0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #150 Prieš 9 mėnesius »
Adrijui prašnekus apie piešinius, Sakura įsivaizdavo, kaip galėtų papuošti tipio vidų. Prikabintų šviečiančių ir skraidančių žvaigždžių, gėlių vazonėliuose. Bet ji neturėjo nei žvaigždžių, nei gėlių. Be to, tokia puošyba tikriausiai nelabai čia ir tiktų, Adrijas geriau žino, kaip puošiami tipiai.
- Būtinai! - sutiko baltapūkė. - Ir kiekvienos, bus šaunu! - balsas skambėjo entuziastingai.
Kai triušis jau kepė ant laužo, Sakura iš spąstų parnešė dar vieną. Šį visą tokį, koks jis ir buvo, numetė Deitui ir šuo pradėjo doroti savo maistą.
- Spąstus jau nuėmiau, - pasakė. - Kas čia bus? - paklausė žvelgdama į būsimą drožinį. - Ne, tikrai negalvoju, kad pats siuvai, - nusijuokė. - Šiaip jau šiek tiek stebėjau tave, mačiau, ką darei, - šyptelėjo. - Tokiam darbui reikalingas ir kerėjimas, ir rankos. Šaunuolis, - draugiškai patapšnojo Adrijui per petį.
- Ne, nereikia, jau beveik paruošta.
Sakura vaikino atskraidintas daržoves padėjo ant kelmo, o pati klestelėjo ant žemės šalia jo. Dar atsiskraidino duonos, prieš tai ją pamiršo. Triušis jau buvo iškeptas, jį mergina irgi tiesiog padėjo ant kelmo, kerais šiek tiek pravėsino ir ėmė plėšti mėsą rankomis.
- Štai taip mes ir gyvenom, - atsikandusi triušio tarė ji, atrodė tokia laiminga, tokia laisva. - Ar tau čia patinka? - paklausė.
Buvo šiek tiek neramu, jog miškas primins Adrijui įkalinimo laiką. Kita vertus, atrodė, jog jis žygio laukia ne mažiau už strazdanę. Be to, dabar galės pabūti arčiau savo prigimties. Tipis ir būsimi piešiniai jame. O ir drožinėjimas, galbūt juo irgi užsiimdavo žmonės, gyvenantys gentyse?

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #151 Prieš 9 mėnesius »
Pasijuto tikrai laimingas ir patenkintas dėl tokio Sakuros entuziazmo.
- Ir kaip pažymėsim šiandieną? - Užklausė jos nuomonės.
Šuo dorojantis triušį šiek tiek numušė norą pavalgyti pačiam. Tai stengėsi į jį labai nežiūrėti.
- Noriu pabandyti pasigaminti fleitą. - Išties fleita turėjo tokią labai gražią reikšmę. Fleitomis jauni vaikinai ateidavo vakarais pagroti prie tų merginų palapinių, kurias pamildavo. Taip parodydavo joms savo meilę. Kartais ir padovanodavo fleitą. Bet šiuo tarpu pats tiesiog norėjo pabandyti pasigaminti tokią.
- O be to šiaip mėgstu drožinėti. - Pridūrė. Sėdėti prie laužo ir darbuotis buvo jauku.
Ir šiaip labai jau kėlė ūpą tai, kad Sakura patiko jo darbai.
Iškepus triušienai padėjo savo darbą ir atsisėdo šalia merginos prie kelmo.
- Mano darbo vadovas dabar mumis pasibaisėtų. - Nusijuokė įsivaizduodamas čia vyriausiąjį restorano valdytoja.
- Skanu. Man patinka. - Net ir šuo negalėjo visiškai numušti apetito. Juk jie keliavo visą dieną. Tik tas triušiukas kažkaip pasirodė ne toks ir didelis.
- Aišku patinka. O tau?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #152 Prieš 9 mėnesius »
- Daug pėdučių, nes labai daug nuėjom, tipis ir triušis, - pasakė savo idėjas baltapūkė. - O kaip tu norėtum pažymėti?
Sakura nustebo, bet tuo pačiu ir apsidžiaugė išgirdusi, kad Adrijas nori pasigaminti fleitą. Pabandė įsivaizduoti jį grojantį. Taip pat pagalvojo, jog galėtų išsitraukti gitarą, bet nutarė, jog kitą vakarą. Norėjo ramiai pasėdėti, pasimėgauti miško ramybe.
- Man patinka visa, kas iš medžio, - nusišypsojo.
Ak, ar jis ne šaunus? Kaip puiku turėti tokį draugą, pagalvojo mintyse.
- Bet paragavęs pirštus apsilaižytų, - juokėsi išgirdusi apie Adrijo darbo vadovą. - Sakiau, kad bus skanu. Taip, man čia labai, labai patinka, - nuoširdžiai tarė.
Kol jie valgė, pradėjo temti, buvo gana vėlu. Sakura sutvarkė jų kelmą, atstojusį stalą, nusiplovė rankas, o tada įsitaisė ant žolės atsirėmusi į medį, išbūrė kelis šviečiančius paukštelius, laužas jau gęso.. Ant jos kelių galvą pasidėjo Deitas, vis įtariai dirstelėdamas į Adriją.
Naktis buvo šilta, gerai matėsi žvaigždės. Šią akimirką strazdanė grožėjosi jomis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #153 Prieš 9 mėnesius »
- Gerai. - Sutiko dėl merginos siūlytų ženklų ir susimąstė pats. Kuo dar norėtų paženklinti šią dieną.
- Galim dar pridėti laužą arba liepsnas. Na jis man toks dienos galo simbolis. Kai prasideda vakaras ir kai ilsiesi, atsipalaiduoji prie ugnies. - Juk kiekvieną dieną jie kaip tik ir baigs prie laužo. Ir dar daug jų reikės užkurti per kelionės laiką.
- Man tiesiog patinka paties pagaminti daiktai. - Adris irgi nusijuokė. - Nežinau. Jam tai man atrodo viskas barbariškai pasirodytų. Tu žinok jis pamišęs dėl tvarkos. Kaip mus kartais užvaiko virtuvėje. - Aplinkui įsivyravo tyluma ir ją trikdė tik miško garsai. Adris  nusiplovė rankas ir įsitaisė. Nesinorėjo tos tylumos nutraukti kalbomis. Jis pasijuto kaip namie. Pirmą kartą nuo tada, kai paspruko iš Vendigo pasaulio. Jį apgobė visiškai pažįstami miško garsai, kvapai.
Danguje švytėjo žvaigždės. Sakura atrodė tokia užsisvajojusi ir Volkeris niekaip negalėjo nustoti į ją žvilgčioti. Kažkas krustelėjo jo sieloje. Ar ji supranta kaip žaviai atrodo čia, žvaigždžių nusėtą vakarą? Kirbėjo mintys jo galvoje. Tu turėtum liautis. Gal eik pakurstyti laužą? O kam? Ir taip gerai dega.
- Einu gal dėl visa ko užkerėsiu apsauginiais kerais. Jei atslinktų koks gyvūnas naktį. - Pasakė ir skubiai patraukė rateliu imdamasis magijos.Tiesą pasakius per tą kelionę tai buvo vienintelis vakaras, per kurį leido apsaugos kerus. Paprasčiausiai reikėjo pravėdinti galvą. Dėl to taip ir pasielgė.
Eidamas tą ratą galvojo, kad nebesusivokia savyje. Prisiminė tą kartą gyvūnų prieglaudoje, kai ji sakė, kad niekada nebenorės veltis į santykius su kokiu nors vaikinu. Prisiminė kaip Kaja aiškino apie tai, kad Sakura jo panelė. Ir kokius jausmus tai jam kėlė. Turėtum liautis. Pakartojo sau baigdamas tą ratą. Bet kodėl? Kodėl turėčiau liautis?

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #154 Prieš 9 mėnesius »
- Puiku, - tarė dėl tipio ženklinimo. - Iš tiesų akimirkos prie laužo nuostabios, - nusišypsojo. - O pačių pagaminti daiktai ir man patinka. Anksčiau viską gamindavomės su mama pačios, o ko nemokėdavom, pasiimdavom iš kitų bendruomenei priklausančių žmonių. Ir duodavom kitiems eterinių aliejų, - pasakojo.
Nors dienos pradžioje sakė, kad nenori šnekėti apie pievą, vis ką nors apie ją užsimindavo. Bet kitaip turbūt ir nebuvo įmanoma.
Išgirdusi apie barbariškumą Sakura nusijuokė.
- O kaip jis galvoja, iš kur atsiranda maistas? Sumedžioti miške gerą gyvenimą gyvenusį triušį tikrai nėra barbariška. Barbariška juos auginti uždarytus, tik tam vienam tikslui, be erdvės, be gamtos, šerti visokiais nenatūraliais pašarais, - išsakė savo nuomonę.
Tą vakarą jiedu baigė piešiniais puošdami tipį. Gerai išsimiegojo. O kitą dieną patraukė toliau.
Magija tikrai buvo nuostabus dalykas, kiekvieną kartą tą patį tipį jie galėdavo pastatyti kitoje vietoje. Kartais toje pačioje vietoje nakvodavo tik naktį, kartais ilgiau.
Žygis ėjosi puikiai. Jau seniai Sakura nesijautė taip arti gamtos. O ir Adrijo kompanija baltapūkei puikiai tiko. Ji prie jo jautėsi laisvai. Šnekėtis su juo buvo įdomu, bet ir pabūti tyloje - gera. Ir tyla tarp jų neslėgdavo, o atvirkščiai, būdavo atpalaiduojanti.
Buvo taip malonu vaikščioti basai, kvėpuoti tyru miško oru, klausytis paukščių čiulbesio ir įvairiausių gamtos garsų. Valgyti ant laužo keptą maistą, praustis šaltinėlio vandeniu, maudytis upelyje. Gaila buvo tik dėl to, jog jau praėjo beveik trys atostogų savaitės.
Vieną vakarą, kai šilumą ir nedidelę šviesą skleidė laužas, o kažkas tolumoje kurkė varlės, Sakura išsitraukė gitarą. Dažnai jiedu vakarais pagrodavo, Adrijas fleita, o Sakura gitara.
- Žinai ką? - prabilo mergina. - Aš šiandien tau padainuosiu.
Ir ji ėmė groti gitara, o tuo pačiu miškas užsipildė angelišku strazdanės balsu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #155 Prieš 9 mėnesius »
Iš Sakuros kalbų pieva atrodė kaip gentis. Gal ten man vieta? Susimąstė. Ir visgi kartais tikrai norėtų ir iš ten išvykti. O jei negalėtų, tada nepatiktų taip gyventi.
- Ne, jam barbariškas būtų mūsų valgymo metodas, ne medžioklė.
Bėgo dienos. Adrijas jau seniai pamiršo batus, irgi vaikščiodavo basas. Visai įdegė saulėje ir atrodė, kad čia gyvena jau labai seniai. Buvo gera. Gera eiti, maudytis, užmigti supamam miško garsų. Jie kuo geriausiai sutarė ir laikas skriete skriejo. Jų tipis pasipuošė visokiais piešinėliais. Dabar jis irgi nebeatrodė kaip naujas. Puikiai atliko savo klajoklišką paskirtį.
Tik vienas dalykas nedavė ramybės. Tas jausmas, tas jausmas, prasiskleidęs pirmą vakarą. O gal net seniau. Adrijas negalėjo to pamiršti. O šitaip bendrai gyvenant su mergina tie jausmai tik dar labiau įsikerojo. Jam patiko, kad jie vienas kitą supranta, kad ji puikiai geba išgyventi gamtoje, jam patikdavo matyti kaip ji dirba visokius darbelius vakare, kai jie įsirenginėja. Ar ryte, kai reikia tvarkytis. Ir Adrijas nenorėjo, kad jie iš čia išvyktų. Bet reikės. Jis turės grįžti į darbus. O Sakura irgi. Ir tada ta magija, ta bendrumo magija ištirps.
Atėjo vakaras. Jie dažnai mėgdavo pagroti. O jei ne, tai Adris kartais kažką padrožinėdavo. Kartais dailindavo fleitą, kartais imdavosi ko kito. Dabar nedarė nieko.
Sėdėjo ir klausėsi merginos dainuojant. Tylėjo, buvo užsimerkęs ir mėgavosi jos balsu sklindančiu po tą miško laukymę. Dabar negalvojo kodėl ji išdrįso šiandien padainuoti jam girdint. Nieko negalvojo, tik mėgavosi muzika. Ir vis labiau augo noras pasakyti jai, kad nori likti miške amžinai. Keliauti, ir būti kartu.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #156 Prieš 9 mėnesius »
Keista, bet nebuvo taip baisu, kaip Sakura galvojo būsiant. Dainuojant net sukirbėjo mintis, jog ji galėtų tai daryti kokiame nors muzikos festivalyje. Ji buvo užsimerkusi ir tarsi pamiršusi viską aplink. Sudainavo savo kurtą dainą, kurią parašė atvykusi į Londoną, supratusi, kad pasaulis - ne vien tik pieva. Daina buvo apie pasimetusią asmenybę, kuri suvokė, koks jai yra nepažįstamas, koks didelis, neaprėpiamas pasaulis.
Baigusi ji giliai įkvėpė ir atsimerkė, nes pradėjusi dainuoti užmerkė akis. Žinojo, kad sudainavo gražiai. Nenorėjo pagyrų. Bet norėjo sužinoti, ar daina draugui patiko.
- Na, kaip tau ši daina? - nedrąsiai paklausė. - Žinai, maniau, jog bus daug baisiau, - šyptelėjo.
Sakura buvo iš tų žmonių, kurie linkę prisiliesti. Pavyzdžiui, pasisveikinant, atsisveikinant - apsikabinti. Kadangi šiuo metu ji su Adrijumi visą laiką leido kartu, jau seniai nebuvo jo apkabinusi. Prisilietimai apsiribodavo draugiškais kumštelėjimais ar patapšnojimais per petį. Bet dabar ji prisislinko arčiau ir atsirėmė į vaikiną. Beje, ne pirmą kartą. Jau kažkada buvo taip atsirėmusi, tiesiog draugiškai. Ir manė, kad viskas bus taip pat, kaip ir aną kartą. Tačiau nebuvo.
Tas jausmas, ta nuotaika, ji atrodė visai kitokia. Baltapūkei šiurpuliukai perėjo per kūną. Ji pažvelgė į Adriją visai kitokiu žvilgsniu nei įprasta. Tačiau ir ne tuo, ne. Ne geidulingu, kuriuo anksčiau rydavo jai išvaizdžius vyrukus. Šis žvilgsnis buvo daug gilesnis, daug tikresnis. O ir Adrijas buvo pavojingai arti. Sakurai užgniaužė kvapą.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #157 Prieš 9 mėnesius »
- Atrodė, kad tai daina apie mane. O gal tave? - Adrijas norėjo, kad ji dar ką nors padainuotų. - Labai patiko. - Ak ir kodėl dabar? Ji staiga atsirado taip arti, kai jis norėjo pasakyti, kad norėtų kartu praleisti amžinybę miške. Bet tada galvon šovė blaivi mintis, kad jei ką panašaus imtų taukšti Sakura galvotų, kad taip sako todėl, kad ji pusiau vela. Ir taip. Aišku ji yra graži, labai graži mergina. Bet jam daug svarbiau buvo tas ryšys, kurį su ja jautė. O dabar merginos akyse regis regėjo tai. Ar ji irgi tai jaučia? Tą ryšį? Jis ištiesė rankas ir ją apkabino. Apglėbus merginą ji pasirodė tokia trapi. Turėtum liautis. Bet kodėl? Vėl klausė. Kodėl turėčiau? Daugiau nieko nesiruošė daryti. Išties atrodė gal net ramus. Nespigino į ją geidulingais žvilgsniais ar dar kažkaip keistai nesielgė, kaip turėtų elgtis velos užkerėtas žmogus. Neatrodė apdujęs ar apsvaigęs.
- Ar norėtum dar padainuoti? - Jo balsas pačiam pasirodė kažkoks prikimęs.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #158 Prieš 9 mėnesius »
- Tikriausiai apie mus abu, - šyptelėjo. - Apie mums abiems nepažintą pasaulį...
Adrijas ją apkabino. Sakurai teko būti ne viename glėbyje, tačiau dar jokiame ji nesijautė taip, kaip dabar. Tokia saugi, tokia tikra. Norėjosi, kad ši akimirka sustotų.
Tuo pačiu ji žinojo, kad jie nesielgia gerai. Ne, jiedu nebus pora. Tad kur tai veda? Tokie poelgiai gali sugadinti draugystę. Tačiau ji nenorėjo atsitraukti. Dabar užsimerkė ir mėgavosi akimirka. O paskui Adrijas paklausė, ar ji norėtų dar padainuoti.
Norėčiau tave pabučiuoti, tarė baltapūkė, bet tik savo mintyse. O iš tiesų tiesiog drovokai atsakė, kad taip. Tuomet dar ilgai tą vakarą ji dainavo ir po šio karto dainuoti ėmė kasdien.
Tiesa, apie tą artumo akimirką draugai nesikalbėjo ir Sakura nusprendė, jog daugiau neleis, kad kas nors panašaus įvyktų.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #159 Prieš 9 mėnesius »
O ji nebandė pasitraukti. Ar tai ką nors reiškia? Tą vakarą ji vėl dainavo. Dainuodavao ir vėliau. O apie tą pirmą vakarą, kai mergina uždainavo pirmą sykį nesišnekėjo. Adrijas delsė kažką sakyti. Bijojo, kad jei imtų kažką aiškinti apie tai, ką jaučia viskas pasibaigtų. Volkeris labai aiškiai įsidėmėjo tai, ką mergina kalbėjo apie santykius.  Ji nenori turėti jokio vaikino. Bet kodėl tada nesitraukė tą vakarą nuo manęs? Nedavė tas klausimas ramybės.
Tvyrojo naktis. Vėli jau. Kai kažkas jį pažadino. Adrijas pramerkė akis. Kažkas šlamėjo už tipio sienų. Lakotas atsisėdo. Staiga kažkas tvykstelėjo. Ugnis. Jų tipis pradėjo rūkti. Tada kažkas rėžėsi į jį. Aišku, kad ugnis staigiai  padarė skylutę brezente. Kažkas bandė pro ją įlįsti. Kažkas labai didelis ir stiprus ir tam kažkam pasisekė pusiau tą padaryti. Jis įstrigo. Piktai šnypšdamas. Adrijas atpažino, kad tai yra šiknašaudys pliurzis. Kuris vėl mėgino ugnimi prasideginti sau kelią pas juos.
- Sakura, kelkis. - Papurtė. Lauke dar į kelias tipio vietas rėžėsi dideli kūnai. Kiek jų ten? Palapinė iš kelių pusių ėmė rūkti. Adrijas nelaukė. Pakėlė merginą, persimetė per petį ir išlindo laukan. Jų ten buvo gal dešimt. Daug pliurzių. Jis nežiūrėjo į tuos padarus.
- Deitai, - Griežtai šūktelėjo ir greitai ėmė skintis kelią per mišką. Bėgo dideliais šuoliukais, už jų šlamėjo miškas. Padarai bandė pradeginti kelią ugnimi, rūko medžiai. Jų ugnis nušvietė Adrijui kelią ir jis bėgo ir bėgo.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #160 Prieš 9 mėnesius »
Sakura kietai miegojo, kai kažkas atsitiko. Buvo sudėtinga iš miegų susivokti. Dabar ji tiesiog jautėsi nešama Adrijo, o šis labai greitai lėkė. Su jais skuodė ir Deitas, kuris prieš tai dar atsisukęs lojo taip, kaip baltapūkė niekada negirdėjo jo lojant.
Mergina norėjo paprašyti draugo, kad jis ją paleistų, gal būtų lengviau? Tačiau buvo labai išsigandusi, tad tiesiog stipriai įsikibusi į Adriją žiūrėjo, kaip jie tolsta nuo šiknašaudžių pliurzių. Širdis daužėsi nepaprastai stipriai.
Kai jie pagaliau sustojo, užpuolikų ir jų pėdsakų nebebuvo matyti. Sakura ėmė apžiūrinėti Adriją ir Deitą, ar jie nesužeisti.
- Ar viskas gerai? - paklausė draugo. - Ar nenukentėjai? Ak, viską palikome. Na, nieko. Išsibursime nešyklę iš Deito antkaklio, o po kelių dienų grįšime, kai jau pliurziai tikrai bus palikę mūsų stovyklavietę, - kalbėjo.
O tada apsičiupinėjo. Juk ji neturi ne tik kuprinės, bet ir burtų lazdelės. Stovėjo čia tiesiog su balta suknele trumpomis rankovėmis, kuri jai atstojo naktinius.

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #161 Prieš 8 mėnesius »
Adrijui tiko, kad Sakura nebandė priešintis. gal ji ir greita. Bet jo žingsniai dideli, jis buvo pratęs bėgioti. Todėl dabar skuodė mišku sparčiai šuoliuodamas.
Kai pagaliau sustojo nuleido merginą ant žemės. Stovėjo basas, labai pasišiaušęs ir su pižama. Kairėje rankoje laikė miegmaišį, kurį pasirodo taip ir tempėsi visą kelią per mišką. Jis atrodė gerokai apdraskytas ir purvinas.
- Viskas gerai. Jų ten buvo tiek daug. Sakura, - Adrijas greitai susiprato.
- Neturim lazdelių. Aš tai neturiu. O tu? Reikės čia pabūti bent porą dienų. Tada grįšime. Gal jos liko sveikos. Labai tikiuosi. Bet nenorėčiau ten dabar eiti. Pliurzius ir kerai sunki veikia. Gal palaukim gerai?
Dar vis tvyrojo naktis. Ši dargi šalta. Adris pajuto vėsą. Pūstelėjo vėjelis. Volkeris patiesė miegmaišį ant žemės.
- Man atrodo teks čia praleisti naktį. Lįsk į miegmaišį ir pamiegok. O aš gal pabudėsiu. - Taip. Stips į ledą. Bet o jeigu tie padarai vėl atsiras? Tada jau padegs juos, ne tipį ir nepavyks pabėgti.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #162 Prieš 8 mėnesius »
- Aš... aš ir neturiu, - balse pasigirdo panikos gaidelė.
Nors Sakura ir buvo gamtos vaikas, tačiau jau ilgai ji gyveno pasaulyje su patogumais. Tad tai, jog jie dabar čia be jokių daiktų, be maisto, be šiltesnių drabužių, baisiausia, be lazdelių, tikrai neatrodė kaip menkniekis. Išlindus iš šilto miegmaišio ir iš tipio atrodė nežmoniškai šalta.
- Turime palaukti, - atsiduso. - Pliurziai juk labai pavojingi. O jų dar daug... Neturėdami lazdelių esame visiški bejėgiai...
Baltapūkė įlindo į miegmaišį.
- Bet paskui apsikeisim, - pasakė ji. - Tu eisi pasišildyti ir pailsėti ir tada pabudėsiu aš.
Sakura jau gulėjo tame miegmaišyje. Aišku, apie užmigimą nebuvo nei kalbos. Darėsi vis šalčiau. Kaip ji anksčiau galėjo žiemą vaikščioti basomis? Dabar tai atrodė neįmanoma.
- Gerai, k-keičiamės, - tarė netyčia sukalendama dantimis ir ėmė lipti iš miegmaišio.
Juk reikėjo ir Adrijui pasišildyti. Jeigu ji miegmaišyje sušalo, tai kaip dabar šalta turėtų būti jam... Pati ji dabar apsikabins Deitą. Deja, vaikinui to pasiūlyti negalėjo. Deitas, nors ir priprato prie Adrijo, nesileis jo glėbesčiuojamas. Niurkyti jį galėjo tik Sakura, o kiti - tik švelniai paglostyti, ypač, jei tai vyrai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Sakura Levins »

Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #163 Prieš 8 mėnesius »
- Viskas bus gerai pamatysi. - Nejautė baimės. Nors... Blogiausia, kad jis neturėjo peilio. Jei tarkim jie ras visus daiktus sudegusius kaip jis sumedžiotų kažką? Galėtų pasidaryti lanką, bet neturėjo iš ko. Peilis miške buvo tokia būtinybė. Na, bet nieko nesakė.
Dabar lakotas gūžėsi ant žemės. Stengėsi mintis nukreipti kitur nuo šalčio. Tokius dalykus praktikuodavo pas vendigo. Negalvoti, kad baisu, skauda ar dar kas, kad nepatinka. Stengės mintis koncentruoti į kažką kitą. To išmoko per tiek metų. Dėl to galėjo pakelti ir tą siaubingą Vendigo pasaulį. O be to jau veidrodėlyje išmoko užmigti bet kokiomis aplinkybėmis. Tik dabar nebuvo galima miegoti.
- Ne. Nelįsk iš ten. - Susimąstė ką daryti. Kažin ar Sakura jo klausys. Bet būtų blogai, jei ji susirgtų. O jis juk irgi gali. Juk atprato nuo atšiauroko gyvenimo.
- Sakura, jei tu neprieštarauji. Galėtume kartu užsikloti tuo miegmaišiu. Taip būtų tikrai šilčiau. - Tada taip pasakė tikrai neturėdamas kokių ketinimų. Tiesiog puikiai žinojo, kad taip lengviau būtų sušilti.

*

Neprisijungęs Sakura Levins

  • *****
  • 736
  • Galbūt ne garsas skambės tyloj, o tyla garse
Ats: Aukštutinio Fleglio giria
« Atsakymas #164 Prieš 8 mėnesius »
- Nejuokauk, pats visas sustiręs, - paprieštaravo mergina, kai draugas pasakė, kad ji nelįstų iš miegmaišio.
Bet tuomet Adrijas pasiūlė užsikloti miegmaišiu kartu. Apie tai baltapūkė prieš tai nepagalvojo. Nors miegmaišis vienvietis, jie ten dviese tikrai tilps. Ir glausdamiesi sušils.
Ji jau buvo išlindusi iš miegmaišio. Tą akimirką kūną tiesiog perliejo šaltis. Šios dienos buvo gana vėsios, ypač naktys. Jau po truputį rudenėjo.
- Gerai, - sutiko Sakura. - Nežinau, kodėl nepagalvojome apie tai anksčiau. Tikrai sušilsim ir ramiau išlauksim ryto, - šyptelėjo.
O tada ir vėl įlindo į tą miegmaišį ir laukė, kol pajus nuo Adrijo kūno sklisiančią šilumą.
- Kaip gerai Deitui, kad jis turi kailį, - nusijuokė strazdanė.