[Auksė Marlena Hale]

Jeigu tau jokio skirtumo, tai kam klausi, mm? Huh, kažkoks keistas. Aš? Nuo kada aš elgiuosi taip? Kokia tos vienatvės ir buvimo tolumoje kaina? Karti ir žiauri. Kaip anapus ribos. Ir kasečių su įrašais.
- Jeigu tau tikrai nesvarbu, - sukryžiavo rankas priešais save, -kodėl paklausei? Tas žmogiškas smalsumas ir perdėtas orumas, - pridūrė sakinį šiek tiek tylesniu balsu.
- Tiesiai šviesiai? Esi geriausiu atveju ketvirtasis asmuo su kuriuo šiais metais kalbuosi. Keista galvoti, kad prieš metus plepėdavau be perstojo.
Atsakiau į klausimą? Ką? Bethany kilstelėjo antakius bandydama viską suprasti. Deja, nors tau ir atrodo, kad mano manymu čia pilna kvailių, klysti. Nors ir nebendrauju su visais pažįstamais, kaip norėčiau, bet tikrai negalėčiau jų vadinti idiotais.
- Iš savo bendravimo praktikos žinau, kad yra ir tų, kuriuos vadinčiau visai nieko, - vėl pažvelgė į jį, kažkas privertė taip pasielgti, - bet žinau, kad jie visi rado kitų, geresnių, su kuriais bendrauja. Bet tuo nesiskundžiu.
Mergaičiukė nuleido rankas ant suknelės klosčių. Ji jautė susipynusias grandinėles, jeigu bent dar vieną kartą būtų persipynusios, imtų veržti kaklą. Bet jokia rizika jai netrukdė.

[Adelė Ginger]

Prasidėjus atostogoms Hogvartse, po visų egzaminų Adelė jau buvo susikrovusi daiktus ir išsiruošusi važiuoti namo, tačiau šiai buvo atsiųstas laiškas, jog merginos tėvai išvyksta atostogoms be jos ir ji šias atostogas praleis čia, Hogvartse. Šviesiaplaukė tik suplėšė laišką ir įmetė į ugnį, kuri tuomet degė židinyje, Varno Nago kambaryje. Tiesą pasakius, ji nieko kito ir nesitikėjo. Pastaruoju metu jos tėvai visuomet savo darbe imdami atostogas ją prirašo ant dokumentų vien tam, kad galėtų ilgiau pailsėti, mat tiems, kurie turi vaikus leidžiama pasiimti savaite daugiau laisvų dienų. Užknisa, jog ši gnomė yra tik taip reikalinga savo šeimai.
Blondinukė per pastarąjį mėnesį nusirėžė plaukus iki pečių ir šiek tiek juos nusibalino, jai visada patiko labai šviesūs plaukai, kurie atrodydavo kaip balti. Jau kiek laiko praėjo, o niekas net nepastebėjo šių pasikeitimų Adelėje, bet nieko, tai jai buvo suprantama, juk su niekuo beveik nebendravo.
Šiuo metu jaunuolė buvo pakeliui į muzikos instrumentų salę, mat labai norėjo išsilieti grodama pianinu ar smuiku. Smuiku, tiesą pasakius, ji galėjo groti ir mergaičių kambaryje, miegamajame, tačiau viena styga nutrūkusi, o atsarginių neturi, todėl teko eiti čia, į salę, kurioje beveik visada būdavo tuščia. Juodų sportbačių raišteliai buvo visiškai atsirišę, o baltos, plačios, trikotažinės kelnės buvo kiek išsitepusios nuo žemės kylančių dulkių, tačiau Adelei buvo nė motais, jos antakiai buvo suraukti, o akys tiesiog atrodė, jog nužudys kiekvieną, kuris prisiartins prie merginos. Priėjus instrumentų salę, mergina lėtai įėjo vidun ir nusišypsojo, atlaisvino savo antakius. Patalpa, pripildyta muzikos instrumentų, buvo tuščia, todėl vos pamačiusi kampe esantį smuiką, jį pagriebė ir ėmė groti tai, kas šaudavo varniukei į galvą. Tikiuosi, šiandien nuotaikos jau niekas nesugadins...

[Sara Nikolė Keyes]

Po tų mokslo metų, kai mokė žiobarotyros Sara jautėsi kvailai laiminga. Mokyti vaikus buvo įspūdinga patirtis, kurios moteris tikrai nepamirš. Na, o dabar ji net nežinojo, ką veikti toliau. Nikolė nemanė eiti į Magijos Ministeriją. Negalvojo, kad ten pritaps. Vieninteliai dalykai, kuriuos sekėsi Sarai atlikti buvo profesoriavimas ir mokymasis. Nors nesisekė puikiai, tačiau vis dėl to ji patenkinta savo rezultatais. Šį kartą moteris apsilankė Hogvartse dėl noro vėl pabūti mokyklos atmosferoje, tarp lakstančių mokinių.
Moteris jau nebežinojo, kiek kartų lėkė šiais koridoriais. Štai dabar ji ir vėl ėjo koridorių eilėmis ir ieškojo muzikos instrumentų salės, kurioje kadaise susitarė susitikti su Adele. Dvidešimt vienerių moteris su maža kruopelyte vilties tikėjosi, kad varnanagė bus ten. Radusi muzikos instrumentų salės duris, nieko nelaukusi jas atvėrė.
- Netrukdau? - tarė pertraukdama griežimą smuiku. - Nieko prieš, jei pabūsiu čia? - pasiteiravo ir laukė atsakymo, tikėdamasi teigiamo.

[Adelė Ginger]

Trumpaplaukė, išgirdusi, jog kažkas pravėrė duris, sukluso, bet groti nenustojo. Jos šviesias akis pasiekė mėlynplaukė buvusi profesorė. Sara. Adelė šyptelėjo prisiminusi, jog kažkada buvo susitarusi su šia moterimi susitikti čia, instrumentų salėje. Ji nuleido savo rankas ir padėjo smuiką ant kėdės, jos veidą papuošė šypseną, o akyse matėsi, jog ši mąstė.
- Nieko prieš,- tarė varniukė.- Kokie vėjai tave čia atpūtė? Galvojau, kad jau išvykai kur nors toli,- gūžtelėjo pečiais.
Ši prisėdo ant kėdės, kuri buvo šalia pianino ir atvėrusi jį, nuvalė nuo klavišų dulkes, rankas patrynė į kelnes ir lengvai paspaudė kelis baltus, kelis juodus klavišus. O tada pasigirdo nuostabioji 'Mėnesienos sonata'. Praėjo tikrai daugiau nei dešimt minučių kol kūrinys buvo baigtas.
- Tai Liudviko van Bethoveno 'Mėnesienos sonata' apie kurią kažkada pasakojau pamokoje,- nusišypsojo Adelė.

[Lisette la Claire]

     Paskutinė šios dienos pamoka baigėsi maždaug prieš dešimtį minučių. Lisetė ne itin skubėdama, tačiau ir ne vėžlio greičiu, sliūkino į muzikos instrumentų salę, kurioje, regis, turėjo susitikti su Morgana. Per herbologijos pamoką įbruko raštelį su pakvietimui tiesiai bendrakoledžei į ranką, atrodė, jog norėjo pasikalbėti apie kažką svarbaus. Tiesa, rausvaplaukė labai ir nespėliojo, juk nei Morganos mintys, nei jos keliai niekam nebuvo žinomi.
     Vargais negalais užlipusi į šeštą aukštą, rausvaplaukė pasuko į siauresnį koridoriuką, vedantį į muzikos instrumentų salę. Jos juoda mantija su Klastūnyno simbolika ties širdimi vilkosi dulkėtu grindiniu, o iš po jos, kaskart žengus žingsnį, šmėstelėdavo mėtinės spalvos pūkuotos, minkštos ir itin švelnios kojinės - ne taip patogu kaip basai, tačiau tūkstantį kartų geriau už batus.
     Įžengusi į nedidelę apvalią salę, Klastūnyno globotinė mėlynomis akimis ėmė ieškoti Morganos, tačiau šios neaptikus, sėdo prie vieno iš pianinų ir rodomuoju pirštu sugrojo gamą.

[Morgana Buterfield]

  Ji kiek jaudinosi. Nors, jei atvirai Morgana mirė iš jaudulio. Pirmą kartą ugniaplaukė bijojo, bet ne kokios nors jėgos, o jausmų ir žodžių, kuriuos ji taip atvirai mėgo reikšti. Lėtai ir pasiklydusi mintyse garbanė slinko link instrumentų klasės, kas minutę save keikdama, kokio velnio, susitikimo vietą pasirinko taip aukštai. Nežinia kiek kartų ji dar galvojo apie galimybę apsisukti ir taip niekada nepasiekti instrumentų salės, bei susitikimo su Lisette. Klastuolė galvojo apie visus įmanomus atsiprašymus, kodėl ten taip ir nepasirodė, tačiau visi atrodė per daug lėkšti ar netikroviški. 
  Sustojusi dulkėtame koridoriuje, prie instrumentų salės durų Morgana įkvėpė, išsitiesė ir tada vėl susikūprino. Pasisuko link išėjimo, o tada vėl atsisuko į duris. Beviltiškai pavartė akis ir caktelėjo liežuviu. Ji vis dar abejojo ar verta eiti ir priešais save pamatyti rožinių plaukų savininkę. Taigi vienaip ar kitaip tik po ilgo laiko ji pagaliau ir vėl būtų viena, ir tik su Lisette. Po to įvykio sandėliuke, tarp merginų atsirado keista tuštuma, daugiau jokių bendrų pomėgių ar kalbų. Tik nejaukus jausmas, kurį bent Morgana bandė užpildyti kitais draugais.
   Išgirdusi pianino skambesį garbanė kiek atsipalaidavo. Giliai įkvėpė, nutaisė kuo lengvabūdiškesnę šypseną ir su trenksmu įėjo į instrumentų salę.
- Labas,- atsainiai pasakė ir nulėkė prie klasikinės gitaros. Kaip seniai ją laikė rankose.

[Lisette la Claire]

     Kai dar gyveno Prancūzijoje, Lisetė dažnai grodavo pianinu, prie jo praleisdavo daugiau nei pusę žiemos vakarų, kai siausti lauke jau būdavo kiek per šalta. Deja, namuose Londone vietos pianinui nebuvo, tad mergaitė visai apleido savo hobį, o šiuo metu mažai ką prisiminė. Žinoma, jei tik skirtų kiek daugiau laiko, būtų nesunku vėl pramokti.
     Rausvaplaukei į grojimą įkišus ir antrą ranką, pro duris įsiveržė raudonplaukis vėjas. Žinoma, juk čia nebūtų Morgana, jei gražiai, kaip normalus žmogus, atidarytų duris...
-Sveika,- nustojusi skambinti pianinu, šešiolikmetė šyptelėjo ir melsvomis akimis nusekė bendrakoledžę, einančią klasikinės gitaros link.- Groji?- Lisetė patogiau įsitaisė ir padėjo rankas ant kėdės atlošo.- Klausyk, gal netempkim į naktį ir eikim tiesiai prie reikalo?- Klastūnyno globotinės laukė krūva namų darbų, o dar norėjo pabūti su Natuku, tik Morganai to nesakė, mat prancūzaitei kartais atrodė, jog draugei būna nejauku ar dar kažkas, kai minimas šeštakursės vaikinas.
 

[Morgana Buterfield]

  Morgana nelabai drįso pakelti savo akių ir pažiūrėti į Lisette'ę, tačiau nugalėjusi visus jausmus ji vis tiek į ją pažiūrėjo ir kiek tik galėjo įstengti, nustatė ganėtinai piktą žvilgsnį.
- Groju, nežinojai?- kuo atsainiau paklausė ir perbraukė per stygas.
  Garsas buvo nuostabus. Ji taip seniai laikė gitarą rankose ir dar seniau ja grojo, todėl užtildžiusi Lisette'ę, kuri norėjo pakalbėti, dėl ko Morgana ją pasikvietė čia, užgrojo vieną iš mėgstamesnių dainų. Ją ji buvo girdėjusi per romantinius žiobarų filmus ir nors retai tokio žanro muzikos klausosi, tačiau ta daina kažkuo ją užkabino. Tai buvo prancūzų dainininkės Edith Piaf „La vie en rose“.
  Užgrojusi pirmus akordus mergina neužilgo pradėjo ir dainuoti, kaip nekeista, bet Morgana angliškosios versijos šitos dainos mokėjo, tik prancūzišką, o ta žinia, kad prancūzų kalbos ji nelabai moka, stebino.
 -Il me dit des mots d'amour
Des mots de tous les jours
Et ça me fait quelque chose
Il est entré dans mon cœur
Une part de bonheur
Dont je connais la cause
C'est toi pour moi, moi pour toi dans la vie
Il me l'a dit, l'a juré pour la vie
Et dès que je t'aperçois
Alors je sens dans moi
Mon cœur qui bat
La la, la la, la la
La la, la la, ah la
La la la la

  Sugrojusi paskutinius akordus ir išdainavusi paskutines natas Morgana pasisuko į Lisette'ę. Jos rankos ir apatinė lūpa kiek drebėjo. Jeigu ji pati žinotų, kas dėjosi jos viduje tą akimirką, Morgana vis tiek nebūtų galėjusi to nei apsakyti žodžiais, nei parodyti veiksmais.
- Na...- ji pradėjo tyliu, ir visiškai jai nebūdingu balsu.- Atsimeni, kai mes išgėrėm to priešnuodžio meilės eliksyrui?- „O varge, na ir kvaila tu, kaip ji tai užmirš?“- Morgana pati save iškeikė, tačiau ir toliau tęsė,- Tai, uh... žinau, kad neturėčiau tau nieko jausti, o ypač, kai tu dabar su Natanieliu ir panašiai, tačiau tu man patinki Lis, ir tai ne tik draugiški jausmai tau, bet kažkas daugiau..

[Lisette la Claire]

-Kaip galėjau žinoti, jei niekada nesakei ir niekada negrojai šalia manęs?- užvertė mėlynas dideles akis į viršų ir padėjo smakrą ant rankų, vis dar ramiai sau gulinčių ant kėdės atlošo.- Tai... gal jau pradėsi?- vos Lisetei spėjus paklausti klausimo, Morgana pirštais perbraukė per gitaros stygas ir uždainavo. Prancūziškai..?- suraukė antakius, įdėmiai stebėdama raudonplaukę. Rausvaplaukė mintyse dainavo kartu su drauge. Kaip nedainuos, juk nerasi pasaulyje žmogaus, kilusio iš Prancūzijos, kuris nežinotų Edith Piaf ir, ko gero, žymiausio jos kūrinio „La vie en rose“. Klastūnyno globotinė itin prijautė šiai dainai, juk ši - apie rožinį gyvenimą, o ir pati šešiolikmetė, kad nebūtinai visada yra gerai, neretai į pasaulį žvelgė, kaip sakoma, pro rožinius akinius.
    Morganai nustojus groti, gyvatėlė pažvelgė į ją tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: „Na, tai apie ką norėjai pasikalbėti?“
-Kaip galėčiau pamiršti,- Lisetė kiek suglumo, mat tikrai nesitikėjo tokios pokalbio temos. Gal todėl, kad pati apie tai jau seniausiai nebegalvoja, ypač po to, kai jos gyvenime Natanielis atsirado nebe kaip tiesiog draugas.
-Eee...- mėlynos šešiolikmetės akys išsiplėtė,- nė nežinau, uh, ką tau pasakyti,- rausvaplaukės veidas iškaito. Ji nebežinojo, ar galės į Morganą žiūrėti taip, kaip žiūrėjo iki šiol.- Nesupyk, prašau, bet, eee, tikiuosi, kad supranti, jog, na, mane kaip ir traukia berniukai, o aš dabar su Natu ir tai tiesiog neįmanoma,- paskutinę sakinio dalį išbėrė it kokia greitakalbe.

[Morgana Buterfield]

 Morgana susiraukė išgirdusi Lisette'ės atsakymą. Na taip, kaip ji galėjo tikėtis, kad ji jai kažką jaus? Taigi Morgana yra beširdė kalė, nesiklausanti kitų nuomonės, visada visus pajuokianti ir užsidariusi. Gal charakteris ir nepamaišytų kam nors, tačiau ir jos pati išvaizda visus atgraso. Amžinai susivėlę plaukai, abejotina ar kas nors nustebtų, jei šiuos iššukavus rastum varnų lizdą, visada susiraukusi, išblyškusi ir dar visa strazdanota! Ji tikrai niekam nepatiktų ir nepatinka.
  Ugniaplaukė suraukė nosį, pažvelgė į sieną už Lisette'ės. Jos žalios, katės akys staiga tarytum atšalo. Ji kietai sučiaupusi lūpas pažvelgė į Lisette'ę, išspaudė menką šypseną ir padėjusi gitarą atsistojo. Abejojo ar dar kada nors galės pažvelgti į rožinių plaukų savininkę be gėdos kitokio jausmo. Nors, keista, tačiau ji kažkaip atšalo. Nejautė nei pykčio, nei jaudulio. Nieko. Buvo kažkokia... tuščia.
  Akimirką ar dvi tiesiog stovėjo prieš simpatiją ir tada lyg pati sau linktelėjusi apsisuko ir nuėjo. Nenorėjo daugiau nieko matyti. Tiesiog norėjo pabūti viena, su savimi, tuštuma, bei šalčiu užėmusiu jos visą kūną.
- Taip, žinoma.- ji sumurmėjo.- Iki susimatymo.- garsiai pasakė nė neatsisukdama į draugę ir išėjo iš muzikos instrumentų salės gražiai uždarydama duris.

[Lisette la Claire]

     Lisetė stebėjo kiekvieną ugniaplaukės veido linkį, kiekvieną išraiškos pakitimą su šiokia tokia baime. Turbūt visame Hogvartse nebuvo labiau nenuspėjamo žmogaus už Morganą. Vieną akimirką ji gali būti rami, švelni, jautri, o kitą - visus instrumentus, buvusius salėje, susinervinusi išmesti pro langą. Tačiau Klastūnyno globotinė jokiais būdais negalėtų pasakyti, jog nemyli bendrakoledžės. Myli... myli labai stipriai (kaip nemylėsi, kai, galima sakyti, augo kartu ir tobulėjo kartu visus šešerius metus), tik gal ne visai taip, kaip norėtų ji.
     Prancūzaitė laukė, kol raudonplaukė ką nors atsakys. Skaudėjo širdelę rausvaplaukei, kad galbūt įskaudino draugę, bet juk visiems tobula ji būti negali? Kas, jei Morgana nori būti su Lis, tačiau koks nors Kristoferis tam prieštarauja? Ir kurio gi draugo, o draugai abu juk vienodi, jai klausyti? Temperamentingoji gyvatė neatsakė nieko, tik atsisveikino ir dingo už durų. Gal taip ir geriau? Kažin, ar Lisetė dabar norėtų veltis į kalbas apie jausmus. Ko gero, nelabai turėtų ką ir pasakyti...
     Dar kurį laiką pagrojusi pianinu, šešiolikmetė klastūnė grįžo į mergaičių miegamąjį.

[Clementine Martes]

  Tylią naktį, kai jau mokinius aptiko miego karalystė apart nuo Clementinės, Hogvartsas buvo tuščias ir ramus. Nebėra koridoriuose tiek daug mokinių, koridorių klasės yra ištuštėjusios, o ir pilies požemiai buvo keistai tylūs. Bet grįžtant prie Clementinės, šioji turėjo nemigą. Šiai vis voliotis lovoje jau buvo ne tik nuobodu, bet ją tai ir vargino. Kitaip tariant, ši pavargo ilsėtis.
  Kiek sportiško kūno sudėjimo figūrai lipant laiptais viršun, ši net iš tolumos išgirdo muzikos instrumento grojimą. Ji trumpam sustojo ir pabandė įsiklausyti į garsą. Ir klausant tą melodiją, mergaitė šiurpiai nusišypsojo ir nuskubėjo sekti garso skleidimo vietą, kuris ją privedė prie šeštojo koridoriaus aukšto. Muzikos instrumento melodija buvo vis garsesnė ir garsesnė, ir štai, klastuolė aptiko didžiąją salę. Pro mažą durų tarpą, Clem su akies kampučiu pradėjo ieškoti vėlyvųjų muzikantą. O jį pastebėjusi, Martes įėjo į salę ir po savęs ji užrakino duris su vienu burtažodžiu, na, dėl viso pikto. Salėje jau būnant, mergaitė atpažino ir melodiją. Iš galo priėjus prie, berods, berniuko, Ameli pradėjo entuziastiškai jam ploti.

[Niles Jasper Radirger]

Nilas ir vėl nemiegojo. Jis žinojo, kaip tai atsilieps kitą dieną pamokų metu, tačiau tai bus tik rytoj. Nakties tyla jį ramino, bet pačiam reikėjo šiokio tokio prasiblaškymo.
Instrumentų salę Džesperas žinojo, porą kartų slinko pro šalį, o durų plyšys truputi atverdavo tą instrumentinį pasaulį.
Berniukas sėdėjo priešais pianiną ir pirštais švelniai spaudė klavišus. Akimis atidžiai stebėjo pirštus, kurie ėmė pintis. Keletą kartų suklydęs vaikis grojo toliau. Vylėsi, jog melodija neprikvies naktibaldas gaudžiusių suaugusių burtininkų ir kitų pilies darbuotojų. Jis buvo taip įsisvajojęs pirštų dėliojime, melodijos tikslume ir pianino garsuose, kad išgirdęs plojimų pliūpsnį, kurie anaiptol nebuvo tylūs, net pašoko nuo kėdės. Pirštai ėmė dar labiau drebėti, o nutaisęs nuotykių ieškotojo, linksmo berniuko miną atsisuko atgalios ir kilstelėjo antakius. Tamsoje nebuvo tikras, kas pas jį užklydo, bet spėjo, jog tai kažkokia mergaitė.

[Clementine Martes]

  Clementine dar kartą nusišypsojo, bet dabar jau kai ji pamatė to berniuko veidą. Nors jis ir atrodė jaunesnis, bet didelio skirtumo tarp amžiaus Martes nematė.
 Aj, tiek to.
  Klastūnyno globotinė nepatogiai atsirėmė į pianiną ir stebėjo jaunuolį, it skenuodamas jį. O jam pažiūrėjus į akis, šioji it kokia pamaiva padarė nekaltą veiduką.
 - Oj, ar aš nepatrukdžiau? - Vadinti nekaltą Amelijai buvo lengvų lengviausia.
 Klastuolė viduje kiek susinervino dėl savo nepatogios pozos, tad šioji pasiėmė netoli esančią kėdę ir štai, ji prisėdo šalia bruneto.
 - Na ir ką čia groji? - Su pirštu paspaudė vieną pianino klavišą. - Gal ir mane norėtum pamokyti? - Pernelyg įkyriai paklausė.
  Blondinei netgi nebuvo gėda taip kvailai elgtis. Vaidinti tokią kvailutę ji galėtų, kad ir kiekvieną dieną. O čia ji bent ir pasilinksmins, o gal dar ir gaus tai ką nori.
  Šiems žvilgsniams sutikus, Clem šyptelėjo ir mintyse vis galvojo ką dar ji galėtu pasakyti. Bet visgi atsiradus žodžių trūkumui, škotė tada tik prisilietė prie jo rankos.

[Niles Jasper Radirger]

Pianistas jis buvo pusėtinas. Pats darė daugybę klaidų grodamas iš galvos - Nilui tikrai trūko natų, užrašytų ant popieriaus lapų. Berniukui atrodė keista, kaip tokia mergaitė, net nežinodama jovardo ar kaip atrodo (per tamsą pats nelabai ką įžvelgė, tad garantavo, jog ryt dieną net neatskirs šios mergaitės minioje), galėjo šitaip laisvai jaustis. Nemaloni darėsi dar tada, kai nepažįstamoji skenavo jį stovėdama šalimais. Spoksodamas į pianiną, sugebėjo išgyventi. Vėliau viskas pasidarė dar nejaukiau. Reimersas pražioplino pirmą kvailai nuskambėjusį klausimą. Turbūt neišgirdo, kai mąstė, ar ryt bus labai sunki diena.
- Eeeee,- nutęsė jai spustelėjus vieną klavišą, - khe khem,- atsikrenkštė,- pats darau baisybę klaidų grodamas, tad iš manęs itin prastas mokytojas.
Nilas nesusilaikė bei žvilgsniu nuklydo iki šalia atsisėdusios kvailelės. Net nepastebėjo, o ir žvilgsniai susitiko. Viskas, jo nuomone, darėsi tik dar blogiau. Finalui, tarsi saldžiam desertui, ta mergiotė prisilietė prie berniuko rankos. Vos nepašiurpęs, jis iškart ją patraukė šalin.