[Auris Senkleris]

Rytas. Aurį kaip visada pažadino bjauri katė Kipšė Padauža. Jis ją nuvijo, bet tas padaras vis tiek nenurimo tol, kol išvertė Ne vietoje jo paliktą arbatos puodelį. Tas stovėjo dar nuo vakar vakaro. Tiksliau sakant nakties, nes Šią naktį raudonplaukis niekaip negalėjo užmigti. Per daug rūpesčių spaudė makaulę. Dingusi užkerėta šluota, Simonas ir Grėtė Dolohovai ir dar šis tas. O tada jam teko prisiminti, kad šiandien pas jį turi ateiti pusbrolis ir Henrieta Poter. Ko jiems reikia? Iš pradžių Auris manė, kad Alanui reikia pagalbos dėl tėvo. Tas, per žiemos atostogas pareiškė, kad Alanas kitais metais tikriausiai išvyks į Durmštrango institutą. Tereikia sutvarkyti formalumus. Taigi Auris manė, kad pusbrolis paprašys, kad jis atkalbėtų jo tėvą nuo šitos idėjos. Auris jau tai žinojo ir žinojo dar tai, kad jokiu būdu Alanas nevyks į tą mokyklą. Bet aišku čia nebuvo šitas reikalas, nes jie ateina dviese. Taigi, jis greitai apsirengė, sutvarkė viską ir pagaliau atsisėdo prie savo stalo. Belaukdamas tų dviejų taisė mokinių darbus. Ir pagaliau jie pasirodė.
- Tai kas jums atsitiko? - Paklausė jis. Piktai šnairuodamas į veidrodėlį ant stalo. Dar vienas galvos skausmas. Taip kažkaip ir nesupleškino jo, o juk ketino.

[Alanas Senkleris]

Alanas pastebėjo kaip pusbrolis žvelgia į Adriją. Tai jam nepatiko.
- Auri, Adrijas nėra blogas. Ir tu tuo įsitikinsi, kai viską tau papasakosim. - Ir jis pradėjo tą istoriją. Klojo viską apie tai, kaip juodu su Henrieta nuėjo pasibastyti į biblioteką, kaip pateko į tą keistą vietą po grindimis, kaip paskui abu pakliuvo į knygą. Tada stabtelėjo. Nenorėjo prisiminti to siaubo, kurį patyrė išplėštas iš savo kūno. Kol jis nepradėjo kalbėti, estafetę perėmė Adrijas. Jis drąsiai ir ramiai žvelgė į Alano giminaitį.
- Vaikai pateko į trobelę, o ten aš apsėdau tavo pusbrolį. Mudu susikeitėm, aš gavau jo kūną, o jis pateko į veidrodį. Užkerėtą taip, kad ten buvome aš ir mano motina. - Ramiai pasakė jis. Alanui neliko ko sakyti, tuo labiau, kad Tuo metu, kol Adrijas su Henrieta buvo kartu, jis nieko nematė. Nes miegojo veidrodyje. Žinoma, viską žinojo kas ir kaip, bet jo juk ten ilgą laiką nebuvo. Adrijui nutilus Alanas pasakė.
- Tada, kai taip nutiko, toliau Henrieta keliavo kartu su Adrijumi. - Jis nutilo. Norėjo, kad ji pati papasakotų kaip ten viskas buvo.

[Henrieta Poter]

  Draugams pradėjus pasakoti istoriją apie įvykius eilėraščių knygelėje Henrieta įsiklausė. Akyse vėl skriejo vaizdai kaip jiedu su Alanu nukeliavo į biblioteką. Mergina nepastebimai šyptelėjo prisiminusi kaip Alanas ėmė šokinėti ant liuko durų ir įvirto į tamsą, o vėliau ji šoko paskui jį. Tačiau tolimesnė istorija džiaugsmo nekėlė. Juk jų vos neužmušė mantikora, o vėliau jie buvo priversti sprukti nuo Vendigo.
  Alanui nustojus pasakoti į kalbą įsitraukė Adrijas. Jis papasakojo kaip pakeitė Alaną ir čia istorija trumpam sustojo, tačiau dabar ją tęsė jau Henrieta:
- Adrijui pakeitus Alano sielą mes su juo ėmėm kristi grindyse atsiradusia ertme ir tuomet aš pabandžiau išvyti jį iš Alano kūno, supratusi, kad tai ne jis. Tačiau Adrijas vis tiek ten grįžo, tik šįkart neparodė, kad ten ne Alanas. Vėliau mes ėmėm eiti koridoriais, nes Adrijas troško kuo greičiau dingti iš eilėraščių knygelės. Tačiau mano žvilgsnį patraukė sena spinta, kurioje buvo kaukas, tačiau jis nesistengė manęs išgąsdinti, o perspėjo, kad Alano vietoje buvo Adrijas. Man nespėjus nieko padaryti pasigirdo keisti garsai lyg  iš po žemių griaudėtų griaustinis ir kaukas pasivertęs migla paslėpė mane. Tuomet mums su Adriju pasirodė Vendigo. - Henrieta trumpam nutilo nenorėdama prisiminti to kas vyko tą naktį, tačiau neužilgo tęsė. - Jis pastebėjo kauką ir pavertė jį balą, o tuomet pastebėjo ir mane. Kaukas pavirto žarijų spiečiumi ir laikinai apakino demoną, aš išsigandusi paleidau į jį kerus ir Vendigo trumpam dingo. Adrijas ėmė vestis mane koridoriais ir galiausiai mes pakliuvome į kambarį pilną miglos. Neužilgo ten atskubėjo ir Vendigo su savo tarnais. Adrijas man suteikė laikiną apsaugą nuo demono ir nurodė kokiu keliu turėtume grįžti į Hogvartsą. Mudviem nespėjus išeiti iš tos miglos, į savo vietą sugrįžo Alanas ir mes ėmėm bėgti koridoriumi link durų, kurios mus turėjo grąžinti į mokyklą.
  Henrieta nutilo. Toliau ji nebelabai galėjo ką papasakoti, juk ji tiksliai nežinojo kaip Adrijas pakliuvo į veidrodį ir iš kur Alanas tą sužinojo. Jei draugams ši informacija pasirodys tikrai svarbi, jie patys tai papasakos. 

[Alanas Senkleris]

Henrietai baigus pasakoti savo dalį Alanas tylėjo. Tiesą pasakius pats nelabai suprato kaip ir iš kur sužinojo, kad Adrijas pakliuvo į veidrodėlį. Juk kai sugrįžo į save buvo visiškai be kondicijos. Bent jau kurį laiką tai tikrai. Jam tylint prašneko siela.
- Vendigo pasaulio dėsniai neleidžia ilgam apsėsti svetimo žmogaus kūno. Mes ten labai ilgai užtrukome ir todėl aš žinojau, kad turėsiu jį palikti. Ir kai taip nutiko pakliuvau į veidrodėlį, kuriame aš esu dabar. Alanas jį prisišaukė atgal. Kai pavyko išlėkti iš miglos kambario. Kadangi mudu buvome susiję, jis paprasčiausiai galėjo jausti kur esu ir kas man nutiko. Juk pasikeitėme vietomis. Žodžiu viskas tarytum pasibaigė geruoju, mes pabėgome. Bet štai didžioji problema ir jeigu nebūsi užsispyręs mulkis, padėsi savo mokinei ištrūkti iš Vendigo gniaužtų. - Alanas galvojo ar pastarasis sakinys buvo pats tinkamiausias. Bet, kadangi pats nežinojo kodėl demonas gainiojasi Henrietą tylėjo ir leido Adrijui toliau aiškinti kas ir kaip.
- Gal taip yra todėl, kad Henrieta kalbėjosi su Vendigo, gal todėl, kad mėgino jį užkerėti. Supranti, po to išėjimo iš knygelės jis pamažu bando ją prisišaukti ir pražudyti. Ji vis apie jį galvoja, o tai blogai. Jis gali ir nori ją pasiekti. Mes turime padarę sapnų gaudyklę, bet kažin ar ji veiks amžinai. Be to kas nors gali nutikti ir dieną. Alanas sakė, kad tu renki senovines knygas ir kad gal turi vieną, kurios mums reikia. Tai senas juodųjų magų leidinys. Knyga parašyta senovinėmis kalbomis. Atrodo kaip nauja, bet taip išties nėra. - Alanas sėdėjo ir jaudinosi klausydamasis ką pasakoja Adrijas. Jis toliau kalbėjo apie tai kaip atrodo toji knyga, papasakojo, kad jai atversti reikia burtažodžio, kurio jie nežino. Paaiškino kuo jis pats susijęs su demonu. Jis papasakojo kaip pateko į tą pasaulį, kai jo mama sudarė sandėrį su Vendigo. Kalbėjo jis gana ilgai, bet pagaliau liovėsi šnekėti.

[Auris Senkleris]

Ir taip jau užgrūstą makaulę pradėjo semti dar didesnis informacijos srautas. Viskas nuo pat pradžių jam absoliučiai nepatiko. Norėjo juos nutraukti kelis kartus, bet nieko nesakė. Sėdėjo, klausė ir raukėsi. Pirmą kartą išgirdo tiek daug kalbant tą padarą veidrodyje. Piktai į jį žvelgė ir galvojo, kad tie vaikigaliai per daug juo pasitiki. Bet jis atrodo mėgino jiems padėti. Keista, kokie to motyvai? Pagaliau visi baigė kalbėti. Knyga apie kurią pasakojo tas veidrodyje, Auriui buvo tikrai pažįstama. Senas, puikus leidinys. Nelegalus jo perliukas kolekcijoje. Bet ar jis norėjo lįsti į reikalą su kažkokiu demonu? Jeigu reiktų traukti pusbrolį tada... Bet regis demonui reikia ne Alano, o Henrietos. Geriausia dabar paimti tą veidrodėlį ir jį sudeginti, kad nebeliktų. Bet tada pranyks didžiosios žinios apie Vendigo. Bet kam man to reikia? Poter. Tai matyt ta pati Poter, kurios tėvai žuvo. Kažkada gal kokį kartelį jie net lankėsi šeimos dvare. Na ir ką? Jų nepažinojau. Tada dar mokiausi Hogvartse. Našlaitė ji Auri. Po galais, jeigu viskas pasisuks bloguoju, minėsi ją ilgai. Tu juk save gerai pažįsti. Kalbėjosi pats su savimi mintyse. Našlaičiai buvo opi jo gyvenimo tema. Na ir ką? galiu gyventi su savo sąžinės priekaištais. Ir? Ne pirmas kartas. O Alanas, tada jau viskas, kaip galėčiau pažiūrėti jam į akis, jeigu leisčiau pražūti jo draugei? Ne, ne vien jam, kaip galėčiau dirbti po to mokykloje? Bet čia demonas Senkleri. Čia ne šiaip kas, senas siaubingas demonas.
Auris vis dar nepratarė nė žodžio, o tyla vyravo jau kuris laikas. Bet ar jis gali pažadėti, kad padės? Jis liūdnai nužvelgė Henrietą. Stropi kruopšti mergaitė, niekada nekėlė man problemų, gerai dirbo per visas pamokas. Bet kas iš to? Mokyklą aš kažkada paliksiu. Pamiršiu jos mokinius. Gerai jau, tikrai ne visus. Kažin, ar išeitų taip išbraukti Mendel pavyzdžiui. Jis giliai atsiduso. Bet ji nieko neturi. Jei tai ta pati mergaitė, kurios tėvai žuvo, tai ji viena, be tėvų, giminių. Tu irgi kažkada buvai vienas. Bet kiek jie laiko gaišo, kol sugalvojo ateiti pas mane. Alanas tikriausiai visai nenorėjo ateiti. Jeigu dabar pasakysi ne, tada jau viskas.
Po tos sunkios ir slegiančios tylos pagaliau jis prabilo. Ne, nebuvo dar tvirtai pasirengęs lįstį į šį reikalą. Bet...
- Turiu knygą, bet ji ne čia. Man reikės ją pasiimti. Henrieta, sugrįžk vakare, apie aštuonias. Būsiu išsivertęs tekstą apie Vendigo, tada matysim, ką daryti toliau. Alanai, gali negrįžti. Jei demonui tavęs nereikia, tai ir nesikišk, jau užtektinai prisidirbai. Palik veidrodį su siela čia. Manau jis pravers kai susidursime su Vendigo. - Jei aš iki vakaro nepersigalvosiu.
- Viskas. eikit. Man reikia paimti knygą ir rasti vietą, apie demoną.

[Henrieta Poter]

  Atėjo vakaras ir Henrieta Hogvartso pilies koridoriais, kaip ir ryte, patraukė į apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinetą. Galvoje sukosi begalės minčių. Per pasisėdėjimą su Auriu ir Alanu ryte neatrodė, kad profesorius būtų labai susižavėjęs mintimi, kad Poter persekioja Vendigo ir dabar reikės jai padėti. Tačiau daugiau nebebuvo į ką kreiptis, ypač žinant, kad Auris turi knygą kurioje buvo nurodytą kaip atsikratyti demono.
  Henrieta kiek nerimavo ateinant vakarui, nes iš galvos buvo vis sunkiau išmesti Dori pranašystę dėl Vendigo ir šiaip visas su juo susijusias mintis. Padėtis darėsi vis kėblesnė. Grifė kažkur viduje jautė, kad demonas ją stebi. Gal tai buvo tik iliuzija, o gal jis sužinojo apie pokalbį su Auriu ir nori dar kartą pasistengti ją užvaldyti? Tai buvo vaisai realu, nes praeitą kartą jam kelią pastojo Adrijo užkalbėjimai, jam pasikeitus su Alanu. Tačiau šįkart Alanas pokalbyje greičiausiai nedalyvaus ir vargu ar Adrijas iš veidrodžio sugebės ką nors padaryti. Kita vertus, klasėje bus Auris ir jeigu kas galbūt pavyks išsilaisvinti iš demono gniaužtų.
  Henrietos mintis pertraukė prieitos durys. Pasibeldusi grifė atidarė duris ir įžengė į apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kabinetą. Galbūt šiąnakt istorija su demonu bus baikta?

[Auris Senkleris]

Diena prasidėjo nykiai. Ir vakare Senkleris jau jautėsi išvargęs. Stalas panėšėjo į šiukšlyną. Nes buvo apkreiktas juodraštiniais lapais, jo užrašais, stovėjo rašalo buteliukas, keli dideli išgerti kavos puodeliai.
Taigi ryte Naudodamasis kelionmilčiais jis nuvyko į dvarą. Iš ten pasiėmė savo knygą ir visokius užrašus apie ją, nes kitaip nieko iš tos knygos nebūtų gero. Tada dar šnektelėjo su Alano mama apie šį bei tą ir dingo atgal. Tuomet jau sėdėjo, skaitė užrašus, kur buvo daugmaž parašyta kuriuose puslapiuose ir ką galima aptikti. Pagaliau jis surado informaciją apie demonus. Tada prasidėjo pats smagumas. Kartu su tą šmėkla veidrodyje ėmė bristi per lotynų kalbos liūną. Na, kadangi Auris rinko tokio tipo leidinius ir juos skaitė, tai kažkiek mokėjo šią kalbą, bet tas kažkiek nebuvo labai jau daug. Ir tikrai ne viską, ką turėjo savo kolekcijoje jis buvo perskaitęs. Į tokias knygas reikia ilgai gilintis. Ypač, jeigu kalba, kuria skaitai nėra visiškai suprantama. Kalbų jis mokėsi dar mokyklos laikais. Kai pradėjo žavėtis senais leidiniais. O tai įvyko besimokant trečiame kurse.
Su Adrijo pagalba, kadangi jis juk nusimanė apie tą demoną, išsiversti kaip ir pavyko. Tai, ką gavo visiškai nedžiugino Senklerio. Pirmas būdas. Pasidaryti durklą. Reiktų rasti kas jį nukaldintų, paskui apkerėti, užgrūdinti. Ilgas procesas. Nebuvo verta dabar šito bandyti. Užtruktų ne vieną mėnesį, kol pabaigtų. O dar tie ritualai, juos reikėtų išsiversti tiksliau, nei dabar turėjo Auris. Kitas būdas, kurio jis ir nusprendė imtis reikalavo visiško susikaupimo bei aktorinių gebėjimų ir turėjo užtrukti visą šią naktį. Juodu su Adriju aptarė visą planą. Auriui pradėjo patikti tas žmogus. Jis dar papasakojo apie antrą jų susidūrimą su demonu ir kaip jie vėl pasikeitė vietomis, o paskui apsikeitė atgal. Ką gi, o juk galėjo jis neleisti Alanui grįžti. Svarstė vaikinas.
Kai į klasę įžengė Henrieta, Auris į kuprinę krovėsi reikalingus daiktus. Žvakės, peilis, keli stikliniai indeliai, sąsiuvinis su paskubom užrašytu kvietimo užkalbėjimu, kreida. Regis viską paėmiau.
- Labas Henrieta. - Tarstelėjo jai įžengus vidun.
- Gali nesisėsti, čia vis tiek neliksim, eisim į mišką. Nekviesiu demono mokykloje. Dabar atsakyk man ar jauti jį šalia? Kaip tau atrodo, ar dabar jis tave girdi? Stebi?

[Henrieta Poter]

  Įžengusi pro duris Henrieta apžvelgė apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Dabar čia buvo daug daugiau netvarkos nei ryte. Ant stalo mėtėsi popieriai, rašymo reikmenys ir begalės kitų daiktų, nors pats kabinetas nebuvo labai pasikeitęs. Pažvelgusi į profesorių grifė spėjo pastebėti keletą daiktų kurių greičiausiai prireiks norint atsikratyti Vendigo.
  Poter vis aiškiau jautė, kad demonas ją stebi. Kuo toliau tuo sunkiau buvo nukreipti mintis nuo jo. Trečiakursė suprato, kad jei šiandien nepavyks atsikratyti demono, gali nutikti ir taip, kad jis ją užvaldys. Trylikametė nežinojo kodėl Vendigo ją taip veikia. Tačiau dabar reikėjo demono atsikratyti. Kitu atveju, gali tekti patirti tai, ką šimtą metų iškentėjo Adrijas.
  Išgirdusi Aurio balsą Henrieta išniro iš apmąstymų ir ėmė klausytis ką jis sako. Mergina perdaug nesitikėjo, kad jie liks klasėje, tad žinia, jog teks eiti į mišką pernelyg nenustebino. Toliau besiklausydama profesoriaus grifė išgirdo ir klausimą apie Vendigo. Atsakydama mergina linktelėjo ir tarė:
- Esu tikra, kad jis kažkur netoliese. Negaliu atsikratyti to jausmo, kad jis mane stebi. 

[Auris Senkleris]

Stebi matai bjaurybė. Gerai, tegul. Juodu susižvelgė su Adrijumi, Veidrodėlį jis laikė rankoje. Gerai, ištaisysim jam spektakliuką.
- Aišku, supratau. Gerai, galim eiti, nematau prasmės gaišti. - Pasakė. Tada užsivilko striukę ir įsidėjo veidrodį į jos kišenę. Užsidėjo kuprinę ant pečių ir patraukė link durų.
- Tu sušalsi, nubėk pasiimk ką nors šiltesnio, palauksiu tavęs prie mokyklos išėjimo durų. - Pasakė Henrietai.
Laukė tokia sudėtinga naktis. Kam man to reikia? Dar kartą paklausė savęs. Auri, tu darai vieną kvailystę po kitos. Ši viena didesnių. Ne, reikia jai sakyti, kad nieko nebus. Bet žodžiai taip ir nepaliko jo lūpų. Pasiliko mintyse. Jie išėjo pro duris ir jis užrakino kabinetą. Kažin ar išeis sugrįžti į mokyklą? Staiga pagalvojo. Aš beprotis. Aš visai to nenoriu. Aš negelbėju vaikų nuo demonų. Aš savanaudis. Viskas, grįžtu.
Jis trumpam sustojo. Jau tikrai pasirengė viską mesti. Bet vaizduotė prikūrė visokių siaubingų dalykų ir mintyse keikdamasis bei plūsdamas savo kvailumą jis patraukė tolyn.

[Athena OConnor]

Nedrąsiais žingsniais klastuolė judėjo vadovo kabineto link. Žinoma, ten ji keliavo su prašymu, kadangi suprato, jog namuose gyventi tikrai bus sunku. Galbūt jei brolis jos nematytų visus metus viskas būtų lengviau? Galbūt tada Brett užmirštų viską kas nutiko ir rečiau skriaustų Atheną? Gal tada viskas pasikeistų ir būtų geriau...
Nors ir lėtai eidama, rudaplaukė galiausiai pasiekė profesoriaus, kuris mokė Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Dabar atėjo pati baisiausia akimirka - jai reikėjo pasibelsti į duris ir paprašyti, jog profesorius ją įleistų. Būtent dabar ją sukaustė baimė. Kas jei vadovas praneš tėvams ar broliui? Tada jai visai bus riesta... Ji greičiausiai ir į Hogvartsą nebegrįš... Tačiau Athenai profesorius nepasirodė kaip skundikas. Plius jis juk kunigas, išklauso tiek išpažinčių ir niekam neišduoda, tad neturėtų išduoti ir jos.
Galiausiai smaragdinių akių savininkė sukaupė visą drąsą ir pasibeldė tikėdamasi, jog durys bus atidarytos.

[Markas Moore]

 Buvo ramus vakaras. Šį pilies užkampį, kurį Markas galėjo beveik pavadinti namais, kaip visada daužė vakariniai vėjai. Kelios žvakės, apšviečiančios popieriaus apkrautą profesoriaus stalą, savo virpančia liepsna tarsi prikėlė šešėlius, besislepiančius kabineto kampuose. Nežinia, kokios būtybės, demonstruojamos per pamokas, ten tupėjo.
 Tačiau Markas jautėsi saugus. Ant kaklo kabantis sidabrinis kryželis ir lengvai pasiekiama lazdelė buvo viskas, ko jam reikėjo. Padėjęs plunksną į šalį, kunigas pajudino sustingusius bei traškančius pirštus. Senatvė. Darbo irgi buvo daug. Jis jau buvo beveik pamiršęs, kiek sielos ir vargo mokytojai iš tiesų įdeda į savo profesiją. Tačiau savo sprendimo nesigailėjo. Vaikščioti pilies koridoriais ir vaikyti klastuolius kažkaip teikė savitą malonumą.
 Ištuštinęs paskutinius arbatos lašelius puodelyje, mokytojas pakilo užkaisti arbatinuko, kai pasigirdo tylus beldimas. Iš pradžių rudaplaukis pagalvojo, kad tai tik eiliniai seno pastato garsai, tačiau galiausiai vis tiek prabilo:
-Užeikite.
 Arbatinukas, pripildytas vandens iš čiaupo, netrukus grįžo ant stalo ir pradėjo tyliai ūžti, kol Markas stalčiuje ieškojo arbatos pakelių.

[Athena OConnor]

Jaunoji klastuolė tiesiog paklusniai stovėjo prie durų laukdama kol bus pakviesta į vidų.  Tiesa, laukimas darėsi kiek baugus, kadangi buvo žiemos vakaras, o tai reiškė tamsą. Na, bet kartais jai tekdavo pabūvoti tamsoje slepiantis nuo brolio, tad tamsą toleruoti ji galėjo.
Galiausiai O'Connor kvietimo užeiti sulaukė. Rudaplaukė lengviau atsikvėpė ir įėjo vidun.
- Labas vakaras, gerbiamas profesoriau, - pasakė ji pabandydama paslėpti suplyšusį apsiausto kraštą. Reparo kerai bent kol kas jai nesisekė, tad klastuolė negalėjo magijos pagalba susitaisyti savo apsiausto. Apskritai jei būtų viską susitaisiusi šeima greičiausiai būtų iš jos atėmusi visus sutaisytus daiktus.
- Profesoriau, aš atėjau su labai rimtu klausimu, - ištarė mergaitė gana nedrąsiai ir tyliai, kadangi bijojo, jog po šios frazės ji bus išvaryta iš čia.

[Markas Moore]

 Tarpduryje pasirodė jo auklėtinė. Nusišypsojęs jai savo kunigiška ramia šypsena, Markas lazdele pritraukė kampe stovėjusią kėdę ir, pastatęs ją prie savo stalo, mostelėjo mergaitei atsisėsti.
-Labas vakaras, Athena. Sėskis. Cukraus ar pieno į arbatą reikės?
 Iš spintelės paėmęs antrą puodelį, pastatė jį priešais klastuolę, įdėjo vieną iš nuostabiosios Barry's arbatos pakelių į ją ir padarė abiems arbatos.
 Gyvenimas gražesnis su juodosios arbatos puodeliu skrandyje. Ypač žiemą, kai regis visi pradėdavo ilgėtis modernaus šildymo.
 Apie pačią Atheną Markas daug nežinojo. Kiek skaitė mokinių dokumentus, jam susidarė vaizdas, kad mergaitė buvo ne iš itin geros šeimos. Mokyklos taip ir nebaigęs brolis tik dar labiau įtvirtino tą pačią nuostatą profesoriaus mintyse. Žinoma, Dafydd, kurio išmetimu pats pasirūpino, oficialiai Hogvartso irgi nebaigė, o tapo aurorų vadu, susituokė ir susilaukė vaikų. Tad, gal padėtis ne tokia beviltiška?
 Tačiau tik vienas Viešpats težino, kas dedasi už uždarų durų. Markas turėtų būti pasiruošęs viskam.
-Koks klausimas tave kankina?-patraukęs popierius bei rašalo buteliukus į šalį, ramiu balsu prabilo kunigas, vėjui fone besidaužant pilies sienomis.
 Tikrai ne pats jaukiausias kambarys pilyje.

[Athena OConnor]

Mergaitė sulaukė šypsenos. Ji buvo nustebusi dėl to, kadangi jai beveik niekas niekada nesišypsodavo. Retas O'Connor apdovanodavo šypsena. Nuoširdžia šypsena, kuri nebūdavo pilna gailęsčio. Visi jos tik gailėdavosi, mat ji buvo gatvėse dažniau nei namuose. Paskutinę vasarą jai taip buvo saugiau nei būti namuose. Tačiau brolis ją vis tiek surasdavo, o tada jai baigdavosi labai blogai...
- Ne, nieko nereikia, ačiū, - ištarė mergaitė ir vėl nedrąsiu tonu. Ji nebuvo pratusi, jog kas nors jai siūlytų arbatos ar vietą atsisėsti, tad ji atsisėdo ir ėmė laukti arbatos. Na, kol ji bus tinkama gerti. Iš tiesų ji būtų visai norėjusi ir cukraus, tačiau niekas negeria arbatos su cukrumi. Na, bent jos aplinkinių rate. Plius jos tėvai sakydavo, jog cukrus yra pati didžiausia blogybė, bet gali būti, kad taip jie sakydavo, nes paprasčiausiai neturėjo pinigų cukrui nusipirkti.
- Ar nėra galimybės ir vasarą pasilikti Hogvartse? - paklausė smaragdinių akių savininkė pasiveldama savo plaukus, kurie kerų pagalba ir vėl buvo gražūs. Jos plaukai pastaruoju metu labai kentėjo, tad jai reikėjo burtų, jog jie būtų tokie kokie buvo ir anksčiau.

[Markas Moore]

 Nors auklėtinė ir atsisakė priedų į arbatą, Markas vis tiek išsitraukė mažą cukrinę ir pieno pakelį. Šliūkštelėjęs pieno į arbatą, šaukšteliu įsibėrė baltojo saldumo ir gerai išsimaišė. Dėl visa ko abu dalykus paliko ant stalo. Galbūt Athena susivilios.
 Mergaitės klausimas šiek tiek nustebino kunigą. Retas mokinys trokšdavo pasilikti tuščioje pilyje pasibaigus mokslo metams. Mokytojai, net ir tie, dumdavo lauk pirmai progai pasitaikius.
 Gurkštelėjęs arbatos, Markas baigė galvot ir tarė:
-Įprastai tokios galimybės nėra. Tačiau, jei priežastis rimta, galiu pasiūlyti vasarą praleisti Kiauliasodžio piligrimų namuose. Reikėtų tik kartais paravėti darželį, nupjauti žolę ir nušluoti bažnyčios laiptus. Pačių piligrimų labai mažai, tačiau jei koks vienas kitas užsuktų, tereiktų tik po jų sutvarkyti kambarį. Pats gyvenu netoliese, mat daugiausiai laiko praleidžiu bažnyčioje, tad maistu ir kitomis būtinybėmis aprūpinčiau. Kito varianto nelabai ir sugalvoju. Tačiau, jeigu galima sužinoti, kodėl nenori vasaros praleisti namuose?
 Nuo kalbėjimo išdžiuvo burna, tad kunigas vėl gurkštelėjo arbatos. Akimis atidžiai sekė Athenos reakciją. Jeigu mergaitei reikia pagalbos (niekada nežinai, kas dedasi namuose), jis norėjo būti pasiruošęs ją suteikti.