0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Haruno

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #345 Prieš 2 metus »
Sakurai ir vėl nemiga. Ji jau gulėjo lovoje ir skaitė knygą, nors dar ir buvo anksti gultis aštuntą vakaro. Taigi, ji kaip ir visada, kai neturėdavo ką veikti ėjo į Uždraustajį mišką, o kartu pasiėmė ir tuos daiktus, kuriuos buvo radusi ant židinio atbrailos prieš kokį mėnesį, nes turėjo juos akylai saugoti. Sakura norėjo eiti link apleisto namelio, kur ją buvo užpuolęs baltasis vilkolakis, bet kojos neklausė. Atrodo, vos mergaitė įžengia į šį mišką, jos kojos įgauna sąmonę ir varo kur tik nori. Mergaitės rožiniai plaukai tiesiog švystelėdavo ore ir vėl pradingdavo už medžių ar aukštų krūmų. Galiausiai kojos pailso, o taip pat ir Sakura užduso. Ji pradėjo eiti ramiau, bet tolumoje įžvelgė figūrą. Kiek aukštesnę už ją pčią, su apsiaustu ir ... ir siluetas šovė į ją kerus! Sakurai vos spėjus išvengti smūgio jai dzingtelėjo į galvą, kad tai pirmas jos išvengtas smūgis, o šiuo atveju kerus! Mergaitės akių vyzdžiai išsiplėtė ir rankos tiesiog savaime išsitraukė lazdelę, o burna prasižiojo:
- Duro! - o tada dar kelis burtažodžius, nors vienas ir šiek tiek juokingas, būtent Evanor ir pataikė į šešėlį priešais ją, o gal jai tik pasirodė?

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #346 Prieš 2 metus »
Kerai akivaizdžiai nepataikė į siluetą ,kas tikrai nuliūdino ir supykdė, mintyse nusikeikęs jis pasislėpė už medžio ir jau buvo pasiruošęs atakuoti vėl. Staiga iš rankų iškrito lazdelė, vat kas būna kai lazdelė nepatogi ir jos neįmanoma laikyt! Pasikėlęs ir pasitaisęs lazdelės padėtį rankoje jis nepastebėjo kaip į jį lėkė kerai, tikriausiai Duro, paskutinę sekundę jis pasilenkė ir išsisuko nuo kerų, šie nuskrido į kažkokį medį ir keistai pranyko, arba Vegard jau pradeda žlibėt, atsisukęs pamatė jog atskrenda dar vieni kerai, per plauką išsisukęs jis jau supyko. Jis be baimės atsistojo priešais savo nepažįstamajį arba nepažįstamają ir mintyse tarė. Nori dvikovos, bus tau tokia dvikova. Jis pasijuto lyg pakylėtas, tas jausmas buvo nuostabus ir žiauriai malonus, tai buvo net geriau už Elizabet, bet apie tai nesigalvojo, nes kažkas pradėjo dvikovą, o tas kažkas buvo Vegard! Koks aš kvailys. Vegard nebuvo visiškai bukas ,bet ir nebuvo visiškai protingas, tad ši dvikova buvo labai jau aiškus ir suprantamas dalykas. Klastuolis buvo įsitikinęs jog laimės šią dvikovą ir nugalėtojo žingsniais grįš į Hogvartsą, galbūt net ir į Klastūnyno berniukų kambarį, į savo šiltą lovą, nežinia. Bet viskas gali persikreipti, ir šią dvikovą baigti gali žmogus prieš kurį Klastuolis dabar stovi. Tamsoje nesimatė varžovo, tad buvo sunku pasakyti ar tai buvo mergina ar vaikinas. Vegard giliai įkvėpė ir nutaikęs lazdelę į juodą siluetą sušuko:
-Expelliarmus!,-Po keletos sekundžių sušuko dar vienus kerus.-Petrificus totalus!.
Kerai sėkmingai skriejo į varžovą.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Sakura Haruno

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #347 Prieš 2 metus »
Sakura tiesiog trūko pykčiu ir taip pradėjo svaidytis kerais, kad net lazdelė šokinėjo delne. Pati sau pagalvojo - Ir kadagi aš tiek kerų išmokau? Atrodo per kerėjimo pamokas visada miegodavau... - bet jai šiuo metu tai mažiausiai rūpėjo. Tai pirmoji jos dvikova ir ji, turi baigtis lygiosiomis, o dar puikiau, kad mergaitės laimėjimu. Vienas priešais esančio žmogaus burtas vos į ją nepataikė, jai net plaukus nurėžė! Jos puikiuosius, rausvus, taip išpuoselėtus plaukus?! Ak, tasai akiplėša! Sakura nustojo švaistytis kerais į visas šalis ir kaip reikiant užriko.
- Kaip drįsai nurėžti su savo netaikliais kerais man plaukus? Nesvarbu, suaugęs tu ar dar jaunas, atauginsi man juos akimirksniu. - ji taip piktai kalbėjo, kad net nepastebėjo, jog jos kairė ranka kraujuoja. Jei taip norėjosi eiti ir papurtyti tą žmogiūkštį, o po to dar nuskusti jį plikai. Bet ji juk negali prarasti savo savitvardos, ką ja padarė. - Stok. Tavo kerai nėra aukšto lygio, tad manau jog tu iš Hogvartso. Esi jaunas mokinys, o plačių skerėčiojimūsi ir neapdairių bei nepritaikytų suknelei judesių, esu įsitikinusi, kad tu esi berniukas. - ji rįžtingai, nė kiek nebijodama žengė arčiau ir arčiau, kol galiausiai buvo pakankamai arti berniuko su keistoka lazdele ir tada ji demonstratyviai iškėlė lazdelę ir valdingu balsu ištarė Lumos. Sakura galėjo matyti spindinčias žalias akis, visai, kaip jos, tik gal, berniuko buvo tamsesnės. Jo lūpos juokingai virpčiojo, o plaukai atrodė išsidarkę po kovos. Jis buvo aukštesnis už pačią mergaitę visa galva. Mergaitės akys nuslydo žemyn, kur turėjo būti koledžo emblema. Klastuolis. Šis žodis jai nemaloniai nuėjo per kūną, tarsi koks šlykštus šliužas ją būtų peršliauužes. Bet berniukas atrodė mielas, nors ir šiek tiek bukas. Sakura šyptelėjo ir trumpam užmiršo savo pyktį dėl plaukų. Gal būt jie ir nebus tokie jau baisūs priešai, kaip ji prieš kelias akimirkas buvo įsitikinus. Mergaitė atkišo mažą palyginus su berniuko delą, o tai rodė paliaubas tarp priešų. O gal juodaplaukis pasinaudos proga, paleis į ją kerus ir po to neš kudašių? - taip pasielgtų tik niekšas. - pmanė mergaitė ir laukė atsakymo į jos taikų poelgį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sakura Haruno »

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #348 Prieš 2 metus »
Atrodo žmogus kuris svaidėsi kerais buvo įpykęs, kerai skraidė po visą mišką. Laimei vieninteliai kerai kurie buvo pataikę į vaikiną buvo Rictusempra, kadangi Vegard nebijo kutenimo šie kerai nieko baisaus nepadarė. Juodaplaukio Expelliarmus rodos nurėžė kaip jau aišku merginos plaukus. Kerų lavina baigėsi ir vaikinas išgirdo balsą, kiek įpykusi balsą. Pirmakursiai. Niekam nepaslaptis jog Vegard negalėjo pakęsti vaikų ,o ypač pirmakursių. Merginos žodžiai labai prajuokino vaikiną. Šis taip juokėsi jog ,net pilvą įsiskaudėjo. Baigęs juoktis jis prabilo:
-Pažiūrėkit kas prakalbo! Suknista pirmakursė, ir dar drąsi tokia, šimtas procentų grifė. Ataugs tavo tie gaurai ir tikiuosi jog juos dar kas nors nurėš dar kartą! Ne tau mane mokyt, ne tau mane ir pažint, darau ką noriu ir kaip noriu, manęs net pats Dievas nepakeis.,-Piktai ir kaip pridera Vegardui išsakė savo mintis mergiūkštei.
Pasigirdo šviesos kerų burtažodis, prie vaikino priėjo žemo ūkio mergina. Pabandyk mane nors pirštu paliesti. Prie veido prikišta lazdelė sunervino, pritaikęs progą jis griebė lazdelę iš mergiūkštės rankų ir perlaužęs ją numetė ant miško žolės. Pats paėjęs kelis žingsnius atgal nukreipė lazdelę į merginą. Nesiruošė nieko daryti, bet tai turėjo būti pamoka, tiek jam tiek jai. Giliai įkvėpęs pats uždegė savo lazdelę ir nušvietė merginos veidą. Veido bruožai atrodė mieli. Pastebėjęs jog ištiesta merginos ranka jis ilgai dvejojo ,bet pasirinko geriausią variantą jam. Koks savanaudiškas poelgis!
-Dvikovą laimėjau aš, tu neturi nei lazdelės, nei kuo apsiginti, be to esi daug silpnesnė, tad linkiu tau sėkmės ir nesigalinėk su tais kurie už tave stipresni.,-Sarkastiškai tarė juodaplaukis.
Atsisukęs jis dar kartą nužvelgė merginą ir patraukė link pilies, palikęs merginą vieną, tai buvo savanaudiškas poelgis, bet Vegard jau nepakeis niekas.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

Neprisijungęs Sakura Haruno

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #349 Prieš 2 metus »
Berniukas juokėsi ir vis kažką šnypštelėdavo sau po nosimi. Aišku, Sakuros tai nedomino. Kai Sakura prarado budrumą ir atpalaidavo kairę ranką, kurioje buvo jos lazdelė, juodaplaukis stvėrė jos lazdelę ir be gailesečio perlaužė ją taip, kad net medžio skeveldros skraidė į šalis. Sakurai buvo tikras šokas, kokio dar nebuvo patyrusi, na, gal tik tada, kai ją užsipuolė vilkolakis. Bet berniukas tiesiog nerūpestingai numetė plisandro lazdelę ir sviedęs jai nemalonius žodžius ruošėsi sukti link Hovartso, bet Sakura nesusitvardė, tai buvo paskutinis lašas, jos plieninė taurė perpildyta, o plienas pradėjo trūkinėti. Mergaitė neteko plaukų, neteko lazdelės, jos brangiausiosios lazdelės! Du jai svarbiausi dalykai, šianakt buvo sunaikinti. Sakurai patvino ašaros, juk ji taip stengės susilaikyti, bet emocijos užvaldė ir ji pagriebusi lazdelę pabandė ją sudėti, tada ir vėl...ir vėl...ir vėl kol galiausiai jai pavyko. Taip, jai pavyko! Sakura aišku to labai norėjo, nors to nsitikėjo, bet jai tai visiškai pavyko ir dabar ji vėl turi savo lazdelę, su aplinkui skraidžiojančiomis gijomis, jos tarsi susiuvo lazdelę. Mergaitė mielai dabar pat būtų ištarusi Avada Kedevra, bet kur tau, jai dug priimtiniau atvaryt prie to prakeikto berniūkščio ir užvošti jam. Mergaitė dusdama iš pykčio nudrožė prie pasišiaušėlio ir taip trenkė per berniuko veidą, kad net delnas užsidegė. Tada su panieka paleido jį ir ištarusi Aquamenti vandens čiurkšle nusiplovė delną, kuriuo lietė berniūkščio veidą, taip parodydama, koks jis purvinas yra, na, netiesiogine prasme. Mergaitė jautė, kad gaus atgal, bet rankas taip nieštėjo, kad negalėjo susitvardyti. Ji nebijojo muštynių, nes visada žinojo, kad jas laimės. Sakura džiaugėsi, jautė pasitenkinimą savimi, nors ir žinojo, kad tai nepriimtina grifiukei. Ji matė, kaip kaista juodaplaukio žandas ir ( jos vaizduotėje ) tinsta visas jo veidas. Mergaitė turėjo dėti į kojas, nes jautė visu kūnu, kad gaus lupti ir jeigu negautų, tai būtų - stebuklas! Tačiau širdis prieštaravo protui, kaip kad visada. Ji visviena norėjo likti, norėjo pažiūrėti ką darys berniukas. Jo kvailumas, momentais juokindavo, o savimeilė, tiesiog vertė iš koto.
- Tu kvailas. - šie žodžiai jai netyčiomis išsprūdo iš lūpų. - Savimyla. - jai nepavyko sustoti... - Bailys. - na, čia tai ji jau šiek tiek ir pati norėjo. - Tavo lazdelė nenormali. - na, bet juk tai buvo akivaizdu! - Tavo batai juokingi. - nereikia kaltinti už tiesą... - Esi blogas. - tai buvo privaloma pasakyti!.. - Noriu su tavimi susibendrauti. - šie žodžiai šokiravo ne tik ją pačią, bet atrodo, kad ir priešininką. - Bet vis dėl to, baisiai noriu tau trenkti, ir tai padaryti dar kartą, ir dar kartą, tik kad smarkiau ir vis smarkiau. Esi niekingas klastuolis. Tikras niekšas, koks nemaniau kad būsi, bet esi. - jai taip sekėsi, kad nebegalėjo sustoti. - Tu piktas ir keistas, bet gan žavus. - ji visai neraudonavo dėl savo tiesmukumo. - Aš taip pat dažnai girdžiu, kad esu keista, tik nežinau kiek tu dažnai tai girdi iš kitų. Tad tiesiog nesielg taip atstumenčiai, atrodo, tarsi tau ant abiejų pečių velniai sėdėtų. Iki, - ji ramių ramiausiai praėjo berniuką ir nuėjo, tik neatsisukusi dar pridūrė. - Beje, aš Sakura. Sakura Haruno. - jai buvo smalsu, bet šį kartą susivaldė nuo smalsumo ir ėjo ritmingai, o kraujas nuo rankos, taip pat kapsėjo ritmingai ir monotoniškai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Sakura Haruno »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #350 Prieš 2 metus »
Gražus sekmadienio rytas. Kalėdos vis labiau ir labiau artėjo, ir Dori praleisdavo nemažai laiko su Deoiridh. Norėjosi kuo geriau ją pažinti, kad nebūtų nejaukios tylos atvyvus pas ją į namus ir kad apskritai nesijaustų jokios įtampos.
Dori pagaliau išdrįso atsiprašyti Matthew. Tą akimirką jis atrodė sutrikęs, bet pasakė, kad viskas gerai. Žodžiu, priėmė Mendel atsiprašymą. Mergaitė jam kaip atsiprašymo dovaną įteikė šokoladinių varlių dėžutę, užsilikusią nuo seniau, nors žinojo, kad kaži, ar profesorius jas valgys. Deja, vyno trečiakursė neturėjo iš kur gauti. Nusigando, kad Matthew tas varles perduos Deoiridh. Kaži, ar rudaplaukė tokiomis gardžiuotųsi.
Trylikmetė su grife gerokai nutolo nuo pilies. Nebuvo nejauku, nes šią akimirką buvo daugų daugiausiai vienuolikta valanda. Merginos labiau tylėjo ir stebėjo aplinką nei kalbėjo ir galiausiai priėjo labai gražią vietą. Čia buvo dailus takelis, tekėjo nedidelis upelis bei puikavosi mažas kriokliukas. Šiaip miške daug kur buvo nepasnigta, nes tankūs medžiai neleido prasiskverbti sniegui, tačiau ši vieta pasitaikė mažiau tanki ir viskas buvo nuklota baltai.
- Žinai, - tarė septintakursei, - aš taip vis pagalvoju, pagalvoju, bet nelabai drįstu klausti... O kaip tau išeina pasiversti į varlę? Ar... ar tai yra įgimta, ar tu to išmokai?

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #351 Prieš 2 metus »
Artėjant Kalėdoms Deoiridh pradėjo galvoti, kad pasiūliusi Dori atvykti į Aberdiną suklydo. Ne dėl klastuolės: škotė džiaugėsi galėsianti praskaidrinti draugei atostogas. Vis dėlto faktas, kad jų namuose bus papildomas žmogus, neleido tikėtis per atostogas susitikti su Sigurdu, Apie jį draugei Deoiridh kol kas tikrai neketino pasakoti. Taigi panašu, kad praleido progą pamatyti islandą…
Vis dėlto Dori pasidarė keistai brangi, tad grifė iš paskutiniųjų stengėsi nustumti tas mintis į šoną. Draugei to tikrai nereikia žinoti, tuo labiau, kad jos atvykimas turės tam tikrų pliusų: susitikusi su Sigurdu rudaplaukė su juo praleistų vos kelias valandas, o likusį laiką tektų leisti su Matthew. Dori jų namuose bus visą laiką, tad tėčio bus galima praktiškai nematyti. Kad ir kaip Deoiridh stengėsi, jai niekaip nesisekė ir vėl suartėti su herbologu.
Su tokiomis niūriomis mintimis mergina traukė mišku kartu su ta pačia Dori. Gerai, kad ji neplepėjo, tad buvo laiko pamąstyti. Grifė juto, kad ima jaudintis: ar nebus pernelyg nejauku bendrauti su šia mergaite už Hogvartso ribų? Kaip viskas bus? Kaip į viską žiūrės Matthew? Ar nepasigailės sutikęs priimti būtent šią mokinę? Kita vertus, Deoiridh žinojo: tėtis giliai širdyje Dori mėgsta.
Šias mintis pertraukė klastuolės žodžiai. Atrodė, kad ji bijo šnekėti, tad škotė šiek tiek susiraukė. Buvo nepatenkinta, kad elgėsi piktai ir nedraugiškai. Tuo labiau su Dori, kuri dėl niekam nežinomų priežasčių ją mėgsta.
- Ne… - pradėjo atsakymą, tačiau paslydusi ant ledo vos neišsitėškė ant žemės. Iš burnos išsprūdo keiksmažodis. - Kvailas ledas… - pridūrė ir galiausiai atsakė į klausimą: - Tai nėra įgimta, mokiausi ilgą laiką. Nežinojau, į kokį gyvūną pavirsiu ir… Na, sakykim taip, nusivyliau. Tikėjausi kokio žirgo, o čia… Varlė.
Nutilusi Deoiridh žvelgė į upelį. Jis, atrodo, nebuvo nusiteikęs pasiduoti žiemai, ir vanduo nebuvo užšalęs.
- Nori nusimaudyti? - šyptelėjo grifė ir priėjo visai prie pat vandens. Pakrantė buvo slidi, tad reikėjo elgtis atsargiai, bet kol kas viskas sekėsi gerai. Šelmišku žvilgsniu varstė Dori tarsi laukdama kokios nors išdaigos.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #352 Prieš 2 metus »
Kai Deoiridh vos nepaslydo, Dori nusigando, tačiau rudaplaukei pavyko išlaikyti lygsvarą ir viskas baigėsi keiksmažodžiu. Mendel nusišypsojo, nes ji lygiai taip pat reaguodavo į panašius dalykus.
- Taip, tikrai, kvailas ledas, - pritarė.
Merginos stovėjo prie upelio ir žiūrėjo į vandenį.
- O kiek tau buvo metų, kai pirmą kartą pasivertei varle? - paklausė. - O tu džiaukis, - žvilgtelėjo į grifę. - Jeigu būtum žirgas, visi tave pastebėtų, o dabar tikriausiai gali šmirinėti Hogvartse niekam neužkliūdama. Be to, galėjo būti ir blogiau. Pavyzdžiui, žuvis, - svarstė spoksodama į vandenį. - Negalėtum niekur būti, tik vandeny plaukioti. Arba uodas, dar kas nors užmuštų, - prunkštelėjo.
Septintakursė stovėjo labai arti vandens ir Mendel buvo šiek tiek baisu, kad ji neįkristų. Dori laikėsi didesnio atstumo. Tikriausiai kai gali pasiversti varle, vanduo neatrodo toks baisus, pamanė.
- Nejuokauk. Gal šį kartą atsisakysiu. Bet mielai pažiūrėčiau kaip tu pavirsti varle ir įšoki į vandenį, - davė užuominą.
Trečiakursė labai norėjo pamatyti, kaip Deoiridh iš žmogaus pasiverčia varle. Apie animagus ji turėjo dar kokį šimtą klausimų, bet nenorėjo įkyrėti vyresnėlei, todėl stengėsi susilaikyti ir neužversti draugės klausimų lavina.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #353 Prieš 2 metus »
Šiais metais Dori buvo nepalyginamai tylesnė, ir tai Deoiridh patiko. Ne dėl to, kad paplepėti su drauge nebuvo smagu. Ne, paprasčiausiai grifė taip jautėsi saugesnė. Negrėsė pavojus pasakyti per daug ar ko nors, ką geriau pasilikti sau. Kol kas ramiai šnekėtis ir nesijaudinti dėl tariamų žodžių ji nemokėjo. Jeigu palaikys ryšį, žinoma, išmoks, bet kol kas kiekvienas sakinys vis dar buvo pasvertas. Ar bent jau to tikėjosi Deoiridh.
Ko gero, dėl to Dori klausimas kiek sutrikdė ir išgąsdino? Kam jai tai žinoti? Negi puls domėtis, ar ji tai daro legaliai? Jeigu mano, kad įgimta, turbūt daug nežino apie animagus, ar ne? bandė save raminti škotė, bet taip paprastai atsakyti į klausimą vis tiek neketino. Meluoti nesinorėjo, tad reikėjo ieškoti išeities.
- Prieš keletą metų, - taip nekonkrečiai kaip galėjo atsakė. Vis dėlto nėra skirtumo, ar jai buvo dvylika, ae keturiolika, ar ne? Taip, tokio atsakymo turės užtekti. Kurį laiką įtariu žvilgsniu varstė juodaplaukę. Nenorėjo, kad ji suprastų jausmus ir galimai įsižeistų. Bet kol kas nieko negalėjo pakeisti.
- Oi ne, jau geriau tarakonas nei uodas, - sukikeno Deoiridh, nors juokas nebuvo nuoširdus. Paprasčiausiai stengėsi bent kiek numušti įtampą, kurią, ko gero, pati ir sukėlė. Jautėsi šiek tiek kvailai: gali pakviesti Dori į svečius visoms atostogoms, bet negali pasakyti, kelerių metų tapo animage? Gūžtelėjusi pečiais nusprendė, kad savęs tikrai nesupras. Ko gero, nėra ko tikėtis, kad Matthew ją supras.
- Jau esi mačiusi, kaip virstu varle. Be to, apie maudynes aš tik juokavau, - tonu, tiesiog rėkiančiu, kad reikia saugotis, pratarė. Kodėl ji šiandien taip jaučiasi? Ar visai nieko nepasakys Dori? Gal nebuvo verta susitikti?
Tokie ir panašūs klausimai sukosi galvoje, bet Deoiridh vis tiek neketino daugiau kalbėti apie animagiją. Žinoma, gebėjimo nesigėdijo, bet dabar suprato nenorinti plėtoti temos. Tik apie ką, po galais, kalbėti?
Kadangi nė neįsivaizdavo, kaip galima tęsti pokalbį, lėtai patraukė palei upelį. Visa pakrantė buvo slidi, bet kol kas nelaimės išvengti pavyko. Deja, tik iki to laiko, kai po kojomis pasipynė nepastebėtas akmuo. Grifė už jo užkliuvo ir paslydusi tėškėsi tiesiai į ledinį vandenį. Gėdingą klyksmą netrukus petraukė varlė, atsiradusi Deoiridh vietoje. Jai, ko gero, buvo dar šalčiau, bet pavyko išlipti į krantą. Dabar žaliaodė tupėjo ant ledo ir bandė suvaldyti drebulį.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #354 Prieš 2 metus »
Kai Dori ėmė plačiau klausinėti apie animagiją, regis, Deoiridh šiek tiek susinervino. Ji kažką mąstė, o paskui atšovė, jog pirmą kartą pasivertė varle prieš keletą metų, tad atsakymo Mendel taip vis dėlto ir negavo. Paskui rudaplaukė lyg ir bandė kažką juokauti, bet jautėsi, jog jos nuotaika yra pasikeitusi, o galiausiai pasakė, kad klastuolė jau matė, kaip grifė virsta varle.
Trylikmetės antakiai truputį susiraukė. Ką ji dabar padarė ne taip? Ar paklausė kažko pernelyg asmeniško? Ar tų klausimų Deoiridh buvo per daug? Žaliaplaukė žinojo, visada žinojo, kad Deoiridh nėra linkusi daug pliurpti ir atvirauti, bet juk Dori jau nebebuvo ta pati tauškalė kaip pirmame ir antrame kursuose. Po svarstymo Ministerijoje ir paprasčiausiai augdama mergaitė pati tapo mažiau entuziastinga bei smalsi. Be to, nustojo kamantinėti grifę, kaip kad darė pirmame kurse. Tačiau juk Mendel apie draugę vis dėlto praktiškai nieko nežinojo, o vyks pas ją atostogauti. Natūralu, kad ja domėjosi, stengėsi palaikyti pokalbį. Bet jai vėl negerai! Tikriausiai pokalbiai apie tai, ar Deoiridh yra turėjusi, o gal turi vaikiną, ir juolab kas nors apie jos tikruosius tėvus, yra toli taip, kaip nuo Hogvartso žiobarų parduotuvė. Šiuo metu mokinės nemažai bendraudavo, tačiau Dori stengdavosi būti tylesnė, per daug neklausinėti. O štai, paklausė kažko asmeniškesnio, lyg ir normaliai grifė sureagavo, tačiau klausinėjant giliau Mendel ją suerzino. Nereikėjo daugiau klausti, ėmė save kaltinti trylikmetė. Negalėjai pasitenkinti sužinodama, kad ji pati to išmoko ir jog tikėjosi pavirsti į žirgą? Būtina buvo pradėti kamantinėti?
Tačiau nepaisaint visko Deoiridh buvo Dori svarbi ir ji nenorėjo gadinti gerai besirutuliojančios draugystės. Su septintakurse Mendel jautėsi reikalinga ir saugi. Dėl to ėmė svarstyti, ką galėtų pasakyti norėdama pataisyti padėtį. Daug nekalbėk, bet kažką pasakyti pabandyk, pradėjo svarstyti mintyse. Ir nei apie ją, nei apie save.
- O taip, mačiau kartelį, bet ten nesiskaito, buvo pamoka! - draugiškai ir kuo nuotaikingiau sušuko. - O kalbant apie pamokas, ar pasiilgsti Sabrinos? Aš tos kvaišos - nei kiek, bent pamoka panaši į pamoką, o ne į pietus, - bandė nukreipti pokalbį į štai kažkokius tokius neutralius dalykus.
Tuo metu Deoiridh ėjo palei upelį ir visiškai netikėtai užkliuvo už akmens. Staigiai ji krito į vandenį ir sukliko.
- Deoiridh! - ėmė šaukti Dori. - Deoiridh!
Instinktyviai trylikmetė išsitraukė burtų lazdelę ketindama kažką daryti, nors dar į galvą nebuvo šovusi jokia mintis, ką. Tačiau pagalbos neprireikė - rudaplaukė virto varle. Štai ir pamatei, pamanė klastuolė. Jau geriau būtum nemačiusi, nei tokiomis aplinkybėmis.
Dori nežinojo, kaip elgtis. Ar laukti, kol Deoiridh atvirs į žmogų? Dabar, kai ji varlė ir Mendel nemato jos veido išraiškų, buvo dar sunkiau nuspręsti, ką daryti. Ar kažką sakyti?
Kol mergaitė galvojo, kokių veiksmų imtis toliau, kažkur aukštai danguje pasigirdo tartum milžiniško paukščio skleidžiamas garsas. Lyg ir čiulbesys, tačiau šimtą kartų žemesnio tono nei įprasto paukščio. Pakėlusi galvą trečiakursė iš tiesų pamatė paukštį. Juodą ir stambų, už ją bent du kartus didesnį, su didžiuliais, plačiais, blizgančiais sparnais. Dori nekentė paukščių, o dar tokio dydžio - sulig hipogrifu. Ir baisiausia buvo tai, kad tas sparnuotasis skrido ne kur kitur, o į tiesiai į žaliaplaukę. Nesumojusi nei bėgti, nei leisti kokių nors kerų trečiakursė tiesiog stovėjo ir žiopsojo į gyvūną, o šis skrisdamas pro ją nusileido žemiau ir savo nagais pačiupo Mendel už mantijos ties pečiais. Klastuolė pradėjo rėkti, o paukščiui buvo nei motais, jis pakilo į viršų virš ežero ir ten skraidė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #355 Prieš 2 metus »
Na, norėjai pamatyti, tai ir pamatei širdo stirstanti varlė. Suprato, kad protingiausia būtų atsiversti į žmogų, bet buvo baisu tą daryti - atrodė, kad gali galutinai sušalti kažkur per vidurį virsmo. Būti pusiau varle, pusiau žmogumi visai nesinorėjo, tad kol kas nutarė likti žaliaodės pavidale. Nesijautė itin patenkinta, mat atrodė, kad draugė, jeigu ji iš tiesų yra draugė, turėtų padėti. Įtarimo šešėlis nuslinko mintyse, tačiau tokiems dalykams paprasčiausiai neliko laiko - klastuolę taip pat ištiko bėda. Garsiai kurktelėjusi Deoiridh surizikavo atvirsti į žmogų. Laimei, viskas baigėsi gerai. Ji jautėsi taip išsigandusi, kad pamiršo nenorėjusi kalbėtis, pamiršo, kad ką tik pyko už nesuteiktą pagalbą. Dori kažkodėl išties rūpėjo, vadinasi, reikėjo imtis priemonių. Tik ką, po galais, daryti?
Drebančiais pirštais išsitraukusi lazdelę grifė stebėjo tolyn nuskridusį paukštį. Atrodė, kad jis tuoj išnyks iš akių. Panika baigė užvaldyti smegenis, bet Deoiridh sugebėjo surikti:
- Accio!
Gal tai ir nebuvo protingiausias sprendimas, tačiau, atrodo, suveikė. O gal tai tebuvo sutapimas. Vis dėlto paukštis priartėjo. Žinoma, grifė nesitikėjo parsišaukti padarą tiesiai sau į ranką, bet tai jau buvo žingsnis į priekį. Deja, ką daryti toliau, ji nė neįsivaizdavo. Nukreipė lazdelę į žemę ir kelis kartus pakartojusi burtažodį netrukus rankose laikė keletą akmenų. Idėja neatrodė labai geniali: labai lengvai galėjo pataikyti ne į paukštį, o į Dori. Deja, kaip keblios situacijos dažnai parodydavo, grifė nebuvo pajėgi prireikus mąstyti blaiviai. Taigi dabar reikėjo kažkaip suktis iš padėties.
- Saugokis! - garsiai suriko Deoiridh, nors neįsivaizdavo, ar draugė gali ją girdėti. Vis dar buvo baisu pataikyti jai į galvą, bet o ką daryti? Paukštis vis tiek nebuvo pakankamai arti, kad ką nors padarytum.
- Stupefy! - vis tik suriko grifė, supratusi, kad laisvoje rankoje tebelaiko lazdelę. Į Dori nepataikė, bet ar kliuvo paukščiui? Šito ji tikrai nežinojo, tad galiausiai paleido akmenis. - Ne į tave taikau! - dar suriko, nors nė neįsivaizdavo, ką dabar draugė jaučia. Ko gero, nėra labai smagu būti nešamai kažkokio neaiškaus padaro. Atlekiantys akmenys smagumo tikrai nepridės, bet o ką jai daugiau daryti?..
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #356 Prieš 2 metus »
Tai buvo tikras košmaras. Ar Dori kada būtų pagalvojusi, kad ją gali nusinešti paukštis? Dėl Merlino barzdos, ar dabar jis nusiskraidins ją į savo lizdą ir sušers savo vaikučiams arba suės pats? Po velnių, juk Dori yra žmogus, o ne kokia tai pelė! Kurių galų šitas nesveikas sparnuotis sugalvojo griebti būtent Mendel?!
Kol paukštis skraidžiojo aukštai, Deoiridh atsivertė į žmogų. Kaip tai įvyko, trylikmetė nematė, bet dabar pastebėjo, kad septintakursė bando pataikyti kerus į grobėją. Deja, kerų pataikyti nepavyko, todėl tikriausiai rudaplaukė sugalvojo bandyti mėtyti į sparnuotį akmenis. Tai Dori nepasirodė pati geriausia mintis, mat vieno vos pati negavo į galvą, o kitas skaudžiai pataikė į ranką. Tačiau ką daugiau Deoiridh galėjo padaryti? Kaip sustabdyti šitą nesveiką plėšrūną?
Vyresnėlė kažką šaukė, bet Dori visiškai negirdėjo, ką. Galiausiai didelis akmuo pataikė paukščiui į akį, šis sukliko ir akimirksniu paleido klastuolę. Trečiakursę apėmė palengvėjimas - ji nebus suėsta sparnuočių šeimos. Tačiau vos po sekundės tas palengvėjimas dingo, nes šią akimirką žaliaplaukė krito tiesiai į vandenį. Tačiau nuskęsti atrodo pakenčiamiau nei būti suvalgytai, spėjo pagalvoti Dori ir užsimerkė.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #357 Prieš 2 metus »
Deoiridh nematė, ar netyčia nekaukštelėjo Dori į galvą. O ir ką tu ten pamatysi, kai paukštis skraido nežinia kur? Taigi grifė nematė ir to, kad pataikė prakeiktam padarui į akį. Apie sėkmę pagalvojo tik tada, kai draugė pradėjo kristi žemyn.
- Dori! - klyktelėjo ir puolė artyn. Deja, netrukus gavo dar kartą išsigąsti: klastuolė akivaizdžiai krito į tą patį upelį, kuriame ji ką tik vos nesuledėjo pati. Keletas riebių keiksmažodžių paliko rudaplaukės lūpas. Pripuolusi prie vandens vos spėjo sustoti, kad neįslystų. Rankoje vis dar laikoma lazdelė pakišo idėją.
- Incendio! - burbtelėjo nukreipusi ginklą į šakų krūvą. Pasisekė ne iš karto: jaudulys ir drebanti ranka darė savo. Vis dėlto galiausiai mediena užsidegė. Dabar reikėjo gelbėti Dori. Ir vėl. Ar vis dar? Gyvenime daugiau čia neisiu! siuto Deoiridh ir nejučia prisiminė, kaip meistriškai iš kebeknės duobėje juos ištraukė Sigurdas. Deja, reikėjo galvoti ne apie jį, o apie tai, kaip būtų galima padėti Dori. Nusitraukusi šlapią megztinį grifė numetė jį šalia laužo ir giliai įkvėpusi įlipo į vandenį. Laimei, ilgai ten neužtruko: pačiupo jaunesnę draugę ir ištempė ją į krantą. Paėmusi ant rankų sunkiai nunešė tuos kelis metrus iki ugnies.
- Pradeda atrodyti, kad gyvos iš čia neišeisim... - negarsiai sumurmėjo. Spėjo, kad reikėtų nutempti viršutinį rūbų sluoksnį ir Dori, bet žinojo, kaip reaguotų, jeigu kas nors tą darytų jai. Taigi tik paguldė klastuolę prie ugnies, o pati atsisėdo šalia. Karštligiškai galvojo, kokie kerai čia galėtų padėti, bet niekas neatėjo į galvą.
- Kaip tu? - galiausiai paklausė. - Ar nesužeidžiau tavęs?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #358 Prieš 2 metus »
Dori skaudžiai pliumptelėjo po vandeniu. O siaube, ar ji pradėjo skęsti? Tačiau septintarkusė ištraukė nelaimėlę į krantą. Nutempė prie iš kažkur atsiradusio laužo. Trylikmetė iškosėjo vandenį. Košmaras, jautėsi tiesiog siaubingai. Čia buvo taip šalta, kad klastuolė pradėjo kalenti dantimis. Laimei, šalia buvo ugnis, kuri bent kažkiek šildė.
- Tu mane išgelbėjai, - dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į vyresnėlę. - Ne veltui į šitą mišką eiti yra draudžiama, - turbūt pirmą kartą gyvenime pritarė mokyklos taisyklėms. - Po velnių, kas galėjo pagalvoti, kad ką nors galėtų nusinešti paukštis? Ir išvis, kas jis buvo per padaras, nei nemaniau, kad tokie egizstuoja... Dar to betrūko, kad prieš Kalėdas abi susirgtume. Maudynių vakarėlis... - niurnėjo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #359 Prieš 2 metus »
Pamačius, kad Dori gyva, atlėgo širdis. Ką vis dėlto pagalvotų Matthew, jeigu atostogoms į svečius turėjusi atvykti mergaitė staiga nuskęstų? Nors ne, tai tikrai nebuvo priežastis, kodėl Deoiridh buvo išsigandusi. Jai nuoširdžiai rūpėjo šita juodaplaukė klastuolė. Dabar buvo galima truputį aprimti.
Deja, tai priminė, kad yra siaubingai šalta. Vis dėlto ji netgi du kartus atsidūrė lediniame vandenyje. Toks variantas visiškai nepatiko. Dėl pirmo karto pati kalta. O tai paverčia tave kalta ir dėl antrojo. Nebūtum dariusi nesąmonių, tas padaras nebūtų išdrįsęs kabintis prie Dori. Ar bent būtum galėjusi padėti. Ką tu sau galvoji, kvaiša?! siuto ant savęs škotė. Išties, kaip ji galėjo taip elgtis? Būdama pilnametė tikrai turėtų turėti daugiau atsakomybės.
- Klausyk, Dori... Aš atsiprašau už šitą nesąmonę, - kaltės persmelktu tonu sumurmėjo. - Tikrai neplanavau šito... Na, šito. Pažadu, kai būsim saugesnėje ir sausesnėje vietoje, pasiversiu varle. Nenorėjau sugadinti tau dienos...
Atrodė, kad pažadas buvo duotas tik iš gailesčio. Vis tik tai buvo mažiausia, ką Deoiridh galėjo padaryti, kad bent kiek išpirktų deginančią kaltę.
Kurį laiką nieko nesakė, tiesiog sėdėjo beveik sukišusi rankas į ugnį. Pamažu šiek tiek apšilo, bet buvo aišku, kad reikia eiti į pilį. Štai tau ir smagus pasivaikščiojimas apmaudžiai pagalvojo, bet nebuvo ką daryti. Kažin ar Dori turėjo šansą apšilti gulėdama ant žemės, net jeigu netoliese degė ugnis. Atsidususi grifė atsistojo.
- Nieko nebus, teks keliauti atgal, - liūdnokai tarstelėjo. Padėjo atsistoti ir draugei. Pasirodė, kad ji dreba, tad viena ranka apkabino. - Atsiprašau, kad viską sugadinau...
Nepaleisdama klastuolės apsižvalgė po pakrantę, bet daugiau nebuvo ką čia veikti, taigi abi merginos patraukė pilies link.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight