[Elias Andrew Ravengrave]

Gili naktis apgaubė miegančią elfę, ji nieko nesapnavo. Rodos, miegas buvo tetrukęs kelias minutes, kai ausis pagavo sapnais alsuojančiam kabinetui nebūdingą garselį. Firielė iškart prabudo, tačiau akių neatmerkė, kvėpavimas vis dar buvo toks pat lygus, lyg ji miegotų. Pasigirdo be galo tylūs žingsniai, durys vėl užsivėrė.
Labai lėtai baltaplaukė įtraukė delną į rankovę, susirado prie dilbio pritvirtintą mažąjį juodojo kristalo durklą, pirštais suspaudė jo rankeną. Tada vėl sukluso.
Įsibrovėlis perėjo per kambarį, nusičiupęs kėdę atvilko priešais Lučieną ir atsisėdo. Tuomet garsai nutyko, kambaryje tebuvo girdėti dviejų būtybių kvėpavimas. Kažkodėl Firielei pasirodė, kad per apsiausto medžiagą sava oda junta be galo įdėmų žvilgsnį. Vos vos pramerkusi akis ji išvydo tamsų siluetą įsibrovėlio, įsiminė, maždaug kurioje vietoje jo kaklas, o po akimirkos ji stryktelėjo iš minkšto krėslo ir tuo pat metu užsimojusi rėžė ton vieton, kur buvo miego arterija. Tačiau kažin kokia žmogiška jėga sustabdė jos ranką, Firielė išplėtusi akis riktelėjo.

[Rubby Sara Gorwin]

 Nakties tyluma ir danguje pabirusios žvaigždės. Didelis spindintis dangaus šviesulys savo sidabrinės šviesos upę plukdantis pro pravirą langą. Ir žvynuotas Nakties Siuto sparnas užkliudęs siena kopiantį vijoklį. Į klasės kampą šmurkštelėjęs kailinis padarėlis ir... Ach, kritimas į glėbį. Su durklu. Kaip romantiška. Noras perpjauti arterijas yra romantiškas. O ko galėjai tikėtis? Sutemus ateini į kartą sutiktos, bet lyg ir jau pamiltos žemės dukros, dabar laisvai po žemę nebeklaidžiojančios, profesorės titulu pasidabinusios būtybės kabinetą ir spigini į snaudžiančią Ją savo rudomis akimis. Tetrūko, kad įliptum pro langą. Bet kas pamanytų, kad tu maniakas. Bet maniakai dažniausiai būna pamišėliai, o tai derėjo prie vienišiaus asmenybės. Ir šis mažas išpuolis jam netgi patiko.
 Kad romantiškumo nebūtų pernelyg daug, šalta vaikino ranka sustabdė žaižaruojantį juodą durklą, jam nespėjus pabučiuoti tvinksinčių kraujo keliukų.
 -Pasikeitei vardą? - sukrizeno nuleisdamas peilį gniaužiančią merginos rankelę ten, kur ji ir turėtų būti. -O žaltvykslė karinga. - vėl sukikeno atsistodamas, pakeldamas ir paskandindamas šviesiaplaukę vien tik savo šerkšnotame glėbyje bei nesusilaikydamas ir pasisukdamas negirdimo valso šešėlyje.

[Elias Andrew Ravengrave]

Šešėliai, sukurti reginčių akių iš tamsos, tarytum šokio žingsniu sukosi aplink elfę ir žvaigždės sūnų. Lyg apšerkšniję pirštai sugriebė josios riešą sustabdydami ir sunaikindami akimirką, kai juodasis durklas turėjo pasiekti ir nutraukti gyvybę.
- Dorianai? - vien lūpomis ištarė. Tą pačią sekundę Firielę tarytum pasiglemžė milžiniškos ledinės bangos, siautulingai kylančios iš juodumu švytinčios jūros, ji visu kūnu prigludo prie mylimojo.  Tarp tų šalčiu dvelkiančių rankų bet koks nesaugumo jausmas išnyko. Išties, kokia nesaugi ir nuolatos pavojuje turėjo jaustis žemės dukra, jeigu šitaip, nė nežinodama, kieno spinduliuojančios akys gręžia kiaurai miegantį kūną, nei akimirkos nedvejodama, gali nudurti gyvą būtybę?
Lučiena priglaudė lūpas prie ją persekiojančio mylimo maniako peties, be galo tyliai, kaip najadė, besislepianti bangose, atsiduso ir nusišypsojusi tamsai sumurmėjo:
- Dar pasakyk, kad gražiai miegu... Beje, tavoji žaltvykslė vos neperrėžė tau gerklės.
Tamsoje skendintis kambarys, pakampėse slepiantis daugybę nepapasakotų, užmirštų ir nutylėtų istorijų, žavingai pasisuko, pilkaakė Lučiena tyliai aiktelėjo ir pasimuisčiusi išsilaisvino.
- Rimtai, kitą kartą pasibelsk, ar kažką, - piktokai suburbėjo elfė. - Aš... - visiškai nenoriu, kad vieną dieną išvysčiau tave paplūdusį krauju, kurį pati išlaisvinau, mintyse pabaigė Firielė, kažko staiga nutilusi. Beviltiškai papurčiusi galvą, ji priėjo prie stalo ir jo stalčiuje paslėpė vos žudymo įrankiu netapusį durklą. Iš tiesų, ji kiekvieną sekundę turėjo baimintis dėl savo apgailėtinos gyvybės, mat ką gali žinot, gal iš spintos ims ir iššoks koks senas, pamirštas priešas, trokštantis atkeršyti už šį bei tą. Tam tikra prasme, baltaplaukė elfė jautėsi išsekinta nuolatinio saugojimosi, tačiau nė už ką nebūtų atsisakiusi tokio nuotykingo gyvenimo. Ji tyliai ir giliai atsiduso.

[Rubby Sara Gorwin]

 -Aš. - trumpai atsakė, tarp tūkstančio besisukančių dukelių, kuždančių amžių paskalas.
 Tarsi nurtūkusi styga, ryte, gal naktį pažadino visus... Visai nevisus. Tik vieną. Šaltą, uždarą veikėją. Kai iš šerkšnoto jo glėbio, išsprūdo laimė, kurios per amžius iš rankų nepaleistų. Jeigu jis būtų alavinis kareivėlis, o ji - porcelianinė jo fėja, narsaus metalo gabaliuky kažkas spurdėtų ir jis netverdamas skaičiuotų minutes iki nakties, kai žaislų lentyna atlaisvės ir jis iššokęs iš dėžutės, nukritęs žemėn kaip medžio lapas, užkopęs atšiauria kito pasienio lentyna , pasiektų ją.
 Bet čia ne vaikiško kambario lobynai, tai keistas daiktas sutartinai vadinamas gyvenimu. Visi mano ir sako, kad jis tikras, bet niekas niekada to nesužinos. Vieni jo turi tik truputį, kitiems jo duota daugiau, bet visi mes turim tik po vieną, ir kas ten žino ar tik ne tą patį.
 -Žavinga. - pritilo. -Ach, o aš norėjau lipt pro langą. - nusijuokė sudegusio cukraus akimis sekdamas švieselę.
  Ore ištirpus tam pačiam, tik jausmo pilnui orui, žemėje besisukiojantis sutvėrimas prisispaudė prie savęs kitą - tos pačios planetos dukterį. Apsivijo ledokšnių rankomis, stipriai, kad niekada nebepaleistų, kad niekada nebeišsprūstų, nejuntamai priglaudė savo veidą prie šviesių plaukų.
 Belieka įsijaust į Romeo rolę. Įsivaizduot, kad šioji - Džiuljeta. Suvaidint Šekspyro pjesę, tik pabaigą sukurti laimingesnę, kad neateitų šitaip greitai, kad dar būtų progų mesti akmenuką į lango stiklą, kad, lyg sename kino filme, mėnulio šviesoje elfė išeitų į vijokliais apaugusį balkoną...

[Elias Andrew Ravengrave]

Baltaplaukė gražuolė subtiliai ir žavingai nekreipė dėmesio nei į išsakytus ketinimus ropštis pro langą, nei į pastebėjimą, kad ji to niekada nepadarytų. O, kiek gi abejonių sklandė aplinkui, nuo jų oras pasidarė tirštas tarytum kisielius ar... kraujas. Ir kaip gi jis to nejuto? 
Galbūt todėl, kad nežinojo. Neįsivaizdavo, kiek niekingų arba pagarbos vertų gyvybių atėmė, jas puoselėjusių gyvenimų nutraukė šaltakraujiška ir romantiškai racionali, iš pažiūros taikinga elfė. Ji pati pakrauptų, jei likimas būtų žiaurus ir jai tektų išklausyti kiekvieno nužudyto žmogaus ar būtybės mirties istoriją. 
Kaip norėčiau, kad būtum teisus, mintyse pratarė Lučiena ir dar kartą atsiduso. Dievai rautų, kas per atodūsių naktis..? Sakytum, net ir baltas mėnulio veidas atsidusdamas išlindo iš už debesies. Išties, kodėl naktis tokia atodūsinga?
Firielė priėjo prie lango ir pažvelgė į naktį. O tada tarytum pati naktis ją apglėbė, stipriai, tarytum kabintųsi skęstantysis už gelbėjimosi lyno.
Visa tai spinduliavo tokį troškimą, nepakeliamai keistą jausmą, pageidavimą būti kuo arčiau. Elfė atsisuko veidu į mylimąjį, akimirką žvilgtelėjo į akis ir taip pat tarsi lianomis apsivijusi rankomis, ėmė bučiuoti.
- Kodėl tu čia? - tyliai paklausė. Spindinčiomis pilkomis akimis ryte rydama nuostabius žvaigždės sūnaus veido bruožus, ji piršteliu palytėjo joskruostą, perbraukė ranka per tamsius plaukus.
Kas tu per būtybė, kad per šitokį kietą ir viską atmušantį apvalkalą sugebėjai be jokio patirto skausmo prasiskverbti iki pat mano mažutės širdies?

[Rubby Sara Gorwin]

 Virš nuostabiųjų Hogvartso pilies apylinkių, plevėsuodamas savo liepsnotu apsiaustu, lėtai sklendė ankstyvas ruduo. Medžiai, palytėti lediniais jo pirštų galiukais, vis labiau rausvėjo ir kas nakt artėjo prie lapų raudonio kaitros. Niūrūs ežero vandenys kiek nuskaidrėjo, o visi smulkūs ir didesni Uždraustojo miško ir šiaip visų apylinkių padarėliai, radę laisvesnę minutę tarp atsargų rinkimo ir gabenimo savotiškon sandėliukan, žvalgėsi į padanges, patys savęs, o gal vėl į pilies vartus, kabinetų duris, mokinių bei profesorių galvas ir širdis pasibeldusio neregimo, bet visiems pažįstamo burtininko Rudens, - ar šiandien dar išlaikys besikandžiojančias šalnas savo narve, ar jos jau baigia pragraužti matus jas kalinusias grotas ir tuoj tuoj ištrūks?
 Bet šią akimirką visi snaudžia, knarkia, miega, pučia į akį ir kitaip ilsisi po didžių ir mažų dienos darbų ir darbelių. Nemiega tik vienas burtų ir kerėjimo mokyklos langas - tas už kurio, gal nedrąsiai, o gal kaip tik, net tik pats Aukščiausiasis težino kaip ten yra iš tikrųjų, galbūt milimetru per stipriai pamišęs žvaigždės sūnus, it priešingas magneto polius, rymo prilipęs, apkabinęs tą keistenybę, kartą sutiktą vieno miesto aikštėj, pagavusią žvilgsnį ir... Kad ir kaip keistai bei nederančiai skambėtų būtent šiame pasakojime, apie būtent šį vaikiną, pavergusią širdį?
 Giliai, bet tyliai ir nepastebimai iškvėpęs, lygiai taip pat giliai, tyliai ir nepastebimai pasinėrė į vienintelę tarp tūkstančio kitų nepasiklydusią mintį. Paskutiniame burtininkų mokyklos kampelyje įsivyravo tyla. Bet nakties ramybė ilgai trukti nepajėgė.
 -Turbūt apsimetinėju Šerloku Holmsu ir aiškinuosi paslaptį. - iškvėpdamas sukuždėjo į šviesius elfės plaukus. -Kas tu ir ką padarei... - dar tyliau pridūrė. Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinete vėl įsivyravo nebyli rimastis.

[Elias Andrew Ravengrave]

- Kas tas Šerlokas Holmsas? - šypsodama paklausė Firielė. Nors nebežinia kiek metų ji gyveno tarp tų keistų sutvėrimų, vadinamų žmonėmis, visai nesidomėjo nei jų rašytojais, nei išgalvotais personažais. Retkarčiais, kai pilkas akeles patraukdavo koks ryškus ar kaip tik vos įžiūrimas dalykėlis, toks kaip rausvai išsidabinusi barbė, ji paprasčiausiai įsidėdavo galvon visą informaciją apie dalyką, kuri būdavo po akimis. O kadangi to paslaptingojo Holmso niekada niekur neužtiko, ir jis jai rūpėjo tiek pat, kiek pelės šūdukas kambario kampe.
Oo, kažkas aiškinasi, kas aš ir ką padariau... Firielė prajuko. Skambus jos juokas beveik nuaidėjo kabinete, pro durų apačią rūko 7244 sruogelėmis išsiveržė į koridorių, pakilo sienomis, įsiskverbė į pilies akmenis, pažadino daugelį miegojusių paslapčių, per pilies atmintį prasiskverbė į dar šiltą nakties orą ir suvirpinęs vijoklius išsisklaidė po žvaigždėtu skliautu.
O tada kažkas pabudo. Kažkas grėsmingo ir baugaus pabudo už akmeninių sienų. Būtybė neturėjo aiškaus pavidalo. Kol kas. Ji tik slinko aukštyn į pilies kalną tarytum pilkas debesis, tarytum rūkas. Ir galiausiai rado tai, ko ieškojo, sienomis nuvinguriavęs juokas jartu su savimi atsinešė magišką pėdsaką, kurio ieškodama būtybė šlaistėsi nuo tada, kai elfė pabaigė šeštą kursą.
Padaras prilingavo prie sienos ir dūmų sruogomis it kubiais pirštais kabindamasis už vijoklių ėmė neįtikėtinai greitai slinkti aukštyn.
Firielė jį pajuto. Ethél runa ant kairiosios rankos sušvito, įkaito. Elfė suvirpėjo, šypsena garuote išgaravo nuo veido, ji stipriau prisiglaudė prie Doriano.
- Jie ateina. Manęs, - sušnabždėjo. Tarp laibų pirštelių jau blykčiojo runa.

[Rubby Sara Gorwin]

 -Kad aš žinočiau. - vos nusijuokė ir meiliai bakstelėjęs šerkšno neštu ir pamestu pirštu į dailų nosies galiuką, nesusilaikė nenusišypsojęs.
 Šaltus ir atšiaurius geriausios burtų ir kerėjimo mokyklos akmenis akimirkai užplūdo šiluma alsuojantis, nejuntamas karšto šokolado ir žaltvykslės kvapas. Nuvilnijo tais niūriais gniutulais sukrautais vienas ant kito tarsi pati tikriausia neregimos ugnelės skleidžiama šiluma.
 Užhipnotizuotas nežemiško žemės dukters juoko, nejuntamai ir pačiam nesuprantamai pasisukęs ir atsidūręs šviesiaplaukei už nugaros, negalvodamas, nes visas mintis išvaikė ir jų vietą užėmė tik aidinčios to nuostabaus garso natos, vėl prisišliejo prie Firielės. Ledinės rankos vėl, tarytum artumo ištroškę vijokliai priaugo prie švelnaus drabužio audinio, o šaltakraujės, bet anaiptol neabejingos lūpos prigludo prie šiluma ir vanile dvelkiančio, viduje stipraus, bet išorėje tokio gležno peties.
 Nesuskaičiuojamą galybę trukusi, bet pernelyg trumpa akimirka baigėsi su lig išgąstingu būtybės balsu.
 Jai nerimastingai žengtelėjus ir vėl sugrįžus į šaltą glėbį, vaikinas nenoromis, bet proto ir širdies vedamas atšlijo įdėmiai ir užslėptai rūpestingai pažvelgdamas į baikščias savo švieselės akis.
 -Cara Mia, kas tavęs ateina? - įbedė imbierinių ledinukų vyzdžius į pilkas geidžiamas akis.
 Kažkokia keista prieblanda ėmė brautis pro menkiausius plyšelius tarp kerpėtų plytų, samanotų akmenų ir tingiai yrančio mūro, slinko per neįžiūrimiausius stiklo įtrūkimus, plaukė per kiekvieną smulkiausią kertelę... Taip lėtai ir taip kankinančiai, kad jaunuolis vos laikėsi nešokęs mosikuoti savuoju ginklu tuščiame ore.

[Elias Andrew Ravengrave]

Kad ir išsigandusi, Firielė savęs nepametė ir sugebėjo kilstelėti antakius.
- Štai šita migla, kuria pasivertė piktas dėdė (arba teta), - sušnabždėjo. Išties, rūkas ėmė rinktis į vieną vietą, suktis keldamas iš pakampių dulkes ir voratinklius, gal net vieną kitą vorą. Aukšto verpeto viduryje ėmė aiškėti apsiaustuotos būtybės kontūrai, dar pilnai neatsiradęs, jis jau ėmė artintis link maniako ir elfės, tiesdamas savo kraupias rankas link jų.
Firielė išsilaisvino iš jokiu kitu, išskyrus šiuo atveju varžančio glėbio, delnais pastūmė Dorianą toliau nuo savęs, tarp kairiosios, taigi paženklintos, rankos pirštu atsirado blykčiojanti runa. Ji jau pakėlė ranką kerų ženklą sviesti link visiškai pavidalą atgavusios būtybės, tačiau šioji tik kilstelėjo delną, nematoma jėga tarytum apkabino, sugriebė, Firielė it virve traukiama oru priskriejo prie piktų dalykų trokštančio burtininko. Elfė žinoma, persigando, nors labai stengėsi neišsiduoti. Jau būdama visai prie pat, jau galėdama užuosti kvapą (oo, patikėkit, kvapą turėjo. Kvepėjo kapų žemėm ir yrančiais lavonais. Ar geriau sakyti - dvelkė.), ji atgavo sveikas mintis ir švystelėjo runą į iškeltą piktadario ranką, iš kurios ir sruvo keistoji jėga. Ženklas nudegino delną, kažkaip keistai sušnypštusi būtybė ranką nuleido, išsilaisvinusi elfė atsitraukė per keletą žingsnių atgal.

[Rubby Sara Gorwin]

Iš tiesų... Tai žiauriai keista... Kartą, karštą vidurvasarį sugavo žvilgsnį ir... Įsimylėjo? Ir jį taip pat įsimylėjo? Likimas? Tikroji meilė? Ar piktas patiklaus atskalūno naudojimas kerštui?..
 Tie tamsūs, lyg deginamų padangų dūmai tai sklaidėsi tai vėl rinksi vienon vieton. Ta dramatiškumo perpildyta taurė nepakenčiamai nenormaliai delsė keldama iš pakmpių šokančiū dulkių, voratinklių ir keletos voriukų armiją. Rodos paimtum dulkių siurblį ir viso to siaubo bei visos didingos jo armijos lyg nebūta. Jis tiesiog stovėjo. Trumpalaikis susirūpinimas akimirkai išgaravo ir visas šis spektaklis priminė tik nepavykusį siaubo filmo scenarijų kuris dabar kėlė tik šypseną.
 -Leisk atspėti. - tarė nenuleisdamas akių nuo verpetuose besisukančių vargšų nariuotakojų. Kažkodėl laukęs milžiniško goblino, ar ugnimi besispjaudančio slibino vadeliojamo kokio nors vieno ar kito priešo ir gavęs tik varganai formą palaikantį rūką jaunuolis pernelyg nesiruošė imtis jokių veiksmų apart lango atidarymo. -Esi pasienio grafaitė, kurią tėvas augino atskirtą nuo žmonių ir apsuptą prabangos. Galiausiai sumąstė, kad esi pakankamai suaugusi ir pasišovė ištekinti už kažkokio seno ir juodo barzdočiaus. Tu pabėgai, pasikeitei pavardę, keletą metų ramiai gyvenai, bet štai - jis čia! - prilipino žvilgsnį prie šviesiaplaukės viduje užgniauždamas krizenimą, nes jo fėjos krikštamotės pasiųsta siela, atrodė, tikrai baiminasi. -...ir tas molis nelabai sugeba susirinkt kaulų.
 Bet šešėliui pagaliau pavyko susirinkti visus kaulus, sąnarius, sausgysles ir dar kažką ko reikia, kad neliktum vien tik net puodams netinkamu tižalu.
 -Na, ir kas po velnių čia bus?

[Victoria Meschino]

Juodoji magija visiem mokiniam yra įdomi. Kažkuo išskirtinė pamoka. Pirmą kartą įėjus į kabineta, ne į pamoką, bet pas pačią profesorę asmeniniam pokalbiui. Įėjus Mary užuodė vanilę. Turbūt uždegta žvakė. Profesorės dar nebuvo, todėl Mary vaikščiojo per klasę, žiūrėjo įdomius dalykelius. Atėjus profesorė iš kart pasidomėjo kokiu klausimu. Mary pasisakė, kad turi problemų, ir nori su kažkuo suaugusiu pasikalbėti. Profesorė mielai sutiko.
- Galbūt prie pokalbio norėtum pasivaišinti kakava, kavos o gal arbatos?
- Taip, neatsisakyčiau kakavos. - tarė Mary.
Profesorė užkaitus Mary kakavos o sau kavos, padėjo ant stalo ir sausainių su saldiniukais.
Mary buvo pasimetusi, pirmai nedrįso pradėti kalbėti esmės. Ėjo per aplinkeliais, kol profesorė neparodė, kad ją tikrai galima pasitikėti. Ji buvo be galo maloni.
Pabaigusios pokalbį, Mary-Kate veido mimika pasikeitė, mergaitė atrodė ramesnė kažkam išsikalbėjusi. Jos problema ar tiesiog nerimas ją labai rimtai buvo sukrėtę.
-Kai kada reikės vėl išsikalbėti, būtinai užsuk. Tu visada laukiama. - šyptelėjusi pasakė profesorė.
-Labai ačiū jums už pokalbį, profesore, labai man padėjote. Iki. 

((Eliza: visų pirma, rašei už kitą veikėją, nors jis, t.y. aš, tikrai tokių žodžių nesakė. Be to, yra tarsi nerašyta taisyklė, kad į kitų RPG įsiterpti negalima. Post'ą taisyk arba paprašyk, kad ištrinčiau ))

[Džeimsas Greywindas]

Leiskite pasitiksinti- pokalbis su Voldžiu? Rimtai?
Pirmoji pamoka tikrai neskrido lauk iš grifo per brūkšnelį beveik karts nuo karto klastuolio atminties. Geriausia strategija... ir ta žinutė. „Vis jau geriau būti šlapiu ciuckiu grifu, nei sentimentaliu žliumba grifu.“- prisiminė.
Čia tipo pagyra? Vau.
Na, bet jei profesorius Ridlis sako, ne visada bus taip kaip sako: minėjo, kad ateitų po tos pamokos vakare, bet. Bet. Bet. Ateina po kelių dienų, bet vis tiek kaip ir anas prašė- vakare. Bent jau viena antroji išpildyta, bent jau tai gerai. Jei Ridlis ims putotis- jam nesvarbu, buvo išvykęs iš Hogvartso, o tą pačią dieną eiti nenorėjo- ei, negi jau negali savo nervų prižiūrėti?
Tylūs, bet vampyro ausiai girdimi žingsniai, aidėjo koridoriume vedančiame į Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą. Koridoriuose žaidė šešėliai, kas tikrai buvo neįprasta dienai. Panašus neįskaitomas šešėlis buvo užslinkęs ir ant šešiolikmečio jaunuolio veido, ne, ne nuovargis, ne dar kažkas... Buvo tikras net iki rankų panagių- bijojo. Nors ir ėjo pasitikinačia savimi mimika, nenunarinęs galvos, bet krūtinėje glūdėjo nerimas, panika. Ko jam tikėtis? Geriausio? Absurdas. Blogiausio? Čia tikresnis variantas.
Sustojo prie durų.
Na ir kas, kad jo baimę pastebės.
Na ir kas, kad galbūt čia viskas žlugs.
Svarbiausia, kad grįžtų gyvas. Be nervų, bet gyvas.
Galvojat, šika į kelnias be reikalo? Yra tas reikalas, nes čia ne paprastas žmogus ar tuo labiau kažkas kitas. Čia profesorius Tomas Viljamas Ridlis.
Pabeldė, nelaukęs pakvietimo, atsakymo atgalios, nulenkė nugludintą rankeną kitų mokinių ir įžengė į kabinetą.
- Kvietei,- pratarė klausiamai pakeldamas antakius, kiek apsidairydamas po kabinetą. Toks jausmas, kad seniai čia buvo. Paskui save uždarė duris, atsisuko į dėstytoją, bandydamas iš veido sužinoti kokio velnio šis jį pakvietė. Bet daugiau iš vietos nepasijudino.

[Tom William Riddle]

Buvo nepatenkintas kai nesulaukė vaikėzo lieptu jam ateiti laiku, tačiau skaitydamas pono Tvardovskio laišką visgi išgirdo tylius antgamtiko žingsnius, artėjančius link jo kabineto. Garbingas dziedulia vaikino kūne skubiai sugrūdo skaitalą stalčiun ir sužiuro į duris, kurios netrukus nežymiai suvirpo nuo beldimo. Tarpduryje stovėjo šuniūkštis, Viljamas neklydo kaip visada.
-kviečiau drauge mielas, užeikite, sėskitės, gal kartais arbatos? – nepaisant to, jog šis pašlemėkas čiut prieš dvi ar tris dienas užmušė jo paties augintinį, profesorius laikėsi kaip ir pridera jo padėties žmogui: santūriai, oriai, šeimininkiškai. Juk šunims reikia šeimininko, šuo, geriausias žmogaus draugas. Na ir kas, kad Tomas nežmogus, Džeimsas irgi ne Chihuahua.
-tikriausiai nori sužinoti kodėl esi pakviestas? Tai jau tikrai, kad ne dėl mano netikėlės augintinės. Aš nesentimentalas kaip tas Edgariukas iš jūsų raudonųjų irštvos, taip man neatkeršysi mažasis bičiuli. O žinau, kad norėtum, netgi labai. – juodplaukis apsilaižė lūpas lyg mėgintų nulaižyti paskutines baisiai skanaus saldainio buvimo užuomazgas.
-ir vis dėl to, gal arbatos? Žinau kaip tokios žinios veikia jautrius jaunus berniukus. Taip taip, pasikviečiau čia tave dėl Beatričės Georgianos Riddle, dėl savo žmonos, tavo draugės. – tarsi nesureikšmindamas paskutiniųjų žodžių, lyg neleisdamas priešais stovinčiam vaikui įkvėpti gryno oro, suvokti kas įvyko, vyras negailestingai tęsė toliau. – ją puola, Nataša von Sjuard jau žuvo, žus ir Tričė, jei niekas nieko nesiims. Tu pats geriau nei kas kitas prisimeni tą vakarą privačioje palatoje, kai ji pabudo iš košmarų perpjauta ranka, ir numanau, jog įsivaizduoji kokie tai burtai, ar bent jau esi ką nors girdėjęs, o jei ne, tam turi patį nuostabiausią apsigynimo nuo juodosios magijos profesorių. Tačiau, yra vienas tačiau... aš nesu toks nuostabus, toks galingas, jog sugebėčiau pats vienas įveikti tokią seną klastingą magiją, man reikalinga kariauna. Taip brangus drauge, ir vėl kariauna. – po šio pareiškimo Tomas padarė pauzę, tarsi leisdamas pakabėti žodžiams ore, kad šie įgautų svarią, mistinę, patrauklią dvasią. – esu parinkęs kelis talentingus mokinius, bet tu, esi vienas talentingiausių, vienas galingiausių, tik pats to neatrandi. Pagalvok Džeimsai, atverčiau tavo galias, išlaisvinčiau jas, tas, kurių nė nenutuoki turįs, tau nereiktų daugiau jaustis beverčiu, beginkliu, prieš nieką, net prieš patį save. – su kiekvienu žodžiu profesoriaus balsas slopo, tilo, žemėjo... smelkdamasis gilyn į vaikinuko mintis ir jaukdamas protą. – išmokyčiau tokių triukų: legilimantijos, oklumantijos... juk nori, kad ji nešmaižiotų po tavo galvą tiesa? – paskutinis klausimas nuskambėjo beveik pašnibždomis. Viljamas juto čia atėjusio mokinio baimę ir ja naudojosi.
-ji tave myli... jai tavęs reikia... – įtikinamai aidėjo po kabineto skliautais gyvatiškas kuždesys.

[Džeimsas Greywindas]

Patvirtino klausimą, pasiūlė sėstis, pasiūlė arbatos- kaip koks tipinis profesoriūkštis, nors anokiu tikrai ponas Ridlis nebuvo.
- Nereikia,- trumpai atsisakė ir liko stovėti beveik šalia vampyro stalo. Pirma, jei viskas pasisuktų ne ta linkme, greitai galėtų pasišalinti. O kol atsistos nuo kėdės, tai dar nespėjus susivokti pasmeigs vyras kokiais kerais, pats Džeimsas jau nebe toks greitas kaip anksčiau. Antra, nah, jis visai neseniai sedėjo.
- Būtų puiku žinoti,- pratarė, vos profesorius pateikė klausimą. Blausiai šyptelėjo, išgirdęs keršto sąvoką. Pats nenustebtų, jei kas pasakytų, kad jis pagyvėja kai kas ištaria tą žodį. Galbūt net ir dabar taip nutiko. Tiesa buvo ta, kad būtent kerštas buvo pagrindinis grifo varikliukas stumiantis gyvenime kažką daryti,- na, gal ne, kita vertus, tai buvo kaip apšilimas. Kiekvienas darbas prašo to,- melsvos akys drąsiai susitiko su profesoriaus. Tačiau šios greitai nuslydo nuo šio veido, nepajėgusios atlaikyti to kontakto.
- Jūs gal kurčias ar ne? Sakiau, kad nenoriu,- ėmė irzti. Tas vampyro tonas ir jo padėties valdymas vertė pulti į juodą neviltį. Rodės, akimirka ir išlėks iš čia. Tačiau liko tvirtai stovėti, rankas sudėjęs už nugaros it eilinis kareivėlis prieš didį generolą. Sukando dantis ir sustingo, ėmus toliau porinti Marvolui.
ŽMONA?!- vidinis balsas rėkė taip garsiai, kad rodos išgirs jį Tomas, net jei ir šeštakursis nepravers burnos.
Pasaulis apsivertė. Bet profesoriukas toliau tratėjo, neleisdamas suvokti kas ką tik čia įvyko. Stovėjo sustingęs, bet noras užvošti priešais jį sėdinčiam vaikinui buvo toks didelis, kad teko gniaužti kumščius už nugaros.
- Natalie mirė?...- šešiolikmetis pakartojo nesuvokdamas kas čia vyksta. Gailestis neėmė, per mažai su ja bendravo. Visgi, jai tempė tik numirėlius, bei leisgyvius į ligoninę. Kas čia per ryšys? Menkas. Lyg praradęs liežuvį tylėjo, toliau dėstant Viljamui faktus,- Prisimenu,- pakėlė akis į vyrą, šiose grėsmingai spindėjo kažkas ką būtų sunku apibūdinti tik vienu žodžiu,- ir taip, girdėjau apie juos. Tačiau nieko negaliu padėti, nieko nenusimanau apie tuos kerus. Pasikvietėt ne tą žmogų,- bandė liaudiškai tariant "nusimuilinti", be to, viską ką sakė buvo gryniausia tiesa. Jau norėjo kažką bepridurti, bet ore pakibę žodžiai privertė noromis nenoromis suklusti. Galvoje suskambėjo pavojaus varpelis. Kariauna? Rimtai? Bet, tylėjo. Leido toliau pasireikšti juodaplaukiui. Su kiekvienu žodžiu šypsena šešiolikmečio randuočio veide platėjo. Kol galiausiai pratrūko kvatoti iš visų plaučių. Nuoširdžiai ir paniekindamas Tomo pastangas. Nusibraukė dirbtinę ašarą.
- Kad tave hipogrifėliai medy, rimtai, Voldi? Rimtai? Pašnekėsi ir jau manysi, kad pabrukęs uodegą pas tave atšliaušiu? Man nusišikti ant tavo norų kurti kariauną, kaip tau nusišikti ant kitų gyvybių, kurios tau nebrangios,- tiesiai šviesiai išrėžė,- kita vertus,- primerkė akis,- moki tikrai gražiai šnekėti. Politiku nenori būti?- atsainiai paklausė. Bet visa ši jo kalba taip ir nepasakė, kad, visgi, vaikinas užkibo. Nekentė šio dėstytojo, bet jei bent trumpam pamirštų pyktį, ta siūloma jėga padėtų šešiolikmečiu išpildyti didžiausius troškimus.
"Ji tave myli"- šie išgirsti žodžiai privertė dar sykį atkusti.
- Ji tavo žmona,- tyliai atsiduso užmerkdamas akis. Visa ši situacija baisiai priminė tą, kai buvo pas Soreną von Sjuardą. Tada pats Džeimsas naudojo psichologinį spaudimą, jei galima tai kas ten vyko tuo pavadinti. Ratas apsisuko ir tas spaudimas naudojamas prieš jį patį. Trumpai pasidžiaugė ta malonia tamsa akimis, bet atsimerkė vėl išvysdamas vampyro snukį. Ne, nebeužuodė jo dvoko, kas nebevertė dusti. Bent jau tai gerai.
- Gerai,- žengė žingsį artyn profesoriaus. Rankas įrėmė į stalą, dabar abiejų akys buvo tame pačiame aukštyje, bet jų nenusuko, žvelgė su išūkiu ir laukiniu kerštu, - tarkim aš sutinku. Kas po to?- žodžiai pakibo ore.

[Tom William Riddle]

Tomas Viljamas Ridlis sėdėjo prie stalo lyg niekur nieko, ramiai žvelgdamas į besikvatojantį, iš visų jėgų besiardantį šešiolikmetį. Pats viską pergyveno savo laiku ir žinojo kaip tai klaiku. Nors meilės? Meilės niekada. Beatričė buvo pirmoji suminkštinusi jo smegenėles, o gal jau senatvė prabilo? Kad ir kaip ten bebūtų mylėjo feniksę, turėjo su ja sūnų, gražų, talentingą vaikį, todėl dabar ir pakibo ant tokios skardžio atbrailos, ant kurios niekada nebūtų pakibęs, jei tik nebūtų klausęsis jausmų. Štai ką duoda penkiolika metų, pragyventų tikros grifiukės kūne. Dar minutė ir galbūt būtų nusižiovavęs, arba pasiūlęs priešais stovinčiam vaikinukui sulošti kortomis kokią partiją, kitą... bet žvilgsnis į laikrodėlį privertė paskubėti, mat už valandėlės čia turėtų pradėti rinktis kiti kviestiniai mokiniai.
-ak, Džeimsai, aš net ir dabar matau, kad kalbi visai ką kitą, negu galvoji. Negi nenorėtumei to išvengti? Negi taip ir nori visą laiką pasilikti atversta knyga visiems, kas tik mokės legilimantiją? – aštuoniolikmetis blausiai šyptelėjo, lyg visa tai jam būtų ėmę nusibosti. – taip, aš suprantu, tavo ambicijos bei principai verčia tave juoktis, išdėti mane į šuns dienas, nes žinai – dinamiškai pritildė balsą – daugiau nieko negali man padaryti. Esi per silpnas šiuo metu. – užbaigė tvirtai, pašaipiai ir šaltai. Tada atsistojo ir nuėjęs pažvelgė pro langą į tamsą.
-tu pažįsti mūsų priešus vaikine, - mįslingai tarė – laaabai gerai juos pažįsti. Ir nemanau, kad šiame mūšyje liktum neutralus, arba stotum prieš mane, prieš ją. – tas „prieš ją“ buvo ištartas tarsi nenuginčijamas verdiktas teisme, pasmerkiant nekaltą žmogų kalėti iki gyvos galvos.
-taip, ji mano žmona, to nenuginčysi, ir myli mane kaip vyrą, tas tiesa. Bet su didžiausiu liūdesiu turiu pranešti, kad ji myli ir tave, brangina kaip savo geriausią draugą, ir išūžė Man per vasarą smegenis savo žliumbimu dėl tavęs... – Tomo balsas akmenėjo, aukštėjo išduodamas neslepiamą nusivylimą. – viešpatie, aš net nesugebėjau priversti jos nusiimti tą prakeiktą vilko su mėlynu akmeniu amuletą, kurį kadaise jai davei. – tada, dar minutėlę pastovėjęs, patylėjęs tarsi susitvardė, nebuvo įpratęs taip reikšti jausmų, nebuvo pratęs, kad jie apskritai taip prasiveržtų. Viljamas grįžo prie savo stalo ir įsmeigė akis į Džeimsą.
-tarkim tu sutinki ir kas po to? – įdėmiai įsistebeilydamas perklausė – ką būtent nori sužinoti Džei? Sakyk tiesiai, daug laiko mudu nebeturim, nes netrukus čia pradės rinktis kiti mano naujosios kariaunos nariai.