[Oliveris Llewellyn]

Netrukus Leticija pasirodė, ir Oliveris pradžiugo. Ne, negalvojo, kad ji nepasirodys. Tiesiog atrodė laiminga, tad ir pačiam Oliveriui buvo smagu. Galbūt jie tikrai yra draugai? Tėtis skatino taip ir galvoti, tad trylikametis labai stengėsi.
- Džiaugiuosi, kad atsinešei savo augintinį, - ištarė jis ir paglostė savąjį driežiuką. Atsargiai pakėlė jį, kad Leticija galėtų matyti. Nenorėjo labai girtis, ypač kai draugės šeimoje kažkas yra negerai, bet vis dėlto džiaugsmą nuslėpti buvo ganėtinai sudėtinga. Jo mama ir tėtis patys geriausi, ir paprašyti padovanojo augintinį. Stengdamasis kalbėti neutraliu tonu Oliveris paaiškino: - Gavau jį dovanų per Kalėdas. Dabar Eliotas turi šunį, o aš - salamandrą.
Atsargiai paglostė gyvūno galvą, ir jis mieguistai pasimuistė. Kol kas vardo neturėjo, bet paklausti Leticijos, ar ji turi idėjų, Oliveris pasidrovėjo.

[Leticija Mendel]

- Lulu visada kartu su manim. - Nusijuokė. Keista, nes ji niekada gyvenime nesiruošė auginti tokio padaro.
-- Oho. Ar tai ugniapūtė salamandra? Ar jis spjaudosi ugnimi ar kaip? - Čia tai bent. - Geras. Ir kaip tau sekasi su juo sutarti? Ką jis valgo? Ar jau pavadinai jį kaip nors? - Stengėsi negalvoti apie tėvus ir Kalėdas. Norėjo pasistengti pasidžiaugti už draugą.
- Ar galima jį palaikyti? - Įdomu ar driežas karštas nuo ugnies ar ne. Kažką probėkšmiais skaitė apie juos magiškųjų gyvūnų priežiūros vadovėlyje. Bet į gyvūnus Leticija itin nesigilino, aišku buvo įdomu, bet eliksyrai ar kerai atrodė įdomiau. Ji mylėjo savo augintinį ar kitų augintinius. Bet aplamai dėl gyvūnų galvos nebuvo pametusi.
- Smagu su juo visur keliauti kartu ar ne? - Šypsojosi.

[Oliveris Llewellyn]

Leticijai pasakius, kad augintinis visada kartu su ja, Oliveris suprato norintis, kad ir jo driežiukas elgtųsi taip pat. Bet ar jam pasiseks susidraugauti? Nežinia, bet turbūt ne. Joks gyvūnas nenorėtų laiko leisti su juo. Bet gal vis dėlto pavyks tapti draugais?
Regis, Leticija susidomėjo salamandra, ir Oliveris pradžiugo. Labai stengėsi to nerodyti, nes nenorėjo atrodyti pasipūtęs ir pernelyg besidžiaugiantis dovana. Vis dėlto tikrai jautėsi laimingas ir šypsojosi.
- Taip, jis spjaudosi ugnimi, - atsakė į klausimą ir pridūrė: - Namuose turiu elgtis labai atsargiai, kad nenukentėtų mažieji. Bet man jis patinka. Tik vardo dar nesugalvojau. O valgo visokius vabzdžius. Bus gerai vasarą, kai daug musių.
Išgirdęs klausimą linktelėjo. Panašu, kad draugei tikrai įdomu, tad atsargiai ištiesė driežiuką jos link.
- Dar neteko susipykti, bet būk atsargi, - perspėjo. - Ir taip, manau, kad bus labai smagu, jeigu jis bus su manimi. Nežinau, ar norėsiu neštis į pamokas, bet pavasarį mielai su juo pažaisiu prie ežero. Tik apmaudu, kad kambaryje tenka laikyti narvelyje. Kambariokas turi katę, ir ji bandė suryti mano salamandrą. Ar Lulu kambaryje neturi priešų?
Patenkintas stebėjo savo driežiuką ir tik dabar pagalvojo, kaip gera yra turėti kažką, kas yra tik tavo.

[Leticija Mendel]

- Geras. Norėčiau pamatyti. - Letei tikrai patiko toks ugningas gyvūnas.
- O ar namie jūs dar ką nors auginat? - Smalsavo mergaitė. - Aha. Vasara tikrai bus ko susimedžioti. - Susižavėjusi atsargiai ištiesė rankas ir paėmė gyvūnėlį. Jos pačios driežas nukurnėjo ranka žemyn ir įlindo į megztinio kišenę. Dėl visa ko Letė sėdėjo labai ramiai ir leido Oliverio salamandrai laisvai lakstyti jai ant rankų.
- Ne. Tos kvaišos nieko neturi. - Vis dar negalėjo pakęsti savo kambariokių. - Norėčiau gyventi viena. Jos mane užknisa. - Rėžė. Kartais mėgdavo pasiskųsti draugui dėl savo kambariokių. Su kuriomis nuo pirmo kurso nerado kalbos. Jos visos buvo iš magų šeimų ir jai atrodė baisiai pasikėlusios.
- Vienai iš jų juk ir priklausė Lulu. Gavo jį dovanų ir buvo labai jau nepatenkinta. - Prisiminė Grifiukė.
- Reikia sugalvoti jam vardą. Koks Liepsnius ar Ugnius gal būtų per paprasta tiesa?

[Oliveris Llewellyn]

Oliveris dar nežinojo, nuo ko priklauso driežiuko ugnies demonstravimas, taigi nemokėjo paskatinti augintinį parodyti šį sugebėjimą. Bijodamas nuvilti Leticiją nieko apie tai nesakė. Stebėjo salamandrą ir mintyse prašė išpūsti bent menką liepsnelę, bet kol kas gyvūnėlis nebylų šeimininko prašymą ignoravo.
- Aha, - atsakė į klausimą. Ne taip išdidžiai kaip kalbėdavo apie broliukus ir sesutes, bet vis tiek noriai patikslino: - Turime keletą kačių, o Eliotas užpernai per Kalėdas gavo šuniuką.
Nenuleido akių nuo augintinio. Nors Leticija norėjo pamatyti ugnį, Oliveris kiek prisibijojo, kad salamandra gali pūstelėti ją tiesiai į drabužius ar rankas ir taip sužeisti draugę. Bet kol kas jis tiesiog domėjosi aplinka, ir berniukas nelabai užtikrintai nusišypsojo.
- Aš niekada negyvenau kambaryje vienas, - pratarė. Taip, visada gyveno kartu su Eliotu, nors tada, kai dvynys jo nekentė, šiek tiek bijojo tai daryti. Nenorėdamas galvoti apie tą laiką dar pasakė: - Kokia nesąmonė raukytis dėl dovanos. Jeigu kas nors dovanoja, vadinasi rūpinasi ir myli.
Prisiminęs, kad Leticijos šeimoje kažkas negerai, nutarė ką nors jai padovanoti. Per kitas Kalėdas ar galbūt gimtadienį. Ji turėtų apsidžiaugti. Ši mintis privertė Oliverį pasijusti geriau.
- Aha, norėčiau ko nors, ko niekas daugiau nesugalvos, o tokių vardų turbūt daug yra, - pritarė ir nejaukiai pridūrė: - Bet man niekas neateina į galvą...
Vis dar stebėjo, kaip driežiukas laksto Leticijai ant kelių. Galiausiai jį, regis, labai sudomino kišenė, į kurią prieš tai nurūko Lulu. Kas ten žino, galbūt ir šie gyvūnai susidraugaus?

[Leticija Mendel]

- O kokios veislės ir koks jo vardas? - Gal ir nemėgo Oliverio brolio. Bet nutarė pasidomėti jo šunimi.
Driežiukas kol kas ramiai lakstė ir Grifė tebesėdėjo taip pat ramiai, kaip iš pradžių. Juk ne šiaip ką dabar turėjo. Tai buvo padaras mokantis pūsti ugnį.
- O aš... - Šmėkštelėjo prisiminimai apie vaikų namus. Seniau ji gyveno su kitomis mergaitėmis. Jos visos buvo panašaus amžiaus. Pirmosios Leticijos draugės. Iškilo primiršti vardai. Lara, Eleinė, Lilė. Kaip joms dabar sekasi? Ar jos ten pat? Turbūt dabar nepažintų nei jos leticijos, nei Letė jų. Mendel prisiminė, kad Lara buvo šviesiaplaukė. O Eleinė ir Lilė dvynukės tamsiaplaukės. Jas vadindavo Leine ir lile.
- Iš pradžių ir aš gyvenau ne viena. O paskui, kai išsikrausčiau gavau savo kambarį. - Oliveris gal ir žinojo šiek tiek, kad Leticija nelabai sutarė su savo tėvais čia pakliuvusi. Bet apie vaikų namus, kuriuos ji pati miglotai prisiminė tikrai nežinojo. Dabar ji pati tikrai suvokė, kad galėtų draugui papasakoti tai, ką prisiminė. O tai jau tikrai buvo labai daug.
- Aha. Sakiau tau, kad jos visos išlepusios kvaišos. Kaip ir tas raudongalvis mulkis senkleriūkštis. - Dabar salamandra aiškiai susidomėjo jos driežiuku. Kuris iškišo galvą iš kišenės, paskui išsirangė iš jos. Abu jie regis tyrinėjo vienas kitą. Leticija truputį bijojo, kad salamandra galėtų sužeisti Lulu, bet kol kas viskas buvo gerai.
- Kaip manai iš kokios raidės turėtų būti jo vardas?

[Oliveris Llewellyn]

Elioto šuo mylėjo tik savo šeimininką, tad jis Oliveriui nebuvo nei artimas, nei draugas. Vis dėlto Leticijai paklausus kiek pradžiugo - panašu, kad jai įdomu. Galbūt netgi įdomu šnekėtis su juo.
- Kažkoks mišrūnas, - atsakė apie veislę. Vėlgi pasijuto šiek tiek nepatogiai - gal tai atrodys per prasta? Bet ne, Leticija ne tokia. Vardą pasakė šiek tiek žvaliau: - Jo vardas - Žaibas.
Regis, draugė nelabai norėjo kalbėti apie praeitį. Oliveris jos nespaudė ir kiek pasigailėjo užsiminęs apie gyvenimą namuose. Jo ir šeimos santykiai labai jau skiriasi nuo tų, kuriuos su savąja turi Leticija. Bet jau buvo per vėlu, ir berniukas tyliai laukė, ką ji pasakys toliau. Ar ji iš pradžių gyveno viename kambaryje su mama ir tėčiu? mintyse paklausė savęs, kai Leticija baigė kalbėti. Nelabai suprato, kaip išsikrausčiusi ji galėjo gauti savo kambarį. O mintis, kad galima gyventi kartu su tėvais, stebino. Tiek jis, tiek visi broliai ir seserys buvo išmokyti, kad į tėvų kambarį be reikalo landžioti negalima. Bet apie tai kalbėti negalima, nes Leticija aiškiai to nenorėjo.  Geriau tęsti paprastesnę temą. Kas yra tas Senkleriūkštis, Oliveris nežinojo, bet nutarė, kad ne Auris. Kažin ar draugė taip kalbėtų apie profesorių.
- Man jos nepatinka, - pasisakė apie tas kambariokes dar labiau įsitikindamas, kad reikės ką nors Leticijai padovanoti. Bet nepieš. Nupirks kokį smagų žaidimą.
- Man atrodo, jie vienas kitam patinka, - kiek droviai nusišypsojo Oliveris stebėdamas augintinius. Bet vardas ir toliau buvo problema, nes jis nežinojo nei pirmos, nei paskutinės raidės.
- Tas vardas turbūt turi tiesiog ateiti į galvą, - liūdnokai ištarė jis. Ar Leticija nepagalvos, kad jis atsisako priimti pagalbą?..

[Leticija Mendel]

- Smagu auginti šunį. Lulu pirmasis mano augintinis. Šuns niekada neturėjau. Ar katės ar dar ko nors. - Bet tiesą pasakius vaikystėje nelabai ir prašydavo augintinio. Driežiukas regis pats ėmė ir atėjo į mergaitės gyvenimą.
- Ai, sakau klaikybė su jomis gyventi. O kaip tu sutari su savo kambariokais? - Gyvūnėliai gerai sutarė ir tas mergaičiukei patiko.
- Tikrai patinka. Ir gerai. Būtų nekas, jei jie viens su kitu pyktųsi. - Ji atsipalaidavo. Neatrodė, kad salamandra kėsintųsi iškepti Grifės driežiuką.
- Manau tokiam gyvūnui tiktų koks nors trumpas ir aiškus vardas. - Susimąstė.
- Kaip tau tarkim. Alis, arba Eilis. Arba Reilis. Arba gal Eiris. - Pabandė kažką greitosiomis sukurpti grifiukė. Nebuvo patenkinta tais vardais, dar galvojo ką galėtų pasiūlyti.

[Oliveris Llewellyn]

Taip, Leticija teisi. Šuo - tikrai smagus augintinis, tik kad Eliotas kartais elgiasi labai nerūpestingai. Oliveriui tekdavo išvesti Žaibą pasivaikščioti. Mokykloje tai dar nieko, bet kas būtų, jeigu jis pradėtų garsiai loti namie ir taip išgąsdintų jaunesnius broliukus ir sesutes? Galbūt tokia dovana broliui nebuvo pati geriausia, bet šito berniukas nesakė.
- Ar norėtum turėti katę? - pasidomėjo ir skubiai pridūrė: - Bet tokią, kuri neskriaustų Lulu.
Jo paties kambariokai buvo sudėtinga tema. Žinoma, vienas jų buvo Eliotas, bet kiti... Jie žymiai labiau mėgo energingą smagų dvynį. O ir kam gali patikti nuoboda Oliveris, kai šalia yra Eliotas? Bet Leticija bendrauja su juo, o brolio tarsi nemėgsta. Neaiškindamas šitų apmąstymų tiesiog pasakė:
- Jie nėra blogi, bet nesusidraugavome. Priešingai nei driežiukai, - pridūrė ir nusišypsojo. Gyvūnėliai tikrai įsisiautėjo žaisti, o tai džiugino. Atrodė, kad draugais gali būti ne tik driežiukai, bet ir jų šeimininkai.
- Eiris, - pakartojo patikusį vardą. Pažvelgė į augintinį ir jo paklausė: - Ar tau patinka vardas Eiris?
Sulig tais žodžiais salamandra įlindo į Leticijos rankovę ir kažkur pasislėpė.
- Man tiktų, bet, regis, jam nelabai, - pridūrė atkakliai svarstydamas, kaipgi galėtų pavadinti augintinį. Deja, niekas geresnis į galvą taip ir neatėjo.

[Leticija Mendel]

- Katę. - Susimąstė. - Žinai, gal ir norėčiau. - Katė buvo panaši į ją. Vienišė, atsiskyrusi. Su charakteriu. Taip, katė Leticijai gal ir patiktų.
- Ne su visais galima sutarti. Ir nereikia. Nebūtina patikti visam pasauliui. - Pareiškė mergaitė. O žvilgtelėjusi a augintinius nusišypsojo.
- Jie labai mieli. Tokie žaismingi ir smagūs.
Padarėlis įlindo jai į rankovę ir Leticija susijuokė.
- Kutena - Jautė jį kažkur po drabužiais. Dar pagalvojo ir pasiūlė.
- O gal Aelis? - Lulu irgi įlindo į rankovę. Jie dabar ten krebždėjo dviese. O jei salamandra dabar sumanytų spjauti ugnį? Skaudėtų. Na, bet jis visai neatrodė toks. Stengėsi gyvūnėliu pasitikėti. Tegul jie ten būna, kol sumanys išlįsti. Letė nekrapštė driežų lauk.

[Oliveris Llewellyn]

Labai gera atrasti temą, kuria kalbėtis visai nesudėtinga. Galbūt taip yra atrandami draugai?
- Gintarui labai patinka David. Įdomu kodėl, juk jis toks mažas, - nejučia garsiai susimąstė Oliveris. Pats nebuvo didelis kačių mylėtojas, bet prie tų, kurios buvo namuose, jau pripratęs.
- Bet liūdna, kai niekam nepatinki, - nykiai atsiliepė kiek sudėtingesne tema. Tiesą sakant, įtarė, kad jeigu ne Eliotas, jis kambaryje iš viso neištartų nė žodžio, ir tai labai skaudintų. Kaip vis dėlto gera turėti brolį dvynį... Net būdami labai skirtingi berniukai buvo artimi, ir tai Oliveris be galo vertino.
- Man labai smagu, kad jis mėgsta tave, - nuoširdžiai ištarė, kai salamandra pasislėpė rankovėje. Jeigu nepasitikėtų Leticija, taip prie jos nesiartintų, ar ne? Naujasis vardas skambėjo tikrai šauniai, o ir pats driežiukas susidomėjęs iškišo nosytę. Oliveris pradžiugo. - Žiūrėk. Jam patinka, - ištarė ir kreipėsi į salamandrą: - Aeli? Ar tau tinka toks vardas?
Augintinis pauostinėjo orą tarsi suteikdamas sau pakankamai laiko įvertinti siūlomą vardą. Ir suteikdamas to laiko pakankamai, kad Oliveris nuspręstų esą salamandrai jis tinka. Ir tada nėrė atgal į rankovę.
- Įdomu, ką jie ten žaidžia, - nusišypsojo berniukas ir kiek susidrovėjęs pridūrė: - Ačiū už pasiūlytą vardą. Aš tikrai nebūčiau sugalvojęs.

[Leticija Mendel]

- Kas tas Gintaras? - Pasidomėjo Leticija.
- Ai Oliveri, žinai, visada atsiras kam ir patiksi. O visiems patikti neįmanoma ir nereikia. O kam? - Ne, ji visai netroško kiekvienam įtikti ar patikti.
- Ir man. Ir labai gerai, kad ir jie abu sutaria. Nei tau nei man nereikės laikyti jų kambaryje, kai norėsim susitikti. - Aišku labai gerai. Būtų buvę gaila, jei susitikusi su Oliveriu turėtų slėpti Lulu. Na ar jeigu jis turėtų laikyti savo salamandrą kambaryje, kad ji neužpultų Grifės driežo.
- Šaunu. - Pasakė dėl to, kad Salamandra išsirinko vardą. - Man atrodo gaudynių. - Juokėsi mergaitė jausdama kaip jie kuteną odą.
- Nėr už ką. Netyčia sugalvojau ir tiek. - Tai, kad sumąstė tą vadą juk buvo tiesiog atsitiktinumas.
Driežai išlindo iš rankovės ir nubėgo viršun jai per petį. Jie tikrai smagiai gainiojosi vienas kitą.

[Oliveris Llewellyn]

Panašu, kad jie atrado temą, kuria jis sugeba bendrauti. Tai džiugino, ir Oliveris į klausimą atsakė netikėtai žvaliai ir be įprasto nejaukumo:
- Gintaras yra vienas iš mūsų katinų, kuriam labai patinka mano mažasis broliukas David.
Tik drąsiai išrėžęs sakinį suprato nieko labai naujo nepasakęs, tad vėl pasimetė. Laimei, galėjo žiūrėti į Aelį ir apsimesti, kad nieko neatsitiko.
- Galėtume ir mes kada pažaisti gaudynių. Kai bus geresnis oras, nes lauke smagiau, - pasiūlė, kai Leticija užsiminė, kad driežiukai užsiima būtent tuo. Ir staiga vėl pasijuto nejaukiai bei norėjo iš čia išeiti. Nors ši mergaitė buvo draugė, bendrauti vis tiek ne taip ir paprasta. Ar jis ką tik pakvietė ją dar kartą kažką paveikti kartu? Jeigu Leticija nenorės, bus labai skaudu.
Atsistojęs priėjo arčiau bendramokslės ir atsargiai pasiėmė savo augintinį. Jis, tarsi to telaukęs, šmurkštelėjo į kišenę ir ėmė graužti specialiai paliktus skanėstus. Oliveris nusišypsojo. Jam labai patiko šitas augintinis.
- Manau, kad man reikia eiti prie transfigūracijos namų darbų, - nelabai noriai pasakė. Nors pakvietęs Leticiją kada nors pažaisti gaudynių jautėsi nejaukiai, iškeisti smagų pasibuvimą su drauge ir driežiukais į mokymąsi vis tiek nelabai norėjo. Deja, namų darbai išties laukė, tad Oliveris paliko kambarį ir atsisveikinęs su Leticija patraukė Klastūnyno link.