0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #90 Prieš 5 metus »
Atėjus vakarui Davina sugrįžo iš lauko į pilį. Dauguma mokinių jau gulėjo savo lovose, tad mergina stengdamasi neatkreipti dėmesio tyliai ėjo koridoriumi. Hogvartso pilis skendėjo tyloje. Pasukusi į koridorių, kuriame vykdavo pamokos mėlynakė praėjo pro kelis kabinetus ir staigiai sustojo išvydusi, kaip berniukas ištraukė mokytojos burtų lazdelę ir įsidėjo krištolinį rutulį į apsiaustą. Pabeldusi į duris rudaplaukė žengė į kabinetą.
-Labas vakaras,-šyptelėjo profesorei ir atsistojo šalia berniuko, kuris kaip spėjo mergina buvo pirmakursis.
-Nemandagu vogti iš kitų, ypač, kai žmogus su tavimi elgiasi maloniai,-tyliai, jog tik berniukas išgirtų kalbėjo rudaplaukė,-Manau turėtum gražinti pavogtus daiktus ir atsiprašyti,-šyptelėjo berniukui ir užstojo kelią, jei šis mėgintų bėgti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 166
  • Lytis: Moteris
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #91 Prieš 5 metus »
 -Cessiondi,- ištarė savo vardą net nesitikėdama, kad mokinukas jį prisimins iš pirmo karto. Pamačiusi atsakymą, netrukus nusisuko ir pylė iš ąsotėlio vandens į virduliuką, lazdele uždegdama ugnelę ir kol vandenukas užvirs, žiūrėjo į lentynoje esančias arbatžoles, galvodama, kurios labiausiai turėtų tikti, nebūtų per aštrios, tačiau ne per saldžios, kaip antai oriknės milteliai, kurie, sumaišyti su karštu vandeniu, Ateities Būrimo meistrei priminė sirupą.
 Cessiondi jau tiesė ranką prie vienos iš dėžučių, tačiau prisiminus, kad ta arbata kartoka, vis dėl to paėmė paprasčiausią kinrožių arbatą, nusprendusi ją pagarinti pora prieskonių.
 -Sveika,- nesutriko išgirdus kitą pasisveikinimą ir trumpam atsisukus pamatė vyresnę mokinę.- Rodos, reiks užkaisti daugiau arbatos.
 Šypsodamasi, kad bent šiandien neliko viena su papūga, Khanna tyliai pati sau dainuodama indišką vaikišką dainelę, įpylė dar vandens iš ąsotėlio ir šiam pakankamai sušilus, įbėrė šaukštą arbatžolių bei šiek tiek kardamono ir cinamono. Atsinešė tris puodelius ir pamaišius jau raudoną vandenį, tiesė ranką prie keistokos kišenėlės, buvusios saryje, tačiau ten neradusi lazdelės, pritūpė jos ieškodama - juk ką tik užkaitė arbatinį, neturėjo jos kur nors pamesti. Tačiau neradusi, žvilgtelėjo į Selestę, jau prabudusią ir žiūrinčią savomis protingomis akimis.
 -Karma visagalė,- savo keistoku balseliu pratarė nuo spintos ir nieko daugiau nesakydama, pakilo ir snapu pagriebdama storą audinį, naudojamą bala žino kokiam būrimo metodui, palaukė kol šeimininkė kilstes arbatinį ir užmetė ant liepsnos, taip ją užgesindama. Shetaka tiesiog supilstė arbatą į puodukus, galvodama, ką spalvingoji draugė norėjo tuo pasakyti ir atsisukus žvilgtelėjo į mokinius.
 -Cukraus turėtų pakakti, bet jei kas, sakykit,- tarstelėjo paduodama po puoduką garuojančio skysčio mokinukams.- Ne Indiška arbata, bet kinrožės su šiek tiek kardamono ir cinamono. Indijoje daug kardamono. Porą ankštyčių įdėdavom į šiltą pieną,- kiek papasakojo atsinešdama savąjį puodelį su Džamnos upės atvaizdu ir gurkštelėjo arbatos pati. Tiesa, buvo išvirusi ir skanesnės arbatos, tačiau ir ši buvo gerai pavykusi.
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Hostas Juodasis

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #92 Prieš 5 metus »
Pirmakursis kruptelėjo išgirdęs kažką įeinant bei kuždesį, kad gražintu paimtus daiktus atgal. Jaunuolis visas išbalo, Jį išmušė šaltas prakaitas. Kiek apmąstęs parodė nepažįstamai merginai kortelę -" yra vietos deryboms?". Nematant profesorei gražino rutulį į vietą, o burtų lazdelia per rankovęs padėjo ant žemės ir su koja spirtelėjo. Lazdelė tyliai nusirideno po kitų suolu. Hostas palaukė kol Cessiondi baigs  pasakoti apie arbatą ir kai ji baigė parodė pirštu į ant žemės  gulinčia lazdelę bei kortelą “ čia kartais  ne jūsų lazdelė?”. Paskubomis paauglys išgėrė arbatą kuri buvo gan gardi ir ėmė dairytis kaip prasmukus pro jį prigavusia panelę, kuri stovėjo be galo jam nepatogioje vietoje pabėgti.                                                                         

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #93 Prieš 5 metus »
Profesorei pasakius, jog reiks užkaisti daugiau arbatos mergina ruošėsi atsisakyti, tačiau tik maloniai šyptelėjo. Išgirdusi, kaip profesorė tyliai dainuoją kažkokią dainelę Davina susimąstė.
-Ar tai indiška dainelė?-žodžiai buvo nesuprantami, tačiau girdėti ir tai jai priminė indų spektaklį, kurį matė dar būdama maža, tačiau ta melodija rudaplaukei iki šiol buvo įstrigusi.
Išvydusi, jog šalia stovintis berniukas išsigando ir gražino visus daiktus, mėlynakė kaltai šyptelėjo.
-Nenorėjau tavęs išgąsdinti, tačiau negalima taip elgtis,-žvilgtelėjo į berniuką.-Be to, nebūtinai turi iš čia išeiti, juk nieko nesakysiu, nes daiktus gražinai.-Tyliai, kaip ir praėjusį kartą kalbėjo mergina.
-Dėkui,-paėmusi į rankas profesorės paduotą puodelį su arbata rudaplaukė dėkodama nusišypsojo. Arbata kvepėjo pasakiškai, tad Davina nieko nelaukdama paragavo ir žvilgtelėjo į profesorę.
-Arbata tiesiog nuostabi,-nors mergina neitin mėgo arbatą, tačiau ši išties buvo pasakiška.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Cessiondi Shetaka Khanna

  • Ateities būrėja
  • ***
  • 166
  • Lytis: Moteris
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #94 Prieš 5 metus »
 -Taip, iš Indijos. Žadu ten turbūt vėl nukeliauti. Gal net pasilikti ilgam. Tačiau greičiausiai klajinga siela neleis ten pasilikti su visam,- Cessiondi šyptelėjo, tačiau nė pati nesuvokė ar dėl to džiaugiasi ar ne, keista, kad pakankamai subrendęs žmogus taip klajoti.
 Ir neapsispręsti labiau nei klajoklis paukštis.
 O su ja klajojantis paukštis dažnai paslaptingai tylėdavo ir nepasakydavo ką mano, nes gyvenimas vis dėl to buvo raganos, o ne papūgos.
 Juk žmonių smegenys labiau išsilavinusios.
 Nors gal ir ne.
 Selestė buvo protinga. Protingesnė už kvailiukus pirmakursius, kurie dažnai pamiršdavo kuo skiriasi būrimai. Tačiau neužtraukė gėdos saviškiams, nes tiesą sakant, buvo ir labai protingų pirmakursių.
 -Kokia aš kerėpla!- garsiau nei turbūt derėjo pasakė ir atsiduso, pamačius lazdelę po suolu, nors galėjo tvirtinti, kad ten nebuvo nuėjusi po to, kai užkaitė vandenį. Nors kokių dalykų šiam gyvenime nepasitaiko... Cessiondi paėjusi septynetą žingsnių pasilenkė ir pasiėmė lazdelę. Tamsiaplaukė užkišo plaukų sruogą už ausies ir įsidėjusi lazdelę į keistoką kišenėlę, buvusią saryje, gurkštelėjo arbatos. Bent kam nors iš čia esančių dar patinka tokia arbata. Žinoma, jei tik neapsimeta...
It’s only a matter of time.

*

Neprisijungęs Hostas Juodasis

  • I kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #95 Prieš 5 metus »
Hostas išklausė mokinės ir nusprendė pasilikti ilgiau, bet vis vien dairėsi kaip dingti. Po kelių akimirkų klausėsi dainuojančios profesorės bei jos pokalbio su mergina. Jaunuolis stebėdamas kaip Cessiondi pasiimą savo lazdelę nusprendė išeiti dabar ir atsistojas parodė kortelę "ačiū už arbatą, man jau laikas". Nors panelė vis dar stovėjo prieš išėjimą, pirmakursis greitai prasmuko pro šoną bei nugvelbė jos lazdelę. Tik kelios kortos pažįro su užrašais "cha, cha, cha...". Hostas ištrukęs iš kabineto ir pakliuvęs į laiptine pradėjo bėgti kaip pašėlęs, nuo ko priminė didelį skrendanti apsiaustą koridoriuje. Pirmakursis po ilgo bėgimo sustojo tamsiam  kampe ir susįmąstė -"manau jau pabėgau, bent jau tiek nugvelbiau".                                                                         

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #96 Prieš 5 metus »
-O ką veiksit Indijoje? Beje, mėgstat keliauti?-susidomėjusi paklausė mergina gerdama arbatą. Profesorė Cessiondi atrodė miela ir gera. Žinoma, Davinai nelabai teko bendrauti su profesoriais asmeniškai, tad neturėjo su kuo palyginti, tačiau vis vien indė rudaplaukei patiko. Išvydusi berniuko kortelę su užrašu, jog jam jau laikas, varnė ruošėsi jį sustabdyti, tačiau šiai nespėjus nieko pasakyti berniukas prasmuko pro šalį ir nugvelbė jos lazdelę, na, bent jau jis taip manė. Nulydėjusi akimis išskubėjusį pirmakursį Davina atsisuko į profesorę. Berniukas nė nenumanė kokia staigmena jo laukia. Išmokusi iš tėčio, jog savo lazdelę reikia saugoti ir niekada neprarasti budrumo mergina šįkart ją buvo palikusi saugioje vietoje, o "lazdelė", kurią nusinešė pirmakursis visai nebuvo burtų lazdelė. Berniukas pavogė ne ką kitą, kaip paprastą pieštuką. Na, bent jau pieštukų jam tikrai neteks vogti. Nuo tokios minties rudaplaukė šyptelėjo. 
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

Ats: Ateities būrimo profesorės kabinetas
« Atsakymas #97 Prieš 4 metus »
  Kažkur laikrodis mušė dešimtą valandą, buvo likusios vos dvi valandėlės iki vidurnakčio ir Rafaelis paliks savo kabinetą be jokios gyvos dvasios, pagaliau. Jaunuolis paprasčiausiai gulėjo ant vieno iš mokinių stalų, žvelgė buku žvilgsniu į žaliai mėlynas lubas. Praėjus keletai sekundėlių vėl pakeitė jas, šįkart jos buvo nužertos auksinėmis žvaigždėmis. Tyla. Tik tamsiaodžio kvėpavimas viską drumstė. Pasuko galvą dešinėn, sienos išsipaišė banguotu vandenynu. Jis užsimerkė ir mėgavosi ramuma, kažkur galvoje girdėjo tą bangų ošimą. Tą tobulą garsą, kai išsidraikiusios bangos atsimuša į uolas ir atsitraukia. Pašiurpo oda. Vien nuo minties. Atsimerkė. Kažkas išvis ruošiasi ateiti?
  Vaikinas nužvelgė savo aprangą. Į kabinetą jis grįžo vos prieš valandėlę, apsirengęs savo baltus miegojimu marškinėlius, kurie gražiai gludo prie jo krūtinės ir rausvus šortus. Atrodė lyg vaikinas, susiruošęs į paplūdimį. Pėdos buvo paslėptos raudonuose sportbačiuose. Ir taip visad. Emetas Rafaelis Prometis vis dar jautėsi kaip vaikas. Taip, jis buvo jau pilnametystės sulaukęs vaikinas, kuris dėstė Hogvartse, tačiau kas vyko jo galvoje niekada nesužinosi. Nebent suartėsi. Niekas niekada nesuprato jo nuotaikų kaitos, keistų ir vaikiškų poelgių. Kodėl vienu metu jis energingas, jaučiantis aplinką ir dalinasi savo džiaugsmu, o vėliau jau stiklinėmis, aprasojusiomis akimis žvelgia į nieką? Tai tiesiog jis. Keistasis, niekieno nesuprastas Rafaelis.
  Ir staiga jaunuolis sukluso, kažkas krebždeno šalia Šiaurinio bokšto kabineto durų.
- Užeik,- dusliu balsu tarstelėjo, kuomet lazdelės pagalba pravėrė duris.
  Ir vis dar gulėjo ant mokinio stalo.

*

GKA

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #98 Prieš 4 metus »
  Švilpė saldžiai miegojo rankas pasidėjusi ant pergamento. Rudi, palaidi plaukai buvo išsitaršę į visas puses, didžioji dalis jų dengė pergamentą, kita dalis dengė šviesiaodės veidą. Kartas nuo karto švelnios, rausvos lūpos pajudėdavo, o geltonai nulakuoti nagai nepastebimai ir labai tyliai pabarbendavo stalą. Staiga, lyg susapnavusi košmarą mėlynų akių savininkė pašoko iš savo vietos. Greit atmetusi plaukus atgal, Gaja apsižvalgė ir atsiduso. Tai tebuvo košmaras, kuris sąmoningam žmogui pasirodytų juokingu. Žiūrėdama į priešais esantį pergamentą Kasandra pasitrynė akis. Jos darbas! O ne! Kiek laiko? Amneta sutrikusi apsižvalgė. Košmaras, kur profesorius Prometis buvo tapęs kauku ir pavirtęs jos didžiausia baime, jau išgaravo iš septintakursės galvos. Pagriebusi popiergalį, paauglė greit permetė ar viską parašė. Atrodo viskas greit susukusi pergamentą, jį įsidėjo į apsiausto kišenę ir užsimetusį jį ant vienaragio kigurumi, įsispyrė į šlepetes (tuo metu jai mažiausiai rūpėjo kaip ji atrodo) išbėgo iš Švilpynės bendrojo kambario. Ne itin atletiškas kūnas neleido Gajai pasiekti savo tikslo taip greit kaip ji norėjo. Man būtinai teks mesti svorį pakeliui pamintijo ji. Porą kartų vos nepasiklydusi ant laiptų, švilpė vis tik pasiekė savo tikslą - Ateities būrimo profesoriaus kabinetą. Uždususi nuo skubėjimo mergaičiukė patikrino ar pakeliui nepametė svarbiausio šiam momentui daikto - klasės darbo, kurį pasiėmė atlikti kambaryje. Bijodama pasistuksenti, jaunoji burtininkė palietė kabineto durys, o tada lengvai trinktelėjo per jas, tačiau bent jau jai tai pasirodė panašiau į tai, kad duris drasko katė. Na bent jau Mikė, prašydamasi į jos ir Roanos kambarį skleidė panašius garsus. Išgirdusi profesoriaus balsą, o tada pastebėjusi jų atsidarymą, rudaplaukė sustingo kelioms akimirkoms. Ji iki paskutiniųjų netikėjo, kad jis vis dar lauks mokinių.
 - Atsiprašau, kad trukdau, profesoriau Prometi. - Tik užėjusi į kabinetą prisiminė kaip atrodo. O velnias.

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #99 Prieš 4 metus »
  Tamsios akys pažvelgė į atėjūnę. Pagaliau vaikinas susivokė atsikelti nuo stalo, įsirėmė rankomis į šio paviršių, dar stebėjo rudaplaukę, o tuomet pajudėjo link jos.
- Kodėl nemiegi? Nesakyk, kad dabar ir rašei,- susiraukė tamsiaodis, nenorėjo, jog ši mergina paaukotų savo miego valandas kažkokiai rašliavai, nors tai ir buvo 'svarbu'.
  Akies krašteliu nužvelgė Gajos aprangą, patalpoje pasklido mielas Emeto kikenimas. Varniukų koledžo vadovas mostelėjo lazdele, link šio atskrido paprasta stiklinė, kurią jis greit pripildė vandeniu ir padavė priešais stovinčiai merginai.
- Tu labai uždususi, panele,- menkai šyptelėjo.- Nagi, duok šen savo darbą, tikiu, jog jame viskas bus gerai,- žaismingai pavartęs akis apsisuko ir nukeliavo savo stalo link.
  Iš stalčiaus, kuris jau buvo prikrautas įvairaus šlamšto, išsitraukė paprastą, žiobarišką rašiklį, o nuo pačio stalo pagriebė apvalių stiklų, auksinės spalvos rėmais akinius, kurie greit atsirado ant vaikinuko nosies. Nebuvo jis irgi itin nerealaus regėjimo, skaitymui visgi prireikdavo. Iš tolo dar nužiūrėjo Amnetų mergaitę, pats sau nusišypsojo. Ir kokia ji miela. Ir gal kiek per ilgai užsižiūrėjo į šiosios blankiai mėlynas akis.

*

Gaja Kasandra Amneta

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #100 Prieš 4 metus »
  Susitaršę plaukai. Patinęs nuo nepatogios "pagalvės" veidas. Vienaragio kigurumi, šlepetės su velniukais, tais tokiais violetiniais emodži iš žiobarų pasaulio. Žinoma, kad Gaja atrodė kaip Mis Pasaulis Du tūkstančiai kažkelintieji. Kelioms minutėms mergužėlė net kalbos dovaną praradusi buvo, o ką jau bekalbėt apie laiko nuovoką. Kelis kartus pamirksėjusi ir prisiminusi kur vis dėlto atsidūrė, Gaja tarė:
  - Atsiprašau, profesoriau. Buvau užmigusi prie stalo. Tikiuosi, kad dabar ne po vidurnakčio. - Iškart kaip kažkokia naivuolė išsidavė, kad nėra pati nuostabiausia mokinė. O ką ji galėjo padaryti, jei mokslus krimst buvo ne jos prigimtis. Jos prigimtis buvo visai kitokia. Ji turėjo savo rutiną. Pabusdama vidurdienį, ji eidavo miegoti ne mažiau nei po dvylikos valandų ir tiesiog dievino kurti. Istorijas, pasakojimus, pasakas. Tačiau dabar ne apie tai. Mėlynom akutėm ji žiūrėjo į profesorių ir ištiesė jam prirašytą pergamentą.
  - Ačiū. - Paėmė stiklinė vandens ir šiek tiek atsigėrė bei stebėjo profesoriaus veiksmus. - Tušinukas?  - Sukikeno ji. - Maniau tokie dalykai į Hogvartsą neatkeliauja. - Atsisėdo ant artimiausio stalo. Kaip suprato, Emetas dabar pat taisys jos darbą, tad bent ramiai galės užmigti lovoje.

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #101 Prieš 4 metus »
  Afro stiliaus plaukų savininkas pakėlė savo vešlius antakius. Keistai šyptelėjo.
- Tikriausiai tai pati patogiausia lova,- pavartęs akis prunkštelėjo.- Netyčia dar prilipsi prie jo, siūlau miegoti lovoje, ten irgi neprastai.
  Nesulaikė šypsenos, išgirdęs mielą merginos kikenimą. Vos, vos linktelėjo, taip atsakydamas į merginos klausimą. Jis turėjo nemažai įprastų, žiobariškų daiktų, juos tik vėliau pastebėdavai.
  Gavęs iš merginos pergamentą, jį išskleidęs pasidėjo ant stalo. Pats prisėjo taip pat, makalavo rašiklį rankoje, akys lakstė tarp žodžių, rašikliu vis kažką pavingiuodavo ar papaišydavo Gajos darbe. Ir galiausiai suraitė savo gražiu raštu aukščiausiąjį pažymį. Atsistojo, pakėlė akis į žemaūgę, padavė darbą į rankas.
- Buvo keletas neatitikimų, tačiau tai  niekis, o kaip vienintelei atnešusiai savo darbą dar ir pakėliau vienu balu,- žaviai mirktelėjo.
  Nenorėjo, kad šis jų susitikimas baigtųsi ties darbo atidavimu. Arbata! Rafaelis kiek dvejojo ar verta švilpei siūlyti tos jazminų arbatos. Kilstelėjo akinius, paliko juos ant viršugalvio, nejaukiai pasikasė kaklą.
- Galbūt norėtum išgerti arbatos?- sugebėjo išspausti.- Žinoma, jeigu nežadi eiti miegoti,- staiga pridūrė. Sutik, sutik.

*

GKA

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #102 Prieš 4 metus »
 Rudaplaukė stebėjo profesorių. Bandė suprasti kodėl jis ją taip traukia. Kodėl ji nori apkabinti jį ir nepaleisti. Ar tai ir buvo tas jausmas, vadinamas susižavėjimu? Gal, jeigu Emetas būtų dar mokiniu, jie būtų geriausi draugai. Bet tamsiaodis buvo vyresnis mažiausiai metais. Žinoma, jai pačiai ne už kalnų - gruodžio dvidešimt šeštąją - sukaks aštuoniolika. Bet tai nekeitė fakto, kad šis mielas, gyvenimo išbandymų nepatyręs žmogelis, dar buvo visai vaiku. Naivi ir tyra buvo šios siela.
 - Deja, bet ne, profesoriau. - Nesulaikė šypsenos septintakursė. Patogiau už tikrąją lovą nebuvo nieko. - Pasistengsiu neprilipti ir miegoti lovoje. - Pažadėjo švilpiokė, o mėlynos akys sekė kiekvieną Promečio judesį.
  Pajuto kaip iš rankos dingsta pergamentas. Ji neklydo - Rafaelis tikrai ruošėsi taisyti jos darbą čia ir dabar. Tik nesakykit, kad jis legilimantas! Akimirkai susimąstė Kasandra, bet tuojau nukišo šią mintį tolyn. Profesoriai juk nelandžiotų po mokinių mintis, tad jai dėl savų nereikėjo bijoti. Kol mergužėlė mąstė apie jo galimas galias, net nepajuto, kaip pergamentas su gražiai parašytu dešimtuku grįžo į jos rankas. - Ačiū, profesoriau. - Padėkojo už pastebėjimus. Ką? Kodėl jis man mirktelėjo? Lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos. - Arbata? Jei tik jums nesutrukdysiu, profesoriau. - Gaja buvo visad mokoma svetingumo - jei ateina svečias, pasiūlyk arbatos, jei ateini į svečius - neatsisakyk arbatos. Tačiau pakankamai šaltu rudens vakaru arbata Amnetai tikrai nepatrukdytų ir nesvarbu jazminų, baltoji ar žalioji.

Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #103 Prieš 4 metus »
  Rudos akys nužvelgė švilpę dar kartelį. Tamsiaodis jautėsi kaip priklijuotas prie jos, garbės žodis. Taip, taip, ji jaunesnė, o dar ir mokinė, bet juk tai tik vieneri ar dveji metai, o ir niekas juk nesužinos, ar ne? Ypač, jeigu ji taip pat nežinos, jog mane visai traukia.
- Turiu tik jazminų, tikiuosi, jog tiks,- Emetas, apimtas tinginiuko, vėl pasinaudojo savo lazdele ir ant stalo atsirado du žalsvi puodeliai, o kartu su jais ir raudonas arbatinukas.
  Jaunuolis, pasiknisęs vėl po stalčių, susirado arbatžolių dėžutę ir jų įbėrė į puodelius. Pripildė juos karštu vandeniu, o pats prisėdo. Susidūrė vėl su mėlynomis, it vandenynas,  akimis. Grimztu, skęstu, krentu. Ir tik į šį mėlynąjį kalnų upeliūkščio vandenėlį... Linktelėjęs galva, pakvietė Gają prisėsti taip pat.
- Prie arbatos, deja, neturiu nieko,- tačiau nieko ir nereikia, kai šalia esi tu, tokia miela mergaičiukė.

*

Neprisijungęs Amira Martin

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistė
  • ****
  • 310
  • Lytis: Moteris
  • Prekeivių atstovė
Ats: Ateities būrimo profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #104 Prieš 4 metus »
  - Žinoma, tiks. - Atsakydama, nulipo nuo stalo. Negražu ant stalo sėdint gerti arbatą. Keista buvo, kad Emetas negalėjo nuo jos žvilgsnio atitraukti, bet ir pati Kasandra lyg užkerėta buvo.
  Gavusi žalsvą puodelį su jazminų arbata, septintakursė gurkštelėjo arbatos. - Ačiū. - Padėkojo. Arbatoje trūko mažiausiai trijų šaukštelių cukraus. Tačiau dabar Gajai tas rūpėjo mažiausiai. Juodojo šokolado spalvos akys traukė dėmesį. Toks gilus žvilgsnis, lyg jūra šokolado, leisk man paskęsti tavose akyse.
  Atsisėdusi šalia Emeto, Amnetų jauniausioji sukikeno iš Promečio žodžių. - Nieko tokio, profesoriau. - Prie šiltos jazminų arbatos puikiai tinka tavo šokoladinės akys, kuriose galima paskęsti, gražuoli.