[Roma Keit]

- Na, kai paklausiau apie rutulio metimo esmę tu neatsakei, todėl nemačiau prasmės atsakyti ir aš, - tarė. Nenorėjo žaisti tokia forma, bet neturėjo pasirinkimo. Na, tiesą sakant, turėjo pasirinkimą. Galėjo tiesiog jį išleisti, o pati nuveikti ką smagaus. Tas irgi viliojo, tačiau profesorė nenorėjo taip visko palikti. Ak, ji daug ko nenorėjo, tačiau tuo pačiu daug ko ir norėjo. Kaip kiekvienas normalus žmogus.
  Paskui Eion pradėjo rašyti, o tas, tiesą sakant, Romą maloniai nustebino. Taip, jis dar buvo pradėjęs bambėti prieš dirbdamas, tačiau moteris apsimetė, kad to negirdėjo. Na, tą darė su puse berniuko ištartų žodžių. Nenorėjo pradėti skaityti moralų, o tuo labiau žinojo, kad taip tik dar labiau jį supykdys, todėl jai nieko kito neliko. Ji žiūrėjo kaip jis pavartęs knygą perrašinėjo legendą. Ji jau buvo pradėjusi manyti, kad jis visą laiką taip ramiai ir dirbs. Bet po kiek laiko paaiškėjo, kad viskas nebus taip gerai. Profesorė išgirdo, kad jis nebenori.
- Aš irgi daug ko nebenoriu, - tarė bei nusijuokė žiūrėdama į jį. Tačiau greitai juoktis nustojo. Jo balse girdėjo skausmą bei liūdesį, tačiau tada jau nieko nesakė. Tik žiūrėjo į jį. Jai pasidairė gaila berniuko.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

- Bet jūs esat mokytoja ir privalote atsakyti į mokinių klausimus, - dar pikčiau išrėžė Eion. - Aš daugiau nieko neklausiu per pamokas, nes jūs vis tiek neatsakote!
Ko gero, nereikia ir sakyti, kad klausimai, kuriuos galvoje turėjo berniukas, visai nebūtų buvę logiški ir tinkantys ateities būrimo pamokoms. Ne, jų tikslas būtų tik dar labiau paerzinti šitą profesorę, kuri sugalvojo švaistyti jo (ir savo) laiką areštams.
Atrodė, kad viskas gali nurimti, bet Eion pasiskundus, kad nebenori darbuotis, mokytoja pradėjo iš jo šaipytis - būtent taip nusprendė pikčiurna. Tai jį dar labiau supykdė. O po to ji klausinėja, kodėl jis nekenčia žmonių!
Vis dėlto kažką sakyti buvo tiesiog beprasmiška. Akivaizdu, kad jie vienas kito nesupranta. Geriausia išsiskirstyti, kol nesusipyko dar labiau.
- Jeigu pažadėsiu, kad daugiau nedarysiu nieko blogo per jūsų pamokas, - tik, žinoma, to pažado netesėsiu pridūrė mintyse, - galbūt leisite man eiti?
Vėl pažvelgė į knygą, bet visiškai nenorėjo net apsimesti, kad dirba. Taigi nustūmė ją nuo savęs ir sukryžiavo rankas.
- Kodėl jūs iš viso man paskyrėte areštą? Kodėl leidžiate vakarą čia, o ne lauke ar šiaip veikdama ką nors įdomesnio? Kokia jums iš to nauda?
Vis dar sėdėdamas sukryžiuotomis rankomis Eion vėl pervėrė profesorę nedraugišku žvilgsniu. Jau spėjo susidaryti nuomonę, kad ji į klausimus neatsakinėja, bet tikėjosi, kad šį kartą sugebės padaryti išimtį.

[Roma Keit]

  Roma išgirdo, kad ji turėtų atsakyti kaip mokytoja. Taip pat, kad jis daugiau jos pamokose nieko neklaus. Tai kiek prajuokino, tačiau profesorė to neparodė.
- Bet tu pirma turėtum atsakyti kaip mokinys, - pasakė. - Na, tu niekada neatsakai tad iš kur man žinoti, kad tikrai paklausi? - tarė ji. Matė, kad jis nebedirbs. Tas buvo aišku. Na, Roma dėl to daug neprarastų. Vis tiek tas rašymas neturėjo jokios prasmės. Na, bet ji taip pat nenorėjo, kad berniukas ir toliau elgtųsi negerai.
- Hm... O iš kur man žinoti, kad tu to pažado laikysiesi? - paklausė. Žinojo, kad jis to tikrai nsilaikys. Taip buvo jau ne kartą, todėl dabar tamsiaplaukė nenorėjo užkibti ant to pačio kabliuko.
  Paskui profesorė išgirdo klausimą, kuris ją šiek tiek nustebino. Na, ji tikrai būtų galėjusi nuveikti ką nors įdomesnio, smagesnio, bet per pamoką buvo pažadėjusi areštą, o ji pažadų laikydavosi. Na, bent kai tai būdavo įmanoma.
- Na, per pamoką aš tau pažadėjau areštą, o pažadus visada tęsiu. Na, nebent neįmanoma jų ištęsėti, - tarė moteris susimąsčiusi.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

- Vadinasi, neturiu teisės per pamoką paklausti! - vėl pasipiktino Eion. Ir kodėl visi tada nuolat kartoja, kad reikia nebijoti klausti, kad mokytojai mielai atsakys ir visas kitas nesąmones?! Tai akivaizdžiai buvo dar vienas didelis melas šito berniuko gyvenime. Viskas. Jis būtinai sugadins visas kitas ateities būrimo pamokas. Nė vienos nepraleis, tačiau per visas sugalvos ką nors įdomaus. Šita melagė profesorė dar pasigailės!
- Jūs ne tik meluojate, bet dar ir nepasitikite manimi! - ir toliau piktinosi berniukas. Dabar mokytojai juto tik milžinišką neapykantą. Būtent ja dabar spinduliavo mėlynos akys, varstančios profesorę.
Galiausiai Eion atsistojo ir nusisuko nuo nusibodusios moteriškės. Labai norėjo grįžti į savo kampelį, kuriame galės ramiai pabūti ir pagalvoti. Ir nematyti nė vieno žmogaus. Problema ta, kad Eion Faolán Bláán Breathnach tokios vietos neturėjo. Jis neturėjo iš viso nieko, tad pabėgti nebuvo kur.
- O kodėl jūs varginotės man skirti areštą? - vis dėlto paklausė neatsisukdamas. Pajuto, kad nori verkti, bet prie šitos profesorės to nė už ką nedarys. Kad pasijustų tvirčiau, sukryžiavo rankas ant krūtinės ir stipriai užsimerkė. Jam labai reikėjo pabūti vienam.

[Roma Keit]

- Nesakiau, kad neturi, - atsiduso. - Tačiau jei bent viena ausimi klausytumeisi būtum viską puikiai išgirdęs, - dar pridėjo. Šitos žaidimo taisyklės jai nebuvo labai prie širdies, bet ji nusprendė vis tiek žaisti. Jau geriau žaisti, kad ir nesmagiai nei nieko nedaryti, ar ne? Juk vis dėlto nenoriu nieko blogo. Pagalvojo profesorė.
  Paskui Roma išgirdo, kad ji ne tik meluoja, bet juo ir nepasitiki. Na, tam prieštarauti negalėjo. Roma tikrai netikėjo, kad jei jį išleis jis per jos pamokas daugiau nedarys nieko blogo.
- Bet ar tu patikėtum, kad aš daugiau nekreipčiau dėmesio į tavo nesąmones? Ar tu bent pats savimi tiki? - paklausė.
  Paskui pamatė, kad jis nusisuko. Tamsiaplaukei tai nerūpėjo. Jis vis dar stovėjo čia, o dabar netgi pravėrė žabtus. Moteriai bent pradžiai to užteko. Jei kas nors atsitiks tada jau ir galvos ką daryti. Dabar nusprendė tiesiog pabandyti toliau su juo kalbėtis. Kad ir apie tokius keistus ir nesąmoningus dalykus.
- Galvojau, kad tada gal bent toje pamokoje pradėsi gražiai elgtis. Žinojau, kad tavo elgesio amžiams tai nepakeis, tačiau norėjau, kad žinotum, jog visi dalykai turi pasekmes. Ir geri, ir blogi, - tarė.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Turbūt nuobodžiausias dalykas, apie kurį gali kalbėti suaugęs žmogus, yra tai, kad reikia klausytis, ką jis šneka. Eion nebuvo toks kvailas - puikiai suprato, kad elgdamasis kaip geras vaikas nebūtų gavęs arešto. Bet labai jau norėjosi parodyti šitai moteriškei, ką apie ją galvoja. Tik kaip tai parodyti ir dar labiau nenukentėti?
- Netikiu niekuo, - nepatenkintas burbtelėjo atsakydamas į tiesioginį klausimą. Ir tai buvo tiesa - berniukas neturėjo priežasties pasitikėti aplinkiniais - taip pat ir šita moteriške. Kaip jam tada tikėti ar netikėti savimi? Norėjo būtent tai ir pasakyti, bet laiku prikando liežuvį. Tai ne jos reikalas. Geriau greičiau baigti čia aiškintis ir eiti sau.
- O koks jums skirtumas, kaip aš elgiuosi?! - staiga supykęs sušuko Eion ir atsisukęs į profesorę įbedė į ją piktą žvilgsnį. - Esu niekuo neypatingas mokinys, kuris per jūsų pamokas turėtų išmokti ateities spėjimo, o ne kažkokių kvailų legendų! Kam taip apsunkinti savo gyvenimą?!
Ar kas nors buvo apsisunkinęs gyvenime dėl jo, Eion? Tikrai ne - jis visada būdavo priemonė tam gyvenimui pasilengvinti. Vadinasi, šitai profesorei kažko iš jo reikia, tik kažin ar ji atvirai norės tai atskleisti.
- Ko jums reikia iš manęs? - grįžęs į vietą ir atsisėdęs paklausė klastuolis. Piktos akys ir toliau stebėjo moterį, o jis pradėjo su tam tikru nekantrumu laukti atsakymo.

[Roma Keit]

  Roma vieną žinojo puikiai - šiandien nieko neišpeš. Tiesiog buvo netinkama diena. Na, arba berniukas visada taip elgdavosi, tačiau tamsiaplaukė nenorėjo tikėti šia versija.
  Greitai ji išgirdo, kad jis nepasitiki niekuo.
- Sveikinu, - burbtelėjo visai kaip jis. - O kaip tavo tėvai? Negi nepasitiki ir jais? - paklausė ji. Taip, būdavo atvejų kai vaikai nepasitikėdavo ir savo tėvais, tačiau jie buvo reti, todėl profesorė abejojo ar taip yra ir šįkart. Žinoma, tiksliai nežinojo, tačiau ji taip spėjo.
- Na, nebūtų skirtumo jei tai nebūtų mano pamoka, tačiau šiuo atveju skirtumas yra. Be to, klausime turėjai pridėti jūsų pamokoje. Nežinau kaip elgiesi kitose pamokose, tačiau į kitas jas man nusispjaut. Dėmesį į tai tegul kreipia kiti profesoriai, - pasakė tamsiaplaukė. - Na, tu pats sakei, kad ateities būrimas nesąmonė, todėl pagalvojau, kad legendos tau būtų įdomiau. O taip nėra? Gal atnešti ateities būrimo vadovėlį? Galėsi nurašyti visą jį, - tarė.
  Paskui ji išgirdo klausimą, kuris, tiesą sakant, ją labai nustebino. Visi prieš tai ištarti berniuko žodžiai buvo įprasti tokiems mokiniams, tačiau ji nesitikėjo išgirsti tokio klausimo. Žinoma, nuostabos veide neparodė.
- Na, kad daugiau nebedarytum tokių nesąmonių mano pamokose. Dabar galėtum atlikti užduotį ir eiti. Na, o jei tau geriau tai pasikalbėti, - pasakė ramiu balsu. Stengėsi visais įmanomais būdais neišduoti, kad tokio klausimo nesitikėjo, kad į jį logiško atsakymo galvoje neturėjo, kad apskritai nebeturi ką pasakyti.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Šnekėtis apie tėvus Eion norėjo mažiausiai. Nors visiems aplinkiniams sakė, kad juos turi, žinojo, kad taip nėra. Argi mylintys tėvai pasmerktų savo sūnų tokiam gyvenimui? Vis dėlto tai buvo ne šitos įkyrios profesorės reikalas.
- Mano tėvai manęs nemyli, - vis dėlto išrėžė, tačiau akis nusuko ir įsispoksojo į knygą. Profesorė ir toliau nusišnekėjo, o tai tiesiog naikino visą likusią berniuko kantrybę. Galiausiai jis neištvėrė:
- Negi nesuprantate, kad aš nieko nenoriu perrašinėti! Net jeigu perrašysiu visą Hogvartso biblioteką, nuo to niekas nepasikeis! Manai, kad mano tėvai pradės mane mylėti? Kad būsiu jiems reikalingas?! Tai yra visiška nesąmonė!
O nedaryti nesąmonių buvo tiesiog pernelyg nuobodu. Žinoma, Eion buvo tikrai piktas vaikas, tačiau didžiąja dalimi atvejų jis aplinkinius erzino tik todėl, kad neturėjo ką veikti. Pamokose mokytis buvo siaubingai banalu ir kvaila. Ko gero, būtent dėl to per šitos mokytojos pamoką nukentėjo nelemtas krištolo rutulys. Vis dėlto Eion neketino viso šito aiškinti - jo vis tiek niekas nesupranta ir nemėgsta, tai nieko nepakeis.
Vėl prisitraukęs knygą ir paėmęs plunksną berniukas perrašė dar kelis sakinius. Tai buvo geriau nei pliurpti. Vis tik po kelių minučių nusibodo, tad klastuolis atsistojęs numetė plunksną ant stalo ir nužygiavo prie durų. Ryžtingai paėmė už rankenos ir pabandė jas atidaryti. Nepavyko.
- Išleiskite, - pratarė Eion. Balsas buvo visiškai ramus, tačiau įdėmesnis klausytojas būtų galėjęs suprasti, kad pyktis yra visiškai čia pat.

[Roma Keit]

  Roma išgirdo, kad tėvai jo nemyli. Tai tiesiog smogė jai giliai į širdį. Žinoma, galėjo būti taip, kad jis tiesiog tos meilės nemoka suprasti, bet jei kažkas profesorei įlįsdavo giliai į širdį kitos versijos dingdavo iš jos galvos. Taip, deja, bet buvo ir šįkart.
  Ilgai apie tai galvoti tamsiaplaukė negalėjo, nes išgirdo dar keletą sakinių. Prieš porą minučių ji būtų nudžiugusi, kad jis daugiau kalba. Nesvarbu, kad nesąmones. Vis tiek nei tada, nei dabar nedirbo. Tačiau šiuo metu moteris norėjo kelių minučių tylos, nes jautė, kad jos smegenys visko neatlaikys. Gal su juo buvo elgtąsi atšiauriai ir dėl to jis visų taip nekenčia? Paklausė savęs mintyse, tačiau atsakymo, žinoma, neturėjo.
- Visų pirma ne manai, o manote. Kas tave išmokė taip kalbėti? Be to, aš taip nesakiau, - vis dėlto netylėjo, kad vėl nebūtų apkaltinta, kad nesugeba atsakyti.
  Eion ir vėl pradėjo rašyti. Šįkart tas profesorės neneustebino, nes ji žinojo, kad tai tetruks kelias minutes. Taip ir nutiko. Nepraėjus nė penkioms minutėms plunksna ir vėl buvo numesta.
  Greitai jis atsidūrė prie durų ir pabandė išeiti. Žinoma, nepavykus jis netylėjo. Šįkart profesorė jau nieko nesakė, o tiesiog kerais atrakino duris. Nebeturėjo ką pasakyti. Rodos, minčių buvo daug, tačiau nei viena iš jų nepasiekė burnos ir taip ir liko tik mintimis.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ji dar ir prie kalbėjimo kabinėjasi! Ne, tai buvo taip sunkiai tikėtina, kad Eion nusprendė apsimesti esą jam pasigirdo. Žinoma, į tuos žodžius nieko neatsakė. Nenorėjo daugiau turėti reikalų su šita moteriške. Tiesiog laukė, kada ji teiksis jį išleisti. Iš viso, kokią turi teisę užrakinti kabineto duris?! Ar čia mokykla, ar kalėjimas?!
Viena buvo gerai - profesorė pagaliau susiprato, kad jai geriau sekasi tylėti nei kalbėti. Gal tai būtų pradžiuginę, tačiau areštas Eion labai nepatiko. Nenorėjo turėti nieko bendro nei su šita, nei su bet kuria kita profesore. Tiesiog reikėjo pabūti vienam.
- Išl... - pikčiau pradėjo berniukas, tačiau tuo metu durys pagaliau atsidarė. - Labai ačiū, - ironiškai burbtelėjo klastuolis ir pagaliau išėjo iš kabineto. Garsiai paskui save užtrenkęs duris nuskubėjo miegamojo link. Gal bent ten galės pabūti vienas?..

[Roma Keit]

  Žinoma, profesorė atsakymo nesulaukė. Ar jo tikėjosi? Gal truputį. Jau manė, kad berniukas kalbės. Gal nesąmones, gal kvailus dalykus, bet kalbės. Deja, tuoj pat teko nusivilti.
  Profesorei be entuziazmo atrakinus duris berniukas tą pastebėjo iškart. Taip, jis padėkojo, tačiau jo balse Roma girdėjo, kad tai tikrai nebuvo nuoširdu. Visą laiką reikalavo jį paleisti, o dabar net padėkoti normaliai negali. Pagalvojo tamsiaplaukė. Iš vienos pusės ji džiaugėsi, kad jis išėjo, nes žinojo, kad viskas būtų tik blogiau, tačiau tuo pačiu ir liūdėjo, kad niekas nepavyko. Tuo labiau ji liūdėjo dėl to, kad pasidavė. Žinojo, kad jei šiaip išleisdavo mokinius jie pradėdavo jausti laisvę ir krėsdavo dar daugiau išdaigų.
  Jam išėjus Roma irgi nusprendė neužsilikti kabinete, todėl greitai susirinko daiktus. Tiksliai nežinojo kur nori eiti, bet nusprendė traukti į lauką. Taip, jau buvo tamsu, tačiau jai tai nerūpėjo. Tamsiaplaukė dabar tenorėjo pailsėti bei įkvėpti gryno oro. Daugiau šiuo metu jai nieko nereikėjo.