0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #150 Prieš 5 metus »
 Šešti metai Hogvartse. Keista, tiesa? Liko nepilni dveji meteliai, o tiesą sakant, VSMT artėjo, tuo pačiu liepdami rinktis specialybę. Įtariu, man labiausiai tiktų gulėjimo ant sofutės menas. Arba dar geriau - keksiukų valgymo. Ir pavalgius, ir laiminga.
 Buvo keista pasilikti klasėje, kai kiti mokiniai skuba kuo greičiau kur nors pabėgti. Dar keisčiau, kad tai ne koks nors saldžios profesoriūkštės kabinetas, o Nuodų ir Vaistų meistro, Soreno von Sjuardo. O ypatingai - kažko neprisidirbus. Na, bent jau manė, kad neprisidirbo, nors ką galėjai žinoti, gal kas nors išdavė kokią nors vaikystėje iškrėstą išdaigą. Jei vaikystės išdaigos, tai jų čia būtų milijonas su trupučiu, nes pripažinti teko ir pačiai prefektei - prieš ji buvo visai kitokia, nei po. Taip ir buvo galima skirstyti jos gyvenimą - į dvi dalis, iš kurių viena ką tik prasidėjo ir buvo švarus, gražus lapas.
 Jei grįžtant prie Nuodų ir Vaistų - kelionė buvo it išgėrus sėkmės eliksyro, nors iš pradžių keliauti nenorėjo. Sugirdžiusi pykinimo eliksyro, motina buvo vaikus, kadangi tik tėvas žiobaras, išsivedusi į eliksyrų muziejų Austrijoje. Deja, raganaitė to dar nematė, nes tik po kelių dienų įvyko didysis Stebuklas. Greičiausiai profesorius nori su manimi pasikalbėti apie tai. Tačiau Diana net tokiu atveju neprieštaravo, nes kol kas dar nesulaukė milijono užknisančių klausimų ,,kas nutiko?".
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #151 Prieš 5 metus »
   Mokiniai greitai išsiskirstė iš pamokos, daugelis susitvarkė savo darbo vietas. Požemiai liko tušti ir niūrūs kaip visada, nors taip pat juose dar liko keli panacėjomis aptaškyti rašomieji stalai, kelios neišplautos kolbos bei kažkokia dėželė, išversta tarpduryje į Soreno sandėliuką. Pasibaigus visam balaganui profesorius von Sjuardas liko stovėti prie savo rašomojo stalo, ten, kur paprastai stovėdavo vykstant nuodų ir vaistų pamokoms. Pastebėjo klasėje likusią ir dar stovinčią Grifų Gūžtos prefektę, šyptelėjo jai ir uždarė kabineto duris.
   - Ačiū, kad pasilikai, - patylėjęs tarė jai. Ranka mostelėjo prie savo akių, mat klausti ,,argi tu nebuvai akla?" būtų labai jau nekultūringa. Mostelėjimas turėjo informuoti, apie ką profesorius domisi: - Turbūt jau atsibosiu su tokiu klausimu ir kišiu nosį ne ten, kur galima, bet kas nutiko? Ar tai - kokia nors nauja žiobariška technologija? Iškart atsiprašau už savo smalsumą, - atsiprašomai šyptelėjo jis.
   Kalbant atvirai, netgi norėjosi paklausti, ar žmonės apskritai gali išgyti nuo apakimo, tačiau toks tiesioginis klausimas būtų parodęs visišką Soreno  kvailumą. Jis jau buvo pasimokęs ir šį tą žinojo apie žmones. O žmonės juk irgi šį tą žinojo apie vampyrus. Ir tikrai numanė, jog jų aplinkoje kitų rasių būtybių gal ir nekuždėte kužda, bet jau tikrai egzistuoja.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #152 Prieš 5 metus »
 Jasmine atidžiai stebėjo profesorių. Rodės, kad kiekvienas, iš pirmo žvilgsnio turbūt visiškaai nereikšmingas veiksmas vis ką nors reiškė. Kaip pavyzdį buvo galima paimti ir tą rankos mostą, kuris, Dianos manymu buvo skirtas kokiam nelabai skaniam kvapus, nuo išvirtos panacėjos nubaidyti, bet po kelių sekundžių suvokė, jog jis reiškia akis.
 -Nereikia atsiprašinėti, jūs buvote mano koledžo vadovas, kai buvau tragiškos būsenos, man padėjote, tad turite teisę tai žinoti,- šyptelėjo.- Ne, tai ne žiobariškas išradimas, tačiau gal ir kiek susiję. Šią vasarą su tėvais bei seserimis - Roana bei Gaja,- kiek sudvejojo, nes ir pačiai buvo keista, jog nemini Cau vardo.- Taip pat dar dviem švilpiukais, keliavom po Europą. Pradžioj aišku buvo įdomu, bet vėliau, nieko nematant darėsi nuobodu. Taip pat buvome ir Austijoje. Ten viskas ir įvyko. Aplankėme magui, gyvenusiam tarp žiobarų ir buvusiam dvasininkui pastatytą paminklą. Na, bent taip sakė mama, grįžus kiek vėliau. Nepaslaptis, kad tėvas - žiobaras,- šyptelėjo puse lūpų.- Na, o ten tas stebuklas ir įvyko. Tik tiek. Žinau, keista istorija, pirmas pamatytas dalykas buvo Kurto Fowlerio kojos,- rudaplaukė nebetvardė keistos šypsenėlės.- Kaip apakau, taip ir praregėjau - staiga.
 Papasakojus Amneta peržvelgė mintyse visas detales - ar neprišnekėjo ko nereikia, ar ko nors svarbaus nepamiršo, Bet rodės - ne. Šeštakursė po savo litanijos įkvėpė keisto požemių oro. Jei ne tas keistas patyrimas ir faktai, pati grifė būtų nepatikėjusi tuo.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #153 Prieš 5 metus »
   Atidus Jasmine žvilgsnis Soreną privertė pasijusti mažumėlę nepatogiai ir nežymiai šyptelėti. Kiek pagalvojus turbūt nėra itin sunku suprasti, kodėl vampyrą štai toksai žvilgsnis priverčia susinepatoginti... Žmonės žiūri tiesiai ir atidžiai, kai žino daugiau, negu reikia žinoti. Na, ir tai supranta. Von Sjuardas ne itin stengėsi paslėpti savo rasę, bet visgi pagalvojęs apie tai, jeigu kažkas sužinotų, kas jis toks, pajusdavo neramų kirbesį krūtinėje. Galbūt šįsyk tasai kirbėjimas buvo visai be reikalo.
   - Tiek ir tepadėjau, - švelniai paprieštaravo profesorius. Merginai pasakojant jis pagarbiai pratylėjo, su panašiu atidumu kaip ir jos, stebėdamas Jasmine akis. Kalbant atvirai, pasakojimas nebuvo iš tų logiškiausių ir įtikinamiausių, tačiau eliksyrininkas visgi buvo linkęs grifiuke tikėti. Akys nemelavo, o Sorenas manėsi melą pažįstąs. Kur jau... Tiek šimtų metų tarp žmonių...
   - Tai... Buvote prie Kurto Fowlerio ir... Įvyko stebuklas? - pasitikslino profesorius. Kartais žmonės, kalbėdami apie tai, kas jiems savaime suprantama, praleisdavo svarbių smulkmenų, todėl tikslintis buvo ne blogas įprotis.
   - Ir kaip tu dabar? Akių neskauda, jokių problemų nėra? - paklausė von Sjuardas galbūt mažumėlę susirūpinęs. Maža kas galėjo nutikti. Stebuklai šioje planetoje bei šiame pasaulyje nėra pats dažniausias įvykis.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #154 Prieš 5 metus »
 Amneta mąstė. Požemis ją visuomet versdavo mąstyti daug daugiau, nei kiti kabinetai. Sesės įdiegtas dalykas. Tik abi rinkosi vos ne skirtingas eliksyrų rūšis - Cau mėgo vaistus, kartais dar kokius nors sukeliančius haliucinacijas ar šiaip naudingus, o Jasmine mėgo sprogstamuosius ir dar kokius nors, kurie greičiausiai būtų skirti naikinti. Deja, nuodų virti nemėgino, tačiau galvojo, kad kokios nors haliuciancijos irgi būtų geras dalykas.
 -Taip. Ir pati netikiu, bet buvo būtent taip. Buvo sakoma, kad nuo jo cilindro nulašėjęs vanduo turi stebuklingų galių, tačiau manau, kad jis buvo išlaižytas dar prieš atvykstant į Austriją. Kažkokia poniutė mano mamai skundėsi, kad negali užlipti statula ir pažiūrėti ar ten yra vandens.
 Kiek pagalvojo prieš atsakydama, nes Claudie tiesą sakant darė didžiausią įtaką iš visos šeimos, nors ir nevažiavo kartu. Jasmine šyptelėjo, prisiminus, ką ji ne sykį pasakė.
 -Kartais vaizdas trumpam išsilieja, tačiau gyventi su tuo galima. Na ir smulkiausios raidės nėra draugės, tačiau kaip minėjau, gyvent netrugdo. Bet kiek čia spalvų...- paskutinį sakinį sušnibždėjo žvelgdama į pilkšvą požemių sieną, kas turbūt atrodė keistai.- Claudie juokauja, kad matau tik dėl jos kepamų keksiukų su morkų sultimis dėka. Tačiau mano manymu tai yra tiesiog bandymas man sumaitinti nelabai patinkančius keksiukus,- šyptelėjo.- Beje, prašė, tai yra liepė paklausti kokius keksiukus labiausiai mėgstate. Nori atsiųsti nemenką dėžę.
 Mintyse pagyrė save už tai, jog prisiminė tokį dalyką kaip Clau keksiukai. Pakankamai svarbų dalyką. Labai svarbų dalyką ir tikėjosi, kad profesoriui patinka tokie saldumynai, nes neigiamas atsakymas nuliūdintų vyriausiąją seserį, mėgstančią gaminti, tačiau šiuo metu sulysusią. Kaip ji gali dirbdama prie saldumynų sukūsti?
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #155 Prieš 5 metus »
   Sorenas nejučia nusišypsojo dėl gan paaugliško, jaunatviško ar maištingo - bene tas pats, kaip beįvardytumei - tono, kalbant apie kultinę Fowlerio skulptūrą. Nė juoda barzda, šiaip jau nuolatinė nusikalstamų šyptelėjimų ne vietoje bendrininkė ir slapstytoja, čia nebepadėjo. Senesni žmonės į tokį toną dažnai žvelgdavo itin nepalankiai ar net itin priešiškai, senesnės močiutės tuos, kurie kalbėdami su jomis neišlipdavo iš savo nuolatinio žargono baseinėlio, palaikydavo būsimais kalėjimų gyventojais arba bent jau juodosios rinkos asais. Ar žolytės vergais. Sorenui kintančios kartos nebebuvo naujiena, galbūt todėl jis taip retai stebėdavosi bei neigiamai vertindavo jaunimą. Žmonių jaunimo nevertino niekaip - būta čia ko. Aišku, žmonės darė daug blogų dalykų, bet... Ne visi juk dėl to kalti.
   - Na, mat, žmonės mėgsta išsigalvoti, - tebešypsodamas tarstelėjo von Sjuardas. Tęsdamas savo šneką galva linktelėjo į mergaitės pusę. - Bet gal kartais gandai nebūna melagingi. Kaip išėjo ir tavo atveju...
   Sorenas pasiklausė, ką Jasmine kalbėjo apie savo akis toliau. Rodos, tokie išsiliejimai yra kone visiems pažįstamas dalykas, ypač atsistojus po ilgo tupėjimo ar panašiai. Galbūt visai nereikia nieko įtarinėti, ką, rodos, profesorius pamėgo daryti pastaruoju metu.
   - Gerai, Jasmine, - lyg atsidusdamas tarė jis. - Bet jeigu kada tau netikėtai pablogės - nebūtinai su akimis, nors tai gali būti susiję... Nedelsdama atlėk, kad ir naktį. Nebūtinai čia Fowler'io stebuklas, būna ir kitaip. Tai dėl visa ko... Gal tokiu atveju kažką padaryti bus mano galioje, - vyptelėjo jis. Atsiminė tą rizikingą kartą turbūt... Šešioliktam ar septynioliktam amžiuje, kai išgydė vilkolakio dukterį. Visgi ne visai žmogus ji buvo, nors akių problemos buvo tos pačios. Galbūt būtų pavykę ir šiai merginai padėti, jeigu Sorenas būtų prisiminęs ar išdrįsęs sutaisyti tą patį eliksyrą. O gal ir ne. Dabar tas tarsi jau nesvarbu.
   - Tai Claudie gal jau kokį versliuką suka su maistu? - pasiteiravo von Sjuardas pusiau juokais. - Kiek girdėjau, ir Ministerijoje dirbo... Smagu, kad nepamiršta seno profesoriaus, perduok kada jai linkėjimus iš manęs, - šyptelėjo profesorius.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #156 Prieš 5 metus »
 Jasmine tylėjo. Klausėsi kiekvieno profesoriaus žodžio, tačiau prieš akis išdygo Clau, liūdinčios dėl savo pačios sprendimo vaizdas. Tačiau ir pati pritarė, kad taip padaryti reikėjo, nes matė kaip dėl to kenčia mama. O ta buvo stipri ragana, tačiau gyvenimas su neburtininku lengvumo nepridėjo ir magijos atžvilgiu turėjo išlaikyti dukras. Clau jau buvo baigusi mokyklą, tad kiek išgalėdama padėdavo trijų seserų mokslui - pačios Jasminos Dianos, įseserės Roanos bei jauniausiosios Gajos Kasandros. O magijos priemonės kainavo tikrai ne knutus.
 -Būtinai. Nežinočiau į ką kitą tokiu atveju kreiptis,- tarė ir suvokė, kad pokalbis, o tuo pačiu ir apsilankymas kabinete palengva keliauja į pabaigą.- Turi keksiukų parduotuvėlę,- šyptelėjo.- Visuomet mėgo ką nors iškepti, tačiau tik dabar tai įgyvendino, nes Ministerijoje jai dirbti nelabai patiko. Gal dėl to, kad nuobodu, gal ne tą departamentą pasirinko, bet dabar sėkmingai numaitina visus, tačiau neįsivaizduoju kaip, pati susilaiko,- trumpai nusijuokė, nes iš tiesų jai tai buvo nesuprantama.- Perduosiu, bet pirma ji jums norės perduoti keksiukų dėžę, tad sakykite kokius labiausiai mėgstate.
 Jei ne tas klausimas, perteiktas prašymo forma, greičiausiai nebūtų čia užsilikusi, tačiau kažkokiu neįmanomu būdu į požemį įsibrovus specialiai pelėdai (mat paprastas gaudavo prie pusryčių stalo) ir nutūpus prie jos, tikrai nustebo. Manė, jog plunksnuotoji skirta profesoriui, tačiau netrukus atpažino mamos pelėdžiukę.
 Turbūt nebūtų atplėšusi laiško, jei ne tas, prie pavardės prirašytas SVARBU. Būtų perskaičiusi kur nors kitur, tačiau jei tai svarbu, vadinasi, svarbu. Mamos raštas ant voko nekėlė nieko gero, tad mergina tuojau pat praplėšė laišką. Su kiekvienu žodžiu veidas it dangus niaukėsi. Žodžių buvo nedaug, tačiau paaiškino viską.
Jasmine,
 Man labai liūdna pranešti, tačiau šiandien ryte tavo tėvas buvo rastas negyvas, nušautas. Žiobarų policija aiškinasi detales, tačiau

 Raidės tuojau susiliejo, Amneta perskaitė tik laidojimo datą ir pamačius mamos pasirašymą bei parašėlį pratrūko it tas dangus. Pravirko ir nieko nebepadarysi. Juk ne kiekvieną dieną sužinai šitai.
 Ašaros ritosi skruostais, o šešiolikmetės rankose buvo suspaustas laiškas, pranešantis kvailių žiobarų darbą. Sūrus vanduo kaptelėjo ant pergamento ir toje vietoje rašalas išsiliejo, tačiau iš šeštakursės pusės nesigirdėjo nė garselio. Keista, bet nei vieno sukūkčiojimo, turbūt visa energija buvo sutelkta į greitai riedančias ašaras.
 Išnyko viskas - Nuodų ir Vaistų kabinetas, profesorius, laiškas susiliejo, o prieš akis kilo įvairūs vaizdai, primenantys tai, kas nutiko praeityje. Ko nebepakartosi.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #157 Prieš 5 metus »
   - Yra ir kitų profesorių... - šypsodamasis nutęsė mokytojas von Sjuardas. Visgi buvo malonu pamanyti, kad ir nebebūdamas vadovu vis dar buvo gerbiamas Grifų Gūžtos bei turėjo galbūt nemažai grifiukų pasitikėjimą. Bent jau vienos prefektės. Staiga kai ką prisiminęs Sorenas nusprendė garsiai paklausti ir pasidomėti: - Beje, o Hogvartsas jau turi naują seselę?
   ,,O kaipgi neturės?", - pasišaipė pats iš savęs. ,,Juk mokytis Hogvartse, jeigu jame nebūtų seselės, prilygtų savižudybei...". Liūdna tai buvo tiesa, nors dar liūdniau buvo tai, kad paskutinė profesoriui žinoma ten dirbusi moteris buvo nužudyta. O liūdniausia - ji buvo jo žmona.
   - Šit kaip. Gerai, kai pasirenki širdžiai mielą veiklą, - pasakė eliksyrininkas, katilus maišantis pagal pašaukimą. Kas būtų pagalvojęs, kad jam tai patiks, kai jis buvo dar vaikas? O pasakęs tą frazę jis pajuto tą bjaurų ir keistą de žavu jausmą. Netrukus jis išnyko, kai mokytojas atsiminė, kam pamokslaudamas prieš bemaž metus ar jau net dvejus buvo tai pasakęs.
   - Šaunuolė ji. O, dėžę man? - maloniai nustebo vampyras, bet visgi pasistengė išsisukti: - Aš geriau kada nors aplankysiu ją pačią. Puikiai virė eliksyrus, todėl manau, kad puikiai ir gamina. O ir šiaip būtų įdomu susitikti.
   Netrukus pokalbį pertraukė be garso, kaip pelėdoms įprasta, atskridusi pašto pelėdėlė. Sorenas nustebo ir viltingai tiestelėjo ranką prie jos, bet tuomet pamatė Jasmine vardą ant voko. Suprato, kad paukštis tik atskubėjo tiesiai pas mergaitę. Tai turėjo būti itin skubu. Von Sjuardas minutėlei nukreipė akis nuo grifiukės - norėjo į stalčių padėti mėgintuvėlį, buvusį stovelyje ant stalo, o tuomet staiga užuodė druskos ir vandens kvapą. Šiek tiek panašus į jūros, tik... Ne toks ramus, sakyčiau.
   - Kas nutiko? - bemaž išsigandęs, pastatęs ausis paklausė juodabarzdis. Nedrįso paimti laiško iš Jasmine rankų, nors abejojo, kad ši per ašaras valios kažką pasakyti. Tokia situacija jo kabinete buvo greičiausiai pirmą kartą per visą tą laiką, kol jis čia dirbo... Kiek jame lankėsi profesorių, kiek lankėsi mokinių - ir mokytis, ir atlikti areštus, čia net šeimos nariai užeidavo, kartais susipykdavo, kartais kaip... Bet taip, kad pas profesorių atėjęs moksleivis verktų... Ne, Sorenui to dar nebuvo tekę patirti. Galbūt todėl jis dabar nežinojo nei ką daryti, nei ko imtis.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #158 Prieš 5 metus »
 Maži lašeliai ritosi Dianos skruostais. Vien perskaitymas iš pradžių nedavė to, kad nutiko dabar. Ne iškart grifė suprato kas iš tiesų nutiko. O kai suprato, prisiminimai ūžė. Kas galėjo pagalvoti, kad vyras, suteikęs jai antrąjį vardą bus šitaip suknistai ir negarbingai nužudytas? Net negalėjęs stoti į kovą. Negarbingai, be pasirinkimo. Kiek žinojo apie ginklus, kulkos šauna it kerai, tačiau nuo kerų dar gali apsiginti, o nuo kulkos - ne.
 Turbūt būtų čia buvus su savo mintimis, tačiau profesoriaus balsas, o jei tiksliau - du žodžiai, privertė atkreipti dėmesį.
 -Ne,-užstrigo sukūkčiodama.- Neveltui klastuoliai nekenčia žiobarų,- sukūkčiojo ir smiliumi nusibraukė ašaras nuo dešiniojo skruosto. Viena užšiško ant pergamento, kiek išliedama kreipinį. Kol dar visiškai nesugadino lapo, padavė jį profesoriui.- Jis buvo... Buvo teisėjas. Žiobaras,- dar kelios išdavikės ašaros sugebėjo nubėgti skruostu.- Ir kažkam turbūt nepatiko jo sprendimas,- sunkiai nurijusi seiles rudaplaukė stipriai užmerkė akis, tačiau toje paslaptingoje tamsoje tik dar labiau šėlo prisiminimai, tad netrukus atsimerkė.- Tačiau jis negalėdavo nieko pakeisti, nes viskas buvo griežtai surašyta pagal įstatymą.
 Tie keli kūkčiojimo ir pasikeitusio balso kupini sakiniai išsunkė daugiau jėgų, negu ištarti paprastai.
-Jasmine, palauk!- girdėjosi tėčio balsas. Dar prieš apakimą viskas vyko.
 -Kas tu per žmogus? Pastoviai tavęs nematom namie!- priekaištaujanti dukra pati buvo tikrai ne pati geriausia, tačiau priekaištauti mėgo. O tėvas, apsirengęs kostiumu buvo pavargęs.
 -Jūsų nebūna daugiau nei pusę metų...- pakankamai tyliai pratarė tėvas, tačiau Jasmine buvo pikta it velnias.
 -Todėl ir turėtum praleist daugiau laiko su mumis! Tad padaryk paslaugą ir pradink, gerai?!- išrėkė, tačiau pati iš tiesų to netroško. Netrukus įžengė į savo kambarį ir į jį įėjus, užtrenkė duris. Stipriai. Net susiūbavo šviestuvas, o nuo sienos nukrito nedidelis tinko gabaliukas.

 Kadaise dukros žodžiai, sukėlę tėvui ašaras dabar neprilygo skausmui, jaučiant praradimą. Žodžiai, pasakyti pakankamai seniai, aidėjo galvoje ir skambėjo kaip priekaištas. Didelis priekaištas. Labai didelis.
 -Jis... Jis buvo...- nespėjusi pabaigti sakinio mėlynakė sukūkčiojo ir stipriau apsipylė ašaromis. Ji buvo prasikaltusi tėvui, bet jis ją vis vien mylėjo.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

kablelis

Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #159 Prieš 5 metus »
Stevie gerokai jaudinosi. Ji suprato, kad laužyti taisykles nėra taip lengva - vis dėlto nugara įnirtingai bėgiojo šiurpuliukas. Mergaitės paliko ugnį degančią - juk greit grįš, kam vargintis? Stevie kiek pirmesnė žingsniavo link Nuodų ir Vaistų kabineto. Kelyje mergaitės nesišnekėjo, tik kartais susižvelgdavo ir šyptelėdavo. Ko gero, abi jautėsi nejaukiai.
- Ši baimė juk yra verta rezultato, ar ne? - paklausė Stevie, kai jos buvo prie kabineto durų. Grifiukė vylėsi, kad profesoriaus von Sjuardo viduje nėra - tai jau būtų gera pradžia. Stevie pabeldė į duris - jokio atsako. Žinoma, durys užrakintos.
- Alohomora! - sušuko antrakursė. Durys prasivėrė. Ko gero, profesorius von Sjuardas nebūtų patikėjęs, kad kas nors laušis į jo kabinetą, tad net neužsitikrino saugumo.
Stevie, visa drebėdama, dar kartą žvilgtelėjo į Nihal ir įsidrąsinusi plačiau atidarė duris ir žengė į vidų.

*

Nihal Eris

Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #160 Prieš 5 metus »
Nihal tai buvo pirmas kartas, kai ji nepaklūsta taisyklėmis, ir tai šiek tiek gąsdino, nes jei merginas pagaus profesorius tai jau gero nelauko. Žingsniuojant link von Sjuardo nuodų ir vaistų kabineto merginą kelis kart perbraukė šaltukas, šiurpuliukai perėjo per visą kūną, tačiau jai nusiraminti padėdavo tai, kad tai ji daro ne viena, o su ja yra ir kita grifė - Stevie. Juk dviese daug smagiau, negu vienam..
- Manau taip, bet jei mus pa.. - nebaigusi sakinio grifė nutylo nenorėdama kažko priburbėti. Juk rizikuoti smagu, nors ir kūnas išpiltas šalto prakaito, bet širdis džiaugte džiaugiasi, kad tai vyksta dabar.
Stevie atrakino duris, dar kartą žvilgtelėjo į trečiakursę ir įsmuko į vidų, Nihal nieko nelaukusi nuskubėjo išpaskos.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #161 Prieš 5 metus »
   Kažin, ar Grifų Gūžtos prefektė būtų taip šiaip sau paėmusi ir susigraudinusi - ir ne šiaip susigraudinusi, bet jau visai į ašaras įpuolusi. Tad tokia situacija vis labiau trikdė profesorių von Sjuardą. Nedrąsiai paėmė mergaitės ištiestą laiškelį, perskaitė jį...
   - Užjaučiu, Jasmine, - sumurmėjo mokytojas. Paguosti, kad gal dar ne viskas? Bet aišku, kad viskas... Pažerti gyvenimo išminties, kad viskas įvyksta dėl priežasties? Apgailėtina.
   Po teisybe, vienintelis dabar atrodantis gana logiškas sprendimas Soreno jėgoms buvo daryti tai, ką jis mokėjo geriausiai - sumaišyti kokį nors viralą ar raminamą arbatą. Kaip kvaila, kad visais tokiais atvejais jis bemaž nieko kito ir nedarė. Nuo pat Londono gaisro, popietės pas carą, susitarimų su budeliu ir panašiai... Ot kvailas, kad ir kiek metų išgyvenęs, a?
   - Sėskis, jeigu nori, - neturėdamas kur dėtis pasiūlė mokytojas, mostelėdamas ranka į savo nemažą patogų krėslą. - Koks jis buvo? - paklausė, lyg ir ragindamas tęsti Jasmine pasakojimą. Susirūpinusiai nužvelgė ašarotą mergaitės veidą, užsikaitė ugnies ir užkaitė katilą su vandeniu. - Gali šiandien nebeiti į pamokas, pasirūpinsiu tuo...- dar nutęsė jis.  Tuomet išgirdo iš koridoriaus atsklindančius tylius, įtartinus balsus. Keisčiausia buvo išgirsti atrakinimo burtažodį, nukreiptą į galimai jo duris. Sorenas pamintijo, ar jam nepasigirdo beldimas į duris, kai jis bilstelėjo katilą į stalą. Veikiai pro duris įžengė dvi grifiukės. Ko gero, nepasigirdo.
   - Labas vakaras? - klausiamu tonu pasisveikino barzdotasis, nustebusiomis akimis žvelgdamas į mergaites.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #162 Prieš 5 metus »
Viskas skilo, dužo, byrėjo į šipulius ir kokio velnio ten nedarė, tačiau niekaip nepadėjo grifei apsiraminti. Viskas pasisuko keturiasdešimt penkių (taip, būtent ne šimto aštuonesdešimt, o keturiasdešimt penkių) laipsnių kampu, būtent tam, kad būtų galima suvokti kodėl gi ta žemė slydo iš po kojų.
 Jei būtų buvusi kiek kitokios būsenos, Diana tikrai būtų suvokusi kur atsisėdo ir kiek tai būtų reiškę jos seseriai, kuri Nuodų ir Vaistų profesorių mokytoją mokyklos metais laikė vos ne autoritetu, būtų šyptelėjusi. Tačiau dabar ašaros tiesiog graužė akis. Ir nežinomybė - kas bus toliau, nes visa seserų našta krito ant Clau ir motinos pečių. O gal vis dėl to Claudie paliko ramų darbą Ministerijoje ir dabar vos ne naktimis kepdavo keksiukus vien dėl to, kad įneštų kuo didesnę dalį į šeimos katilą? Juk vis dėl to turėjo išleisti Gaią į Hogvartsą. O tėvas išlaikydavo tai, ką galėjo apimti žiobariški pinigai.
 - Liko tik astronomija. Ashley - vadovė,- tarstelėjo ir trumpam užsimerkusi nurijo nematomą gumulą.- Penktadieniais, grįždamas iš darbo, jis parnešdavo saldainių. Man dažniausiai citrininių, o Claudie gaudavo apelsininių ledinukų, nes tokius labiausiai mėgdavo. Vieną kartą namo grįžo vėliau, o parduotuvė buvo jau užsidariusi. Clau iš savo stalčiaus išsitraukė vieną iš išsaugot savo, ko niekad nesugebėdavau padaryti aš, o kitą dieną ėjome valgyti ledų. Kai Claudie tėvams pasakė apie Roaną, jis per daug nesipriešino, net buvo už. Jis buvo geras,- tyliai sušnabždėjo ir vėl pabiro daugybė ašarų.- Kai...- norėjo tęsti, tačiau profesoriaus pasisveikinimas nutraukė kalbą ir ji, pakėlusi akis, pamatė dvi mokines, kiek prisiminė, abi grifės.
 -Labas Stevie,- pasisveikino su mokine, kurios vardą žinojo. Paskui pažiūrėjo į kitą, kuri, kaip rodės, buvo matyta per pirmakursių ceremoniją, tačiau neįsiminė jos vardo. Vis dėl to numanė, kad geriau būtų buvę, jei būtų tiesiog sėdėjusi ir neapsižliumbusi, tačiau nieko negalėjo padaryti, tad dar viena ašarų banga parodė, kad greičiausiai nebepavyks prieš savo koledžo mokines pabūti ramiai.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

kablelis

Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #163 Prieš 5 metus »
Stevie taip ir sustingo. Pasirodo, kabinete kažkas buvo. Tik dėl neaiškių priežasčių neatsakė į beldimą. O tas kažkas, žinoma, buvo profesorius von Sjuardas - tikrai ne tas žmogus, kuriam norisi pakliūti. Dabar sužinos tėvai, garantuotai galvojo Stevie, svarstydama, kokią istoriją sukurti. Tiesos juk nesakysi... Mergaitė greitai žvilgtelėjo į draugę, tačiau ši irgi neatrodė kupina idėjų, ką sakyti. Norėdama šiek tiek patempti laiką, grifiukė pratarė:
- Sveika, Jasmine.
Deja, tai užtruko pernelyg trumpai, kad Stevie spėtų ką nors sugalvoti. Tad ji tylėjo. Mergaitė ir pati suprato, kad ta tyla tik parodo, kad ji nesakys tiesos. Vis geriau negu po kiekvieno žodžio sakyti aaa svarstė Stevie. Galiausiai ji prabilo:
- Mes ne čia pataikėm. Aš praktikavausi alohomora burtažodį. Supainiojau duris, maniau, kad čia tuščia klasė. Atsiprašau.
Stevie ir pati negalvojo, kad tai skamba įtikinamai. Bent būčiau pirmakursė beviltiškai pagalvojo ji, bet tiesiog nieko kito nesugalvojo.

*

Nihal Eris

Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #164 Prieš 5 metus »
Nihal išvydusi profesorių von Sjuardą sustojo vietoje ir tuo pat metu merginai atrodė, kad viskas sustojo.. Nes iš baimės jai buvo sunku žodelį pratarti, jos kūnas atšalo, išpylė šaltis. atrodė, kad dabar ji ir mirs, tačiau toli gražu ne.. Dabar jei teks aiškintis, o čia blogiau ir už pačią mirtį..
- L-Labas vakaras, - virpančiu balseliu kažką ten suburbėjo mėlynplaukė.. O ką dabar sakyti, juk pasiteisinimo reikia..
- Taip taip, - belinksint galva kalbėjo violetinių akių savininkė.. - Ji praktikavosi, o aš bandžiau iš jos mokytis, tačiau matau truputį ne ten užsukom, - kiek su panika mergina žvilgčiojo į Stevie.. - Atsiprašau.. Stevie manau mums laikas eiti? - pažvelgusi į sėdinčią kitą grifę jai šyptelėjo.. ir vėl sustingo vietoje.. Greičiau dingt iš čia, nes kitaip dar nualpsiu, - mąstė grifė, tačiau stengėsi atrodyti kuo ramiausiai, tačiau stovint prieš šį profesorių kaži ar ramybė gali būti..