[Kim Eun Ae]

..e.

[Vintė Adamson]

  Akims reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti su akinančia saulės šviesa. Vintė markstėsi, stengdamasi suprasti, kur atsidūrė. Tai turėjo būti kokia nors giria. Po kojomis girgždėjo sudžiuvę lapai, pakampėse augo įvairūs grybai, o tolimoje girdėjosi medžio kamieną stuksenantis genys. Tik ne dėl viso to mergaitė čia atsibeldė. Ant žemęs vos persikėlus plumptelėjęs senovinis veidrodis - nešyklė - priminė kuo greičiau įvykdyti reikiamą užduotį ir keliauti toliau.
  Išskleidusi pagriebtą receptą, varniukė pamatė, jog jai teks gaminti nežinios eliksyrą. Jam reikėjo šešių ingredientų, iš kurių, kaip sakė popieriaus lapelis, šioje girioje buvo galima rasti tik du. Paprastasis sintuchėjas ir obsimerionės uogos. Vienuolikmetei pasisekė, mat jos skiautėje buvo pažymėti ne tik augalų pavadinimai, tačiau greta puikavosi ir nuotraukos. Buvo tikra, be jų šių niekada anksčiau negirdėtų eliksyro sudedamųjų dalių rasti nepavyktų.
  Ieškoti obsimerionės uogų buvo visai lengva, mat žydėjo augalas ryškiai oranžine spalva; švietė iš toli. Jį radusi, pirmakursė mikliai nusiskyė kelias kekes bei įsidėjo į iš alyvinio profesorės duoto pledo suformuotą krepšelį. O štai su sintuchėjumi, savo lapus paslėpusiu tap gausybės žolių, iškilo šiek tiek problemų. Mėlynakei identifikuoti miniatiūrino medelio buvimo vietą prireikė tiek daug laiko, kad, pagaliau tam nutikus, ji buvo beveik tikra, jog jau yra užduotį baigusių bendramokslių. Tačiau nieko nepadarysi, Vintė žinojo daranti viską, ką gali, todėl stengėsi pernelyg daug savęs negriaužti.
  Buvo metas kita kelionei.

[Sorenas von Sjuardas]

   Pilnaties šviesoje elfams šokant valsus ant seniausių girių medžių šakų, ūkaujant sočiai prisilesusioms pelėdoms, miško dvasioms birbinant arfą, pasidarytas iš vienaragio karčių, ištemptų ant devyniaragio elnio rago, pamesto vėlyvą pavasarį, pasivaikščioti magijos pilname miške patiktų netgi romantikos nemėgstančiam materialistui ar niekuo su magizoologija nesusijusiam padarui. O bent vienos iš tų dviejų sąlygų neatitinkančiam žmogui ar kitai būtybei tai būtų be galo maloni patirtis. Netgi tokiam su juodžiausiais Žemėje dalykais siejamam padarui kaip vampyras. Nes juk visur esti kitokių.
   Sorenas lėtai, pamažėle žengė tamsesniu, galbūt šernų ištryptu taku, kur elfai ir kitokie pilnatį švenčiantys miško saugotojai mažai ir tekėlė koją. Eliksyrininkas smalsiai stebeilijo į mažuosius miško gyventojus, nors stengėsi to nedaryti pernelyg atvirai - bene dar išgąsdins ar pasirodys nepagarbus. Barzdotame, pilnaties dar labiau nei įprastai nubalintame veide žėrėjo ryškiai auksinės akys ir įprastinė liūdna šypsenėlė. Žingsnis nejučia susilygino su valso muzika, aišku, buvo keturiskart lėtesnis, mat arfa skambėjo labai jau greitai. O Sorenas nenorėjo eiti taip greitai, nors galėjo žingsniu instrumento muziką ir pralenkti.
   ,,Būčiau atsivedęs čia šeimą per vasaros festivalius..." - pamintijo vyriškis, peržengdamas juodą ant tako gulintį akmenį. Voras per mišką dūlino pats - šokinėjo nuo šakos ant šakos savo bičiuliui virš galvos, mėtė voratinklį kaip lasą buliams gaudyti. Kaip ir Sorenas, taip ir Spaikas - abudu dar nejautė senatvės keblumų. Na, ir dar ilgai nejaus, kaip galima būtų spėti. Nepaisant tų kelių žilių Soreno galvoje, kurias būtų galima užslėpti pora gurkšnių išmoningai pagaminto eliksyro. Bet kam ten švaistyti gerus ingredientus. Sidabras ant galvos gražu. Ir ant kojų gražu, ar visų aštuonių.
   Sorenas pasilenkė prie tako, radęs gražiai sidabrinį akmenį. Gana nemažą ir gana apvalios formos. Rodos, kaip tik tokio jam ir reikėtų. Deja, tiesiant rankas į uolienos gabalą, jį irgi apspito švenčiantys ir ošiantys elfai - ech, vis jiems neužtenka vietos. Niekis, Sorenas palauks. Laiko turi kiek tik nori. Nebeslegia nei Hogvartso profesoriavimo našta, nei pareiga šeimai (kad ir kaip būtų liūdna), nei dar kokie žemiški biesai. Nors paimk ir nukirsk kokį medį, apspistą jį saugančių miško dievybių, ir luktelėk, kol jos suės tave su visais š...dais, kaip sako kaimuose, ir išlėk nematomas kaip giltinė nakties šešėly aukštyn, į dangų. Arba smek į pragarą už gan bjaurų sprendimą prieš savo mirtį dar nužudyti seną ir didingą augalą. Velniai žino, kaip ten būtų padaryta.
   Visgi dar buvo ko veikti ir čia. O ir aplankyti Sorenas dar kelias vietas norėjo.
   Už nugaros sutraškėjo kažin kokia šakelė. Vampyras per muziką nelabai į tai ir atkreipė dėmesio. O gal koks vaiduoklis iš praeities jį atsekė, nejučia dingtelėjo nurimusiame, pernelyg atsipalaidavusiame prote. Vampyras prisėdo po medžiu, atsirėmė į jį ir užvertė galvą aukštyn. Į jį spitrijosi gal dvidešimt, o gal ir dar daugiau mažų akučių. Jų savininkai, neilgai trukus supratę, jog, rodos, jis medžiui nepakenks, vėl ėmėsi savų darbų ir rutinos.
   - Ką čia nuveikus... - suniurnėjo eliksyrininkas, dėbsodamas į išsvajotą akmenį.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Žmogysta, kęsdama agoniją, sukniubo ant grindų. Apgraibomis ranka slydo stalo kraštu, tačiau taip ir nesugriebė eliksyro butelaičio. Pilnaties šviesa galutinai įsiveržė į kambarį pro sunkias užuolaidas ir tyliai dejuojanti žmogysta pradėjo virsti į keturkojį padarą. Tik nutilus paskutinei aimanai, kambaryje įsišviepatavo griausminga tyla.
Sugirgždėjo grienlentės. Sušniugždėjo užkliudyta drobė, užmesta ant spintelės. Sucaksėjo nagai.
Padaras, bandymas paskutinį kartą išsaugoti žmogišką atmintį, prisiminimus, tyliai išsilinko iš kambario pro pravertas duris, o vėliau ir į lauką.
Ir tada vilkolakis, galutinai pralaimėdamas Antgamtiškosios gamtos valiai - žmogiškam protui užleisti vietą žiauriems vilko troškimams- puolė bėgti tolyn. Tolyn ir kur nors kitur. Į kitą mišką, į kitą vietovę.
Pasauliui tapus bespalviam, kvapams ir garsams išryškėjus, vilkolakis užuodė pavasario žemės kvapą, gaivą. Užfiksavo šikšnosparnių sparnų mostelėjimų virpesius, pelėdų ūkavamus. Naktinis gamtos gyvenimas tekėjo kaip po senovei.
Tik ne juodakailio medžiotojo, nubėgusio daugybės kilometrų. Šis, neramiai uosdamas grobio kvapų, slapinėjo vienoje girioje. Ieškojo stambesnio grobio, verto sugaišto laiko.
Mintis, kad suleis dantis į auką, vilkolakį vis labiau erzino, kėlė adrealino troškulį. Ir senai malšintą alkį.
Tuo tarpu pilnatis lėtai slinko degutiniu dangumi, Aukštutinio Fleglio girios senieji medžiai gailiai sugirgždėjo papūtus pavasario vėjui, atnešančiui vampyro dvoką.
Juoda figūra sustingo. Įtempė kaklą. Giliai įkvėpė į plaučius, įtraukdamas to salstelėjusio dvoko.
Tyliai suurzgė.
Lėtai dėliodamas juodas letenas nuslinko kvapo link. Pilkos akys neramiai šaudė į visas tamsiojo miško puses, ieškodamos to kraugerio. Padaras vis uodė vampyrišką dvoką, kolei šis nuvedė į tą reikiamą vietą.  Išvydęs auką, po lengvu kailiu raumenys kaip mat įsitempė, vilkolakis pasilenkė, vos ne prisiplodamas prie žemės, ir pradėjo slinkti prie atklydusiojo. Atsargiai dėliodamas naguotas letenas, pasislėpęs šešėliuose, galingas vilkas artėjo prie savosios aukos. Pilkose akyse žibėjo noras žudyti.
Jau matė vampyro akis, kaip šis atsirėmęs į medį žiūri į dainuojančius elfus, kurių pastarosios dainos maskavo medžiotojo žingsnius ir klaidą, kai per garsai trakštelėjo šakelė.
Vilkolakis dar šiek tiek slinktelėjo ir staigiai šoko ant savo aukos, taikydamasis sučiupti už aukos
neapsaugoto kaklo, vildamasis, kad kova užsibaigs greitai.

[Sorenas von Sjuardas]

   Juodi, pečius beveik siekiantys Soreno plaukai lėtai krestelėdavo tai į kairę, tai į dešinę jam linguojant į elfų muzikos taktą. Vyras atsiminė, kad kažkada seniai seniai, labai seniai, mokėjo groti ir pats. Vampyriškas greitis leido jam sugroti įspūdingas būgnų partijas. Dabar jau kažin, ar taip gerai pataikytų į taktą - tiek metų negrojus muzikinė klausa pamažėle išeina šaibomis. Aišku, bet kada, įdėjęs atitinkamą kiekį laiko bei pastangų, gali viską atitaisyti ar net iškelti į aukštesnį lygmenį, bet... Laikas ir pastangos. O valios ne visuomet juk ir užtenka. Galų gale, kam jis grotų? Moksleiviams, besišnabždantiems tarpusavyje ,,Opa, čia mūsų eliksyrų profesorius? Geras... Nebūčiau įsivaizdavęs... Ai, žėk, prapjovė pro šalį... Et, norma..."? Sau, jei turėtų namus ir būgnų komplektą? Et, ne. Neliko nei noro, nei publikos.
   Na, bent jau galima pasiklausyti šito pasiutvalsio ir neblogos naktinės magiško miško muzikėlės. Ir lūžinėjančių šakelių po slankiojančių medžiotojų kojomis...
   Minutėlę. Kas tokią naktį gali įsiveržti į mirguliuojančiomis švieselėmis sužibusį, keistai sujudusį mišką, kur, rodos, net šakos įsisuka į svaiginančios muzikos, apie kurią islandai netgi rašo pasakas, sūkurį?
   Iš pažiūros trapų vampyro kaklą staiga suspaudė galingos juodos rankos, smirdančios juodos rankos. Smirdančios savitvardos ir protelio netekusiu vilkolakiu. Sorenas išplėtė iš netikėtumo akis, savosiomis rankomis instinktyviai sučiupo užpuoliko rankas ir iš visų jėgų trūktelėjo jas sau nuo kaklo. Pajuto, kaip ant kaklo atsivėrė juodai kraujuojančios ,,žiaunos" nuo vilkolakio nagų, o geležiniai gniaužtai ne kažką ir tepasislinko nuo kūno dalies, laikančios vampyro galvą. Ne taip lengva vampyrui įveikti jauną ir neregėtai stiprų vilkolakį. Eliksyrininkas išplėstomis akimis įsižvelgė į juodą, iššieptą vilkolakio snukį.
   ,,Vilkolakiai - J, P, V... Vendigai - V, J, P... Vampyrai - P, V, J..."
   Sorenas dar paspurdėjo klaikiose letenose, o tuomet iš visų jėgų atsistojo ir, atsispyręs nuo žemės ir medžio, į kurį buvo atsirėmęs, iš visų jėgų vožėsi vilkolakiui į krūtinę. Tai vienintelis dalykas, kurį savo penkiašimtametėmis smegenimis dabar galėjo sugalvoti. Toks netikėtas vampyro poelgis turėjo priversti neprotaujantį, bet neregėtai stiprų padarą atleisti letenas nuo jo kaklo ir duoti vampyrui nors šiek tiek laiko pasprukti.
   Abu kovotojai trenkėsi į medį, esantį už keliolikos žingsnių. Apatinė šaka, gerokai apipuvusi ir storiausia, kokią tasai medis tik turėjo, atitrūko ir žiebėsi ant priešiškų rasių atstovų.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Deja, kova, rodos, užtruks kažkiek ilgėleliau.
Juodakailis iš nevilties suurzgė, pamatydamas, kaip senas kaip pasaulis vampyras sugriebia jį už letenų; jo atitraukti nagai sublizgėjo šalia pat aukos kaklo, numarginto krauju.
Kraujas. Vampyro kraujas.
Padaras pasipurtė, stengdamasis nusistumti nuo savęs vampyrą. Nasrai kelisyk kaukštelėjo prie pat aukos, tačiau tikslo nepasiekė. Vilkolakis iš krūtinės gelmių niekinančiai suurzgė, jausdamasis kaip supančiotas, negalintis net nepajudėti. Paklaikusios iš neapykantos ir alkio pilkosios akys įsmigo į vampyriškasias.
Vampyro kraujas jį masino kuo greičiau čiupti už kaklo, sudraskyti ir palikti varnams. Ne, vampyrų padaras neėda. Tik alkis verčia iš malonumo žudyti.
Netikėtai vilkolakis pajuto skaudų, stiprų smūgį į krūtinę. Po kelių akimirkų ir skausmas surakino nugarą.
Apkvaitęs vilkolakis juto kietą senojo medžio kamieną, šalimais esančio vampyro dvoką, girdėjo trakštelėjimą, kaip elfai, siaubo apimti, nešdinasi pasislėpti. Bet visa tai juodakailis girdėjo, užduodė it per sapną, aptrauktą stora, nepermatoma migla.
Trakšt.
Pilnaties šviesoje suspindėjo krintanti storiausia šaka, o po to vėl įsivyravo kurtininti tyla.
Padaras sunkiai krustelėjo. Jo visą kūną slėgė, spaudė sunki šaka, išmušusi iš padaro plaučių visą deguonį. Padaras vos kvėpavo, vos galėjo įkvėpti gaivaus nakties oro.
Kęsdamas skausmą, sunkią naštą, žvėris dar sykį krustelėjo. Iš pykčio suurzgė. Įsitempė, užpakalinėmis kojomis pabandė tvirčiau įsiremti į žemę, pabandė atsistoti. Skausmaa dar labiau sukaustė žvėroes kūną, tačiau šakota šaka vis vien sujudėjo, keliolika šakelių sulingavo, trakštelėjo, vilkolakiui jam užmynus.
Ir tada, padaras staigiai atsispyręs nuo žemės, šoko. Šaka nuvirto nuo medžiotojo, ir aukos.
Apkvaitęs, apsilpęs vilkolakis papurtė savo gaurus. Jis jautėsi, kaip išsunktas.
Jis pyko, kad šitoksai vampyras sugebėjo priremti jį. Galingas padaras atsisuko į vampyrą. Kruviname snukyje įšiepė iltis.
Sutrenktoje krūtinėje pyktis, įniršis, skausmas veržėsi per kraštus.
Ne, daugiau tasai kraugerys jo taip neapkvailins. Dabar pats bus atsargesnis.
Vilkolakis urzgdamas pradėjo sėlinti lanku.
Godžiai uosdamas vampyro kraują, vilkolakis įdėmiai stebėjo savo auką, ir tada vėl puolė.
Žaibiškai luoktelėjęs, kiek leido jėgos, ant vampyro, vilkolakis kando į sprandą, nagai įsirėždamas į aukos nugarą, kojas.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas, užgriūtas šakos kartu su vilkolakiu, garsiai iškvėpė orą ir ranka sunkiai nustūmė medžio dalį nuo savęs. Dievaži, šaka buvo tikrai sunki net vampyrui. Rodos, net ir vilkolakiui. Baltaveidis iššliaužė ant žolės toliau nuo vilkolakio, stodamasis liko klūpėti ant kelio, nusispjovė - burnoje buvo ir kraujo, ir žemių, ir medžio žievės likučių, galbūt net ir vilkolakio gaurų. Visgi pavasariais visi šeriasi - ir šunys, ir vilkolakiai, ir depresuotos paauglės. Tuomet atsistojo jau beveik pilnai, nors nugarą labai bjauriai maudė nuo smūgio. Sorenas nusispjovė darsyk ir su pasibjaurėjimu nužvelgė smirdančius vilkolakiu savo rūbus. Ir išteptus krauju.
   Kiek tolėliau nuo vilkolakio ir vampyro, ant Soreno nusižiūrėto akmens pypsėjo elfai ir vis rodė rankomis į du kovojančius galiūnus, palikuonis dar Antikos pasaulio monstrų. Keli iš jų susėdo ant akmens krašto ir su dideliu pasigėrėjimu stebėjo kovą. Po mišką sklido kepamo popkorno kvapas. Sorenas niauriai dėbtelėjo į mažąsias būtybes, auksinėse akyse kaip reta atsispindėjo nelabai teigiamos emocijos. Vilkolakiui stojantis elfiukai ėmė klykti, taip įspėdami vampyrą.
   - Ir ko gi tu urzgi? Aš irgi moku, - liūdnai šyptelėjo Sorenas priešininkui, turbūt ką tik praganęs galimybę pasprukti. Aukščiau, ant šakos, tupėjo kiek išsigandęs ir labai labai susikaupęs voras. Vampyras žvilgtelėjo aukštyn, užsidėjęs ranką ant sprando, o tada vilkatas jį vėl puolė.
   Sorenas pajuto klaikiai aštrius nagus ant nugaros, kojų ir dantų. Vilkolakio šuolis privertė von Sjuardą parklupti ir susilenkti. Dabar jo būklė buvo nepavydėtina. Bet vampyras patraukė nuo sprando ten dar laikytą ranką ir suėmė ja monstro viršutinį žandikaulį, kita ranka staigiai sučiupo apatinįjį, atplėšė, kad vilkolakis, kad ir kiek draskytųsi, susičiaupti negalėtų. Tuomet magizoologas labai lėtai ir sunkiai atsistojo, žengtelėjo arčiau kito medžio, nors ir matė iš aukštai nepatenkintas į jį žvelgiančias miško dvaseles.
   Labai garsiai ir kraupiai suurzgė ir pačių vampyriškos gerklės gelmių, lyg tai galėtų suteikti jam jėgų, apsisuko ir krito į medį, kad vilkolakis kuo labiau susitrenktų galvą. Kad būtų tikriau, iš visos jėgos smogė alkūne vilkolakiui į plaučius ir atleido savo gniaužtus nuo pabaisos dantų. Visos Soreno rankos buvo pajuodusios nuo kraujo. Vampyras apsisuko vilkolakio glėbyje, jei taip galima būtų pasakyti ir dilbiu stipriai prirėmė jo gerklę prie medžio kamieno - stipriai, kad pritrūktų oro, bet ne tiek, kad sutraiškytų trachėjas. Nuojauta sakė, kad gal rytas nebe už kalnų ir atimti padarui gyvybės nereikės.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Pergalė buvo čia pat.
Juodakailis padaras pajautė kaip širdis pradėjo smarkiau plakti, kai sėkmingai sučiupo vampyrą. Tas juodas kraujas padarą taip masino...
Staiga, vampyro rankomis it replės sučiupus vilkolakio nasrus, keturkojis pasiuto. Ne, tai jis turėjo būti gudresnis už savo auką!
Iš visų jėgų, puolęs atšokti nuo aukos, padaras suprato, kad nieko neišeis. Vampyras, nors praklupęs nepatogioje pozicijoje, stipriai laikė jo žandikaulius. Vilkolakis bjauriai suurzgė, įtempė raumenis. Bandė purtytis, bandė kąsti, bandė su letenomis draskyti, tačiau neištrūko. Ir tada, iš nuovargio atsipalaiduojant raumenimis, padaras pajuto dar sykį smūgį į medį, vėliau ir į plaučius. Galva svaigo, kūną rakino vampyro sukeltas skausmas. Apdujęs, vos kvėpuojantis vilkolakis nesiorientavo aplinkoje. Tik vos pajutęs, kai auka, dabar tapusi medžiotoja, atgniaužia rankas, vilkolakis kaip mat suspurdėjo.
Nepavyko.
Jis buvo pernelyg nusilpęs, apsvaigęs.
Oro.
Aušra nubalsvino nakties dangų.
Agonija, nenumalšinta Antivilkinio eliksyro, paėmė viršų. Plėšrūno iltys, nagai, juodas kailis dingo. Padaras dingo ir liko priremtas prie medžio, ir smaugiamas prie jaunas vyras.
Iš pradžių jo veide švietė tik skausmas, bet po to, atsirado ir nuostaba. Ir išgąstis.
-Sore...nai,- vos išvokštė Igoris, atpažinęs buvusį nuodų ir vaistų profesorių.
Dėl Merlino meilės jis vos ką tik nenudėjo savo buvusio autoriteto.

[Sorenas von Sjuardas]

   ,,PVJ, vilkolaki. Turėtum rinktis kitas puolimo taktikas", - nors visas šlapias nuo kraujo, Sorenas narsiai laikėsi. Net tada, kai vilkolakio nagai it LABAI naujoviškas kombainas arė kojas ir nugarą, mėgstamus, patogius kelioninius rūbus suvarydami į varganus skutus. Vampyras sekundėlei nusistebėjo, kur dingo jo voras. Bet visgi buvo geriau, kad jo sielos bičiulis buvo ten, kur saugu. Tai paaiškėjo jau po tos nakties, kai teko susidurti su vilkolakiu apleistame Godriko Daubos name ir voras pagelbėjo kovoje, trumpam apakindamas sulaukėjusį nuo pilnaties žmogų.
   Sorenas perplėšta sprando dalimi ir dantų žymėmis ant rankų, iš kurių plūdo juodas kraujas, vis dar spaudė prie medžio stiprų, jauną vilkolakį. Jautė, kaip jėga iš pečių ir delnų dingsta, norisi atsitraukti ir aprimti. Galgi jau ir amžius buvo nebe peštynėms skirtas.
   Staiga vampyras pajuto, kaip jo paties slegianti jėga, spaudusi vilkolakį prie medžio, prispaudžia jį prie tuštumos ir, pasinaudodama nuo kaip arklu, tą tuštumą peraria... Lyg vilkolakis būtų dingęs, iššokęs kažkur toli. Sorenas išsigandęs ėmė dairytis puoliko, o tuomet pajuto, kad atsirėmė į kažką per minkšto, per švelnaus ir pernelyg vilkolakiškai šilto, kad tai būtų medis. Apstulbęs profesorius atšlijo, o pamatęs bąlantį dangų staiga susigaudė, kur čia vilkolakis pakastas. Atšlijo, bet vėlgi netekęs pusiausvyros vampyras dribo į žoles, į dešinę nuo medžio ir į jį atsirėmusio jaunuolio. Sunkiai atsiduso, ranka persibraukė per nuo kraujo bjauriai niežtintį ir skaudantį sprandą.
   - Ihh... oris? Koks malonusss netikėtummas, - per skausmą išlaužęs malonią, nors netikėtai ironišką šypsenėlę, sušvabeldžiavo Sorenas.
   - Spaikai, kur aš nu... - aukštyn nuo žolės žvelgdamas paslikas sumurmėjo vampyras. Aštuoniakojė būtybė, ačiū dievams, dėl savo rūšies ypatybių pasižymėjo ypatinga fizine jėga ir jau tempė link eliksyrininko tai, ko jis prašė. Vampyras lėtai atsikėlė. Tiestelėjo ranką link krepšio, nepatenkintas suniurzgė, kai suprato, kad vaistų išsitraukimas išpurvins jo krepšį ir teks pavargti su burtų lazdele, kol viskas išsivalys.
   Sorenas klausiamai dėbtelėjo į vilkolakį ir iki alkūnės sukišo į eliksyrininko krepšį ranką, ieškodamas kažkur dugne gulinčių vaistų nuo rimtų sužeidimų.
   - Atsiprašau, jei pridariau problemų, - tarstelėjo von Sjuardas Igoriui. - Turiu vaistų, jeigu kas, tai pagreitins užgyjimą ir sumažins randus.
   Voras ropojo Soreno šonu, bergždžiai bandydamas išvengti prisilietimo prie žaizdų, todėl karts nuo karto vampyras skausmingai susiraukdavo.
   ,,Nurinkti tuos dobilus nuo sprando? Pradėjo gyti, pora jau įaugo..." - pranešė Spaikas, kaltai dėbsodamas į vampyro sprandą. Sorenas pritariamai numykė ir dar bjauriau susiraukė.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris dar negalėjo patikėti savo akimis, kad  priešais save mato štukametį eliksyrininką.
-Aš turėčiau atsiprašinėti. Aš juk tave išakėjau, ne tu mane,- tarė silpnai vypteldamas.
Šūdas. Kad tave Merlinai nutrenktų. Ar tu proto netekai?! Prieš savaitę pamiršai išgerti Antivilkinio eliksyro ir dabar vos nenudėjai Soreno von Sjuardo!
Igoris, jausdamas emociškai nekaip, žvilgtelėjo į aukštielniką vampyrą, tada į save.
-Nebent man reiktų tik nuo sumušimų,- sumurmėjo, prisimindamas kiek kartų trenkėsinį medžių kamienus.
-Ne, nepridarei, neatsiprašinėk,- patogiau į kamieną atsiremdamas prabilo. Pirštai nuslydo prie burtų lazdelės. Mintyse ištarė Enervo. Kurį laiką nieko nejuto, tik po kelių minučių pajuto kaip jėgos grįžta atgal. Jaunas vyras tyliai atsiduso ir nužvelgė į melsvantį dangų.
Tikiuosi, Džena nepradės manęs ieškoti.
Džena Ezekwesili buvo moteris, priklausanti nuo pagrindinės giminės atskilusios šeimos kartai, kuri jau per amžius nesisiejo giminystės ryšiais su Lorijanais.
Jau buvo galima tvirtai sakyti, kad Dženos tėvai turintys Lorijanų pavardę nebepriklausė vilkolakių klanui ir senai prarado antgamtiškuosius genus. Moteris buvo atvykusi į Pietų Afrikos Respublikos ir visai neseniai buvo nusipirkusi namą. Igoris ją pažinojo, mat ši profesoriaudama Uagadou mokino Kajų transfigūracijos.
Džena atvykusi į lietingąją Jungtinę Karalystę, paprašė pagalbos atsikraustant - jis sutiko padėti (taip, nepergyvenkit, Emilijanai pranešė, kur vyksta). Deja, pagalba nuėjo šuniui ant uodegos, mat Igiui pamiršus išgerti Antivilkinio eliksyro, atslinko pilnatis ir..ir jau visa kitą jau žinote.
Kukmedžio medžio burtų lazdelė dar sykį sujudėjo: iššoko sidabrinės spalvos kojotas ir šis nušiuoliavo į miško gilumą pranešti žinią tiek Dženai, tiek Emilijanai.
Igis atrėmė galvą į grubų kamieną.
Man šakės,- pamintijo šis, suvokdamas, kad buvo prasta mintis tokiam jam silpnam išaukti kūnišką gynėją - atitaisytas jėgų kiekis it išsikraunanti žiobariška baterija pradėjo mažėti. Nujautė, kad vargiai jau nebepajudės.
-Kaip tu? -paklausė Soreno.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Pavasaris, vadinas, pats laikas ir arti, ir akėti, - nusivaipė Sorenas - sukandus dantis, kai voras užlipa ant atviros žaizdos, matyt, normaliai ir nuoširdžiai nusišypsoti nelabai išeina. Na, o komentuojant vampyro žodžius, tai, matyt, tokiu pavasario laiku jau visi ne tik apsiarę, bet ir apsisėję laukus, bet, kadangi šioje istorijoje figūruoja net ariantys kombainai, tai tokios smulkmenos, ko gero, jau netrikdo.
   Vampyras pirštais suėmė dar kelias žoles ir nusiėmė jas nuo žaizdų. Visgi suprato, kad be lazdelės neapsieis, todėl kiek pasikuitęs iš bedugnio krepšio išsitraukė ir ją.
   - Aguamenti, - sumurmėjo ir iš medinio pagaliuko išsiveržė visas galingas krioklys, nukreiptas į Igorį ir visą gvardiją (tai metafora, nepriimk asmeniškai, Igoriuk) juos smalsiai stebėjusių miško elfų ir šiaip medžių dvaselių. Susinervinęs vampyras papurtė lazdelę ir vanduo nustojo srūti.
   - Velnias, atsiprašau, - sumurmėjo vampyras pajuodusiais skruostais. Pajuodusiais tikrąja to žodžio prasme, mat vampyrų kraujas buvo juodas, ir jam sutekant į veidą šis išties pakeisdavo spalvą. Šįsyk vampyras nusisuko į kitą pusę ir pakartojo vandens burtažodį darsyk, labai labai susikaupęs. Iš lazdelės išsiveržė graži šalto vandens srovė ir šaltakraujis antgamtas raukydamasis ėmė ja plautis žaizdas. Ant žolės varvėjo bjauri juodai ruda, praskiesta masė. Ir likusieji vilkolakio gaurų kuokštai.
   Išgirdęs vilkolakio atsakymą, eliksyrininkas kyštelėjo ranką į krepšį ir ištraukė buteliuką su beveik švytinčiu žaliu skysčiu. Pažvelgė į jį prieš saulę, ar tik nebus susidarę drumzlių, mat šis eliksyras buvo pagamintas jau gana seniai ir galėjo sugesti. Dėl visa ko dar atidarė ir pauostė, o tuomet sunkiai atsistojo ir prišlubavo prie Lorijano.
   - Šekis. Padės atstatyti jėgas ir pagerins gyjimą, - sumurmėjo vyras. Sunkiai atsiduso, iškvėpdamas orą, tuomet nudūlino atgal - pasiimti ant žolės buvusį paliktą krepšį. Pasilenkęs suurzgė, mat pajudino truputį skylėtą nugaros raumenį. Atsitiesęs padėbsojo į mišką, nusisukęs nuo Igorio, užvertė galvą aukštyn. Niežėjo visą nugarą, sprandą ir net pilvą - visur, kur tik buvo kliudęs vilkolakis ir gijo žaizdos.
   - Viskas gerai, - atsikvėpė senasis profesorius, atsigręždamas į vilkolakį ir įsmeigdamas į jį tamsias akis. Pastebėjo už medžių išnykstant sidabrinę uodegėlę. - Kas ten buvo? Matei? - paklausė eliksyrininkas, mostelėdamas ranka į nubėgusio gynėjo pusę - savaime aišku, pats magizoologas, kol buvo nusisukęs, sidabrinio kojoto pamatyti normaliai nespėjo.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris vos vos spėjo sureaguoti, pamatydamas kaip vandens srovė bloškiasi į jį.
Kodėl aš...Protego!- žaibiškai ištarė mintyse.
Nuo vandens apsisaugoti kažkiek pavyko, tačiau vis vien liko šlaput šlaputėlis. It vilkas įmestas į ežerą. Ak, tu rupke, man jau ir taip užtenka vandens nuo pat Koukvorto,- piktai sugriežė dantimis, tačiau niekaip nebuvo tas, kuris ilgai pyksta,-Čia, tipo taip padarei, kad daugiau užaugščiau? Kaip gėlė ar medis,- kandžiai ar labiau per juokus pamintijo. Ant tokio česnakėlio sunkoka bepykti, o ypač, kai prieš daugelį metų išgelbėjo tavo gyvybę.
Vilkolakis giliai atsiduso.
Šlapiais pirštais pasigriebė butelaitį su eliksyru. Linktelėjo atsidėkodamas. Palaukit, drabužiai paskui išdžius.
-Taip. Kojotas, mano gynėjas, -tarė prieš atidarydamas buteliuką,- Pasiunčiau žinią Emilijanai ir vienai tolimai giminaitei, kad manęs reiks palaukti....,- akimirką pagalvojo, kad štukametis vampyras tikriausiai neiimtų pletkavoti apie jį ir jo sužadėtinę. Pala, o jis apie tai bent žino? Hmmm...gal ne? Mudu matė tik Koukvorto pakrantėje, o ir Hogvartse negirdėjau jokių apkalbų apie mus. Tad, vargu, ar jis kažką apie mus žinojo Hogo laikas....turbūt jis tikrai nežino. Uf, kaip gerai,- atsikvėpė mintyse ir užsivertė eliksyro pilną stiklo darinį.
Gerklę nudegino eliksyras, tačiau tai buvo niekis po to pajutus, kaip sumušimų skausmas malšta, o ir jėgos grįžta atgal.
Ištuštinęs butelatį, atsistojo ir netrukus jį atidavė jo savininkui.
-Manau, būtų kvaila po viso šito paklausti, kaip gyvuoji.- šypteldamas tarė, mosteldamas lazdele - po akimirkos drabužiai išdžiuvo, neliko jokio pėdsako, kad vampyras jį  netyčiomis būtų apliejęs vandeniu.
-Dar negalvoji grįžti profesoriauti į Hogvartsą?- iš oro paklausė.
Kas jau kas, Igiui šią akimirką nepatiko tyla.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vampyro lūpos nevaldomai persikreipė iš pasišlykštėjimo. Šlapias vilkolakis (kaip ir šlapias šuo) smirda dvigubai ar trigubai labiau. Net tada, kai esi, na, visai pripratęs prie to nemalonaus kvapo. Sorenas pasilenkė, ištraukdamas įstrigusią šakelę iš beveik užgijusios žaizdos ir vis dar susinepatoginęs pažvelgė į nelabai laimingą po maudynių Igorį.
   - Aišku, - linktelėjo jis galva. - Emilijanai? Tai sirenai? - pasitikslino profesorius, atsiminęs nuotykį Koukvorto pakrantėje. Atsiminė tą atsiprašomą, maldaujantį žvilgsnį, kad jis jos neišvarytų. Atsiminė tas liūdnas, bet degančias akis, kai jos pasisuko į sunkiai sužeistą švilpį. Ir patį Igorį, kai jo raumenys  staiga įsitempė, o širdis po nemaloniai vėsiu Soreno delnu pasiuto daužytis. Galgi tai buvo momentas, kai meilė tikrai išgydo.
   ,,Banaliausia pasaulyje mintis."
   - Tai jau, - nusišypsojo antgamtas. - Iš tiesų, visai neblogai. Kadangi keliavau pro šalį, šį be tą rinkinėjausi. Ankstyvas pavasaris - retų žolelių laikas. Kartas nuo karto reikia papildyti savo atsargas, - krestelėjo galva Sorenas į miško paklotę. Nors ir ne viską pasakė, ką galėjo. Visgi nė kiek nemelavo.
   Išvydęs už kelių žingsnių, tiesiai prieš elfų šokių akmenį ryškiai safyrinius smulkius žiedelius ir katės akių spalvos apvalius lapelius, eliksyrininkas išsitraukė iš krepšio lenktą peilį - galima sakyti, mažą pjautuvą. 
   - Negalvoju. Kaži, ar greitai ir sugrįšiu, - nejaukiai vyptelėjo buvęs profesorius, gūžtelėdamas pečiais. - O kaip tu gyvuoji, Igori, ką šiuo metu veiki? Beje, nors tai buvo seniai... Ar po to įvykio Koukvorte neatsirado jokių problemų? - paklausė vaistytojas.
   Štai, kodėl jis gavo tokį gynėją, jeigu vadovausimės indėnų išmintimi.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Linktelėjo su šypsena.
-Taip, tai pačiai.
Igoris nužvelgė švintantį dangų. Atrodė, kad laikas sustojo. Sušnarėjo žolė, sulingavo medžių šakos su lapais. Tikra gamtos idilė.
-Mat kaip,- tarstelėjo,- Gyvuoju vis dar gerai. Nieko nesiskundžiu. Skutelio ligoninėje dirbuojuosi, tiksliau antrajame skyriuje. Tikras stebuklas, jog man buvo leista tenais praktikuotis ir dirbti,- pramankštino pečius,- Jei kalbi apie sveikatos problemas po Koukvorto, tai kol kas jų nėra,- sunkiai atsiduso, prisimindamas nutikimą su sirenomis. Net šiurpas nukrėtė vien tik apie tai pagalvojus,- Bet jei ne...tai,- nutilo, pamąstydamas,- Šiek tiek, bet sugebėsiu susitvarkyt. O jei ne, - šyptelėjo puse lūpų, nutylėdamas daugel dalykų, nutikusių jam: susitikimą su Caroline ir Džeimsu kupėje, Kajaus globojimą, pasipiršimą Emilijanai...kieno pasekoje abu juos pradėjo lankyti Senato šalininkai,- Paprašysiu pagalbos tavęs ar ko nors kito,- Tarkim, Džeimso,- pabaigė mintyse, liūdnai vypteldamas, mat puikiai žinojo, jog įbrolis vargiai jam padės. Išvis, Džeimsas bent man padėdavo? Ne.
Nutilo.
Mėlynai pilkas žvilgsnis nusekė vampyro judesius.
Augalo pavadinimą lyg žinojo, tačiau nakties įvykiai it tyčia ištrynė visas sukauptas žinias.
Igoris prisiartino prie eliksyrininko.
-Galėtum su pelėda ar kaip nors kitaip atsiųsti eliksyro receptą, kuriuo išgelbėjai mano gyvybę Koukvorto pakrantėje?- paprašė jaunasis hileris. Igoris nujautė, kad gali kažkas nutik panašaus, o ir gali nepasitaikyti ta pati situacija, kai buvo galima prisišaukti gerbiamo nuodų ir vaistų profesonalo pagalbos.
Staiga, tarp medžių išdygo tas pats sidabriškai meslvas kojotas, tik nesuprato ar tai tikrai jo gynėjas.
Gynėjas greitai prišuoliavęs prie savojo nustebusio šeimininko atidavė žinią, Igiui nereikėjo ilgai suprasti, kad gavo Melos žinią.
Žinia buvo paprasta ir aiški: "Tučtuojau grįšk į Ūdrų Žabangus, turim svarbių reikalų". Deja, sesers atsiųstas kojoto žinia (jų gynėjai buvo tokie patys) buvo lakoniška ir abstrakri, visgi, Igoris suvokė, kad skubiai teks tepti slides iš Aukštutinio Fleglio.
Grįžtelėjo į buvusį profesorių, vos gynėjas išgaravo it dūmas.
-Atrodo, teks jau atsisveikinti,- neramiai išpyškino, laužydamas galvą, kokios problemos užgriuvo ant Melos. Tikėjosi, kad jokių žudynių nebuvo, o tik avarija įvyko virtuvėje. Atrodo, taip ir bus.
Kitaip ir negali būti. Antraip, greitai pražils.
-Iki kito susitikimo,- atsiveikino.
Pasigirdo pokštelėjimas ir Igoris iškeliavo oru.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas linktelėjo, irgi draugiškai vyptelėdamas. Ar bent mėgindamas vyptelėti. Čia nėra ko pavydėti, čia viskas gerai. Jauni du antgamtai sukurs šeimą, jie susidurs su dauuug problemų, bus daug iššūkių, vaikai galimai keitinės pavidalus ir turės problemų su pasaulio suvokimu ir savęs priskyrimu kuriai nors pusei, bet viskas bus gerai ir galbūt jis, Sorenas, kada nors juos stebės per atstumą, o gal bus pakviestas į kokią nors labai didelę šventę, kurioje Lorijanai atsimins savo seną bičiulį, o gal ir ne...
   Minčių chaosas.
   Sorenas giliai įkvėpė oro. Net ir neturint poreikio reguliariai pripildyti plaučius deguonies ar pašalinti anglies dioksidą, gilus įkvėpimas turi magišką galią nuraminti.
   - Bet jeigu bent kada nors pajusi kažką negerai, nepamiršk, kad esi antgamtas, o tai buvo sidabras, - nejaukiai šyptelėjo buvęs profesorius. - Na, tu nekvailas. Juolab, jeigu dirbi ligoninėje...
   Von Sjuardas linktelėjo galva, patikindamas, kad esant reikalui tikrai padės.
   Galbūt ant riešo šalia kompaso turėtų atsirasti lokio galva?
   - Nemanau, kad jis tau padės, - gūžtelėjo pečiais eliksyrininkas. - Į jo sudėtį įeina ir labai retų ingredientų, o ša...
   Mintį nutraukė sidabriško silueto šmėstelėjimas tarp medžių. Netikėtai vilkolakis, išgirdęs gynėjo atneštą žinią, atsisveikino.
   Ką gi, jaunimas nesikeičia. Vis skuba, vis lekia...
   Vampyras kilstelėjo galvą aukštyn, į pro šakas besismelkiančią saulės šviesą, patikrino, ar voras vis dar ant peties, o tuomet atsigręžė į akmenį, kurį jau seniai buvo nusižiūrėjęs. Įdienojus elfai jau nebesispietė ant jo, todėl niekas nesutrukdė von Sjuardui jį įsiridenti į krepšį ir išsinešti savais tikslais. Atsidusęs barzdočius patraukė tolyn.