėtų pakeisti.
Iš vienos lentynos prikvietė dėžę su praeitais metais naudotais žaisliukais, ten dar buvo ir girlianda. Pastatė prie eglutės, atidarė.
- Gali pradėti. - Šyptelėjo, užkabino vieną spalvingą burbulą. Tada prisėdo ant savo lovos. Kaip visada ketino nesikišti. Gal kol Timotis puoš eglę užbaigs taisyti darbus. Būtų nusileidęs tą daryti į kabinetą, ten jau Timotis žinotų, kad Auris jo nemato. Bet ta eglė juk buvo nemaža. Dar nukris ar ką. Ne. Norėjo pasilikti dėl visa ko.

[Timotis Senkleris]

Kartais Timočiui didelio Aurio atsakymai atrodydavo keisti. Jis taip ir nesuprato, tai keturi metai daug ar mažai. Kadangi laukė, tai padarė išvadą, jog nemažai.
Broliui buriant, kaip visada, vaikas susižavėjęs žiūrėjo.
- Kur dingo lapai? - paklausė. - Ir kur prieš tai buvo vazonas ir eglutė?
Jį labai domino, iš kur atsiranda daiktai, kurių prieš tai nebuvo.
- Ar šita eglutė su šaknimis? - toliau klausinėjo. - Sakura sakė, kad turi būti su šaknimis, jog paskui būtų galima persodinti miške, - informavo.
Auriui atidarius dėžę, raudonplaukis žvilgtelėjo į jos turinį. Po to, kai didelis brolis užkabino burbulą, vieną iš dėžės paėmė ir Timotis. Geltoną. Kurį laiką jis apžiūrinėjo ir čiupinėjo jį.
- Ar jis iš pastiko? - turėjo omeny plastiką, bet gerai neįsiminė žodžio. - Sakura sakė, kad negalima naudoti pastiko, o reikia puošti žaisliukais iš šiaudų ir molio.
Praeitais metais į tai, kokie žaisliukai puošia eglutes, Timotis visai nekreipė dėmesio. Grožėjosi ir tiek. O dabar, kai pats darželyje kartu su auklėtoja ir draugais puošė eglutę, kai buvo gavęs daug informacijos apie tai, dėmesį atkreipė.
Jis nežinojo, kas yra tas pastikas ir kodėl jis blogai. Sakura gal ir sakė, tačiau Timotis neprisiminė. Tačiau turėjo pripažinti, kad šitas žaisliukas jam patiko labiau nei tie, kurie yra darželyje. Buvo daug ryškesnis, žaismingesnis. Tad vaikas burbului kukliai nusišypsojo, užkabino jį ant eglutės, o tada laukė, kol didelis brolis užkabins kitą žaislą. Jie taip darė darželyje. Kabino po žaisliuką visi iš eilės.