[Davina von Sjuard]

Įprastai maloni ir jauki tyla, keistai slėgė. Bandė prispausti prie šaltos, retai kada batų padais paliečiamos žemės. Atrodė, jog pasiekus grindis, atsistoti nepavyks.
Leidusi paskutiniams žodžiams lėtai nuvinguriuoti muzikos instrumentų salės paviršiumi, Davina atidžiai žvilgtelėjo į keleriais metais jaunesnę merginą.
Skausmas.
Neapykanta.
Nuovargis.
Liūdesys.
Daugybę skirtingų jausmų, tarsi audringa jūra, nerimo mėlynose varnės akyse. Įsisiautėjusi jūra neketino nurimti. Kažkur viduje tūnanti įsisenėjusi neapykanta ją tik kurstė.
-Tai, ką tau teko išgyventi, liko praeityje. Visa tai nebegali daugiau tavęs sužeisti, privalai pamiršti tą neapykantą ir skausmą,-švelnus šviesiaplaukės balsas vos po kelių akimirkų išnyko užleisdamas vietą ramybei.
Slegianti tyla ir vėl apgobė Varno Nago globotines, švelniai apglėbdama nematoma skraiste.
Persibraukusi ranka per ilgus, šviesius plaukus, slepiančius nugarą, Davina trumpam užmerkė dangaus melsvumo akis.
Salės vaizdą, prie sienos prisispaudusią varniukę ir tylinčius instrumentus akimirksniu pakeitė juoda tamsa.
Beribė ir bekraštė.
Leisti tamsai pasiglemžti pasąmonę, atrodė, lengviausia. Slegiančios problemos ir rūpesčiai išgaro. Lygiai taip pat, kai šalia atsidurdavo smaragdinių akių savininkas. Švilpis, kiekvieną kartą priversdavęs merginos širdį plakti pašėlusiu greičiu, o veide atsirasti žavią šypseną.
Sugrįžti iš malonios tamsos ir paskęsti salėje karaliaujančioje tyloje, privertė neapykantos perverti Adelės žodžiai. Atmerkusi dangaus melsvumo akis, mergina kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į jaunesnės varniukės rankoje gniaužiamą bandaną. Įniršis ir neapykanta, skirta nekenčiamam šviesiaplaukės žmogui, privertė krūptelėti.
Penkiolikmetę persekiojantis skausmas ir pyktis, skyrė abi merginas. Priešingai nei prie sienos sėdinti mėlynakė, žavioji anglė nieko panašaus nejautė nė vienam gyvam padarui.
Vampyrai, kurie visai neseniai kėsinosi atimti Davinos gyvybę, žmonės, išžudę jaunosios ispanės šeimą, ir vyras, pagrobęs Klarą, gyveno neslegiami mėlynakės neapykantos. Tarsi ši nė neegzistuotų merginos viduje.
-Kas jis?-tyliai paklaususi, septyniolikmetė lėtai kilstelėjo galvą.

[Adelė Ginger]

  Užsimerkusi Adelė matė pievą. Tuščią pievą. Ji jautė vėjelį, kuris švelniai glostė jos skruostus ir kedeno netvarkingai nurėžtus plaukus. O tada vėl atsimerkė ir atsirado realybėje. Pamiršti? Tai varnei buvo per daug sunku. Ji dažnai viską užmiršdavo, bet, atrodo, šįkart tai buvo išimtis.
- Būdama dvylikos buvau palikta tėvų. Net nežinau kaip. Jie nustojo man siųsti laiškus, gimtadienio sveikinimus. Netgi neparašydavo, kad laukia sugrįžtant namo atostogoms. Šlykščiausia iš jų pusės buvo tai, kad jie atsiuntė man tą klykiantį voką ir turėjau klausytis kaip mama man aiškina, kad darau jai gėda, jog nelankau pamokų, išeinu iš pilies neleistinu laiku, na, žodžiu, dėl visų tų nesąmonių, maištavimų. Po to iš jos nieko negirdėjau. Labiausiai liūdna ir pikta dėl to, kad tėtis mane užmiršo. Jis niekada nebūtų to padaręs, jis visada man žadėjo likti su manimi,- Adelė sukinėjo savo žiedą, kuris buvo padovanotas jos tėčio.
  Šįkart merginos akyse nepasirodė naujos ašaros, jau nieko nebebuvo, tik tuščias žvilgsnis į kažkur, atrodė, jog mergina žvelgia į Daviną, tačiau ją kiaurai permato ir žvilgsnis kažkur toliau. Toliau nei ši salė, nei ši pilis, nei šis pasaulis, visata. Mėlynakė suposi jausmų jūroje, gal tiksliau būtų sakyti, kad ši skandinosi joje. Akyse vėl šmėstelėjo vaikino, kurį kažkada mylėjo šešėlis ir Adelė staigiai atsistojo. Lūpos virpėjo lyg norėdamos prisišaukti vaikiną, tačiau greitai varnės mintys vėl atsidūrė salėje.
- Jis kas? Jis nuostabus, aš linkiu jam viso, kas geriausia jam ir dabartinei jo meilei, tiesiog, aš patyriau tokį smūgį, kad pradėjau jo nekęsti, nesuprantu pati kaip. Nesuprantu.
  Vaikinas, dėl kurio Adelė anksčiau buvo pametusi galvą buvo ne kas kitas, o švilpis.
- Keitas Kolinsas.

[Davina von Sjuard]

Rausvos lūpos, prigludusios viena šalia kitos, neištarė nė žodžio. Leido liūdniems Adelės žodžiams tyliai vingiuoti muzikos instrumentų salės paviršiumi.
Klausyti liūdnos šviesiaplaukės istorijos, buvo per sunku. Atrodė, jog neištvėrusi mėlynakė apsisuks ir palikusi čia tylinčius instrumentus ir tylą pertraukiančią jaunesnią varnę, pasileis bėgte kiemo link.
Prabėgę visi septyniolika metų merginos gyvenime, leido džiaugtis brangių žmonių meile, šiluma, draugyste ir artumu. Žavioji ispanė visuomet žinojo, jog Londone likę tėvai jos laukia. Net žinodami, kokius sprendimus jų dukra priima, jie visuomet palaikydavo ją. Apgaubdavo meile ir rūpesčiu. Nelankytos pamokos ir taisyklių laužymas virsdavo tik linksma tema, kuria Davina kartu su ją auginančiais žmonėmis kalbėdavo iki išnaktų. Mergina turėjo viską apie ką kiti tik svajodavo. Regis, mylintys tėvai Hogvatrse buvo retas atvejis.
Įsivaizduoti, kaip žmogus, kurį visą šį laiką palaikė ir drąsino, atstumia, varnė nepajėgė. Tačiau suprasti, kokį skausmą teko išgyventi jūros mėlynumo akių savininkei, buvo nesunku. Egzistavęs pasaulis turėjo subyrėti į šipulius, o vėliau suklijuotas iš šukių.
-Žinau, kaip sunku pamiršti tai, kas tave įskaudino ar sužeidė, tačiau atsivėrusi žaizda kelia tik dar didesnį skausmą. Leisk jai užgyti, tu ne viena,-nežymus šyptelėjimas, skirtas padrąsinti šviesiaplaukę.
Adelei pakilus nuo žemės, Davina pasekė šios pavyzdžiu išsitiesdama visu ūgiu. Už nugaros krentantys plaukai švelniai susiūbavo nuo staigaus judesio. Persibraukusi ranka per šiuos, mėlynakė kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į Adelę. Salėje skambantys žodžiai, prikaustė žaviosios lankininkės dėmesį.
-Kas nuti...-nepabaigtas klausimas atsimušė į salės sienas, o prasivėrusios rausvos lūpos taip ir liko. Keitas Kolinsas. Galvoje aidintis balsas vis kartojo puikiai pažįstamą vardą.
Ant žemės tvirtai laikiusios kojos keistai susipynė ir tik paskutinę akimirką spėjusi sureaguoti, Davina išsilaikė neparkritusi. Ramiai krūtinėje plakančią širdį pervėrė aštrūs durklo ašmenys.
Jis ne toks...
Jis ją įskaudino. Sužeidė.
Ne, Keitas nebūtų taip pasielgęs...
Bet pasielgė.
Jis ne toks...
Galvoje aidintys balsai, prieštaraujantys vienas kitam, ėmė vesti iš proto. Atrodė, jog dar kelios akimirkos ir šie ims skambėti ne tik merginos galvoje.
Tu žinai, kad jis mergišius.
Tai ne priežastis...
Gini, nes myli.
Žodžiai, po kurių dangaus melsvumo akių žvilgsnis nuslydo į žiedą, puošiantį dešinės rankos pirštą. Mažas, sidabrinis žiedelis puikavosi saulės šviestuvų skleidžiamoje šviesoje.
Jis ne toks...
Vos matomai papurčiusi galvą ir pagaliau nutraukusi galvoje vykstantį balsų karą, Davina žvilgtelėjo į Adelę. Spėjimas, jog jaunesnioji varnė nežino, kas sieja žavųjį švilpį ir priešais ją stovinčią septyniolikmetę, teisingas. Antraip šviesiaplaukė nė nebūtų pasakojusi visko, ką jai teko išgyventi.
-Adele...

[Adelė Ginger]

  Keistai sumėtyta Davina sukėlė Adelei kažkokį įtarimą, keistą jausmą, tačiau labai to nesureikšmino liko toliau savo mintyse. Kolinsų berniukas, koks jau berniukas, tikras vaikinas nebuvo blogas, jis buvo geros širdies, bent visada taip manė ir iki šiol mano varnė. Atrodė, kad prabilus apie Keitą dingo ir visa neapykanta jam. Varnė per ilgai tylėjo, per ilgai laikė viską savyje, kad pradėjo nekęsti aplinkinio pasaulio, visko, kas ją supa.
- Žinai, šiaip, jis geras vaikinas,- prabilo Adelė.- Su juo praleidau tą trumpą, nuostabų laiką, po ilgo laiko jis sugebėjo mano veide įžiebti šypseną. Ir,- Ginger sekundei užtilo.- Aš jį myliu iki šiol, bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad tik kaip brolį, kurio netekau būdama dar visai kūdikis. Žinai, man dažnai trūksta meilės ir šilumos iš artimųjų, kurių nelabai ir turiu,- skausmingai nusijuokė.- Tuo metu Keitas tiesiog atstojo man artimą, bet kažkaip vėliau jo nebesutikau. Niršau, pykau ir neapkenčiau jo vien dėl to, kad pati per savo kvailą galvą nepaklausiau jo kodėl mes nebebendraujame,- atsiduso.- Nors manau, atsakymas aiškus, aš pati atstūminėjau žmones nuo savęs.
  Jūros mėlynumo akis užkabino Davinos žiedas, atrodo, sidabrinis, kuris puikavosi ant jos dailaus piršto. Labai žaviai puošė šią merginą.
- Tau tinka,- tarė.- Šis žiedas,- pridūrė Adelė.- Ar jį tau padovanojo tėvai ar vaikinas? Išvis turi jau savo išrinktąjį?- nusišypsojo ta nuoširdžia, tikra šypsena.

[Davina von Sjuard]

Keitas Kolinsas
Puikiai pažįstamas vardas, vis dar aidintis galvoje, neleido pamiršti neseniai ištartų Adelės žodžių. Patikėti, jog vaikinas, kuris nuolat priversdavo žaviąją lankininke šypsotis, galėjo įskaudinti keleriais metais jaunesnę varnę, neįmanoma.
Turi būti paaiškinimas...
Dangaus melsvumo akims žvelgiant į merginos rankoje laikomą bandaną, atmintyje iškilo laikas, praleistas su smaragdinių akių savininku.
Pirmas susitikimas, kai nespėjusi laiku kilstelėti galvos, Davina atsitrenkė į švilpį. Vėliau sekęs pokalbis, kuris, regis, ir buvo naujų jausmų pradininkas. Bučinys, leidęs suprasti savo tikruosius jausmus. Klausimas, išmušęs iš pusiausvyros ir sutikimas. Pažadas būti ištikimiems savo jausmams ir vienas kitam.
Beklaidžiojant tarp prisiminimų, sukėlusių nežymų šypsnį septyniolikmetės veide, salės paviršiumi nusirito tylus Adelės balsas, privertęs suklusti.
Žodžiai, skambantys visai šalia, atrodė tarsi durklai, kiekvieną akimirką smingantys į merginos krūtinę, bandantys pasiekti ramiai plakančią širdį. Kaltė, jog dėl jaunosios ispanės Adelė liko įskaudinta, ėmė griaužti iš vidaus. Galbūt jei nebūtų pasipainiojusi Keitui tą dieną po kojomis, šviesiaplaukė dabar būtų laiminga su juo? Šypsotųsi lygiai taip pat, kaip ir žavioji lankininkė, smaragdinių akių savininkui atsidūrus šalia.
Nebebendraujat dėl manęs...
Atsakymas, nuskambėjęs galvoje, liko garsiai neištartas. Praverti rausvas lūpas ir atsakyti į Adelės žodžius, atrodė per daug sunku. Tarsi visą šį laiką šypsojusios lūpos būtų suklijuotos.
Jis pasirinko tave savo noru...
Juk leidai jam persigalvoti...Suteikei šansą atsiimti žiedą ir įteikti jį kitai...
Ir vis tiek jis pasirinko tave...
Gilus įkvėpimas ir trumpam užmerktos akys, privertė nurimti viduje šėlstančius jausmus. Užliejusi ramybė leido kiek lengviau atsikvėpti ir atpalaiduoti kūną. Deja, vos kelioms akimirkoms.
Puikiai vilkolakės klausai sugavus Adelės žodžius, Davina krūptelėjo. Dangaus melsvumo akys lėtai atsimerkė ir vėl nuklysdamos į Keito dovanotą žiedą. Žiedą, į kurį taip pat žvelgė šviesiaplaukė.
-Dėkui...-šyptelėjo leisdama žvilgsniui klaidžioti sidabriniu žiedeliu, besipuikuojančiu ant piršto.
Kelias akimirkas tylėjusi, Davina kilstelėjo galvą pažvelgdama į jaunesniąją varniukę.
-Vaikinas...-tylus žaviosios lankininkės balsas nubangavo salės paviršiumi nematomomis rankomis paliesdamas visus joje esančius instrumentus.

[Adelė Ginger]

- Norėčiau su juo dar kada pakalbėti, tiesiog, paprastai, kaip su draugu, broliu,- nusišypsojo Adelė.
  Paraudusios nuo verkimo akys stebėjo Daviną, atrodė, kažkas jai nedavė ramybės, tačiau Adelė tuo nebuvo įsitikinusi. Ji jau visai nepažinojo žmonių, tik kartais dar pajusdavo kokia aura nuo jų sklinda.
- Pasakyk, paleisk, kodėl staiga tu tokia? Kodėl vos ištarus man jo vardą tu pasikeitei? Kur tu?
  Blondinė stipriai apglėbė vyresniąją merginą ir kiek pasiekė perbraukė per jos plaukus. Kodėl jaučiuosi lyg būčiau su seserimi?Atsitraukusi nuo merginos Adelė prisėdo prie fortepijono ir greitai sugrojo Vivaldžio Pavasarį. O tada atsidususi užsimerkė. Rodės, ši suprato kas vyksta.
- Tai jis, tas vaikinas,- tyliai prabilo.- Aš teisi?- su kibirkštėle akyse pažvelgė į Daviną.
  Varnė su džiaugsmo ašaromis akyse atsistojo nuo kėdės ir atsirėmė į fortepijoną. Po šitiek laiko, ji sužino, kad jis laimingas. Ir ne su bet kuo, o su šia žavia panele. Gal kuri kita mergina ir būtų supykusi ir palikusi šia muzikos instrumentų salę, tačiau tik ne Adelė. Ji visad džiaugdavosi už kitus labiausiai.
Švelnumas.
Gerumas.
Nuostaba.
Rūpestis.
  Šie jausmai dominavo ir ryškiai matėsi dangaus mėlynės akyse. Palengvėjimas širdyje staigiai apsilankė pas merginą ir ši staigiai pribėgusi prie Davinos be galo stipriai ją apkabino.
- Ačiū,- sušnabždėjo ir leido laimės ašaroms pasileisti.

[Davina von Sjuard]

-Turėtum jį susirasti,-šyptelėjo dangaus melsvumo žvilgsniui žvelgiant į netoliese stovinčią varniukę,-jis taip pat džiaugsis tave išvydęs,-ištarti žodžiai privertė sukirbėti viduje rusenančią viltį. Galbūt susitikimas su žaviuoju švilpiu ir pokalbis, po ilgo laiko, būtų padėjęs Adelei atsigauti. Užgydyti giliai viduje atsivėrusias žaizdas.
Sakoma, jog laikas gydo žaizdas.
Netiesa. Žaizdas gydo žmonės, tik tam, jog šie pasirodytų ir leistų žaizdai užsitraukti, reikia laiko. Viduje esntys sužeidimai gija lėčiau nei tie, kurie atsiveria ant kūno, leisdami kraujo upeliams nudažyti odą.
Balsas, sklindantis šalimais, sudirgino puikią vilkolakės klausą, tačiau rausvos merginos lūpos liko nepravertos. Atsakymas liko uždarytas, tarsi paukštis, trokštantis laisvės, sidabriniame narve. Dangaus melsvumo akys, vis dar žvelgiančios į keleriais metais jaunesnę šviesiaplaukę, spindėjo nebyliu atsiprašymu.
Kaip pasakyti, jog žmogus, kurį mylėjai, yra su kita? Kaip pasakyti, jog viduje atsivėrusios negijančios žaizdos, tavo kaltė?
Palikta viena ir įskaudinta.
Adelės rankoms stipriai apglėbus liekną mėlynakės kūną, Davina šypsodamasi švelniai apglėbė jaunesniąją varniukę. Tarsi mažąją sesutę, kuri bandydama paguosti liūdinčią seserį, glostė šios plaukus.
Jūros mėlynumo savininkei atsitraukus ir ėmus skambinti fortepijono klavišais, užliejant muzikos instrumentų salę Vivaldžio pavasariu, septyniolikmetė susižavėjusi klausėsi sklindančios melodijos. Mintys, iki šiol kankinusios, trumpam pasitraukė, užleisdamos vietą ramybei.
Fortepijono klavišams nutilus, dangaus melsvumo akys sugavo viltingas Adelės akis. Nežymiai šyptelėjusi, septyniolikmetė linktelėjo. Nebylus atsakymas.
Viltį pakeitus džiaugsmui, Davina sutrikusi žvilgtelėjo į Adelę, tačiau vos po kelių akimirkų sekęs šviesiaplaukės veiksmas, privertė nusijuokti. Stiprus apkabinimas, tarsi nebyli padėka, ir vienui vienas žodis, išreiškiantis begalę jausmų.
-Adele, neprivalai dėl nieko man dėkoti,-tyliai nusijuokusi, septyniolikmetė švelniai nubraukė kelias ašaras, skubančias žemyn,šviesiaplaukės skruostu.

[Adelė Ginger]

- Manai?- suabejojo varnė. Ji nežinojo ar tai gera, ar nelabai gera mintis.- Labiau norėčiau susitikti su tėvais,- nusijuokė.
  Mergina išties turėjo dabar svajonę susitikti su tėvais, pažvelgti jiems į akis, paklausti kodėl ir dar daugiau. Jau geriau jos tėvai būtų mirę, o ne kaskart naujame Magijos žinių numeryje pamatytų 'Straipsnio autorė Šarlotė Grey', dabar ji žino, jog šie gyvena toliau ir be jos. Neseniai žiniose jos mama rašė apie savo vyrą, Adelės tėvą, jo nuopelnus magijos pasaulyje, Ginger mergina netgi matė savo tėvo nuotrauką, jo akys nežiūrėjo į kadrą, ji tai pamena puikiai, ji matė, jog jo akys žvelgia kitur ir jis visiškai išėjęs iš šio pasaulio. Varnė netikėjo, jog jis ją paliko savo noru. To laikraščio iškarpą blondinė saugiai nešiojasi su savimi. Visada. Tuomet ją ir išsitraukė.
- Čia mano tėtis,- nusišypsojo Adelė išlankstydama iškarpą ir parodydama ją Davinai.- Nors jis mane ir paliko, jis visad bus mano didvyris,- Adelės akys spindėjo iš laimės ir džiaugsmo kalbant apie Danielį Ginger. Ji savo tėtį mylėjo labiausiai, su mama palaikė šiltus santykius, visad atsiverdavo jai, tačiau Danielis - jis buvo jos pirmoji, o kaip jis pats sakydavo, jam ji paskutinė jo meilė.
  Neryškių strazdanų savininkė pažvelgė į Daviną. Jai knietėjo sužinoti kokia ji, kokia jos šeima ir panašiai. Mergina norėjo žinoti su kuo bendrauja, kas yra šioji nuostabi varnė, kuri taip švelniai elgiasi su Adele.
- Pasakyk man, kokia esi tu? Kokia tavo šeima?

[Davina von Sjuard]

Išgirdusi jaunesniosios varniukės klausimą, Davina šypsodamasi linkteli. Nors Adelės balse girdima abejonės gaidelė, leido suprasti, jog šviesiaplaukė abejoja dėl minties, susitikti su smaragdinių akių savininku, tačiau dangaus melsvumo akys spindėjo be jokios abejonės.
Praleidusi didžiąją dalį laiko su Keitu, mergina nė neabejojo, jog šis iš ties nudžiugtų išvydęs Adelę. Net jei praleistas laikas kartu, liko praeityje, ji vis tiek jam turėjo kažką reikšti. Taip lengvai pamiršti žmogų - neįmanoma. Galbūt buvę šilti jausmai, peraugo į draugiškus, vos po to, kai švilpio gyvenime atsirado jaunoji ispanė, sujaukusi šio mintis.
Puikiai vilkolakės klausai sugavus kitus varniukės žodžius, žavioji lankininkė užjaučiamai šyptelėjo. Nors augo apsupta meilės ir šilumos, tačiau puikiai suprato, kaip jautėsi priešais stovinti mėlynų akių savininkė. Jos tėvai nemirė, bandydami apsaugoti ją, neatidavė jos auginti ją mylintiems žmonėms. Jie paliko šią, leisdami kęsti skausmą. Leisdami giliai viduje atsiverti negijančioms žaizdoms.
Pastebėti, jog šviesiaplaukė ilgisi savo tėvo, net po to, kai šis paliko ją, nesunku. Išlankstyta iškarpa - puikus įrodymas. Nuotraukoje žurnalistams pozuojantis vyras, nežiūri į jį nukreiptus fotoaparatus. Leidžia žvilgsniui klaidžioti kitur. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog šis paprasčiausiai nemato, jog jį fotografuoja, tačiau įsižiūrėjus atidžiau, pastebima kiek kitoks vaizdas. Iškarpoje esantis vyras atitrūkęs nuo tikrojo pasaulio. Kitur klaidžiojančios mintys leidžia pamiršti, jog yra fotografuojamas.
Matant, kaip jūros mėlynumo akys spindi iš laimės ir džiaugsmo, Davinos veidą papuošė nedidelė šypsena. Atmintyje iškilo prisiminimas, kaip motina laiminga juokėsi matydama, kaip jų mažoji dukra žvelgia į vyrą, visą laiką saugojusį žaviąją lankininkę. Mergina ne tik laikė savo tėvą žmogumi, kuris ją užaugino, tačiau ir draugu, kuris palaikė bet kokioje situacijoje. Visuomet buvo pasiryžęs paguosti šviesiaplaukę.
Prisiminimą nutraukus Adelės balsui, septyniolikmetė žaviai nusišypsojo. Kalbėti apie savo tikrąją šeimą nemėgo, tačiau jaunesnioji varniukė nusipelnė žinoti, jog priešais ją stovinti miela ir švelni mergina, šviečiant pilnačiai virsta juodo kailio vilke.
-Nuo mažens augau apsupta meilės ir šilumos. Turėjau šeimą apie kurią kiti galėtų tik pasvajoti. Tačiau sulaukusi šešiolikos, grįžusi atostogų į namus, nė pati to nesuvokdama sulaužiau burtą, saugojusį paslaptį,-liūdnai šyptelėjo žvelgdama į Adelę,-tikrieji mano tėvai žuvo bandydami apsaugoti mane. Būdama dar kūdikis netekau tų, kurie turėjo apgobti meile ir šiluma. Po jų mirties, likau vienintelė savo gaujos atstovė,-dailiame veide dangaus melsvumo akys suspindo liūdesiu.

[Adelė Ginger]

  Adelės žvilgsnis sustojo prie savo žiedų. Pasukinėjusi juos ir atsargiai įsidėjo straipsnio iškarpą į kišenę, o kartu su juo ir žiedus, kurie priminė jai tėvus. Paleisti. Blondinės galvoje kirbėjo tik ši mintis. Ji tikėjo, jog galbūt jau laikas, laikas ppaleisti savo tėvus, jeigu jie norės - patys sugrįš. Dangaus mėlynumo akis stipriai užsimerkė, išspaudė paskutines ašaras, dėl tėvų. Nors dar negaliu. Tuomet ši atsimerkė ir pažvelgė į Daviną, stipriai ją apkabino ir jautė tik šilumą, kurios troško jau seniai, labai seniai.
- Neliūdėk, brangoji, aplink tave yra pilna žmonių, kurie tave be galo myli, manau, jog vienas iš jų, tikriausiai pats svarbiausias Keitas. Pagalvok, tu nesi viena,- nusišypsojo ir paėmė merginą už rankų.- Aš jau eisiu, susitiksim dar kada,- tyliai tarė blondinė ir nepastebėtai išnyko iš salės palikdama kitą varnę vienui vieną.

[Davina von Sjuard]

Susitaikyti su mintimi, jog tikrųjų tėvų niekada neišvys, nebuvo lengva.
Jie žuvo. Atidavė savo gyvybę dėl vienintelės jiems gimusios atžalos.
Visa gauja vardan dar mažos, nieko nesuprantančios ir nežinančios apie žiaurų pasaulį mėlynų akių savininkės. Priežasties, kodėl naktimis pavidalą keičiantys antgamtikai pasirinko tokį kelią, vis dar ieškojo. Deja, kasdien vis labiau pasineriant ieškant atsakymų, klausimų jūrų tik didėjo.
Jokio atsakymo. Jokios užuominos.
Aklavietė. Kad ir ką bandydavo sužinoti, nuolat atsimušdavo į priešais išdygusią sieną. Galiausiai taip trokštamų atsakymų paieška liko nuošaly. Viltis, surasti tai, kas atskleistų bent dalį apie gaują, pamažu blėso. Tarp visų minčių išdygo nauja - rasti atsakymus paprasčiausiai nelemta.
Mintis apie tikruosius tėvus išvijus Adelės balsui, mergina sutelkė dėmesį į priešais stovinčią varniukę. Visai neseniai žavioji lankininkė bandė paguosti šviesiaplaukę, o dabar šioji guodė mėlynų akių savininkę.
-Žinoma,-šyptelėjusi linktelėjo žvilgsniu nulydėdama už durų pradingstančią šviesiaplaukę.
Mažas tarpelis, likęs po to, kai salę apleido jaunesnioji varniukė, netrukus prasivėrė. Muzikos instrumentų salę perskrodė tylus miauktelėjimas.
Išvydus savo augintinį, regis, nusprendusi leistis į šeimininkės paieškas, pro rausvas septyniolikmetės lūpas išsiveržė linksmas juokas.
Žvalgydamasis aplink kailiuotasis keturkojis lėtai patraukė salės viduryje stovinčios mėlyankės link.
-Eikš, gražuoli, keliaujam,-švelniai paėmusi minkštą pūkų kamuoliuką ant rankų, plačiai nusišypsojo kelis kartus perbraukdama ranka per švelnų kailį. Salės paviršiumi nusirito tylus katino murkimas, po kurios vos netrukus sekė negarsus durų uždarymas. Muzikos instrumentų salė liko skendėti tyloje.

[Sofija Orel]

Sofija pabudo paryčiais ir nebeįstengė užmigti. Vartėsi lovoje mėgindama save įtikiti, kad keturios valandos miego nepakankamai. Muistėsi kol paskaudo visus šonus ir galiausiai nebeapsikentusi, apsisiautusi tik mokyklinį apsiaustą išsmuko iš bendrojo kambario. Buvo gana šalta, nors pavasario laikas darė savo. Žingsniuodama pagrindiniu koridoriumi pastebėjo siauresnį, kurio ankščiau nebuvo mačiusi. Akimirkai stabtelėjo svarstydama ar pasukti ten ar tęsti kelionę plačiu ir žinomu keliu. Tuomet mostelėjo lazdele šnabždėdama burtažodį Lumos ir patraukė siauručiu koridoriumi
 Sienose nesimatė nei durų, nei langų, švilpė nusivylusi norėjo apsigręžti ir grįžti atgal kai kiek tolėliau pastebėjo kažkokį piešinį ar graviūrą. Priėjo arčiau. Pasirodo, tai fortepijono atvaizdas. Mergaitė šyptelėjo prisiminusi šitą instrumentą, seniai nebuvo grojusi. Nostalgišku judesiu pridėjo ranką prie klaviatūros. Antrakursė net pašoko kai pasigirdo tikri garsai. Tuomet kažkas švelniai spragtelėjo ir instrumento piešinys prasivėrė. Tai buvo durys. Maloniai nustebusi Sofija žengė pro jas.
Koridoriuje tvyrojusi prieblanda kažkur dingo, kambarį pripildė saulėtos vasaros popietės šviesa. Kur ne kur ant sienų kabojo smuikai, violančelės, gitaros ir kitokie instrumentai. Pakyla, kėdės, rojalis, viskas kaip koncertų salėje. Duris antrakursė paliko praviras, jei kartais jos būtų atidaromos tik iš vienos pusės. Prisėdusi ant nedidelės keturkojės kėdutės priešais fortepijoną mergaitė palietė jo klavišus kairiąja ranka, trumpai atsiduso  ir ėmė tyliai skambinti kažkokią lopšinę. Pamiršo visus grotus kūrinius, Betchoveną, Šopeną, Šumaną. Viską ko ankščiau mokė tėvai ar mokytojai žiobarų pasaulyje, o štai šitą neaišku kur girdėtą lopšinę prisiminė ir dabar.
Kambaryje tvyrojo šiluma ir jaukumas, jis tartum didelis geltonas, šilumos ir šviesos pripildytas, burbulas didžiulėje šalčio ir tamsos erdvėje. Sofija pati sau šypsojosi, pradžioje dar stengėsi groti tyliai, bet paskui užsimiršo, kol galiausiai koridoriuje išgirdo žingsnius.

[Camille Cornet]

Jau buvo paryčiai. Nauja diena ir nauja aš... mergina negalėjo labai ilgai užmigti, o kai užmigo po keliu valandų atsikėlė. Klastuolė apgailėtinai pasižiūrėjo į savo atvaizdą purvinam mergaičių kambarį. Plaukai juodi, kaip juodoji skylė, o prieš dieną jie buvo šviesus lyg angelo. Camilla dar vis norėjo pamiegoti nors kelias valandėles, bet deja nepavyko. Pirmakursė be vilties užmigti pasiėmė MP3 grotuvą įsidėjo ausinukus ir nužingsniavo iš klastuolių kambario. Kaip ir tikėtasi nieks tuo metu nevaikščiojo koridoriais. Saulė apšvietė Cornet veidą. Vienuolikmetė susitelkė vien savyje aplink ji nieko negirdėjo ir staiga iš jos ausies iškrito vienas ausinukas. Milla nusikeikė, bet pasigirdo nuostabus grojimas iš mažo siauro koridoriaus. Juodaplaukė išsiėmė ausinukus ir nuėjo link garso. Mėlynos akys pamėti durys už jų kažkas grojo. Mergina lėtai pravėrė plačiau durys ir pamatė juodaplaukę mergaitę. Patalpa buvo nei didelė nei maža, bet labai jauki. Cami tai ne itin viliojo, bet plonu ir pritildytu balsu ji tarė:
- Labas netrukdau?

[Sofija Orel]

Tarpduryje pasirodžius mergaitei švilpė pašoko. Atrodė ji panašiai apgailėtinai kaip ir Sofija: neišsimiegojusi, pavargusi, susivėlusiais plaukais ir juodais paakiais. Antrakursė papurtė galvą norėdama parodyti, kad juodaplaukė netrukdo. Nors nebuvo tuo tikra.
– A...aš... atsiprašau... – nei šį nei tą išvebleno antrakursė. Ir tada pamatė ausinukus.
– MP3? Šimtą metų nemačiau tokio daikto! – Sofija keliais skubiais žingsniais pribėgo prie mergaitės ir likus porai metrų sustojo lyg įbesta, suvokusi, kad taip staiga pripulti jau beveik beprotybės požymis.
– Aš... atsiprašau – vėl vaptelėjo. Švilpė buvo visai sutrikusi, nežinojo nei kaip elgtis, nei ką sakyti, o mergaitė priešais regis tvarkėsi daug geriau.
Antrakursė vėl mirktelėjo.
– Ko klausaisi?
Sofija mylėjo muziką, kažkokia prasme ji panaši į magiją, tik mažiau taisyklių. Jai atrodė, kad žinant ko žmogus klausosi dingsta tas nejaukumas, atrodo, jei žinai kokią muziką mėgsta nepažįstamasis tai jį pažįsti, gali net vardo neklausti. Sofija žengė kelis žingsnius atgal ir atsisėdo ant pakylos krašto. Lubose sklandė keli balti debesys ir skaisčiai plieskė niekada nenusileidžianti saulė. Vienatvė gali pabosti... Kad ir kokia žavinga bebūtų – pagalvojo.
Pro slaptas, vis dar praviras duris purptelėjo pelėda. Švilpės pelėda.
– Ką tu čia darai? – pripuolusi prie augintinės sumurmėjo mergina. Paukštis snapu gnybtelėjo švilpei rankovę. Naguose ji laikė du nešulius – Magijos žinių laikraštį ir laišką. Sofija nurijo seiles – laiškas tikriausiai nuo mamos.
– Čia Merlinas. – nusišypsojo antrakursė nepažįstamajai. Tada kreipėsi į pelėdą:
– Palaukti nebuvo įmanoma? Išvis kaip tu čia įskridai?
Merlinas piktai įžnybo į mergaitei į ranką ir išdidžiai sumosavęs sparnais nusklendė ir atsitūpė ant aukščiausiai kambaryje pakabinto instrumento.

[Camille Cornet]

Klastuolė, net šiek tiek susigėdo, kai mergaitė pamatė juos MP3 grotuvą:
- Na aš klausau,- Camilla visiškai buvo pasimetus, net nežinojo ką atsakyti,- na labai daug ko... yra ir klasika, bet daugiausiai čia senesnių dainų.
Cornet ji turėjo nuo mažens dėl to visas dainas girdėjo po tūkstantį kartų. Staiga prie juos kojos nubėgo balta Uralinė pelėdą. Juodaplaukė pašoko šiandien aš kažkokia baikšti susivokė mergaitė. Mėlynomis akimis ji stebėjo pelėda su tamsiaplaukę mergaitę.Pelėdą atrodė labai miela, snape ji turėjo laišką ir žinių laikraštį. Milla pasiėmė laikraštį, o mergaitė laišką. Mėlynos akys bėgiojo tarp eilučių, kad surasti ką nors įdomaus:

Per šiandien ryte įvykusį sprogimą Magijos ministerijoje nukentėjo ministras. Jam skilo kaukolė, tačiau Švento Skutelio ligoninės vyr. gydytojas teigia, jog nėra ko nerimauti.

Toliau noro skaityti jau nebuvo, dėl to pirmakursė numetė laikraštį į šoną. Staigą vėl durys prasivėrė, bet ten stovėjo juos juoda katė:
- Ką tu čia po galais darai,- mergaitė paleisdavo katę pasivaikščioti, bet niekada jos nematydavo Hogvartse kur ji būna,- pala ar tu čia gyveni?
Camilla sutrikus žiūrėjo į gyvūnus, bet tik vėliau suprato, kad jos katė nori pulti tą pūkuotą pelėdą.