Renginiai
  • Lapkričio 12 d. - Egzaminai
  • Lapkričio 12 d. - Profesorių atranka
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškų Žaidimų ir Sporto departamento darbuotojas
  • *
  • 143
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #240 Prieš 3 mėnesius »
 - Yeee, einam. - Tarstelėjęs nusisuko ir  pamatė labai gražią sieną, Krisas nusišypsojo, nes jam atėjo ką tik ideali idėja. - Bombarda maxima! - Sušuko burtažodį ir padarė didelę skylę sienoje, kur klastuolis galėjo laisvai pro ją praeiti. Patenkintas savo darbu, vaikinas pradėjo žingsniuoti link koridoriaus kuris buvo netoliese nenaudojamos klasės.
  Laikant rankoje burto lazdelę, Krisas galvojo ką galėtu dar padaryti. Bet iš pradžių, juk reikėtu paklausti mažės ką ji ruošiasi daryti. Ką žinai, apie ką dabar galvoja šiuolaikiniai vaikai, gal jie turi beprotiškas idėjas, kad pasilinksminti?
 - Taigi. Ką ruošiesi toliau daryti? Kokie planai? - Paklausė klastuolės, lyg jis rodo susidomėjimą, nors taip tikrai nebuvo.
  Einant, Klastūnyno globotinis pastebėjo idealų koridorių. Taip ir norisi jį sugadinti ten. Robertas stipriau pradėjo laikyti burto lazdelę ir tyliai sušnabždėjo burtažodį kuris padegino netoliese esančias užuolaidas. Deja, jis tai padarė veltui, nes užuolaidos pradėjo labai greitai degti, kad tuoj pradės degti ir visas koridorius. Robertas neišlaikęs nusikeikė prie mažų vaikų... 

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • III kursas
  • *
  • 57
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Don't you know too much already?
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #241 Prieš 3 mėnesius »
Katrilė dar mielai būtų pasiautusi šiame kambarėlyje, tačiau jos visus planus ar bent jau sumanymus, nutraukė tas vyresnėlis. Mergaitė tikrai nesitikėjo, jog sienoje Kristoferis kerais išmuš skylę, bet tik pavartė akis ir nusekė paskui jį. Tiksliau, išlindo pro įėjimo angą, mat skylės niekados nevyliojo. Naujų planų apie vandalizmą koridoriuose net negalvojo, tad nieko gero pasakyti negalėjo.
- Manau, kad turi savo galvą, - atsiduso. - Negi mažvaikiai turi dar ir už jūsų smegenis dirbti?
Atsakymo net nesitikėjo. Pamačiusi padegtas užuolaidas, galvojo, kad blogiau nebus.
- Bent jau nesikeik prie kitų, - kilstelėjo antakius, - ką? Prie manęs leidžiu.
Gūžtelėjusi pečiais, lazdelės galiuku ant sienos išraitė dar vieną žodį. Ir pakėlė akis.
- Nevertėtų palikti užuolaidų ir dingti, o vėliau kaltę suversti kam kitam?
I used to be summer, but now i'm cold.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškų Žaidimų ir Sporto departamento darbuotojas
  • *
  • 143
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #242 Prieš 3 mėnesius »
  Padeginęs užuolaidą, Klastūnyno globotinis tikrai tuo nesididžiavo. Na truputi. Bet toks poelgis buvo su siaubingom pasekmėm. Tai privertė Kristoferį truputi pagroti su nervais, mat jis nežinojo kokio nors burtažodžio kuris galėtu sustabdyti ugnį. O ugnis pradėjo liesti ir koridoriaus sienas, tad laiko jis turėjo mažai.
 - Pabėgti? Suversti kaltę kam nors kitam? Mergaitė iš kur tokias blogas mintis turite? Prašyčiau tokių daugiau. - Šyptelėjo klastuolei. Ar tai skaitosi pedofilizmu?
  Robertas apsižvalgė ir išgirdo netolimais kelis mokinius.
 - Jaučiu reikia ne tai, kad bėgti, o slėptis. - Nespėjęs netgi pasakyti, kaip pradėjo eiti atbulais žingsniais atgal, o vėliau atsisuko ir pradėjo greitu žingsniu eiti link to kambario. Kambarys tuo metu buvo arčiausiai klastuolių ir jame yra daug plyšių pro kuriuos galima praeiti ir pasislėpti arba pabėgti. Įėjęs į kambarį vaikinas pamatė tą meno kūrinį kurį Krisas padarė. Na aišku, negalima ir nepamiršti Catrillę.
 - Argi ne gražu? - Paklausė mergaitės. Truputi užsisvajojęs, brunetas nusipurtė ir pradėjo ieškoti tuos plyšius pro kuriuos galėtu jisai pabėgti. 

*

Neprisijungęs Catrille Devina de Liuka

  • III kursas
  • *
  • 57
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Don't you know too much already?
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #243 Prieš 3 mėnesius »
Katrilė tik vartė akis ir vos vos kraipė galvą į šalis stebėdama ugnį, kuri net neketino sustoti plėstis. Visiškas nemokšiškumas. Atsirėmusi į sieną vienu petimi ir sukryžiavusi rankas, žudančiu žvilgsniu stebėjo pro šalį lekiančius mokinius ir baisius jų veidus, pamačius ugnį.
- Čia nėra blogos mintys, - nužvelgė vyresnėlį, - o kodėl turėtų būt kitokios? Negi savo koledžo nebepažįsti...
Devina atsiduso. Ugnies šiluma ją erzino, tačiau nekėlė jokios baimės, kaip, tarkim, kitiems, kurie net bėgti atgal pametę daiktus imdavo.
- Einam, einam tik, - užvertė akis ir paprastu žingsniu atitipeno iki įėjimo. Pralindusi pro jį, atsirėmė į apmušalu dengtą sieną ir tik skeptiškai nužvelgė jo meną.
- Aha, gražu, - pakomentavo be emocijos. - Siūlyčiau tiesiog išeiti iš šio kambario ir koridoriaus. Profesoriai pradžioje eis tiesiai į šią patalpą, jeigu jau neina. Čia artimiausia vieta slėptuvei, taip pat ir blogiausia, mano nuomone.
I used to be summer, but now i'm cold.

*

Neprisijungęs Kristoferis Robertas Remarkas

  • Magiškų Žaidimų ir Sporto departamento darbuotojas
  • *
  • 143
  • Lytis: Vyras
  • daddy's home
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #244 Prieš 3 mėnesius »
  Kažkaip Krisas pradėjo nuobodžiauti. O veikla gi iš pradžių atrodė visai įdomiai ir linksmai. Klastuolis perbraukė su savo ranka per plaukus ir nusprendė, kad vakarėlis baigias ir visiems reikia eiti namo.
 - Tada, gal jau einam atgal į savuosius kambarius? - Tarstelėjo.
  Jau galima buvo išgirsti šauksmus kuriuose galima tikrai išgirsti tokią ironiją ir pyktį. Kristoferis pradėjo žiūrėti aplinkui kur galima pabėgti ir taip, jis buvo teisus, žaliaakis pastebėjo plyšį pro kurį jis ir Katrilė galėjo lengvai pabėgti.
 - Žiūrėk. - Parodė pirštu. - Pro ten ir galim pabėgti. - Pradėjo eiti link to plyšio, o praėjęs pro jį atsirado visai kitoje vietoje. Vaikinas surado laiptus ir pradėjo eiti žemyn link požemių kur ir yra Klastūnyno koledžas. Laimei, vaikai paspruko sėkmingai ir be jokių pasekmių.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 174
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #245 Prieš 2 mėnesius »
  Šiais metais ruduo buvo neįprastai šiltas, nors ir ansktyvas. Dar tik rugsėjis, o jau beveik visi lapai pageltę, parudavę ir paraudonavę, pusė jų jau gulėjo ant žemės, storu sluoksniu dengdami samanas miške. Pavieniai klevai ir beržai papuošdavo pilkus pilies kiemelius. Maža to, buvo tikrai sausa – savybė visiškai nebūdinga Škotijos šiaurinei daliai ar apskritai Jungtinei Karalystei.   
  Tik vėjas nepamiršo apie savo egzistavimą ir vis apdovanodavo hogiečius stipriais gūsiais. Jaunėlius tas džiugino – stipresni pūstelėjimai sukeldavo auštyn nugulusius lapus ir buvo galima su jais žaisti, gaudyti ir kitaip eiti iš proto. Vyresnius – o jų tarpe buvo ir Nikas – nervino. Tekdavo gana anksti nutraukti mokslinio pobūdžio pasivaikščiojimus miške ir dumti kuo greičiau pilyn, kad ten, prie židinio, būtų galima sušilti.
  Tiesa, Klastūnyno patalpos tam baisiai netiko – požemiuose vis dėlto buvo drėgnoka, o ir vėsa buvo nuolatinė gyvatyno palydovė. Taigi po vieno iš tokių pasivaikščiojimų Nikas patraukė tiesiai link kambario kažkur pilies koridoriuose, kur buvo matęs židinį.
  Jam įėjus, ugnis jau smagiai spragsėjo, taip ir kviesdama prieiti artyn. Klastuolis nusimetė striukę bei šaliką, palikdamas juos šalia durų ir, valydamasis rasotus akinių stiklus, patraukė link židinio, aplink kurį pusračiu rikiavosi pustuzinis didžiulių, iš vaizdo labai minkštų ir patogių krėslų. Klestelėjo į vieną iš jų bei, išsitraukęs iš vidinės apsiausto kišenės nedidelę knygą, pasinėrė į skaitymą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Nico Maquet »

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 20
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #246 Prieš 1 mėnesius »
  -Oi, - sudejavo varniukė, įžengdama į pilies šešėlius.
  Šis ruduo labai erzino merginą. Ji tikėjosi, kad pasibaigus vasarai, iškart atriedės dėdės Speigo karieta, tempiama sniego audrų. Tačiau teko nusivilti. Šiluma net neketino nešdintis iš kiemo. Tikriausiai jai čia labai patiko. Žinoma, vasarą palengva varė šalin stiprūs vėjo gūsiai. Nors sniego ir nebuvo dar (Kur jums rudenį bus sniego?), bet vėjas ir karts nuo karto tenkino varnės norus.
  Iš įpročio persibraukusi plaukus, nustraksėjo į pilies gilumą. Buvo sumąsčiusi tokį menką planelį, kuris išpildys jos norus. Tik tam reikėjo surasti niekam neįdomią ar nežinomą vietelę. Kažkodėl Eleizija kambarys su židiniu pasirodė puikus pasirinkimas. Žinoma, varniukė užtruko, kol surado pastarąją vietelę, tačiau juk tai darė dėl "kilnaus" tikslo. Stumtelėjo duris, ausis pasiekė šlykštus girgždesys ir varnė šmurkštelėjo vidun. Nugara užrėmė išėjimą ir iškart išsitraukė burtų lazdelę. Nesitelkė apžiūrėti patalpos, tad mostelėjo ranka ir sušnabždėjo:
  - Polumpus Frozumpus.
  Iš lazdelės galo iššovė mažas melsvas spindulys. Atsimušęs į lubas, paliko apledėjusį pėdsaką. Ledas laiko veltui nešvaistė ir pradėjo plėstis. Jo tikslas - kambarį paversti šalčio karalija. Varniukė šyptelėjo ir pradėjo tipenti į kambario vidurį. Jai net akys blizgėjo iš tos laimės. Nors čia galės būti apsupta šalčio gniaužtų. Ir tada... Ji pamatė Niką? Jis sėdėjo šalia židinio ir skaitinėjo knygą.
  - Oi. Atleisk, nepastebėjau tavęs. Ir atsiprašau už tai, - nerangiai veptelėjo ir mostelėjo į šį apledėjusį chaosą.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 174
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #247 Prieš 1 mėnesius »
  Jo skaitoma knyga leido persikelti visai kitur, leido pabūti kosmose – beveik tiesiogine prasme. Tai buvo britų žiobarų mokslininko Styveno Hokingo darbas apie juodųjų skylių atsiradimą Visatoje – tad klastuolis tikrai jautėsi esąs kosmose. Knyga įtraukė taip stipriai, kad pasimiršo kur esąs ir prieš akis regėjo tik bekraštį žvaigždėtą dangų, galaktikų spirales ir įvairias kosmines šiukšles.
  Atgal į žemę jį grąžino durų girgžtelėjimas. Taip staigiai atsisuko, kad knyga atsidūrė ant grindų, o jis pats vos neišvirto iš krėslo.
  Pamačius įsibrovėlį, jo širdis akimirskniui sustojo, o tada pradėjo plakti nenormaliu greičiu. Keista, kad praėjo jau metai nuo jų išsiskyrimo, tačiau emocijos visai neslopo. Įprastai stengėsi jos vengti, laimei, didžiulėje pilyje tas nebuvo itin sudėtinga, tačiau tie reti susitikimai visai sujaukdavo jo mintis. Šis sykis nebuvo išimtis.
  Visgi laikas daro savo ir Nikas jau nebejautė jai pykčio. Logiškomis išvadomis sugebėjo įtikinti save, kad varnė teisi, kad tai buvo geriausia išeitis. Bet argi kada širdžiai rūpėjo logika? Širdis nori patirti meilę, dalintis ja su kitais ir pati ją gauti – dievaži, jai tai svarbiau negu kraujo varinėjimas po organizmą. Tad, pamačius Eleiziją, širdis suspurdėjo ir pasiuntė galvon visus tuos prisiminimus, visus tuos dalykus, kuriuos jiedu patyrė kartu. Ir protas – įprastai šaltas ir blaivus – pasimetė tirštoje tamsoje, iš kurios išsiskyrė tik atvykėlės vaizdas.
  Tik po kurio laiko susiprotėjo, kad žvelgia į ją jau nebe pirmą minutę ir dar su atvipusia burna. Net nepastebėjo jos paleistų kerų ir apledėjusių lubų, atkreipė dėmesį viršun tik Elei jas parodžius.
  Dar po kelių akimirkų vaikinui toptelėjo, kad taip ir neatsakė.
  – Sveika, – pernelyg maloniai pasisveikino, vos vos linktelėdamas, – Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į įšorę? – vyptelėjo, – Atleisk, juokauju, žinona, – vėl grąžino tą mandagų balso toną, – Kokie vėjai čia tave atvedė? – pasiteiravo lyg niekur nieko, pakeldamas nuo grindų knygą.
  Toks atsainus ir mandagus bendravimas kainavo jam daug pastangų, tačiau tikrai negalėjo leisti visai emocijų paletei atsispindėti jo veide ar akyse (laimei, ant akinių stiklų atsispindinti ugnis slėpė jo žvilgsnį), todėl jos atsakymo laukė su labai lengva, neperprantama šypsena veide.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 20
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #248 Prieš mėnesį »
  Į vaikinuko pernelyg malonų pasisveikinimą Elė žiūrėjo keistai. Ji tokio malonaus nuo jų išsiskyrimo nebuvo mačiusi, tai kas gi dabar pasikeitė? Gal pagaliau pamiršo ją? Gal irgi žaidžia tą skausmingą žaidimą, kuris iš Elės tiek daug atima, o gal susirado kažką, kas užgydė varnės paliktas žaizdas? Tikriausiai nesužinos, kuris teiginys yra tiesa, tačiau visi yra vienodai skaudūs.
  Žinoma, kažkas visada turi įvykti. Juk, kai susitinka tie du vargšeliai, devyni velniai sumano surengti jiems tokį spektaklį, kad net visa mokykla sudrebėtų. Spektakliui pradėti davė progą Niko vėliau ištarti žodžiai. Nutarei leisti šalčiui iš tavo širdies prasiskverbti į išorę? Tokiais "mielais" žodžiais manęs dar niekada nebuvai sutikęs. Labai miela. Patarčiau nežaisti taip su manimi, nes gali būti, kad atsidursi tame židinyje.
  - Kaip matau, ji jau seniai įsiskverbė į tave, klastuoli, - paskutinį žodį ištarė su tokia panieka lyg būtų sakiusi "grife" ir tada lengvai šyptelėjo.
  Nors Elei ir nepatiko tamsioji jos pusė, tačiau kartais ji tikrai pagelbėdavo ir nustebindavo žmones, kurie ją taip gerai pažinojo.
  - Tiesiog norėjau pabėgti nuo to išdaviko rudens. Juk jis turėjo atnešti šaltesnį orą. Ši vieta puikiai tiko mano svajonei išpildyti iki kol pamačiau tave, - stojo tyla. - Tada supratau, kad sujaukiau tavo skaitymo valandėlę įsiverždama čia.
  Jau ruošėsi tūptelti ir atsiprašyti, tačiau susilaikė. Tikrai dabar neatsiprašysiu. Pats kaltas.
  - Tikriausiai man derėtų susirasti kitą vietelę savo šalčio karalijai, - tetarė ir patraukė link išėjimo, tikėdamasi, kad jis ištars kažką.
  Nikai, pasakyk kažką. Prašau. Leisk į tave pažiūrėti ilgiau. Juk nemačiau visą vasarą tavęs. Prašau... Nebūk kietasprandis.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 174
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #249 Prieš mėnesį »
  Varnanagė pasirodė esanti neprastesnė už jį – atsikirto tokiu pačiu mandagiu tonu, prideramu tik beveik nepažįstamiems žmonėm. O tai savo ruožtu liūdino Niką. Žinoma, jis nesiruošė to rodyti.
  Šiaip jau liūdna, kokią žalą kartais padaro laikas ir aštrūs žodžiai. Štai šie du jauni žmonės – kažkada nematę pasaulio be kito, galėję dienų dienas leisti dviese, mylėję viens kitą visa širdimi, visu kūnu, visa esybe – dabar sėdi ir šnekasi apie orą. Tarsi būtų matę viens kitą per bendrų pažįstamų surengtą vakarėlį ir apsiriboję tokia pažintimi. Tarsi nieko tarp jų nebūtų įvykę.   
  O juk jų atvejis ne vienetinis. Kiek pasaulyje tokių sudaužytų ir nebesulopytų širdžių! Nė vienas nesuskaičiuos. Žmonės dedasi šaltas kaukes, paslepia savo tikruosius jausmus po mandagumo ir atsainumo skydu ir bando visiems parodyti, kad viskas gerai. Kad nebeskauda. Prisiklijuoja ant veido šypseną, o viduje merdi. Kitąsyk ir nė nesuprasi, ką žmogus yra išgyvenęs.   
  Ir vis ta meilė kalta. Kas apskritai ją sugalvojo? Negi nebūtų paprasčiau atjungti visus šiltus jausmus, gyventi vien su instinktais ir protu. Kiek skausmo pasaulyje sumažėtų!
  Tačiau kartu sumažėtų ir grožio. Stebuklų.
  Sumažėtų dienų, akimirkų, dėl kurių verta gyventi.
  – O kas lieka užgesinus ugniai, jei ne šaltis? – dramatiškai pasiteiravo labiau savęs nei varnės, vien šitaip atsakydamas į jos repliką.
  Be abejo, jos žodžiai jį žeidė. Net ne jų turinys – buvo girdėjęs ir daug blogesnių žodžių. Jo širdį pusiau atšipusiais durklais raižė intonacija, su kuria žodžiai buvo ištarti: tarsi jis nebūtų svarbesnis už lietaus balutę vidury rudens.
  – Oh, – mandagiai linktelėjo.
  Nebetardamas daugiau nieko atsivertė puslapį, ties kuriuo baigė skaityti. Bandė pamiršti čia esant Eleizijai ir susikaupti ties skaitymu, tačiau žiūrėjo į žodžius jų nesuprasdamas; juodos raidės, rodos, liejosi ir bandė susidėlioti iš naujo: į jos portretą.
  Praleido pro ausis pastabą apie kitos vietos paieškas. Tegul sau eina. Koks jam skirtumas?
  Tačiau skirtumas buvo.     
  Todėl tamsiaplaukei jau beatidarant duris, užvertė Hokingo knygą ir padėjo į šoną.
  – Neprivalai išeiti, – tyliai sušnabždėjo, – Man netrukdai, tad daryk, ką panorėsi. Na, nebent tau nemaloni mano draugija, – mandagiu tonu pratarė ir vėl atsivertė knygą, visa savo povyza rodydamas, jog ji jam tikrai neberūpi.
  Bet rūpėjo.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 20
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #250 Prieš mėnesį »
  Tyla. Ta suknista tyla. Ji Elę tiesiog vedė iš proto. Ji tikėjosi, kad Nikas ją sustabdys, kad pašauks ją, sugriebs, pabučiuos, nusitrauks savo tą melo kaukę, tačiau nieko. Gal jis tikrai manęs jau nebemyli? Gal mano šaltumas atbaidė visas maloniais mintis apie mane? Gal...
  Varnė jau buvo beišeinanti iš kambario, kai ausis pasiekė jo žodžiai. Jie nebuvo kuo nors ypatingi, tačiau tą akimirką Eleizija galėjo paaukoti visą savo esybę, kad dar kartelį juos išgirstų. Žinoma, to nebus. Nikas tikrai to nedarys antrąkart. Geriau venas persipjautų nei vėl pakartotų tiek daug pasakančius žodžius. Daug pasakančius žodžius? Wow, Ele. Ir ką gi jie tau sako? Kad jis vis dar yra tiek pat tau abejingas? Juk jo veidas viską pasako. Veidas. Ot, kad Elė suprastų... Veidas yra tik dar viena kaukė. Žmogus jį gali valdyti kaip tik nori. Veidas neatspindi tikrųjų jausmų, emocijų. Jis yra tik dar viena kliūtis atvirumui.
  - Man nemaloni tavo draugija? Būčiau galėjusi prisiekti, kad tai tau nepatinka mano būvimas tame pačiame kambaryje, - tarė atsigręžusi.
  Nurijo seiles ir lėtai pradėjo tipenti link Niko. Akys buvo įsmeigtos į jojo. Tikėjosi pastebėti nors menkiausią raumens trūktelėjimą.
  - Aš ilgai galvojau, Nikai. Ilgai galvojau apie tai, kodėl mes negalėjome likti draugais. Tiesiog...
  Ar verta jam tai sakyti? Ele, ar verta? Juk jūs negalite būti pora, tiesiog negalite. Geriau būti išsiskyrus ar matyti, kaip tėvas kasdien jį talžo dėl jūsų to suknisto romaniuko? Ką? Kvaile, atsakyk!

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 174
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #251 Prieš mėnesį »
  Be abejo, susikaupti ties skaitymu nepavyko. Vien žinojimas, kad jo gyvenimo meilė yra čia pat, toje pačioje patalpoje, varė jį iš proto. Po kelių nieko nevertų minučių vėl užvertė knygą, užkišęs pirštą ties puslapiu, kur baigė; pasiruošęs bet kada ją vėl atsivesti – net jei tik dėl vaizdo. 
  – Ir iš kurgi tokios išvados? – draugišku tonu pasiteiravo.   
  Tojo balso išgavimas kainavo daug pastangų. Tiek daug, kad šypsenai – net ir mažyčiam raumens krustelėjimui – ar spindesiui, tokio įprasto žvelgian į Elę, jėgų nepakako. Visas jo veidas ir toliau spinduliavo atsainumą, šaltį. Abejingumą.
  Jo žodžių pakako,kad ji atsigręžtų ir štai dabar žvelgė į svajonių merginą, žengiančią link jo. Jauto įsmeigtas į save jos akis, tačiau pats nedrįso pažvelgti į josios – gal pabijojo, kad jose atsispindės visa paletė jausmų, kuriuos juto jai.
  Užtat turėjo pakankamai laiko apžiūrėti visą jos siluetą. Dievaži, kaip ji pasikeitė per šiuos metus! Jos figūra pasidarė moteriškesnė, klubai siūbavo su kiekvienu žingsniu jai net nesistengiant.
  Liaukis, subarė pats save. To jam dar ir betrūko, vėl į ją įsižiūrėti.
  Vėl. Tarsi kada nors tas įsižiūrėjimas buvo liovęsis.
  Žinote, sakoma, kad kiekvienos brandesnės (ne amžiaus požiūriu) poros istorijoje ateina toks momentas, kai praeina įsimylėjimas ir ateina tikroji meilė – žmogus pradeda matyti kito trūkumus, nusimeta rožinius akinius. Tada ateina ir pirmosios bėdos, kliūtys, kurių pilna visų įsimylėjelių kelyje. Prasideda pirmieji išbandymai.
  Tačiau pas juos tokio momento nebuvo. Nebuvo to perversmo, kai įsimylėjimas persimainė į meilę. Jis vis dar jautėsi taip pat, kaip per pirmuosius jų pasimatymus – įsimylėjęs. Tačiau tai visai nereiškia, kad nepatyrė tikrosios meilės, o ne! Šie du jausmai jo širdyje ėjo kartu, petys į petį. Jis buvo įsimylėjęs. Jis mylėjo.
  Dėl to draugystė ir nebuvo įmanoma. Negali būti draugais su tuo, ką myli.
  Žinoma, viso to jis jai negalėjo pasakyti.
  – Manau, tarp mūsų per daug visko įvyko, kad draugystė būtų įmanoma, – atsakė, abejingai gūžtelėjęs pečiais, – Negalėčiau „draugiškai“ klausytis tavo pasakojimų apie vaikinus – tęsė, pirštais ore nupiešdamas kabutes, – neįsivaizduodamas savęs jų vietoj.
  Tik tada susiprotėjo, pasakęs per daug. Tačiau negalėjo parodyti, kad žodžiai išsprūdo priešais jo valią, atvirkščiai – užsidėjo tokią kaukę, tarsi jie būtų gerai apgalvoti ir tariami tik būtuoju laiku.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 20
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #252 Prieš mėnesį »
  Priėjusi krestelėjo ant apledėjusios žemės. Kietas ledas gaivinančiai suėmė už jos nuogų kulkšnų. Rankomis teko apglėbti savo gležnus pusnuogius pečius. Net nepajuto, kaip šiltas jos kūnas pradėjo vėsti. Žiema atėjo, mintyse tarė Elė.
  Akis vis dar buvo įbedusi į klastuolį. Matė, kaip jis nedrįso pakelti savo akių. Nikas tik stebėjo jos kūną, tačiau ne veidą, akis, kurios jam viską pasakytų. Gal ir gerai, kad taip viskas klostėsi. Juk Elė pati viską sugriovė. Įsijautė į griovėjos vaidmenį bei sutraiškė paskutines "tikros" meilės duženas. Ar tikrai reikėjo tą dieną tarti tuos šaltus, žudančius žodžius? Aš tavęs nebemyliu... Oi kad žinotum, Nikai. Ta meilė yra pirmoji ir visada tikėjausi, kad bus vienintelė, tačiau... Tavo tėvas.
  - Gal ir tiesą sakai, tačiau... Tačiau, jei turėtum naują merginą, aš įsivaizduočiau save jos vietoje. Tad nėra skirtumo ar mes draugai, ar pora, ar, - nurijo karčią seilę. - Žlugusi pora. Aš, mes visada įsivaizduosime vienas šalia kito.
  Nustebsite, tačiau Eleizija buvo sąmoninga sakydama pastaruosius žodžius. Kažkodėl ji nusprendė viską išlieti - pasakyti tiesą. Varnei tas melas jau ėjo per gerklę. Meilė yra taip pat nuodas, bet žudo lėčiau nei melas. Melo poveikis yra toks staigus ir stiprus, kad yra labai maža tikimybė išgyventi.
  - Tai va, - caktelėjo liežuviu ir pavartė akis, nes nežinojo kur jas dėti.
  Šaltis jau buvo apėmęs visą Elytės kūną. Galėjo prisiekti, kad net jos lūpos pamėlavo. Na... Tikrai šauni mintis dirbtinai sukelti žiemos pūgą vilkint tik suknelę. Išpūstas orą speigas iškart pavertė garais. Elė susitraukė į savo kiautą.
  - Kaip matau, esu vis tokia pat kvaila. Atidariau duris žiemai ir, išskėtusi rankas, ją pasitikau, nors vilkiu tik štai ką, - ranka mostelėjo į save ir iškart pasigailėjo. Šaltis pasinaudojo atvira kūno vieta ir smogė iš visų jėgų.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • VII kursas
  • *
  • 174
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #253 Prieš mėnesį »
  Jis netikėjo, kad tokia darugystė yra išvis įmanoma. Ne draugystė tarp merginos ir vaikinų - pats turėjo kadaise draugę, jei Danielą buvo galima taip pavadinti. Gal nelabai, tačiau jo požiūris nuo to nesikeitė. Jis netikėjo draugyste tarp buvusių įsimylėjėlių. Tai įmanoma tik dviems atvejams: arba niekada nebuvus iš tikrųjų įsimylėjus, arba vis dar mylint.
  Taip, turbūt prieštaravo pats sau: jis gi ją vis dar mylėjo. Tačiau neturėjo supratimo apie Eleizijos jaumus jam. Ar dar kažkas liko? O gal niekada nieko ir nebuvo? Ne, tai neįmanoma - velnias žino, gal tik mažutėlytė kruopelytė, tačiau ji tikrai jį mylėjo. Kažkada. Gal Nikas buvo naivus, tačiau jis tikrai nuoširdžiai tuo tikėjo; jam nereikėjo jokių meilės įrodymų.
  Apskritai, kas per banalus posakis: meilės įrodymas. Argi tikrajai meilei jų reikia? Argi iš žmogaus akių nesimato, kada jo jausmai tikri?
  Tą akimirką jis tikėjosi, kad nesimato.
  - Tai gal tokių matymųsi sumažinimas iki minimumo ir yra gera mintis, - blausiai šyptelėjo, lyg parodydamas, kad jam tai nieko nekainuos. - Šiaip ar taip, po šių metų greičiausiai nebegrįšiu Hogvartsan, - gūžtelėjo pečiais.
  Buvo jau tvirtai apsisprendęs - nebaigs mokyklos. Nebėra prasmės. Grįš į žiobarų pasaulį, kad tęstų įprastus mokslus ir, kaip tėvas visada norėjo, įstos į Oksfordą - blogiausiu atveju, į Kembridžą. Nutrauks visus ryšius su magijos pasauliu, pamirš, kad toks visai egzistuoja. Planavo net susirasti žmogų, kuris nutrintų jo atmintį. Gal taip bus lengviau.
  Kadaise vienintelis dalykas, rišęs jį su magijos pasauliu, buvo Eleizija. Nebelikus jos jo gyvenime, nebeliko reikalo čia pasilikti.
  Nikas pastebėjo, kad mergina dreba iš šalčio. Nutarė greitai reaguoti.
  - Finite incantatem, - greitai išsitraukęs burtų lazdelę, nubrėžė ore skydą.
  Ledas pradėjo greitai tirpti ir po poros akimirksnių jo nebeliko; nė nepasakytum, kad dar prieš minutę čia būta šalčio.
  - Dabar geriau? Čia prie ugnies dar šilčiau. Prieik arčiau, nesikandžioju, - burbtelėjo ir nejučia raustelėjo, prisiminęs, kad visgi kartkartėmis kandžiodavosi. Tiesa, visai kitaip. - Tai kaip šiaip sekasi? Dar nepradėjai  mokytis tapimui animage? - pasiteiravo, prisiminęs vieną iš jos svajonių.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • VI kursas
  • *
  • 262
  • Taškai: 20
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Jaukus kambarys su židiniu
« Atsakymas #254 Prieš mėnesį »
  Elė tiesiogine to žodžio prasme varvino į Niką akis. Šiuo metu jis atrodė toks šiltas, tvirtas - vienintelis jos išsigelbėjimas nesušalti. Ji taip dabar norėtų užšokti ant jo, rankomis apsivyti kaklą, galvą priglausti prie jo krūtinės ir tyliai kvėpuoti, girdint jo širdies dūžius. Žinoma, tai neįmanoma. Na, teoriškai gal ir įmanoma, tačiau po tokio poelgio Nikas ją tikriausiai tik pastumtų į šalį. Tad varnė nutarė nerizikuoti. O gal jis pats pasisiūlys? Jau tik nuo tokių minčių tamsiaplaukės kūnas pradėjo atsipalaiduoti, šilti, bet ar trumpam?
  - Pala... Ką? Ką tu čia dabar pasakei? - neteko žado.
  Eleizija pabandė piktai dėbtelėti į jį, nors akyse šimtu procentų atsispindėjo skausmas, liūdesys. Nejau jis žada mesti čia mokslus ir tapti tuo, kuo tėvas verčia? Bet tai reikštų, kad jis galutinai pamirštų Elę. Ne, taip negali atsitikti. Varnė neleis tam.
  - Ne, tu negali, - ištarė ji ir ištiesė nugarą, kad atrodytų labiau pasitikinti savimi. - Nikai Maquet, nors aš tau dabar esu niekas, neverta nė skatiko, tačiau aš tau draudžiu palikti Hogvartsą. Supratai, klastuoli?
  Nutilusi ji grakščiai atsistojo ir pradėjo pėdinti link jo. Nors vaikinukas ir išvarė žiemą, Elei vis dar buvo šalta. Ugnis ją sušildys, tačiau šiuo metu ji norėtų kai ko kito. Šilto, skalbimo milteliai kvepiančio ir rūpestingo glėbio - Niko apsikabinimo.
  - Nesikandžioji? O aš tave kaip tik prisimenu mėgstantį pasikandžioti, - tik spėjo žodžiams išlėkti kaip žvirbliui, iškart išmušė skruostus raudonis. - Atleisk, išsprūdo. Animage? Na... Bandžiau porą kartų, bet greitai pasidaviau.
  Ji delsė. Nežinojo ar verta. Bet tik pabandęs sužinai.
  - Nikai, turiu prašymą. Ar galiu įsisprausti į tavo glėbį? Nieko asmeniško, tik noriu sušilti. Žinoma, suprasiu, jei atsisakysi, bet juk negražu nepadėti mergaitėms, - mirktelėjo.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017