[Nico Maquet]

  Klastuolis tik abejingai gūžtelėjo pečiais. Šia tema jie buvo kalbėjęsi ir anksčiau, jau tada sakė greičiausiai mesęs mokslus po metų ar dviejų. Ir taip jau per ilgai užsibuvo - tiesą pasakius, nė pats nežinojo, kodėl šįmet grįžo mokyklon. Juk nė nesitikėjo susitaikyti su Ele, tai kokia tada prasmė? Galėjo jau ruoštis stojamiesiems į universitetą.
  - Mhmm, - sumykė, nieko konkretau neatsakydamas; iš tiesų nenorėjo su ja dabar pyktis ir pradėti ginčytis, tačiau meluoti irgi netroško, - Na, pažiūrėsim, kaip čia bus. Ko man likti Hogvartse? Tik gaištu laiką, o galėčiau jau bandyti stoti į Oksfordą. - lakoniškai atsakė.
  Tiesa, varnės žodžiai, esą ji jam jau niekas, nuliūdino Niką. Gal ji to ir nežinojo, tačiau ji vis dar jam buvo viskas, tad girdėti tokį pareiškimą buvo labai skaudu. Tai patvirtino jo spėjimus, kad varniukė jau seniai jam nieko nebejaučia.
  Apsimetė praleidęs pro ausis pastabą apie kandžiojimąsi - nagi, pats buvo kaltas, juk tai jis apie tai prabilo. Kita vertus, malonu, kad ji, prisiminusi jųdviejų kartu leistą laiką, vis dar rausta - šis vaizdas švelniai pakuteno jam paširdžius. Nostalgiškai kone.
  - Tu? Pasidavei? Nepanašu į tave, - įtartinai prisimerkė.
  Iš tiesų, Eleizija buvo paskutinis žmogus, iš kurio Nikas būtų tikėjęsis išgirsti apie pasidavimą. Visada tokia drąsi ir ryžtinga, kovojanti iki galo, drįsusi pasipriešinti jo tėvui; ne, ji negalėjo pasiduoti. Kažkas čia ne taip.
  Jos prašymas kaip reikiant išmušė vaikinuką iš vėžių. Gerą minutę tiesiog žiopsojo į ją su atvipusia burna, negalėdamas nieko pratarti. Galvoje tuo metu ūžė minčių tornadas. Kas? Kodėl? Ar ji rimtai? O gal tik tyčiojasi? Ne, taip būti negali; aš sapnuoju. Suvokęs, kad tyli jau ilgoką akimirką, susiprotėjo kažką atsakyti.
  - N-na, eee, ž-žinom-ma, - sumišęs burbtelėjo, vėl pradedamas mikčioti, - T-taip, gali...
  Atidėti į šalį knygą. O ką toliau daryti? Ar jis turi ištiesti rankas ir ją apsikabinti? Aaaaa, jis neturėjo supratimo, dar niekada nesijautė taip nerangiai, tad ir liko taip sėdėti be žado, nepagaudamas, kas čia, po velnių, vyksta.

[Eleizija Stigler]

  Sukryžiavusi savo apnuogintas rankas ant krūtinės, Elė liūdnai dėbtelėjo į Niką. Žodžiai, kuriuos jis ištarė nuliūdino varnę. Jam Hogvartsas jau neberūpėjo, neturėjo tikriausiai čia jau nieko, kas sietų jį su šia mokykla, tad jau galvojo apie Oksvordą. Varniukei tai nepatiko. Nematyti Niko išvis? Tokia mintis tiesiog varė ją iš proto. Oi... Nikai. Ir kodėl likimas davė mums tokį iššūkį? Tikriausiai būtume jį įveikę, tačiau aš, Eleizija Stigler, pasirinkau lengviausią būdą - viską užbaigti. O dabar, kai praėjo jau daug laiko, nekenčiu savęs už tokį poelgį. Aš nutraukiau mūsų santykius, kurių dabar dar labiau geidžiu. Nekenčiu savęs. Noriu tiesiogine prasme prasmegti žemėje.
  - Gal ir tiesą sakai, - liūdnai, nebandydama slėpti savo jausmų, sumurmėjo varnė.
  Elė neneigs, kad Niko klausimas apie animagiją tikrai paglsotė jos širdelę. Jis vis dar taip pat viską prisiminė, net svarbiausias detales. Na žinoma... Juk pačius gražiausius, šilčiausius, linksmiausius ir liūdniausius prisiminimus sunku nubraukti nuo žemės paviršiaus.
  - Tiesiog... - pajuto, kaip gerklėje atsirado kažkoks gumulas, įspėjantis, kad varniukė gali bet kada pravirkti. - Pavargau nenuleisti rankų. Žinai, kaip tai sekina? Visi iš tavęs tikisi geriausio rezultato, niekada negali susimauti. Ne, per daug streso.
  Gumulas pakilo keliais centimetrais aukštyn. Atrodė, kad išlėks iš burnos graudžios raudos pavidalu, tačiau kol kas nieko. Elė dar kontroliavo savo kūną. Nors tik ant plauko, bet kontroliavo.
  Niko reakcija po Elės prašymo privertė varniukę lengvai nusišypsoti.
  - Vis dar toks pat neapsakomai mielas ir žavus, - kuo tyliausiai sumurmėjo, tačiau giliai širdyje tikėjosi, kad klastuolis išgirs.
  Tamsiaplaukė susidrovėjusi pakėlė tankių plaukų savininko ranką, prisiglaudė savo nugarą prie jo šiltos krūtinės, tą pačią ranką padėjo ant savo kūno ir tyliai sumurkė. Nikas iš arčiau atrodė dar mielesnis, net protingesnis? Nejau protas gali matytis ir iš išorės?
  - Kaip senais gerais laikais. Visą darbą turiu padaryti pati, - tyliai sukikeno ir galvą atrėmė į tvirtą klastuolio ranką.

[Nico Maquet]

  Linktelėjo. Taip, jis puikiai suprato tą jausmą – vis jį juto namie. Juk būtent ant jo gležnų ir visai nevyriškų pečių nugriuvo ta šeimos garbės našta. Tarsi jis turėtų būti koks Maquetų klano Kristus, atnešęs visiems nuodėmių atpirkimą ir amžinąją laimę. Ak, taip, jie gi netikėjo Jėzumi. Ką gi.
  Nuleido jos pastabą apie žavesį ir mielumą negirdomis, tačiau jo veidas išdavė – bene iškart pajuto, kaip skruostai pasipuošia drovumo raudoniu. Nagi, ar jis kokia pasakų mergelė, kad vis raudonuotų?
  Ranka, atsidūrusi ant Elės, gulėjo nepatogioje pozicijoje, tačias septyniolikmetis pabijojo ją pajudint. Ši akimirka buvo pernelyg žavinga – žavinga ir bauginančiai keista.
  Turbūt dar niekada nebuvo jautęsis taip nejaukiai. Taip, net tada buvo komfortiškiau, nepataisant visų raudonumą jo veide sukeliančių priežasčių. Nežinojo, kaip elgis. Mintys sukosi pašėlusiu tempu ir vaikinukas jose pykosi pats su savimi. Žinot, kaip būna – ant vieno peties sėdi angeliukas, ant kito – velniūkštis ir jiedu tarpusavyje ginčijasi. Panašiai buvo ir Nikui, tik jo atveju dešiniame ringo kampe stovėjo protas, o kairiame kovai ruošėsi širdis. Pastaroji, nors ir visa sulopyta, padengta mėlynėmis, apklijuota pleistrais ir sutvarstyta, buvo nusiteikusi ypač ryžtingai. Suvokė, kad tai neteisinga, tačiau… na, čia gi Elė.
  Nuo jos komentaro jis dar labiau paraudonavo. Ar ji viską turi komentuoti?
  – N-naa, t-turbūt, – išlemeno, suvokęs, kad tyli jau labai ilgai, pernelyg ilgai.
  Nikas prisiminė priežastį, dėl kurios varnanagė panoro prie jo prisiglausti; išties, jos rankos buvo ledinės. Vos tą pastebėjęs, mažumėlę nuo jos atšlijo, nusirengė per galvą tamsiai pilką megztinį, likdamas tik su mokykliniais marškiniais bei žaliai sidabriniu kaklaraiščiu.
  – Užsimesk, gal bus šilčiau, – sumurmėjo, paduodamas Eleizijai rūbą, – Gal nieko tokio, jei kurį laiką pabūsi klastuole, – šyptelėjo, akims žiūrint į išsiuvinėtą ant megztinio gyvatės emblemą.
  Jos viršugalvis ilsėjosi ant jo peties, jau spėjusio nutirpti, tačiau vaikinas ir toliau nejudėjo, dievaži, atrodė, tarsi būtų sustingęs; tik krūtinė vos vos kilnojosi jam kvėpuojant, šitaip išduodama, kad jis vis dar gyvas.
  Varnės plaukai kvepėjo gėlėmis. Gėlės… Iškart prieš akis atsirado vaizdas: laiminga ir besijuokianti Elė, skinanti lauko gėles pievoje su kažkokiu susivėleliu. Nuo to prisiminimo jį net nupurtė.
  – Ne, taip neteisinga, – staigiai persimainė ir švelniai, bet tvirtai ją atstūmė, pagaliau išlaisvindamas savo ranką.

[Eleizija Stigler]

  Nors Elė Niką lietė tik nugara, tačiau jautė kiekvieną jo judesį. Atrodė, kad jie tapo vienu kūnu. Kaip senas gerais laikais. Kai abu raudonuodavo nuo vienas kito žodžių, kai ramiai apdovanodavo vienas kitą saldžiais, tačiau nekaltais bučiniais, kai klastuolis stipriai ir saugiai laikydavo varnytę glėbyje, kai... Tiesiog, visko per daug. Neįmanoma išvardinti visų neapsakomų akimirkų, kurias Elytė praleido kartu su žaliu kaklaraiščiu pasidabinusiu jaunuoliu. Tačiau buvo ir vienas dalykas, kurio tamsiaplaukė nemėgo jų santykiuose - aistra. Tikriausiai klausite, kuo ji bloga? Juk kaip tik kai kurių žmonių santykiuose jos nėra. Na... Šituose jos buvo į vales ir tai varė merginą iš proto. Tik spėja pamatyti savo vaikiną, iškart šoka jam ant kaklo ir t.t. To buvo per daug, tikrai...
  Nors ji tebetūnojo tankiaplaukio glėbyje, tačiau šaltis niekur nedingo. Jis ir toliau žnaibė Elės delniukus. Tikriausiai Nikas tai pastebėjo, pajautė, nes nusitraukė per galvą savąjį megztinį ir įdavė jai. Elė tik žėrinčiomis akimis sumirksėjo ir tetarė:
  - Ačiū, bet reikia rūpintis savimi, burokėli, - bakstelėjo jam į smakrą.
  To jau buvo per daug. Varniukė elgėsi taip, lyg klastuoliškai varniškas duetas vėl būtų kartu. Deja, tai nebuvo tiesa, kad ir kaip velniai, besisukantys devyniuose pragaro ratuose to geistų. Jie vis dar išsiskyrę.
  Paslapčia prikišo megztinį prie nosytės, plaučius pripildė jo neapsakomai nuostabaus kvapo ir nerangiai apsirengė jį. Nors rūbas buvo per didelis, tačiau juk tokie kur kas jaukesni, smagesni.
  - Elytė, - netikėtai pasakė. - Tik tu taip mane vadindavai. Aš pasiilgau girdėti savo vardą taip meilei skambantį, Nikai.
  Ir tada įvyko kažkas keisto. Tas per daug mielas burokėlis švelniai, tačiau labai tvirtai ją atstūmė, išvijo iš savo glėbio. Mergina liūdnomis akimis pažvelgė į jį bei pabandė išpešti nors lašelį informacijos, kodėl jis taip pasielgė. Deja, negavo nė supuvusio skatiko. Nikas mokėjo tobulai paslėpti savo emocijas po devyniais užraktais. Velnias.
  - Niekada nemaniau, kad tai kada nors tau pasakysiu, bet tau, Nikai, reikia sužinoti tiesą. Aš pavargau meluoti, - sudrėkusiomis akimis ji tarė.

[Nico Maquet]

  Kiek kartų jo širdis turės nudegti, kad suprastų, jog neverta stengtis? Kad niekas nepasikeis. Tačiau štai ji ir vėl jį ragino priglausti tamsiaplaukę arčiau, paglostyti ją, užsiūbuoti. Galų gale, prisipažinti, kaip jis jos pasiilgo. Spoileris – labai.
  Tačiau ant kairiojo peties sėdintis protas užčiaupė jį ir neleido nė garsui prasiskverbti; suparalyžiavo jį ir neleido pajudėti. Mažai trūko, kad nokautu amžiams užtildytų tą kvailą širdį.
  Klastuolis jau norėjo kandžiai atsikirsti, neva, tas garbanius toks blogas, nevadino jos meiliai, tačiau laiku įsikando sau į liežuvį. Elytė… pasiilgo šio vardo skambesio, ištarto jo paties, pasiilgo net minčių, kuriose taip ją vadino. Visgi viskas liko praeityje ir Nikas nieko negali pakeisti. Juk tai ji viską nutraukė.
  Juolabiau jį stebino jos elgesys – ir meilinasi, ir glaustosi. Būdamas įtarios natūros, jautė kažką negera; jos elgesį greičiausiai galima paaiškinti kokiu racionaliu būdu, tačiau kol kas jam dar nieko neatėjo į galvą. Visada taip – kai tik varnanagė būdavo arti, jo smegenų ląstelės iškeldavo baltą vėliavą ir nė nemėgino dirbti, lyg iš anksto nujausdamos, kad jomis nebus pasikliauta.
  Be abejo, atstūmęs rudaakę ir pats pasijuto kažko netekęs, lyg kažkas būtų išplėšęs gabalėlį jo kūno. Net daugiau – lyg kažkas būtų pavogęs mažumėlę jo sielos, jo esmės, be kurios gyvuoti buvo – nors ir įmanoma – tačiau velniškai sunku.
  Tačiau septyniolikmetis pernelyg daug kartų klydo, neatsižvelgęs į blaivų balsą tolimoje smegenų kertelėje, kad dabar vėl rizikuotų. Gal todėl neparodė pastebėjęs ašarų jos lazdyninėse akyse, nors nuo jų vaizdo jo paties širdis pradėjo sopėti.
  – Ir kokia gi ta tiesa? – pasimuistęs burbtelėjo, net nebūdamas tikras, ar nori ją išgirsti.

[Eleizija Stigler]

  Klastuolio megztinio rankovės Elei buvo pernelyg ilgos, tačiau jai tai patiko. Rankovės siekė net delno vidurį. Atrodė, kad tas megztinis ir yra Nikas, šiltai prigludęs prie trapaus, gležno ir sužeisto kūnelio. Deja, tai buvo tik suknistas megztinis. Nikas jau buvo spėjęs ją atstumti ir dabar laukė. Laukė, kol Elytė prabils apie tą melą. Kažkas galvoje merginai sakė tylėti, užsikišti, bet širdis kuo garsiausiai klykė pasakyti tiesą. Kaipgi neigiamai atsakysi širdelei, kurią jau taip ilgai varnė laikė be maisto, vandens, dienos šviesos. Niekaip. Juk ir kaliniams reikia išeiti laukan, prasiblaškyti, pasižmonėti.
  Išgirdusi mylimojo balso toną, tik dar labiau susigraudino, tačiau vis dar laikėsi tvirtai. Neleido nė vienai ašarai nuriedėti skruostu. Ne dabar. Ašaros, emocijos, suknisti jausmai gali ir palaukti. Dabar išaušo diena atskleisti tiesą. Varniukė turėjo paskubėti, nes saulė gali greitai nusileisti , kartu nusinešdama tą puikią progą.
  - Na... Pirma turiu tau prašymą. Kol kalbėsiu, tylėk. Nieko nekomentuok, nesityčiok, nesijuok ir t.t. - juk Nikas niekada nėra išsityčiojęs iš varnės, tai kodėl dabar ji taip pasakė? - Gerai. Prisimink tą dieną, kai aš tave mečiau. Tikriausiai skaudu, bet vis tiek. Atsimeni mano pasakytus žodžius, kad aš tau jau nieko nebejaučiu? Tai buvo melas, Nikai. Suknistas melas, kurio pagalba norėjau užbaigti mūsų santykius dėl tavo gerovės. Aš tave mylėjau, myliu ir mylėsiu.
  Jautė, kaip gumulas gerklėje grasino uždusinti, tačiau negalėjo sustoti vidury kelio.
  - O dabar apie Hubertą. Nebuvau įsitikinusi, kad patikėsi tuo, kad mano jausmai tau atšalo, tad sugalvojau planą B - Hubertą. Jis man patiko kaip draugas, bet ne daugiau. Mano planas buvo leisti tau mane pamatyti kartu su juo ir priversti prie tokios minties, kad mes draugaujame ir aš tave tikrai pamiršau. Supranti? Taip, pasielgiau tikrai kvailai. Pasirinkau pačią lengviausią išeitį, nors galėjau delsti ir geriau nuspręsti, - kūkčiodama įkvėpė oro. - Nikai, aš negaliu be tavęs. Esu pasiryžusi atsisakyti savo magijos. Tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie gali taip padaryti. Žinai kodėl? Nes noriu būti su tavimi!
  Baigusi kalbėti, tiesiog liko tysoti ant grindų. Skruostai tekėjo ašarų upeliai, akys buvo raudonos, nosis taip pat suskystėjo, o visas likęs tamsiaplaukės kūnas tiesiog virpėjo. Nežinodama kur dėtis, ji tik droviai nuleido akis ir toliau kūkčiojo.

[Nico Maquet]

  Tylėti. Nekalbėti. Jei šiame pasaulyje egzistuoja dalykas, kuris Nikui sekasi ypatingai gerai, tai tylėjimas. Štai ir išaušo jo žvaigždės valanda, kalbant klišėmis. O jų jo gyvenimas buvo pilnas: pradedant stereotipiška žiobarų šeima, baigiant meilės istorija, kurios pavydėtų net toks pigių istorijų rašytojas kaip Paulo Coelho. Arba Šekspyras – Niko ir Elės meilė labai jį priminė. Tik kad jiedu jau peraugo Romeo ir Džiuljetą.
  Atsakydamas tik linktelėjo, leisdamas jai suprasti, kad tylės.
  Ir tylėjo, įdėmiai ištempęs ausis ir klausydamasis jos žodžių.
  Ar atsimena? Žinoma! Negi galima pamiršti tą jausmą, kai visas tavo pasaulis plyšta pusiau? Kai į širdį suvaromas tūkstantis pusiau atšipusių (ir nuo to tik skausmingesnių) kardų, kai ji apliejama rūgštimi ir padegama. Skausmas, kurį tada patyrė vaikinas, buvo neapsakomas. Žinoma, nepalyginsi su jo tautiečių likimu 40-taisias, tačiau visgi nemalonu. Ir štai dabar – vėl suspaudė paširdžius, net sušalo iš vidaus.
  Tačiau neparodė to, ką juto. Tik lūpos persikreipė į grimasą, o kaktą išvagojo gili raukšlė, taip nederanti su jo dar visai vaikišku veidu.
  O tada šokas. Dievaži, tuoj jam tikrai prireiks defibriliatoriaus, jei varnė ir toliau taip juokaus. Tačiau nebuvo panašu, kad ji iš jo tyčiojosi – kelios ašaros jau ištrūko iš kalėjimo; atrodė, kad ji kalba visiškai rimtai. Tačiau jis tesėjo savo pažadą – net dabar pro jo lūpas neišsiveržė joks garselis.
  Nesitikėjo, kad ji ryžtųsi atsisakyti magijos dėl jo. Tik ne po to, ką jai teko išvysti – tai, ko dalimi pati netiesiogiai taptų. Tad tik papurtė galvą. Norėjo kažką pasakyti, tačiau mintys niekaip nenorėjo susidėti į žodžius, jausmai, perpildantys visą jo kūną, nesileido įsispraudžiami į garsų kalėjimą.
  Liesas kūnas nuslydo nuo krėslo, tad jis atsidūrė visai šalia jos, vis dar pasipuošusios jo megztiniu. Net dabar, atrodydama tikrai apgailėtinai – paraudusi nuo ašarų, apsisnargliavusi, susitaršiusi ir visa drebanti – ji jam buvo pati nuostabiausia.
  Tačiau protas vis dar kovojo su širdimi, trokštančia vėl pasiduoti aistrai ir jausmams, taip ir šaukiančia ausin, kad jis nešvaistytų laiko, nes jo ir taip mažai. Protas visom jėgom priešinosi, tačiau argi kada protas nugalėdavo?
  Todėl Nikas – vis dar nieko netardamas – suėmė jos veidą į delnus ir pabučiavo.
  Užteko prisiliesti prie jos lūpų, kad visas septyniolikmečio pasaulis subyrėtų į šipulius.
  O tada vėl prisikėlė iš pelenų.

[Eleizija Stigler]

  Meilė. Iš pirmo žvilgsnio ji yra tokia gardi, visų norima, populiari, bet ji juk turi ir kitą veidą. Pastarąjį gali pažinti tik tada, kai tikrai jau sugyveni su ja. Meilė atsiskleidžia tik tada, kai išgyveni įvairiausius ginčus, nelaimes, išsprendi ar ne problemas, iškilusias santykiuose. Tik tada meilė pasirodo visu gražumu. Tačiau kodėl? Kodėl gyvenime viskas turi būti taip komplikuota? Ar jis taip sukurtas tik tam, kad pragaro ratuose begyvenantys velniai ir mirusieji galėtų pasijuokti? Ne? Tai kam tada? Štai kur klausimas.
  Išsipasakojusi, išliejusi visą tiesą kaip karštą arbatą, varniukei net akmuo nuo širdies nusirito. Taip greitai palengvėjo. Na... Iš dalies. Emocijos vis dar veržėsi laukan fiziniais būdais: ašaromis, kūkčiojimais ir virpesiais. Ir pirmąkart jai tai patiko. Ji džiaugėsi, kad Nikas gali matyti ją tokią sužlugdytą, jei galima taip išsireikšti. Dabar klastuolis galėjo su ja daryti ką nori. Varniukė tapo marionete jo rankose. Arba jis jai atleis, arba paliks ant ledo kaip paskutinę kvaišą. Žinoma, Elytė trokšte troško apie pirmąjį variantą, tačiau juk nusipelnė tai antrojo.
  Sekundės bėgo taip lėtai. Net vėžlys eina greičiau nei jos. Nors gal dėl to kaltas laukimas. Laukimas sužinoti Niko, šio Elės nusikaltimo teisėjo, budelio, nuosprendį. Laukdama susidėjo tvarkingai rankas ant kelių ir, giliai įkvėpusi, pabandė prabilti.
  - Pra... prašau, ne...nety....netylėk.
  Jūs net nesuprasite, kiek tas prašymas reikalavo jėgų. Kalbėti buvo taip sunku, kaip Sizifui stumti tą prakeiktą akmenį.
  Nikui sujudėjus, Elė įsitempė. Ji nežinojo ko tikėtis.Juk gal dabar prie jos artėja ne jos mylimas klastuolis, o budelis, pasirengęs nukirsti jai tą prakeiktą makaulę, iš kurios naudos kaip iš molio gabalo. Dar iš to nors gali ką nors gražaus nulipdyti... Jis lėtai priėjo prie varnės ir... Švelniai pabučiavo. Elės širdis tiesiog sprogo, pilve pradėjo plasnoti drugeliai. Net jos siela atgimė. Štai ką sugeba mažas meilės įrodymas.
  Bučinys, kuris buvo pats nekalčiausias dalykas, atsitikęs šįvakar, neužsitęsė. Nikui atsitraukus, tamsiaplaukė pakėlė savo raudonas akutes ir klausiamai dėbtelėjo į jį. Ji norėjo išgirsti iš jo lūpų nuosprendį, kurį paskyrė kvailei. Laukdama nors menkiausios užuominos, nes bučinys galėjo būti ir atsisveikinimo bučinys, lėtai pradėjo valytis sūrias ašaras nuo karštų merginos skruostų. Po paraliais... Prabilk!

[Nico Maquet]

  Pagal Disnėjaus logiką, po vieno bučinio turėtų prasidėti „ilgai ir laimingai“, tačiau taip nebuvo. Žinoma, pirmiausia dėl to, kad šie du žodžiai kartu yra sutinkami labai retai – jei ilgai, tai jau tikrai ne laimingai ir vice versa. Gyvenimas būna arba ilgas, arba laimingas ir niekaip kitaip. Juk jei gyvenama ilgai, argi tai laimė? Laimė, iš jo patirties, trunka visada vos pora akimirkų. O jei užsitęsia – lauk tragedijos.
  Kaip ten bebūtų, Nikas puikiai suvokė, kad jų dar laukia daug darbo, kad viskas grįžtu į senas vėžes... Jei tai išvis įmanoma.
  Tyla jau užsitęsė ir jam toptelėjo, kad reikėtų ką nors atsakyti: varnė akimis net meldė jį prabilti. Tik sunku rasti žodžius tada, kai jų labiausiai reikia.
  Vis dar nieko netardamas (kiek ilgai žmogus gali tylėti?) šiurkščiu pirštu nuvalė jos ašaras.
  – Neverk, – tepasakė.
  Gal būtų dar pridūręs „viskas bus gerai“ (dar viena klišė frazė prie visos klišė istorijos), tačiau žinojo, kad nebus. Patylėjo: puikiai suprato, kaip neištesėti pažadai žeidžia. Nenorėjo būti tas, kuris daužo viltis; palikime šią rolę Eleizijai.
  – Vis dar nesuprantu, kodėl reikėjo meluoti? Kas nuo to pasikeitė? – pasiteiravo, žiūrėdamas kažkur į tolį, lyg mintyse matytų tą suknistą akimirką prie stalo, – Nesuprantu tavo motyvų. Ar tikėjais šitokiu būdu padaryti man paslaugą? – karčiai nusijuokė, – Kurgi ne, paslaugą.
  Žinoma, visas tas dalykas su Hubertu jam priminė pigios kekšės elgesį, tačiau ką padarysi: šiuo atveju galėjo ją suprasti. Ar apsimesti supratęs, nesvarbu. Svarbu, kad tarp jųdviejų nieko nebuvo. Visa kita kaip nors išsispręs. Galbūt.
  – Ar tu bent suvoki, kiek tie tavo žaidimai sukėlė skausmo? – burbtelėjo kiek pikčiau nei norėjo.

[Eleizija Stigler]

  Prisiminimai. Tie suknisti prisiminimai. Tik jie neleisdavo Elei padoriai kvėpuoti, vaikščioti, gyventi vienišomis dienomis. Ji, apsikamšiusi šiltu pledu, visą dieną praleisdavo savo lovoje. Ašaros riedėdavo tokiais pat upeliais kaip ir šiandien. Elė net nesidrovėdavo, nebandydavo suvaldyti emocijų. Juk geriau jas išlieti nei kaupti ir kaupti savyje. O tam puikiai padėdavo nuotraukos ir tie prakeikti prisiminimai. Na tiesa... Nuotraukų Elė daug neturėjo. Pageltusiame voke saugojo tas kelias nuotraukas. Labiausiai merginukei patiko toji, kurioje varnė su klastuoliu stovi atsukę nugaras objektyvui ir susikabinę už rankų. Iš tikrųjų jie net nesuuodė, kad kažkas ruošiasi juos įamžinti žiobariškoje nuotraukoje. Gal ir geriau, nes tokiu būdu nuotrauka išėjo labai natūrali. Niekas joje melagingai šypsojosi ir nerodė, kad gyvenimas yra viena linksma karuselė. Oi ne...
  Pajutusi šiurkštų jojo pirštą ant savo liepsnojančio skruosto, tyliai aiktelėjo. Jis tik nuvalė ašarą ir tepasakė neverkti. Nikai, kaip lengva pasakyti. Neverk... Jei sugebėčiau, tai tikrai neraudočiau. Kodėl? Nes verkdama atrodau išties ne kaip.
  - Mhmmm, - tiesiog numykė į jo prašymą ar liepimą. Varniukė nežinojo, kaip jį pavadinti.
  Po kelių lėtų sekundžių jis prabilo apie Elės melą.Jis nieko nesuprato. Jam iškilo daugybė klausimų. Ir spėkite, kam teks į juos atsakyti. Taip, Elei.
  - Taip, maniau, kad darau tau paslaugą. Tuo metu aš neturėjau išsaugojusi nė lašelio blaivaus proto. Vaizdas, kaip tėvas tave skriaudžia, mintis, kad tu jam nesipriešini, ir supratimas, kad viskas dėl manęs, privedė prie tos idėjos - mesti tave. Negalėjau toliau būti su tavimi, kai aš tau suteikiau ne tik džiaugsmą, bet ir kur kas didesnį skausmą. Taip, palikdama įskaudinau, tačiau tuo metu man tai buvo geriausi išeitis. Deja, iškart tai padariusi, prakeikiau save, - švelniai krimstelėjo sau į lūpą ir atsiduso. - Tu net nežinai, ką aš dariau naktimis... Negalėdama užmigti, aš rašydavau tau laiškus, kurie ir dabar tūno geležinėje dėžutėje. Bręsta nors net nenutuokia, kad dienos šviesos neišvys.
  Droviai perbraukė per savo tamsius plaukus. Varniukė jautėsi tokia palaužta, tačiau juk pati dėl to kalta. Pati privirė košės, pati ir srebia.
  - Buvo net kilęs klausimas ar tik mes nepadarėme klaidos pirmąkart susitikdami. Visi mūsų prisiminimai atsakė į šį klausimą. Ne, nepadarėme, tačiau kažkas viduje šnabždėjo, kad ne santykiuose esmė. Problema esu aš.
  Taip, Elė taip ir galvojo. Niko gyvenimo spektaklyje Eleizija per perklausas gavo gyvenimą žlugdančios problemos vaidmenį. Ir ji jį puikiai vaidino, nesuprasdama savo vaidmens galingumo. Ji buvo kaip Josefas Stalinas, ištrėmęs ir pražudęs tūkstančius žmonių. Tik šiuo atveju ji žudė vieną vaikiną - Niką.
  - Ar suprantu? - pikčiau pakartojo klausimą. - Ko tu nori iš manęs? Kad išrėkčiau visai piliai, kokia kvaiša, paskutinė šliurė aš esu? - Iškėlė pirštą priešais klastuolį. - Tu juk mane pažįsti. Tu supranti, kad man tokie dalykai yra nieko verti. Aš tai galiu padaryti.
  Atsistojusi nuo grindinio, priėjo prie Niko, sugriebė jį už rankos ir pradėjo temptis link išėjimo.
  - Nagi... Eime į didžiąją salę. Ten bus pakankamai didelė auditorija. Galės paklausyti mano prisipažinimo. Į tą laiką gali parašyti man kalbą apie tai, kokia aš esu šiukšlė ir t.t. - nesusivaldydama stipriau sugniaužė ranką, laikančią vaikino ranką. - Ir taip, aš suprantu, kad to nusipelniau.
 

[Nico Maquet]

  – Skausmą? Ar tu turi nors kiek supratimo, ką tu šneki?! Ne nuo tavęs viskas prasidėjo, ne tavimi baigės, baik manyti, jog esi pasaulio bamba ir viskas visada sukasi tik aplinkui tave, – pasikarščiavęs atsikirto.
  Žinoma, jo pasaulis sukosi aplink Eleiziją, tačiau ne tai dabar buvo svarbu. Svarbu buvo... išties, kas dabar svarbu? Negi jo kaltinimai dar ką nors pakeis? Gal tik įvarys strėlių ir į jos širdį ir viskas pasibaigs dvejomis subadytomis sielomis. To jis nenorėjo; pakankamai savo kailiu patyrė, ką reiškia artimo žmogaus išdavystė.
  Taip, Niko fizinis skausmas nepasibaigė su ta diena Londone, nepasibaigė ir dabar. Vis dar nekentė vasarų. Ir Chanukos, kai grįždavo namo atostogom – kažkada mėgstamiausia jo šventė pasidarė nepakeliama, pavirto į pragarą žemėje. O kai pragaras namuose, ką padaryti gali uždegtos prakeiktos žvakės?
  Jau ne sykį mąstė bėgti iš namų ir dar praeitą vasarą, kai viskas buvo gerai, mažai trūko, kad būtų tam ryžęsis. Už rankos lyg grandine prikabinęs jį laikė jaunesnysis brolis, vargeli, irgi turįs tų prakeiktų sugebėjimų, kurie tik ir gadino ir taip toli gražu netobulą jų šeimą.
  Tačiau klausytis, kaip Elė pati save apipila pamazgomis buvo per daug.
  – Baik, – tvirtai tarė, – nenoriu, kad taip apie save kalbėtum. Jei tu tokia esi, tada kas esu aš?
  Puikiai suprato, kad ji gailisi. Gal buvo kvailas ir naivus, tačiau tikėjo – vis dar tikėjo – Elės nuoširdumu ir tyra širdimi. Tačiau supratimas nelygu atleidimui. Sunku atleisti kitam, sunku atleisti už skausmą; tiek fizinį, tiek dvasinį. Pastarasis buvo blogesnis: jei nuo fizinio galima atsiriboti, mintimis persikelti kitur, galų gale prie jo priprasti, tai dvasinis buvo ne toks. Žiauresnis. Pažįstantis visą tavo esybę ir geliantis ten, kur skauda labiausiai.
  Bet Nikas, kad ir klastuolis, nebuvo blogas. Dauguma jų nėra blogi, tik kartais nežino, kaip elgis. Pasimetė ir jis: gyvenime, mintyse, savyje. Nebeturėjo jokio atsvaros taško, į kurį galėtų atsigręžti pasiklydęs, kuris visada būtų arti.
  O gal turėjo?
  Gal jam tereikia ištiesti ranką, sutikti tą atsvaros tašką, priimti kaip savo?
  – Kas buvo, to nebepakeisi, – sausai burbtelėjo.
  Tarp jų vėl įsivyravo tyla, pertraukiama jų kvėpavimo ir kartais varnanagės kūkčiojimo. Negalėjo žiūrėti į ją verkiančią, tad juodos akys nukrypo į ugnį.
  – Aš tik... aš noriu tave suprasti. Tik kol kas nesugebu. Kaip galima įskaudinti tą, kurį myli? Jei... jei tu vis dar mane myli, – vos girdimai sušnabždėjo.
  Jam reikėjo tų žodžių. Jam reikėjo žinoti, kad vis dar jai rūpi, vis dar yra mylimas.
  Nes kokia prasmė gyventi be meilės?

[Eleizija Stigler]

  Pasaulio bamba. Štai kaip ji buvo pavadinta paties klastuolio. Nejau Elė tokia? Nejau ji save laiko svarbiausia? Ne, čia tikrai ne Elytė. Pastaroji greičiau būtų atokiau nuo tokių vietų, kur reiktų užimti lyderio poziciją ar kažką panašaus. Na... Supykusi Elė gal ir yra pasaulio bamba. Nes tada ji jau nesivaldo. Nesupranta, kas dedasi jos tamsiais plaukais pasipuošusioje galvoje, širdyje. Ji nieko nesuvokia. Tik jos liežuvis atsiriša.
  Išgirdusi tvirtą Niko toną, net krūptelėjo. Nežymiai, bet išsigando. Jis įsakė nustoti pilti ant savęs visas šiukšles bei ant žemės padėti tą šiukšliadėžę. Varniukė piktai dėbtelėjo į klastuolio akis  ir nenoriai pakluso jo įsakymui. Ji nemėgo, kai kažkas jau nurodinėdavo. Oi nepatikdavo. Galėdavo net gerklę perkasti, tačiau juk tai buvo Nikas. Tad visos blogos idėjos išgaravo kaip mat.
  - Baigiau, ponaiti Maquet. Ar dabar esate patenkintas? - paskutinį sakinį sumurmėjo po nosimi.
  Dabar Elė jautėsi keistai. Buvo suglumusi. Atrodė, kad ji dabar esa milžiniškoje menėje. Langai išpuošti mozaikomis, sienos - gobelenais, o pačioje matomiausioje vietoje stūkso geležinis sostas. Varniukė sėdėjo pastarajame, priešais ją stovėjo trys vyrai. Kiekvienas buvo galimas šio pokalbio užbaigimo variantas. Pirmasis vyras yra bučinys, kuris nutildytų visus ginčus, antrasis - ginčo tęsimas ir tikėjimas, kad jie abu ras kompromisą, o paskutinysis - visko metimas, pabėgimas iš kambario. Kiekvienas vyras kartu atsigabeno ir po statinę gero vyno - pasekmes. Deja, Elė negalėjo matyti kiaurai statines, tai ir nežinojo, ką atneš kiekvienas pasirinkimas. Ir tada išaušo laikas rinktis.
  - Žinok, aš tau dabar taip noriu užvožti per tą sumautą makaulę, - pasirinkdama antrąjį vyriškį, piktai dėbtelėjo mergina. Ji lėtai pradėjo artėti prie vaikino, tikėdamasi, kad jis eis ir eis atbulomis, kol bus priremtas prie sienos. - Ar aš tave vis dar myliu? Ne, žinok. Čia tik šiaip sau kūkčioju, verkšlenu ir ėduosi su tavimi. Galėčiau susirasti ir geresnės veiklos, - pagreitino žingsnį. - Tu nori ko? Prisipažinimo, kad tau vis dar TAI jaučiu? Man nesunku tai padaryti. Tikrai nesunku, ponaiti, - ji buvo jau taip arti jo, taip arti. - Aš tave myliu, kvaily, - stovėdama poros milimetrų atstumu, atkirto ji.

[Nico Maquet]

  Ne, jis nebuvo patenkintas. Ir kur būsi, kai priešais mylimoji, visa apsiverkusi, su juodais nuo nutekėjusio tušo paakiais?
  Jis jos bijojo, tikrai bijojo. Varnė mokėdavo parodyti savo kovingąją pusę, dievažį, net Patys Žinote Kas jos prisibijotų. Tad, jai besiartinant, pradėjo nejučia trauktis atgal, vis dar sėdėdamas ant apyšalčių grindų. Traukėsi tol, kol nugara neatsirėmė į krėslo kojas, o tada nebeliko kelio atgal. O varnė vis artinasi – štai ji jau visai šalia, taip arti, kad vaikinas galėjo pajusti jos iškvėpiamą orą sau ant skruosto, taria tuos stebuklingus žodžius, kurių Nikui taip reikėjo išgirsti.
  – Ir aš tave myliu, – sušnabždėjo, jų nosims susilietus.
  Vėl suėmė jos veidą delnais ir pabučiavo, rankos nuslydo ant merginos kūno ir apsivijo jos liemenį. Šis bučinys buvo visai kitoks: nebe švelnus, o pilnas žvėriško karščio, perpildytas jausmų – ir ne tik romantiškų. Jis buvo piktas ir nekantrus, grubus, tačiau svaiginančiai malonus.
  Vaikinas palinko virš jos, tad jie jau gulėjo ant grindų. Uždusęs atsitraukė.
  – Gal, sakau, pamirštam viską... visus pastaruosius metus? – kalbėjo daugiau sau, nužiūrinėdamas lubas, delnu įsikibęs į josios delną, – Žinau, kad bus sunku; ir tau, ir man, tačiau gal pabandom iš naujo? – nedrąsiai pasiteiravo, bijodamas atsakymo.

[Eleizija Stigler]

  Jautė jo kvėpavimą, jo kvapą, jo šilumą. Ant lūpų dar išdykavo jo skonis - tas prakeiktas dalykas, kuris varė varnę iš proto. Ji norėjo daugiau, žymiai daugiau. Bet po tokios pertraukos yra blogai perdozuoti, nes gali ir širdies smūgis ištikti, o tada jau būtų blogai.
  Varniukė buvo taip arti jo. Jų nosims susilietus, jos vidus tiesiogine to žodžio prasme pradėjo virpėti. Nežinojo, kas jai darosi. Bet tikriausiai taip atsitinka ir narkomanams, kurie po geros pertraukos vėl ima leistis "gėrį" sau į veną.
  - Nikai, - tyliai iškvėpė orą.
  Vaikinas buvo greitesnis ir turėjo daugiau ryžto tam padaryti. Pastarasis suėmė jos veidą šiltais delnais ir pabučiavo. Jo rankos maloniai nuslydo ant Elytės kūno, apsivijo gležną jos liemenį. Šis kartas buvo kur kas grubesnis, šiurkštesnis, karštesnis nei pirmaisis. Palyginus antrąjį su pirmuoju, pastarasis buvo tik vaikų žaidimas. Nežinodama, kur dėti rankas, Eleizija nedrąsiai laikė jas priglaudusi prie savo krūtinės. Išties jautėsi nedrąsiai tokioje situacijoje. Tikriausiai nustebsite, bet taip. Juk visada būna pirmas kartas. Na, Elei šiandien pirmas kartas, kai ji yra drovi šalia Niko. Visiems pasitaiko.
  Net nepastebėjo, kai jie abu jau gulėjo ant šalto grindinio. Bučinys vis dar tęsėsi. Ir iš kur pas tokius du jaunuolius tiek ištvermės? Gal pas juos vietoj širdžių yra įtaisyti maži mechanizmai, kurie varinėja kraują po visą kūną?
  - Pamiršti viską? - vis dar giliai kvėpuodama pakartojo Niko pasiūlymą. - Ne, negalim pamiršti, - patogiau atsisėdo ir pažvelgė į Niką. - Mums reikia suprasti vienas kitą, reikia viską išsiaiškinti, tačiau ne šiandien.
  Giliai įkvėpė ir, nejaukiai pasijutusi, suėmė už megztinio kraštų. Kilstelėjo ir išsinėrė iš taip šildančio rūbo. Dabar ji buvo tik su suknele, kuri apnuogino merginos pečius, šlaunis, kulkšnis...
Suėmusi lazdelę, mostelėjo ja į duris, užrakindama jas. Droviai užlipo ant gulinčio klastuolio, nedrąsiai nagais perbraukė per jo krūtinė ir pasilenkusi įsisiurbė į jo kaklo odą.

[Nico Maquet]

  Jis niekada nieko gyvenime nebuvo taip pasiilgęs kaip jos. Per visus tuos metus, trūkusius bent amžinybę, kiekvieną akimirką jis troško tik vieno: būti šalia Eleizijos, galėti įkvėpti jos kvapą, prisiliesti prie jos odos, glostyti plaukus, bučiuoti. Mylėti visa savo širdimi. Ir štai dabar atėjo tą akimirką, kai galėjo tą padaryti, kai visos svajonės pagaliau galėjo tapti realybe.
  Ir štai, nors vaizdavosi šią akimirką kokius 14 milijonų kartų su vis kitais scenarijais, dabar nežinojo, ką sakyti. Ką daryti; kaip elgtis. Žinojo, kad šis vienintelis scenarijus yra teisingas, likę milijonai buvo nieko verti. Ir visgi – jis buvo nerangus ir drovus. Kaip visuomet.
  Jiedu susitaikė, pagaliau! Susitaikymą lydėjo rožių žiedlapiai, žvakių šviesa ir smilkalai – net jei sukurti magijos pagalba paskutinę minutę. Banalu iki apsivėmimo.
  Bet meilė gi ir yra banali, ar ne?
  Todėl leiskime jiems pasimėgauti viens kito draugija, viens kito meile. Jiedu to nusipelnė.
 
 
  Jei jų gyvenimas būtų filmas, ties šia vieta turėtų atsirasti titrai, žymintys filmo pabaigą. Na, gal dar galima būtų įterpti kokią sceną, pasibaigus titrams, rodančią, kaip viskas gražiai einasi po kokių penkerių metų. Tačiau realiame gyvenime po tokių scenų viskas tik prasideda. Juk gyvenime – kitaip negu kine ar knygose – po vedybų/susitaikymo/vaiko gimimo/(įterpkite savo variantą) nebūna hepi endo, ties jais  nesibaigia problemos. Atvirkščiai – dažniausiai jos tik prasideda.