0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #180 Prieš mėnesį »
- O, tau labai tiktų tyrinėti senus daiktus, - nusišypsojo. - Manau, dar atrasi save. Tai štai, dabar pas mane galėsi bent trumpam sustoti. Jei nori, gali pasiimti atostogų ir pabūti. Ramu, gamta.
Ji vos susilaikė nepasiūliusi Adrijui dabar pat pas ją apsigyventi. Bet nereikia skubėti. Geriau viską daryti palaipsniui. Užtenka jau ir to, kad jis ilgėliau pasisvečiuos jau nuo šiandien.
- Gerai. Galėsi padėti gaminti rožių eterinį aliejų. Tam reikia nežmoniškai daug rožių žiedlapių, - nusijuokė.
Jie ėjo toliau ir staiga Sakura išgirdo balsus. Tai buvo keista, mat įprastai girioje žmonių jie nesusitikdavo.
- Ššš, - ji sustabdė Adriją, sugriebė jam už rankos. - Girdi? Kažkas netoliese šneka.
Mergina pradėjo traukti į tą pusę, iš kurios sklido pašnekesys.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #181 Prieš mėnesį »
Vaikinas švelniai šypsojosi jai. Jau svajojo apie tas ramias dienas pas Sakurą namuose.
- Žinai, taip ir padarysiu. - Atsipalaiduos ten, pabėgs nuo jau pabodusi restorano, iškilmių, prašymų, lakstymo su padėklais. Rekomendavimų koks užkandis tiktų prie tam tikro vyno taurės. Išsilaisvins nuo šito pagaliau. Iš pradžių tai patiko, buvo stabilu. Bet dabar bėgant laikui jautėsi įstrigęs vietoje.
- Gerai, tik pasakysi ką man su jais daryti. - Norėjo pasivaikščiojimų miške, ramybės su paukščiais ir augalais. Ilgėjosi to be galo.
- Kas? - Adrijas negirdėjo visiškai nieko. Ir išvis jam staiga pasirodė, kad čia pavojinga.
- Ne, geriau eikim atgal. Reikia rasti kitą kelią dabar pat. - Tai pasirodė labai svarbu ir jis ėmė vestis merginą atgal tuo keliu, kuriuo jie atėjo. Pats negirdėjo nieko, bet tas jausmas, kad dabar pat turi nueiti, tai tikrai jautė.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #182 Prieš mėnesį »
- Puiku! - nudžiugo Sakura.
Jau įsivaizdavo, kaip grįžta po darbo ir randa namuose Adriją. Ir visai nesibaimino dėl to, jog jis bus vienas jos namuose. Kaip tik džiaugėsi. Pasitikėjo juo. Vis labiau ir labiau pasiilgdavo, kai jie kelias dienas nesimatydavo. Bus nepaprastai malonu grįžus namo leisti laiką su lakotu.
Mergina jau norėjo pradėti pasakoti apie rožių eterinio aliejaus gaminimo procesą, tačiau dabar nebe tai buvo galvoje. Ši situacija buvo kažkokia keista. Gal ir nėra neįmanoma girioje sutikti kitų žmonių, bet jie tikrai girdėjosi, balsai artėjo. Tačiau Adrijas, regis, negirdėjo nieko. Ėmė eiti, vestis ir baltapūkę.
- Palauk! - sustojo Sakura. - Kas yra, kodėl nori eiti?
Strazdanė šiek tiek nusigando. O jei tai kokia nors tamsos būtybė? Jau vien per apsigynimo nuo juodosios magijos pamokos merginai siaubingai nesisekdavo, tai kas būtų susidūrus su kokia nors realybėje?
- Žiūrėk! - šūktelėjo.
Pamatė du žmones tolumoje. Tačiau susivokė per garsiai surikusi, tad pasislėpė už medžio, timptelėjo savęs link ir Adriją.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #183 Prieš mėnesį »
Pajuto tikrą palengvėjimą. Pagaliau gyvenimas ims keistis. Turėjo kažkiek pasitaupęs pinigų, taigi nesėdės Sakurai ant galvos. O ir šiaip jų prasimanytų, gal padėtų tai pačiai moteriškei, pas kurią praėjo istorijos kursą. O paskui, kai jau panorės išties mėgins laimę banke. Viskas atrodė paprasta, puikiai suplanuota.
- Nežinau. Tiesiog noriu. Labai noriu eiti. - Pats negalėjo paaiškinti, bet tiesiog jautė begalinį norą palikti tą vietą.
- Nieko nematau. - Jie stovėjo už medžio. Adris abejojo, kad tai labai ką keičia. Laisvąja ranka išsiėmė lazdelę.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. - Aišku, apgins ją nuo visų pasaulio padarų. Jis sustingo, statuliškai. Tarytum susiliejo su tuo medžiu. Pradėjo klausytis gal išgirs ką nors. Kad nei girdėjo nei matė kažko, ką regėjo mergina visai nepatiko. Be to vis dar troško eiti sau. Bet juk būtų kvaila kažkur mėklinti, kai net nematė priešo. Reikėjo klausytis.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #184 Prieš mėnesį »
Sakura susiraukė. Kažkas čia ne taip. Kodėl Adrijas nori eiti? Gal viduje jaučia kažkokį pavojų? Gal išties yra kokia nors grėsmė?
Ji prisiglaudė prie vaikino. Tikrai ėmė atrodyti, kad jų tyko baisus tamsos padaras. Lakotas išsiėmė burtų lazdelę, tą patį padarė ir Sakura. Tik ar tai ką nors keičia? Juk tokiuose reikaluose mergina beviltiška...
O jei kas nors nutiktų jai vienai esant miške? Bet juk miškas - jos namai...
Balsai vis artėjo ir galiausiai mergina aiktelėjo. Ji išgirdo pažįstamą balsą. Balsą iš vaikystės. Balsą žmogaus, kuris ją užaugino. Iki skausmo pasiilgto žmogaus.
- Mama... - tyliai tarė ji.
Atsitraukė nuo Adrijo, išlindo iš už medžio ir pamatė ją. Šalia ėjo Lukas, bet į jį baltapūkė nekreipė dėmesio.
- Mama! - dabar sušuko.
- Sakura! - atsakė ji.
Strazdanė pasileido mamos link ir puolė jai į glėbį.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #185 Prieš mėnesį »
Adrijas klausėsi, bet negirdėjo. O paskui.
- Ne, ką tu darai? - Bet Adrijas nespėjo nieko padaryti ir mergina sušukusi mama dingo. Lyg net nebuvusi. O jo noras bėgti paaugo gal trigubai.
Bet aš negaliu. Negaliu. Negaliu. Adrijas pirštais įsikirto į medį, apsikabino jį, kad nepradėtų bėgti. Nežinojo jokio padaro,  kuris galėtų taip padaryti. Priversti merginą manyti, kad tai mama ir paskui pradanginti. Širdis kalė taip, kaip jau seniai nebuvo, gal niekada taip nesidaužė iš siaubo. Vendigo. Pagaliau pasirodė pasirodė ir ją pradangino. Pasiėmė. Adrijas žinojo ką darys. Ras tą knygą, per kurią Alanas pakliuvo į tą pasaulį ir keliaus ieškoti Sakuros.
Padėk man Manitu. Prašėsi gerųjų jėgų pagalbos, bet skausmingai žinojo, kad nieko nebus. Nes jis jau labai smarkiai nusidėjo. Net kelis kartus. Tada, kai puolė Alaną ir tada, kai nebeišgelbėjo savo motinos, nors gal galėjo. Manitu jį turbūt apleido.
- Sakura! Sakura! Saaakuuuraaa! - Pabandė ją šaukti, gal klysta, gal tai ne Vendigo ir mergina atsišauks.
Vis dar laikėsi įsikibęs to medžio, kad neimtų bėgti, kaip vertė kažkokios jėgos.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #186 Prieš mėnesį »
- Kaip aš tavęs pasiilgau... - tarė mama.
Ji buvo nepaprasto grožio moteris. Ilgais šviesiais plaukais, smulkių, dailių veido bruožų. Liekna, grakšti.
- Aš taip pat, mama, - atsakė strazdanė.
- Sakura neturėtų čia būti, - prabilo ir Lukas.
Jis buvo vienas iš pievos kūrėjų. Vienas iš svarbiausių asmenų, priiminėjančių sprendimus.
- Tu užaugai, - pridūrė.
- Jis jaudinasi, - pamojo į Adriją, kai išgirdo jį šaukiant. Buvo gaila vaikiną tokį matyti, šis laikėsi įsitvėręs medžio. - Jis manęs nebemato, aš jam dingau.
- Lukai, juk čia Sakura, - pasakė mama. - Būk geras, nors kelioms minutėlėms...
- Ar jis tavo vyras? - paklausė Lukas merginos.
- Mes susižadėję, - pamelavo, juk žinojo pievos taisykles.
- Gerai. Dabar jis galės mus pamatyti ir įžengti.
Lukas kelis kartus pamojo burtų lazdele.
- Adrijau! - sušuko mergina. - Adrijau, ateik, čia mano mama... Čia pieva... Tai Adrijas, mano sužadėtinis, - kuo garsiau pasakė dviems pievos gyventojams ir itin griežtai žvilgtelėjo į vaikiną, nerimavo, kad jis gali išsiduoti.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #187 Prieš mėnesį »
Taip. Adrijas pasiryžęs dabar pat keliauti į tą pasaulį ir ištraukti Sakurą iš jo. Kai jau taip nusprendė aplinka pasikeitė, O jis nebenorėjo niekur bėgti. Regėjo tris žmones. Vyrą, moterį ir pražuvusią Sakurą. Prireikė kelių sekundžių, kad panikos apniktoje galvoje spragtelėtų tai, ką ji pasakė. Mama? Pieva? Susižadėję? Et koks skirtumas. Paliko tą kvailą medį ir dideliais, sparčiais žingsniais staigiai perėjo skiriantį atstumą. Būtų norėjęs stverti merginą į glėbį iš tos laimės, kad čia ne Vendigo. Bet priėjęs santūrusis lakotas sustojo šalia. Tik jo akys žvelgiančios į merginą kalbėjo apie tą siaubą ir palengvėjimą, kurį dabar jautė.
- Sveiki, malonu susipažinti. - Ramiai pasakė Adrijas pagaliau jau atplėšęs akis nuo Sakuros.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #188 Prieš mėnesį »
- Atleisk, kad išgąsdinau, - šyptelėjo mergina lakotui. - Pamačiusi mamą nepagalvojau apie tai, kad pradingsiu tau iš akių.
Sakura su mama ėmė kalbėtis. Šalimais buvo pora kelmų, Lukas atsisėdo ant vieno iš jų, mama su Sakura įsitaisė žolėje. Nors praeityje buvo visko, jos pykosi, dabar šnekėjo kaip geriausios draugės. Baltapūkė buvo labai pasiilgusi mamos, jai buvo svarbu, kokia jos sveikata. Buvo įdomu, kaip sekasi kitiems pievos gyventojams.
- Gal ir gerai, kad gyvenimas išplukdė tave į platųjį pasaulį, - tarė Lukas. - Jį pažinti reikia. Pievoje nedaug vaikų ir jaunimo, čia renkasi atstumtieji, - pastarasis sakinys, regis, labiau buvo skirtas Adrijui. - Jį pažinai, dabar gali grįžti, - dabar jau pažvelgė į Sakurą. - Vienintelė išimtis, kada į pievą galima atsivesti paprastą žmogų, yra gyvenimo mylimasis. Tad jeigu norite, priimsime jus abu. Bet jeigu dar kartą išeisi, grįžti nebegalėsi.
Strazdanė šyptelėjo Lukui užsiminus apie paprasto žmogaus atsivedimą į pievą.
- Adrijas nėra paprastas žmogus, - atsargiai pasakė.
Paskui sudvejojo, ar gerai pasielgė. O jeigu jis nenori sakyti? Bet jau nieko nepadarysi.
- Kaip tai? - Lukas kreipėsi į Adriją.
- Tačiau kaip suprasti, atstumtieji? - paklausė Sakura.
- Kaip suprasti? - nustebo Lukas ir suraukęs antakius pažvelgė į mamą. - Tu jai nesakei? Tu niekada jai nesakei?
Jiedu pradėjo šnekėtis. Lukui nepatiko mamos pasirinkimas nesakyti Sakurai, kad pievoje gyvena žmonės, kurių dažniausiai visuomenė priimti nenori.
- Aš esu vilkolakis, - tarė vyras. - Tik čia, pievoje, atradau ramybę ir jaučiuosi priimtas.
- O kaip aukojimai?
- Kokie aukojimai?
Šią akimirką Lukas atrodė kone apstulbęs. Paaiškėjo, kad tai, ką išrėkė mama, kai Sakura pasibaisėjo pieva, buvo melas.
- Žinau, kad tu emocionali, - pasakė jis mamai. - Visi turime ydų. Svarbiausia, Sakura, kad dabar žinai.
Ji užsidengė rankomis veidą. Pyko ant mamos už melą. Ar jei būtų žinojusi, kad pieva - graži ir tyra, tokia, kokią ir pažino vaikystėje, būtų grįžusi atgal?
- Taigi, kaip jūs susipažinote? - paklausė Adrijo mama. - Ką veiki gyvenime, jaunuoli?

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #189 Prieš mėnesį »
- Nieko, svarbiausia, kad viskas gerai. - Toks scenarijus kur kas geresnis nei tasai, kurį Adrijas susigalvojo. Jis irgi įsitaisė ant žolės. Visiems besikalbant nugrimzdo į tylumą. Skainiojo ilgesnes žoleles ir pynė jas viena su kita į vainiką. Adrijui labai reikėjo kažkuo užimti rankas. Atstumtieji. Pagavo žodį. Ar jis atstumtasis? Toks nesijautė. Nebent dėl to, kad pačiam norėjosi atsitraukti tolėliau nuo visko.
- Aš... - Ne, jis tikrai nepasakos apie save. - Aš visai paprastas. - Tarstelėjo. - Įprastas norėjau pasakyti. - Dabar prašnekus apie visą tai jo miklūs pirštai pynė smulkius žolynus dar intensyviau. Ar Sakura norėtų čia pasibūti? Na, kai pagalvoji tokia vieta kaip tik ieškota ramybės oazė. Bet jis nenorėtų likti visam laikui. O jei Sakura norėtų likti kas tada? Galvojant apie tai skynė lapelius ir konponavo į savo vainiką. Mylimasis. Jis net nėra Sakuros sužadėtinis ir kol kas neplanavo tokiu tapti. Kol kas gyveno ramiai, darniai. Šiaip jo laikų žmogui turbūt turėjo būti labai svarbu vestuvės. Bet jis apie tai ir negalvojo. Bent kol kas.
Štai kokie atstumtieji. Tas žmogus Vilkolakis, Sakura pusiau vela ir taip toliau. Ir kokių žmonių čia dar esama? Ne, jis nepriklausė jiems, nes išoriškai turbūt niekas negalėtų pasakyti, kad yra kuo išskirtinis. Na tai kas, kad daug tyli, yra uždarokas ir mažai besišypsantis. Čia nėra kažkas ypatingo.
Pasirodo, kad jokie aukojimai šioje vietoje nevyksta. Bet juk ir gerai.
Pamatęs kokia mergina susikrimtusi apkabino ją viena ranka. Jo kurta kompozicija pabiro ant žolės, bent jau dalis jos, kadangi nebelaikė tvirtai.
- Susitikome mokykloje. Na Hogvartse. Aš. Mokiausi pas vieną istorikę ir po mokyklos baigimo dirbu restorane, bet planuoju imtis kitos veiklos. - Kažkodėl nemėgo, kai reikėdavo pasakoti apie save. Ar tai irgi keistas dalykas? Na, bet taip jau buvo.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #190 Prieš mėnesį »
Adrijas pynė žoles, Sakura matė, kad jam nėra labai lengva čia būti, kad tikriausiai jaudinasi. Išties pasigailėjo, jog užsiminė apie tai, kad lakotas nėra paprasta žmogus, nes vaikinas tai paneigė. Mama neparodė kokios nors ypatingos reakcijos, tačiau Lukas, regis, į Adriją dabar jau žvelgė įtariai.
- Kokios veiklos planuoji imtis? - paklausė vyras. - Kada tuokiatės? - pažiūrėjo į Sakurą.
Mergina atsiduso.
- Nekamantinėkite, Lukai, - pasakė strazdanė. - Aš neketinu grįžti į pievą.
Dabar jau mamos veide pasirodė skausmas.
- Sakura... - pratarė ji. - Ak, juk tai Sakura, čia užaugusi, juk mano dukra. Galima būtų padaryti išimtį, leisti jiems čia pasisvečiuoti, pabūti... - kalbėjosi su Luku.
- Žinai taisykles... - atsakė jai vyras.
Pati Sakura pažvelgė į Adriją. Buvo įdomu, ką jis galvoja, tačiau abejojo, jog iš veido dabar galės išskaityti.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #191 Prieš mėnesį »
Tas vyras ėmė erzinti, o kai taip pasidarydavo Adrijas darydavosi gana tiesmukas. Ir koks jam skirtumas kada mes žadam tuoktis? Jau beveik pamiršo, kad kol kas jie tik fiktyviai susižadėję.
- Galbūt planuoju kreiptis į Gringotsą. Nusimanau apie senovinius daiktus ir norėčiau tyrinėti jiems pristatomas brangenybes. Galėčiau nussakytijų amžių, vertę. - Atsakė kol kas ramiai. O klausimą kada gi jie žada tuoktis praleido tyčia.
- Kaip žmogus propaguojantis toleranciją ir ramybę esat labai griežtas ir gal net sakyčiau siaurokų pažiūrų. - Rėžė, o čia ir pasirodė, kad tas žmogus jam nelabai patinka. Taisyklės. Na gerai aišku jie nenori įsileisti čia kiekvieno. Bet kas nutiks, jei sakura ten trumpam nuvyktų pasisvečiuoti? Ką pasaulis sugriūtų?
- O gal čia principai? Nes ji išvyko iš pievos? - Po galais jau seniai šitaip besielgė. Aplamai būdavo romus. Visai romus ir tylus. Ir išvis stengdavosi būti net nepastebimas.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #192 Prieš mėnesį »
Akivaizdu, kad Adrijui Lukas nepatiko. Lakotas dažniausiai būdavo ramus, tačiau jei jausdavo neteisybę, galėdavo rėžti tiesiai šviesiai. Taip pasielgė ir dabar.
Sakura pažvelgė į Luką. Jis šypsojosi. Nusišypsojo ir mama, o paskui pati Sakura. Lukas buvo tas, kuris mokėjo bendrauti su maištaujančiais žmonėmis. Nors ir pieva, bet žmonės čia irgi turi emocijas.
- Ne, Adrijau, tikrai ne principai, - atsakė Lukas. - Pievos taisyklės buvo kurtos ilgai. Privalome jų laikytis. Kitaip gali visko nutikti. Dažnai jūsų pasaulio žmonės mūsų ne tik nesupranta, bet ir nemėgsta. Negalime įsileisti bet ko. Negalime leisti, kad žmonės tai išeitų, tai grįžtų. Teko būti užpultiems iš neapykantos, - atrodė, tarsi Luką būtų nukrėtęs šiurpas. - Yra daug dalykų, vaike, bet tu man patinki, - nusijuokė. - Primeni mane jaunystėje, - vyras tarsi užsisavojo. - O tu norėtum pasisvečiuoti pievoje? - paklausė Adrijo.
Sakura labai nustebo. Mama, regis, irgi. Gal Lukas sensta, darosi atlaidesnis, o gal labai pasitiki baltapūke? Jos galvoje net nesisuko mintis apie tai, kad jie galėtų čia pabūti, bet negyventi. Juk tai pagal pievos taisykles tiesiog neįmanoma.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #193 Prieš mėnesį »
Lukas šypsojosi, keista. Bet Adrijas vis tiek jam nepritarė.
- Sakura čia gyveno,ką ji galėtų blogo padaryti? Jei tarkim viena pabūtų pievoje? - Vaike... Kad tu žinotum... Sunku kartais būdavo būti savimi, kai ir tikrai jausdavosi visai jaunas, o kartais prislėgtas amžiaus naštos.
Adrijas neatsakė Lukui nei šypsena, nei dar kažkaip ir nesakė, kad tas jam patinka, nes to nejautė.
- Aš? - Nustebo dėl tokio klausimo. Tai keistuolis. Adrijas su juo kalbėjosi įžūliai, o tas klausė tokio klausimo. Ar čia koks išbandymas?
- Pastaruoju metu man trūksta ramybės. - Atsakė. Nutarė nesakyti nei taip, nei ne. Jei čia išbandymas.
- Tai sakyčiau unikali vieta. Jei žmonės gali tiesiog būti savimi ir susilieti su gamtos ritmu. Gyventi kaip gentyje jei teisingai suprantu. - Gentis. Labai norėjosi patirti kas ta gentis. Tokia, kurioje gyveno tėvas. Ir dėl kurios motina metė aukštuomenišką gyvenimą ir persikraustė į tėvo tipį.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 727
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #194 Prieš 3 savaites »
- O tu nebijotum jos paleisti? Nebijotum, kad ji pasirinktų likti pievoje? - paklausė Lukas Adrijo ir skvarbiai į jį pažiūrėjo. - Galbūt ateis laikas, kai galėsi papasakoti apie gyvenimą gentyje ir palyginti tai, - tarė jam. - Galbūt. Bet dabar mums metas.
Sakura pasimetė. Nesuprato, tai jiems bus galima apsilankyti pievoje ar ne. Lukas nebuvo tas žmogus, kuris švaistytųsi tuščiais žodžiais, tačiau nebuvo ir tas, kuris lanksčiai žiūrėtų į pievos taisykles.
- Minutėlę, Lukai, - paprašė mama, vyras linktelėjo.
Mama nusivedė baltapūkę šiek tiek tolėliau. Jos truputį pasišnekėjo, mama klausė, ar iš tiesų viskas gerai, ar Adrijas jai geras.
- Nepanašu, kad Lukas juokautų, - pasakė ji. - Manau, kad duosime tau žinią, dukra.
Paskui jos grįžo prie Adrijo ir Luko.
- Su saulės šviesa, - tarė Lukas ir pirštais nupiešė saulę Sakurai ant kaktos.
Jos su mama šiltai apsikabino, mama taip pat apkabino ir Adriją.
- Rūpinkis mano dukra, - pasakė jam.
- Su saulės šviesa, vaike, - tarė Lukas ir Adrijui, tačiau ant kaktos saulės jam nepaišė, nes tą galėjo daryti tik pievos gyventojams. Na, tikriausiai ir buvusiems gyventojams.
Sakura nusivedė Adriją už pievos ribos, tada Lukas mostelėjo burtų lazdele kelis kartus. Tikriausiai vėl užkerėjo pievą. O tada mama ir Lukas nuėjo. Baltapūkė nusisuko nuo jų. Akyse susitvenkė ašaros. Kodėl reikia rinktis? Kodėl ji negali gyventi įprastame pasaulyje, bet tuo pačiu ir bendrauti, matytis su mama? Bent jau laiškais būtų galima susirašinėti... Ir kaip jie duos Sakurai žinią?
- Galėjai su Luku būti mandagesnis, - burbtelėjo Adrijui, jautėsi pikta. - Nebijok, niekas neįleis į pievą nei manęs, nei tavęs pasisvečiuoti. Nebent norėtum ten gyventi, bet aš nenoriu. Ai, tiesa, ir turėtume tuoktis, - lyg tarp kitko pasakė.
O tada sparčiu žingsniu pasuko iš ten, kur jie atėjo.
- Pasižiūrėsime, gal jau triušis bus spąstuose, - tarė. - Noriu namo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 savaites sukūrė Sakura Levins »