0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisa Dlan

  • II kursas
  • *
  • 6
  • Taškai:
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #120 Prieš 1 metus »
Pirmakursė grifiukė nusileido į požemius ir nedrąsiai įėjo į Nuodų ir Vaistų kabinetą. Širdyje ji jau jautė, jog ši pamoka jai nebus labai prie širdies, bet noras išmokti ką nors buvo didesnis.
- Labas rytas profesoriau, - prakalbo nedrąsi mergaitė, pastebėjusi mokytoją kuris buvo pristatytas per mokslų metų pradžios šventę.
Lisa nuo mažumės buvo mokoma kaip elgtis su vyresniaisiais burtininkais, pasak jos tėvų mandagumas yra geriausias būdas parodyti, jog nelaikai savęs geresne, taip ir nėra.
Grynakraujė pirmakursė prispaudė vadovėlį su prie pilvo ir greitai šlaistydama mokyklos uniformą atsirado prie pačiame priekyje esančio tuščio suolo į kurį ir atsisėdo, laukdama kol mokytojas pradės pamoką.
Sor: postas čia ne vietoj, turėtų atsirast pamokoj.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #121 Prieš 1 metus »
Sorenas patyrinėjo pavargusias Igorio akis. ,,Velnias, gal reikėtų atprasti laikyti tokį šiltą kabinetą? Kas ateina - su tuo pasišnekėt neišeina, miega stovėdamas..."  - mažumėlę nusivylęs pamintijo vampyras.
- Nėra už ką, ponaiti Lorijanai - Greywindai,- mirktelėjo auksaakis, mažumėlę nustebintas staiga atgijusio švilpio ir atsiradusios jo veide šypsenos. Ką gi, ko gero, reiktų pripažinti, kad ši švilpių savybė Sorenui patiko - draugiška, veidą puikiai papuošianti, nuoširdi šypsena. Ne šiaip sarkastiška, pašaipi šypsenėlė, ne ta piktdžiugiška šypsena, kai sugalvoji arba jau ir iškreti kažkam piktą pokštą, ne ta išdidi šypsena, kai nuveiki kažką didingo. Ne, švilpiams tai nebuvo būdinga - švilpiai šypsojosi nuoširdžiai. Ir bemaž vertė Soreną pasigailėti įprasto oficialumo - polinkio kreiptis į mokinius ponaičiais ir panelėmis, ir pavardėmis.
- Šiaip priklauso nuo vilkolakių rūšies,- gūžtelėjo pečiais mokytojas.- Ir to, kaip žmogaus kraujas priima mutaciją, ar vilkolakiu žmogus iškart gimė. Daug kas turi tam įtakos, o galinės ribos, kiek gali išgyenti vilkolakiai, tiksliai nubrėžti negalėčiau. Manau, du šimtai - trys šimtai metų. Gal daugiau, gal mažiau,- nejaukiai vyptelėjo.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1043
  • Lytis: Vyras
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #122 Prieš 1 metus »
Pagaliau parsibeldęs nuo ežero pakrantės į Hogvartso pilį, Edgar'as žingsniavo mokyklos koridoriais savo koledžo vadovo kabineto link. Tiesa, jau buvo po vidurnakčio. Kas gali tokiu laiku norėti tęsti darbus su mokiniais, ypač kai šių reikalai nesusiję tiesiogiai su dėstoma pamoka. Grifas vis tiek ryžosi pabandyti nukeliauti iki kabineto, vis dėl to nemaža dalis profesorių kartais mėgsta panaktinėti ir patys. Jei von Sjuardas nemiegotų, tai tikrai neatsisakytų padėti prašančiam pagalbos. Juodaplaukis niekuomet nemėgo jos prašyti, bet kartais būna, jog pats kažko pasiekti individualiai nelabai gali. Ne išimtis buvo ir dabar, kai moksleiviui tos pagalbos, kaip reikiant reikėjo, norint jaustis saugiai. Bet tas prašymas, ar jis galėjo būti išpildomas, čia jau nežinia. Sorenas tikriausiai jokiais būdais nebūtų sutikęs pagelbėti grifui šiuo klausimu apart kritinio atvejo. Net pats Jeffter'is dvejojo ar jam to reikia, bet pastarųjų metų įvykiai jam davė nemažai preteksto nerimauti. Aišku, tam ką dabar norėjo išmokti, egzistavo ir daugybė kitų alternatyvų. Tik, deja, penktakursis jomis nebuvo linkęs pasitikėti. Nebuvo įsitikinęs, kad jo magiškųjų galių pakaktų prieš ta pačia magija besinaudojantį asmenį, plius turintį didesnių fizinių galių.
Vadovo kabinetas nebuvo tuščias. Tą pasakė besiskverbianti švieselė į tamsų koridorių pro kabineto durų tarpus. Su kiekvienu žingsniu arčiau vis labiau ir labiau Edgar'as dvejojo ar nuodų ir vaistų profesorius tam reikalui yra pats tinkamiausias žmogus. Iš tikrųjų tinkamesnio ir rasti negalėjai, jis bet kokiu atveju būtų priėmęs tinkamiausią sprendimą bei davęs patį geriausią patarimą. Dėl to net ir pačiam jaunuoliui jokių dvejonių nebuvo. Jis gal labiau bijojo nuvilti savo mokytoją. Kaip bebūtų priėjęs prie durų tvirtai sugniaužė metalu dengtą kumštį ir trinktelėjo sykį į duris. Ties antru užsimojimu grifų atstovą sustabdė kažkieno žodžiai. Balsas buvo ne profesoriaus. Kabinete jis buvo ne vienas. Žaliaakis tikrai nebūtų apie ką norėjo prie pašalinių, todėl vikriai apsisuko ir sparčiai patraukė atgal. Ką dabar daryti? Gal apsieisiu ir be to? svarstė atsisakyti savo gal ir kvailokų planų, bet prisiminė profesorių Reinher. Jis buvo visiškai kito tipo žmogus ir greičiausiai ne tokio mielo tipo, kaip pamokose. Pasitikėjimo jis iš Edgar'o didelio neturėjo, jei iš vis turėjo kalbant apie praėjusius metus. Nors atsižvelgiant į dabartinę padėtį, kaip viskas vyksta, ir kokioje padėtyje šiuo metu buvo pats naktinėtojas, jis patraukė kito profesoriaus kabineto link.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #123 Prieš 1 metus »
Atrodė ilgai laukti neteko ir Igoris gavo Sjuardo atsakymą.
-Supratau...-nutęsė švilpis kartu apsvarstydamas profesoriaus žodžius.
Daug metelių, daug metelių.-mintijo penktakursis,-O man neatsibos gyventi tiek ilgai?-dzingtelėjo itin kvaila mintis Igorio galvon,-Ką aš tiek veiksiu tiek metų?. Švilpio mėlynai pilkos akys nukrypo link Soreno auksinių. Ką jūs darėte per tiek metų?-nejučia Lorijanas-Grewindas susidomėjo profesoriumi, mat šventai tikėjo, kad šiam vamypriūkščiui yra daugiau nei du šimtai metų. Kiek šposų prikrėtei per savo gyvenimą? Kiek skirtingų asmenybių gyvenimų turėjai?Kiek nusikaltimų pridarei? Klausimai vis kilo ir kilo Igorio galvoje, nenuodami ramybės jam.
-Profesoriau, kada žinosiu, kad jau pagaminote Antivilkinio? -paklausė garbanius, tyliai keikdamasis, kad paklausė visai ko kito nei norėjo, bet kaip sakoma- šaukštai po pietų.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #124 Prieš 1 metus »
Sorenas linktelėjo galva - o ką jam ir beliko daryti? Profesorius negūžtels pečiais kaip neišmanėlis koksai juk, vien dėl savo reputacijos, galva nepakinkuos kaip nuvarytas kaimo arkliokas, tai atrodytų, ko gero, netgi baisiau. Tataigi, užbaiginėjant pilstymą iš tuščio į kiaurą apie galvos ir pečių kilnojimo ir to atsiliepimo reputacijai ypatumus, galbūt visai derėtų paminėti, kad kaip tik dabar Sorenui von Sjuardui į galvą šovė tokia mintis - kad ech, nors vilkolakiams skirta mažiau, negu vampyrams, ir to dviejų šimtų metų gali užtektinai pakakti, kad visiškai įsiėstų gyvenimas viename iš viršutinių pragaro aukštų, kaip teigia (ar teigė) kai kurie žymūs ir nežymūs filosofai.
- Nebijok, čia tik atrodo nedaug, iš tikrųjų... - išsprūdo vampyrui. Vyras prikando lūpą ir vyptelėjo įprastine draugiška šypsena. Ką gi, kad ir kaip ši replika turėjo keistai nuskambėti, greičiausiai Lorijanas- Greywindas nenustebs.- Iš tikrųjų, visai nemažai. Pakankamai...
,,Pakankamai, kad susipažintum ir patirtum džiaugsmą, ko gero."
- Aš tau atsiųsiu pelėdą, arba vorą, jeigu kas. Tikiuos, nebijai? O jeigu pats norėsi - užeik kokias... - auksaakis pažvelgė į savo laikrodį, tarsi matytų jame kalendorių. Mintyje pavadinęs save žiopliu, pratęsė:- Dvi ar tris dienas prieš pilnatį, turėčiau jau būti paruošęs. - Vyras stabtelėjo, įsižvelgė į švilpio veidą. - Dar kažko norėjai paklausti?
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Magiškų Gyvūnų Priežiūros profesorius
  • *
  • 279
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #125 Prieš 1 metus »
"- Nebijok, čia tik atrodo nedaug, iš tikrųjų... "- nuskambėjo šie žodžiai švilpio ausyse. Igis iš nuostabos išplėtė akis. Nuodų ir Vaistų profesoriūkštis kaip sakoma atsakė į jo mintyse užduotą klasimą, ir tai reiškė tik viena- Von Sjuardas moka legilimantiją... Igoris pasimuistė.
-Aišku,-sumurmėjo, žvelgdamas į vampyro judesius, bei tuo momentu penktakursis giliai įkvėpė kabineto kvapų. Jaunuolis vis labiau pradėdavo priprasti prie šio specifinio kvapo, kuris  lyg iš praeities buvo pažįstamas,- Gerai, profesoriau, galėsit, bet ką atsiųsti, kaip jums bus patogiau- vorą, pelėdą,- patvirtino Lorijanas-Greywindas Soreno von Sjuardo kalbą,- Ne, nebijau vorų,- beveik juokais atsakė penktakursis.
Galiausiai paneigęs, kad nieko daugiau neturi ko pasakyti, bei atsisveikinęs su Sorenu, išsinešdino iš Nuodų ir Vaistų profesoriaus karalijos ir valdų- kabineto.

Sor: ne, legilimantijos nemoku ;D Tik tęsiau mintį, kai paklausei, kiek tavo gentainiai gyvena.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 189
  • Lytis: Moteris
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #126 Prieš 1 metus »
Langus, stogus talžė lietus, atgintas vėjo nuo Uždraustojo miško- audra persikėlė ir į artimesnes Hogvartso pilies teritorijas. Tačiau požemiai skendėjo neramioje tyloje, persisunkusioje audros nuotaikomis. Vieniši žingsniai nedrąsiai aidėjo požemiuose, kas buvo nebūdinga kelioms valandoms po vidurnakčio. Tačiau pasekmės už slampinėjimą ne itin rūpėjo po fiasko Uždraustąjame miške, akromantulų lizde- prarastas pasitikėjimas ir nieko gero nežadantis areštas pas padarą, iš kurio tikėjosi paramos, visiškai išstūmė baimę kitiems dalykams. Vaikinas neramiai pasitrynė skaudančią ranką. Skausmas nuo neseniai užgydytos rankos niekur nedingo. Buvo taip keista liesti šią užčiuopiant naująjį kaulėtos rankos apvalkalą pro tvarsčius. Iškvėpė orą pro burną, pirštus atitraukęs nuo galūnės. Nesigailėjo, kad norėjo užmušti Solveigą, gailėjosi, kad pasimaišė profesorius ir viską sugadino. Paskyrė areštą. Sunaikino von Sjuardo likusį pasitikėjimą jam- bent taip jau manė šešiolikmetis. Dabar, išsivilkęs iš ligoninės sparno su sutvarkytu kaklo slanksteliu ir ranka, vos kelias valandas spėjęs tenai nusnūsti, bet pažadintas košmaro, kurio dėka nebegalėtų toliau miegoti- kita vertus, manė esantis sotus to miego ir farmacija atsiduodančioje ligoninėje- bastėsi po požemius be tikslo. Taip, eitų į areštą, bet ne dabar. Plius, net nežinojo ar savo prismirdusiame kabinetėlyje tupi tas vampyras ar ne, gal dar aiškinasi santykius su dukterimi. Toks pats nemalonus pokalbis laukė ir jo. Pasukęs galvą dešinėn, pastebėjo Nuodų ir Vaistų kabineto duris. Koks skirtumas kada nueis- profesorius vis tiek nemiegojo be šalutinių dirgiklių (pavyzdžiui migdomųjų), o ir pats neketino apsirėdyti patalais ir sudėti bluostą. Požemio tylą sudrumstė keli nutrupėję ir smagiai apačion tėškęsi akmenų gabalėliai, telkšnojančių balų sudrumstimas ir tyli replika apie būtiną remontą, jei kažkas nenori smarkių liūčių dėka pamatyti hogvarstietišką anatomijos muziejų ir imti Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas vesti čia, jei vis dėl to, kažkas čia sumanytų daugiau suveikti šviesos. Vaikinas atsitraukęs nuo sienos per petį dirstelėjo už nugaros plytantį aklinos tamsos ruožą, jį skiriantį nuo įėjimo- išėjimo iš puvėsių imperijos. Nejaukiai pasimuistė.
- Prakeikti požemiai...- sumurmėjo, suraukdamas antakius, kai nosin plūstelėjo kažkoks neaiškus dvokas, ne, tikrai ne vampyro, būkit ramūs, anas dar kažkur gyvas laksto. Arba ne.
Užsisuko imdamas eiti link kabineto. Soreno kvapo neužuodė, ga visgi jo dar nėra? Priarėjęs prie durų pabeldė ir nieko nelaukęs nulenkė rankeną.
Užrakintos.
 Atsirėmė į vieną iš grublėtų, akmeninių požemio sienų ilsindamas kojas- čia vaikščiojo tikrai jau ne penkias ir ne dvi minutes- ir bala kodėl jautėsi kaip sutryptas hipogrifėlių, pavargęs fiziškai, nors psichologiškai ne, galva dar veikė. Iš nuostabos pakėlė antakius. Užrakintos- pakartojo mintyse, taigi Misterio Es (Skamba kaip Misteris Europos Sąjunga- galbūt todėl, kad tasai vyriškis mėgo keliauti?) dar nebuvo vietoje. Žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, nusiteikė laukti kurį laiką, o po to kelti letenas ir pėdinti iš čia, ateis kitąkart. Priremdamas galvą prie sienos, sunėrė rankas.
"Penkiolika minučių, nė minute daugiau ir nė mažiau,"- pamanė bukai spoksodamas į priešais save esančią sieną. Tačiau tų visų minučių nė neprireikė. Išgirdęs žingsnius atsisuko į profesorių, o tik keliems metrams likus iki jo, galiausiai, užuodė šio kvapą. Keista.
- Labas rytas... ar naktis, profesoriau,- sududeno, abejingu žvilgsniu stebėdamas štukametį vyrą. Tam pastangų reikėjo velniškai, vidus tiesiog liepsnojo noru susigūžti prieš koledžo vadovą, norėjo suvaldyti ir emocijas, bet iš žvilgsnio galėjai pamatyti ir kruopelytę agresijos, pykčio... baimės. Sunkiai nurijo seiles ir sukando dantis. Norėjo taip sutepti letenas ir dingti iš čia, tačiau liko stovėti ir laukti Grifų Gūžtos vadovo nuosprendžio, kad ir koks jisai būtų.
Drąsa... tai judėjimas pirmyn, baimei užvožiant su pačiu gražiausiu šiūpeliu.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #127 Prieš 1 metus »
   Štai toks oras - jokios saulės, jokio mėnulio, jokio šviesos šaltinio, nebent kokios nors raudonos (pavyuzdžiui - akromantulo) ar šiaip šviesą atspindinčios akys. Lietus, šėlstantis ir sienas daužantis, ūžaujantis vėjas, galimybė permirkti iki paskutinio siūlo, išėjus į lauką vos kelioms sekundėms - štai, kas Sorenui von Sjuardui iš tikrųjų patiko. Tokiu oru būdavo smagu, nors ir nelabai sąžininga, medžioti, tokiu oru galėdavai prisirinkti visokių retų augalų ar šiaip kokio velnio retesnių ir įdomesnių eliksyrų gaminimui, jeigu tik žinodavai, kur reikia jų ieškoti. O Uždraustąjį mišką profesorius buvo išnaršęs skersai išilgai, nors dar ir tekdavo užklysti vieną kitą nematytą vietą. Arba pačios iš kažkur atsirasdavo - čia gi ne kokia žiobarų giraitė, kur viskas nesikeičia kelis šimtus metų. Uždraustasis miškas keičiasi kasdien, tai galima sakyti drąsiai. Ar koksai pasiutęs trolis praūš, vartydamas medžius, ar susikaus du juodieji vienaragiai, ir vienam iš jų mirus, iš kraujo užaugs retos juodosios mirtenės, ar koks psichas iš miško pakraštėlio gyvybę išsiurbt sugalvos... Ką, galvojate, gyvūnai ir augalai sielų neturi? Turi, ir dar kaip. Tik psichai yra per daug išlepę, todėl renkasi gyvenimą (ir darbą?) ten, kur esama juodžoiausių ir pikčiausių sielų - pavyzdžiui, Azkabaną. Juk triušiukas ar pelytė - neįdomu. O štai dvidešimties gyvybių vagis - jau šis tas naujo, gardesnio, skanesnio. Bet čia - kalbant apie psichus, kurie turbūt ir yra psichai, kad mėgsta chaosą ir blogį. Vampyrai kitokie, hm, sąlyginai. Jie ir protingesni, ko gero, ir mėgsta geresnius dalykus. Jų stalui gali tikti ir tai, kas miela. Nors gal taip daryti ir nereikėtų.
   Iš Uždraustojo Miško audros metu ir grįžo profesorius von Sjuardas. Atrodė jis kaip koksai jaunatviškas/ naujoviškas druidas - su sportiniais marškinėliais, ilgomis kelnėmis ir per dešinį petį persimestu, bet iš kairės kabančiu žolininko krepšiu. Jeigu būtum geriau įsižiūrėjęs, ko gero, būtum išvydęs marškinėlių priekyje, ant krūtinės, nuo lietaus išblukusią raudoną dėmę. Ech, nuo prigimties juk nepabėgsi, rupūžėlė vejasi ir laikosi įsisegusi su nagais. Na, bet čia ne apie prigimtį. Visa vampyro apranga, plaukai ir barzda buvo mirkte permirkę, todėl profesoriui žengiant gana siauru požemių koridoriumi, iš paskos tįso šlapia šliūžė. Von Sjuardas žvilgtelėjo į savo laikrodį, staiga stabtelėjo, iš krepšio išsitraukė butelį, atkimšo, nugręžė į jį lietaus vandenį, užkimšo ir susidėjo atgal. Jeigu būtum atidžiai stebėjęs, būtum galėjęs išvysti iš krepšio bekyšančias dvi pūkuotas ilgas ausis.
   - O, labas vakaras, Džeimsai, - priėjęs arčiau, pasisveikino profesorius. ,,Aš ir pagalvojau, negi čia aš taip bjauriai dvokiu." - mintyse pasišaipė von Sjuardas. Pirštu paskirstė raktus ryšulėlyje, kurį išsitraukė iš apsiausto kišenės, pakreipęs galvą žvilgtelėjo į grifiuką. - Pala, tu čia dėl... a, prisimenu. Prašau, užeik. - atvėrė duris Sorenas, įleisdamas Džeimsą pirmą. - Tikiuosi, neteko ilgai laukti? Turėjau išeiti į Uždraustąjį mišką, nekasdien tokia audra kyla.
Sorenas padėjo krepšį ant stalo, staigiai ištraukė iš jo laimikį ir įsimetė į stalčių taip, kad Džeimsas jo nematytų. Nežinia kodėl vampyras taip darė, bet greičiausiai iš įpročio ar nepatogumo. Juk šis padarėlis tikrai nemažai apie jį žinojo.
   - Pakliuvo rasti kelis... ech, na, bet nesvarbu, - užsičiaupė profesorius, nusprendęs nesigirti radiniais, kuriuos bus galima panaudoti eliksyrams. Vyras, slėpdamas rankas stalčiuje, nurovė triušio letenėlę ir įdėjo į lentynėlę, kur stovėjo Spaiko maisto dubenėlis. ,,Spaikai, grįžau. Va, ir tau vakarienė." - mintyse pabandė vorą susirasti vampyras. Traukdamas iš krepšio keistos formos augalus, Grifų Gūžtos šventasis globėjas ir vadovas įsmeigė žvilgsnį į Džeimsą.
   - Atleisk, kad turi laukti, - atsiprašė vampyras Greywindo, visai užsimiršęs, kad dėl savo rasės ypatybių sukosi žymiai greičiau, negu žmogus. - Spėju, dabar tu nori kažką nupasakoti? - liūdnai vyptelėjo Sorenas grifiukui.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 189
  • Lytis: Moteris
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #128 Prieš 1 metus »
Na, štai ir pasirodė visas permirkęs profesorius, jam užvanojęs areštą. Labiausiai akį rėžė ta raudona dėmė ant marškinių, rėkte rėkianti apie kitokią medžioklę. O dar krepšy tos dvi ausys...
- Asibodo slapstytis, kad jau ketinat savo reputaciją šitaip sužlugdyti?- nė nepasisveikinęs rėžė, tai ką tą akimirką galvojo, nepakomentuodamas vyro spėlionių kodėl jis čia tupi it šuo prie jo kabineto, - šimtus metų gyvenant, bet atsargumo nė krislo. Nesvarbu, kad naktis, - pavartęs akis pirmas įžengė į kabinetą, vos profesorius išsirinko tinkamą raktą ir atrakino kabinetą. Nepamokslavo ir ne, nerūpėjo tas vampyro saugumas. Bet jei kažkas sužinos apie tokių padarų egzistavimą, automatiškai peršukuos visą Hogvartsą ir ras dar ne tokių išsigimėlių. Nors... tiesą sakant, pats jau abejojo ar visdar priklauso tam kitam pasauliui. Abejojo, ar visdar yra tas padaras, kurio buvo visa Greywindų giminė. Mandagumas... nereikėjo ilgai laukti? Atleisk... Tuoj apsivemsiu. Mintyse ūžė mintys, tačiau į užduotą klausimą tik neaiškiai numykė. Kol auksaakis darinėjo savo laimikį- nusprendė iš tikštelėjusio kraujo ant grindų ir pritilusio kaulų laužymo- apžvelgė kabinetą. Paskutinis vaikino lankymasis čia po pamokų buvo... ar tik ne ketvirtame kurse, kur susirinko visa raudonoji šutvė: Edgar su Beatriče? Greitai laikas eina, greitai. Taip greitai, kad iš manęs nieko neliks.
-Ko? - nesuprato apie ką čia tauškia profesorius. Tačiau kaip ir jis užsičiaupė pamatęs traukiamas žoleles. Eliksyrams- dingtelėjo.
Patraukė pečiais, imus Sorenui atsiprašinėti.
- Juk dar nemirštu. Turiu aš to laiko laukti,- priminė. Melsvos akys užfiksavo liūdną vyptelėjimą, nemalonus jausmas įsibrovė į krūtinę. Kažkas jam čia nepatiko.
- Deja, bet nieko. Tiesą sakant, jūs čia mane pasikvietėt pasišnekėti, juk ne tam skirtas areštas, mh? - įdėmiai primerkė akis. Sučiaupė lūpas ir nutilo, laukdamas mokytojo reakcijos. Netrukus vaikino akyse sužibo pavojingi žiburėliai, o aštrių bruožų veidą perkreipė maža, grėsminga šypsenėlė.
- Nors,- lėtai pravėrė burną, mėgaudamasisi tuo ką pasakys,- turiu.
Iš galvos išėjo visi norai mokytis oklumantijos ir kito velnio. Dabar pat. Tinkama akimirka- paragino save pats. Tačiau pauzė užsitesė. Juodaplaukis vis labiau jautėsi užtikrintas.
- Mielas profesoriau,- pagaliau prabilo. Padarė dar vieną tylos minutę,-  ar labai pasilgote savo brangosios Nataljos? Pripažįstu, kai sužinojau jūsų istoriją, man jūsų abiejų labai pagailo. Tikrai nereikėjo eiti pas tą carą. Nebūtų ji nunuoda, nebūtumėt jūs be širdies,- balsas skambėjo užtikrintai su dirbtiniu gailesčiu. Džeimsas keliais lėtas žingsniais, rankas susikišęs į kišenes priėjo prie stalo. Šiek tiek pasuko galvą dešinėn, žvilgsniu nulydėdamas kraujo upeliuką, tekantį grindų plyšeliais. Kai vėl atsisuko, rankomis pasirėmė ant stalo, kiek palinkdamas profesoriaus pusėn. Pasitikėjimas sklindantis iš grifo buvo nepakenčiamas, peržengęs visas ribas.
- Ar norėtumėte su ja susitikti?- balsas liko be gailesčio. Susidarė įspūdis, lyg mokinys ketintų nužudytu senąjį eliksyrininką, bet sudėtos rankos ant stalo nespaudė nei lazdelės, nei peilio.
- Ar norėtumėte aplankyti jos kapą? Na, būtų tikrai jausmingas susitikimas, ypač žinant tai, kad karstas perkeltas. Mačiau aš ją,- caktelėjo liežuviu, lyg spręsdamas kaip čia perteikti tai ką matė,- iš jos liko tik... kaukolė? O taip, tik kaukolė. Graži, miela kaukolė. Suprantat, ten kur ji pateko... Slapstūnai nemaloniai elgesi su jūsų pirmąja meile. Žiauru ar ne? Galbūt nepatikėsit, bet jos kaulus smulkina,- patraukė pečiais,- deja, neturiu matarialių įrodymų, tačiau užtenka ir prisiminimų. Ir žinot ką su jais daro? - atsitiesė, rankas atitraukdamas nuo stalo. Per žingsnį atsitraukė, tiesiai į prietemas, ten, kur židinio liepsna jo nepasiekė. Užmerkė akis, o prieš jas išplaukė Nataljos išdraskyto kapo vaizdas. Daugiau neiškentęs to vaizdinio atsimerkė. Kišenėje dėl visa pikto stipriai suspaudė juodalksnio lazdelę su drakono gyslos šerdimi. Širdis plakė it pamišusi, nors laikysena ir veidas liko ramiais. Prasižiojo užbaigti pradėtą darbą. Jis turi pabaigti. Kitos išeities nėra. Koja sutrypė nenorą toliau šnekėti ir jausdamasis kaip paskutinis parazitas prašneko:
- Trešia žemę.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #129 Prieš 1 metus »
Sorenas nužvelgė grifiuką, mažumėlę nustebo, išvydęs šitokį priešiškumą, bet to nusprendė neparodyti. ,,Gal depresija vargšui nuo pragaro..." - tyliai sau vyptelėjo profesorius, nudelbdamas akis į krepšį.
   - Tai mano kraujas, vaikine. - šaltai atsakė profesorius, nužvelgdamas Džeimsą dar šaltesniu auksiniu žvilgsniu. Ranka nevalingai perbraukė per krūtinę, virš kurios ir buvo išplitusi kraujo dėmė. Gijo. - Dėl mano reputacijos, spėju, neturėtum pernelyg rūpintis. Nors, ko gero, nebesu tokia jau paslaptis Hogvartsui. Šnekos eina, niekada to nepavyks išvengti. Tau irgi, - mirktelėjo mokytojas vaikinui. ,,Tu gi tylėsi kaip matrioška, nebent nori nelabai smagios smerčios...".
   - Beje, reikėtų pamokyti tave mandagumo? - paklausė profesorius. Ko jau ko, bet jau storžievių eliksyrininkas nemėgo. Tvarkė ir klastuolių, ir grifų, varnų lyg ir dar neteko... Bet ką gi, laisva nepagarba gerokai vyresniam asmeniui nemažėja. - Susitikus žmogų, ypač, jeigu jį tądien matai pirmąsyk, dera pasisveikinti. Vyresniesiems sakoma ,,Labas rytas", ,,laba diena" arba ,,labas vakaras", priklausomai nuo paros laiko, - auksaakis atsirėmė į stalą abiem rankomis, ir įsmeigė žvilgsnį į djeveleną. - Labos nakties palinkima tik atsisveikinant, todėl naktį palankiausia sakyti būtų ,,Sveiki". - Tarėsi išvydęs vaikio veide nuovargį, pyktį, gal net liūdesį. ,,Ir dar ne pro šalį būtų nusiprausti, nes smirda padla baisiau už vampyrą." - tingiai pridūrė Spaikas, ištraukdamas iš kiškio letenėlės kraujagyslę. Eliksyrininkas nusuko akis į lentyną, prisėdo į krėslą už stalo.
   - Prašau sėstis. - paprašė, ar veikiau paliepė Sorenas, pirštais tyliai pabilsnodamas per stalą. Lentyną, į kurią dabar žiūrėjo vyras, staiga uždengė vaizdai, išnirę iš Soreno prisiminimų. Lietus. Degančių kanapių kvapas. Krintanti nuo šakos mergina. Klyksmai, karksėjimas... Profesorius užsimerkė ir iškvėpė orą. ,,Ir po tiek metų tau vis dar ne vis tiek?" - išgirdo moterišką, taip gerai pažįstamą balsą kažkur pasąmonėje. ,,Ne, vis dar esu kvailys, nelaimingas kvailys... Viltis - kvailių motina, o man ji viskas... Per daug tikėjausi, per daug. Nereikėjo. Ne rei kė jo."
   - Jeigu nori arešto - bus areštas. Bet spėju, kad... - Sorenas trumpai stabtelėjo atsidusdamas. ,,Na ir vaikis. Ar jis, šitaip smirdėdamas žmogžudžiu, taip pasitiki savim ir mano, kad galės be problemų neišskersti Hogvartso? Ir ką direktorė sau mano? Juk ne durna... Velniava, ar ji išvis apie jį žino...". - Kažko norėjai daugiau. Esi dar jaunas vaikis, nepatyręs. Mažai patyręs, - pasitaisė vėlgi šyptelėdamas.
   Mokytojas nuožmiai nužvelgė grifą, su pilnu pasitikėjimu priėjusį artyn ir visomis išgalėmis bandantį kažką padaryti negero. ,,Atsitrauk, atsitrauk. Nepadės. Žinau aš jūsų tuos..." - sumurmėjo Sorenas. Spaikas suklusęs iškišo žabtus iš už lentynos, ant grindų nutyško lašas kraujo, dar vienas lašas.
   Dar vienas lašas kraujo veltui.                                                                         
   Kraujo - gyvybės.                                                                                                           
   Kraujo - ryžto.                                                                                                   
   Kraujo - vilties.                                                                                                               
   Sorenas tylėjo, bejausmiu veidu stebėdamas Džeimsą. ,,Tu jaunas vaikis ir to nesigėdiji." - pagalvojo vampyras, įkvėpdamas deguonies.
   ,,Sorenai?" - nuaidėjo Spaiko balsas. Netingus, neabejingas kaip visada paskutiniu metu. Pašauktasis tyliai pakraipė galvą - tiek kaip atsakymą vorui, atidžiai jį stebinčiam iš slėptuvės (nors anokia ten slėptuvė...), tiek kaip pasipiktinimo Džeimsu ženklą, tiek kaip mažytį išsidavimą, kaip stipriai užgavo grifo žodžiai. Mokytojo veidas virptelėjo. Bet to turbūt nebuvo įmanoma pamatyti  ech, vis ta gelbėtoja barzda. Bet paskaudo ne tik tebesutvarstytą kairiąją ranką.
   - Pataikei, - nuaidėjo tylus Soreno balsas. Už tai vampyras būtų norėjęs djeveleną užmušti. Ir galėjo. Ir galėjo išsiginti.
   Vyras patylėjo, bejausmiai stebėdamas triumfą vaikino veide. Užsimerkė, liūdnai šyptelėjo. Pro akis prašvilpė dykynės vaizdai, vyras bemat užuodė ir pergamento, ir rašalo kvapą. ,,Paukštis skrenda virš laukų...". Magizoologas suabejojo, ar pasakyti djevelenui tai, kad jis apsišovė. Netgi... dėl trijų dalykų. O, gal netgi daugiau.
   - Be galo malonu girdėti, kad Slapstūnai rūpinasi žemės derlingumu. Bet jie nežino... - tyliai vyptelėjo Sorenas. ,,Baltas paukštis tartum sniegas..." - nuaidėjo antra eilutė, vyrui per nugarą nubėgo šiurpuliai. Eliksyrininkas atsistojo, nusigręžė nuo grifo. ,,Sorenai..." - vėl pasigirdo Spaiko, bandančio gauti Soreno atsakymą, bandymas susisiekti. Vampyras nuleido galvą. ,,Viskas gerai. Atsimeni? Viskas." - pertraukdamas Spaiką, trečiąsyk siunčiantį žinutę, prabilo profesorius. ,,Ir kraujas pylės iš žiedų, ir kvapas mirtinai svaigino." Sorenas, išgirdęs šias eilutes, atsigręžė sukandęs dantis, maloni auksinė spalva iš jo akių buvo dingusi it dūmelis. Ją pakeitė alkio, juoda spalva. Juodesnė, negu juoda. Žiobarai ją vadina vanta black - juoda, kuri net smegenis apgaudinėja.
   - Sėskis. - nebeturėdamas, ko pasakyti, tiksliau turėdamas, bet neketindamas, tarė profesorius. Įkvėpė smarvės, sklindančios nuo vendigo sūnaus ar anūko, niauriai šyptelėjo pro barzdą. Pro akis žybtelėjo įsivaizduojamas scenarijus, kaip nuo vaikio kaklo laša kraujas. Žali žaibai. Auksiniai žaibai. Juodi žaibai. Vampyras išgirdo ir patankėjusiai plakti pradėjusią djeveleno širdį. Juodos akys beveik automatiškai įsmigo į galimos aukos akis. ,,Ką tu man primeni?..." - retoriškai paklausė Sorenas savęs. tai išgirdo ir voras. Abu jie turėjo neblogą atmintį, bet voras - geresnę nuojautą.                                                                       
   - Jautiesi drąsus? - smalsiai, su ironija balse paklausė profesorius. ,,Jautiesi drąsus prieš mirtį? O gal... Bijai mirties?"
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 189
  • Lytis: Moteris
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #130 Prieš 1 metus »
- Tai vardant kitų,- kreivai šyptelėjo,-  tiksliau savęs- paskutinę sakinio daly prarijo taip ir nepasakydamas garsiai,- o dėl šnekų, pagyvensiu pamatysiu,- lyg nuobodžiaudamas atrėmė. Bet profesoriui pradėjus apie mandagumą tai iš vis užsičiaupė, susilaikė ir nepavartęs akių, nes jei ne, sulauktų dar didesnės litanijos už Visų šventųjų litaniją, kurios naudingumas ateistams yra tik tas, kad gali sužinoti kiek ir kokių šventųjų esama. Tad liko stovėti bukai spoksodamas priešais save, mąstydamas kada keliašimtametis vampyras baigs savo moralą ir spręsdamas tikimybės teoriją ar verta nusišauti su durų rankena, ar ne. Teatrališkai lengviau atsiduso išgirdęs litanijos pabaigą ir šaltoką paliepimą sėstis. Nesisėdo, taip, tai buvo dar vienas tylus maištavimas. Na ir kas, kad areštą dar didesnį užsidirbs.
- Kiekvienam savaip atrodo gyvenimo patirtis. Galbūt kai kam,- akis įsmeigė į eliksyrus dėstantyjį,- bus maža patirtis, o kai kam didelė,- prisiminė Tričę, kurios gyvenimiškoji patirtis išlaikyti Voldemortą keliolika metų savo galvoje, gyvenimas vaiknamyje ir taip toliau, šiam vyrui pasirodytų tokia pat maža patirtėlė kaip ir jo kenčiant tiek psichologinį, kiek fizinį skausmą, keliamą tėvo, viso to noro jį valdyti... O taip.
Nuožmus žvilgsnis, galvos pakreipimas išduodantis pasipiktinimą, atodūsis ir užmerktos akys- visa tai sukūrė už jautrios vietos užgauto vampyro įvaizdį. Tačiau, nors vaikinas ir triumfavo, nebuvo tikras ar tai nėra dar viena tobulai atlikta vaidyba. Nebuvo tikras dėl visko ką pasakė. Širdis išdaviškai baladojosi, galėjai pamanyti, kad jaudinasi ar melavo. Bet mintyse taip ir nepasakė kaip iš tikrųjų buvo, joks veido ar kūno raumenėlis nesutrūkčiojo, liko tik tas pats kreivas vypsnis, o širdies ritmas po trumpų, bet pavykusių pastangų aprimo iki normalaus, neišduodančio tikrosios tiesos. Nieko neatsakė į tylų Soreno komentarą, stovėjo kaip įbestas į žemę. Rodos, be jo ir vampyro pokalbio vyko dar vienas- tarp pastarojo ir savo augintinio voro Spaiko. Nebylus, bet svarbus taip, kad vyresniojo dažniausiai malonios, šiltos auksinės akys persimainė į alkanas, juodas, tokias tamsias, kad smegenys to nesuvokė, apgaudinėjo. Djeveleno raumenys įsitempė lyg nujausdami kito mintis, lyg pasiruošdami būsimai atakai.
- Aš neturiu ko prarasti,- kiek galėdamas ramiau atsakė. Tiesa tokia ir buvo,- jūs irgi. Niekas nepasiges vieno nereikšmingo mokinio,- vos ne viltingai tarė. Šitas jo kuriamas žaidimas ėdė smegenis, bei esamus principus, bet šito negalėjo nutraukti. Jei nutrauks, lauks nelabai maloni smerčia prieš šio vampyro akis. Panika kils ir purvinas žaidimas sugrius grindžiamas Nesulaužomomis priesaikomis. Suvokimas, kad toks likimas galimai gali ištikti pakirto kojas, priversdamas noromis nenoromis bent jau rankomis įsiremti į priešais esančios kėdės atlošą. "Galiu ir pastovėti"- visa kūno kalba ir akimis tarė, tikėdamasis, kad Sorenas neims vėl įkyriai reikalauti. Tegu pasiknaisioja juodaplaukio psichologijoje kodėl nesėda. Atsakymas paprastas- nesėda tada, kai nesijaučia saugiai. Panašiai kaip žirgai negula garde, jei nesijaučia ramūs ir saugūs- tokį palyginimą visada pateikdavo jo dėdė Hortas, kai kalba pasisukdavo apie jo tėvo, Džeimso senelio, mirtį. Šiam galva buvo nukirsta savo namuose, kuomet į kėdę atsisėdęs, spėjęs išprotėti Greywindas nepastebėjo už nugaros užėjusio žudiko, kuris ir nukirto galvą vienu iš senojo vyro viduramžių ginklų kolekcijos paimtu kalaviju. Gyvenimo ironija. Žūti savo pačio namuose, nuo savo pačio ginklo. Dabar jau mėlynos Džeimso akys apsiniaukė, patapo stiklinėmis, negyvomis. Prisiminė kaip tėvas tai papasakojo vos berniukas buvo dešimties metų. Pasakojimas taip sukrėtė, kad po to kelias savaites bijojo atsisėsti kėdėm, manydamas, kad kažkas užeis už nugaros ir nukirs jam galvą.
- Nenoriu mirti nematydamas savo žudiko veido,- taip pasakė būdamas jau trylikos. Ir toliau nesėsdavo į pirmą kartą matomas kėdes. Na, ši Nuodų ir vaistų kabineto sėdimoji vieta nebuvo pirmą kartą matoma, bet žinant profesoriaus dabartinę nuotaiką neketino žaisti su likimu. Kas žino. Gal turi kur pasislėpęs kalaviją ir tik laukia akimirkos, kada nušnioš djeveleno makaulę. Giminės prakeiksmas būtų, ką? Bent jau nereikėtų kvaršinti galvos kaip mirsiu. Vienas nulis. Nervų naudai.,- po to sutelkė dėmesį į vyrą,- dar jam nervus pakankinti? Nedabar. Vėliau,- nors abejojo ar tai tikrai šimtu procentu veiksminga.
- Taigi, kaip ten sakėt? Bus tas areštas ar ne?
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #131 Prieš 1 metus »
   Sorenas neįžvelgiamu, neaišku ko pilnu žvilgsniu tyrinėjo jaunąjį Pragaro vergą. ,,Pagyvensi - pamatysi? Čia iškyla du klausimai, vaiki, pirmiausia - AR tu gyvensi, antra - AR tu matysi... Tokie kaip tu dažniausiai ilgai neišgyvena, nesvarbu, kad turi savy bene viską, ko reikia..." - pamintijo vampyras, prisimindamas, kaip studijų metais vienas profesorius ant lentos užrašė tris pavadinimus ir šalia kiekvieno skirtingu būdu išrikiavo raides ,,G", ,,P" ir ,,J". Ir liepė gerai tai įsidėmėti. Studentai, Soreno bendrakursiai, į tai neatkreipė daug dėmesio ir beviltiškai maišėsi, tačiau pats von Sjuardas galėjo tai atsiminti net pribudintas vidury nakties. Toks įspūdis jam buvo paliktas, ir netgi šioks toks nusivylimas. Nors ilgainiui suprato, kad nėra ko nusivilti.
   - Kiekviena patirtis yra svarbi, - Sorenas šaltai šyptelėjo, cituodamas bene sarkastiškiausios skaitytos knygos ciniškiausio veikėjo mintį. - Sėskis, Greywindai, - pakartojo įsakymą, jau nebe prašymą. Pajuodusios tikrąja to žodžio prasme akys irgi nepraleido keistos liūdnumo kibirkštėlės, praėjusios Džeimso akimis. Ir tas grobio širdies plakimas, labai greitas ir labai karštas. Deginančiai karšto kraujo, ko gero... Būtent dabar jaunuolio širdis nežmoniškai greitai varinėjo kraują turbūt ir prasiplėtusiomis kraujagyslėmis. Kai prakerti veną tuo metu, kai kraujyje eritrocitai, sakytumei, dalyvauja ,,formula 1" lenktynėse, jie patys suteka į gerklę. Gal taikliau pasakyti būtų - sušvirkščia. Gali ir nelaukti, jausdamas, kaip fontanas tykšta tavo burnoje - gali ištraukti venos galelį iš po odos ir godžiai jį traukti ir ryti, tarsi tau būtų ir taip per mažai eritrocitų greičio. Sorenas tyliai kaukštelėjo dantimis it kažką perkrimsdamas.
   ,,Jeigu tik mėnuo per tamsus,..." - va toksai, kaip tavo akys,                                               
   ,,Kraujo gurkšnis negaivus, per ilgai namuos užsibuvai..."
                                                 
   Vyras mirktelėjo, išsilaisvindamas iš jau troškulio keliamo vaizdinio ir išvydo triumfą aukos akyse, o ir jos širdies ritmo tempas tarsi priverstinai sumažėjo. Profesorius tyliai, bet sunkiai atsiduso - ir nebuvo visai aišku, dėl ko.
   - Ar esi tikras, kad neturi ko prarasti? Net neketini dėl to pasistengti? - vyras kalbėjo lyg ir nustebusiu, lyg ir nusivylusiu balsu. - Pasistengti ir dėl to, kad paskui amžius nedegtum pragare? Spėju, kad... - vyras sustojo, sekundėlei apmąstydamas žodžius ir tai, ką iš tiesų reikėtų pasakyti. - iš tiesų pardavei savo laisvę, bet nėra to, ko negalėtum atsipirkti, Greywindai. Smirdi kaip vilkolakis, žinai? O vilkolakiai yra dar vadinami Dievo šunimis. Ne vampyrai, ne kokie vilkatai, ne Cerberis ar dar kas... - Sorenas suraukė antakius, tarsi būtų pritrūkęs žodžių ir dėl to kaip magizoologas susigėstų. Atsiduso darsyk. ,,Paveldėjo sielą, bent turėjo paveldėti...". Kad ir kaip tai šiurpiai skambėjo tokiam padarui kaip von Sjuardas, visgi Sorenas buvo beveik absoliučiai įsitikinęs, kad kaip visą šį vakarą (ar jau ir naktį) burną aušino be reikalo. ,,Nes jis nesupranta. O gal ir aš ne visai suprantu. Bet vis tiek... Per mažai pastangų." - drąsiai nuteisė grifą štukametis profesorius.
   Buvęs londonietis lyg naujomis akimis apsižvalgė po kabinetą, ieškodamas, ko nusitverti. Akį dar erzino įžūlus moksleivio nepaklusnumas ir vėpsojimas į jį. ,,Ką jis man primena?..."
   ,,O jisai nežaidžia tavo sąžine, sakydamas, kad nieko nepraras? Papjauk gi, patikrinsim..." - pusiau juokais prabilo Spaikas.
   ,,Kad jau pavargau nuo kelionių. Man patinka ir čia, Hogvartse. O su šituo - pats matai, žiūrėsim. Vienintelis dalykas, ką iš... ne, du dalykai, ką iš jo reikia išmušti - tai įžūlumas ir pomėgis klausytis pletkų. Skaudu, kad jis taip apie Natalją, bet kaip pripynė į istoriją, tai buvo ir linksma pasiklausyt." - atsakė Sorenas, žvilgsniu nukrypdamas virš sieninio laikrodžio. Akiai ten sustojus, į vampyro galvą staiga trinktelėjo idėja dėl arešto.
   - Taip, dėl arešto tu turėsi išvirti eliksyrą, - tarė magizoologas. - Sudėtingą, gana bjaurų - areštams. Pats galėsi pamatyt... - pridūrė ir, atsidaręs stalčių, minutėlę pasirausė, kol atrado pageltusį ir mažumėlę išblukusį, bet dar nesunkiai įskaitomą raštelį su receptu. Labiausiai šiurpino pirmas jo punktas: ,,Dešimties lašų djeveleno kraujo". ,,O gal taip neetiška?" - staiga suabejojęs paklausė profesorius voro. ,,Manai, kad tai neetiška, kai jis taip kalba apie tave?" - klausimu į klausimą atsikirto Spaikas. ,,Jis iš kito šimtmečio, pas juos mandagumo nebėra. O gal dar ir todėl, kad šis mūsų bičiulis kažkuria prasme yra kaminkrėtys." - pasišaipė vyras, prisimindamas senus laikus ir voro konfliktą. ,,Negi esi įsitikinęs?" - sudvejojo magnum interfactorem. ,,Absoliučiai."
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #132 Prieš 10 mėnesių »
Grifiukė lėtai žingsniavo link Grifų Gūžtos bendrąjo kambario iš didžiosios salės, tačiau staiga prisiminė jog ji jau turėtų būti pas Nuodų ir Vaistų profesorių. Greitai apsižvalgius, Elena pasileido bėgti koridoriumi. Grifiukė bėgo išties ilgai, kol pagaliau pasiekė kabinetą. Truputį pastovėjusi vietoje, Elena pasibeldė ir lėtai atidarė duris.
 -Labas vakaras, Prifesoriau. Ammm... Aš čia dėl arešto,- visdar giliai kvepuodama kalbėjo pilkaplaukė. Apsižvalgiusi po kabinetą, kuriam nė karto nėra buvus, Elenai patiko kabineto sienos. Jos buvo lyg tamsiai pilkos, o ant jų kabėjo paveikslai. Prie vienos sienos buvo didelė spinta, o prie kitos lentynėlės. Prieš Eleną buvo Profesoriaus stalas, ant kurio buvo sukrauta įvairių daiktų. Staiga už pilkaplaukės akių užkliuvo didelis, juodos ir raudonos spalvos voras. Grifiukė išplėtusi akis prisispaudė prie sienos, nes nuo vaikystės bijojo vorų. Kadangi Elena buvo išsigandus, jos plaukų spalva pasikeitė į juodą it anglis spalva.
 -Ammm... Tai ką man reikės daryti?- vistiek žiūrėdama į vorą paklausė Grifiukė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 10 mėnesių sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Kaylie Mateo

  • IV kursas
  • *
  • 129
  • Taškai: 81
  • Lytis: Moteris
  • New year, new life.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #133 Prieš 10 mėnesių »
Kaylie paskubomis iš Grifų Gūžtos bendrojo kambario žingsniavo į mokyklos požemius, kuriuose yra Nuodų ir Vaistų kabinetas. Ten mergaitė turėjo atlikti areštą, kurio tikrai nusipelnė.
- Ko ten ėjau, ko reikėjo, dabar sau ramiai galėčiau skaitinėti knygas ir ilsėtis, ne..- Mergaitė ilgai barė save, eidama link profesoriaus kabineto. O įdomu Elena jau ten? O gal aš vėluoju? Mergaitė paspartino savo žingsnius ir netrukus atsirado prie kabineto. Senas apdegęs užrašas "Nuodų ir Vaistų kabinetas". Kay kūnelis truputėli drebėjo, tačiau nieks nekaltas, kad ji turėjo čia eiti - tik pati, kad nepakluso mokyklos taisyklėmis. Ketvirtakursė nieko nelaukusi pabeldė ir nedrąsiai pravėrusi duris, įžengė į kabinetą. Ji čia buvo pirmą sykį - įdomu. Kabinetas pakankamai didelis ir erdvus.
- Labas vakaras profesoriau, turbūt žinote, dėl ko čia esu. - Nuleidusi galvą kažką suburbėjo Kay. Ir dar kart permetė kabinetą akimis, kai staiga pamatė į kažką žiūrint Eleną. Taip turbūt, pavėlavau. - mintyse pagalvojo grifė ir žvalgėsi, nes šis kabinetas tikrai buvo įspūdingas.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #134 Prieš 10 mėnesių »
   Sorenas von Sjuardas sėdėjo prie savo stalo susigūžęs. Rankos kiek drebėjo, vyras perpylinėjo dar šiltą skystį į kažkokį mažytį indelį, panašų į dvi kapsulės, naudojamos vaistinėje, puseles. Ant stalo nuvarvėjo trys auksiniai eliksyro lašeliai. Kaip tie trys kraujo lašai... Kur jie buvo? Tie lašai, prarasti lašai. Tvirtumo lašas... Kantrybės... ,,Jis neatėmė, Jis tik nieko dėl to nepadarė." - prisiminė profesorius. Kabinetas jam pakvipo lelijomis. Tokiomis, kokiomis kvepėjo bažnyčia tąsyk. Eliksyrininko bejausmis žvilgsnis buvo įsmeigtas į ką tik išlietą visą aukso balutę. Išliejo šitą džiaugsmą, kaip ir viską anksčiau. Sorenas sujungė kapsulės puseles, atsidaręs stalčių iš ten išsiėmė burtų lazdelę, sulydė kapsulę, ją sklidinai pripildęs. Ant peties tupėjo didelis voras ir jį stebėjo.

   ,,Tėve, aš baigiau Hogvartsą." - pasakė Jis tada bejausmiu balsu, kaip Sorenui nepatikdavo, nepasibeldęs į duris ir užėjęs.
   ,,Tėve, pažiūrėk, kuo tavo sūnus tapo!" - pasakė Antrasis Jis giliai Soreno viduje, gavus ,,Magijos žinių" numerį ir pamačius viršelį.
   ,,Tėve..."  - turbūt pasakė Trečiasis Jis prieš mirdamas.
Ar galima būtų įsivaizduoti blogesnį tėvą? Ar blogesnį... buvimą tėvu?

   Sorenas nurijo seilę ir įdėjo kapsulę į voką. Sunkiai atsiduso, įdėjo vidun dar ir gražiai sulankstytą popieriaus lapelį. Rūpestingai užklijavo. Išgirdo žingsnius už durų, įmetė voką į stalčių ir uždarė.
   - Prašom, - pasakė jis ir pamatė pro duris įeinančią grifę - tą, kurią prigavo Uždraustajame miške. Jeigu tai nebūtų atrodę taip kvailai ir iškrypusiai, būtų čia pat nusišypsojęs iš dar vieno sutapimo. - Labas vakaras, - pasakė ir rankšluosčiu nuvalė ant stalo užsilikusius lašus. - Prašom, - įleido ir kitą grifę.
   - Tai ką, areštas? - liūdnai nusišypsojo jis. Galėjai pamanyti, kad ši liūdna šypsena buvo kilusi iš nusivylimo grifų elgesiu, bet tokiu atveju būtai suklydęs. Na, bet kokiu atveju greit šypsena pradingo nuo vyro veido. Nuo Soreno peties ant jo stalo nusileido Spaikas. Eliksyrininkas ir Grifų Gūžtos vadovas pastebėjo, kaip Elena išsigando šio padaro.
   - Na, o ko tikitės? - paklausė jis. Sandėliuko durys už Soreno ir Spaiko išdavikiškai trinktelėjo. Sorenas nežymiai šyptelėjo grifiukėms, stovinčioms priešais jį.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017