[Auris Senkleris]

Jautėsi bemaž panašiai kaip tada, kai rado jį gatvėje pirmą kartą. Kai Eion tebuvo dvylika.
- Tu tikrai taip manai? Tu manai, kad po visko, ką kartu patyrėme reikia viską palikti kaip yra? - Jei taip ir toliau Eion baigs mokyklą, išvyks ir jie kažin ar besusitiks. Auris to nenorėjo. Bet ar galėtų sulaikyti?
- Žinai Eion, suprantu, kad nori atrasti save, Suprasti kas esi. Kad gyvenimas ir vėl murkdo tave po liūdnus dalykus. Bet ar tu rimtai nori, kad palikčiau tave vieną? Kad niekaip nesikiščiau į tavo gyvenimą? Nori tiesiog viską išmesti? - Nežinojo ką darys, jei Eion patvirtins visą tai. Buvo paprasčiausiai liūdna. Labai liūdna, kad tie blogi dalykai viską šitaip sugriovė. Liūdna, kad gal padarė kažką ne taip arba per mažai.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl Auris taip nori, kad jis pasakytų, kaip viskas turi būti? Pačiam atrodė, kad gerai ir taip, ir jis to neslėpė. Tai ar negali tėtis pasakyti, kokie tie pokyčiai turi būti? Galų gale Eion nusprendė tiesiog paklausti.
- O ką tu nori daryti kitaip? Man kažkiek laiko per dieną pabūti virtuvėje ar lauke? Skaičiuosi mano ištartus žodžius, o aš jų per dieną turiu pasakyti daugiau nei kažkokį kiekį? Tiesiog pasakyk man, - kalbėjo.
Auriui atvirai paklausus, ar jis nori likti vienas, apėmė siaubas. Ko Eion dabar norėjo labiausiai, tai prieiti prie tėčio, jį apkabinti ir niekada niekada nepaleisti. Bet negali to daryti. Jis jau ne mažas vaikas. Jam jau aštuoniolika, todėl privalo gyventi pats.
- Aš nenoriu visko išmesti. Bet aš turiu... Aš tiesiog turiu turėti kažką savo. Asmeniško ir gauto savomis rankomis, - galiausiai atsakė ir tyliai atsiduso. Viskas, ką jis tokio turėjo, buvo tik jausmai, kad yra purvinas ir nevertas gyvenimo. Bet kaip jam kažko pasiekti, kai niekas nesupranta tokių, regis, paprastų norų?

[Auris Senkleris]

- Eion, ne apie tavo būvimą virtuvėje kalbu. Tai tiesiog pavyzdys, kad tu nuolatos esi savo kambaryje. Esi uždaras ir prislėgtas. Viskas tave atribojo nuo gyvenimo kurį buvai pradėjęs gyventi. Ir aš tavęs dėl to nekaltinu. Sunku kai viskas šitaip užgriūna. Aš tiesiog sakau, kad atrodai užstrigęs situacijoje. Kaltini save, nori kerštauti, nežinau ką dar galvoji. - Argi Eion nesupranta, kad ne apie virtuvę ar kambarį jis kalbėjo.
- Pabandyk prisiminti kada nuoširdžiai domėjaisi kuo kitu, galvojai apie ką kitą, ne apie Grėhemą ar Faustą ar Bretą. - Kodėl jie šitaip nesusišneka?
- Ir turėsi. Baigsi mokyklą ir turėsi. Bet šiuo metu tu mokaisi. Ką tavo nuomone turėtum turėti? Baigsi mokyklą ir imsi savarankiškai gyventi.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Auris jo nesupranta. Visiškai nesupranta, ir tai pradėjo slėgti. Kažką reikia keisti, bet išgirdęs pasiūlymą tėtis ima kalbėti taip, tarsi jis, Eion, kažko nesuprastų. Vaikinukas atsiduso. Tai jam nereikia pabūti virtuvėje? Bet ką tada daryti, kad nustotų girdėti nuolatinius priekaištus?
- Aš negaliu galvoti apie kažką kita. Tiesiog negaliu, - burbtelėjo, nors ir pats ilgėjosi laikų, kai ateidavo čia pagroti. Kažkada įsivaizdavo, kad vos sulaukęs septyniolikos skraidys Aurio motociklu. Aha, kurgi ne. Jam jau aštuoniolika, o mintys sukasi tik apie monstrus ir Gruodės žudiką.
- Noriu greičiau baigti mokyklą, - pasakė ir dar kartą atsiduso. Gal pakeitus aplinką pasidarys geriau? Galėtų pradėti dirbti, jeigu pasiseks, darbe pasitaikys bent šokių tokių kelionių. Atrodė, kad dabar reikia būtent to, tik argi jam pasiseks? Turbūt gaus darbą kokiame rūsyje, kuriame vieną gražią dieną apsireikš monstrai ir tiesiog jį nužudys.