0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Wrena Alder

  • Herbologė
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #135 Prieš 2 metus »
 - Pala, ką?- nustebus norėjo įsitikinti supratusi teisingai. Nuraudę buvusio švilpio skruostai bylojo, jog išgirdo tai, ką Wintersas buvo iš tiesų pasakęs.
 Kajus žinojo, jog Wrena gan baikšti, vis dar neįgavusi tiek drąsos, kiek norėtų. Ypatingai kalbant apie santykius. Didelė baimė, jog padarys kažką ne taip, ko neturėtų padaryti ir viską sugadins, vis dar neapleido. Su vaikinu jautėsi tikrai gerai, bet labai bijojo tą prarasti, nors ir žinojo, kad dėl tokio draugiško ir supratingo animago charakterio tai būtų sudėtingas uždavinys.
 Jo veidą puošė šypsena, o akys žibėjo. Staiga Wrenos pilvas prisipildė neramių drugelių, sparneliais bandančių prasimušti į šviesą. Skruostus išmušė raudonis ir nuleido akis. Tai nebuvo kokia nors kvaila drąsa, kurios tikslas - apsijuokti. Oi ne. Ši drąsa buvo visai gerai apgalvota ir iš tiesų reikalavo šiek tiek ryžto.
 Prisidėjo jauduliukas dėl patirties trūkumo. Nepranešė, ar yra pasirengus atlikt šią užduotį, ar persigalvos dėl idėjos, jog reiktų žaisti, gerumo. Ji tiesiog žinojo, kad turi tai padaryti. Giliai širdutėje žinojo, jog dar ir nori, tik ne visai drįso sau tai pripažinti.
 Kol širdis daužėsi gerokai per greitai, nei reiktų, Wrena nubraukė ant rankos prilipusius spygliukus į marškinėlius ir pirštais atsargiai palietė Kajaus skruostą.
 - Užsimerk,- sumurmėjo. Palinko link jo ir likus sekundei, pati užsimerkė. Lūpos švelniai susitiko ir viduje pasidarė dar šilčiau, nei galėjo būti saulėtą vasaros dieną.
Look around, look around at how lucky we are/ To be alive right now- Elizabeth Schuyler, "Hamilton"

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #136 Prieš mėnesį »
Štai ir atėjo taip ilgai lauktos bei planuotos Sakuros ir Adrijo atostogos. Pastaruoju metu mergina jautėsi stipriai grįžusi į save. Tiesą pasakius, nuo to karto praeitais metais vyninėje ir kaljanų bare ji negėrė nei lašo alkoholio. Ji ir vėl buvo nusiteikusi prieš plastiką ir vietoj jo naudodavo stiklą bei medį. Jai užteko atradimų ragaujant maistą ar eksperimentuojant stiliumi. Baltapūkė ir vėl valgė tik tai, kas yra natūralu, neturi cukraus bei dar blogesnių dalykų. Vilkėjo patogias ilgas sukneles. Tik vaikščiodama Londono gatvėmis apsiaudavo basutes. Nenorėjo gluminti praeivių. Ir vis dar gyveno daugiabutyje, tačiau mintys labai dažnai sukdavosi apie kitokį būstą.
Jie visi trys - Sakura, Adrijas ir Deitas - įžengė į mišką. Į seną, samanomis apaugusią girią. Pėdoms buvo patogu, minkšta. Plaučiams - gera įkvėpti tikro, tyro oro. Atrodė, kad visas kūnas dėkoja strazdanei už šią akimirką.
Ji džiaugėsi, kad pavyko suderinti atostogas kartu su Adrijumi. Prie Adrijo jautėsi laisvai. Ir jeigu dar praeitais metais sugebėjo jį kažkaip vertinamai nužvelgti, dabar nieko panašaus nebesijautė. Negalėjai pasakyti, kad Adrijas Sakurai tarsi brolis, bet jis iš tiesų buvo tiesiog draugas. Nors ne, ne tiesiog. Jis buvo labai geras draugas. O ir Deitas prie Adrijo apsiprato.
Šiandien Sakura vilkėjo rusvos spalvos suknelę ir kvepėjo arbatmedžiu, eukaliptu bei gvazdikėliais. Tokį mišinį susimaišė dėl to, jog miške mažiau lįstų vabzdžiai.
- Galiu? - paklausė Sakura Adrijo, atsukdama mišinio buteliuką.
Norėjo ir jam užlašinti lašelį pečių juostoje. Čia skraidė daug uodų.
Mergina ant pečių turėjo kuprinę. Tikrai nesąžininga, kad tie, kurie nėra burtininkai, negali taip patogiai keliauti. Ta kuprinė, ji buvo labai lengva. O joje tilpo labai daug įvairiausių dalykų. Pradedant maistu, baigiant palapine. Palapinė buvo didelė, bet ne magiška. Sakura norėjo leisti laiką gamtoje, o ne naudotis žmonėms įprastais patogumais. Galbūt miegos lauke, o palapinę pasiliks tik tam atvejui, jeigu užklups lietus. O gal jos išvis nereikės, nes Adrijas pasirūpino priemonėmis, reikalingomis laikino lauko būsto statyboms. Galbūt jie ir nepastatys vigvamo, tačiau kas nors vis tiek išeis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #137 Prieš mėnesį »
Adris pasibaigė savo kursus. Dabar jau būtų tikęs bet kokiam restoranui. Neįtikėtina, kad išvis jis dirbo restorane padavėju. Juk norėjo tik šiaip padirbėti, o taip jau išėjo, kad liko ilgam ir dar pabaigė kursus. Taigi. Jie buvo baigti ir jį išleido atostogų. Jis jau negyveno name su kitais. Dabar nuomojosi kambarėlį. Tik savo. Ir tik virtuvė buvo bendra. O tas jau tikrai buvo daug geriau.
Jautėsi puikiai. Drožė gilyn į mišką, kuprinėje, kurią paprašė, kad kerais išplėstų Alanas tilpo medžiagos vigvamui statyti. Jie bandys tą padaryti, Adris tikrai to nepamiršo.
- Gerai. - Sutiko ir sustojo. - O kam to reikia? - Pasidomėjo. Vilkėjo lengvai. Juk buvo šilta. Taigi vilkėjo paprastus trumparankovius marškinėlius ir šortus. Buvo įdomu kiek pajėgtų nueiti basas. Bet kol kas batų nenusiavė. Juk ketino jie dar gerokai pažygiuoti, o tik po to stoti ir bandyti įsikurti miške.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #138 Prieš mėnesį »
- Tam, kad nelįstų jokie vabzdžiai. Nejau nori būti sukandžiotas uodų? Tiksliau, uodžių. Ar žinojai, kad kraują siurbia tik uodės? - nusišypsojo.
Tuomet užlašino eterinių aliejų mišinio ir ant Adrijo pečių. Aplink pasklido dar stipresnis sinergijos aromatas. Arbatmedis ir eukaliptas Adrijui turėjo būti jau visiškai įprasti kvapai, bet gvazdikėlis Sakurai buvo naujas atradimas. Tiesa, nelabai jis baltapūkei kvepėjo, buvo ypatingai aštrus. Tačiau puikiai atbaidė uodus ir kitus vabzdžius.
- Kai daviau pauostyti gvazdikėlių eterinio aliejaus tėčiui, jis pasakė, kad nieko keista, jog net uodai nuo tokios bjaurasties tolyn skrenda, - nusijuokė.
Sakura vis dar taip pat bendravo su tėčiu. Gana dažnai, bet tik paprastomis, buitinėmis temomis. Pastaruoju metu vis daugiau atviriau pasišnekėdavo su Juzefu. O dar dabar, kai jis jau žinojo apie tai, kas buvo su Brendanu, tiesiog nebeliko ko slėpti. Na, gerai, gal ir liko. Juzefui nepatiko Sakuros ir Adrijo draugystė. Tad apie jį mėlynakė stengdavosi neužsiminti.
Adrijas apie strazdanę žinojo praktiškai viską, išskyrus tai, kad ji paauglystėje iki ausų buvo įsimylėjusi Aurį Senklerį. Ir tai, kad turėjo ne vieną nakties nuotykį, kad išdavinėjo Džordžą su Hogvartso ir tada dar - net paties Adrijo - profesoriumi. Ne, šitų dalykų Adrijui žinoti nereikia, kad ir koks jis geras draugas. Šituos dalykus Sakura buvo papasakojusi tik Nelannai. Ir tai, dar gerokai apmažinusi nuotykių skaičių. Dabar Sakura gailėjosi dėl savo praeities, tačiau jos nepakeisi. Jai vaikinų ir vyrų gyvenime nebereikėjo. Tikrai, daug lengviau be jų.
- Nagi, lakstyk, Deitai! - sušuko šuniui mergina.
Tačiau jis vis tiek laikėsi netoliese. Nebuvo Deitas pirmos jaunystės. Sakura buvo labai dėkinga Adrijui, jog jis paskatino šviesiaplaukę ieškoti gyvūno. Jeigu ne Adrijas, dabar Deitas čia kartu su jais nevaikščiotų. Tačiau pats Deitas tikrai nesijautė dėkingas Adrijui. Apsiprato, nepuolė, bet žvelgė įtariai ir būdavo budrus.
- Žinai, esu tikrai dėkinga tau už viską, - tarė ir nusišypsojo. - Kaip gerai, kad tada daugiau nei prieš metus pajūryje netyčia susitikome. Tu mane paskatinai ieškoti Deito. Paskatinai keisti darbą. Džiaugiuosi, kad mano gyvenimas stumiasi į priekį.
Kiek daugiau nei pusmetį Sakura dirbo gyvūnų prieglaudoje. Jai patiko, tai buvo prasmingas darbas, tačiau kai kurių gyvūnų mergina bijodavo, o vis tiek reikėdavo jais rūpintis. Buvo piktų, agresyvių. Dabar, prieglaudoje tik savanoriaujant, ji gali rinktis, kuriais gyvūnais rūpintis. Taip išties geriau.
- Tai kaip jautiesi pabaigęs kursus? - paklausė jiems einant per girią.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #139 Prieš 4 savaites »
- Aišku nenoriu. - Kaip visuomet santūriai nusišypsojo. - Na taip žinojau šitai. Kažkur skaičiau. Man patinka skaityti visokius faktus. Žinai tuose žurnaluose National geographic  ir panašiai. - Mėgo tuos žurnalus su įvairiais faktais. Dar mėgo faktų knygeles, kuriose būdavo prirašyta įvairių neįtikėtinų ar įdomių faktų. Jų aišku buvo pilnas internetas. Bet jam labiau patiko popierinės.
- Tikrai labai aštrus aromatas. - Pasakė gana rimtai. Jei jau tai padės nuo uodžių, tai jis tikrai nekreipė į tai dėmesio.
- Nemalonūs dalykai kartais padeda. - Tarė, kai mergina papasakojo apie savo tėtį ir gvazdikus.
Jie abu patraukė Adrijo numatytais keliais. Volkeris niro į miško tankynę. Jam čia išties buvo maloniau, nei didmiestyje. Gal todėl, kad Vendigo pasaulyje buvo miškas. Jis čia jautėsi kaip namie.
- Aš irgi tikrai džiaugiuosi, kad susitikome. Ir puiku, jei mano žodžiai padėjo tau pasistumti į priekį. Ir jei dabar esi laimingesnė. - Tai tikrai reiškė Volkeriui labai daug. Be proto daug. Jau negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be tų vakarų leidžiamų su Sakura. Kartais pas jį, kartais pas ją. Tiesą pasakius kažin kiek daug pažįstamų r draugų ir neturėjo. Bet laikui einant suprato, kad yra kiek vienišius. Kad kai atgavo kūną troško bendrauti su visu pasauliu. Dabar jau buvo kiek kitaip.
Užliejo miško garsai. Paukščių čiulbesys. Tas malonus jausmas, kad yra savo vietoje maišėsi su džiaugsmo jausmais dėl to, kad galėjo kažkuo pagelbėti Sakurai.
- Kad nežinau. Nieko ypatingo nejaučiu. Nors gal keista. Bet pripratau. Nežinau ar norėčiau visa tą darbą mesti. Bet aplamai. Planuoju pradėti mokytis istorijos pas vieną tokią moteriškę. Ji gerai išmano ir magų ir žiobarų istoriją. Teikia pamokas. Gal kažkaip spėsiu.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #140 Prieš 2 savaites »
- Aš tikriausiai daugiausiai sužinojau iš mamos, - graudžiai šyptelėjo. - Gyvendama pievoje. Apie įvairiausius vabzdžius, gyvūnus, augalus... O dabar per grožinę literatūrą susipažįstu su kitomis šalimis, kultūromis. Tik, aišku, skaityti yra ne tas pats kas pamatyti. Paryžių įsivaizdavau tikrai kitokį nei jis yra iš tikrųjų, - šiek tiek susiraukė.
Sakura, žinoma, pasakojo Adrijui apie savo kelionę į Prancūziją su Nelanna prieš pusmetį. Apie tai, kiek ten daug pastatų ir šiukšlių. Ir kaip jai vis dėlto arčiau prie širdies gamta.
- Tikrai jaučiuosi laimingesnė, - nuoširdžiai pasakė. - Žinojai, kad kuprinėje turiu gitarą? - nusijuokė.
Jie priėjo šaltinėlį. Čia tekėjo toks skaidrus vanduo.
- Deitai! Ateik, atsigersi! - sušuko šuniui.
Pati pasėmė delnais šalto, tyro vandens ir gurkštelėjo jo. Deito, regis, vanduo dabar nedomino. Jis uostinėjo medį.
- Istorijos? Kaip šaunu, Adrijau! O dar ir galėsi palyginti, ar istorikai apie tavo laiką rašo tiesą, - nusišypsojo. - O tu ketini mokytis tiesiog savo malonumui, ar galbūt turi minčių vėliau ir dirbti ką nors, susijusio su istorija? - domėjosi.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #141 Prieš 2 savaites »
- Ar nesinorėtų kada su ja susitikti? - Paminėjus mamą nusmelkė kaltė. Jis vis dar niekam nepasakojo, kad taip ir nenuvyko patikrinti gyva ji ar ne.
- Žinoma. Skaitymas neparodo galybės dalykų. Kad pažintum kitą kraštą reikia po jį pasivaikščioti. O aplamai, tai geriausiai kažką pažinsi tada, jei pagyvensi ten ilgiau. Žinau, kad Paryžių įsivaizdavai kitaip. Gal tau ten ir ne taip patiko, kaip manei. Bet tu pamatei tik turistinę dalį. Galbūt pagyvenusi ten ilgiau imtum kitaip galvoti apie tą miestą. - Jai visai netiko raukytis. - Ne. Juk aš ne ekstrasensas. Pagrosi? - Šyptelėjo Adris.
Jie priėjo tyrą šaltinėlį. Kadaise, kai dar gyveno tame kitame pasaulyje daug tokių buvo matęs.
- Ar nepavojinga iš jo gerti? Gal jis užterštas? - Norėjo merginą sustabdyti.
- O taip. Bus labai įdomu. Dar ir pats nežinau kiek tai užims mano gyvenime. Aš tiesiog noriu apžvelgti istorinius dalykus iš mokslinės pusės. Noriu dar pamatyti tą vystymosi raidą, kurią praleidau Vendigo pasaulyje. Ir manau, kad įdomu apžvelgti istorinius laikotarpius tiek iš žiobarų, tiek iš magų pusės.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #142 Prieš 2 savaites »
Sakura atsiduso.
- Aišku, norėtųsi, bet tai neįmanoma. Aš jos pasiilgau. Labai pasiilgau. Bet yra kaip yra. Aš... aš nenoriu šnekėti apie pievą, gerai?
Visa tai buvo labai skaudu. Ji stengdavosi apie tai negalvoti.
- O kaip tu? Ar... ar pasiilgai savo mamos? - paklausė. - Suprantu, kad jos nėra, bet... - taip ir nebaigė sakinio.
Sakura žinojo, jog Adrijas Vendigo pasaulyje buvo įkalintas su mama. Ji niekada tiesiogiai nieko neklausė apie jo mamą. Jai buvo kaip ir aišku, jog lakoto mama - mirusi. Nenorėjo kelti draugui skaudžių prisiminimų. Bet dabar klausimas pats išsprūdo iš lūpų.
- Kaži, - nusišypsojo dėl Paryžiaus. - Žvelgėme į miestą iš labai aukštai, visur vien pastatai. Ten trūksta gamtos. O ką galiu žinoti, gal turi aiškiaregystės dovaną, - nusijuokė. - Pagrosiu, bet tikrai nedainuosiu, apie tai nei nesvajok, - švelniai kumštelėjo Adrijui į petį.
Buvo jam sakiusi, kad gėdijasi prie kitų dainuoti.
- Oi, ne, tikrai ne, - patikino dėl šaltinėlio. - Juk čia miškas, pažiūrėk, koks skaidrus vanduo. Esu šimtus kartų iš tokių gėrusi. Negersi?
Sakura nudžiugo, jog Adrijas nori apžvelgti tiek magų, tiek tų, kurie nėra burtininkai, istoriją. Žmonės, negalintys burti, merginai atrodė tokie pat svarbūs kaip ir jie.
- Turėsi man papasakoti, ką įdomaus sužinosi, - nusišypsojo.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #143 Prieš 1 savaitę »
- Gerai. - Sutiko. Nors manė, kad viskas įmanoma kai pasistengi.
- Ne Sakura, aš jos nepasiilgau. Gal ir negražiai skamba, bet man ji nelabai rūpi. - Nesiruošė dievagotis kaip ilgisi mamos. Mama buvo silpnas žmogus ir tiek. Jį tik graužė žinojimas, kad nutuokdamas, jog motina dar tame veidrodyje pas Vendigo neina tikrinti.
- O gal rastum ką kitą, dėl ko miestas tau pasirodytų mielas. Nepagyvenus ten bent kelių mėnesių negali žinoti. O pranašauti tikrai nemoku. - Šyptelėjo. - O gaila. Norėčiau išgirsti kaip dainuoji.
Dėl to vandens telkinėlio kažkaip vis tiek abejojo. Gal jo laikais vanduo ir buvo gėlas. Bet dabar. Nors tikėjo, kad ji gal žino ir geriau. Bet kol kas ir gerti labai nenorėjo.
- Gal kitą kartą. Nes tokių vietelių praeisime ir daugiau. - Jų laukė dar labai ilga kelionė.
- Aišku papasakosiu. Einam? Ar nori čia dar pabūti?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #144 Prieš 1 savaitę »
Sakura sutriko, kai Adrijas pasakė, kad jam jo mama nelabai rūpi. Na taip, baltapūkė žinojo, kad tai per vaikino mamą jie abu atsidūrė tame baisiame pasaulyje ir buvo įkalinti, bet juk ji buvo jo mama...
- Oi, aš... - nežinojo, ką pasakyti. - Na, ačiū už atvirumą. Man tikrai gaila, jog ji pražuvo, - nuoširdžiai tarė. - Jei ji būtų išgyvenusi, galbūt viskas būtų kitaip. Gal ji būtų pasikeitusi. Bet yra kaip yra, - draugiškai patapšnojo tamsiaplaukiui per petį.
Mergina linktelėjo dėl ėjimo toliau ir jie patraukė gilyn į mišką.
- Galbūt tu ir teisus, - pasakė. - Gal atrasčiau ir kažką, kas patiktų tame mieste. Bet, Adrijau, man to nereikia. Ačiū, pažinau miestietiško gyvenimo užtektinai, - nusijuokė. - Man rodos, dabar jau užteks ir Kiauliasodžio, o šiaip suku mintį apsigyventi kur nors miške. Ką apie tai manai? - paklausė.
Ji iš tiesų apie tai galvojo. Pažiūrės, kaip praeis šis mėnuo, kaip dabar seksis gyventi gamtoje.
- Aišku, reikėtų ir kažkokio stogo virš galvos. Gal padėsi pasistatyti, - mirktelėjo. - O tėtis pagelbėtų su besitransfigūruojančiais baldais, - dalinosi idėjomis.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #145 Prieš 1 savaitę »
Sakurai gaila. O Adriui ne. Jam visai nebuvo gaila mamos. Ar aš beširdis? Bet niekaip negalėjo prisiversti į ją kažkaip su užuojauta pažvelgti. Airilė nieko nedarė nei tada, kai jie buvo skurdžiai toje lūšnoje. Nei paskui. Ją trypė Lukrecija Senkler, kuri išmetė iš dvaro. O paskui ji tiesiog vegetavo tame lūšnyne. Airilė Volker buvo skuduras ir taškas. Ir Adrijas jos negalėjo pakęsti. Niekaip negalėjo rasti užuojautos mamai. Nors žinojo,kad kai buvo išžudytas tėvo kaimelis ji turėjo bėgti iš Šiaurės Amerikos. Na neturėjo, ji pati taip pasirinko. Nes žinojo, kad šeima nepriims su vaiku. Ir dar su kažkokio indėno vaiku. Taigi mamos gyvenimas nesiklostė lengvai ir meniška jos siela greičiausiai pavargo kovoti. Ir ji sudarė sandorį su Vendigo. Kuris juk neišdegė. Senkleriai negavo tos knygos ir jų giminė niekur nedingo.
- Verčiau nekalbėkim apie mano mamą. - Ištarė paskendęs mintyse.
Jie ėjo toliau. Adrijas kartais patikrindavo savo žemėlapyje pasižymėtus kelius. Kad jie kažkur nenuklystų. Įdomu ar Sakura tikrai galėtų gyventi be patogumų įpratusi prie šilto ir patogaus miesto gyvenimo? Na, gal ir galėtų sugrįžti. Juk ilgesnį laiką leido pievoje.
- O kaip tą savo namą miške įsivaizduoji? Nežinau. Pažiūrėsim kaip seksis gyventi mėnesį šiame miške. - Šyptelėjo. Pats irgi nežinojo ar ne per ilgą laiko tarpą paėmė. Mėnuo juk daug.
- Realiai žvelgiant nežinau ar mokėčiau pastatyti namą. - Rimtai dėstė. - Kas nors turėtų sudaryti planą kaip jį statyti, nubraižyti. O su fiziniais darbais tai aišku pagelbėti galėčiau.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Adrijas Volkeris »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #146 Prieš 6 dienas »
Kurį laiką Adrijas, regis, apie kažką galvojo, o paskui pasakė, kad jie nekalbėtų apie jo mamą. Sakura supratingai linktelėjo. Juk ir pati baltapūkė nenorėjo kalbėti nei apie savo mamą, nei apie pievą. Lai šias temas jie palieka nuošaly.
- Galbūt iš šiaudų. Užburtą, žinoma. O gal man patiks vigvamas, - išsišiepė.
Jie ėjo ilgai. Šnekėjosi apie savo darbus, apie istorijos studijas, Sakuros norą gyventi miške. Grožėjosi gamta, kvėpavo tyru oru. Buvo sustoję pailsėti, užkąsti. Vakarėjant išsirinko vietą, kurioje apsistos. Sutarė, kad Sakura bus atsakinga už vakarienę, o Adrijas už vigvamą.
- Žinoma, jei reikės kokios pagalbos, sakyk, - tarė.
Jai buvo įdomu, kaip Adrijas pastatys stovyklavimui skirtą būstą. Bet dabar stebėti nelabai turėjo kada, mat pasišovė sumedžioti triušį. Paruošė magiškus spąstus kiek tolėliau miške, o paskui grįžo į stovyklavietę.
- Na, kaip sekasi? - pasiteiravo.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #147 Prieš 7 valandas »
- Mes statysim ne vigvamą, o tipį. Noriu statyti tokį būstą, kokį statė mano gentiečiai. Vigvamas ir tipis skiriasi. - Po žygio dienos susirado vietą kur stovyklaus. Prie kažkokio šaltinėlio. Mergina išėjo medžioti. O jis ėmė statyti.
Įkasinėjo kartis į žemę. Ir skendėjo mintyse.
Ar kada nors ir jo tėvas statė tokį tipį. O gal ne? Dažnai gentyje tipius statė moterys, ne vyrai. Ar tėvo palapinės uždangalas buvo apipaišytas kokiais nors simboliais? Ar turėjo kažkokių trofėjų? Koks jis buvo? Kodėl jie neišsigelbėjo su motina, jei abu buvo burtininkai? Kodėl neišgelbėjo savo kaimelio? Kodėl motina nieko apie tai nepasakojo jam?
Plušėjo rišdamas prie karčių ir uždangalą. Kadaise tokius darė iš bizonų odų. Dabar bizonų kaimenių nelikę. Jo gentiečių irgi. Tik saujelė neprisitaikančių prie svetimos kultūros. Adrijas nemažai skaitė apie tai, domėjosi. Tai skaudino. Ir dar liūdino tas, kad abejojo, jog prie jų pritaptų. Juk niekada gyvenime negyveno gentyje. Nei senovėje, nei šiais laikais.
Uždangalai buvo iš brezento. Reikėjo dar pasiūti juos kaip reikiant. Tuo užsiėmė magiškais būdais. Siūti įprastai su adata ar siuvimo mašina jam nei patiko, nei neturėjo tam įgūdžių. Tipis buvo namai, kuriuos pastatyti užtrukdavo ne tiek ir daug laiko. Atėjus Sakurai buvo pasistūmėjęs.
- Užkurk laužą gal? Juk reikės ką nors kepti. Ar viduje įrengti ugniakurą? Tas įprasta. Bet dabar geras oras, tai galim pabūti lauke. O naktį manau nesušalsim jei viduje nebus ugniakuro.
Kažkodėl pirmą kartą, pirmą vakarą norėjo pats vienas pastatyti tipį. Statyti ir galvoti apie visokius dalykus. Staiga bedirbdamas net suvokė, kad mintyse persijungė į genties kalbą, ne į anglų.
Kai baigė, kai viskas buvo sukabinta, kartys suremtos, surištos. Brezentas laikėsi tvirtai įlindo vidun ir ėmė ruoštis.
Suklojo ant žemės daug antklodžių. Patiesė miegmaišius.Tada išlindo.
- Gali užeiti. - Nusišypsojo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 valandas sukūrė Adrijas Volkeris »

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 632
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #148 Prieš 6 valandas »
- Tipį? Aš nesu apie tokį girdėjusi, bus įdomu pamatyti, - nusišypsojo.
Grįžusi minutėlę stebėjo dirbantį Adriją. Ak, negalėjo nepagalvoti, kaip jis žaviai, kaip vyriškai atrodo statydamas jiems šį atostogų būstą.
- Aha, gerai, - pasakė dėl laužo ir ėmė mesti šakas į krūvą. - Tikriausiai nereikia ugniakuro. Ir taip šilta.
Užkūrusi laužą baltapūkė nupėdino patikrinti spąstų. Laimikis juose jau buvo. Vėl parėjusi, dabar jau su vargšu triušiu rankoje, mergina toliau stebėjo tamsiaplaukį, kuris atrodė įsijautęs ir užsimąstęs.
Paskui, kai Adrijas jau baigė, Sakura ore pakabino triušį, kad Deitas šio nesuėstų, ir įlindo į tipio vidų.
- Nuostabu, - tarė Sakura. - O čia tai bus stovyklavimas, - išsišiepė. - Šauniai atrodo ir iš išorės, viskas puiku ir viduje.
Paskui ji grįžo prie triušio ir ėmėsi jo tvarkymo. Tai strazdanei buvo kuo įprasčiausias darbas, ji nei nenutuokė, kaip neįprastai atrodo tai darydama. Graži, tokia trapi šviesiaplaukė mergina, dirianti sumedžiotam gyvūnui kailį.
- Bet tu tikrai turi auksines rankas, Adrijau, - smeigdama triušį ant ieško tarė Sakura. - Galėtum net pardavinėti tipius, manau, atsirastų burtininkų, norinčių išbandyti stovyklavimą kaip tie, kurie nėra magai, bet su trupučiu indėniško prieskonio, - nusišypsojo. - O kuo skiriasi vigvamas nuo tipio? - paklausė. - Žiūrėjau vigvamų nuotraukas, atrodė labai panašiai. Beje, tikiuosi, tu nieko prieš tokią vakarienę? - dirstelėjo į triušį. - Ne visi tai supranta, bet tai viena sveikiausių mėsų, pamatysi, kaip skanu, ypač, kai ką tik pagauta. Paėmiau ir šviežių daržovių, jei gali, kerais šūktelk jas iš mano kuprinės, - paprašė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 valandas sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #149 Prieš 6 valandas »
Mergina grįžo ne tuščiomis ir parsinešė laimikį. Ką gi. Jiedu tikrai visiškai nutolo nuo miesto gyvenimo.
- Džiaugiuosi, kad tau patinka. Bet jis tuščias. Negražus ir tuščias. Jam trūksta piešinių. Tipius dažnai puošia gražūs piešiniai, kažką vaizduojantis iš jų gyventojų gyvenimo. Aš pagalvojau. Ar norėtum ką nors jame žymėti? Turiu dažų. Kokiais nors mažais piešinukais galėtume pažymėti kiekvienos dienos įvykius. Arba nebūtinai kiekvienos. - Aišku piešti tai nemokėjo kažin kaip. Bet jau pakenčiamai tikrai galėtų kažką pavaizduoti.
Jie sėdėjo prie laužo ir Sakura toliau rūpinosi jų vakariene. Išgyventi, tai ji tikrai mokėjo. Tai atrodė neįprastai. Nebūtų jos įsivaizdavęs diriant sugautam triušiui kailį, nors žinojo, kad pievoje taip būdavo. Na, bet valgyti tai jiems reikėjo.
Pats jis sėdėjo ir drožinėjo. Norėjo pasidaryti indėnišką fleitą. Taip. Šį mėnesį norėjo pagyventi taip, kaip galbūt būtų tekę gyventi jei kareiviai nebūtų atvykę į jų stovyklą ir išžudę visus. Vaikus, moteris ir vyrus. Kareiviai atvykdavo naktimis ir išvalydavo indėnų stovyklas.
- Ačiū. Na, tiesiog pasinaudojau magija. Ar tu galvoji, kad pats siuvau palapinei uždangalus? - Šyptelėjo.- Nenoriu jų pardavinėti. - Neturėtų kantrybės masiškai gaminti tokius daiktus.
- Vigvamas kitokios konstrukcijos. Tvirtesnis, ilgiau statomas ir sunkiau išardomas. Jo didžioji dalis karkaso yra iš medžio. Kitaip įrengtos dūmų angos. Tiesiog tai kitų genčių statinys. Ne tokių klajokliškų. O dėl vakarienės viskas gerai. Ar kuo padėti? - Jis atskraidino daržoves iš kuprinės.