[Maja Patvel]

 Areštas pradėjo eitis kur kas sklandžiau. Maja nieko nekalbėdama žiūrėjo į raudonplaukį bandydama mintimis nenuklysti kur nors tolyn. Daffydd dirbo, atrodo visai paklusniai, nors žinoma niekada negali žinoti, kas dedasi mokinio galvelėje. Juodaplaukės žvilgsnis pamažu nukrypo nuo klastuolio prie lango.
 Bet žinoma, kaip ir reikėjo tikėtis viskas negalėjo tiesiog praeiti ir baigtis sklandžiai. Tad staiga kaip lietus iš giedro dangaus ant Daffydd galvos pabiro knygos. Lentyna nugriuvus gulėjo šalia. Maja išplėtus akis ir truputį sutrikus žiūėjo į visą šitą maišatį. Galiausiai ji atsistojo ir priėjo arčiau klastūnyno auklėtinio.
- Neužsigavai? - po keleto sekundžių tylos paklausė buvusi grifė ir kiek suabejojo savo žodžių tinkamumu šioje situacijoje. Vis gi negalėjai žinoti ką daryti toliau neišsiaiškinęs situacijos, tad Maja pradėjo laukti žiūrėdama į klastuolį.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Ko gero, neverta nė sakyti, kad galvą itin skaudėjo. Bent pora knygų pataikė kampais ir, kaip atrodė Dafydd, galimai galvą ir prakirto. Jis pasičiupinėjo pakaušį, tačiau kraujo neužčiuopė - gal vis tik ne viskas taip jau ir blogai.
Bet kuriuo atveju panelės Pavel rūpesčio klastuoliui nereikėjo.
- Ne, - piktai rėžė velsietis. Labiausiai jis pyko dėl to, kad profesorei, atrodo, nekilo nė menkiausias įtarimas, kad tai galėjo būti padaryta tyčia. Ji iš viso keistai ramiai į viską reagavo. Ar ji neturi jausmų? piktai pagalvojo Dafydd. Nežinojo, ką daryti su nugriuvusia lentyna. Juk ji, ko gero, įėjo į valytinų lentynų sąrašą. Ne, klastuolis tikrai prie jos nebelįs. Jis apsimestinai ramiai nuėjo prie kitos lentynos ir paėmė kelias ten buvusias knygas. Ilgokai laikė jas rankoje. Galiausiai sugalvojo dar vieną nesąmonę: priėjo prie lango ir švystelėjo knygas laukan. Grįžęs prie lentynos išėmė iš jos kelis ten buvusius apsigynimui nuo juodosios magijos reikalingus dalykėlius ir atsargiai padėjo ant žemės. Bet kaip pavalė lentyną ir tada pradėjo dairytis: kurgi dingo knygos, kurias jam reikia padėti į vietą?

[Maja Patvel]

 Klastuoliui atsakius neigiamai Maja kiek įtariu žvilgsniu pasižiūrėjo į jį, tačiau žvilgsnį tuojau nusuko. Juk jei sakė, kad neskauda, vadinasi pagalbos neriaikia, o jei reikia - pats kaltas, kad to nepasakė. Daffydd nuėjo prie kitos lentynos nuvirtusiąją tiesiog palikęs gulėti. Juodaplaukė kol kas tylėjo žiūrėdama ką šis daro. Ar bent vienas areštas galėtų praeiti ramiai? Pagalvojo. Atrodo areštai profesoriams, bent jau kai kuriems, buvo nė kiek ne geriau nei juos atliekantiems mokiniams.
 Klastuolis paėmė knygas ir ilgokai jas laukė rankoje. Maja jau norėjo ką nors sakyti, bet tuo metu mokinys pradėjo kažką daryti. Profesorė lengviau atsikvėpė, tačiau tuojau pat knygos iškeliavo pro langą. Buvusi grifė nebeištvėrė.
- Tuoj pat paimk savo burtų lazdelę ir sutvarkyk visą šitą, - griežtai ir gana garsiai pasakė Maja. Tai jau buvo nelabai panašu į kalbėjimą, nors rėkimu to irgi dar negalėjai pavadinti. Ji pardė į lentyną bei langą. - O paskui galėsi viską išvalyti, - nusisukdama ir eidama prie savo stalo pridėjo juodaplaukė. Pats prisiprašė daugiau darbo. Piktai pamintijo ji. Atsisėdus profesorė atsivertė laikraštį ir pabandė skaityti, bet mintys skrajojo visai kitur.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

Panašu, kad Dafydd pagaliau sugebėjo sunervinti šitą keistai nepykstančią mergužėlę, vadinančią save profesore. Jai liepus viską sutvarkyti klastuolis išsišiepė. Panašu, kad tikslas pasiektas. Ji supyko! Nuostabu.
Velsietis klusniai paėmė lazdelę ir priėjo prie lango. Jau ketino panaudoti accio kerus, kad pargabentų knygas. Dabar, kai tikslas buvo pasiektas, neliko prasmės daryti daugiau nesąmonių. Galima atlikti tą idiotišką užduotį ir traukti savo keliais.
Ir tada Dafydd prisiminė tos pačios profesorės žodžius. Jis sustingo, lazdelė kyšojo lauke. Rankai buvo kiek šalta, tačiau velsietis ilgokai mąstė.
- Profesore, - apsimestinai mandagiu balsu ištarė raudonplaukis. - Prieš kurį laiką man sakėte, kad viską turiu atlikti be magijos. Kaip aš turėčiau pasinaudoti savo lazdele be magijos?
Dafydd suprato, kad gali tik dar labiau supykdyti profesorę. Deja (laimei?) dėl savo jauno amžiaus juodaplaukė visiškai nebuvo baisi ar verta pagarbos.

[Maja Patvel]

 Daffydd priėjus prie lango Maja žvilgtelėjo į jį. Bent jau nesispyrioja. Tačiau klastuolio ranka su lazdele ilgokam laikui sustingo iškišta pro langą. Mokinys regis kažką mąstė. Maja su menka viltimi tikėjosi, kad jis nesugalvos daugiau kvailysčių. Klastuolio balsui pasiekus juodaplaukės profesorės ausis šios galvoje įsiplieskė dar kažkokia ugnelė. Ji atsistojusi priėjo prie Daffydd ir tokiu tonu, lyg aiškintų mažam vaikui prakalbo:
- Su burtų lazdele ir magija pritaisyk tą lentyną ir gražink į klasę knygas, o visą kitą padaryk be magijos. - Maja trumpai užvertė akis viršun. Ginčytis ji visai nebeturėjo jėgų, tačiau į galvą šovus dar vienai minčiai griežtoku tonu tuoj pat ją ir pasakė:
- Na bet jeigu taip nori, tai gali viską padaryti ir be magijos, - nelabai garsiai nuskambėjo profesorės balsas kabinete.

[Dafydd Carwyn Llewellyn]

- Accio, - staigiai burbtelėjo Dafydd, profesorei pradėjus sakinį, kad jis gali tai atlikti ir be magijos. To betrūko! Jeigu jau ta profesoriūkštė leido, klastuolis būtinai pasinaudos. Tačiau kokį burtažodį reikia naudoti norint sutvarkyti tą prakeiktą lentyną. Velsietis ilgokai spoksojo į ją, kol galiausiai prisiminė. Garsiai ištarė: - Reparo.
Laimei, pavyko. Raudonplaukis labai tingėjo naudoti burtus kelis kartus.
Likusias kelias lentynas jis sutvarkė nebepriešgyniaudamas. Norėjosi greičiau iš čia dingti. Savaime aišku, darbo kokybė buvo labai žema, tačiau mokinys padarė, ko prašė ta mergiūkštė. Ji neturi dėl ko prieštarauti! Savaime aišku, šis areštas neketino pakeisti Dafydd požiūrio į Mają Patvel ir jos kvailas pamokas. Jeigu jis norės, ir toliau darys nesąmones. Nors tikriausiai ten nė nesirodys.
Sumetęs knygas į paskutinę lentyną Dafydd patraukė kabineto durų link. Eidamas galvojo, ar reikėtų ką nors sakyti. Gal sulaukti leidimo išeiti? Tiek jau to. Klastuolis taip nieko ir nepasakė, neatsisveikino. Tik išėjęs garsiai trenkė durimis.

[Markas Moore]

 Nykūs ir ilgi žiemos vakarai Marko nuotaikos nepakėlė. Pats neseniai sėdėjęs mokinio suole profesorius turėjo žinoti, kad su paaugliais susitvarkyti nelengva. Niūriai įsisupęs į juodą žieminį apsiaustą ir dar niūriau jausdamasis, vaikinas atrakino girgždančias kabineto duris. Jo kampas. Vieta, kurios be jo leidimo negali trikdyti nė vienas mažas parazitas. Durų trinktelėjimui nuaidėjus tuščiais koridoriais, Markas net nesivargino jų užrakinti - kas tokiu metu trenksis pas jį ir dar per žiemos atostogas? Kaip vadovas, gal turėjo pasielgti atsakingiau ir sugaudyt savo po pilį lakstančius auklėtinius, bet šiandien Marko viduje siautė liūdesys, o bet kokį pareigos jausmą gesino išsekimas. Kas geriausias liūdesio ir smegenų tirpiklis? Panele Kokia Ten Tavo Pavardė, du taškai! Mažas buteliukas, kurį mirktelėjusi jam įgrūdo pusseserė, norėdama palinkėti sėkmės profesoriaus vietoje, nuo pat rugsėjo gulėjo pamirštas stalčiuje. Negi alkoholizmas užkrečiamas? Balsu nusijuokęs iš tokios kvailos minties, jaunasis profesorius nusprendė, kad jam nuo streso visai galvelėje pasimaišė. Dar kelias minutes tyliai paspoksojęs į neaiškaus skysčio pilną indą, Markas sukaupė visą drąsą ir atsidaręs nurijo gurkšnį. Alkoholis nudegino gerklę ir kosėdamas buvęs klastuolis šleptelėjo ant kėdės. Markas susiraukė ir dar kartą pažiūrėjo į teliūškuojantį bronzinį skystį, bet nusprendęs, kad vakaras ilgas, o jis gali prarasti tik darbą, dar kartą užsivertė buteliuką. Kas bus, tas bus.

[Verna Cox]

Verna apsvaigusi lingavo koridoriumi, visgi bandydama pasigerinti nuotaiką padaugino gero ir dabar nežinojo ne tik, kurioje pilies dalyje randasi, bet ar ji iš tiesų turi kūną, apie kurį priminė tik lengvas pykinimas. Besvirduliuodama klastuolė išgirdo nuaidėjusį durų trinktelėjimą ir patraukė link šio garso šaltinio. Kad ir kaip ji besistengtų demonstruoti, kad kitų jai nereikia, mergina iš tiesų nekentė būti viena ir tokioje būsenoje jos troškimas rati bet kokią kompaniją stūmė ją į priekį.
Įslinkusi pro duris, kurios neseniai buvo užvertos, Verna jas švelniai uždarė ir, klestelėjus ten pat kur stovėjo, apsidairė. Jos apsiblaususį žvilgsnį sutiko jaunuolis su buteliu rankose. Mergina išsišiepė ir šiaip ne taip apversdama liežuvį ištarė:
-O... Labas.

[Markas Moore]

 Pusė butelio jau buvo dingę, bet Markas nesijautė per daug apsvaigęs. Tyliai teliūškuodamas aitrų skystį buteliuke, profesorius mąstė. Mąstė apie savo nevykusį karjeros pasirinkimą, kuris jam, deja, tokioje būsenoje visai pradėjo patikti, apie kažkokias buvusias svajones, Luką... Atsidusęs vaikinas išgėrė dar. Šiąnakt nenorėjo mąstyti. Gal taip ir būtų sėdėjęs, jei ne prasivėrusios kabineto durys. Netikėtas sujudimas privertė Marką įsitempti, kai adrenalino banga užgriuvo jį. Jaunasis profesorius buvo pasiruošęs pašokti ant kojų ir bandyti suregzti kokį apgailėtiną pasiteisinimą, bet pro jo kabineto duris įžengusi mergina tik atsisėdo ant žemės ir pradėjo kažką vos suprantamai kalbėti. Markas norėjo sau su netoliese gulėjusiu vadovėliu trinktelėti - negi čia koks košmaras? Jam nuo darbo tikrai stogas pačiuožė...
-Ak, Verna,-atpažinęs auklėtinę, Markas truputėlį atsileido, bet nuo kėdės bijojo atsistoti, nes bijojo, kad kojos neatlaikys ir jis apsivers.-Neturėtum būti... Blaivesnė ir bendrajame kambaryje?
Jausdamasis lyg vaikas, kurį mama užklupo valgant sausainius be leidimo, profesorius nelabai koordinuotu, bet greitu, judesiu paslėpė beveik tuščią buteliuką stalčiuje. Neblaivas protas leido visokioms mintims lįsti į galvą, o vaikino žvilgsnis lėtai keliavo merginos kūnu. Šešiolika, Viešpatie, Markai, ką tu galvoji, jai tik šešiolika. Tylėdamas profesorius prisidengė dar labiau išraudusį veidą rankomis ir pats nebesusigaudė savo jausmuose ir noruose.

[Verna Cox]

Verna išgirdusi savo vardą apsidžiaugė sulaukusi dėmesio ir pabandė atsistoti. Deja, tai padaryti pasirodė daug sunkiau nei ji tikėjosi - mergina jautė kaip gravitacija ją traukia žemyn , nors tuo pačiu metu jai atrodė, kad jos kūnas plūduriuoja nesvarumo būsenoje, atsiskyręs nuo smegenų. Visgi įdėjusi daugiau pastangų ji sutramdė neklusnias kojas ir beveik keturpėsčia nulingavo link sutrikusio profesoriaus, pakeliui murmėdama:
-Aš ne girta, tik truputį parūkiau haha... Ir turbūt pasiklydau hehe... - su šiais žodžiais Verna užkliuvo už savo kojų ir visai negrakščiai sudribo Markui ant kelių. Pakėlusi akis mergina nužvelgė jaunuolio veidą ir nusijuokė. - Profesoriau, jūsų veidas toks raudonas.
Klastuolė sekundę susimastė. Profesorius? Kodėl aš taip jį pavadinau? Jis juk mokinys... Ar ne? Tačiau greitai šios mintys nuplaukė ir merginos galva vėl liko tuščia.

[Markas Moore]

 Vernai nepasilaikant ant kojų net ir Markui pasidarė aišku, kad mergina tikrai kažko vartojo. Jis norėjo atsistoti, nutempti ją į požemius ir rytoj paskirti kokią bausmę, bet pats nelabai pastovėjo, o keliais ropojanti Verna tikrai jam nepadėtų išlaikyti pusiausvyros. Gėda. Klastuolė klastelėjo jam ant kelių, sujudindama ilgai miegojusius jausmus. Profesoriaus veidas dar labiau išraudo, mintyse suskambo visi pavojaus varpai, o ranka ,,netyčia" nuslydo ant merginos kojos.
-Panele Cox,-maloniai šyptelėjęs mokinei tarė Markas.-Tokiu metu turėtumėte būti lovoje, o ne pas mane ant kelių. Ir taip, pilyje pasiklysti lengva, bet kodėl atėjote čia?
Kad ir kaip nenorėjo sau to pripažinti, visa ši situacija jam patiko. Jaunasis profesorius pirmą kartą galėjo atidžiai įsižiūrėti į Vernos veidą iš arti. Šviesios, šiek tiek apsiblaususios akys, Markui priminė tas dienas, kai kapinėse jis gulėdavo duobėje ir žiūrėdavo į dangų. Ramybė, kurios jis taip pasiilgo. Jeigu prieš tai skambėjo tik pavojaus varpai, dabar sukaukė visos ,,profesoriaus ir mokinio santykių" ribos peržengimo sirenos. Kažkurioje smegenų kartelėje suvokdamas, kad kam nors juos užklupus dabar, jis lėktų iš Hogvartso kartu su skandalu ir skambia antrašte laikraštyje, Markas tyliai nusikeikė ir, patraukęs ranką nuo merginos kojos, susirado nebaigtą gerti buteliuką ir susivertė gėrimo likučius į gerklę. Kas bus, tas bus.

[Verna Cox]

Klastuolė šiek tiek pasimuistė ir patogiau įsitaisė Markui ant kelių. Mergina buvo pasiilgusi artumo ir šilumos, kurią galėjo suteikt tik kitas žmogus. Išgirdusi profesoriaus klausimą Verna pakėlė sudrėkusias akis ir maldaujamai pažiūrėjo į tamsias Marko akis, kurios atrodo tarsi žadėjo ją godžiai praryti.
-Aš žinau, kad turėčiau būt lovoj, bet ten taip šalta ir vieniša ir aš nežinau kaip čia atsidūriau. Tik išgirdau užsidarančias duris ir nusekiau tą garsą. Prašau profesoriau, nenubauskit manęs, aš tik nenorėjau būti viena.
Klastuolė jautė, kad tuoj apsiverks, tad įsikniaubė Markui į krūtinę ir paslėpė veidą. Maloni šiluma greitai nuramino merginą. Ji šiek tiek atitraukė galvą. Perbraukus per kelias ašarų ant profesoriaus drabužių paliktas dėmeles mergina leido rankai slysti vis žemiau ir žemiau.

[Markas Moore]

 Vernai įsikniaubus į jo krūtinę, Marką apėmė nepažįstamas, bet malonus jausmas. Ne, tai buvo pažįstamas jausmas, tik jo seniai niekas nebuvo iššaukę. Profesorius pajuto, kaip Vernos ranka slysta žemyn.
-Ne,-jis ją sustabdė ir prisiglaudė arčiau.-Tu verta daugiau nei girtas mokytojas. Susirask... Ką nors savo amžiaus,-Markui truputėlį vėlėsi liežuvis. Vaikinas papurtė galvą,-Ne, ne...
Buvo malonu, laikyti kažką savo rankose ir apie nieką negalvoti. Švelniai nykščiu braukydamas ratus klastuolei ant nugaros, profesorius atsilošė ir įsitaisė šiek tiek patogiau. Ant lubų matėsi nuo sniego atsispindėjusi šviesa. Žiema - šalčiausiai metų laikas, kalbant ne tik apie temperatūrą. Bet dabar Markas nebuvo vienas, o mergina, besiglaudžianti prie jo, darė šį vakarą geresiu Gal reiktų ją palydėt iki bendrojo kambario?.

[Verna Cox]

Iš visų Marko ištartų žodžių Verna pilnai suprato tik paskutiniuosius. Ne, ne... Šis trumpas žodis vis sukosi Vernos galvoje, kaip užstrigusi plokštelė, kiekvieną sykį besikartodamas vis labiau ir labiau praskaidrindamas tarsi rūko aptrauktą merginos protą, kol galiausi ji atgavo užtektinai sveikos nuovokos, kad suprastų kur ji yra ir kas dedasi. Klastuolė šiek tiek išsigandusi pažvelgė į apsiblaususias profesoriaus akis. Nors jos mintys dar tarsi plaukiojo, o pasaulis atrodė lyg padarytas iš vatos Verna suprato, kad ši situacija ne tik buvo visiška to, ko ji norėjo priešingybė, bet ir dvelkė didelėmis problemomis.
Skubiai stryktelėjusi ant tarsi nutirpusių kojų mergina susvyravo, tačiau atgavo pusiausvyrą ir išbėrusi: "Atsiprašau, kad sutrukdžiau, Profesoriau." išlėkė iš kabineto taip greitai, kiek netvirtos kojos leido.

[Markas Moore]

 Markas jau pradėjo susitaikyti su savo nederamais norais ir įgeidžiais, kai Verna lyg lediniu vandeniu apipilta pašoko nuo jo kojų, išsilaisvindama iš vaikino glėbio. Matydamas netvirtai ant kojų stovinčią auklėtinę, profesorius norėjo jai padėti, kad tik ši nenusiverstų ir nesusižeistų. Deja, jam nespėjus sureaguoti, mergina kažką išbėrė ir dingo už kabineto durų, palikdama rudaplaukį vieną su savo nedoromis mintimis.
 Markas sėdėjo, bandydamas suvokti, kas čia ką tik įvyko. Jis vaikščiojo plona linija, kurią peržengus būtų priverstas užsiregistruoti kaip nusikaltėlis ir visi vaikai būtų laikomi nuo jo dešimties metrų atstumu. Bet kas neįvyko, tas neįvyko. Jaunasis profesorius tikėjosi, kad Verna nenueis pasiskųsti direktorei ar kitam mokytojui. Būtų gėda. Ir jis labai greitai būtų bedarbis, o grįžti į vienišą butuką Dubline nesinorėjo. Gal jau pradėti krautis daiktus? Nusprendęs, kad jam pirma reikia prasiblaivyt ir susitvarkyt, Markas išlėkė į dušą. Problemas spręs vėliau.