[Sorenas von Sjuardas]

   Susimąstęs Sorenas pamaišė gerai sudžiovintas tamsiai raudonos ir žalios spalvų arbatžoles, jau sumestas į nedidelį katilėlį su vandeniu. Kažkas jam buvo sakęs, kad maždaug šitokia ir esti eliksyrininko lemtis. Jasmine per ašaras tebekalbėjo apie savo tėtį ir profesorius vis dar atidžiai jos klausėsi. Po klasę veikiai pasklido truputį raminantys kvapai ir jauki šiluma - geresnių būdų kovoti su liūdesiu ir nostalgija, nesvarbu kieno, von Sjuardas greičiausiai nė nežinojo.
   - Tai tau nėra ko jaudintis, - linktelėjo mokytojas. Tat padaręs pamanė, kad turbūt ji nė kiek šiuo metu ir nesijaudina dėl tokios smulkmenos, kaip mokslai. Net stropiausio varnanagio širdyje tokioje situacijoje bent kuriam laikui prigestų noro žinoti liepsnelė. - Graži tradicija, - liūdnai šyptelėjęs, pakomentavo Amnetos pasakojimą apie citrininius ir apelsininius ledinukus. Galbūt kada nors reikės jais pavaišinti seseris. Kita vertus, svetimam nevalia kišti nei nosies, nei rankų prie tokių tradicijų.
   - Norėsi arbatos? - paklausė Sorenas. - Eteichso arbatžolės, padės mažumėlę nurimti... - nutęsė jis. Kaži, ar vietoje ir laiku toksai pasiūlymas, bet profesorius nuoširdžiai neišmanė, kaip kitaip padėti. Keista, bet iki šiol paprastai su viskuo tekdavo susidoroti arba pačiam, arba aplenkti tokias situacijas.
   Visgi dabar von Sjuardo padėtį mažumėlę palengvino šių dviejų grifiukių pasirodymas jo kabinete. ,,Tuščia klasė? Na, iš tiesų, požemyje tokių daug..." - patvirtino mokytojas mintyse.
   - Panele Green, bet Nuodų ir Vaistų pamoka baigėsi prieš pusvalandį ir tu joje dalyvavai. O galbūt vėl kažkas numušė lentelę su kabineto pavadinimu? - auksinės profesoriaus akys nuslydo prie durų, kurios buvo atvertos kaip tik į kabineto vidų, todėl nė neišėjus į koridorių buvo galima išvysti, kad lentelė stovi savo vietoje. Tad profesorius vėl pažvelgė į mažąsias viešnias.
   - Neturėtumėt vėl užrakinti durų, užuot šmirinėjusios į vidų, jei praktikavotės atrakinimo kerų? - į grifiukų pusę nuskriejo dar vienas klausimas. Profesoriaus veidas vis dar neatrodė piktas, nors akys grifiukes stebėjo mažumėlę įtariai.
   - Ne, panele Eris, dar pasilikite čia, - Sorenas draugiškai šyptelėjo ir mostelėjo ranka. Tyliai girgždančios kabineto durys lėtai užsivėrė. - Ar jūs neturėtumėte būti pas profesorę Tonks astronomijos pamokoje? - rodos, tardymas toliau tęsėsi. Profesorius von Sjuardas kilstelėjo antakį, kai žvilgsniu susidūrė su Nihal. Rodos, ši buvo jaunesnė su Stevie ir kažko labai bijojo.

[Jasmine Diana Amneta]

Buvo, jis buvo...
 Šiame materialiame pasaulyje mes prie daug ko prisirišame. Pavyzdžiui, Claudie buvo prisirišusi prie savo keksiukų parduotuvėlės, o Gaia - prie noro pavalgyti. Bet keksiukai nebuvo tas dalykas, kuris ypatingai vienijo seseris. Gal verčiau tai buvo... Pavardė?
 Amnetos. Keistas gyvenimėlis su tėvu žiobaru ir motina, grynakrauje ragana. Keistokas tėvų derinys, kurio nenorėjo atkartoti Claudie, tiesa, būdama puskrauje.
 O Evelina to norėjo.
 Būdama neklaužda savęs dar neatradusia raganaite Lietuvoje ir pamačiusi Joną jam nusišypsojo per kažkokį renginį ir po kurio laiko, pastebėjusi jį, po maždaug savaitės prisėdo prie jo, gurkšnojančio stiprią kavą ir galvojančio apie teisės studijas, kai Evelinos galvoje buvo šluotos, nepavykęs eliksyras bei magiškųjų automobilių tepalas. Bet juos lyg kažkas suklijavo ir po kiek laiko Evelina jau vaikščiodavo su mėgiamu rausvu sijonu, įsikibusi į Jono parankę, vaikščiodavo prie Neries, nuvogdami akimirkas.
 Po kelių metų atšoko vestuves. Pakankamai kuklias, kad užtektų nedideliam butui. Netrukus gimė Klaudija. Evelina ir Jonas, galvodami apie tai, kad greičiausiai kraustysis į Londoną, dukrai davė vardą, kurį būtų galima ir kiek pakeisti, per daug neiškraipant reikšmės.
 Tačiau ragana dirbo slaptoje nedidelėje Lietuvos mokyklėlėje, kur mokino porą dešimčių mokinukų iš žiobariškų šeimų, o Jonas advokatavo, eidavo į teismus ir nė vienas nenorėjo palikti savo gimtinės. Bent jau kol kas.
 Gimus dar vienai dukrai, ją pavadino Dianos vardu. Dieviškoji - gal sugebės ką pakeisti šeimoje. Ką nors į gerą, mat tėvai, kiek apgailestaudami, kadangi Klaudijos vardo reikšmė buvo luošoji, pasistengė, kad bent antra turėtų šiokią tokią reikšmę.
 Vėliau šeima emigravo.
 Pasikeitę pavardes - nusiimdami lietuvišką galūnę, kiek suanglindami Evelinos vardą, keisdami ir dukterų bei Jono. Džonas norėjo Dianai kito vardo - taip gimo Jasmine, kadangi dukrelė buvo labai mažytė ir dar, greičiausiai, ne taip pripratusi prie savo vardo. Claudie, likusi su tokiu pačiu vardu buvo kiek padykusi, tačiau klusni ir rami, o Jasmine, nors vardas kodavo jazminus bei dieviškumą, buvo padykusi ir netrukus privirdavo košės. Londone, žiobariškoje mokykloje Claudie mokėsi gerais pažymiais, tačiau kiek smerkė jaunesnę seserį už įvairias išdaigas. Dianai išdaužus mokyklos langą, vis dar stengėsi būti gera ir paaiškinti seseriai, tačiau ši nieko nenorėjo klausyti.
 O Jasmine puikiai prisiminė, kaip trenkė durimis tiesiai sesei prieš nosį taip stipriai, kad net šviestuvas susiūbavo.

 Linktelėjusi profesoriui paėmė karštos arbatos puodelį ir gurkštelėjo bene iškart, kas reiškė, jog nusidegino liežuvį ir dieną ar porą bus keista valgyti, šnekėti, ar tiesiog tylėti. Nepastebėjo, kad arbata buvo gan gardi, tačiau savo melsvomis akimis stebėjo dvi mokinukes, dėl kurių galvą nelabai suko, nors šiaip, dėl pareigų, turėjo jas kiek padaboti. Tačiau jei prisidirba - pačios kaltos. Prefektė niūriai pamąstė ir stebėjo kaip nusiritusi ašara tekšteli į arbatą, sujudindama garus ir sukeldama nedidelę bangelę, tačiau jos vėl kaip nebūta. Šniurkštelėjo nosimi ir stebėjo kas čia vyksta, nes noro kalbėti nebuvo, o smegeninė lyg ištuštėjo ir sukurdavo tik nepaprastai keistų ir kvailų minčių ar primindavo visiškai nereikšmingus prisiminimus.
 Tačiau vis dėl to, jie buvo reikšmingi.
 Nuo šiol tik jie ir nuotraukos primins tėvą.

[kablelis]

- Aš nepastebėjau lentelės, - labai tyliai sumurmėjo Stevie, keikdama profesorių von Sjuardą už jo gerą atmintį ir įsimenamus veidus. Ji jautėsi be galo kvailai ir nežinojo, ką daryti. Va ir prisidirbai pagalvojo mergaitė ir suprato, kad laužyti taisykles yra smagu tada, kai tavęs niekas nepričiumpa. Į galvą lindo keisčiausios ir ne itin tikėtinos pasiteisinimo istorijos, bet grifiukė suprato, kad jau geriau nemeluoti. Profesorius vis tiek nepatikės... Net jeigu paklaustų, kokį eliksyrą norėjom virti, ir pasakytume tiesą, jis vis tiek nepatikėtų liūdna mintis šmėstelėjo mergaitės galvoje.
Vis dėlto Stevie tikėjosi, kad joms pavyks išeiti iš kabineto nenukentėjusioms. Mergaitė galvojo, ką atsakyti profesoriui, kol galų gale nelabai rišliai atsakė:
- Kadangi nepastebėjau lentelės, maniau, kad teisingos durys. O jas atidariau, kad įsitikinčiau, kad kerai veikia...
Stevie žvilgtelėjo į Nihal ir mintyse atsiprašinėjo naujosios draugės ir keikė save. Ir pati nesuprato, kodėl, bet jai atrodė, kad tai jos kaltė, kad jos buvo pagautos.
Tuo metu profesorius von Sjuardas uždarė duris ir Stevie nesusilaikiusi atsiduso. Pirmasis areštas, ar ne? paklausė savęs Stevie ir žingtelėjo mažą žingsnelį tolyn nuo profesoriaus. Tačiau ji puikiai suprato, kad tai jau nebepadės.

[Nihal Eris]

Nihal savijautos šiuo metu jokie žodžiai neapibūdintu, baimė, išgąstis ir visa kita kartu.. Ji jautė, kaip tuoj nualps, tačiau atsitiko kažkas neįtikimo.. Merginą užliejo kažkoks drąsos upelis.. bestovint ir žiūrint į profesorių mėlynplaukė pajautė, kad jo nebebijo, pati nežino kas nutiko, tačiau užliejo įdomus jausmas.. Šaltį pakeitė karštis, išbalusį veidą išmušė raudonis buvo keisčiau negu keista, tačiau tuo pat metu ir gera, nes grifai nieko nebijo, turbūt tas merginai ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi..
- Aham.. kažkaip ta lentelė nelabai matosi, - šyptelėjo Nihal ir žvilgtelėjo į Stevie.. Na miela drauge, ką dabar darysime, kai pakliuvome tiesiai von Sjuardui į rankas, čia gero nelauk. O dar kai uždarė duris, tai žinok, kad tikrai nepaleis, o laikys tol kol, kažką sugalvos..
- Supratau, - linktelėjo galva nenorėdama šakotis prieš tokį gerbiamą profesorių. - Iš tiesų tai mes nieko blogo nepadarėm.. Užėjom ne į tą kabinetą, juk pasitaiko.. - violetinėmis akimis nužvelgė Soreną.. - Prašau, paleiskit mus.. Nes nematau jokio tikslo mus čia laikyti, nieko nepavogėm, nieko nelietėm.. Tiesiog ne ten pataikėm. - Žvilgtelėjo į Stevie ir šyptelėjo...

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas von Sjuardas kurį laiką tylėdamas pastebeilijo į mergaitę, gurkštelinčią dar labai karštos arbatos. Iš puodelio mažyčiais tornadais aukštyn virto garų tumulėliai - greičiausiai panašūs, tik kur kas didesni ir baisesni tornadai šiuo momentu sukosi Jasmine širdyse ir prote, sujauktuose skausmo dėl netikėtos žinios. Sorenas žinojo, ką tai reiškia, net labai gerai žinojo. Pats nešiojo širdyje tris karstus, kurių iš tikrųjų niekada nenešė ir nematė - nežinia kur nunešė tik krūvas gėlių. Mat nebuvo netgi kapų, ant kurių jis būtų galėjęs tas gėles padėti...
   - Ar tikrai, panele Green? - profesoriaus von Sjuardo žvilgsnis jau gręžė negailestingai ir kratyte kratė galbūt kiek prisnūdusią grifiukės sąžinę. Vampyras jau suprato, kad didžiausia tikimybė, kad jos meluoja. Bet meluoti? Grifams? Ar pridera?
   - Nelabai matosi, panele Eris? - nutaisęs aštrų toną tyliai sumurmėjo auksaakis eliksyrininkas. - Iš tiesų, nepavogėt. Bet?.. - nutęsė jis, žvilgsniu reikalaudamas pasiaiškinimo. Vis dar spaudė mergaites, tikėdamasis, kad jos prisipažins.
   ,,Kita vertus, ar nesielgdavai tu pats šitaip ir panašiai? Išeidinėjimai į Uždraustąjį mišką... Bet tai ne tas pats..." - suabejojo savimi profesorius. Iš tiesų nebuvo ko abejoti.

[Jasmine Diana Amneta]

 Jasmine stebėjo visą šią sceną lyg būtų kokiame teatre ir stebėtų pjesę. Kad ir tą lietuvišką ,,Atžalyną", apie kurį kalbėjo tėvai, tik šį kartą skirtumas buvo tame, kad nieks nemanė, kad kas nors ką nors pavogė. Arba vis dėl to jos buvo sulaikytos nuo vagystės, ką čia žinai, ne leglimantė Jasmine buvo. Ir visiškai nenorėjo ja būti, nes tai - it kišimąsis į kito asmeninį gyvenimą, ypač, jei žmogus to nė nesuvokia.
 Antra vertus, pasijautė čia nereikalinga, it šuniui penkta koja arba kojos žuviai. Diana apsidairė ir nusprendė, kad norėtų iš čia vos ne pabėgti, nes atėjusi tiesiog sugadino profesoriui dieną ir pašnekesį su šiom grifiukėm. Porą kartų pūstelėjo į skystį, kad šis greičiau atvėstų ir gurkštelėjo vėl, greičiau nei prieš tai tuštindama puodelio turinį. Žinojo, kad jei išeis iš šio kabineto, netrukus akys vėl priplūs ašarų ir bus tik sunkiau, ji nebesitvardys. Suklups ir dar koks velnias nutiks, nors užsimušk. Žinoma, Amneta nežadėjo žudytis, nors taip būtų dar ir paprasčiau, tačiau vis dėl to žinojo, kad motina ir Clau tikėsis, jog ji, pabaigus Hogvartsą joms padės. Ir pati Jasmine suprato, jog ne taip jau ir paprasta išlaikyti tris vaikus bei apsirūpinti pačioms. O dabar... Dabar, kai neteko dar vieno dirbančio žmogaus, suvokė, kad bus dar sunkiau.
 Išėjus iš kabineto ją pasitiks prisiminimai.
 Likus kabinete aš nuo visko bėgsiu.
 Išėjus Amneta supras kas nutiko.
 Likus čia apsižliumbsiu dar sykį prie visų.

-Saulute, nepamiršk, kad tave mylim,- tarstelėjo tėtis lipant iš automobilio.
 -Maža ko,- atkirto.- Esu tikra, džiaugsitės manęs nebematydami.
 -Jasmine, ką tu...
 -Aš irgi džiaugiuosi jūsų nematydama,- pertraukė tėvą.- Pajusiu naują pasaulį ir atsisveikinsiu su šia nuobodybe.
 -Jasmine, ramiau. Čia juk mūsų tėvai, jie ir toliau liks tėvais,- paprieštaravo Claudie, bet Jasmine piktai sučiaupė lūpas nepritardama.
 -Dėkui už vienuolika nuobodaus gyvenimo metų. Einu pradėt gyventi,- pareiškė ir garsiai trinktelėdama uždarė automobilio dureles, pasiėmė sunkų lagaminą ir mintyse niršdama, kad šis toks sunkus (na ką gi padarysi, jei pati atstūmė pagalbą) stebėjo kaip sesuo apsikabina su tėvais. Netrukus patraukė paskui Claudie.

 -Aš atsiprašau...- iš pakankamai skurdaus lietuviško žodyno, kadangi Britanijoj nebuvo tikslo mokytis Lietuvių kalbos, išrinko porą žodelių ir šiuos sušnibždėjo į puodelį. Gerdama arbatą pastebjo, kaip į ją tekšteli sūraus vandens lašelis.

-Eh, kadėl aš vėl turiu grįžti į šią nuobodybę? Kuo aš nusikaltau?- Jasmine po pirmo kurso pabaigos išlipo iš traukinio.
 -Neįsivaizduoju ir kur pas tave tiek pykčio,- Claudie pareiškė tai, ką manė.
 -Neįsivaizduoju kaip tu taikaisi su tuo žiobarišku gyvenimu. O, žiūrėk, didysis šeimos žiobaras laukia.
 -Jasmi...
 -Ša, ko tu vėl tą žiobarą gini?
 Diana mintyse pasakė žodžius, nuo kurių susilaikė Clau - juk jis - mūsų tėvas.

 -Eeee,- kostelėjo, jog balsas nebebūtų toks keistas, nors klausimas ar pavyko.- Aš jau keliausiu. Dėkui už priėmimą,- atsistojo ir netrukus patraukė link durų.- Iki pasimatymo,- tarstelėjo tiek von Sjuardui, tiek mokinukėms, kurios, jei neišsiteisins, o Diana netingės, dar ne sykį bus nulydėtos piktoku žvilgsniu. Vos išėjusi už durų pajuto keistoką jėgų antplūdį, tad netrukus iš požemio užlėkė į bokštą ir griuvus į raudonai padabintą lovą, jautėsi lyg būtų jos visos netekusi. Taip, energijos. O kartu - ir gabalėlio sielos bei širdies.

[kablelis]

Stevie svarstydama, ką daryti kurį laiką tylėjo. Per tą laiką Jasmine išėjo iš kabineto, kas mergaitę gerokai nuliūdino: ji ir pati nesuprato, kodėl, tačiau vyresnės grifės buvimas kabinete, gerokai ramino. Ko gero, teks pasakyti tiesą mąstė Stevie. Tačiau atrodysim kaip visiškos idiotės... Mintyse atsiprašiusi Nihal, bet tiesiog nebeturėdama ką pasakyti, grifiukė tyliai pratarė:
- Ne, netikrai...
Ji beveik buvo tikra, kad profesorius jos neišgirdo, bet pakartoti garsiau nedrįso. Mergaitei buvo be galo gėda, tačiau suprato, kad nieko nebus ir teks prisipažinti: tiek norėjus paimti sudėtinių dalių eliksyrui, tiek melavus. Reikėjo iš karto sakyti tiesą, vis būtų geriau graudžiai pagalvojo Stevie ir vėl prabilo, šį kartą vos vos garsėliau.
- Tiesa yra tai, kad mes praktikavomės. Tačiau ne alohomora kerus. Mes norėjom pabandyti išvirti eliksyrą. Bet galiu prisiekti, kad ne kokį blogą. Tikrai neketinom nieko sprogdinti. Mes norėjome pabandyti išvirti Juoko iki ašarų eliksyrą.
Stevie nutilo ir, mintyse dar kartą atsiprašiusi draugės, dar pridūrė:
- Atsiprašau, kad iš karto nepasakiau tiesos...
Mergaitė nutilo ir svajojo kuo greičiau prasmegti skradžiai žemę. Deja, jokių tam reikalui tinkamų kerų Stevie nežinojo.

[Nihal Eris]

Nihal buvo pasimetusi, nežinojo nei ką sakyti nei ką daryti, tiesiog stovėjo ir vis žvilgtelėdavo į šalia stovinčią draugę ar profesorių. Mergina jau nebežinojo ar prisipažinti ir ramia sąžine žiūrėti profesoriui į akis ar ir toliau meluoti.. Tačiau Stevie priimė šį sprendimą teisingai ir pasakė tiesą, o mėlynplaukė stovėdama šalia tik linktelėdavo galva pritardama, tačiau tas nerimas ir nerimastingumas kažkur pradingo, turbūt grifiška narsa ir  drąsa padėjo merginoms..
- Žinau, kad tai blogai, tačiau juk mes nieko blogo dar nespėjom padaryti, - tik šyptelėjo Nihal ir žvilgtelėjo į profesoriaus akis.. - Gal labai nepyksit? - Klaustelėjo ir užmetė akis į Stevie, tada vėl į von Sjuardą..
- Gal galite mus paleisti ir mes iš čia išeisim ir visi viską pamiršim? - Pakėlusi savo violetines akis tik klaustelėjo mergiotė ir greit jas nuleido į apačią, nes jai pasirodė, kad elgiasi per daug įžūliai.

[Monica Lilly Moonlight]

    Monica jautėsi kur kas geriau, be to, masyviame termose ant stalo turėjo nemenkas žalsvojo priešnuodžio nuo peršalimo atsargas. Prie kojų susirietusi gulėjo Kipli, kuri su pursyčiais gavo šildyto lelijų ekstrakto, todėl jautėsi mieguista ir vangesnė nei įprastai. Trumpai tariant, areštui buvo pasiruošta ir nei kosulys, nei siautėjantis fenekas neturėjo trukdyti. Monica tiesiog meldėsi, kad šiandiena būtų kuo nepanašesnė į areštus su Deoiridh.
    Paprastai labai tvarkingas kambarys dabar pasižymėjo tuo, kad kiekvienas laisvas paviršiaus plotelis buvo nukraustytas stiklainiais su pipirinių tulpių žiedlapiais, taigi patalpa atrodė rausvesnė nei mokinių numylėtos Ambridž kabinetas. Prie profesorės kojų stovėjo trys stiprios medienos dėžės, laukdamos, kol jas pripildys vargšas prasikaltęs mokinys. Na, bet Monica tikrai negailėjo šiandieną verge įsidarbinusios Dori. Vaizdiniai, išlikę po karštinės toje nelemtoje pamokoje, nebuvo itin ryškūs, tačiau patikimi. Dori Mendel įžūlumas buvo nepakenčiamas.
    Bausmei buvo pasiruošta, dabar beliko svarstyti, ar mokinė bent varginosi su rašiniu.

[Dori Mendel]

Dori pabeldė į nuodų ir vaistų profesorės kabineto duris. Lėtai jas pravėrusi atsargiai atitipeno iki stalo. Dabar pirmakursė nesijautė tokia kieta kaip pamokoje, kai ištaškė nepavykusio eliksyro buteliuką tiesiai mokytojai prieš nosį.
- Labas vakaras, profesore, - tyliai išmekeno klastuolė.
Juodaplaukė apsidairė po kabinetą. Jame buvo pilna kažkokių žiedlapių stiklainiuose, o jų spalva buvo tiesiog šlykšti: rožinė. Vienuolikmetė ėmė svarstyti, kokia bausmė jos laukia. Ar ji bus susijusi su šitais žiedlapiais?
- Štai rašinys, profesore, - pridūrė mergaitė ir padėjo jį ant stalo.
Mendel nenorėjo pridaryti savo koledžui bėdos. Ji troško, kad jos indėlis į koledžo taškus būtų tik teigiamas, todėl visą popietę kurpė rašinį. Deja, ji nebūtų klastuolė, jeigu rašinyje nebūtų netiesiogiai pakritikavusi profesorės. Tiesiog nesusilaikė. Ir iš tiesų, kokio velnio mus mokyti tokių šlykštynių, pagalvojo Dori ir kažkodėl sukikeno.
Dabar, laukdama ką pasakys profesorė, pirmakursė rijo akimis pergamente išrašytus žodžius:

Eliksyras Fleus Rapsidus
Fleus Rapsidus yra vienas pavojingesnių nuodų, nes net ir vienas jo lašelis traukia ir degina odą. Tai yra labai skausminga, be to, žmogui kankinti užtenka vos vieno lašelio šio nuodo. Jeigu Fleus Rapsidus pateko ant odos, tai kūnas ima iš jos nertis. Taigi, šis eliksyras yra mirtinas.
Fleus Rapsidus yra kilęs iš Azijos šalių. Azijietė Takeša Raspid užtiko savo vyrą ją apgaudinėjant su jos geriausia drauge ir nutarė jiems atkeršyti. Moteris ėmė kurti baisiausią nuodą dienomis važinėdama pas garsiausius eliksyrų virėjus, o naktimis ieškodama baisiausių gyvūnų, kurie galėtų būti naudingi jos kuriamam nuodui.
Galiausiai per kelerius metus raganai pavyko sukurti šį žudantį nuodą ir ji juo apliejo savo išdavikus.
Nuo to laiko eliksyras gavo Fleus Raspidus pavadinimą ir yra plačiai naudojamas piktais kėslais. Sunku suprasti, kam tokio eliksyro mokyti mokinius: ar tokiu būdu jie nėra skatinami nusikaltimams? Laimei, kad šį eliksyrą pasigaminti yra labai labai sudėtinga, be to, jis turi tris dienas stovėti minusinėje temperatūroje, kad pradėtų veikti. Tiesa, pasigaminti šį elsikyrą reikalingi bet vidutiniai protiniai gebėjimai tam, kad neužmuštum savo draugų.

[Monica Lilly Moonlight]

    Monicą apstulbino pačios pirmos sekundės su klastuole. Ji tikėjosi niūraus pasipūtimo, vaikiškos išdaigos ar tiesiog maištingo tono, tačiau Dori elgėsi... maloniai? Lyg gailėtųsi anos dienos išpuolio?
    Profesorė nuvijo šias išvadas tolyn. Pasitikėti mokiniais, kurie vienaip ar kitaip užsidirbo areštą, buvo ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Užliūliuos savo mandagybėmis, o tada pasivers į mažą gyvūnėlį ir šoks ant veido. Absurdiškiausia buvo tai, kad būtent toks scenarijus nutiko ne vieną, bet du kartus.
 - Hm, na, ačiū, panele Mendel, - įtariai atsiliepė Monica ir paėmė pergamentą. Nesusilaikiusi prisikišo prie nosies ir pauostė - ar tik neužbarstyta karpos miltelių? Gal Moonlight ir atrodė kaip nevisprotė, tačiau ją gąsdino vien faktas, kad nubaustas mokinys atliko papildomą užduotį.
    Ji įsižiūrėjo į žodžius. Tekstas buvo neblogas, netgi puikus. Mokytoja darbu žavėjosi netgi paskaičiusi paskutinę pastraipą, tą kandesnę darbo porciją.
 - Iš tikro geras kūrinys, - kuo sausiau išreiškė pastebėjimą Monica. Dori negali imti ir manyti, kad po nesąmoningų išdaigų teužtenka rašinėlio kaltei išpirkti. - Turbūt žinai, kad už jį taškų neskirsiu? - lyg tarp kitko paklausė, tikrindama merginukės reakciją. Išsitrauks lazdelę ir iškvies į dvikovą ar ramiai stovės? Su įžeistu klastuolių orumu gali būti visko. - Dar vienas darbelis, už kurį taškais padėkos negausi. Aplinkui mus matai pipirinių tulpių žiedlapių atsargas. Visai gali būti, kad pildydama anketą buvau peršalusi ir įrašiau nenormaliai didelį skaičių... Arba suklydo užsakovas. Vienaip ar kitaip, reikia jiems surasti vietą. Viena dėžė - mano eliksyrų atsargoms, jūsų pamokoms. Į ją dėk stiklainius su sveikiausiai atrodančiais, didžiausiais žiedlapiais. Kita keliaus į mano namus, į Europą, krauk ne tokius "tobulus" siuntinius. Trečioji dėžė vyks pas gerą mano draugą, vaistininką Londonderyje. Kadangi gaus nemokamų atsargų, labai neliūdės dėl apvytusių porcijų. Viskas. Ak, palauk! Neišmesk ir neatsuk nė vieno stiklainio, - greitai pridūrė, būgštaudama dėl pasekmių. Jų vardinti mergaitei neketino, dar nuspręs atsikeršyti už vergovę.

[Dori Mendel]

Profesorė prieš skaitydama rašinį jį pirmiausia pauostė. Keistuolė, šyptelėjo mergaitė. Kai profesorė paklausė, ar Dori supranta, kad už šias užduotis negaus taškų, pirmakursė norėjo pradėti keiksnotis, jog suvokia, kad tai yra areštas. Bet nenorėjo nervuoti Moonlight, todėl tik gūžtelėjo pečiais.
Monica vienuolikmetei pasirodė labai įtari. Ar tik ji nesitiki, kad aš kažką iškrėsiu? Mendel prisimerkė ir toks profesorės įtarumas paskatino pradėti kurti mintyse išdaigų planus. Dori girdėjo, kad kai kurie mokiniai randa būdų, kaip pasijuokti iš profesorių, tačiau pirmakursei tai niekada nebūtų šovę į galvą. Ji ir taip išsigando, kai prieš šios profesorės akis sudaužė savo nepavykusio eliksyro buteliuką. Tačiau tada profesorė neatrodė nustebusi. O Dori yra klastuolė. Tai reiškia, kad kiti iš šio koledžo mokinių gali tikėtis bet ko. Kaži, kas galėtų atsitikti, jeigu Dori iškrėstų Moonlight kokį nors pokštą? Vis dėlto artėja mokslo metų pabaiga, galbūt iki rugsėjo profesorė išdaigą pamirštų.
Dori instinktyviai užčiuopė smarvinę bombelę, kuri tūnojo jos apsiausto kišenėje. Ji dar nebuvo apsisprendusi, kaip pasielgs.
Klastuolė nužvelgė stiklainius, kurių, atrodo, buvo visas milijonas, ir atsiduso. Be entuziazmo ji ėmė rūšiuoti žiedlapius. Mergaitė užtruko ilgai. Praėjo jau tikrai ne viena valanda. Ji pradėjo pavargti, akys tapo sunkios, be to, ėmė skaudėti rankas. Einant darbui į pabaigą Dori nejučiom aiktelėjo. Kokia aš kvaila! Profesorė nesakė, kokiu būdu man rūšiuoti stiklainius. Kodel aš vargstu su rankomis, jei galėjau pasinaudoti kerais? Pirmakursę apėmė toks apmaudas, jog norėjosi skradžiai žemę prasmegti. O dar ta šlykšti rožinė spalva... Dabar jau Mendel abejonių neturėjo. Ji privalo kažką iškrėsti.
Imdama paskutinį stiklainiuką tamsiaplaukė iš kišenės greitai išsitraukė smarvinę bombelę, stiklainiuką atsuko, įmetė bombelę į jį ir greitai užsuko. Iš stiklainiuko spėjo pasklisti nedaug rausvos miglos. Ta migla mergaitei ėmė kutenti gerklę ir graužti akis, bet jos buvo per mažai, jog tai stipriai pakenktų. Tikiuosi, profesorė nepastebės, pagalvojo miglai ėmus sklaidytis. Smarvinė bombelė turėtų sprogti maždaug po penkių minučių, todėl reikia nešti iš čia kudašių. Mokinė tikėjosi, kad sprogus stiklainiukui profesorė nesupras, jog tai klastuolės darbas. Dori jau norėjo žiotis ir pasakyti profesorei, kad darbai baigti, bet tą akimirką kažkas įvyko.
Garsas buvo siaubingas. Kažkas sprogo. Na, ne kažkas. Pirmakursė iškart suprato, kad stiklainis su smarvine bombele. Bombelė buvo įdėta į stiklainį, kurio dėžė turėjo keliauti į profesorės namus. Visi šioje dėžėje esantys stiklainiai taip pat sprogo. Visą kabinetą apėmė rožinė migla, kad nieko aplink nebuvo įmanoma matyti. Mergaitę apėmė baisus kosulys ir čiaudėjimas, iš akių iškart pasipylė ašaros, nes jas siaubingai graužė. Graužė ir veidą, kūną. Prie viso to dar ėmė jaustis ir klaiki smarvė bei matėsi rusvi dūmai. Dori suklupo ant žemės ir kosėjo. Ji negalėjo nieko padaryti, migla ir siaubingi pojūčiai ją tiesiog supančiojo.

[Monica Lilly Moonlight]

    Sėdėdama už savojo stalo, Monica nepaliovė laužiusi galvos. Tyla bei paklusnumas, o baisiausia - tvarkingas darbas profesorę įelektrino kaip niekas kitas. Ji krūptelėdvo nuo menkiausio Dori judesio, o akis įskaudo nuo spoksojimo į mergaitės pirštus - nagi, tik prisiliesk prie dangtelio... Monicą gąsdino mintis, kad jos smegeninė pakriks ir nė pati nepajus, kad stingdo mokinę dėl atsitiktinio nusičiaudėjimo.
    Pusprote tu, nusiramink. Taip, pastarosios savaitės Moonlight nebuvo baisiai lengvos. Krūvos namų darbų, ingredientų supirkimas, o kur dar nuo mokslų pervargę mokiniai... Tas peršalimas atkeliavo ne vietoj ir ne laiku. Šviesiaplaukė neprisiminė, kada paskutinį kartą normaliai išsimiegojo: vien šiąnakt prabudo penkis sykius, kai paranojiškos smegenys kartojo sapną košmarą apie į postapokaliptinį filmą pavirtusį areštą.
    Nieko keisto, kad jos akys pradėjo merktis, galva apsunko. Supratusi, kad miegant padidėtų rizika būti užpultai pirmakursės (Monica, Monica, tau tikrai reikia atostogų...), ji nusprendė savęs nekankinti perdėtu spoksojimu - jau geriau atsipalaiduoti ir apmąstyti planus vasarai.
    Ramybė namuose, Prancūzijoje, ar rimtas kruizas aplink pasaulį? O gal išvis ekskursija po kalnus pėsčiomis? Pasirinkimų daug, bet reikia nepamiršti prieraišiosios Kipli, o ji...
    Iš svajų Monicą pažadino didingas dunkstelėjimas. Monica taip šoko iš kėdės, kad ta nuvirto, sukeldama dar didesnį triukšmą. Prieš akis iškilusi rausva siena ir kosėjimas už jos galėjo reikšti tik vieną. Ta puskvaišė Dori, - dar spėjo pamanyti Monica, o tuomet migla pasiglemžė ir ją.
    Gerklė, atrodo, užsidegė. Kaip ir akys, ausys bei apskritai kiekvienas odos lopinėlis. Kosėdama ir keikdama tą dieną, kai nusprendė, kad tapti profesore būtų gera mintis, Monica apgraibomis ieškojo Mendel. Velnias. Velnias. Velnias. Kai skruostis sukuteno ašaros, mergina suprato, kad bus problemų. Gal malda padės?
    Ranką prisilietė prie šiukštaus apsiausto audinio. O, ačiū Dievui. Monica stvėrė Dori ir nesusimąstydama, už kurios vietos pagavo mokinę, įsitempė į sandėliuką. Užtrenkusi duris, puolė trinti delnais veidą ir šaukti:
 - Nejudėk! Girdi? Nė vieno judesio. Čia esantys ingredientai brangesni už mūsų abiejų nuosavybes kartu sudėjus. Tuj surasiu priešnuodį, tu tik nejudėk.

[Dori Mendel]

Dori kosėjo ir žiaukčiojo, kai kažkieno ranka sugriebė jos apsiaustą ties pečių linija ir ėmė kažkur tempti. Vienuolikmetė dar buvo pasimetusi, todėl bandė muistytis, bet galiausiai atsidūrė su profesore kabineto sandėliuke. Ši jai įsakė nejudėti, bet nekalbėti tai neliepė, ar ne? Kaži, ar Moonlight supras, kad Dori ketino iškrėsti jai pokštą? Mendel norėjo trinti graužiantį veidą, bet, kaip profesorė ir sakė, nejudėjo.
- Labai atsiprašau, profesore, - tyliai pasakė Dori. - Stiklainis iškrito. Tikriausiai buvo pernelyg neatsakinga tokį darbą patikėti pirmakursiui.
Ką tu kalbi?! Kvaiša, ji tave dar labiau nubaus, juk negali taip šnekėti su profesore! Dori nežinojo, kas jai darosi. Tie žodžiai tartum patys išsprūdo iš burnos. Ak, tas klastuoliškumas. O jai dar minčių kilo, ar tikrai į tą koledžą papuolė. Nejučiom pirmakursė pradėjo krizenti, o galiausiai - garsiai juoktis.
- Čia nuo to graužimo, - šiaip ne taip nuniurnėjo tramdydama šypseną.

[Monica Lilly Moonlight]

    Benardydama tarp lentynų, ji viena ausimi klausėsi Dori pasiteisinimų. Aha, kurgi ne, - mintyse niurnėjo ji, bet neturėjo energijos su mergaite ginčytis. Šiuo metu labiausiai rūpėjo sustabdyti nenurimstantį graužimą ir deginimą, o kad tą padarytų, reikėjo iš kažkurios kambario vietos išknisti sidabraragio elnio inkstų sultis. Ak, ir nepamirškime fakto, kad kas antras ingredientas, kiekviena lentyna buvo verti tūkstančio galeonų, todėl reikėjo žiūrėtis, kad kažkas nenusiverstų. Ar kad ta klastuolė kažko nepagriebtų...
 - Sudaužius stiklainį, efektas būtų nevisiškai toks, - subumbėjo Moonlight, pirštais graibydama paskutinę lentyną. Ten, jos nuomone, ir turėjo laukti molinis ąsotis su sultimis, tačiau kartu reikėjo atsargiai prastumdyti itin dužius Himalajų snieguolių žiedelius ir kapšelius su dvokiais sfinksų išmatų milteliais. - Jėzau, Mendel, jei kažką išmesiu, pinigai eis iš tavo kišenės, - griežė dantimis mokytoja. Pagaliau sugrabiusi sunkų ąsotį, jį pirštų galais nutipeno atgal pas merginą ir, kiek leido skaudamos akys, apžiūrėjo ją supančią aplinką - ar kažko netrūksta, ar niekas nenumesta ant žemės. Tada lėtai atkimšo indą rankose ir keikdama profesorių kodeksą pirma padėti mokiniams, ne sau, paliepė: - ištiesk delnus.
    Tuomet Monica lėtai papylė tirštos, želę primenančios masės Dori ant rankų. Ji buvo raudonai rausva ir žaižaruojanti, be to, baisiai brangi, ir Moonlight fiziškai jautė skausmą dėl tokio išnaudoto kiekio. Akimirką rimtai svarstė galimybę ant savęs sulčių nenaudoti, tačiau greitai suprato, kad ištinusi ir čiaudėjanti vargu ar ilgai išlaikytų profesorės vietą.
 - Kuo storesniu sluoksniu išsitepk veidą, ypač nosies sritį, - graudžiai perdavė nurodymus mergina ir tą patį padarė sau. Dėdama lipnų ąsotį ant grindų, liūdnai suprato, kad jis perpus lengvesnis nei prieš keletą minučių. - Po minutės dviejų turėtų aprimti. Aišku, jei nemeluoji dėl "išmetimo" ir jei žiedlapiai nebuvo sumaišyti su kita medžiaga.