[Kaja Adams]

- Na, galėsite nusilakuoti nagus arba įsiverti auskarus, - sukikeno.
Galiausiai ėmė ir juoktis, mat įsivaizdavo profesorių lakuotais nagais ir pasipuošusį auskarais. Prisiminė tą vaizdo įrašą instagrame, kuriame mamos bendradarbė nulakavo nagus savo miegančiam vaikinui.
Išgirdusi, jog koledžo vadovas neatiduos auskariukų, Kaja nukabino nosį, tačiau netrukus viduje sužibo viltis, kai jis paklausė apie kerus.
- Vera verto, - mikliai atsakė grifė.
Per transfigūracijos pamokas mergaitė rašydavosi viską ir stengdavosi įsiminti, nes šis profesorius buvo geras ir vadovavo Grifų Gūžtai. Per kitas pamokas tikrai būdavo ir taip, jog Kaja tik laukdavo, kol jos baigsis.
Vienuolikmetė labai tikėjosi, kad už šį atsakymą ji atgaus auskariukus su gėlytėmis. Žvilgsnis vis krypo ir krypo į lentyną.

[Auris Senkleris]

Auris bandė susiraukti, atrodyti rimtas. Juk čia vyko rimtas auklėjamasis pokalbis. Kurį paskendęs savo kartais apimančiame liūdesyje ir pyktyje atidedinėjo jau labai per ilgai. Bet irgi pradėjo juoktis.
- Na jau ne. Dėkoju. Verčiau tu mokykis ir atgausi savo daiktus. Nes kitaip man teks viską siųsti tavo tėvams. Paskui vis tiek viską atgautum. - Į klausimą ji atsakė. Auris suprato, kad tai buvo labai paprastas klausimas nes jai net nereikėjo nei pagalvoti, kad atsakytų. Tai, kad klausėsi ką jis kalba buvo gerai.
- Reikėtų man daugiau paklausinėti. Bet, kad jau pažadėjau. Gerai. Gali turėti tuos auskarus. - Jis atsiskraidino juos nuo lentynos ir padavė Kajai.
- Iš mano pusės tiek. Nebent nori dar ką pasakyti, gal yra kokių kitų dalykų kurie tau trukdo mokytis? Į Eion nekreipk dėmesio. Tegul sau kalba. Jam vieną dieną nusibos. Jei vėl su juo susipyksit pasakyk man. Ir Kaja. Sakau tau. Pasitempk per likusį laiką iki egzaminų. Kerai tikrai nepavyks per kartą. Bet reikia pasistengti. Pamatysi, tada ir pačiai bus smagiau ir įdomiau, kai vieną dieną dėl įdėtų pastangų tau pavyks kerėti.

[Kaja Adams]

Profesorius taip pat nusijuokė, tad Kaja pasijuto drąsiau ir smagiau. O kai ji atsakė į klausimą, koledžo vadovas pasielgė taip, kaip ir žadėjo. Atidavė mergaitei auskariukus su gėlytėmis.
- Ačiū! - nudžiugo ji.
Bijodama, jog profesorius neapsigalvotų, ji pasislėpė papuošalą kišenėje. Tačiau iš tiesų juk žinojo, kad jei norėtų, tai Senkleris akimirksniu tuos auskarus prisišauktų atgal.
- Na, man tiesiog mokytis labai nuobodu, - tyliai pripažino Kaja. - Neįdomu, bet žinau, kad reikia... O jei Eion prie manęs kabinėsis, būtinai jums pasakysiu ir jūs jį nubauskit, - paprašė. - Aš pasistengsiu, - tarė ryžtingai, bet po akimirkos ir atsiduso.
Tada iš kuprinės ištraukė visą saują vimdomųjų pastilių ir padėjo jas ant stalo.
- Kad nekiltų pagunda.
Galiausiai atsisveikino ir išėjo iš kabineto tikriausiai pirmą kartą galvodama apie tai, kurių kerų pasimokyti reikėtų pirmiausia.

[Auris Senkleris]

Auris galvojo apie tai kaip po galais ją sudominti, kad mokytis pasidarytų įdomu. Jame vėl pradėjo busti žiemos miegu užmigęs mokytojas.
- Gaila, kad neįdomu. Tada turėtų būti dar sunkiau čia būti, jei visiškai viskas neįdomu. - Tikėjosi, kad tarp Kajos ir Eion susirėmimų nebus. - Pažiūrėsim. Kad pasikalbėčiau  su juo jeigu kas nutiktų, tai tikrai pažadu. - Kodėl Hogvartse tiek mokinių, kurie turi kažkokių elgesio problemų. Ar šiaip kokių problemų. Ar taip yra visose mokyklose?
- Labai gerai, kad juos palieki. - Auris išsiėmė lazdelę ir pradangino saldainius. Koks siaubas. Kiek jų daug. Pamanė.
- Iki Kaja. - Ji išėjo. Auris kurį laiką sėdėjo ir galvojo apie žiobarų vaikus, kurie nežinodami apie magijos pasaulį įkrenta į jį. Kodėl vieni prisitaiko labai greitai. O kitiems labai sudėtinga? Visai praverstų kokie kursai vasarą. Per kuriuos susirinktų tėvai ir vaikai iš žiobarų šeimų. Ir kas nors jiems viską išaiškintų. O jie galėtų tarpusavyje pasidalinti savo mintimis, nuogastavimais, patirtimis.
Paskui Auris pradėjo taisyti mokinių darbus.

[Amira Martin]

  Grįžusi iš Uždraustojo miško Amira pasuko tiesiai link savo kabineto, kuriame paskutinį kartą turbūt ir lankėsi tada, kai jai buvo jis parodytas ar tiksliau priminta kur jis randasi. Nors įprastai ištaisydavo mokinių darbus iškart po pamokos, praėjusį kartą turėjo svarbesnių reikalų. Tad šiandien, po ne itin gražaus įvykio su panele Goff, moteris turėjo sutikrint kontrolinius darbus, kuriuos mokiniai rašė praėjusios pamokos metu.
  Nors praėjo beveik mėnuo nuo profesoriavimo pradžios, vampyrė vis dar jautėsi keistai būdama šioje pilyje. Namų ilgesys? Ne, tokio niekad nejautė. Aplinką irgi pakankamai dažnai keisdavo anksčiau, tai kas gi buvo ne taip? Galbūt sužadinti ne tokios jau vaikiškos vaikystės prisiminimai? Prisiminimai apie Mayrą? Kaip Amira nustebtų sužinojusi, kad dvyniai Llewellyn yra Mayros vaikai.
  Klausa pagavo žingsnių garsą. Kažkas artinosi prie kabineto ir iš žingsnių spartos tas žmogus atrodo buvo piktas ar suglumęs. Dėl visą ko moteris pasiruošė burtų lazdelę. Fiziškai tikrai nesikaus su kitu žmogumi, o tuolab nesikaus besilaukdama vaiko, apie kurį sužinojo visai neseniai. Jei teks, naudosis gynybos kerais, tačiau nejučia šviesiaplaukė tikėjosi, kad to daryti neteks. Tai kokiu gi klausimu atskuba tas burtininkas? Iš garsėjančių žingsnių buvo akivaizdu, kad tai tikrai ne mokinys. Kolega? Direktorė? Ūkvedys? Atsidarius durims paaiškės, ką užnešė šįvakar į jos kabinetą.

[Badis Smudge]

Badis sparčiu žingsniu traukė koridoriais. Nuo vėjelio apsiaustas plaikstėsi į šalis. Vyras to dalyko nekentė, tad suėmė ir susisiautė apsiaustą. Ne burtininko, o žvalgo apsiaustą. Žiūrėjo į priekį, o ranka pačiupinėjęs aplink liemenį, suprato, jog viskas vietoje. Du aštrūs it skustuvas peiliai, strėlinė su dviem tuzinais strėlių. Ant peties kabojo lankas su užrišta temple. Pasiruošta, tam, kad ir kas ten vyks.
  Žvalgas su trenksmu atidarė transfigūracijos profesorės kabineto duris. Gobtuvas buvo ant galvos, veido šešėlyje nesimatė.
- Ką tu padarei? - šaltu pykčio kupinu balsu prabilo. - Tu nužudei mokinę, nužudei Elliw, ar nesupranti. - jis nešaukė. Kalbėjo tyliai, vos ne pašnibždom, ir su grėsminga gaidele balse. Tai, jis iš patirties žinojo, gąsdina labiau nei rėkimas. - Ir ne, man ne stresas, mirčių esu matęs. Amira, aš noriu tave nudėt. Bet aš to nedarysiu. Ir nelėksiu kaip išprotėjęs pas Arwen. Ne. Mes išsiaiškinsim su tavim. - metalas brūkštelėjo per metalą, Badis išsitraukė saksų peilį.

[Leonardas Heidbergas]

Pirmoji pamoka pasibaigė, o įvykiai pasisuko netikėta linkme. Antroji jo dukra nebuvo nevertėlė. Ji mokėsi Hogvartse. Bet buvo nei pirmakursė, nei Heidberg. Žinoma, kad taip apsiskaičiavo su dukters amžiumi, kaltas ne jis pats, kaltos tik aplinkybės. Stresas darbe, nepavykusi misija ir tas prakeiktas Llewellyn, kurio vaikų Hogvartse kaip musių prie karvės blyno.
Vos paskutinis mokinys paliko klasę, Leonardas lazdelės mostu užtrenkė ir užrakino duris. Šiaip ar taip, klasę paliko priešpaskutinis mokinys, mat viena mergiotė liko. O tai, žinoma, buvo ne kas kitas, o jo duktė. Tik iš kur atsirado ta pavardė - Mendel? Gal nuo to ir reikėtų pradėti pokalbį?
Pasipuošęs akmeniniu veidu Leonardas neskubiai nužingsniavo iki lango ir tada atsisuko į mergaitę.
- Ar gerai sutari su profesoriumi Auriu Senkleriu? - galiausiai paklausė. Jis Hogvartse trynėsi jau seniai, tad galbūt ne toks ir blogas būdas pradėti šį pokalbį. Profesorius Heidbergas vis dar neįsivaizdavo, koks yra viso šito tikslas.

[Leticija Mendel]

Letei kažkokiu būdu pavyko besitvarkant ir besiruošiant pabėgti iš šio kabineto sukulti rašalo buteliuką. Taigi nors troško išsprukti greičiausiai, liko paskutinė.
- Valyk. - Tyliai paliepė lazdelei ir ji susiurbė rašalo balą. Buteliuką sutaisė ir įmetė į kuprinę.
Ji suvokė, kad liko viena ir dar išgirdo duris trinktelint. Nubėgo prie jų. Tėvas žvelgė į ją ir jo akys atrodė tokios šaltos, tikrai nematė ten jokių atgailos ar meilės krislų. Kodėl jis čia? Aidėjo klausimas. Ji pabandė atidaryti duris. Bet jos neatsidarė. O į jo klausimą negalėjo atsakyti,nes supratusi, kad tėvas užrakino duris pašėlo.
- Išleisk mane! Išleisk mane! Išleisk mane! - Pradėjo protestuoti ir mėgino atidaryti duris. Stvėrusi lazdelę net pamėgino atrakinti jas alohomora kerais, bet kažkodėl spyna nepasidavė.
- Nenoriu su tavim kalbėt. Noriu, kad mane išleistum. - Viskas tikrai nukrypo nuo plano. Letė kada nors pati turėjo jį surasti, o dabar jis mokykloje ir dar užrakino ją klasėje.

[Leonardas Heidbergas]

Ką gi, užtrenkdamas kabineto duris tikrai nesuklydo. Visiškai į motiną susiraukęs pagalvojo, kai Leticija pradėjo žviegti it skerdžiama.
- Tylėt, - griežtai nukirto mergaitei kartojant esą ji nenori kalbėtis. Jis nori, ir to užtenka. Na, tiesą sakant, irgi nelabai tenorėjo. Bet tada kokio velnio švaisto savo laiką? - Kalbėsi tik tada, kai tavęs bus ko nors paklausta, - nekeisdamas tono pridūrė. Pasvarstė, ar neturėtų atimti burtų lazdelės, bet suprato, kad neverta. Ką jam padarytų kažkokia keturiolikinė mergiščia?
- Ar gerai sutari su profesoriumi Auriu Senkleriu? - pakartojo. Sukryžiavęs rankas ant krūtinės grįžo prie mokytojo stalo ir atsisėdo. Pamojo Leticijai sėsti į artimiausią suolą ir pridėjo dar vieną klausimą: - Ar žinai, kad Mendel nėra tavo tikra pavardė?
Tonas dvelkė šalčiu, tad jei ne panašumą parodanti išvaizda, nė nepagalvotum, kad kalba vyras, po keturiolikos metų pagaliau susipažinęs su dukterimi.

[Leticija Mendel]

Leonardas ją tikrai nutildė. Bent kuriam laikui. Leticija tik stovėjo ir dėbsojo į jį. Ir toliau neatsakinėjo į klausimus. Ir neėjo sėstis. Atsirėmė į duris. Tiesą Džamilė sakė apie jų tėvą. Jis visai nepatiko.
- Išleisk mane. - Pakartojo. Nusprendė, kad daugiau kojos nekels į šį kabinetą, į jo pamokas. Kad tai nepasikartotų. Kiek jis čia žada mane laikyti? Nemelavus, tai kėlė baugulį. Tos užrakintos durys ir jo elgesys. Letė nenuleisdama akių nuo tėvo ėmė lėtai skaičiuoti mintyse sekundes. Nuo vieno iki kito skaičiaus praeidavo tarytum begalybė laiko.
- Išleisk mane. Dabar. Noriu išeiti. Atrakink duris. - Suskaičiavusi tik iki kokių dešimties prapliupo žodžiais. Ir vėl pabandė atidaryti duris.

[Leonardas Heidbergas]

Velniai griebtų, jis šitam tikrai neturi kantrybės. Kada šita spėjo užaugti? Viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu jai išties būtų vienuolika. O dabar mergiotė turėjo pernelyg daug drąsos.
- Tylėt, - ir vėl pakartojo. Atrodė, kad šįkart suveikė, bet paaiškėjo, kad vis dėlto ne. Pasirodo, Leticija tikrai atsigimusi į motiną, o tai siaubingai siutino. Galiausiai Leonardas neištvėrė ir nukreipė į dukterį lazdelę.
- Silencio, - ištarė. Jeigu pasiseks, dabar ji tikrai patylės. Griebęs už rankos nutempė prie artimiausio suolo ir nelabai švelniai pasodino į jį. - Dabar sėdėsi čia ir raštu atsakysi man į klausimus.
Paėmęs pergamento gabalėlį parašė:

1.Ar gerai sutari su profesoriumi Auriu Senkleriu?
2. Ar žinai, kad Mendel nėra tavo tikra pavardė?
3. Ar iki atvykdama į Hogvartsą turėjai ką pavalgyti ir namus?

Patėškė lapelį Leticijai prieš nosį ir griežtai balsu pridūrė:
- Aš esu tavo tėvas.

[Leticija Mendel]

Norėjosi bliauti dėl tokio bejėgiškumo, kurį jautė. Muistėsi, bet niekaip negalėjo ištraukti rankos. Kur ten jai pakovoti su suaugusiu vyru. Letė tikrai persigando. Ir to, kad jis ją tempė ir to, kad užkerėjo kažkokiais nežinomais kerais, dėl kurių ji net negalėjo kalbėti. O jei dar ką nors padarys?
Gavo lapelį su klausimais. Paskutinis būtų privertęs nusijuokti, jei tik būtų galėjusi tą padaryti. Lyg jam rūpėjo kaip ji gyveno iki mokyklos. Ir dar jis pareiškė, kad yra jos tėvas.
Ką daryti? Niekaip neprisivertė atsakyti į klausimus, net ir iš baimės. Ne nesėdės kaip avelė ir nerašys. Letė suglamžė popiriaus lapą į gniužulėlį ir šveitė į tėvą. Žinojo, kad taip sulauks kažkokių neigiamų pasekmių ir viduje susigūžė iš siaubo. Liko sėdėti kur pasodinta. Nors norėjosi bėgti prie durų ir šauktis pagalbos. Bet negalėjo nė garselio išspausti.

[Leonardas Heidbergas]

Jeigu nebūtų šitaip susierzinęs dėl dukters elgesio, jai muistantis gal net būtų pajutęs pasididžiavimą. Mergiotė aiškiai nebuvo ištižusi, neslėpė esanti nepatenkinta. Jeigu ne motiną itin primenančios isterijos, galbūt jis sugebėtų netgi pamilti. Tuo labiau, kad Leticija yra viena iš vos dviejų dukterų, kuri yra ragana.
Tai, kad šita mergiščia suglamžė lapelį, labai įsiutino, bet Leonardas nė vienu veido raumens krustelėjimu to neparodė. Nukreipė lazdelę į šalia nukritusį popieriaus gniužulą ir jį ištiesinęs parsiuntė atgal and stalo. Tada atsisuko į Leticiją ir tyliai ištarė:
- Imperio.
Dabar tu ramiai sėdėsi ir sąžiningai atsakysi į visus klausimus. Daugiau nepriešgyniausi ir nerėkausi, mintyse paliepė Leticijai. Deja, tai buvo pirmas kartas, kada naudojo Nedovanotinus kerus, tad net ir turėdamas daugybės metų kerėjimo patirtį negalėjo būti tikras, kad jie suveiks tinkamai.

[Leticija Mendel]

Letė sėdėjo ir piktai vėpsojo į tėvą. Ir tada jis vėl nukreipė į merginą lazdelę. Jos galva ūmiai ištuštėjo. Grifė nurimo. Veidas atsipalaidavo, nebeišdavė pykčio. Ak, taip ramiai nesijautė jau kažin kiek laiko. Ir tada mintyse gavo įsakymą. Ranka automatiškai paėmė plunksnakotį. Pakilo virš pergamento. Ne, ką tu darai? Tu nenori. Pamanė. Tu nenori. Aš nedarysiu. Pradėjo priešintis, tada paskaudo galvą. Smarkiai dilgtelėjo. Aš vis tiek nedarysiu, nedarysiu. Neda... Bet negalėjo atsispirti. Iš akių išridėjo pora nevilties ašarėlių. Nenoriu. Nenoriu. Galvojo. Nenoriu nieko jam sakyti. Bet nepajėgė visiškai išeiti iš kerų poveikio. Ėmė rašyti.

1.Ar gerai sutari su profesoriumi Auriu Senkleriu? Lyg ir taip. Seniau, kol nieko nežinojau pykau ant jo. Nes supratau, kad jis apie mane kažką žino ir nesako. Dabar, kai jau buvau sutikusi Džamile sutariam... Na normaliai. Vis dar nežinau kas tarp jų įvyko, jie nenori man sakyti. Bet šiuo metu sutariam normaliai.
2. Ar žinai, kad Mendel nėra tavo tikra pavardė? Taip jau antrame kurse žinojau.
3. Ar iki atvykdama į Hogvartsą turėjai ką pavalgyti ir namus? Pirma, gyvenau vaikų namuose, paskui mane įsivaikino žiobarų pora. Gyvenau gerai iki tol, kol jie sužinojo kas esu. Nuo tada mūsų santykiai visai pašlijo. Jie manęs nemėgsta, bet grįžtu ten per vasaros atostogas, jie leidžia man pas juos gyventi, duoda pinigų būtinosioms išlaidoms. Ir žinoma maisto.

Parašiusi tai Norėjo sudraskyti lapelį į skutus, bet niekaip negalėjo pasipriešinti. Nekenčiu tavęs. Pamanė.