0 Nariai ir 2 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #45 Prieš 4 metus »
     „Koks nuostabus ruduo“,- pasakė Lisetė niekada. Rudens ji nekentė. Ne taip, kaip nekentė šaltos ir niūros žiemos, bet taip, kaip nekentė namų darbų - nuobodu ir liūdna. Taip, būtent šie du žodžiai puikiai tiko tam bjauriam metų laikui apibūdinti. Tik šis ruduo aštuoniolikmetei buvo kitoks, mat jis pirmąkart po septynerių metų neprasidėjo milžiniška puota didžiojoje Hogvartso salėje. Tiesa, buvusi klastūnė vis tiek atbildėjo į pilį, tik šį kartą jau visai kitais reikalais - buvo iškviesta transfigūracijos profesoriaus bei naujojo Klastūnyno vadovo.
      Tuoj už horizonto dingsianti saulė smelkėsi pro pilies langus ir švelniai apšvietė nežymiai parudavusį rausvaplaukės veidelį. Lisetė tyliai slinko pilies koridoriumi, svajingai dairydamasi aplink. Vaje, kiek širdžiai mielų (ir nelabai) vietelių. Kiek prisiminimų. Ir nė gyvos dvasios. Visi, matyt, vis dar mėgaujasi gardžia vakariene. Priėjusi transfigūracijos kabineto duris, prancūzaitė porą kartų nedideliu kumščiu pabildeno į sunias medines duris ir, nieko nelaukusi, pravėrė jas. Kabinetas visai toks, kokį prisiminė. Keista... Juk dauguma naujų profesorių mėgo į kabinetus atnešti kažką savo. Na, o jei jau apie profesorius, tai ir pats kabineto šeimininkas bei šio susitikimo kaltininkas sėdėjo savo krėsle.
-Labas vakaras,- gal net kiek nedrąsiai išarė, nežinodama, kaip labai formali turėjo būti.- Vaje, jums čia reikėtų susitvarkyti su apsauga. Užteko šios,- rankomis mostelėjo į ant kūno dailiai krentančią mantiją, padabinta Klastūnyno spalvomis bei atributika,- kad prie vartų esantys žiopliai mane laisvai praleistų,- valiūkiškai šyptelėjo buvusi mokinė ir atsisėdo ant arčiausiai profesoriaus stalo esančio suolo.
-Taigi, kokiu tikslu kvietei... kvietėt?- vis dar nežinodama, kaip vertėtų kreiptis į Džeimsą, paklausė.- Neturiu labai daug laiko,- gūžtelėjo pečiais. Žinoma, kur tau turės, juk troško aplankyti  gyvates ir patrakėlę Morganą. Lisetės širdelėje net kirbėjo noras pasilikti per naktį, bet Natukas turbūt nuliūstų ar net blogiau - kartu su Kepsniuku aukštyn kojomis apverstų butą.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #46 Prieš 4 metus »
- O tu ir pats ko čia slampinėji?- piktai suraukė antakius Lis, mėlynomis akimis žiūrėdama tiesiai į tamsiaplaukį grifą,- nors žinai, neatsakyk. Geriau tiesiog prisijunk prie mūsų ir pasimėgauk, nevaidinęs tokio teisuolio.
---
Jai pabeldus į duris, pakėlė žemės rudumo akis, seniai jau nebe skaisčiai mėlynas. Kabinete tarp žaidžiančių šešėlių stovėjo figūra. Praėjus tiems metams... Lisette la Claire išaugo į gražią merginą rausvomis garbanomis, liaunu liemeniu ir putliomis lūpomis. Mergaičių ir berniukų svajonė. Savo grožį prapylė dar vaikystėje, dar iki Hogvartso metų, dar iki paauglystės klystkelių išduodant draugus ir žudant kitus.
- Mesk velniop tuos formalumas,- tarė vyras pramankštindamas pirštus gaižiu balsu,- gi kartu mokėmės. – nelauktai jo lūpose išsirietė nostalgiškas šypsnis, priminus Antrąjį Hogvarsto mūšį, senuosius laikus, žmones, kuriuos sutiko: Junko, Bethany, Rosemarie, Arin, Dallifrea, Sirėją, Nero, Hannah...
Saulės žara nyko. Ar tai aliuzija į Hogvartso ateitį? Po viso to kas nutiko? Dabartinė karta nesugebės išsaugoti to, ką gavo. Jie bijo. Pamatė vos įžengęs į Didžiąją salę rugsėjo pirmąją. Galbūt klydo manydamas, jog ši mokykla jam nieko nereiškia, nereiškia tik ši dabartinė karta, bet senoji, tuos, kuriuos sutiko, tiek metų reikėjo, jog suvoktų... dėl to ką patyrė, Hogvartsas turėtų stovėti – vardan senosios kartos... Hogvartsas, mokykla, kurioje gali mirti. Galbūt ateina neramūs laikai...
Greywindas atsiduso – sunkiai, su didele nuovargio našta.
 Prefektų vonia. Tiek metų praėjo ir tiek daug visko nutiko. Bet valiūkiška la Claire šypsena jai sėdantis nė per psicho galvą nepasikeitė. Klastuoliai velnių prisiriję jau nuo mažumės, jų švelnumo reikėtų bijoti, ne idiotiškų šunybių saugotis. Gauja, kurios nesuvaldysi, gauja, kuri ieško sau lygių.
- Matau, prašaisi pas Arwen, - žvelgdamas pro langą sumurmėjo, šešėliai žaidė kambaryje, ant rausvaplaukės uniformos, dailiai tinkančios jos kūnui, ant profesoriaus veido, žvakių liepsnos neramino. Rodėsi, jog griežta mokytojo natūra trumpam išgaravo taip gąsdinusi mokinius, liko kita, metų iškankinta, – Dėl Klastūnyno, Lis. – lygus ir ramus balsas skambėjo daugiametėje transfigūracijos klasėje, - žinau, - vyras tęsė toliau, bet, rodos, ne tas kirmijo žudiko galvoje, - nelankomos pamokos, nedaromi namų darbai, elgesys tragiškas, - tai neskambėjo kaip moralas, ne, Greywindas kreivai vyptelėjo, - numanau, kur lėksi. Pasakyk, jog jei kitąsyk nepasirodys, eis pažindintis su akromantulomis, ar aišku? – juodaplaukis atidarė vieną iš pirmųjų stalčių, apšviestų židinio žarijų. - Perduok Natanieliui, čia dėl jo sesers, Anabetės. – randuotame veide nežybtelėjo nei užuojauta, nei baimė, kai jo šiurkštūs pirštai ištraukė nepraplėštą laišką, Viljamso ataskaitą dar tuo metu, kai dirbo Aurorų štabo vadovu, - ataskaita iš Ministerijos antrojo departamento. – tiesa pribrendo, paslaptys krito. Anabetę Liz buvo nužudyta Uždraustajame miške nuo nežinomo vyro rankos, išleido kvapą nukankinta Nukryžiavimo užkeikimo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #47 Prieš 4 metus »
     Lisetė sėdėjo ant suolo ir it kokia pirmo kurso mokinė tabalavo kojomis. Taip, taip, jos vis dar nesiekė žemės...
-Tiesą sakai,- linktelėjo avietinių plaukų, kaip mėgo sakyti Natukas, savininkė,- puikiai prisimenu susitikimą prefektų vonioj,- sukikeno aštuoniolikmetė,- vaje, koks mažas tada buvai. Dabar tik pažiūrėk, jau visas vyras. Klastūnyno vadovas, čia ne šiaip sau...-nardė po prisiminimus, bandydama praskaidrinti, panašu, nelabai kokią Džeimso nuotaiką.
-Jei jau apie Arwen, tai, įsivaizduoji, man per visus tuos septynerius metus čia niekada neteko apsilankyti jos kabinete. Areštai - kitas reikalas,- prunkštelėjo prancūzaitė. Pastaruosiuose merginai teko lankytis ne kartą. Nieko keisto, kai tiek pamokose, tiek koridoriuose rodydavosi su savo klastuolių šaika. Turbūt visi profesoriai ir šiaip darbuotojai žinojo, kad kur pasirodė Lisetė, Morgana, Krisas ir Natukas, ten nieko gero nelauk, vis tiek padarys kokią nesąmonę.
-Tai matau, niekas nepasikeitė,- prunkštelėjo buvusi Klastūnyno globotinė.- Nežinau, ko iš manęs tikiesi. Negaliu čia sugrįžti ir stebėti, kaip gyvatės lanko pamokas. Nesu ir tas žmogus, kuris gali jas barti, kai pati, na, žinai, nebuvau ideali mokinė,- vos vos paskrudusį Lisetės veidelį iškreipė susirūpinimas.- Bet aš pakalbėsiu su jais, pažiūrėsiu, ką galima padaryti,- gūžtelėjo pečiais mergaičiukė.
     Vis dar mintyse dėliodama įvairiausius pokalbio su Klastūnyno globotiniais scenarijus, rausvaplaukė stebėjo Džeimsą, besirausiantį stalčiuose. Ale toks vyras, nesugeba suvaldyti vaikų būrio...- dar irzliai pamintijo.
-Natuko... sesers?- kilstelėjo antakį Lisetė.- Anabetė Liz?- prisiminė buvusią bendrakoledžę, iškeliavusią anapilin, tik, matyt, faktą, kad šioji buvo prancūzaitės širdies draugo sesuo, aštuoniolikmetė bus praleidusi. Mergina paėmė laišką, tačiau jos ausų nepasiekė profesoriaus žodžiai. Ji vis galvojo apie tai, kodėl Natukas niekada nekalbėjo apie savo seserį.
-Ar dar nori kažką pasakyti?- neatplėšdama mėlynų akių nuo voko paklausė.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #48 Prieš 4 metus »
- Tu irgi dydžiu nepasižymėjai. - tuo tarpu Lisette tabalavo grindų nesiekiančiomis kojomis. - Ir vis dar nepasižymi.
Čiauškėdama ji siekė pakelti nuotaiką, ką savaime vyras pasitiko su rūgščiu šypsniu ir tyla. Nei gautas vadovo statusas, nei išeita paauglystė, nei nostalgija... Kas gi nepamirš susitikimo prefektų vonioje. - tada dar keturiolikos užtiko besipliuškenančią bendrakoledžę Bethany ir šitą psicho vaiką la Claire, kada, penktą ryto? Dabartinė karta iš lovų neišvirstų. Kokie laikai buvo. Bet raganos pastangos buvo bevaisės.
- Ne tu viena, - apie ką kalbėjo la Claire turėjo nuostabų supratimą, juk jam pačiam teko trinti uodegą senio von Sjuardo kabinete po to, kai pasikėsino į eliksyrininko dukros gyvybę. Stebuklas, jog nebuvo išmestas iš mokyklos. Kas iš viso tikrino jo biografiją, priimdami čia dirbti?
- Iš tavęs aš nieko nesitikiu, jei šviesiai tiesiai. Nė vieno iš jūsų. Sakau tik tai, ko iš manęs reikalauja ir tik dėl akių. Neturiu jokio suknisto noro nei jus ganyti, nei gaudyti. Turi daugiausiai ryšių su klastuoliais, todėl ir pasikviečiau, bent niekas neprikiš, jog nieko nedariau. Bet ar kažko imsiesi - tavo reikalas. Tiek tu, tiek aš turim savų rūpesčių, tiesa? - Magijos ministro dvynio kūnas dar nebuvo rastas, tuolab nelaimėlio žudikas. Ir ačiū Merlinui, niekas nė negalvojo to nusikaltėlio ieškoti tarp Hogvartso profesorių. Ironija, kai pats buvo esąs dvynys. Bet, rodos, ne jis vienas nežinojo visų giminysčių. Lisette kaip tik perėmė šią rolę.
- Taip, ta pati. - vis dėl to merginos nuostaba buvo kur kas santūresnė nei Greywindo tąkart. Klastuolė tik kilstelėjo antakius ir susmeigė žvilgsnį į voką, visai nesiklausydama profesorius žodžių. Tebūnie. Greywindas atsilošė krėsle, nudūręs akis į Švietimo departamento popierizmą, kurį buvo neįmanoma perskaityti dėl išblėsusio saulėlydžio ir nykstančių žvakių. Vyras nužudytas, jei neklysta. Nuo knisimosi giliau ir keršto tai sulaikys. Tikriausiai.
Kabinete darėsi šalta.
- Ne, - vangiai ištraukęs vyšnios lazdelę, vyras lėtai atsistojo. - gali eiti.
Turėjo sugirgždėti grindys.
- Lis.- patylėjęs tarė Džeimsas, kai židinyje įsižiebė ugnis, jis stovėjo pečiu įsirėmęs į keramikinę atbrailą, rankas paslėpęs kišenėse, - pasikeisk tu tą uniformą, prie vartų keičiasi žmonės, jei nežinai. - norėjęs pridurti, jog Skersiniame skerstgatvyje galima rasti netikrų, bet veikiančių nematomų apsiaustų, vis dėlto nutilo nepakėlęs randuoto veido nuo liepsnos. Pokalbis baigėsi.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #49 Prieš 3 metus »
Vakar ryte jis nusiuntė vieną pelėdą Adelei, jog pas ją užsuks. Trumpai parašė, kad užsuks draugiškam šnektelėjimui. Tiek laiko nesimatė, o štai - varnė netikėtai tapo transfigūracijos profesore. Kuris judviejų susitikimas buvo paskutinis? Prefektų vonioje ar ligoninės sparne? Jau tiksliai nebeprisiminė.
Buvo kiek keista žengti Hogvartso koridoriais jau nebeesant mokiniu. Dvidešimtmetis kvidičininkas, ką daugiau bepasakysi.
Koridoriai buvo tušti, nakties dangus niaukstėsi, artėjo vakaras. Horizontas buvo pasruvęs kraujo raudoniu. Kajus greitai nukreipė mintis kita linkme, jog neprisiminų Magijos Ministerijos mūšio. Ne dabar.
Iš dalies atėjo pasišnekučiuoti su Ginger. Kita dalis priklausė nesenai praėjusiam mūšiui. Knietėjo sužinoti kas vyksta jo buvusioje mokykloje. Nors Hogvartsas po Antrojo Hogvartso mūšio išlaikė saugausios vietos po Gringotso titulą, tačiau dabar tai pradėjo drebėti. Iano žudikė lengvai apsimetė mokine ir laisvai vaikščiojo Hogvartso koridoriais. Po pastarųjų įvykių profesoriai kažko griebėsi? Kas nors čia pasikeitė? Administracijos politika antgamtikų atžvilgiu? Kokie santykiai su nestabilia Magijos Ministerija? Kajus žinojo, jog su tokiais klausimais jis turėjo tiesiu taikiniu traukti pas direktorę Arwen, tačiau ja nepasitikėjo. Kas jeigu, visų gerbiama direktorė padlaižiauja Magijos Ministerijai? Kas jeigu ja negalima pasitikėti? Žinoma, be Adelės Hogvartso profesoriuose buvo jo sena gera draugė Roana. Bet taip jau gyvenimas susiklostė, jog Adelė jam tapo artimesnė nei Amneta.
Transfigūracijos kabinetas buvo visai šalia. Kaip keista. Kadaise čia dirbo Greywindas, dabar jis prašapęs ir jo vietą užėmjęs buvusi jo mokinė. Kiek pats suprato, Olivia Rose (gaila, po Švilpynės baliaus taip jos dar kartą nesutiko ir nepaklausė dėl jų bendros pavardės) ir Adelė ir Sofija Orel buvo rūsčiojo profesoriaus favoritės. O jis...Šiaip buvo nei VIP, nei ne VIP.
Švelniai pasibeldė į duris. Per savo aštuonis mokslo metus (paliktas septintame kurse du kartus) asmeniniame transfigūracijos profesoriaus kabinete nebuvo. Viduje kirbėjo įdomumas. Animagas laukė atsako. Ne, neiškentė.
Nuleido rankeną ir drąsiai žengė į vidų. Ne mokinukas, nebus aprėktas.
-Sveika...Adele?

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #50 Prieš 3 metus »
  Žiobariškas rašiklis atgrasiai lakstė per pergamento lapus. Jaunoji profesorė neturėjo noro cackintis su tom plunksnom ir rašalais. Ir kiek daug darbų, na, gal ir ne tiek, tačiau kiek viename darbe taisymo, na, čia jau ir pats aukščiausiasis nežadėjo padėti. Kapstykis pati. Burbtelėjo sau pasąmonėje. Atrodo, užduoti namų darbai nebuvo sudėtingi, o dar ir, ale, skatinantys kūrybiškumą. O taip, išlaisvinkite savo vidinę ar kurią ten akį. Dvispalvė šiek tiek, tik šiek tiek pavargo nuo visos lapų mėsmalės kabinete. O tas rašiklio sąlytis su pergamentu tiesiog vertė kraujuoti ausis. Tokia jos dalia, pagalvojo. Akimirkai užsimerkė, atsirėmė į stalą ir atsiduso. Ne, ši netaisė darbų sėdėdama kaip normali pedagogė prie stalo, ši kaip kokia paauglė tupėjo ant šaltų grindų su savo pižama. Žinojo, šiąnakt pas savo vyrą nemiegos, negebėtų nusivilkti iki to nelemto Moore. Tegu sau vienas lunatikuoja, užteko po kapines gaudyti.
  Pagaliau būgnelius suvirpino beldimas. Ginger prisiminė gavusi laišką, tačiau šio net nepraplėšė, pamąstė, vėliau, bet taip ir užmiršo. Eh, dar tik aštuoniolika, o jau su skleroze bėgioja. Kilstelėjo antakius, nespėjo prasižioti ir pakviesti vidun, kai svečias pats pravėrė duris ir įsirioglino vidun. Adelė dar pagalvojo, jog šiai vaidenasi, mirktelėjo kelis kartus. O tuomet nieko netarusi šoktelėjo ant abiejų kojų ir baisulingai žaibiškai prisiartinusi apglėbė savo mylimiausią draugą (ir koks skirtumas, jog jau senokai nesimatė, numeskime šį faktą, vis tiek mylimiausias, markai, sori). Galėjo jausti, jog suspaudė kiek per stipriai, tačiau ir nenorėjo paleisti. Pagaliau susivokė ir net sau padėkojo, neperskaičiusi to laiško, kitaip jokia čia staigmena tokiam nykiam vakarui.
- Kajau,- atsitraukusi išpūtė akis.- Eina sau, kaip pasiilgau,- dar kartą apkabino. Ir vėl atsitraukė. Nužvelgė. Na, jau tikras mužčina prieš ją stovėjo. Šypsena veide praplatėjo.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
Šitokios Adelės tikrai nesitikėjo išvysti. Aišku, kiek atmintis nešė, per vieną transfigūracijos pamoką nusidažė žaliai ir juodai plaukus, kitą kartą, rodos, baltai (?), o šį kartą...Taip, į Kajaus akis pirmiausia krito Adelės plaukai. Raudona ir mėlyna. Akimirką Kajus susiraukė iš nuostabos. Ir nesimatyk su žmogum kelis metus.
Adelė buvo tokia pat mažytė panelytė, tik ta pižama Kajų sutrikdino. Išlenkė antakius, šyptelėjo.
-Nė nepasakysi, kad į profesorę panaši,- tarstelėjo šmaikščiai, apkabindamas draugę.
Padėjo smakrą ant jos peties. Šypsena karaliavo jos veide. Tą momentą Kajui pasivaideno, jog viskas gali grįžti į senas vėžias: mūšis gali tebūti tik surealistiškas sapnas, globėjo dingimas ir jo radimas Azkabane tik kažkoks košmaras...
Ne.
Juto Adelės žvilgsnį. Ak, taip, kvidičas  jo figūrą pakreipė geresne linkme - tvirtesnis, grakštesnis stotas...Bet Kajus vis vien jautėsi kaip smilga prie kitų labiau patyrusių kvidičininkų. Tie tai sportavo, mankštinosi daug dažniau nei pats jis.
-Tai...Kaip gyvuoji? Am...Kaip tavo globėjas?- pro jo juodas neprasprūdo pirmiau pasirodęs Adelės pamirksėjimas, bet apie tai neužklausė. Uždarė duris už nugaros, apžvelgė kabinetą. Anksčiau įsivaizdavo kaip pragaro šventovę, bet pasirodo kabinetas - kaip kiti kabinetai. Nieko įspūdingo.
-Kaip taisymai?- mostelėjo į šūsnį popierių ant grindų. Teks pripraspti prie minties, jog Adelė tikrai ne tipiška mokytoja, - Nesigaili tapusi profesore? - apsižvalgė kur galėtų atsisėti.
Pasirinko kažkokią kėdę, klestelėjo ant šios. Galvoje dūzgė tipiniai kasdienybės klausimai. Taip, Kajui knietėjo sužinoti kaip Adelei sekasi, tačiau, pasikartosim - turėjo ir kitokių klausimų. Bet kažkodėl vilkino laiką. Kažkodėl neišdrįso. Nevalingai dirstelėjo į uždarytas kabineto duris. Galvoje iškilo klausimas, ar šios durys pagamintos iš to pačio medžio kaip tos iš penktojo lygio vadovės kabineto? Ar nuo Wrenos eliksyrų irgi taip šnypštų, o gal net užsidegtų? Skubiai nusuko žvilgsnį į Adelę. Susikaupk. Mūšis jau pasibaigė. Niekas čia mūsų neužpuls. Nei chimera, nei vilkolakiai. Hogvartse saugu.
Norėjo tuo tikėti visa širdimi.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #52 Prieš 3 metus »
  Ginger lūpas paliko tik vaikiškas ir tylus kikenimas, žinojo, jog į rimtą personą visiškai nenešė. Net iš tolo pagalvotum, kad termometro stulpelis dėl plaukų. Ir, žinoma, susitinki po ilgo laiko ir prasideda visi klausimai. Šaudė taip, jog mergina vos spėjo visus sugaudyti. Vos vos, beveik nepastebimai rauktelėjo antakius. Iš kur jai žinoti, kaip ten jos Junas laikosi, jeigu pirmu taikiniu išskuodė pas Marką ir po to net nesusitiko. Net neparašė.
- Khem, nežinau,- nusprendė neslėpti.- Pagal idėją, jis mano globėjas iki pilnametystės, o vėliau turi pasirinkti kitus vaikus. Ir, šiaip, pridirbau daug nesąmonių,- nervingai sukrizeno, pirštai automatiškai įsivėlė į plaukus, nuslinko iki pakaušio ir pakasė.- Bet aš tai gerai. Kaip ir,- gūžtelėjo pečiais.
  O taip, Kajui išlietų visą savo širdį ir viską, kas ją slėgė, traukte traukė prie žemės. Bet negalėjo skųstis, josios gyvenimas įsistatė į gana normalias vėžes, su menkai nukrypimais, tačiau tikrai neblogas. Bethoveno mylėtoja greitai sugraibė visus darbus nuo grindų, nėr ko čia visiems matyti kokia nevala darbo vietoje ši tapdavo. Užmetė ant stalo.
- Siaubingai. Ar aš irgi buvau tokia bukagalvė?- išrietė antakį.- Pirmiausia nesigailėjau, tačiau dabar jau kiek užkniso. Nemoku elgtis su vaikais ir kartais pati save pagaunu besielgiančią kaip kokia jaunesnioji Greywind,- pavartė tas nuostabias dangaus mėlio akis.- Bet man reikia pinigų, negali visko šeimoje išlaikyti tik vyras,- prunkštelėjo.- Taip, kažkaip netyčia pas mane gyvenimo meilė atsirado. Kažkaip netyčia paskutiniame kurse su profesorium susidėjau,- pažvelgė į savo mylimiausią draugą nekaltom akim.- Taai, o kaip tu? Jau tapai pačiu garsiausiu pasaulyje kvidičininku?
  Nuo kėdės, buvusios prie stalo, pasigriebė megztinį, šmurkštelėjo. Iš šalia buvusios spintos išėmė du paskutinius butelius, pirktus žiobariškame Londone, su nelabai aiškiu turiniu. Atidarytuvo pagalba atidarė abu, ištiesė vieną svečiui. Jeigu jau neturi kokios arbatos, kaip visi kiti profesoriai, tai bent kažkokiu gėralu pavaišins.
  Pro varnės vandenyną nepraslydo Kajaus elgesys. Akimirką susimąstė, kas per mintys drumsčia ramybę jo galvoje. Apie mūšį nepagalvojo, tuo metu skendėjo savose problemose su Juanu, nieko apie jį nežinojo, o Markas iki šiol tylėjo. Na, o Adelė neklausė.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #53 Prieš 3 metus »
-Nesąmonių?- nustebo Kajus,- Kaip!? Bet...Tu ne Dafydd....Kaip sugebėjai?- sutriko kvidičininkas, negalėdamas patikėti savo ausimis.
Ką? Adelė krečia nesąmones? Kaip tai įvyko? Kajus tiesiog papurtė galvą. Neįtikinėtina.
Nors ir kaip Kajus buvo sutrikęs, jo lūpas vis vien nušvietė šiokia tokia šypsena.
-O ką sau manei, a? Dabar gali užjausti tuos, kurie yra senieji profesonalai ir kaip jie susinervina, prisiminę savo primuosius bandymus!- Kajus prunkštelėjo,- Neįsivaizduoju tavęs kaip Greywindo. Atrodai per gera.
Iš tiesų taip ir buvo. Kajud jod neįsivaizdavo piktos kaip širšės, o galbūt ir užmiršo Adelės piktumą. Kur prisiminsi, jog tavo atmintyje karaliauja susitikimas prefektų vonioje ir susidūrimas su chimera? Minėtasis įvykis dar pašiaušdavo Kajaus plaukus piestu.
Wintersas atsivožė.
-Vyras!?
Pala, ką!? Ji jau ir susituokė!? Kiek jai? Aštuoniolika? Taip greitai? Kajus sumirksėjo. Jis nė nespėjo su Wrena susižieduoti (to, turbūt, teks ilgėliau palaukti), o ji...!
-Na, ir tu skubi,- švilptelėjo Kajus, po to vos ne paspringo,- Su profesoriumi!?
Kajaus jau to užteko. Ir visokiausi rimti klausimai išnyko iš jo galvos, jis tik žiūrėjo į Adelę kaip į nežinia ką. Kaip tų santykiai turėjo atrodyti pačioje pradžioje? Kajus nė nenorėjo apie tai pagalvoti, jį šiurpas krėtė, pamintijęs, jog Adelės vyras galėtų būti kokia dešimčia metų vyresnis už ją.
Pamokslauti nėra kaip, o ir pats nežino visos istorijos. Bet užteko to, ką išgirdo. Kajus buvo apstulbęs iki pat sielos gelmių.
-Aa...Dar ne...-išvableno šis, dar neatsigavęs. Neturėjo ką pasakyti bet jo globėjus supančių paslapčių ir gyvenimo kaip amerikietiškų kalnelių. Turbūt dėl to ir Igoris su Emilijana taip seniau ginčijosi ir pykosi. Turbūt dėl to.- Neturiu ką įdomaus pasakyti...
Stebėjo kaip Adelė ištraukė butelius, Kajaus galvoje šmėkštelėjo antrasis švilpių balius.
-Oi, aš negeriu,- skubiai pridūrė, švelniai nustumdamas jam skirtą butelį. Dvidešimt metų. Pilnametis. Bet negers. Per daug paslapčių turėjo.
-Aa, tai, klausyk, Adele,- atsikrenkštė. Daugiau laukti negali, kai tu buteliai egzistuoja šiame kabinete, o ir, rodos, Adelė bandys draugiškai nusigerti,- Girdėjai apie Magijos Ministerijos mūšį? Nežinai kaip Hogvartsas reaguoja į visa tai? Buvo kokie čia susitarimai, pokalbiai tarp profesorių ar ko? Ramu čia? - išpylė litaniją klausimų ir tada skubiai pridūrė,- Aš tik domiuosi...

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #54 Prieš 3 metus »
  Dvispalvė persona tik pavartė akis.
- Juanas išsitrenkė su manim į Meksiką, kai sužinojo apie Marką. Bet aš, būdama idiotė, vėliau pabėgau. Ir mes jau gana ilgą laiką nekalbėjom,- sumurmėjo. Stebėjo kaip greitai keitėsi Kajaus vaizdai veide, matyt, po tiek laiko susitikus, tai ir išprotėt galima, kiek sužino apie žmogų.- Dafydd išmestas iš mokyklos, beje,- pridūrė girdėtus gandus, kurie skriejo per visus pilies koridorius ir langus greičiau negu greičiau.
  Apsilankiusiojo reakcija į visus jauniklės profesorės žinias buvo neįkainojama. O taip, tereikėjo kameros, kad viską įsirašytų ir, kai bus liūdna, pažiūrėtų.
- Vyras, vaikinas, koks skirtumas. Ne, Kajau, mes nesusituokę ir jis nėra tiek vyresnis, kad tiktų man į tėvus. Jis tavo amžiaus,- dėl kažin kokios priežasties Ginger ūpas perkreipė susierzinimo linija. Ar ją erzino buvęs švilpis? Ne. Ją erzino jo atsakas į dar nebaigtą pasakojimą. Tačiau tylėjo, ko čia pyktis po tiek laiko susitikus.
  Ne, tai ne. Ne kiekvienas iš jų, matyt, prisikaupė nelaimėliškų ar kokių itin super įdomių istorijų per šiuos metus. Ak, ir tai net nebuvo alkoholis. O gal ir buvo, kas ten žino. Bent jau Adelė buvo įsitikinus dėl šio nekenksmingumo.
- Nėra čia laipsnių, Wintersai. Ir jokių nuodų,- pristūmė butelį atgal prie vaikino. Buvo pasiruošusi per jėgą sugirdyti, negi vienai jai čia reikės gurkšnoti?
  Ir, na, dievaži. Šitas žmogus tiek daug klausinėjo, kad vargšė peroksido išgraužta Adelės galva nespėjo sugaudyti visų klausimų iš karto. Kad tave kur, Kajau, mano galva neveikia visais devyniais, ar kiek ten, frontais.
- Niekas nekalba. Tylu. Markas irgi nieko nesakė,- trumpam ir gana tyliai prabilo.- Tik domiesi?- perklausė, žvilgsnis sunkiai įsikabino į priešais buvusio vaikino akis.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Transfigūracijos kabinetas
« Atsakymas #55 Prieš 3 metus »
Kajaus jau nebeklausė ko Adelė pabėgo ir ko nesikalbėjo su savo globėju. Taip, jam tai buvo keista, tačiau jau pradėjo blogai jaustis tiek daug kartų klausinėdamas Adelės, vos nebūdamas kaip ta turgaus bobutė! Netrukus jaunojo kvidičininko antakiai pašoko kaip niekad aukštyn, vos tik išgirdo apie Dafydd išmetimą. Susilaikė vos nešvilptelėjęs.
-Nieko sau,- nustebo šis,- Nors...nieko nuostabaus, Dafydd buvo kelis kartus paliktas tame pačiame kurse. Gaila, kad neprisimenu kiek kartų,- vyptelėjo nusivylęs kvidičininkas, nė kiek neužjausdamas buvusį klastuolį. O kodėl turėtų? Nesimokino ir tiek. Vienaip ar kitaip Dafyddo likimas turėjo pakrypti ar tokia ar kitokia kryptimi.
O tada, Kajus gavo progą atsikvėpti.
-Na, tada gerai, - kiek kvailai šyptelėjo, nežinodamas kaip reaguoti. Štai, ir jos draugė susirado antrą pusę ir gali viltis, jog jai gyvenime pasiseks....Ir nugyvens ramų ir laimingą gyvenimą. Pala. Iš kur tokios mintys pas jį? Kajus neturėjo jokio žalio supratimo, tačiau nuojauta sukuždėjo, kad tai Magijos Ministerijos mūšio pasekmė.
Vaikinas susiraukė, tarytum nenorėdamas patikėti Adelės žodžiais, ypač, dar kreipimasis į jį pavarde. Profesoriavimo liga? Galbūt. Bet toks kreipimasis, nejučiomis priminė Dafyddo bandymus užgaulioti jį. Kajus kietai suspaudė lūpas, bet galiausiai nurimo. Tik gūžtelėjo pečiais, sunkiai atsiduso, tarsi pasiduotų Adelės žodžiais, ir paėmė butelį. Juk nieko blogo nenutiks, tiesa?
Nemalonus, šaltokas svoris leido ranką žemyn ir Kajus jautėsi nepatogiai. Nagi, jis nebuvo iš tų mokinių, kurie dar mokslo metais išbandė alkoholį, pasislėpę Uždraustajame skyriuje. Jis visiškai dar nebuvo gėręs (išskyrus pasukų punšą, bet ir tas buvo tik menkas gėralas vaikams (nebent bandai nugirdyti namų elfą)), tad dabar spoksojo į butelį ir sprendė kiek to gėralo gerti. Gerai, Adelė sakė, kad tai be laipsnių, galbūt, iš viso - tai tik sultys ar kitas nekaltas gėralas. O gal vaikų šampanas...Tai kam jam bijot nusigerti? Šuo buvo pakastas tame, kad Kajui pasirodė, jog pati Adelė nenutuokia kokie per buteliai stovi jos spintoje.
Slėpti nuo Adelės Kajus turėjo daug...
Tačiau vis vien, kad ir kiek abejotų, atsargiai užsivertė butelį ir nurijo kelis gurkšnius. Skonio nesuprato ir neatrodė, jog geria alkoholį. Kajui bent to tiek užteko, kad ir nurimtų dėl butelio turinio, ir kad numalšintų užplaukusį liūdesėlį, kai išgirdo, jog Adelė nė kiek negirdėjo apie mūšį.
-Ech...Na, tiek to, - murmtelėjo šis, kiek nors nusivylęs,- Taip, tik domiuosi, - patvirtino šis, nesuprasdamas Adelės pakitusio žvilgsnio. Tai ji žino ką nors apie mūšį, ar ne? Nusprendė daugiau Adelės nekamantinėti. Akimirką net pagalvojo, kad buvo klaida to paklausti. Kas turėtų nutikti pasaulyje, kad ši buvusi varnė pradėtų domėtis tokiais dalykais? Turbūt tada, jei būtų įvaikinta Lorijanų.
-Domiuosi šiek tiek politika,- paaiškino šis, vengdamas pasakyti tikrą tiesą,- Visgi, animagas esu, noriu žinoti ar prieš tokius kaip aš nebus atsisukta. Ką gali žinoti, - vyptelėjo. tikėdamasis, jog galiausiai Adelė pasirinks kitą pokalbio temą.
Kažin kodėl pasijautė kaip toje grotoje, kur juos abu užpuolė chimera.

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #56 Prieš 3 metus »
 Bėgant dienai, Marlena beveik pamiršo apie jai skirtą areštą. Jį trumpam prisiminė tik per pietus, kai ant bandelės pastebėjo paukščio formos dėmę, bet tada beeidama į kerėjimą vėl viską pamiršo.
 Po šešių pamokų varnės galva absoliučiai neveikė, o apėmusios apatijos neprasklaidė net rytinės transfigūracijos prisiminimai. Marlena ilgai, o gal trumpai - šiandien laikas bėgo keistai, sėdėjo Varno Nago bokšte ant palangės tiesiog stebėdama raustančius ir gelstančius medžius, pavydėdama paukščiams jų skrydžio laisvės ar miško padarams jų nieko nevaržomo ritmiško gyvenimo. Tada pasirodė prefektas, akivaizdžiai girdėjęs apie jos išsišokimą, ir praktiškai nutempė ją už pakarpos pas profesorių. Jausdama deginantį vyresnio mokinio žvilgsnį nugaroje, Marlena pasibeldė ir atidarė duris. Į kabinetą įžengė vien tik tam, kad atsikratytų stebėtojo, bet tada suprato, įkliuvusi pas profesorių. Apsičiupinėjusi, ar turi lazdelę, mergaitė pasistengė suvaldyti žiovulį ir prisistatė:
-Marlena Ashley Hatfield, skyrėt areštą, tikiuosi, neprisimenat. Pasirodžiau, galiu išeit?
Varnė, pusiau miegodama, toliau stoviniavo prie durų ir net nesiruošė eit artyn to keistuolio, kuris jai buvo kažkuo labai panašus į tuos nepažįstamus dėdes, kurių mama liepdavo saugotis.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 260
Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #57 Prieš 3 metus »
 Buvęs švilpis sėdėjo savo kabinete. Šiandien čia turėjo pasirodyti ta velnio nešta ir pamesta Marlena. Profesorius visiškai nelaukė jos pasirodymo, bet tai nenaudėlę reikėjo kaip nors nubausti.
 Beaumont pavardės savininkas išdėliojo visus septynis narvus šalia sienos. Žinojo, kad šis darbas, kurį sugalvojo mergaitei tikrai nepatiks, bet ar ji kaltas dėl jos neišauklėjimo? Tikrai ne.
- Aš nesuprantu kaip galima taip elgtis su vyresniu už save žmogumi. Koks neišauklėjimo lygis tai turi būti, - murmėjo profesorius vis pažvelgdamas į Dzeusą. Vaikinas labai tikėjosi, kad šį kartą jo gyvatę nenukentės. Juk jis planuoja atimti iš tos mergaitės lazdelę ar ne? Galiausiai Rafael'is prisėdo atgal prie savo stalo ir paėmė plunksną į savo rankas. Nusprendė, kad pats laikas būtų parašyti laišką močiutei bei tetai. Vos buvęs švilpis pradėjo rašyti, į jo kabinetą įžengė rusvų plaukų savininkė.
- Ak taip. Marlena. Kaip gi aš ir Dzeusas galėtume tavęs neprisiminti? Džiugu, kad pasirodei, - ištarė rudaplaukis ir atsistojo. Tada priėjo prie mergaitės ir ištiesė ranką.
- Prašau man atiduoti savo lazdelę. Šiandien tau jos tikrai neprireiks, - pratarė Beaumont.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Sarah Rebecca Ó Briain

  • V kursas
  • *
  • 128
  • Taškai:
Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #58 Prieš 3 metus »
 Kai profesorius pradėjo eit artyn jos, Marlena žengė žingsnį atgal, bet netrukus nugara atsirėmė į duris ir varnė pasijuto tarsi būtų įkalinta tarp dviejų blogybių - susierzinusio prefekto bei keistuolio mokytojo. Greitai apsidairiusi, ar negalėtų kaip nors prasmukti ir padidinti atstumą tarp jų, Ashley nusivylė - ji galėjo rinktis tik duris. O štai ir mokytojo prašymas, ne, paliepimas atrodė kosmonautiškas. Na jau ne, ji lazdelės, vienintelio savo ginklo prie suaugusį, neatiduos,
-O kam jums jos?-paklausė mergaitė šiek tiek aukštesniu nei įprastai balsu. Jei kas nemokėjo išskaityti jos kūno kalbos, kuri tik ir rėkė apie baimę ir susinepatoginimą, varnės balsas viską tikrai turėjo išaiškinti.
-Aš jums savo lazdelės neduosiu. Nežinia, ką sugalvosit. Gal jūs kaip koks Moore,-Marlena sukryžiavo rankas ant krūtinės ir piktai įsispoksojo į transfigūracijos profesorių, bandydama prisiminti treniruotes su Luna. Nors su vyrais visada buvo pakankamai paprasta - taikyk ten, kur skaudžiausia - tarp kojų. Tik štai, įdomu, jei ji pradėtų klykti, ar kas nors atskubėtų į pagalbą? O gal profesorius pasirūpino, kad jų niekas negirdėtų?
 Nežinia kodėl, bet Marleną nukrėtė šiurpas.

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 260
Ats: Transfigūracijos profesoriaus kabinetas
« Atsakymas #59 Prieš 3 metus »
 Vos Rafael'iui priėjus prie mergaitės, ši pasitraukė prie durų it koks mažas ir išsigandęs stirniukas. Tai profesoriui sukėlė juoką ir šypseną. Nejaugi jis yra toks didelis ir baisus dėdė gąsdinantis mažas mergaites ir mažus berniukus? Juk neturi jis nei randų, nei baisios šypsenos, nei kitų baisių dalykų gąsdinančių vaikus.
- Man jos reikia, tam, kad tu neiškrėstum ko nors blogo mano kabinete plius darbui, kurį turi padaryti tau jos nereikės, tad atiduok man ją, - pasakė buvęs švilpis kiek griežtesniu nei įprastai tonu. Vaikinas girdėjo mergaitės dažniausiai įžūlaus ar pašaipūniško balso pasikeitimą, į kiek išsigandusio, bet taip jam net geriau. Juk jei bijo tai ir geriau supranta bei klauso.
- Prašau, atiduoti lazdelę. Kitaip nieko gero nebus. O Moore yra labai geras žmogus, bei nuostabus pašnekovas ir draugas, - ištarė Beaumont vis dar laukdamas kol mergaitė atiduos jam savo lazdelę. Jis mokine nepasitikėjo, tad saugumo sumetimais norėjo turėjo jos lazdelę. Juk jam reikia saugoti Dzeusą, save bei savo kabinetą ar ne? Juk realiai nuo to priklausytų ir jo darbo kokybė, nes jei kabinetas sugriautas iš jo naudos juk nebus.
- Marlena, aš matau, kad tu bijai, tad nebijok ir atiduok man savo lazdelę, - švelnesniu tonu ištarė rudaplaukis.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr