0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #135 Prieš 6 metus »
Juodaplaukė išplėtusi akis ilgai žiūrėjo į Profesoriaus didelį vorą. Tačiau išgirdusi atidaromas ir uždaromas duris, Elena nusuko savo raudonas akeles ir pažiūrėjo, kas dar atėjo. Kaip nekeista tai buvo Kaylie. Stangdamasi nežiūrėti į vorą, Grifiukė papurtė galvą, taip nusiramindama. Netrukus jos plaukai vėl buvo pilki. Išgirdusi Profesoriaus klausimą, Grifiukė sumurmėjo po nosimi kažką panašaus į ,,Galėjau ten ir neiti.” Tačiau pažiūrėjusi į Profesorių, Elena išgirdo trinktelėjusias duris. Nuo tokio garso Grifiukė išties išsigando, jog net pašoko iš savo vietos. Išgirdusi kitą Nuodų ir Vaistų Profesoriaus klausimą, raudonakė susimąstė.
 -Manau... Ammm... Galbūt mums reikės kažką daryti tame sandėliuke?- paklausė pilkaplaukė ir nuleido galvą,- arba ne...- tyliai nutesė raudonakė ir pažiūrėjo į Kaylie.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #136 Prieš 6 metus »
Kaylie viena akim pažvelgė į mokytoją, o kita į didelį vorą ant sienos, nuo kurio žvilgsnio nenutraukė Elena. Taip, įspūdinga, vorai yra gražus kūrinys, kurie mane išties žavi ir...ir galiu teigti, kad pati tokio norėčiau [[Aš tavim didžiuojuos.]], - galvojo mergaitė, kai staiga jos mintis pertraukė mokytojo klausimas, į kurį tikrai nelengva atsakyti. Juk aš dar ne kart nesu gavusi arešto, o štai dabar...na ką padarysi teks.. - Įvairios mintys "skraidė" Grifės galvoje. Bet staiga..trinktelėjo sandėliuko durys ir Kaylie tikrai suprato, ką tai reiškia...
- Turbūt eisime į sandėliuką, kurio durys neseniai trinktelėjo ir...ech..ir ten mums reiks kažką daryti, o gal virsime eliksyrus? Arba mums reiks jį sutvarkyti?
 - Ne, nežinau, turbūt mano spengesiai pasirodys ir kvailoki, tačiau, nesu dar to patyrusi.. - Kažką burbtelėjo mergaitė žiūrėdama į Nuodų ir Vaistų profesorių, kuris šypsojosi, juk būtų tikrai kažką griežto sugalvojęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Kaylie Mateo »
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #137 Prieš 6 metus »
   Sorenas von Sjuardas nužvelgė dvi sunerimusias grifes. ,,Gal be reikalo prigąsdinu. Bet kita vertus, neprigąsdinęs gali nieko ir nepešt...". O, po teisybe, grifų vadovas norėjo bent kiek atbaidyti nuo Uždraustojo miško savo mokinius. Ir ne tik savo. Kam gi būtų smagu eiti į mišką rankioti mažų vaikų likučių? Na, nebent tokiems sadistams kaip Hogvartsui gerai žinoma demonė Jekaterina. Ar deep web'o herojams. Velniai žino kam. Bet greičiausiai tikrai ne Hogvartso personalui. Spaikas pasisuko į merginas, į jas įsmeigdamas kraupias raudonas akutes.
   - Ne, nei į sandėliuką eiti, nei virti eliksyrų jums neteks. Išsitraukit burtų lazdeles, jeigu norit, - šyptelėjo profesorius. Lyg kažką atsiminęs vyras staiga atsistojo ir nukėlė nuo stalo buteliukus su eliksyrais ir padėjo į spintą. Taip pat nukėlė nuo sienos laikrodį ir sugrūdo jį ten pat. Darsyk apsidairęs po klasę pamanė, kad turbūt jau nebėra čia jokių dūžtančių daiktų. Reikėjo prisipažinti, kad puikiai eliksyrus išmanantis profesorius visgi itin prastai išmanė netgi elementarią lazdelių magiją, burtus, prie kurių tingėjo ilgai sėdėti ir juos mokytis. Todėl nebuvo nusiteikęs valandų valandas vargti, bandydamas sutvarkyti sudužusius laikrodžius, kolbas ar puodelius. Ar juolab kviesti kokį nors mokinį ar profesorių. Jau ir taip sarmatos buvo apturėjęs, kai matė, kaip paprastai mokiniai susitvarko su kerėjimų įgūdžių reikalaujančiomis užduotimis, kurios iš jo pareikalautų kur kas daugiau pastangų.
   - Galite paprašyti manęs kokio nors nesunkiai gaunamo eliksyro, kuris jums galėtų padėti Uždraustajame miške, jeigu kartais jus kas nors užpultų, - gūžtelėjo pečiais profesorius, pažvelgdamas į Kaylie, tada į Eleną, kurios akys, rodos, vėl keitė spalvą. ,,Na, įdomu, ar susipras, kaip sunku pasiruošti pavojams ir nuspėti, kas tau padės išgyventi." - mintyse sau šyptelėjo profesorius.
   - Na, pasiruošusios, panelės Mateo ir LoveGood? Kokie jūsų paskutiniai norai? - pabrėžė keistai grėsmingą žodį Grifų Gūžtos vadovas. Išsitraukė iš kišenės nedidelį raktų ryšulį, neskubėdamas susirado sandėliuko raktą. Darsyk nužvelgė Eleną ir Kaylie, jau nebesišypsodamas - nei padrąsinamai, nei šiltai, nei pašaipiai. Dešinę ranką kyštelėjo į savo vidinę apsiausto kišenę - taip, ir peiliai, ir lazdelė buvo savo vietoje. Tuomet raktą įkišo į durų spyną - bet dar nesuko. Į duris vėl kažkas smarkiai trinktelėjo. Ir dar sykį. Sorenas nusiėmė nuo peties vorą, dabar šis tupėjo kur kas saugesnėje vietoje - von Sjuardo delne.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #138 Prieš 6 metus »
 Elena vis stebėjo Profesoriaus judesius ir nenuleido nuo jo akių. Tačiau pamačiusi  jog ant Profesoriaus stalo stovėjo puodelis, Grifiukė geriau į jį įsižiūrėjo. Šis buvo nuostabus. Jis tik atrodė niekuo neypatingas - o, kad jūs žinotumėt! Ant to puodelio šono buvo nupieštas gaidys! Ir ne bet koks, bet išdidus, didžiule raudone skiautere ir didingu žvilgsniu į dangų. Nupieštas, tarp kitko, o ne tikras. Nes jokia gaidžio nuotrauka negalėtų perteikti tokios didybės, kokią perteikė šis puodelio gaidys. A, dar reikėtų paminėti, kad ant to puodelio, šalia gaidžio, buvo 2017 metų kalendorius - gaidžio metų, ko gero. Ir tai turbūt puikiai paaiškintų, kodėl gaidys yra išdidus ir pateisintų jį - juk jeigu visi metai yra tavo, tu turi pilną teisę pūstis, tiesa? Tačiau Elena suprato, jog greitai bus kiti metai - šuns metai. Tai supratusi, Grifiukė sukikeno. ,,Turbūt reikės jį išmesti. Arba ne.” Apie tai pagalvojusi, Elena tiesiog nusišypsojo. Tačiau jos šypsneja greita dingo. Kaip ir Profesorius liepė, Grifiukė išsiėmė savo ąžuolo medžio lazdelę su fenikso plunksnos šerdimi. Mėlynplaukė lyg tokiu įdomiu žvilgsniu stebėjo Profesorių. Šiam vėl pažiūrėjus į merginas, Elena suraukė antakius.
 -Aš tai pasiruošus ir be to, kokių yra eliksyrų kurie mane apsaugos?- leptelėjo Grifiukė ir vėl pažiūrėjo į Profesorių,- Nenoriu nukentėti,- išgirdusi gana baisų von Sjuardo klausimą, atsakė raudonakė.

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #139 Prieš 6 metus »
Kaylie žvilgtelėjo į vorą, esantį ant profesoriaus peties. Jis buvo labai gražus, grifė džiaugėsi matydama tokį įspūdingą kūrinį. Vorai - mieli, kartais gal ir nelabai, bet gražus padarėliai. Kaylie niekaip negalėjo nustoti galvoti apie vorą, kuris tupėjo ant Nuodų ir Vaistų profesoriaus, tačiau išgirdusi von Sjuardą liepiant išsitraukti lazdeles, penktakursė nieko nelaukusi ją išsitraukė ir laikė savo gležnoje rankelėje. Ir stebėjo vorą, kuris mergaitę labai džiugino, ji negalėjo susikaupti.
- Profesoriau, labai mielas jūsų voriukas, - kažką leptelėjo Kay ir truputį išraudo, kad ne vietoje ir ne laiku prakalbo ir tuo labiau, kai yra prisidirbusi.
- Pasiruošusi, tačiau paskutinio noro dar nenorėčiau tarti, - nusišypsojo Kay žvelgdama į rimtai nusiteikusi profesorių. - Gal ir norėčiau paprašyti, kokio eliksyro, bet ar jis padės, galiu ir nespėti jo pasigaminti? - suraukė savo kaktelę penktakursė, - bet neatsisakysiu, nors į mišką kelti kojos turbūt jau nebebandysiu. - Baigusi kalbėti mergaitė pažvelgė, kaip Grifų Gūžtos vadovas nusiimė nuo peties vorą ir patupdė jį į savo delną.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #140 Prieš 6 metus »
   Sorenas von Sjuardas stovėjo prie durų ir žvelgė į grifiukes, vis dar lūkuriuodamas atsakymo. Pakasė pirštu Spaikui sprandą, nežymiai vyptelėjo, prisiminęs kažkokio pirmakursio, kuris buvo mažumėlę susipažinęs su vorų paukštėdų auginimu, pastabą. ,,Jūs neglostykit ir nelieskit to voro... Jiems nuo streso nuslenka plaukeliai..." - kalbėjo tada berniukas rimtomis išplėstomis akimis. Tai buvo pertrauka. ,,Na, nestresuoji, Spaikai? Nebijai?" - pasišaipė Sorenas iš savojo voro. ,,Nenorėk, kad posakis ,,apsišiko iš baimės" virstų tiesa, kai esu tavo delne." - tarė pūkuotasis, viena pora kojų palenkdamas Soreno pirštus labiau ant savęs. Vampyras šyptelėjo darsyk ir nužvelgė merginas.
   - Tu nežinai, su kuo susidursi, taip pat, kaip ir eidama į Uždraustąjį mišką. Tu gali tik pabandyti atspėti. Bet nesirenki jokio eliksyro, kaip matau, - Sorenas šyptelėjo iš ketvirtakursės pasakymo ,,Nenoriu nukentėti", o tada nustebęs pasisuko į Kaylie.
,,Spaikai, ką tu į tai?" - paklausė jis voro. Spaikas atsiduso.
,,Pasakyčiau, kad ji irgi miela, bet nesu zoofilas." - atsakė jis.
   - Spaikas sako ,,ačiū", - įgarsino vorą Sorenas. Spaikas neprieštaravo vertimo pataisoms. - Na, kaip žinia, noras eiti į Uždraustąjį mišką kartais ir būna paskutinis žmogaus arba mokinio noras. Jums nereikės gaminti jokio eliksyro, tik išsakyti pageidavimus.
   Profesorius atsiduso, mąstydamas, ar dar leisti merginoms rinktis, ar jau išleisti jų užduotį į klasę. Vyras atsitraukė nuo sandėliuko durų ir užrakino klasės duris, kad paslaptingoji sandėliuke esanti jėga neišlėktų į Hogvartsą ir nepridarytų bėdų. Šyptelėjo per barzdą sau - kaip tai turėtų atrodyti šiurpiai merginoms - klasė užrakinama, sandėliuke kali neaiški šiurpi būtybė, jos gali tik pasirinkti, ką pasiimti į kovą... O visa tai galbūt dar padvigubino tai, kad, kiek Sorenas žinojo, apie jį mokykloje sklido įvairiausių gandų - ir tai, kad jis vilkolakis, ir kad jo dėka dingsta dalis pirmakursių, kad po savo kabinetu jis augina psichą ir panašiai...
   Vampyras atsistojo prieš merginas, per jo veidą tįstelėjo nedidelė, keista šypsena - kažkuo primenanti mamos šypseną, kai tu prisidirbi arba šypseną iš siaubo filmų, kai viskas nutyla, ima garsėti šiurpus būgnų ritmas, o žiūrovai pagrindinis veikėjas supranta, kad va, tuoj tuoj... Bus šakės.
   - Tai neišsirinkot, šaukštai popiet, - tarė jis gana nuotaikingai, žengtelėjo link sandėliuko ir truputį pasuko raktą. Tyliai. Į duris kažkas smarkiai trenkėsi. - Truputį pasitraukit nuo durų, - atsigręžęs tyliai pasakė, tuomet darsyk pasuko raktą ir atsitraukė pats.
   Iš pradžių buvo tylu - nieko nebuvo.   
   Paskui kažkas šaižiai sušvilpė.   
   Paskui durys tyliai atsidarė, pro jas ėmė virsti raudoni, žali, pilki, balti, juodi dūmai, kurie nuolat maišėsi tarpusavy ir sudarydavo vis naujas spalvas.   
   Pakvipo degėsiais.   
   Sorenas pažvelgė į savo rankas, kad įsitikintų, jog turi jose lazdelę, kad ir koks prastas kerėtojas buvo.
   O tada iš dūmų kažkas staigiai ūžtelėjo į priekį - kažkas toksai visai nemažas, galbūt metro ilgio ir pusmetrio aukščio. Tai trenkėsi į lubas, išmušdamas jose skylę, tada į sieną, į duris, praskrido tiesiai virš Soreno galvos, o tada apsuko dar porą ratų aplink klasę. Pro Soreną žeme liejosi tų keistų spalvotų dūmų banga. Tuomet keistas, dėl didžiulio greičio neįžiūrimos formos padaras ėmė lėtėti ir nusileido priešais grifiukes. Sorenas atsisėdo klasės kampe, kairę koją ištiesė, dešinę sulenkė ir ant jos pasidėjo ranką su lazdele. O kairėje rankoje prie savęs laikė vorą.
   Būtybė išaugo prieš merginas, tapo kone dviejų metrų ūgio - galva beveik siekė klasės lubas. Paskui susirietė ir tapo šlykščiu pliku padaru su spygliais. Paskui - kažkokia nevykusia tiranozauro parodija. Paskui vėl pašoko ir trinktelėjo į lubas...
   ,,Na, tai ką jūs dabar darysit?" - linksmai pamintijo Sorenas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #141 Prieš 6 metus »
 Ketvirtakursė tik stovėjo ir lingavo pirmyn, ir atgal. Elenos raudonos akelės vis stebėjo Nuodų ir Vaistų Profesorių. Stipriai suspaudusi savo lazdelę, Grifė pažiūrėjo į duris, prie kurių priėjo Profesorius. Atrakinęs duris, von Sjuardas nuo jų atsitraukė. Buvo tyla. Grifė galvojo kad iš ten išeis koks mažiukas ir visai nepavojingas padarėlis. Tačiau kaip kažkas garsiai ir šaižiai sušvilpė, Elenos nuomonė visiškai pasikeitė. Dabar ji galvojo jog iš sandėliuko išeis didelis ir pavojingas padaras, kurio Elena išsigąs ir kažkaip pabėgs. Staiga durys atsidarė ir pro jas ėmė virsti raudoni, žali, pilki, balti, juodi dūmai kurie maišėsi tarpusavyje.
 -Jeigu čia kažkokie pavojingi dūmai, aš išeisiu,- balsu nusijuokė Grifė. Staiga iš dūmų kažkas iššoko ir pradėjo labai greitai bėgioti po kabinetą. Netrukus jis ėmė lėtėti kol buvo įžiūrimas. Raudonakė nežinojo kas čia, todėl nežinojo kaip su juo kovoti. Staiga tam keistam padarui atsiradus prieš merginas ir pradėjus darytis baisiam, Elena nusišypsojo.
 -Labas!- pasisveikino su juo Elena ir jam nusilenkė. Nežinomas gyvūnas tik suurzgė.
 -Ale tu visai nemandagus,- supykusi išsitiesė Grifė ir pakėlė savo lazdelę.
 -Stupefy!- garsiai surėkė raudonakė ir paleido kerus į gyvūną. Tačiau kerai jo net neveikė.
 -Ak tu šitaip nori? Reducto!- vėl surėkė Elena ir paleido kerus į tą patį gyvūną. Tačiau jo kerai vėl nepaveikė. Gyvūnas tik užsimojo savo didelia ir šlykščia ranka. Dėkui Dievui Elena spėjo pasilenkt, nes jeigu taip nebūtų, ko gero Grifę jau būtų reikėja vesti į ligoninę. Išplėtusi akis metamorfmagė atsistojo ir piktai į jį pažiūrėjo.
 -Nu va dabar tai melskis savo dievams!- pradėjo rėkt ant jo Grifė ir iškėlusi savo lazdelę jam ja pagrasino. Elena vis nesiliovė galvoti, kokį burtažodį galėtų prieš jį panaudoti.
 -Expecto patronum!- iškvietė Grifė savo gynėją vilką ir pradėjo stebėti, ką jis darys. Tačiau to padarėlio ir tas neveikė.
 -Ar tu mirsi kažkada ar ne?- garsiai savęs paklausė Elena ir pažiūrėjo į Profesorių,- jis nemirtingas!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #142 Prieš 6 metus »
Penktakursė išties nerimavo, nes būti Soreno kabinete buvo šiurpoką, vis ten kažkokie garsai sklydo iš visų pakampių. Kaylie, nelabai mėgo eiti į profesoriaus kabinetą, į jo pamokas žygiuodavo labai retai ir tik dėl to, kad paspoksoti į jo voriuką.  Dabar ji čia buvo dėl kitos priežasties ir tikrai labai kvailos. Kay vis šnarėdavo mintys galvoje, kad į mišką jai eiti tikrai nereikėjo, o tuo labiau, papuolė pas tokį griežtą profesorių, jis tikrai merginų nepagailės. Staiga Sorenas pajudėjo link sandėliuko durų ir liepė atsitraukti. Kas dabar bus? - mįslyjo grifė, - turbūt bus šiurpoką, tačiau pati kalt.... Mintys merginos greit nutrūko, kai prasivėrė sandėliuko durys ir iš ten pradėjo virsti dūmai, kurie keitė savo spalvas iš ties labai įdomiai, maišėsi vieni su kitais, kvapas buvo tikrai ne iš malonių. O iš po ten išlindo keistas padaras, kuris daužėsi į lubas, buvo išties šiurpoka, tačiau Kaylie burti lazdelę labai patiko ir ji praktikuodavosi dažnai, todėl burtažodžių ji tikrai nepritygs. Ji viena akim žvilgtelėjo į Eleną ir jos pastangas, tačiau jos burtai neveikė, Kay net nebenorėjo kartoti tų pačių burtažodžių, todėl pabandė vieną, kuris sunaikina pabaisas:
- Depulso! - bet ne, nieko, jis kaip stovėjo taip stovi prieš mergaites, ji suprato, kad turi šį padarą įveikti, nes kitaip mokytojas šaipysis, kad penktakursė, negali susidoroti su kažkuo, kas stovėjo priešais ją.
- Taip, turbūt tai bus kaukas, nors gal ir netiesa, bet jai pabandysiu savo laimę ir panaudosiu burtažodį, kuris gali nukenksminti kauką, gal man pavyks, - šyptelėjo Kaylie ir ištiesusi ranką su lazdelę, truputį sulenkusi alkūnę, atsistojo priešais tą padarą, pagalvojo, kad norėtu paversti jį į mielą pukuotą vorą, su kalėdine kepuraite ir kalėdinėmis kojinėmis, tarė:
- Riddikulus- tačiau nesėkmingai, grifė nepasidavė ir mėgino dar, - Riddikulus,- ir štai, tas didelis baisus padaras, pavirto į voriuką, kurio truputį gal ir išsigando Eleną, tačiau gal nelabai.
- Profesoriau, manau susidorojau su užduotimi? - rimtu veidu nužvelgė profesorių ir mestelėjo akeles į voriuką.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #143 Prieš 6 metus »
   Sorenas sėdėjo atsipalaidavęs, šypsodamas. Jeigu užsisakinėtų ,,Magišką plunksną", turbūt, kad ir atsivertęs būtų, kol ten mergiotės dorojasi su kaukučiu. Deja, tos gandų ir pletkų mišrainės neskaitė. Juolab, kad ant jos viršelio taip dažnai puikuodavosi veidai, kurie Sorenui sugadindavo nuotaiką visai parai. Na, gal veikiau visam laikui nuo miego iki miego, kiek jau vampyras ten nusnūsdavo ar, tiksliau sakant, pamedituodavo vidinei ramybei išlaikyti. Pamatęs, kaip ketvirtakursė išsikviečia gynėją, kilstelėjo antakį ir atsiduso.
   - Mirtingas, dar ir kaip mirtingas, iš tiesų, - atsakė eliksyrininkas į Elenos repliką. Praktiškai išsyk po to Kaylie susidorojo su kauku paprasčiausiu burtažodžiu. Vyras atsistojo ir atsiduso. Buvo šiek tiek apmaudu, kad mergina buvo tokia nuovoki. ,,Kita vertus, galbūt tai reiškia, kad ji tikrai nepražus ir Uždraustajame miške..." - paprieštaravo pats sau. ,,Bet tai tebuvo kaukas...".
   - Ką gi, - tarė profesorius. - Su užduotimi susidorojote, bet atsiminkite, kad ir kiek burtažodžių mokate, visuomet atsiras padaras, su kuriuo susitvarkyti nemokėsite, kur kas susdėtingesnis ir žiauresnis už kauką. Jeigu kitąsyk pričiupsiu slampinėjant Uždraustajame miške, tikrai pasirūpinsiu, kad susidurtumėte ir su juo, - griežtai kalbėjo Sorenas, šįsyk savo šneka tikrai pateisindamas savo vardo reikšmę. Atsistojęs prižengė prie voriuko, paėmė jį į delną ir atsidaręs stalčių kurį laiką pasirausė, o tada išsitraukė dėželę, į kurią aštuonkojį padarą ir įkišo bei užrakino. Tai padaręs pasisuko į dvi grifes, stovinčias priešais jį.
   - Laisvos. Iki komendanto valandos liko dešimt minučių, todėl patarčiau paskubėti į Grifų Gūžtos bokštą, - tarė šyptelėdamas. ,,Na, o aš jus palydėsiu taip, kad jūs manęs nepastebėtumėte." - pamanė sau.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • Burtininkė
  • ****
  • 204
  • Lytis: Moteris
  • Narsa be proto – tik savotiškas bailumas
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #144 Prieš 6 metus »
Kaylie po truputį atsipalaidavo ir džiaugėsi savo sėkme, juk jai pavyko susidoroti su kauku, nors to ji pati ir nežinojo, tik įtarė. Gera profesoriaus įdėja, o dar tie dūmai, ech.. - pamįslyjo mergina ir nežymiai šyptelėjo, nors jos dėmesį vis patraukdavo voriukas. Jis toks mielas, kad aš tokį turėči..., - grifės mintis nutraukė Sorenas, duodamas pastabą, ar netgi, galima sakyti, pamoką ir šiokį tokį pagąsdinimą. Taip, šis profesorius ne iš kelmo spirtas, - rūstavo mergaitė, žiūrėdama, kaip mokytojas paima aštuonkojį padarėlį ir įdeda į dežutę. Bet čia juk tik kaukas...o tikras voras buvo su Sorenu. Kai Kay išgirdo žodžius, kad jau ji yra laisva, jai lyg akmuo nusirito nuo krutinės:
- Viso gero, - leptelėjo mergaitė, - be to turbūt daugiau manęs smalsumas nebenugalės ir nebekelsiu kojos į Uždraustąjį mišką, ačiū už areštą, - šyptelėjo Mateo ir nulėkė į Grifų Gūžtos bokštą.
„Laisvės paslaptis - drąsa“


*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #145 Prieš 6 metus »
 Elena stovėjo. Ji tiesiog stovėjo. Grifė buku žvilgsniu žiūrėjo į sieną. Jeigu ji būtų žinojus jog ten kaukas, ji tikrai būtų jį įveikus.
 -Jeigu tik būčiau žinojus, būčiau įveikus,- savo juokingu balseliu atsakė metamorfmagė. Vis dar žiūrėdama į sieną, raudonakė laukė kol Profesoriu pasakys kažką panašaus į ,,Jau galit eiti”.
 -Manau jeigu tik žinočiau koks padarėlis būtų prieš mane, galbūt irgi žinočiau kaip reikia su juo susitvarkyti,- nusišypsojo Grifė išgirdusi Profesoriaus kelis žodelius.
 Nusibodus žiūrėti į sieną, LoveGood pažvelgė į Soreną, kuris paėmė savo vorą. Metamorfmagė giliai įkvėpusi paėjo atgal kelis žingsnelius.
 Galiausiai Profesorius paleido merginas.
 -Taip. Aš tikrai jūsų klausysiu ir neisiu į Uždraustąjį mišką,- maloniai atsakė jam ketvirtakursė,- viso gero, Profesoriau,- atsisveikinusi Grifė greitai atidarė duris ir pradėjo labai greitai eiti link kiemo. ,,Taip, Elena, tu tikrai jo klausai.” Pradėjo mintyse su savimi kalbėtis raudonakė. Pagaliau pasiekusi kiemą, LoveGood vėl nuėjo link miško.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #146 Prieš 6 metus »
   Sorenas griežtai nužvelgė mokines, pagavo bemaž pašaipų ir savimi pasitikintį Elenos žvilgsnį. ,,Tokius į ligoninę paguldo pirmus," - pamintijo mokytojas. Per pusę tūkstančio metų įpranti žmogaus likimą atspėti vien iš jo akių. Iš esmės juk praktiškai viskas nuo paties žmogaus ir priklauso, todėl drąsumas ar bailumas žvilgsnyje pasako bent tai, ar į tave žiūri savo paties likimo kalvis, ar lavonas, gulintis pasroviui plaukiančioje valtelėje. O įžūlumas ar pagarba dažnai rodė tai, kaip žmogus gyvena, ar labai esti skriaudžiamas likimo. Areštą atlikusios grifės šiuo aspektu buvo be galo skirtingos.
   - Deja, Uždraustajame miške padarai neskraido su lentelėmis, ant kurių parašytas jų pavadinimas, - tarė profesorius minėtajai grifiukei. Pastebėjo jos antipatiją vorams - priešingą jausmą, negu, atrodo, šiems pūkuotiems aštuonkojams gyviams jautė Kaylie. ,,Dar vienas grifo požymis?"
   - Gero vakaro, sėkmės, - palinkėjo profesorius ir durys užsidarė merginoms iš paskos. Atsidusęs apsidairė ir pradėjo tvarkytis chaosą, įsivyravusį kabinete po kauko įsiveržimo. Nors jo ir nebuvo tiek daug - von Sjuardas juk buvo tam pasiruošęs.

   Sorenas atsistojo klasės priekyje, prieš tuščius suolus taip, tarsi juose sėdėtų mokiniai. Pastypsojo mąstydamas, tada apsisuko ir atsisėdo į krėslą. Kabinetas transformavosi į nedidelį jaukų kambarį su židiniu. Mokytojas uždegė jame ugnį lazdele, iš krėslo nė nekilstelėdamas, delne tebelaikė pusiausnūdoje tupintį vorą. Į sapną nugrimzdo ir pats Nuodų ir Vaistų profesorius.
   - Tėve, aš baigiau Hogvartsą, - įžengęs į klasę prabilo Fasiras. Sorenas jau žiūrėjo į jį, nerodydamas jokios nuostabos - prie sūnaus nebijojo pasirodyti žinojęs, kad sulauks svečio. Nereikėjo jokių ekstrasenso galių, tik pasiklausyti žingsnių koridoriuje.
   - Aš visą šį laiką mąsčiau ir...
   Tėvo žvilgsnis į sūnų buvo rimtas, su liūdesio gaidele. Sūnaus - sutrikęs.
   - Tu neišsaugojai šeimos. Taip? - paklausė Fasiras. Tai tebuvo įžanga, jau tada Sorenas tai suprato.
   Fasiro tėvas lėtai atsistojo, atsiduso.
   - Tu pražiūrėjai Slapstūnų įsiveržimą, neieškojai brolio, kai jis...
   - Ieškojau, - tyliai nutraukė sūnų ir paprieštaravo eliksyrininkas. Fasiras piktai atsiduso.
   - Nepakankamai. O man išeiti neleidai. Ir mama, ir Solveiga... Kaip su jomis? Tu grynakraujis, - išspjovė Fasiras. - Ne toks šiukšlė, koks esu aš. O gal tau todėl tai nerūpėjo?
   Sorenas tylėjo. Viskas atrodė ganėtinai... Beviltiškai.
   - Tu gimei XV amžiuj, ar tau pasiutus išmintis nebeleidžia prabilti? - niršo Fasiras.
   - Ar išklausysi? - liūdnai nusišypsojo Sorenas. Fasiras išpūtė akis.
   - Viskas ir taip aišku, tėve.
   - Tu per ilgai gyvenai su tokiu pykčiu...
   - O tau nerūpėjo. Tu tik sėdi tarp savo nuodų...
   Sorenas nusuko akis į sieną. ,,Ne tik tarp tų, kurie nuodija fiziškai."
   - Ar gali paneigti tai? Ar darei viską, ką galėjai? Ar darei, tėve? - Fasiras staigiai užsimerkė, pečiai sutrūkčiojo. Trūko tiek.

   ,,Taip nebuvo...
Taip buvo, Sorenai... Nemeluok..."
Vyras vis dar tylėjo. Sorenas pusiausnūdoje krūptelėjo, suabejojo, ar šitai jam kalbėjo Spaikas, ar sąžinė. O gal abu? Vampyras toliau stebėjo nevalingą prisiminimą, kažin kaip iškilusį iš atminties. Po šio įvykio praėjo jau... Metai?
   ,,Aš padariau tai, ką galėjau..." - tada pasiteisino tėvas. Ne prieš sūnų.
   ,,Ar tikrai viską? Tu senis, galingas senis, ir galėjai dar daugiau..." - papriekaištavo ji. Sąžinė.
   - Tu net negali paneigti...
   Sorenas tylėjo, veidas buvo pajuodęs, auksinės akys nebežėrėjo.
   - Tu daug ko nežinai...
   - Tuomet ir nebenoriu žinoti. Aš nusprendžiau. Tu man nebe tėvas.
   Durys užsitrenkė. Sorenas ilgai žiūrėjo į jas.
   - Fasirai?.. - Sorenas sušvokštė. Išgirdo, kaip žingsniai, tolstantys nuo durų, staiga nutilo. Puskraujis neturėjo tokios geros klausos, kaip grynakraujis, tačiau girdėjo vis tiek puikiai. Tėvas neprisivertė.
   - Neklysti...
   Žingsniai vėl pasigirdo - ir ilgai aidėjo, jų savininkui einant tuščiu koridoriumi, lipant laiptais.
Sorenui nuo barzdos varvėjo sūrūs lašai.
Dabar irgi. Kaip ir XVII amžiaus pradžioje, nepritapėlis emigrantas, tik susikūręs šeimą, vėl tapo skausmingai vienišas. Žmogžudystė. Žmogžudystė. Žmogžudystė. Ir atsiskyrimas. Šeimos narių veidai laikraščiuose. Nebebuvo net kapų. Na, tik vienas mažytis kapas, talpinantis jau... Kiek? Penkis mirusiuosius. Gera naujiena - kapas stuksėjo Soreno krūtinėje, kairėje pusėje. Bloga mintis - ten ne prisikėlę numirėliai, besikasantys laukan.
   ,,Ir vėl vieni?" - paklausė Spaikas.
   ,,Ne visai," - jo didysis draugas paėmė ,,Magijos žinių" laikraštį nuo stalo ir sugrūdo į stalčių. Skaudėjo net neprisivėrus stalčiumi piršto: ant laikraščio viršelio buvo besišypsančio ir žvelgiančio į žmones vyriausiojo ir jau vienintelio von Sjuardo sūnaus nuotrauka.
   ,,Nieko naujo."
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #147 Prieš 6 metus »
Netrukus kažkas bumbtelėjo ant žemės ir gausus dulkių sluoksnis pakilo į orą, užpildydamas visus vaikinuko kvėpavimo takus ir priversdamas jį triukšmingai nusičiaudėti. Buvo galima pagalvoti, jog trejetukas atsibeldė į kokį nenaudojamą rūsį ar apleistą, seną, nežinomos ir jau mirusios giminaitės saugyklą. Na, panašiai ir buvo, tik gal kiek įmantrus, tačiau kartu ir nostalgiškas kvapas trikdė anksčiau kilusias mintis.
Vis dar stipriai rankomis laikydamas abejas mergaičiukes už liemens, Natanielis tvirtai žingtelėjo pora metrų atatupstas ir neaiškiai virvelei kliudžius strazdanosio ausį klastuolis, paleidęs vieną iš bendrakoledžių, timptelėjo šią žemyn. Netrukus prieblandoje paskendusioj patalpoj prašvito.
- Na ką gi, panelės, mūsų ekskursija neturėtų trūkti ilgai, - mestelėjo reikšmingą žvilgsnį į prabangų laikrodį ant riešo, - tiksliau sakant, abejoju ar Accio kerai čia padės, todėl paskubėkim, - burbtelėjo Augustas ir ėmė šniukštinėti po mažumėlę pavargusią ir gerai aptrankytą, tikrąja to žodžio prasme, spintelę.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #148 Prieš 6 metus »
Tylus trenksmas pasigirdo šviesos visą vasarą nemačiusiame kabinete. Panašu, kad valytojų čia irgi senokai nebūta; nuo senų baldų ir dar senesnių girgždančių grindų pakilusios dulkės pasiekė merginos žalios spalvos suknelę, kurią po tokių linksmų kelionių tikrai teks siųsti namo išskalbti. Galėtų ir pati prie ežero nusinešti, bet suknelių turi pakankamai, o ir klastuoliškos rankos tikrai ne drabužių mazgojimui sutvertos.
-Į sveikatą,- tyliai burbtelėjo, išgirdusi bendrakoledžį čiaudint, ir delnais perbraukė per smaragdinę medžiagą. Pagaliau išvydusi šviesą, Klastūnyno globotinė numanė, kad atsidūrė buvusio nuodų ir vaistų profesoriaus kabinete. Turėtų pagirti vaikiną už sumanumą, juk tikrai turėtų kurioje nors dėžėje ar lentynoje rasti tą meilės eliksyrą. Blogiausiu atveju, bet kokį kitą protinį eliksyrą, koks skirtumas...
-Ar kuris nors iš jūsų žinot, kaip ta Amortensia išvis atrodo?- atidarė arčiausiai buvusią dėžę ir, užkišusi rausvą sruogą už ausies, Lisetė rankomis bėgiojo po joje buvusius rakandus ir šiaip visokius, ko gero, niekam nereikalingus sendaikčius. Žvilgtelėjusi kiek dešiniau, prancūzaitė pamatė dar vieną dėžę, ant kurios išblukęs užrašas „Eliksyrai“.
-Morgana,- žvilgtelėjo į raudonplaukę,- gal gali pažiūrėti?
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #149 Prieš 6 metus »
  Rodos pati paskutinė kuri atsibeldė buvo Morgana, ir išties gana skaudžiai susitrenkė subinę į kietas, ir nevalytas grindis. Nė nespėjusi prasimerkti ar apsižvalgyti ji pradėjo nenustodama čiaudėti it koks kačiukas.
- Apči! Apči! Apči! Nu po- apči... galais.- raudonplaukė nusikeikė ir pasitrynė niežtančią nosį, galiausiai  nustojusi čiaudėti ji apsižvalgė, ir pastebėjo Natanielį su Lisette.- O sveikučiai, nemačiau jūsų per savo čiaudėjimą.- išsiviepė mergina.
  Ugniaplaukė greitai atsistojusi apsižvalgė ir netruko suprasti, kad tai buvo Soreno - senojo Nuodų ir vaistų profesoriaus - kabinetas. Išgirdusi Lisette'ės prašymą klastuolė linktelėjo ir patraukė link dėžės. Atsiklaupusi ant kelių Morgana nupūtė nuo dėžės dulkes ir dar kelis kartus nusičiaudėjo, o tada šniurkštelėjusi nosimi atidarė dėžutę.
- Man atrado radau, jei tai yra rausvos, panašios į Lisette'ės plaukų spalvą, skystis.- Morgana suraukė antakius ir kilstelėjo mėgintuvėlį iki pusės pripilto rožinio skysčio, ant jo buvo kažkas parašyta, deja raštas jau išblukęs ir neįskaitomas.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.