[Markas Moore]

Eunji... Keistas vardas. O ant jos uniformos pirma parašyta Moon. Markas nužvelgė smulkią tamsiaplaukę azijietę.
-Gandai bei paistalai,-atsakė į varniukės užduotą klausimą berniukas.-Girdėjau iš vyresnių klastuolių, kad yra paslėptas kambarys bei kaip jį atidaryti. Tad, beklaidžiodamas pilies koridoriais nusprendžiau patikrinti, ar tai tiesa.
Susidomėjęs klastuolis pasekė mergaitės žvilgsnį ir stebėjo ugnį kartu su ja. Liepsna sau ramiai traškėjo ir spragsėjo.
-O kodėl ant tavo uniformos pirma parašyta Moon?-susidomėjęs paklausė rudaplaukis prisiminęs keistą mergaitės kilmę.-Beje, kaip tu papuolei iš Azijos į Angliją? Ir kaip tau patiko namuose? Lygtais skaičiau, kad didžioji dalis Azijos yra labai išsivysčiusi, ypač, kas liečia technologijas.

[geltonatulpė]

Išgirdusi atsakymą į savo klausimą, Eunji tik silpnai linktelėjo. Kaip mano mama sakydavo - pletkai sklinda greitai. Ji nukreipė žvilgsnį nuo ugnies ir apžiūrėjo kambarį atidžiau. Pagal pačio kambario dydį, baldų jame buvo tikrai nedaug. Jos mama kiekviename kambaryje pridėdavo, kad ir mažiausių smulkmenų, kad tik užpildyti kambarį. Taigi tokius kambarius jai nebuvo įprasta matyti. Mergaitėms mintims nukrypus link Marko klausimų lietaus lupų kampučiai patys kilstelėjo. Su kiek žmonių jai yra tekę kalbėtis, daugumai iškildavo tokie klausimai. Bet jai netrukdė į juos atsakinėti, kadangi apie savo gimtinę, jos kultūrą jai patiko kalbėtis. Greitai apmąsčiusi atsakymus, verniukė pradėjo atsakinėti į Marką dominančius klausimus:
 - Manau jau supratai, kad esu kilusi iš Pietų Korėjos. Tad taip yra todėl, nes korėjiečių kultūroje pavardė visur rašoma pirma, o vardas antras. Taip jau nuo seno nutarta. - trumpam stabtelėjusi ji vėl pradėjo kalbėti. - Laišką gavau namuose, Korėjoje, bet tėvai išsiuntė manę pas tetą į Angliją. Taip, taip, dėl naujovių ir technologijų tas tiesa. Namuose man visgi patiko, bet kartais tų visų technologijų, naujų dalykų ir panašiai būna per daug. - baigusi ji atsiduso ir susikėlė koją ant kojos.
 Ji nenorėjo, kad pokalbis taip ir baigtųsi. Su Marku kalbėtis buvo buvo smagu. Visgi su draugais smagiau.
 - O kaip tu? Kaip gyvenai prieš Hogvartsą? Ir ar tau čia patinka? - paklaususi ji pažvelgė į jo akis. Iš žmogaus daug sužinai žvelgdamas į jo akis.

[Markas Moore]

Kambaryje visi tie esantys daiktai Marką dusino, o dar ir nuo dulkių jis pradėjo čiaudėti. Baigęs savo čiaudėjimo epizodą, berniukas prisitraukė krėslą arčiau ugnies, nes nuo jos sklindanti šiluma nupūsdavo dulkes tolyn. Bet klastuolis nesitikėjo, kad prie židinio bus taip karšta, tad jam teko nusivilkt apsiaustą ir atsiraitoti marškinių rankoves. Nusispyręs batus, pirmakursis užsikėlė kojas ant krėslo ir patogiai įsitaisė, taip, kad matytų Eunji. Varniukei paklausus apie jo gyvenimą iki Hogvartso, Markas nustebo, nes retai kas domisi tokiais dalykais.
-Na, prieš eidamas į Hogvartsą ėjau į žiobarų mokyklą, nors esu grynakraujis burtininkas. Tai mano teta pamišusi dėl žiobarų labai norėjo, kad mes išgyventume,-jis pabėrėžė žodį ,,išgyventume",-žiobarų kultūrą. Bet ten aš praktiškai nieko neveikiau tik erzinau žiobarus savo egzistavimu. O čia man irgi patinka, tik sunku prisiversti kažką daryti, nes esu įpratęs nieko neveikti mokykloje. Dabar truputėlį atsitiktinis klausimas, bet jeigu galėtum pakeisti bet ką pasaulyje, ką pakeistum ir kodėl?
Iš šio klausimo Markas žinojo, kad galimą sužinoti daug ką apie kitus žmones, tad visai nesigėdydamas jis jo paklausė.

[geltonatulpė]

Eunji laikėsi neprunkštelėjusi iš Marko čiaudėjimo sezono, bet jam baigusis išlaikė plačią šypseną. Gi kiekvienam pasitaiko. Įsižiūrėjus kambarys visgi buvo pilnas dulkių. Kelios pradėjo jai kutenti nosį, bet jai pavyko susilaikyti nuo čiaudėjimo. Šiek tiek papurčiusi galvą, norint atsikratyti čiaudulio, ji atidžiai klausėsi Marko užduoto klausimo. Šiek tiek suraukusi antakius ji pradėjo galvoti apie atsakymą. Varnei nepatiko tokio tipo klausimai, kadangi jai jie atrodė beprasmiai. Kam gi to klausti, jeigu tai vistiek didelė tikimybė, kad neįvyks? Beprasmiška. Bet ji nenorėjo tik tylėti ir neatsakyti. Kaip draugas, Markas jai patiko. Nebuvo išsišokantis kaip kai kurie. Bet apie jo užduotą klausimą, jai nekilo jokių logiškų minčių. Jeigu išmąstyti loginį arba protingą klausimą, jai reikėdavo laiko. Mintyse ji vis suko ir lygino įvairias galimybes. Galiausiai, surutuliojusi tinkamą jos manymų atsakymą, ji juo pasidalino su Marku:
 - Manau, kad pakeisčiau žmonių gobšumą. Jų norėjimas daugiau pinigų, visi pykčiai baigia mums galą atnešti. Dėl pinigų tai visi stato fabrikus, įmones, kurios teršia gamtą. Pykčiai, mini karai tą patį daro, bet tuo pačiu jie ir vieni kitus naikina. O vėliau skundžiasi kodėl kyla karai ir miršta gamta. Tegul pagalvoja ką daro blogai, o tada bėdavojasi. - bebaigdama Eunji paskutinius žodžius beveik sumurmėjo, rodydama savo begalinį pasipiktinimą.
 Tai jai šiek tiek sugadino nuotaiką, nes ji visada priekaištavo dėl Žemės gyventojų gobšumo. Bet šiek tiek nurimusi, ji atsiduso, ir uždavė sekantį klausimą:
 - O kaip tu? Ką tu pakeistum?

[Markas Moore]

Markui nelabai patiko galvojančios mergaitės veido išraiška. Negi ji mano, kad aš kvailas? O išgirdęs jos atsakymą suprato: jai labiausiai rūpi gamta . O pats Markas buvo labiau savaunaudis, tad Eunji paklausus ką jis norėtų pakeisti, klastuolis piktai atrėžė:
-Norėčiau įkrėsti savo pusseserei Mayrai proto, kad ši pradėtų daugiau valgyti, nes dabar visi kaulai matosi.
Piktai prunkštelėjo rudaplaukis ir tas jo prunkštimas iššaukė kitą čiaudėjimo sesiją. Nusisukęs nuo varniukės, pirmakursis išsipūtė nosį ir išvalė nosinaitę kerų pagalba.
-Kaip manai, kas nutiktų, jeigu staiga žmonės nebeturėtų ydų?
Markui patiko uždavinėti įvairius klausimus žmonėms ir stebėti jų reakcijas. Juk iš to galima daug ką pasakyti apie žmogų.

[geltonatulpė]

Išgirdus Marko atsakymą jos lūpų kampučiai savaime aukštai pakilo. Giminės gimines myli, savaime aišku. Po akimirkos jį vėl užpuolė čiaudulys. Eunji tik tikėjosi, kad jis jos pačios čiaudėjimu neužkrės, nes tada iš šio pokalbio liktų tik čiaudėjimų sesijos. Atsidususi, ji užsikėlė kojas ant fotelio ant kurio sėdi, ir susikryžiavo jas. Šiluma pradėjo plačiau skleistis aukštų sienų kambaryje, ir darėsi šilčiau. Markas jau buvo nusivilkęs apsiaustą, bet ji dar neskubėjo. Ji buvo pripratusi Prie šiltesnio Korėjos klimato. Tai begalvodama ji vos nepraleido pro ausis sekančio Marko klausimo. Ji nebuvo didelė gerbėja tokių mąstyti verčiančių klausimų, bet jai patiko į juos atsakinėti kartu su Marku.
 - Dėl ydų nesu visiškai tikra. Gi kiekvienas esame skirtingi, net labai. Ir kiekvienas turi daugybę ydų, kurios arba pačiam žmogui užkliūna, arba kitiems. Bet jeigu jos dingtų, manau viskas žlugtų. Nors ir ydos yra blogas dalykas, jos yra naudingos daugybėje sričių. Kaip, kad jeigu reikia priimti tinkamą sprendimą tarp dviejų, tu nori nenori padarysi ir gerai ir blogai. Nes tiems kurie atstovauja tavo pasirinktą pusę, tu neturėsi ydų. O kitiems turėsi. Tiesiog negaliu įsivaizduoti pasaulio be ydų. - ji šiek tiek šyptelėjo, supratusi, kad truputį nusivažiavo ne į tą pusę, ko visgi buvo klausta.
 Pajutusi vėl tą pačią sruogą jai trukdant ir kutenant dešinį skruostą, ji kyštelėjo ranką į kišenę ir po minutės ištraukė juodais ir raudonais langeliais raštuotą plaukų segtuką. Su juo ji prisegė nelemtąją  sruogą. Tai padariusi, mergaitė jautėsi daug geriau, ir šyptelėjo Markui.
 - Vėl klausiu to paties, bet kaip pats į tokį klausimą atsakytum? - nenorėdama, kad jam vėl tektų kažko jos klausti, ji užbėgo įvykiams už akių. - Ir kokia tavo manymu yra svarbiausia žmogaus vertybė? Ne koks išradimas ar panašiai, bet vidinė vertybė.
 Ji tikėjosi, kad jis supras jos klausimą, kadangi jai buvo įdomios skirtingų žmonių nuomonės apie tai. 

[Markas Moore]

Markas visai atsipalaidavo ir praktiškai atsigulė krėsle vieną koją užsikėlęs ant kitos ir lėtai siūbavo viršutinę. Marko akys lėtai merkėsi ir jam buvo vis sunkiau išlikti budriam, geliausiai klastuolis įsitaisė ne taip patogiai ir tai jam padėjo neužmigti. Klausydamas Eunji atsakymo, pirmakursis stengėsi per daug mintimis nenuklysti prie nereikšmingų arba kaip tik - reikšmingų dalykų, t.y. Luke. O kai mergaitė jo paklausė jo paties klausimo, Markui tai jau buvo bepradedą atsibosti, bet jis vistiek jai atsakė:
-Manau, jeigu žmonės neturėtų ydų, būtų įmanomą sukurti utopinę visuomenę, nes, kaip pati įvardinai, daugiausia problemų sukelia žmonių gobšumas. O dėl vidinės vertybės...-Markas susimąstė ir nutilo.-Manau tai būtų žmogaus ambicijos, juk jos stumia mus į priekį kažką keisti, kažką daryti... Cha, turbūt dėl to ir esu Klastūnyne. O kokia vidinė vertybė tau svarbiausia?-Dabar mano eilė ją užknisti.-Ir kaip manai, kokiomis sąlygomis būtų įmanoma utopinė visuomenė, kur burtininkai ir žiobarai gyventų kartu?

[geltonatulpė]

Galiausiai atėjo laikas ir jai. Berniukui atsakius, ji prasidėjo čiaudėjimo maratonas. Geras penkias minutes ji nenustojo čiaudėti. Jos čiauduliai buvo visiškai kitokie nei kitų mergaičių. Ji čiaudėjo labai garsiai ir tikrai ne plonai kaip pelė. Visai kaip berniukai. Eunji visiškai nebuvo malonu taip elgtis prieš Marką, bet rodos čiaudulys perėmė kontrolę iš jos. Galiausiai paskutinį kartą atsičiaudėjusi ji pajautė, kad jau viskas. Na ir ačiū Dievui. Nosinės jai nereikėjo, kadangi čiauduliai buvo be turinio. Atsipeikėjusi ji bandė prisiminti, ar klastuolis kažką sakė. Nusprendusi, kad turbūt ne, ji pajautė stiprų nuobodulį. Veikti visiškai nebuvo ką. O ir kompanionas matėsi, kad nuobodžiavo. Tad nieko nelaukusi varnė jam davė pasiūlymą:
 - O gal norėtum kur nors kitur nueiti? Pavyzdžiui į lauką, ar šiaip kur nors. Nes, - jai pradėjus naują sakinį sekė čiaudulys. - Nes jeigu ir toliau taip, aš nusičiaudėsiu iki mirties. - greitai sumalusi pabaigą, ji atsiduso.
 Visgi jai tie klausimai spėjo atsibosti, o taip greitai su Marku nenorėjo atsisveikinti.

[Markas Moore]

Eunji pradėjus čiaudėti, Markas nusivaipė. Jos čiaudulys buvo visai nemergaitiškas ir tai klastuolį prajuokino. Jis tyliai nusijuokė savo vaikišku balsu. Dabar tikrai nesistebiu, kad aš Klastūnyne.
-Taip, žinoma, galime nueiti kur nors, nes čia jau darosi tvanku, nors nemanau, kad lauke bus geriau. Tai gal nueikim kur aukščiau kur pučia vėjas? Gal į Pelėdyną? Žinau vieną neapkakotą kampą tenais.
Nors tas kampas ir pakankamai mažas, tad jai reiks spaustis prie manęs, cha. Gerai, kad turiu Luke. Tai pasakęs, rudaplaukis atsistojo, pasirąžė ir pasičiupęs apsiautą apsisuko. Markas sustojo prie durų ir atsisukęs į Eunji paklausė:
-Tai eini kartu? Juk pati pasiųlei.
Ir lengvai pravėręs paveikslą iš vidinės pusės išėjo į pilies koridorių.

[geltonatulpė]

Jo juoką ji praleido pro ausis. Kaip ji nori, taip ir čiaudo. Pf, kas kaip moka, taip ir čiaudo. Jos pačios plaukai nuo čiaudėjimo gerokai pasivėlė (ji čiaudėdama sugeba kratyt galvą stipriai), tad ji greitai pirštais per juos perbraukė, kad taip baisiai neatrodytų. Bet tai padarius, jai pačiai tvanku pasidarė. Ugnis židinyje šiek tiek per daug pakaitino. Taigi ji be jokių abejonių sutiko su Marku eiti link pelėdyno. Ji pati pelėdos neturėjo, o į jas atidžiai pasižiūrėti laiko ir noro nelabai buvo. Bet jau geriau stovėti tarp pelėdų, negu kepti prie karštos ugnies pavasario pabaigoje. Nieko nelaukusi ji nusikėlė kojas nuo fotelio, ir pasuko angos link, kur ir prieš akimirką pradingo Markas. O tai palaukti nereikia. Nu ir gerai. Prieš išeidama, ji vos nepamiršo užgesinti ugnies.
 - Aguamenti. - pasipylė vanduo į židinį, užgesindamas jį.
 Ji apsisuko, ir nusekė klastuolį pro išėjimą iš kambario.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė striksėdama lėkė pilies koridoriais. Mergaitės nuotaika buvo pakyli, kokia visados būdavo suplanavus kažką negero, neleistino ar šiaip, kas jai tikrai patiktų. Raudoni plaukai plaikstėsi šen bei ten, ryte išplauti jie blizgėjo ir kvepėjo pipirmėčių šampūnu, o atrodė iš visų jėgų tiesinti, tačiau patys plaukai leido matyti nežymias bangeles. Rankoje lazdelę laikė tvirtai suspaustą, kiekvieną sutiktą matytą, nematytą veidą palydėdavo šiltu šypsniu. Mergiotė skubėjo į slaptą, sutartą vietą - nedidelį, jaukų kambariuką su židiniu. Nors žiema tik prasidėjo ir nevisai priminė savąjį metų laiką, židinio kurti visiškai nežadėjo. Koks buvo popietės oras, Devina nežinojo, bet jai visiškai nerūpėjo, o kam? Juk nosies laukan kišti visiškai nenorėjo. Pasiekusi reikiamas statulas, stabtelėjo ir įsitikino - už jų, it paslėptas, kabojo paveikslas. Lazdele vesdama rėmus, de Liuka atrado angą. Apsidairiusi, jog niekas nematytų, greitai šmurkštelėjo vidun, tačiau paliko angą šiek tiek pravirą, kad jos laukiamas asmuo galėtų be lazdelės pagalbos patekti vidun. Katrilė įsitaisė minkštame, už ją didesniame fotelyje ir apsidairė. Vaizdas tikrai atrodė it prabangaus žiobariško viešbučio apartamentų. Dirstelėjusi į rankinį laikrodį, mergaitė kilstelėjo vieną antakį. Negi jis vėluos? Išvydusi neaiškų atspindį laikrodyje, rankomis patvarkė, atmetė plaukus ir įsmigusi į atlošą, stebėjo angą, pasiruošusi veikti.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

Kristoferis retai kada tūsinasi su mažvaikiais. Jis tiesiog nieko bendro su jais neturėjo. Bet visgi, Krisas surado veiklą su vieną klastuolę, kuri tinka ir Krisui ir jai, nesvarbu koks yra skirtumas tarp jų amžiaus.
  Robertas buvo tam pasiruošęs. Jis netgi paėmė beisbolo lazdą, o kitiems dalykams jis galės panaudoti ir burtų lazdelę, bet visgi, ne toks malonumas jam bus. Gūžtelėjęs pečiais, globotinis ėjo link kambario su židiniu. Kiekvienam praėjusiam sakė 'ko tu žiūri', na o gražiom panelėm mielai nusišypsodavo. Pažiūrėjęs į laikrodį, kuris buvo ant kairės rankos, suprato, kad vėluoja. Todėl vaikinas pagreitino savo tempą, nepastebėjęs, kad netyčia užklupo už kažkokią merginą, jis mielai būtent jai atsiprašytu, bet tam nebuvo laiko.
  Per kažkurį laiką, Kristoferis atėjo prie susitikimo vietos kur turėjo susitikti su Catrille. Apžiūrėjęs visą kambarį, Robertui netgi pasidarė gaila, kad reikės jį gadinti. Bet savo planų jis tikrai nekeis. Vis dar žiūrint, jis pastebėjo klastuolę ir priėjo prie jos.
 - Labas, maže. Tikiuosi nereikės pasakoti saugumo taisykles ir ant kiek mūsų poelgis yra blogas. Juk tu nori būti gera mergaitė ane, o čia gi blogas dalykas. - Paklausė, perspėjo ir pašiepė, viskas viename, o kalbėjo su tokia intonacija lyg kalba su kokiu kūdikiu, aiškindamas kas yra blogai, o kas ne.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė šiame kambarėlyje buvo apsilankiusi prieš keletą dienų, tad per pilį neturėjo progos pražygiuoti su kokiu nors vėzdu. Visgi, nors krėslas ir buvo labai patogus, mergaitė pakilo iš jo ir iš slaptos vietelės, tiksliau, stalčiaus, ištraukė nedidelį plaktuką, puikiai tinkantį šiai užduočiai. Su dviem ginklais - plaktuku ir lazdele - Devina vėl atsisėdo krėsle. Vos tik išvydusi Kristoferį, de Liuka linksmai šyptelėjo ir tik užvertė akis aukštyn, mat nuo tokių pamokymų jai buvo mažų mažiausiai bloga.
- Aš viską žinau ir jeigu laikai mane mažvaike, tai taip ir sakyk, - kelnių kišenėje paslėpė lazdelę. Šitaip išrėžusi savo nuomonę, klastuolė tik kietai sučiaupė lūpas, pakilo iš krėslo, koja jį užkliudė ir nuvertė, paleido plaktuką į netoliese buvusią seną vazą. Patenkinta savimi, Katrilė lėtai atžingsniavo iki gulinčio tarp vazos likučių, pakėlė plaktuką.
- Mane nuo mažens vadino pragaro valdove, - šyptelėjo atsisukusi į vyresnėlį, - aš jau gimiau bloga... - apsimetė, jog vaizdavo liūdesį, - o gimusi bloga, gera mergaitė jau nebebūsiu.
Pikdžiugiškai išsišiepusi, Devina atsirėmė į stiklinę spintelę ir plaktuku trenkė į jos dureles - jos kaip mat subyrėjo ir iš jų teliko tik šukės.
- Ai, labutis, beje, - vėl draugiškai šyptelėjo, it nieko anksčiau nebūtų nutikę.

[Kristoferis Robertas Remarkas]

  Laikant rankoje burto lazdelę, Krisas tyliai sušnabždėjo burtažodį ir burtažodžio pagalba, Krisas galėjo piešti. Nors jis ir ne per geriausias dailininkas, bet kai ką tikrai jis mokėjo piešti. Jis nupiešė visokius ištvirkusius dalykus ant sienos, grindų, visur. Pabaigęs darbą, jis galėjo toliau tęsti kalbas su klastuolę.
 - Aha, aišku. - Be emocijų tarstelėjo. Nuo kada vaikai tokie ne vaikai? - Tu, blogietė, - pradėjo kreiptis į mergaitę, - daryk ką nori, bet neimu atsakomybės už tave. - Perspėjo.
  Roberto burto lazdelė vis dar buvo paveikta burtažodžiu, todėl Remarkas ant sienos pradėjo rašyti visokius nemalonius gandus apie kai kuriuos profesorius. Vienas iš jų buvo ir vaikino koledžo vadovas. Mat jo klastuolis pakęsti tiesiog negalėjo.
 - Aj taip, jau galim ir kur nors kitur eiti. Čia greitai ir taip jau viską sugadinsim, o mes dar turim bibliotekas, koridorius, virtuvę, didžiąją salę. Aišku, jeigu nebijai. - Paskutiniais žodžiais paerzino ugninių plaukų atstovę.

[Auksė Marlena Hale]

Palikusi ramybėje be stiklinių durelių likusią spintelę, Katrilė apsisuko ir pažvelgė į vieną iš kabančių paveikslų. Jame buvo pavaizduotas kaži koks burtininkas, portretas atrodė tvarkingai, tačiau ji įžvelgė senumo požymių. Padėjusi ant stiklinio spintelės viršaus plaktuką, ištraukė lazdelę. Lėtai ore vingiuodama žodžio raides ir murmėdama burtažodį, sukūrė ,,tragedija" žodį, puikiai subjaurojusį paveikslą. Patenkinta nužvelgė savo darbą, padėjo lazdelę ir suspaudė rankelėje plaktuką.
- Man ir nereikia, kad prisiimtum atsakomybę už mane, - užsimanė kramtomos gumos, - pati kuo puikiausiai galiu tai padaryti.
Koks nors kitas burtininkas Devinos atveju tokių dalykų nekrėstų ar bent pasistengtų šiek tiek pagarbiau kalbėti su vyresnėliu. Žinoma, mergaitė to sau netaikė. Lėtai žengdamas į šoną, laisvos rankos pirštais perbraukė per sieną. Pasiekusi dar vieną stiklinę spintelę, su malonumu išdaužė ją iš visų įmanomų pusių. Pasilenkusi duženomis pavertė ir stiklinių kolekciją, buvusią spintelėje. Klastuolė atsisukusi į vyresnėlį kilstelėjo antakius ir tarsi laimėdama kovą ar gaudama naudos sau, nusišypsojo.
- Man tinka, - pirštu perbraukė per židinio kraštą, o šypsena dingo, - aišku, jeigu pats nebijai.
Pakėlusi galvą ji automatiškai atmetė ugninius plaukus atgal.