0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 112
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #240 Prieš 2 mėnesius »
 - Yeee, einam. - Tarstelėjęs nusisuko ir  pamatė labai gražią sieną, Krisas nusišypsojo, nes jam atėjo ką tik ideali idėja. - Bombarda maxima! - Sušuko burtažodį ir padarė didelę skylę sienoje, kur klastuolis galėjo laisvai pro ją praeiti. Patenkintas savo darbu, vaikinas pradėjo žingsniuoti link koridoriaus kuris buvo netoliese nenaudojamos klasės.
  Laikant rankoje burto lazdelę, Krisas galvojo ką galėtu dar padaryti. Bet iš pradžių, juk reikėtu paklausti mažės ką ji ruošiasi daryti. Ką žinai, apie ką dabar galvoja šiuolaikiniai vaikai, gal jie turi beprotiškas idėjas, kad pasilinksminti?
 - Taigi. Ką ruošiesi toliau daryti? Kokie planai? - Paklausė klastuolės, lyg jis rodo susidomėjimą, nors taip tikrai nebuvo.
  Einant, Klastūnyno globotinis pastebėjo idealų koridorių. Taip ir norisi jį sugadinti ten. Robertas stipriau pradėjo laikyti burto lazdelę ir tyliai sušnabždėjo burtažodį kuris padegino netoliese esančias užuolaidas. Deja, jis tai padarė veltui, nes užuolaidos pradėjo labai greitai degti, kad tuoj pradės degti ir visas koridorius. Robertas neišlaikęs nusikeikė prie mažų vaikų... 

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • III kursas
  • *
  • 56
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip tai, kodėl iškart ne?
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #241 Prieš 2 mėnesius »
Katrilė dar mielai būtų pasiautusi šiame kambarėlyje, tačiau jos visus planus ar bent jau sumanymus, nutraukė tas vyresnėlis. Mergaitė tikrai nesitikėjo, jog sienoje Kristoferis kerais išmuš skylę, bet tik pavartė akis ir nusekė paskui jį. Tiksliau, išlindo pro įėjimo angą, mat skylės niekados nevyliojo. Naujų planų apie vandalizmą koridoriuose net negalvojo, tad nieko gero pasakyti negalėjo.
- Manau, kad turi savo galvą, - atsiduso. - Negi mažvaikiai turi dar ir už jūsų smegenis dirbti?
Atsakymo net nesitikėjo. Pamačiusi padegtas užuolaidas, galvojo, kad blogiau nebus.
- Bent jau nesikeik prie kitų, - kilstelėjo antakius, - ką? Prie manęs leidžiu.
Gūžtelėjusi pečiais, lazdelės galiuku ant sienos išraitė dar vieną žodį. Ir pakėlė akis.
- Nevertėtų palikti užuolaidų ir dingti, o vėliau kaltę suversti kam kitam?
I used to be summer, but now i'm cold.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 112
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #242 Prieš 2 mėnesius »
  Padeginęs užuolaidą, Klastūnyno globotinis tikrai tuo nesididžiavo. Na truputi. Bet toks poelgis buvo su siaubingom pasekmėm. Tai privertė Kristoferį truputi pagroti su nervais, mat jis nežinojo kokio nors burtažodžio kuris galėtu sustabdyti ugnį. O ugnis pradėjo liesti ir koridoriaus sienas, tad laiko jis turėjo mažai.
 - Pabėgti? Suversti kaltę kam nors kitam? Mergaitė iš kur tokias blogas mintis turite? Prašyčiau tokių daugiau. - Šyptelėjo klastuolei. Ar tai skaitosi pedofilizmu?
  Robertas apsižvalgė ir išgirdo netolimais kelis mokinius.
 - Jaučiu reikia ne tai, kad bėgti, o slėptis. - Nespėjęs netgi pasakyti, kaip pradėjo eiti atbulais žingsniais atgal, o vėliau atsisuko ir pradėjo greitu žingsniu eiti link to kambario. Kambarys tuo metu buvo arčiausiai klastuolių ir jame yra daug plyšių pro kuriuos galima praeiti ir pasislėpti arba pabėgti. Įėjęs į kambarį vaikinas pamatė tą meno kūrinį kurį Krisas padarė. Na aišku, negalima ir nepamiršti Catrillę.
 - Argi ne gražu? - Paklausė mergaitės. Truputi užsisvajojęs, brunetas nusipurtė ir pradėjo ieškoti tuos plyšius pro kuriuos galėtu jisai pabėgti. 

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • III kursas
  • *
  • 56
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip tai, kodėl iškart ne?
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #243 Prieš mėnesį »
Katrilė tik vartė akis ir vos vos kraipė galvą į šalis stebėdama ugnį, kuri net neketino sustoti plėstis. Visiškas nemokšiškumas. Atsirėmusi į sieną vienu petimi ir sukryžiavusi rankas, žudančiu žvilgsniu stebėjo pro šalį lekiančius mokinius ir baisius jų veidus, pamačius ugnį.
- Čia nėra blogos mintys, - nužvelgė vyresnėlį, - o kodėl turėtų būt kitokios? Negi savo koledžo nebepažįsti...
Devina atsiduso. Ugnies šiluma ją erzino, tačiau nekėlė jokios baimės, kaip, tarkim, kitiems, kurie net bėgti atgal pametę daiktus imdavo.
- Einam, einam tik, - užvertė akis ir paprastu žingsniu atitipeno iki įėjimo. Pralindusi pro jį, atsirėmė į apmušalu dengtą sieną ir tik skeptiškai nužvelgė jo meną.
- Aha, gražu, - pakomentavo be emocijos. - Siūlyčiau tiesiog išeiti iš šio kambario ir koridoriaus. Profesoriai pradžioje eis tiesiai į šią patalpą, jeigu jau neina. Čia artimiausia vieta slėptuvei, taip pat ir blogiausia, mano nuomone.
I used to be summer, but now i'm cold.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškojo Transporto departamento darbuotojas
  • *
  • 112
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #244 Prieš mėnesį »
  Kažkaip Krisas pradėjo nuobodžiauti. O veikla gi iš pradžių atrodė visai įdomiai ir linksmai. Klastuolis perbraukė su savo ranka per plaukus ir nusprendė, kad vakarėlis baigias ir visiems reikia eiti namo.
 - Tada, gal jau einam atgal į savuosius kambarius? - Tarstelėjo.
  Jau galima buvo išgirsti šauksmus kuriuose galima tikrai išgirsti tokią ironiją ir pyktį. Kristoferis pradėjo žiūrėti aplinkui kur galima pabėgti ir taip, jis buvo teisus, žaliaakis pastebėjo plyšį pro kurį jis ir Katrilė galėjo lengvai pabėgti.
 - Žiūrėk. - Parodė pirštu. - Pro ten ir galim pabėgti. - Pradėjo eiti link to plyšio, o praėjęs pro jį atsirado visai kitoje vietoje. Vaikinas surado laiptus ir pradėjo eiti žemyn link požemių kur ir yra Klastūnyno koledžas. Laimei, vaikai paspruko sėkmingai ir be jokių pasekmių.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • V kursas
  • *
  • 159
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #245 Prieš 1 savaitę »
  Šiais metais ruduo buvo neįprastai šiltas, nors ir ansktyvas. Dar tik rugsėjis, o jau beveik visi lapai pageltę, parudavę ir paraudonavę, pusė jų jau gulėjo ant žemės, storu sluoksniu dengdami samanas miške. Pavieniai klevai ir beržai papuošdavo pilkus pilies kiemelius. Maža to, buvo tikrai sausa – savybė visiškai nebūdinga Škotijos šiaurinei daliai ar apskritai Jungtinei Karalystei.   
  Tik vėjas nepamiršo apie savo egzistavimą ir vis apdovanodavo hogiečius stipriais gūsiais. Jaunėlius tas džiugino – stipresni pūstelėjimai sukeldavo auštyn nugulusius lapus ir buvo galima su jais žaisti, gaudyti ir kitaip eiti iš proto. Vyresnius – o jų tarpe buvo ir Nikas – nervino. Tekdavo gana anksti nutraukti mokslinio pobūdžio pasivaikščiojimus miške ir dumti kuo greičiau pilyn, kad ten, prie židinio, būtų galima sušilti.
  Tiesa, Klastūnyno patalpos tam baisiai netiko – požemiuose vis dėlto buvo drėgnoka, o ir vėsa buvo nuolatinė gyvatyno palydovė. Taigi po vieno iš tokių pasivaikščiojimų Nikas patraukė tiesiai link kambario kažkur pilies koridoriuose, kur buvo matęs židinį.
  Jam įėjus, ugnis jau smagiai spragsėjo, taip ir kviesdama prieiti artyn. Klastuolis nusimetė striukę bei šaliką, palikdamas juos šalia durų ir, valydamasis rasotus akinių stiklus, patraukė link židinio, aplink kurį pusračiu rikiavosi pustuzinis didžiulių, iš vaizdo labai minkštų ir patogių krėslų. Klestelėjo į vieną iš jų bei, išsitraukęs iš vidinės apsiausto kišenės nedidelę knygą, pasinėrė į skaitymą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Nico Maquet »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #246 Prieš 1 savaitę »
  -Oi, - sudejavo varniukė, įžengdama į pilies šešėlius.
  Šis ruduo labai erzino merginą. Ji tikėjosi, kad pasibaigus vasarai, iškart atriedės dėdės Speigo karieta, tempiama sniego audrų. Tačiau teko nusivilti. Šiluma net neketino nešdintis iš kiemo. Tikriausiai jai čia labai patiko. Žinoma, vasarą palengva varė šalin stiprūs vėjo gūsiai. Nors sniego ir nebuvo dar (Kur jums rudenį bus sniego?), bet vėjas ir karts nuo karto tenkino varnės norus.
  Iš įpročio persibraukusi plaukus, nustraksėjo į pilies gilumą. Buvo sumąsčiusi tokį menką planelį, kuris išpildys jos norus. Tik tam reikėjo surasti niekam neįdomią ar nežinomą vietelę. Kažkodėl Eleizija kambarys su židiniu pasirodė puikus pasirinkimas. Žinoma, varniukė užtruko, kol surado pastarąją vietelę, tačiau juk tai darė dėl "kilnaus" tikslo. Stumtelėjo duris, ausis pasiekė šlykštus girgždesys ir varnė šmurkštelėjo vidun. Nugara užrėmė išėjimą ir iškart išsitraukė burtų lazdelę. Nesitelkė apžiūrėti patalpos, tad mostelėjo ranka ir sušnabždėjo:
  - Polumpus Frozumpus.
  Iš lazdelės galo iššovė mažas melsvas spindulys. Atsimušęs į lubas, paliko apledėjusį pėdsaką. Ledas laiko veltui nešvaistė ir pradėjo plėstis. Jo tikslas - kambarį paversti šalčio karalija. Varniukė šyptelėjo ir pradėjo tipenti į kambario vidurį. Jai net akys blizgėjo iš tos laimės. Nors čia galės būti apsupta šalčio gniaužtų. Ir tada... Ji pamatė Niką? Jis sėdėjo šalia židinio ir skaitinėjo knygą.
  - Oi. Atleisk, nepastebėjau tavęs. Ir atsiprašau už tai, - nerangiai veptelėjo ir mostelėjo į šį apledėjusį chaosą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • V kursas
  • *
  • 159
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #247 Prieš 1 savaitę »
  Jo skaitoma knyga leido persikelti visai kitur, leido pabūti kosmose – beveik tiesiogine prasme. Tai buvo britų žiobarų mokslininko Styveno Hokingo darbas apie juodųjų skylių atsiradimą Visatoje – tad klastuolis tikrai jautėsi esąs kosmose. Knyga įtraukė taip stipriai, kad pasimiršo kur esąs ir prieš akis regėjo tik bekraštį žvaigždėtą dangų, galaktikų spirales ir įvairias kosmines šiukšles.
  Atgal į žemę jį grąžino durų girgžtelėjimas. Taip staigiai atsisuko, kad knyga atsidūrė ant grindų, o jis pats vos neišvirto iš krėslo.
  Pamačius įsibrovėlį, jo širdis akimirskniui sustojo, o tada pradėjo plakti nenormaliu greičiu. Keista, kad praėjo jau metai nuo jų išsiskyrimo, tačiau emocijos visai neslopo. Įprastai stengėsi jos vengti, laimei, didžiulėje pilyje tas nebuvo itin sudėtinga, tačiau tie reti susitikimai visai sujaukdavo jo mintis. Šis sykis nebuvo išimtis.
  Visgi laikas daro savo ir Nikas jau nebejautė jai pykčio. Logiškomis išvadomis sugebėjo įtikinti save, kad varnė teisi, kad tai buvo geriausia išeitis. Bet argi kada širdžiai rūpėjo logika? Širdis nori patirti meilę, dalintis ja su kitais ir pati ją gauti – dievaži, jai tai svarbiau negu kraujo varinėjimas po organizmą. Tad, pamačius Eleiziją, širdis suspurdėjo ir pasiuntė galvon visus tuos prisiminimus, visus tuos dalykus, kuriuos jiedu patyrė kartu. Ir protas – įprastai šaltas ir blaivus – pasimetė tirštoje tamsoje, iš kurios išsiskyrė tik atvykėlės vaizdas.
  Tik po kurio laiko susiprotėjo, kad žvelgia į ją jau nebe pirmą minutę ir dar su atvipusia burna. Net nepastebėjo jos paleistų kerų ir apledėjusių lubų, atkreipė dėmesį viršun tik Elei jas parodžius.
  Dar po kelių akimirkų vaikinui toptelėjo, kad taip ir neatsakė.
  – Sveika, – pernelyg maloniai pasisveikino, vos vos linktelėdamas, – Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į įšorę? – vyptelėjo, – Atleisk, juokauju, žinona, – vėl grąžino tą mandagų balso toną, – Kokie vėjai čia tave atvedė? – pasiteiravo lyg niekur nieko, pakeldamas nuo grindų knygą.
  Toks atsainus ir mandagus bendravimas kainavo jam daug pastangų, tačiau tikrai negalėjo leisti visai emocijų paletei atsispindėti jo veide ar akyse (laimei, ant akinių stiklų atsispindinti ugnis slėpė jo žvilgsnį), todėl jos atsakymo laukė su labai lengva, neperprantama šypsena veide.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 234
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #248 Prieš 4 dienas »
  Į vaikinuko pernelyg malonų pasisveikinimą Elė žiūrėjo keistai. Ji tokio malonaus nuo jų išsiskyrimo nebuvo mačiusi, tai kas gi dabar pasikeitė? Gal pagaliau pamiršo ją? Gal irgi žaidžia tą skausmingą žaidimą, kuris iš Elės tiek daug atima, o gal susirado kažką, kas užgydė varnės paliktas žaizdas? Tikriausiai nesužinos, kuris teiginys yra tiesa, tačiau visi yra vienodai skaudūs.
  Žinoma, kažkas visada turi įvykti. Juk, kai susitinka tie du vargšeliai, devyni velniai sumano surengti jiems tokį spektaklį, kad net visa mokykla sudrebėtų. Spektakliui pradėti davė progą Niko vėliau ištarti žodžiai. Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į išorę? Tokiais "mielais" žodžiais manęs dar niekada nebuvai sutikęs. Labai miela. Patarčiau nežaisti taip su manimi, nes gali būti, kad atsidursi tame židinyje.
  - Kaip matau, ji jau seniai įsiskverbė į tave, klastuoli, - paskutinį žodį ištarė su tokia panieka lyg būtų sakiusi "grife" ir tada lengvai šyptelėjo.
  Nors Elei ir nepatiko tamsioji jos pusė, tačiau kartais ji tikrai pagelbėdavo ir nustebindavo žmones, kurie ją taip gerai pažinojo.
  - Tiesiog norėjau pabėgti nuo to išdaviko rudens. Juk jis turėjo atnešti šaltesnį orą. Ši vieta puikiai tiko mano svajonei išpildyti iki kol pamačiau tave, - stojo tyla. - Tada supratau, kad sujaukiau tavo skaitymo valandėlę įsiverždama čia.
  Jau ruošėsi tūptelti ir atsiprašyti, tačiau susilaikė. Tikrai dabar neatsiprašysiu. Pats kaltas.
  - Tikriausiai man derėtų susirasti kitą vietelę savo šalčio karalijai, - tetarė ir patraukė link išėjimo, tikėdamasi, kad jis ištars kažką.
  Nikai, pasakyk kažką. Prašau. Leisk į tave pažiūrėti ilgiau. Juk nemačiau visą vasarą tavęs. Prašau... Nebūk kietasprandis.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017