0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Enolas Wildwoodas

  • Burtininkas
  • ***
  • 25
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #330 Prieš 4 metus »
Enolas vėl tik linktelėjo į merginos paaiškinimą apie profesorius ir kantrybę. Pridurti ko neturėjo ir nematė prasmės. Kam veltui švaistytis žodžiais?
- Nejau toks šaltas? - kilstelėjo antakius ir pakilo nuo akmens. Pasislinkęs artėliau vandens, įkišo į jį plaštaką. - Teisybė.
Vaikinas nuslėpė, - vėlgi nematė reikalo sakyti, - kad netgi tokiame vandenyje galėtų sau ramiai plaukioti. Su draugais mėgdavo daryti beprotiškiausius dalykus. Vienas jų buvo maudytis žiemą. Tačiau upelis čia nebuvo gilus, o ir daryti to nepažįstamos ir dar  merginos akivaizdoje tikrai nenorėjo.
Vėl grįžo į buvusią poziciją, kad netyčia neįmerktų kojų.
Enolą stebino toks laisvas merginos bendravimas. Vaikinas nebuvo iš šilčiausiųjų, šypsena dažniausiai nepasiekdavo akių, o ir jausmus mokėjo puikiai slėpti. Nemėgo daug kalbėti, tačiau neretai pakakdavo vos kelių žodžių, kad, pavyzdžiui, į vietą pasodintų kokį neatsakingai žodžiais ir grasinimais besisvaidantį bernioką.
Užtruko, kolei mergina sugalvojo ką papasakoti. Wildwoodui susidarė du įspūdžiai: arba Hogvartse iš tiesų nieko įdomaus nevyksta, arba grifė atrinkinėja, ką jam pasakoti. Čia ir vėl išsiskyrė mintys: arba ji turi ką slėpti, arba mano, kad Enolui daug kas gali pasirodyti neįdomu. Bet kokiu atveju, merginos jis nekvos.
- Skamba ganėtinai… - įprastai, - pagalvojo, tačiau nenorėjo pasirodyti pasipūtęs, todėl tik užbaigė: - įdomiai.
Regis, mergina buvo tikrai susidomėjusi Enolu, kas vertė vaikinui po truputėlį justi erzelį. Žinojo, kad mergina nieko blogo nenorėjo, tačiau tamsiaplaukis tikrai nemėgo plepėti.
- Trumpai tariant, koledžų simboliai patys pasirenka mokinius, - gūžtelėjo pečiais. Jeigu norės, pati pasidomės apie tai plačiau.
Vis dėlto, bandymas taip palengva pabaigti pokalbį neišdegė.
- A, šit kaip, - tarstelėjo. Pagalvojo, kad gal ne taip ir blogai būtų turėti pažįstamų naujoje mokykloje ir tame pačiame kurse.
Vaikino akys užkliuvo už takelio, kuris vedė tarp kitų medžių. Rudaakis susidomėjęs atsistojo ir patraukė jojo linkui. Sustojo, kol neužlindo už medžių, ir atsisuko į pašnekovę:
- Eini?
„Kol kauniesi su tamsa, stovi šviesoje.“
~ Sabaa Tahir „Deglas naktyje“


*

kablelis

Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #331 Prieš 4 metus »
Enolui kilstelėjus antakius, Stevie susiraukė. Nesu aš kokia lepšė pasakė sau mergina, nutarusi, kad vaikinas palaikė ją būtent tokia. Tačiau panašu, kad ir keistasis vyrukas nutarė, kad vanduo tikrai yra šaltas. Green nieko nesakė, tačiau pajuto kažkokį tarsi šaltuką, atsklidusį nuo vaikino. Jis tikrai kažko nepasako.
Ką gi. Panašu, kad Enolo prakalbinti nepavyks. Jis sudomino Stevię. Labiausiai tuo, kad beveik nieko nesakė. Tačiau merginai stengiantis daugiau pabendrauti jis neatrodė itin tam nusiteikęs, tad rudaplaukė galiausiai nutarė, kad ko gero, neverta labai ir vargintis.
- Koledžų simboliai? - neištvėrusi perklausė ji, tačiau jau nebesitikėjo kažkokio išsamaus atsakymo. Kelias akimirkas pagalvojo, kad galbūt reikės kada užsukti į biblioteką ir pasidomėti. Deja, dalykų, kuriais pasidomėti norėjo Stevie, sąrašas jau buvo ilgas, ji puikiai suprato: kol ateis Ilvermonio eilė, ji paprasčiausiai viską pamirš.
Jo iškalba... Yra tiesiog neįtikėtina! Po dar vienos trumputės vaikino frazės pagalvojo Stevie. Ilgokai svarstė, ar verta ką nors apie tai pasakyti. Jau buvo beveik apsisprendusi patylėti, kai žodžiai patys išsprūdo iš burnos:
- O tu nemėgėjas plepėti, ar ne?
Tik išgirdusi, ką pasakė, Stevie norėjo vožti sau į kaktą. Tačiau žodis - ne žvirblis. Ką gi, kas pasakyta, tas pasakyta. Ji, tiesą sakant, netgi kiek apsidžiaugė pamačiusi, kad Enolas nueina. Buvo pernelyg nejauku.
- Tiesą sakant, mielai dar čia pabūsiu, - atsiliepė grifė, labai tikėdamasi, kad Enolas teiksis patraukti savais keliais.

*

Neprisijungęs Miranda Danijelė

  • V kursas
  • *
  • 71
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Laba. Ką nors praleidau?
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #332 Prieš 4 metus »
Medžiai.
Medžiai.
Krūmai.
Ai.
Skauda.
Kodėl.
Aš.
Bėgu.


Visa uždususi, Miranda vis dar brovėsi pro medžius, krūmus, šakas.  Pro gana šlitą apsiaustą jautėsi pagaliukų aštrumas ir dūrimai. Skaudėjo. Bet ji vis tiek bėgo. Nuo ko? Kur? Kodėl?
Šaltas oras žnaibė raudonus žandus, o iš burnos ėjo garas. Artėjo pavasaris. Gimtadienis. Bet iki jo dar toli.
Trylikametė ketvirtakursė šnopuodama sustojo, rankomis pasirėmė kelius, bandydama atgauti kvapą.
- Oho, na ir prisibėgiojau, - atsiduso.
- Gal nereikėjo žiemą pradėti sportuoti. Ir dar miške, kur atrodo, praeiti yra visai neįmanoma.
Pakėlusi galvą, ji įsisprendė rankomis į šonus ir ėmė dairytis, kur esanti. Aplinkui buvo vien augalija, nieko nematyti, tad grifė patraukė tiesiog tiesiai. Netrukus ausis pasiekė lengvas šniokštimas ir upelio čiurlenimas. Matyt kažkur netoli krioklys,-pagalvojo. Jinai patraukė garso pusėn ir po keleto minučių brovimosi ir braižymosi pro šakas, ji pasiekė garso ir vandens šaltinį. Kai jį išvydo... apėmė tokia palaima, nes buvo nuostabu... visa pakrantė buvo apaugusi gluosniais, kurie tikriausiai magiškai buvo nenumetę lapų (arba jų tokia rūšis), ir tie lapai, jie buvo apšerkšniję. Tokie balti balti. Ir tos šakos, tos nulinkusios gražiosios šakos, jos lingavo virš kranto ir vandens, virš Mirandos ir krioklio. Buvo nuostabu. O dar ta žiemos saulė! Ji suteikė viskam spindesio. Juk sniegas, šerkšnas, apšviesti jos spindi.
Sniege po kojomis mokinė pastebėjo šakelę, kuri atrodė labai keistai. Pakėlusi šakelę, ji pastebėjo, kad jinai vietomis yra padengta kailiuku. Oho. Kažkam kažkas nepavyko.
- Reparifarge, - mostelėjo išsitraukta iš kišenės lazdele, ir stebėjo, kaip kailiukas pamažu dingsta, ir lieka tik medžio žievė.
- Viskas. Tvarka. O dabar - grožis! - sušuko ir dar kartą atsigręžė į saulės spindulių nutviekstą upę.
Lightning makes no sound until it strikes.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #333 Prieš 4 metus »
Sebastianas vos galėjo prisiminti kada paskutinį kartą buvo Uždraustajame miške, kada paskutinį kartą vaikščiojo pilies koridoriais, galų gale, jis net nenutuokė kada paskutinį kartą buvo nuėjęs į pamoką. Galbūt šiais metais derėtų pagaliau pasistengti? Faktas, kad jis vis kažkaip sugeba būti perkeltas į kitą kursą tikrai nemenkai stebino vaikinuką.
Ši vasara atrodo tęsėsi amžinybę, todėl berniukas visai nepergyveno sugrįžtantis atgal į Hogvartsą. Jis tiesiogine to žodžio prasme nekentė tos vietos, kurią turėtų vadinti namais. O juk Hogvartse jis pagaliau galės pasimatyti su vieninteliu žmogumi, kuris priversdavo jį pasijausti žmogumi, o jo širdį plakti stipriau. Tačiau galbūt Azas tik išsigalvoja. Velniai žino.
Pagaliau priėjęs nuostabiai atrodantį upelį, penkiolikmetis išsitiesė ant žemės, prieš tai dar išsibūręs pledą. Temo. Giedra. Šiąnakt turėtų gerai matytis žvaigždės. Juk rugpjūtis buvo dar visai neseniai. Iš tiesų, tokie orai visai nepriminė rudens. Visiška vasara. Vaikinui buvo šilta net ir su trumparankoviais marškinėliais. Varnas tikėjos, kad nereikės ilgai jos laukti. Tiesa, laukė jos visą vasarą. Jam taip pabodo laukti, kad nežinojo ar beištversiąs dar bent penkias minutes. O jei beieškodama šios vietos pasiklys? Ne, neturėtų, juk aiškiai aprašė visą kelią nuo pat įžengimo į mišką. Vaikinukas užsimerkė ir atsikvėpė. Greičiau, Aukse.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #334 Prieš 4 metus »
Auksė nebuvo tikra, kokiomis mintimis sutiko rudens pradžią. Vasara vis dar svaigino, šiltas oras neleido atkapstyti smegenyse užkoduotą programą, kuri buvo atsakinga už gerą mokymąsi.
Vasara pasitaikė žymiai geresnė, negu pati varnė tikėjosi. Galbūt ji pradėjo justi tą meilę iš tetos, kurios negavo iš mamos? Kelionės po įvairias šalis, daugybė įspūdžių, du nauji auskarai ausyse ir dar daugybė dalykų liko tarp prisiminimų iš kelių mėnesių.
Marlena slapta laukė. Laukė rudens. Jai tereikėjo tik vienos esybės, o vien tos personos vardas galėjo įžiebti milžinišką šypseną veide. Varnei pačiai buvo keista, kad tiek daug gali reikšti vienas asmuo. Juk net čiuoždama vandens atrakcionu Ispanijoje nesugebėjo nuo savęs nuslėpti noro, kad tik tas burtininkas būtų šalia. Kad tik jis galėtų kartu žiūrėti į žvaigždes paplūdimyje, naktį smuktų lauk iš viešbučio paplaukioti lauko baseine.
Auksė sparčiu žingsnių traukė takeliu. Nedidelis jauduliukas maišė mintis, o ji tepajėgė šypsotis. Vylėsi, kad juoda suknelė atvirais pečiais ir besitęsusi mažiau nei iki kelių nebuvo blogiausias pasirinkimas.
Beveik uždususi, likus porai metrų, varnė stabtelėjo. Pamatė jį. Nusišypsojo.
- Ar tu jau miegoti susiruošei? - paklausė sustojusi už Sebuko galvos. Laukė nesulaukė reakcijos.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #335 Prieš 4 metus »
Vaikinukas dar kurį laiką gulėjo užmerkęs akis. O galbūt Auksė neateis, nes tiesiog nenori jo matyti. Juk nebūtų keista, tiesa? Sebastianas niekada per daug nerodydavo kaip jaučias iš tiesų, tad galbūt jai kažkas neaišku. O surūgęs vaikinuko būdas gal tik priverčia ją manyti, nežinau, kad jis jai ką nors blogo nori padaryti. Kam jau kam, tačiau tai mergiotei Azas norėjo visa, kas geriausia. Staiga jis išgirdo merginos balsą. Gal jam tik pasivaideno? Vaikinas akimirksniu pašoko ant kojų. O prieš jį stovėjo ne kas kita kaip Auksė. Sebastianas kurį laiką stebeilijo į mergaitę, negalėdamas patikėti, kad nesapnuoja. Tada jo veidą nušvietė šypseną, o jis priėjęs prie varnės sugriebė ją į glėbį.
- Aukse, Aukse,- tylomis sušnibždėjo, bet tikriausiai mergaitė puikiai jį girdėjo. Sebastianas jautė nuo jos kūną sklindančią šilumą ir malonų kvapą. Net sunku apibūdinti kiek valios jėgos jam prireikė norint paleisti merginą iš savo glėbio.
- Sveika,- galiausiai tarė atsitraukdamas, o jo veide vėl švietė šelmiška šypsena,- Taip, kaip tik ruošiausi miegoti, tačiau tu sutrukdei. Kuo manaisi esanti galėdama sutrukdyti mano brangų miegą?- besišypsodamas paklausė vaikinukas.
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #336 Prieš 4 metus »
Pamačiusi šitaip staigiai į jos šmaikštų klausimėlį sureagavusį varnių, nusišypsojo. Net nespėjo gerai išnagrinėti šitaip pasiilgto jo veido, kai stypsojo suspausta rankų glėbyje. Širdis plakė greičiau, neapsakomai geras jausmas apėmė visą kūną, o išgirdus Sebuko murmesį, tuos du žodžius, mažai ką jai pačiai reiškusį vardą, išsišiepė iki ausų - pilve kilo milijono drugelių sambrūzdis. Marlena nebuvo tikra ar troško, kad tas apkabinimas baigtųsi, bet amžinai suspausta būti negalėjo.
- Laaabas, - tarstelėjo atgalios. Po tokio ilgo ir magiško apkabinimo jai raudo žandai.
- Manau, - nužvelgė vaikinuką nuo galvos iki kojų, - kad esu būtent ta persona, kuri gali tave kelti iš miego ir jai nesibaigs blogai, - švelnus vėjo gūsis papūtė tiesiai į ją iš už nugaros ir pakirpti plaukai ėmė lįsti į akis, o varnė beviltiškai puolė juos traukti, - ar aš neteisi? - prikando apatinę lūpą. Ačiū visiems dievams ar kažkam, kas sugebėjo pradanginti tą vėją lauk. Hale žinojo, kad arba prisidirbo, arba ji ramiausiai šnekėjo per daug savimi pasitikėdama.

*

Neprisijungęs Sebastianas Azrielis Herondeilas

  • VII kursas
  • *
  • 141
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • How would I tell her that she's all I think about?
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #337 Prieš 4 metus »
Tiesą sakant, raustantys varnės skruostai nemenkai glostė Sebastiano savimeilę, tačiau jis nusorendė šį kartą būti džentelmenu ir nieko apie tai nesakyti garsiai, paskui mergiotė dar nukris nuo jaudulio.
Išgirdęs merginos žodžius Sebukas šyptelėjo ir priėjęs arčiau jos, pirštais užkišo vėjo išdraikytus mergaitės plaukus atgal jai už ausies.
- Ir kodėl manai, kad esi ta persona, kuri man gali aiškinti, m?,- šyptelėjo kilstelėdamas antakį ir atsitraukdamas nuo Auksės. Jis patraukė dar kiek giliau miškan tikėdamasis, kad Auksė seks jam iš paskos, bet nenorėdamas pasirodyti nemandagus dar sumurmėjo:
- Eikš, noriu tau kai ką parodyti.
Paėjus kiek tolyn miškan prieš penktakursių akis atsivėrė nuostabus vaizdas. Kas galėjo pagalvoti, kad Uždraustajame miške, nuo kurio skatinama laikytis atokiau,yra tokių nuostabių vietų. Tiesą sakant, Sebastianas jau pradėjo galvoti, kad Uždraustajame miške yra daugiau mokinių, nei kažkokių siaubingų būtybių. Jis galybę laiko praleisdavo miške ir ne vieną kartą sutiko mokinį, tačiau jokių piktadarių jam pakeliui dar nepasitaikė. Sebastianas tikėjosi, kad niekada anksčiau Auksė nebuvo užklydusi šion vieton. Krioklys leidosi į palyginus nedidelį telkinį keldamas vandens garus, o gluosnių šakos, besileidžiančios į vandenį, atrodė, lyg paskendusios rūke. Sebastianui patikdavo čia ateiti. Net negalėjo suskaičiuoti naktų, kurias praleido šioje nuostabioje vietoje. Krioklio keliamas garsas jam padėdavo nusiraminti ir užmigti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sebastianas Azrielis Herondeilas »
I've been in love. It's painful, pointless and overrated.

*

Neprisijungęs Auksė Marlena Hale

  • V kursas
  • *
  • 693
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • My strategy? I don't give up.
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #338 Prieš 4 metus »
Auksė nebuvo iš viena tų, kurie galėdavo erzinti bet kokias kitas personas ar šmaikščiai juokauti be trukdžių. Jai visuomet reikėjo perkopti savotišką sieną, kad atsivertų bei pradėtų pasitikėti kitu. Tokiai sienai sugriuvus varnė tapdavo visiškai neprognozuojama, žinoma, gerąja prasme.
Į Sebuko atsakymą Marlena atsakė tik šypsniu ir žvilgsniu į jo akis. Auksė negalėjo nustoti žiūrėti į jį jam betaisant jos plaukus. Hale jautėsi kaltai nesugebėdama valdyti savo plaukų, tačiau tikrai negalėjo paneigti fakto, jog šitaip arti buvęs varnius jai kėlė nepatogumų - gal net ir atvirkščiai. Kiek netikėtai ji priėmė jo pasitraukimą šalin, tačiau ausims pagavus burbesio bangas, žiūrėdama, kur statė kojas, nusekė iš paskos.
Auksė vengė šio miško ir tamsesnių vietų - šis faktas jai buvo labai asmeniškas. Galbūt todėl ji naktimis retai kur bastydavosi, o miškai kėlė nerimo bangą? Visgi tuo momentu, žingsniuojant gylyn, kai kūnu perbėgo nedidelė banga šiurpuliukų, Marlena nebebijojo baugumo - jautėsi savotiškai saugiai.
- Kaip čia gražu...
Hale sušnabždėjo pusiau praradusi balsą, krenkštelėjo norėdama atgauti jį visą. Krioklio egzistencija tokioje vietoje ją iš tiesų nustebino.
- Iš kur žinai šią vietą? - pasiteiravo.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #339 Prieš 3 metus »
Buvo gerokai šalta, tačiau Deoiridh labai reikėjo išeiti į lauką. Nusibodo tūnoti pilyje, tad švilpė išlindo po atviru dangumi. Saulė krypo vakarų pusėn, tačiau mokiniai dar turėjo teisę būti lauke. Tai buvo gerai, mat rudaplaukė jau šiek tiek pavargo nuo atsargaus sėlinimo naktimis.
Kiek paslankiojusi prie ežero Deoiridh patraukė į Uždraustąjį mišką. Ji ne itin mėgo tą vietą, tačiau dabar dėl kažkokių priežasčių nutarė nueiti būtent ten. Žinojo, kad tai nėra leidžiama, tačiau mokiniai taip dažnai ten trindavosi, kad škotė buvo tikra: būtent ji tikrai negali būti ta, kurią kas nors pagaus.
Animagė mišką pažinojo itin prastai. Per tuos dvejus su puse metų lankėsi čia tik keletą kartų. Nesuprato, kas čia jau tokio įspūdingo, kad reikia nuolat trainiotis. Taip, čia galima pabūti vienam, tačiau škotei arti esantys žmonės netrukdė. Tol, kol su ja nekalbėjo ir iš viso nekreipė dėmesio.
Galiausiai rudaplaukė atsidūrė prie kažkokio upelio. Tai ją visai sudomino, nes apie šio reiškinio egzistavimą miške ji nežinojo. Prisiartinusi prie vagos pamatė, kad vanduo yra visiškai užšalęs. Ji išsišiepė. Ne itin norėjo prisiminti vaikystę, laikus, kai gyveno su globėjais. Vis dėlto čiuožinėti ant ledo būdavo visai smagu. Mergaitė žinojo, kad ledas gali būti pavojingas. Vis dėlto šaltis laikėsi jau gana ilgai, tad buvo galima tikėtis, kad ji neįlūš. Atsargiai užlipusi ant ledo Deoiridh pradėjo neskubėdama eiti upelio vaga. Netrukus įsitikino, kad ledas tvirtas. Telieka sugalvoti, kaip išsiburti pačiūžas.
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Amber Autumn

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #340 Prieš 3 metus »
Šilta, iki kelių pūkinė striukė, senelės megztas šalikas, kepurė su bumbulu ir pirštinės – įprasta šaltojo sezono apranga. Ar minus vienas, ar minus septyniolika, bet žiema be pūkinės striukės ne žiema. Visai kaip pavasaris be žibučių, kaip vasara be maudynių ežere ir kaip ruduo be spalvotų lapų. Bet iki gražiųjų žibučių reikėjo išgyventi dabartį, o dabartyje Amber ramiai vaikščiojo gryname ore. Buvo vakaras, o tolimame horizonte besileidžianti saulė suteikė stebuklo. Rodos, iš pusnies tuoj iššoks zuikis, kurio kailis bus nudažytas vaivorykštės spalvomis, o iš medžių viršūnių nusileis miško fėjos.
Nors į Uždraustąjį mišką buvo draudžiama kelti kojas (žinoma, buvo ir išimčių), bet užsisvajojęs protas būtent ten ir liepė eiti. Jei kas nors ir pričiups švilpę nusikaltimo vietoje ji laisvai galės pasakyti, kad užmigo besimokydama, pradėjo vaikščioti per miegus, o tuo tarpu šaltis ją išbudino. Tokiomis nesąmonėmis niekas nepatikės. Koks normalus žmogus užmigs besimokydamas? Tik neatsakingas. O aš, Autumn giminės palikuonė. Esu daug maš atsakinga.
Slinko minutės ir jų eigoje mergaitė pasiekė upę. Antrakursė neperprato vieno dalyko – kodėl miške teka upės, auga nuostabios gėlės, krūmai ir ten uždrausta vaikščioti. Net kvailiui buvo aišku, kad dauguma į mišką įžengia tikintys pastebėti ką nors neįprasto. Šį kartą Amber pastebėjo užšalusi vandenį ir kelis nulūžusius ledo gabalėlius šalia. Pirma, kaip padaužos mintis buvo ,,sulaužyti ledus“. Netrukus vienas iš ledo gabalėlių atsirado jos delnuose, o po kelių sekundžių rudos akys stebėjo kaip jis atsitrenkęs į užšalusią upė suskylą į daugybę gabaliukų.

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #341 Prieš 3 metus »
Rudaplaukė mergaitė ilgokai stovėjo sustingusi. Įtemptai bandė sugalvoti, koks burtažodis tiktų norint įgyvendinti tikslą. Deja, jokia išganinga mintis į galvą taip ir neatėjo. O tikimybė, kad kas nors mokykloje turės pačiūžas, buvo mažesnė už neįtikėtinai mažą. Tad eiti ir kalbėti su mokiniais nebuvo ir prasmės. Ką beliko daryti? Žinoma, protingiau būtų buvę bent jau nestovėti ant ledo, nes pamažu darėsi šalta. Tačiau Deoiridh kai kuriais atvejais tikrai nesiimdavo protingiausių sprendimų. Tad ji taip ir stovėjo viduryje upelio.
Po kurio laiko išgirdo kažkokius keistus garsus. Tarsi kažkas mėtytų smėlį ant upelio. Kam gali ateiti į galvą tokia nesąmonė? paklausė savęs škotė. Nė nekrustelėjo. Neilgai trukus įsitikino, kad iš tiesų kažkas kažką mėto. Tai reiškė viena: ji čia nebėra viena. Apsižvalgiusi nieko pamatė, tad nutarė, kad reikia šiek tiek grįžti atgal.
Paėjusi keliolika žingsnių pamatė mergaitę. Atrodė matyta, tad nutarė, kad ji yra iš Švilpynės. Deoiridh svarstė nieko jai nesakyti - tegul sau mėto, kad ir ką ji ten mėto. Animagė tik žiūrėjo, kol galiausiai pati nežinodama, kodėl, ištarė:
- Ką tu manai čia daranti?
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Amber Autumn

  • II kursas
  • *
  • 19
  • Taškai:
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #342 Prieš 3 metus »
Stebėti kaip dūžta ledas buvo niekam neprilyginamas veiksmas, na, bent jau dabar švilpė negalėjo sugalvoti jokių palyginimų. Jos mintys ištuštėjo, o vidų užpildė ramuma. Garsiai tapo girdimi lyg pro miglą ir Amber visiškai nebuvo svarbu, kad visai netoli girgžda sniegas. Visgi, ten galėjo prabėgti nepavojingas žvėrelis arba praeiti elnias. Nors miškas ir randasi magiškoje vietovėje, bet užtat paprastų gyvūnų čia irgi netrūko. Paprastumas. Būtent šio dalyko kartais Hogvartse trūkdavo. Kur tik neatsisuki pamatydavai kalbančius paveikslus, kiek tolėliau skraidė vaiduokliai, kažkas koridoriuose mokydavosi kerų, o kažkas paprasčiausiai kalbėdavo su savo augintiniu.
Jokia tyla ilgai netrunka, tad ne išimtis buvo ir ši. Mergaitę ne juokais išgąsdino netikėtai išgirsta frazė. Pati to nesitikėdama ji pašoko iš vietos ir vos nenugriuvo į pusnį (ne paslaptis, kad pusiausvyros laikymas buvo viena iš silpnųjų švilpės pusių). Senelė jos vietoje būtų susigriebusi už širdies, o tėtis nusijuoktų ir padėkotų likimui už suteiktą šansą gyventi. Tačiau Amber šiuo atveju tiesiog išplėstomis akimis stebėjo į atėjūnę lyg į ateivį. Jei ji ir būtų ateivis tai greičiausiai atkeliavusi iš kitos visatos arba iš dar niekam neatrastos planetos. Labai jau įprastai atrodo. Deja, bet ateivių šioje žemės dalyje nebuvo, o ir klausimas jau buvo pusiau užmirštas.
-Na... Aš šita... Ilsėjausi nuo šurmulio?- iš jos lūpų tai nuskambėjo ne kaip tvirtas atsakymas, o kaip klausimas sau pačiai. Juk nepasakysi ką tik sutiktam žmogui ,,O! Labas! Čia va mėtau ledo gabalus. Nenori prisijungti?“. Tai nuskambėtų mažų mažiausiai kvailai (veblenimas irgi nėra geriausias bendravimo variantas, bet praeities pakeisti neįmanoma).

*

Neprisijungęs Deoiridh Elspeth Ailith Lyall Galbraith

  • Žurnalistė
  • *****
  • 901
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #343 Prieš 3 metus »
Panašu, kad netikėtai užklupta mergaitė išsigando. Deoiridh nusiviepė. Ką gi. Jeigu ją gyvenimas taip išlepino, kad tokie menkniekiai gąsdina... Pačiai bus sunkiau gyventi. Švilpė pasistengė nesukikenti, kai atrodė, kad bendrakoledžė tuoj įsivers į netoliese esančią pusnį.
- Ilsėjaisi nuo šurmulio? - perklausė trylikametė. Atsargiai nužvelgė mergaitę. Neatrodo, kad būtų daug vyresnė. Galbūt reikėtų pasistengti išgąsdinti? Jeigu toks paprastas klausimas privertė ją pašokti, sugalvojus ką nors įdomesnio...
- O nepastebėjai, kad Hogvartsas yra labai tyli vieta? - sarkastiškai klaustelėjo Deoiridh, mintyse vis dar galvodama, kaip išgąsdinti mergaitę. Deja, kol kas jokia išganinga mintis į galvą neatėjo. - Sakyčiau, keli daugiau triukšmo čia mėtydama... Kažką.
Animagė priėjo prie nepažįstamos mergaitės ir įsispoksojo jai į veidą. Gal vis tik yra tekę ją matyti? Deja, niekaip negalėjo prisiminti. Galva vis dar intensyviai dirbo ties užduotimi, pavadinta "kaip įdomiau išgąsdinti šitą bailiukę?"
"Visa tiesa apie Deoiridh" by Monica Lilly Moonlight


*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Upelio prieglobstis
« Atsakymas #344 Prieš 2 metus »
Vakaras. Į pabaigą ėjo dar viena neprasminga diena. Vegard kaip ir visada kažkur išėjo pasitrankyti. Temo. Kol kas lazdelės nereikėjo, nes nebuvo jau taip ir tamsu. Varpinės laikrodis mušė galbūt septintą valandą vakaro. Kas galėjo žinoti? Vegard praganė savo laikrodį ir dabar jis be laiko sampratos. Šiandieną uždraustasis miškas traukė lyg magnetu, užsimetęs mantiją jog niekas neatpažintų vaikinukas patraukė link ten. Lazdelė kuri dažniausiai nepatogi jau stūksojo Klastuolio rankoje laukdama kerų komandos. Giliai įkvėpęs vaikinas įžengė į mišką ir lindo į glūdumą.
-Lumos.,- Sumurmėjo.
Atsiradusi blanki švieselė apšvietė nemažą dalį miško. Vegard ėjo vis tolyn ir tolyn. Einant galvoje skambėjo daina, tik juodaplaukis neprisiminė jos pavadinimo, bet tai buvo tikrai rusiška daina. Toks žygiavimas truko tikrai nemažiau kaip 20 minučių. Vegardas priėjo upelį, tas ,,slėnis'' jis buvo tiesiog nuostabus. Vegard čia atsipūtė ir atsirėmęs į medį klausėsi tylos, bet ją greitai nutraukė šlamesys. Vegard neišsigando bet nežinojo ką daryti, kerai? Tai žinoma, kas daugiau jei ne kerai. Staiga išvydęs siluetą vaikinas sušuko:
-Stupefy!
Kerai skrido į siluetą, Vegard pasiruošė kovai.
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)