0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #105 Prieš 1 metus »
,,Ale naglas horokrusas, kad tave hipogrifėlių rogės medy..." - tokia buvo pirmoji Soreno von Sjuardo mintis, išgirdus mergiotę prabylant, tik šįsyk ji jau visiškai nuo jo neslėpė, kiek daug žino. Beatričė Voldis, atrodo, mėgavosi tuo, kad savo žinojimu apie profesorių nenusileidžia profesoriaus žinojimui apie ją (na, jį).
- Beatriče, mano kabineto... - Sorenas susičiaupė.- Klausyk, jeigu norėsi aptarti šituos reikalus, tai pasilik klasėje, kai kiti išeis.
Kalbėti su maždaug keturiolikos metų mergiote, žinant, kad jos kūne patogiai įsitaisęs sėdi lygiai devyniasdešimties metų amžiaus diedas, buvo neapsakomai keista. Dar keisčiau - rodyti deramą pagarbą galingam priešui (reikia pasakyti, kad Sorenas nebuvo bailys, ir nebuvo kvailys, tad šiuo atveju, matant ir priešo pagarbą sau, ir priešo galią, buvo visai logiška rodyti jam tam tikrą pagarbą), neišsiduodant čia pat šalia sėdinčiam jaunam ir, rodos, dar ganėtinai pasaulio neigiamybių nesudrumstam vaikinui, kas čia per įvykiai dedasi. Rodyti pagarbą priešui, neišsiduoti ir tuo pačiu metu derėtis - ooo, taip. Sorenas pasuko galvą link židinio, trumpam įsmeigė jau auksinių akių žvilgsnį į raminantį ramiai plazdančios ugnies liežuvėlių peizažą, gurkštelėjo savo pačios pasidarytos arbatos (,,Kaip gerai, kad nusprendžiau ir sau jos išsivirti, ne tik Edgarui..." - pamintijo Sorenas, tyliai mintyse dėkodamas Heimdalui ir Torui. Na, ir Odinui prie to pačio) ir vėl pasisuko į Beatričę. Lūpos išsitempė į blausų, mandagų šypsnį.
- Panele Riddle,- kreipėsi, prisimindamas, kam dar priklausė ši pavardė, bene vienintelė, kurią gerai įsiminė per Magijos Istorijos pamokas. Gal todėl, kad jas vedė Gyvenimas.- Felix felicis nėra publicistinio naudojimo eliksyras, jo naudojimas yra labai griežtai ribojamas Magijos Ministerijos. Jeigu neturi leidimo iš šios institucijos, turėsiu šį eliksyrą konfiskuoti, tokie įstatymai. Irr, be abejo....- Sorenas kryptelėjo galvą, nepastebimai įtraukdamas beveik nejuntamo, subtilaus Sėkmės eliksyro kvapo.
- Jeigu tau tikrai pavyks išvirti šį eliksyrų meno šedevrą, negailėdamas ir, manau, sąžiningai skirsiu Grifų Gūžtai bent dešimt taškų.- pažadėjo jis, kaip eliksyrininkas iš plaučių, kraujo ir širdies, visgi negalėdamas atsispirti šio eliksyro buvimui šalia. Sorenas puikiai suprato, kad paprastas, eilinis mokinys tokio eliksyro niekaip neišvirtų. ,,Bet luktelk... Jukgi Voldemortas nebuvo pažengęs šitoj srityje?" - toptelėjo profesoriui dar kai kas. Nežinia kodėl, bet auksinėse akyse sužibėjo ne auksiniai atšvaitai, o mažytė vilties kibirkštėlė. ,,O gal Natalie suklydo?"
Rodos, pasakęs viską, ką dabar privalėjo pasakyti, mokytojas von Sjuardas pasisuko į Edgarą, visą šį pokalbį kantriai laukusį, sėdėjusį šalia, prie židinio. Nors tai vyro ir nestebino - grifas ir jo pamokose išsiskyrė savitvarda, atsakingumu ir pareigingumu, o dar jaukiai apsuptas šilumos ir išgėręs gaivinančios arbatos išvis turbūt nė nenorėtų niekur eiti.
- Kuo greičiau pradėsime, tuo bus geriau, Edgarai,- pasakė Sorenas.- Galima net ir dabar, bet reikia skubėti. Pasižiūrėk, jau jūs du, pasikviestumėm dar daugiau...- vyras nutęsė, sau prisiminęs, kad visgi antrasis grifas nėra visai grifas, o veikiau klastuolis grifo odoje. ,,Bet Voldemortas ir taip moka visokių kovinių ir gynybinių kerų, šios treniruotės jam naudos neatneš, jeigu ten iš tiesų jis. O man - atneštų, aš galėčiau jį stebėti, išsiaiškinti, ar iš tiesų Natalie teisi dėl jos, o gal įvyko visgi kokia nors klaida." - planavo Sorenas, nepamiršdamas užsitverti oklumantijos siena. ,,O jeigu būtų įvykusi klaida - mergaitė atgautų motiną ir dar galėtų mokytis kovoti su grifais.". Mintims greitai lekiant pro šalį, vampyro akys, juokauju, ausys, staiga užfiksavo dar virtinę keistų garsų koridoriuje - žingsnių, sunkių, kreivų, nelygių. Netrukus pasigirdo ir beldimas į duris, kurį girdėjo jau visi, sėdintys von Sjuardo Nuodų ir Vaistų karalystėje. Sorenas reikšmingu žvilgsniu nužvelgė Beatričę ir garsiai pasakė:
- Prašau užeiti,- ir kisltelėjo antakį, išvydęs dar vieną mokinuką raudonu šaliku. ,,Visi maniškiai, gal jie susitarę?" - staiga sudvejojo vyras.- Labas vakaras, Džeimsai...
Soreno akys nepastebimai susiaurėjo - pro duris įsiveržė ne tik vaikinukas įdomia pavarde, bet ir kažkoks keistas, retai užuodžiamas kvapas. ,,Vilkolakiai? Vampyrai? Vaiduokliai?" - spėliojo Grifų Gūžtos vadovas, nebegalėdamas prisiminti ir susieti kvapo su kažkokiu konkrečiu daiktu ar padaru, nors veikiausiai antru variantu.
- Netrukdai, kalbėk, blogas naujienas neši ne pirmas, - vyro veidas tarsi papilkėjo nuo dar vieno nusivylimo, bet šį pasikeitimą užmaskavo jau įprasta padrąsinanti šypsenėlė. Girdėdamas nuvargusį balsą, profesorius pasigailėjo, kad išvirė tiek nedaug reikiamos arbatos.
- Sėskis į mano vietą, prie židinio,- Sorenas atsistojo, užleisdamas krėslą vaikinui. Šiam papasakojus šiurpinančią žinią, trisdešimt penkerių juodabarzdis lėtai perbraukė ranka per veidą, tarsi nusivalydamas nuo jo kokias gleives, nežymiai pakraipė galvą.
- Iš kur žinai, kad vampyrės? Kaip tu jį radai?- vyriškiui galvoje nebetilpo tai, kas ėmė dėtis aplinkui. Horokrusas, chaosas pamokose, slapti moksleivių mokymai, artėjantis neaiškus karas... ir dar - moksleivio žmogžudystė?
,,Ir kokio bieso tempti lavoną pas slaugę?" - nuaidėjo mintis po oklumantijos skydu, garsiausiai iš visų minčių.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 178
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #106 Prieš 1 metus »
„Huh?! Jis neleis pasiimti eliksyro?!“ kone perskeliančiu grifės galvą pusiau balsu užkriokė Tom. „Ššš. Aš žinau ką daryti.“ Ramiai tarstelėjo Beatrice, nors galva plyšo iš skausmo nuo draugo įsiūčio ir panikos.
-ak, profesoriau, argi tikrai visi šiomis dienomis elgiasi pagal magijos ministerijos nuostatus? – gudriai šyptelėjo mergina ir prisipylė butelį tobulai išvirto felixo, o netikro princo knygą įsimetė atgal į kuprinę.
-jūs jau man atleiskite už įžūlumą, tačiau net pati magijos ministrė nevengia sulaužyti moralinių bendro gyvenimo taisyklių, tiesa? Tai negi jums gaila leisti penkiolikmetei pasidovanoti bent vieną sėkmės dieną, nu arba dvi kokias, savo apgailėtiname gyvenime? – vėl be atsiklausimo, kaip dažniausiai, tamsiaplaukė įlindo į asmenines profesoriaus atsargas, ir ten tuojaus rado ko ieškojo. Atsukusi stiprinamojo toniko butelėlį įlašino lygiai tris lašus į katile likusį viralą, ir šis sužibo dar skaisčiau, tvieksdamas auksu į akis tarsi ketindamas apakinti. Pamaišiusi eliksyrą dar šiek tiek, išpylė į antrą butelį, užkimšo jį ir išsitraukusi plunksną greitai užrašė ant etiketės:

Citata
Sorenui von Sjuardui

Pražydo rožė pusnyje, suskambo giesmės tyloje,
Ir pripildė meilės šventą kūčių naktį.
Šalta žiema staiga pradėjo dvelkti šiluma,
Šviesa išstūmė tamsą, ir begalinį šaltį!

Laimingų Šventų Kalėdų
Beatrice Sandra Riddle

Tada pradėjo tvarkytis savo darbo vietą. Besidedant priemones krepšin, į kabinetą įsirovė Džeimsas, dar vienas Tris draugas, tačiau šis anaiptol, neatrodė norįs išgerti arbatėlės ar išsivirti eliksyro. Jam kažin ką kalbant penktakursė nutaikė tinkamą progą ir iškėlė rankas aukštyn, sutelkdama žvilgsnį į lubas, akyse akimirkai suspindo mėlyniausias mėlis ir nuostabaus grožio feniksas atsirado šalia tamsiaakės. Įteikusi jam į snapą butelį be etiketės mergina parodė dingti, tačiau paukštis delsė, tada, kai profesorius von Sjuardas atsistojo užleisdamas savo vietą Džei, grifė ryžtingai atžingsniavo prie koledžo vadovo ir įteikė jam butelį su etikete.
-prašom profesoriau, man negaila jums padovanoti vieną sėkmės dieną, juk puikiai žinau, jog pravers ateinančiomis dienomis. – Tris švelniai raminamai uždėjo ranką ant mokytojo plaštakos ir vos lūpomis pratarė, žinojo, kad šis išgirs:
-nepamiršau įlašinti stiprinamojo toniko, šis skystis jums tinkamas. Tai mano dovana jums, linksmų Kalėdų! – ir tada ją pasiekė Džeimso Greywindo ištarti žodžiai, o rodės šios akimirkos niekas negalėjo sugadinti, suteršti! Mergina matė šiame juodabarzdyje tėvą, o dabar tik žvelgė į jo truputį baimingas, truputį sumišusias akis ir klausėsi mėlynakio draugo. „Nužudė... vampyrė...“ panelės Riddle veidas perbalo, vieną silpnumo akimirką ji lyg ir suspaudė Soreno ranką, tačiau kitą jau prisiminė, jog tėvo ji neturi, jog yra viena, apgauta, įskaudinta. Visiškai viena visame pasaulyje, niekam nereikalinga, tik vėjui. Tamsios akies krašteliu grifė tebematė lūkuriuojantį feniksą Smaragdą, buvusį Foksą. „Prisimeni dienas? Ar pameni naktis? Aš nepamiršiu ašarų, kurios iš skausmo raižė man akis. kodėl laikas taip greitai bėgo? Kodėl tie klausimai po šia diena man plėšo širdį? Kodėl net dabar stovėdama verkti norėčiau? Man skaudu, bet tai niekam nerūpi, kaip bebūtų keista man taip pat. Nesuprantu ir netikiu, kad dar mano viduj širdis, galbūt žaizda kraujuojanti... ji neužgis. Tegu palieka nepalikdama gyventi noro, eisiu kaip ėjau prieš šaltą vėją, neįkvėpdama į savo kūną nei trupučio tyro oro. Atrodo ši diena taip greitai pro akis prabėgo, nieko nenuveikto naudingo...“ kreipėsi Beatrice Sandra Riddle į savo minčių draugą medinėmis kojomis pasišalindama nuo vampyro. Gal būt ir taip, galbūt ir ne. Giliai savy jau žino, kad aplinkui ją dabar ir taip vyksta kažkokia nesąmonė. Bet keisti jai kažką sunku atrodo. Galbūt norėtų, galbūt jai atsibodo su savim kovoti, o tai težino ji ir mėlynas dangus. Neklausk. „Aš stengiuosi daryti viską, kad pabėgti kuo toliau nuo ašarų, skausmų... ir nematyti tokio pačio kaip aš, tokio pačio kaip jų veidai išduoda skausmą, akys – baimę. Nusuku akis, žinau, kad žvilgsnis žudo. Rankos krauju paplūdo, taip laižiau jį godžiai, o skonis priverčia sunkiau judėti. Širdis spurdėt krūtinėje jau nebenori. Pašoku ir suprantu, kad tik sapnuoju. Paliečiu savo rankas, jaučiu, kad prakaituoju. Drebėjau naktyje, nors šildė kūną sienos. Negalėjau atsigauti dar ilgai mąstydama per naktį viena. Už lango rūkas ir šalna ant žemės. Aš atsistojau kambary, o mano rankos tik apčiuopiamos ir pirštais į palangę remias. Man baisu. Noriu pabėgt iš čia, nebegaliu.“ Mąstė mergina nežinia ką, mintys blausėsi vis labiau ir labiau, sielvartas sumišęs su išdavystės skausmu blaškė ilgaplaukę ir vedė beprotybės link. Šiąnakt jiems reikia vieniems kitų, ne jos kažkam, ne jai kažko. Šiąnakt visi bus su kuo nors, tik ne su ja, tik ne ji su kuo nors. Šiąnakt vieni kitus palaykys, tik ne ją kažkas, tik ne ji kažką. Karštos raudonai auksinės Smaragdo plunksnos tvirtai įslydo į šaltą baltą ranką, tamsios akys prapliupo lyti, vienas kvėptelėjimas ir jie abu dingo. Apie tai, jog Beatrice Sandra Riddle šįvakar buvo nuodų ir vaistų kabinete, bylojo tik krištolinis butelis, Soreno von Sjuardo rankose.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #107 Prieš 1 metus »
- Gerai, profesoriau, tuomet einu ieškoti žmonių ir kai žinosite tikslų laiką ir vietą, duokite man žinoti,- tvirtai taręs išgėrė likusią arbatą ir atsistojo, jau nekantraudamas pradėti horokruso paieškas. Nespėjus pasukti išėjimo link, žaliaakį pristabdė toks įžūlumas, kuriuo mėgino visokiausiais būdais gauti eliksyro išsinešimui, nepaisant profesoriaus draudimo daryti tai.
- Tu grifė ar kas?!- pyktelėjo ant merginos iš to paties koledžo Edgar'as. Ko jau ko, bet netikėjo, kad yra tokių grifų mėginančių eiti pagal taisykles.
- Labas,- pasisveikino su kitu bendrakursiu užklydėlių šį vakarą. Bet nuo Džeimso įžengimo į kabinetą viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pastarasis kliedėjo apie lavoną. Mokinio lavoną. Nors asmeniškai pats grifas niekada nebuvo nei girdėjęs, nei regėjęs kažkokio Džimio Morou. Tada klausiama ir išsiviepusia išraiška žvilgtelėjo į vadovą, siekdamas paaiškinimo šiuo klausimu. Kai pradingo Beatričė nieko neatsakius moksleiviui, o tik pasitrynusi aplink profesorių, šis dar labiau supykdmas išpūtė akis ir pasijuto lyg būtų kokioje laiko materijoje, kur vieną sekundę daiktai atsiranda, kitą išnyksta. Bendrai suvokti, kas dabar vyksta Edgar'ui buvo visiškai neįmanoma. Taip magija suprantamas dalykas, tačiau čia jau buvo kažkas magiškiau už ją.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 182
  • "Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti"
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #108 Prieš 1 metus »
Nespėjus vaikinui atsakyti į eliksyrininko klausimus viskas greitai pasikeitė. Vieną akimirką Tris triūsė prie katilo, kitą akimirką ši jau sukiojosi prie vadovo, kažką įduodama jam, o dar kitą jau Edgaras šūkaliojo ant jos, kuri greitai dingo su... feniksu?
- Sma...- sutrikęs tiek tespėjo tyliai šūktelėti, visgi nors akimirką pastebėjęs sušmėžuojantį feniksą, matytą pelėdyne, kuris greitai dingo kartu nusinešdamas ir merginą,- ...ragde?- užbaigė nutrauktą žodį. "Smaragdas"- štai koks pilnas ir buvo fenikso vardas, girdėtas kartą. Vaikinas nustebęs stovėjo it įkastas vieton, stebeilydamas ton pusėn, kurioje ką tik buvo draugė.
- Nereikia,- atsisakė grifas vadovo pasiūlymo atsisėsti prie židinio vieta jo,- vistiek didelė tikimybė, kad greitai paliksiu šią vietą,- atsisukdamas į grifų vadovą pridūrė su nuostaba veide dėl minėtojo staigaus Beatričės dingimo. Greitai nutilęs, vėl prakalbo:
- Kodėl tą švilpį nutempiau ligoninėn, turbūt buvo priežastis to vaikio akys,- lyg perskaitęs Soreno mintis, nors šio gebėjimo neturėjo, atsakė vaikinas,- Baltos. Jokių vyzdžių. Galvojau, galbūt šį dalyką pavyks ištirti slaugei... O kaip radau...Jūs turbūt turėtumėte žinoti,- metė užuomeną, kurią tikrai išpainios vampyras. O toji lyg sakyte sakė "Aš žinau kas jūs, bet jūs nežinot kas aš. Aš užuodžiu jus, jūs irgi",- Bet vis dėlto galima pasikalbėti akis į akį? Vieni,- primerkęs akis grifas per petį žvilgtelėjo bendrakoledžio pusėn, kuris išpūtęs akis negalėjo patikėti kas čia ką tik įvyko. Panašiai jautėsi ir Džeimsas. Tikiuosi neužsiputos ir neliks klausytis, ką sakysiu profesoriui...- pamislijo keturiolikmetis, greitai mintyse susidėliodamas apie ką šnekės su vampyru, likus tik jiems abiems. Šios akimirkos labiausiai norėtų Ambrozijus...Ar gi ne? Gi jis rodos didžiausias "gerbėjas" von Sjuardo...- nusivaipė mintyse mėlynakis įsivaizduodamas, kaip tas girtuoklis klausinėja, tiksliau tardo Soreną, visokiais klausimais.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą"
By: Šekspyro "Makbetas"

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #109 Prieš 1 metus »
Sorenas von Sjuardas žiūrėjo į Beatričę bejausmiu veidu. ,,Ji per daug žino." - nuskambėjo tik viena mintis vyro galvoje. Tai vampyrą siutino. Voldemortas gali plepėti. Voldemortas gali šantažuoti. Voldemortas gali juo naudotis, Voldemortas gali suteršti reputaciją, Voldemortas gali išvaryti jį iš šalies su tiek žinių. ,,Voldemortas turėtų būti nužudytas." - pasiūlė problemos sprendimą Spaikas, kartais geresnis oklumantijos meistras ir už Soreną.
- Tu turėtum suprasti, panele Riddle, kur galima praverti burną, o kur - laikyti užčiauptą.- prabilo Sorenas, užgniauždamas savyje širdgėlą. ,,Ėėė, raminkis, labai jau nusilpai. Ateis tokia višta ir pradės tave draskyt." - voras užropojo ant stalo ir padėjo pūkuotą letenėlę ant iki akinamo baltumo sugniaužtos rankos, palaikydamas jį dvasiškai, ir tai parodydamas realiai. Sorenas susiraukęs stebėjo fenikso nusileidimą, sugniaužė buteliuką rankoje. ,,Jeigu tai iš tiesų feniksas, o aš tuo beveik neabejoju... tai ji turėtų būti kilnus žmogus, tik nesielgia, atrodo, taip..." - pamintijo profesorius von Sjuardas, ir išvydo bepradingstančios mokinės akyse ašaras. Kai auksinis vyriškio žvilgsnis nebeužčiuopė jokių grifiukės buvimo pėdsakų, vampyro ranka atidengė antrąjį auksinio, kaip ir Soreno akys, gėrimo pilną buteliuką. ,,Na, bent jau mano greitis yra privalumas net prieš horokrusus." - lengviau atsiduso Grifų Gūžtos vadovas, o abu buteliukai dingo tarsi niekada ir nebūtų egzistavę, taip pat apsaugoti ir nuo šaukiamųjų kerų. ,,Kai ji pasiges savojo butelaičio, galės atsiboginti pokalbiui." - pasakė vampyras savo naminiam gyvūnėliui, o šis nugrimzdo į apmąstymus.
- Edgar, ji nėra vien grifė,- dviprasmiškai prabilo prislėgtu balsu Sorenas.- Galbūt kada nors ir tu tai sužinosi. Kai nustatysiu laiką ir datą, parašysiu tau laišką ir nusiųsiu, o tu, jeigu nebeturi klausimų, lėk, pailsėk prieš rytojų. Jokia arbata, joks eliksyras neatstos miego,- blausiai šyptelėjo vampyras, linktelėdamas grifui.- o likusius reikalus apsvarstysime, neabejotinai, treniruotės metu.
Sorenas, Edgarui išėjus, persibraukė delnais per veidą.
- Ačiū, Džeimsai, už žinias... dar šįvakar apsilankysiu pas slaugę Wright, kad išsiaiškinčiau, kaip, kas ir kodėl. Tai... taip išeina, tu... vilkolakis?- Soreno akys kiaurai vėrė berniuko, vampyras abejojo savo spėjimu, nes priešais stovintis, na, neaiškios rasės padaras žmogiškajame pavidale buvo prisigėręs dviejų rasių kvapo. - Be abejo, galime pasikalbėti, jeigu tik tu nori.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 182
  • "Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti"
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #110 Prieš 1 metus »
Keturiolikmetis sučiaupęs lūpas stebėjo visą šią sceną. Ooo...Kad tik žinotumėte, kad be tos Beatričės dar yra pulkelis personų, pažįstančių jūsiškį gyvenimą kaip nuluptą. Gerai, ne antiek, bet turimos žinios vistiek varys į neviltį...- pamintijo pasikasydamas pasmakrę,- Ir taip ne tik jūsų... Blonknotas. Byla. Vardas, pavardė. "Guolis"...- šie žodžiai ėme mūšti vaikio galvoje, nepalikdami jį ramybėje. " Tamsa. Vieniša lempa tik varganai švietė dar viename varganame bibliotekos kampe. Vienuolikametis berniukas tyliai tipeno tarp lentynų, pirštų galais braukdamas per popierių šūsnis.
- Ne šitas, ne... Toliau,- sumurmėjo, kol galiausiai sustojo ir iš dulkėtos lentynos ištraukė pageltusius lapus. "Sekami. Aprašymai."- skelbė pavadinimas. Juodaplaukis lengviau atsikvėpęs atvertė pirmuosius lapus, bet vos perskaičius kelias pastraipas, šie greitai buvo išplėšti iš rankų.
- Ką tu čia darai?- sušnypštė tamsus siluetas.
- O ką turėčiau daryti?- atkirto Džeimsas spoksodamas į tamsą.
- Dink iš čia!- be užuolankų suniurzgė grėsmingai pusiau elfas pusiau vampyras senis Volframas,- tau čia negalima, prisimink!
Akimirka kita viena ir peilis su sidabro priemaišomis smigo minkšton odon. Pasigirdo cypimas ir skubrūs žingsniai. - Ne, aš turiu žinoti,- suurzgė patamsyje vaikis įžvelgdamas Volframo kraują,- turiu...
" Džeimsas tankiai suklapsėjo akimis, ko jau ko nesitikėjo tai to, kad mintimis nusikels į praeitį. Praeitį, kurioje pirmą kartą pamatė žmogaus prieš kurį stovi stebėjimo bylą. Prakeiktas amuletas,- sumurmėjo mintyse užversdamas visą kaltę šiam. Vos išgirdęs profesoriaus spėliones apie jo kilmę grifas papurtė galvą ir pataisė jį:
- Jei būčiau vilkolakis, iškart per tuntą šių kvapų užuostumėte mane ar ne? Bet deja aš nesu jis. Greičiau trečdalis vilkolakio, trečdalis vampyro ir trečdalis...- nutilo užsikirtęs. Nepajėgė ištarti nei žodžiu nei mintyse to kito pavadinimo. Nepajėgė net tą padaro dalį paskirti sau ir su tuo susitaikyti,- Aš mišrūnas, galbūt dėl to neatpažįstate mano kvapo. Esu Juodųjų vienaragių autorių, kito eksperimento tolimas palikuonis. Tai tiek turėtumėte apie mane žinoti. Bet nepergyvenkite, nepradėsiu siautėti, visgi jie nenori, kad tai darytumėme,- taip taręs iš po drabužių ištraukė Suvaržymo amuletą. Sidabrinė vilko galva su safyru kaktoje, silpnai sublizgo prieš ugnies liepsnas,- jo nenusiimsiu net po mirties. Taip, pūva visi mano giminaičiai... Kaip supratote užuodžiau kraujo likučius, likusius lavone.Ar tai vampyrė ar vampyras tą irgi supratau uoslės pagalba. Bet norėjau pasišnekėti nei apie mano rasę, nei apie žmogžudystę. Gal kalbėti apie draugus, nors nežinau ar ji man draugė, už nugaros nėra gražu, bet visa tai pamatęs nesuilaikiau.- turėdamas omenyje tuos visus Tris išsišokimus pratarė Greywindas,- Kaip ir jums man neramu dėl Beatričės. Ji skaitė mano mintis. Ji matė mano sielą. Ir man neramu ne dėl to, kad visiškai nemoku nuo minčių skaitymo atsiriboti, o dėl to, kad ši savo sugebėjimus gali panaudoti ne tik kartą. Ji gali juos panaudoti ir prieš kitus mokinius ar net profesorius. Ir tai neviskas. Kai šnekėjausi su ja pelėdyne, pas Tris atskrido tas pats feniksas, kuris ką tik buvo čia. Ji jam davė garsinį laišką. Užrašė "TMR" ir tarė: Smaragde, skrisk ten, kur nei viena pelėda negalėtų nuskristi, nešk šį laišką tam, kam niekas negalėtų parašyti, klausyk to, kurio net aš neklausyčiau, grįžk su tuo, su kuo grįžti būtų neįmanoma ,- lėtai atkartojo merginos žodžius. Vaikinas jautėsi nekaip. Toks jausmas lyg išdavinėtų draugę. Nubraukęs tokias mintis iš pasąmonės galiausiai pabaigė,- visa tai mane neramina...Ypač tie žodžiai... Nežinau gal aš išsikalinėju nesąmones, bet...- ir nutilo. Man šakės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą"
By: Šekspyro "Makbetas"

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #111 Prieš 1 metus »
Sorenui realiai nepatiko šio grifo žvilgsnis: susimąstęs, daug žinantis, pernelyg drąsus ir protingas - jeigu tai nebūtų žvilgsnis vaiko, grifo, sąžiningo žmogaus veide, tai būtų galima laikyti šį asmenį tipišku pavojingu žmogum. Profesorius išgėrė gurkšnį arbatos, kartu su šiltu gėrimu tarsi nurydamas ir dalį nuoskaudos ir nustebimo, bei nusivylimo - savo koledžo mokine, žlungančia ramybe Hogvartse, neišsaugota reputacija bei asmeninėmis paslaptimis, neišsaugota ištikimybe, neišsaugota santuoka... Viskas tarsi ištepta sviestu slydo iš rankų ir krito į prarają, kurios dugne laukia neišvengiamas išnykimas arba sudužimas.
- Todėl tu ir atrodai, ir kvepi įdomiai,- nejaukiai šyptelėjo Sorenas, nepraganęs pro ausis fakto, jog trečiasis trečdalis Džeimso Greywindo kraujo nebuvo įvardytas.- Man įdomu, vaikine, kas dar sudaro tą tavo kraują, jeigu tai nėra didžiulė paslaptis?
Sorenas prisiminė vieną iš pirmųjų savo Magiškųjų Gyvūnų priežiūros pamokų - tą sykį jis į klasę atsitempė juodąjį vienaragį, baisoko eksperimento padarinį.
- Aš irgi iš dalies esu eksperimento padarinys, jeigu nori nesijausti vienišas. Bet ne esmė.- prabilo Sorenas, išvydęs amuletą.- Tik suvaržantys veiksniai kaba ne ant mano kaklo, o genuose. - niūriai vyptelėjo auksaakis.- Bet ar tokie pavojingi jūs esate, kad jus taip varžo? Ir kaip jus vadina, Džeimsai? Netikiu, kad tiesiog eksperimentu numeris toks ir toks, jeigu suteikė jums tokius daiktelius ir sukryžmino tokias priešiškas rūšis. - vampyras atidžiai žvelgė vaikinui į akis, tarsi mėgintų kažką išpešti legilimantijos būdu - nors jos meistru nebuvo ir neketino būti. Kiekviena gyva būtybė turėtų turėti bent jau mintyse privatų, niekieno neliečiamą savo gyvenamąjį plotelį; ir tai yra šventa vieta, į kurią brautis yra panašiai baisu ir šventvagiška, kaip ir susikurti horokrusą.
- Aa, tu apie Beatričę...- vyras užsimerkė ir atsiduso, įsmeigė žvilgsnį į ugnį, smagiai plasdančią židinyje.- Ačiū, kad taip atvirai viską papasakoji, o tą trumpinį užsirašysiu, gal pavyks sužinoti, ką jis reiškia. Turiu nemažai žinių apie ją, kas su ja dedasi, bet...- mokytojas von Sjuardas susičiaupė.- Pažadėjau šią paslaptį saugoti ir esu užkeiktas saugojimo užkeikimu. Bet per tą mūšį, kuris grasina Hogvartsui, per pastaruosius įvykius viskas turėtų išaiškėti, Džeimsai, manau, labai greitai.
Ant stalo ropojo didžiulis, pūkuotas voras, vienoje letenoje nešdamas plunksną, o kitoje - pergamento gabalėlį. ,,Dėkui tau, Spaikai..." - mintyse padėkojo vyras, paimdamas atneštus daiktelius, o voras letenėle juokais atidavė pagarbą. Ant pergamento profesorius užsirašė visas citatas ir trumpinį, pažertus Džeimso.
- O kaip tau reikalai su oklumantija, atsiribojimu nuo minčių skaitymo? Aš jaučiau, kad Beatričė ir pas mane nori įsiveržti, bet jai tas nepavyko. Būtų gerai, kad ir tu nuo jos atsiribotum, nes kitaip...- Sorenas stabtelėjo.- Gali būti negerai. Ačiū darsyk, kad toks atviras buvai... o ką dar girdėjai iš jos, ar matei ką įtartino? Kaip tu pats su ja sutari, ar nelabai?

((Ir sorry už neilgą postą, kažkaip nelabai sekas rašyt šiandien...))
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 182
  • "Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti"
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #112 Prieš 1 metus »
Tylėjo kaip su užsiūta burna. Profesoriui norėjosi išrėžti su kažin kokiu prieskoniu pagardintą "O jūs ir smalsus" frazę. Bet susilaikė.
- Visa tiesa išaiškėja laikui bėgant, neskubinkit jo,- tarė. Tai nebuvo paslaptis ir nebuvo nuodėmė sakyti kitam atgamtiniam padarui, kaip ir Džeimsas, tiesos. Ką gi jam padarys, kai sužinos- negi nužudys? Nors visgi... viena jo dalis rėkė pasakyti tiesą, bet bijojo, kad ir taip pasitikėjimas, kuris smuko mokytojo akyse jam, smuks dar žemiau. Kai ateis tinkamas metas, prasitars... nors gal ir niekada, jei tiesa dar nebus išaiškėjusi.
- Negi ne dėl to mus ir varžo?- klausimu atrėmė į auksaakio mestą. Kiek patylėjęs pridūrė,- taip, kadangi sugebėdavome išskersti ištisas gyvenvietes, jei nuotaika ir noras būdavo,- nemelavo ir nehiperbolizavo. Tik sąmoningai nuslėpė kelis faktus kodėl yra šitaip kontroliujami. Netrukus šyptelėjo vampyrui paminėjus eksperimentų skaičiukus,- ne, jie dar nėra ant tiek nupušę, kad duotų kodus savo eksperimentams. Koks apsiskaitęs mitologas ar istorikas mus maišo su Juodaisias šunimis ar Kraupais... taigi jei norite jais galite mane vadinti,- laviravo tarp žodžių, išsisukdamas nuo tiesos. Nerizikavo ištarti savo rasės vardo, dar kas koks ūpas užeis eliksyrininkui paklajoti po didžiųjų bibliotekų archyvus, gal susiras vienintelę išlikusią Alberto Kailiapūkio kronikos kopiją (Cha, šiaip jų dvi, tik viena iš jų guli Guolio bibliotekoje, bet deja niekas iš pašalinių to nenutuokia) ir tarp eilučių atknis jo trečiąją kraujo dalį. Prakeiktasis, buvo būtina tam Albertui aprašyti Kveldų santykius su Slapstūnais ir jų eksperimentus?! Kaip ir dėl to, kopija akylai saugoma vienoje iš Londono bibliotekų- pačių brolijos narių. Ne bet kas ją pamatys ir ne bet kas ją paskaitys. Susitaikykit, tokia jau realybė.
Neskubėdamas nusuko akis nuo šio vėlaus vakaro ar nakties pašnekovo veido ir pasekęs pastarojo veiksmu, pats paskandino žvilgsnį į pleškančio židinio liepsnas. Numykė kai von Sjuardas prasitarė, kad yra užkeiktas saugojimo užkeikimu. Ne jis vienas, nors jo užkeikimo būdas skiriasi nuo Greywindo.
Ant stalo atsirdus didokam, pūkuotam vorui, paskui save tysančiam pergamentą ir plunksną, vampyro pusėn grifas mintyse nusistebėjo, aišku tas pats atsispindėjo ir veide. Augintinis voras? Šaunumėlis. Toks jausmas gyveni gyvenimą ir kiekvieną dieną sužinai kažką naujo. Neaukštai kilstelėjo antakį kai keturiolikmečiu nematytos rūšies (Džeimsas nebuvo vorų mylėtojas, tad tai savaime suprantama) voras juokais atidavė pagarbą Sorenui. Baigus skrebenti plunksnai, sunkiai atsiduso. Vaje, oklumantija. Dar viena sritis, kurioje yra liaudiškai tariant, totalus dundukas.
Nepatenkintas suniurzgė.
- Sunkiai,- iškošė pro dantis. Reikalas tas, kaip tada jis sugebėjo išsaugoti savo tikrąją tapatybę nuo kitų ilgų snapų? Amuletas. Pastarasis pasistengdavo savo turėtoją pasmaugti greičiau nei smalsuolis legilimantijos būdu išpeš tiesą. Ačiū Merlinui, dar tokion situacijon nepateko. Kol kas. Lyg užhipnotizuotas keturiolikmetis stebėjo ugnies šokį ir sklidančią šilumą, akimirksniu patapusią erzinančia ir nemalonia, bei ketinančią pasiglemžti jaunuolį miego karalystėn, arba kaip jo buvusi mama (dabar nepasivertė liežuvis vadinti mama, po jos skyrybų su tėvu) mėgo sakyti Liuliškėn.
Šaltis žudo, karštis migdo. Laikykis šios taisyklės ir anksčiau laiko neužversi kanopų.
Žengtelėjo atstuptas, taip ketindamas ištrūkti iš miego gniaužtų, tačiau akys sunkiai atsiplėšė nuo židinio. Viso to pasekmės buvo, tai kad susigrizbo atsakyti į Soreno šneką ir klausimus per vėlai.
- Kol kas dar nieko įtartino nemačiau ir negirdėjau iš Beatričės pusės... O su ja sutariu taip vidutiniškai,- šnekėjo, kai tuo tarpu galvoje gaudė ištarti vampyro žodžiai:
"Būtų gerai, kad ir tu nuo jos atsiribotum, nes kitaip... Gali būti negerai."
Trumpam paniro į tamsą užmerkdamas akis. Jautėsi pavargęs ir troško kuo greičiau iš čia dingti, nes antraip vietoj dar nuvirs ir turės pažintį su šio kabineto grindų dulkėmis.
- Pasistengsiu,- leptelėjo, dar giliai širdyje nežinodamas ar laikysis vyro nurodymų ar ne.

((Nieko tokio, greičiau man reikėtų sakyti "Sorry", kad ilgai neatrašiau))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą"
By: Šekspyro "Makbetas"

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #113 Prieš 1 metus »
Sorenas von Sjuardas nežymiai šyptelėjo ir linktelėjo galvą.
- Ką gi, tavo valia,- nusileido vyras.- Hogvartse esama, ko gero, ir dar baisesnių rasių asmenų, bet visgi juk svarbiausia ką savo viduj turim, kaip žiūrime į tai, kas esam,- profesorius padėjo plunksną ir pergamentą į šalį. Iš ar už lentynos pasigirdo kažkoks traškėjimas, bet Sorenas į jį bemaž neatkreipė dėmesio. ,,Prie atitinkamo noro ir nuotaikos išskerdžia kaimus ir miestelius... dirba gaujomis... varžomi amuletais..." - mintyse sistemino gautą informaciją eliksyrininkas. Kai kas Hogvartse dar galėjo atsiminti, kad šis profesorius ne visuomet dirbo tik Nuodų ir Vaistų srityje. Kelerius metus, o vienerius ir su žmona, dabartine Magijos Ministre, vedė Magiškųjų Gyvūnų Priežiūrą. Šiuo metu vyras su tuo susijęs oficialiais mokyklos duomenimis jau nebuvo (nebent dalyko dėstytoja pakviesdavo jį į pamoką, tokiu būdu paįvairindama įprastą pamokos formą. Dažniausiai į tokią pamoką vyrui tekdavo neštis dėžę sudėtingų haliucinatų, arba šiek tiek nuotraukų ar radinių iš kelionių), tačiau vyras vis dar domėjosi gyvūnais savo laisvesniu metu, o per atostogas nepraleisdavo progos ir pakeliauti. ,,Rasi, kada nors ir su mokiniais ekspediciją padarysiu" - nejučia toptelėjo vyrui.
- Jeigu kažkas eksperimentuodamss sąmoningai sutvėrė pavojingus, ar net labai pavojingus padarus,- von Sjuardas gūžtelėjo pečiais.- Tai anoks čia išprotėjimo lygis - duoti eksperimentui numerį. Ne, neturiu reikalo vadinti tave tuo, kuo nesi, jeigu ir nenori, kad žinočiau. Tu juk turi vardą, ko daugiau reikia. Į mane juk irgi nieks nesikreipia ,,profesoriau vampyre". O jeigu taip kreiptųsi, ypač viešai, man nepatiktų,- pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė profesorius.
Vampyras atsistojo, priklaupė prie židinio ir įmetė dar porą pliauskų - ar taip, ar taip, vyras dar planavo kurį laiką čia padirbėti vienas.
- Jeigu kada norėsi išmokt oklumantijos, ateik, padėsiu,- pasisiūlė Sorenas. Atsistojus pro akis neprasprūdo berniuko knapsėjimas.- Jeigu nori - gali eiti, atsiprašau, kad užlaikiau su klausimais ir ačiū, kad pranešei apie nužudytą švilpį. Nueisiu pas slaugę Wright ir išsiaiškindiu smulkiau, gal netgi pavyktų atpažinti, kokio čia vampyro ar kito padaro darbas. Bus matyt.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 182
  • "Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti"
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #114 Prieš 1 metus »
Blausiai šyptelėjo kai profesorius nusileido ir daugiau nebeklausinėjo apie jį ir jo rasę. Kaip palengvėjo. Tikrai. Bet tolimesnius vampyro išvedžiojimus apie vidų, kad ir koks pabaisa būtų, praklausė vos ne kaip apsnūdęs, vangiai galvodamas kas dar per žmogus panašaus jam yra tai sakęs? Tik atkuto tada, kai jautrią klausą pasiekė kažkoks trakštelėjimas, bet rodos profesorius jį praleido pro ausis. Gal jau šis garsas toks įprastas, kad net nereguoja? Galbūt... bet kažin.  Vėl apsnūdo, kai pradėjo pletkint apie nupušimo lygį ir kodus. Velnias, ta šiluma tikrai nervina. Reikia tik prie jos priprasti ir viskas bus gerai...- mintijo ir ramino save, kai akys vėl grėsmingai norėjo užlipti ir be klijų, lipnios juostos ar tų pačių klijuojančių kerų ir ko gero neatlipti visą amžių. Kaip keista, kaip tiek bėdų gali sukelti tokia menka jėga,- pamanė, bet sunkiai, labai sunkiai nuvijo tokias mintis šalin, kol galiausiai susikoncentravo ties pokalbiu su von Sjuardu. Pala, apie ką čia jis kliedėjo? Ai, nežinau, bet dabar apie... oklumantiją?
- Gerai, - linktelėjo galva ir nusistebėjo kodėl tas žodis taip lengvai išplaukė iš lūpų, o liežuvis apsivertė- galvojo net prireiks geros mentelės jį priversti apsiversti ir dalinai padėti suformuluoti kokį garsiūkštį,- ateisiu, jei rasite laisvo laiko,- vaje, kokia ilgą tiradą dabar teko jam sušnekėti. Ką gi, bent jau apšilimą turėjo. Antrąsyk linktelėjo galva, sutikdamas su profesoriaus nuomone palikti kabinetą.
- Gero vakaro,- nepakomentavęs eliksyrininko padėkos ir jo tolimesnių planų, apsisukęs ant kulno atsisveikino ir begarsiais žingsniais patraukė prie durų,- arba nakties,- sumurmėjo atidarydamas duris ir dingdamas požemių šešėliuose. Tik kai vėsus požemių oras šturmavo grifo veidą, galutinai atkuto ir guviai apsidarė.
- Šūdas,- tylus keiksmas nusirito tamsoje.
Tik dabar jis suprato, kad norint išmokti oklumantijos reiks pirma susitvarkyti su amuletu, jei profesoriūkštis sumanys prisiknisti prie būsimo penktakursio paslapčių. Už tai jis gali palydėti gyvybę. Tiek Sorenas, tiek Džeimsas. Tik laiko klausimas kada.
Juodaplaukis kelias sekundes pastovėjęs už kabineto durų, galiausiai savo rasei būdingu begarsiui vaikščiojimui, nudūlino savo keliais. Tik nežinojo kur traukti: ar Grifų Gūžtos bokštan ar kur kitur.
Pavyzdžiui...
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą"
By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • ****
  • 237
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #115 Prieš 1 metus »
Koją už kojos ir fiziškai nusilpęs švilpis prižergliojo prie Nuodų ir Vaistų kabineto. Igoris kaip ir žadėjo tęsia Elnai duotą pažadą, kad gaus Antivilkinio eliksyro iš profesoriaus Soreno von Sjuardo, tad dabar stypsodamas prie Nuodų ir Vaistų kabineto durų, įsiklausė ar už sienos, esančioj patalpoj, yra reikalingas asmuo.
 Švilpis atsiduso. Sjuardas buvo savo kabinete. Šyptelėjo. Matyt vėl vampyras verda kokius nors eliksyrus. Kaip visada. Nublukus šypsenai nuo ketvirtakursio veido, Igoris apsižvalgė aplinkui, ar nieks jam nesutrugdys pasiekti savo tikslo. Atidžiai apsidairęs it koks vagis, Greywindų įsisūnytas jaunuolis padėjo visados esančią  šiltą savo ranką ant ledinės rankenos. Laikas veikti. Daugiau netempsiu gumos, stoviniuodamas čia, - nusprendė šis, bei pasibeldę ir nulenkęs rankeną, įžengė į kambarį.  Lorijano- Greywindo veidą atakavo maloni šiluma ir vampyro dvokas, prie kurio vis labiau priprasdavo. Visai neblogai išlaikė šį kambarį,-pagalvojo rudaplaukis, nužvelgdamas eliksyrininko kabinetą, uždarydamas kabineto duris.
Židinyje smagiai pleškėjo ugnis, kurdama jaukumo ir šiltumo atmosferą, o įvarios eliksyrų sudedamųjų dalių kvapeliai maišėsi tarpusavyje, užihipnotizuodamos Igio vilkolakiškąją uoslę. Guldau galvą, kad čia Džeimsas vos ne pakratė savo letenas, dėl šilumos - pamintijo jaunasis burtininkėlis, prisminęs, kad įbrolis neitin mėgsta šilumą.
 Susiradęs akimis auksiaakį Sjuardą, švilpis be jokio išankstinio ruošimosi ką gi sakys profesoriui, išpyškino beveik viską tiesiai šviesiai:
-Sveiki, Profesoriau,-pasisveikino,- atsiprašau, kad šiuo metu jus trukdau, bet man reikia Antvilkinio eliksyro,- kalbėjo šis, žinodamas, kad po šio pokalbio, grauš sąžinė,-Man ir Elnai Klumpar.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #116 Prieš 1 metus »
Nuodų ir vaistų kabinetas atrodė truputėlį keistai - Sorenas von Sjuardas, matyt, norėdamas pailsėti po sunkios darbo dienos (galite patikėti, mokytojai nuvargsta ne ką mažiau, negu jūs), bet nelabai beturėdamas ūpo kažkur eiti prasiblaškyti iš šilto bei jaukaus kabineto, susikūrė poilsio zoną toje pačioje patalpoje. Kadangi visokie kerėjimai ir transfigūracijos eliksyrininkui niekuomet nesisekė - pasitarnavo vampyriška jėga ir greitis - puf, puf, puf, ir per kelias sekundes mokinių stalai ir kėdės atsidūrė klasės gale, ir ne šiaip sustumdyti, o sudėlioti tvarkingai it atomai metaluose. O auksaakis profesorius vėl sėdėjo savo krėsle, pasistatytame priešais židinį. Šiandien neįkalė nė vieno arešto, nė vieno popamokinio papildomo darbo, tad galėjo visą savo vakarą ir naktį paskirti sau.
Neskubėdamas, žmogiškais žingsniais von Sjuardas nužygiavo prie rašomojo stalo, kuriame, slaptame stalčiuke, buvo prisislėpęs maisto atsargų. Pasiėmė vieną butelį, supylė raudoną jo turinį į litrinį puodelį, įpylė dar kažkokio auksinio skysčio ir sudėjo nebereikalingus indus atgal. Židinyje smagiai pleškėjo ramūs ir taikūs kalciferiukai, ant stalo musę triauškino voras.
- Na, Spaikai, ir tu galėsi pailsėt. Greitai galėsim išsinešdint iš čia atostogų,- vyptelėjo Sorenas sielos broliui. Šis kažką neaiškiai sumurmėjo mintyse, tad vampyras jo ir nebevargino, tik palinkėjo:- Skanaus.
Vos Sorenas atsivertė smagumui pasiimtą iš bibliotekos knygą ,,XVI amžiaus pranašystės", iš koridoriaus atsklido tylūs, nedrąsūs žingsniai. Juodaplaukis, turbūt nėsyk ir nepražilęs per tiek metų, sukluso, nežinodamas, nė ką daryti. Šiame Hogvartso aukšte mažai kas lankydavosi, o kas jau apsilankydavo - dažniausiai nepraeidavo pro šalį. Sorenas gurkštelėjo savo ,,arbatos" ir pastatė priešais židinį dar vieną fotelį. Knygą ir vakarieniaujantį vorą paslėpė lentynoje, puodelį pasiliko rankose.
- Prašom,- tarstelėjo vyras, atsisėdęs į fotelį būtent tada, kai į duris pasibeldė būsimasis svečias, o jau pro rakto skylutę atsklido pažįstamas dvokas.
- Labas vakaras, Igori,- Sorenas atsiminė vaikinuko vardą ir veidą iš Nuodų ir Vaistų pamokos. Vyras priglaudė prie lūpų puodelį, stengdamasis kvėpuoti maloniu kvapu, sklindančiu nuo gėrimo - šventasis Odinai, kiek daug jam teko bendrauti su vilkolakiais, o prie jų smarvės vis dar nepavyko priprasti.
- Hmm...- sutriko eliksyrininkas.- Ar greitam laikui judviem to eliksyro reikia? Ir ar man atrodo, ar neprisimenu tokios Elnos Klumpar, kaip jūsų rasės atstovės?- susiraukė jis, nors nujautė, kad galbūt kišti savo nosį į ten visai nereikėtų.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • ****
  • 237
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #117 Prieš 1 metus »
Igoris vis dar dairydamasis po kabinetą, atsakė į profesoriaus klausimą:
-Taip. Geriau išanksto pasiruošti, negu vėliau,-kalbėjo rudaplaukis, pagaliau atsisukdamas į Sjuardą- į šią Česnakinę erkutę,- Elna buvo žmogus, bet per Hogvartso mūšį buvo paversta vilkolake,- pasakė Igis, neketindamas išpasakoti visko iki galo, iki pat mažiausių smulkmenų, o tai išdavė jaunuolio neramus akių lankstymas į šalis.
Pagaliau, dėl savo nedorai atlikto darbo, Igoris savoj širdy pajuto nemalonų jausmą- gėdą, kuri kaip tik dabar pradėjo graužti jaunuolio sąžinę.
-Aš ją paverčiau....-tyliai prisipažino būsimasis penktakursis, kurio balse buvo galima pajusti atgailos, atsiprašymo, nusivylimo savimi gaidą,- Maniau, kad esu geresnis vilkolakis nei kiti,  na išskyrus Remą Lubiną, bet dėl gerumo- klydau....- liūdnai šyptelėjo Igoris, prisimindamas visus vilkolakių darbus.
Atsirėmęs į sieną, mėlynai pilkų akių savininkas nusiminė, pradėjo priekaištauti sau, kodėl taip padarė Elnai. Juk būdamas vilkolakiu dar blaiviai mąstė! O juk Slapstūno užkerėtas užkeikimas ant jo paties, visu pajėgumu pradės "dirbti", tik tada, kai pats antrą kartą pasivers vilkolakiu po užkerėjimo!
Švilpis įsikando į apatinę lūpą ir nuarino galvą.
Gyvenimas žiaurus ir to ką padarė jis jau neatitaisys, nebet pasistenks, kad Elnos gyvenimas vilkolakės fomoj bus žymiai geresnis nei žmogaus. Nors tiek reikia pasitengti...
Bet jam gali padėti žmonės , pavyzdžiui tie, kuriems nereikia sakyti, kad jis yra vilkolakis.
Pirmoj vietoj...
Sorenas von Sjuardas.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Prisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • *****
  • 1371
  • Lytis: Vyras
  • ,,Turėk drąsos naudotis savo protu."
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #118 Prieš 1 metus »
Esu didžiai pasipiktinęs ankstesnio posto autoriaus klaida: Sorenas von Sjuardas nebuvo žmogus, neabejotinai tai ir yra priežastis, kodėl jam nereikia sakyti, kas yra vilkolakis, o kas ne. Štai ir šiuo metu barzdotasis visiškai neabejojo savo uosle, bet jos suteikiamos informacijos buvo per maža, kad vampyras jaustųsi saugus ir ramus. O kas gi jaučiasi saugus ir ramus, būdamas, pavyzdžiui, vidury didžiulės kiaulių fermos? Galite įsivaizduoti, kaip jautėsi ir eliksyrininkas. Kodėl gi dar nesaugus jis jautėsi prie taikiausio ir draugiškiausio - Švilpynės - koledžo moksleivio, kuris, ko gero, nelabai galėjo su vampyru varžytis visais aspektais. Na, išskyrus draugiškumą. O mandagumu vaikinas, akivaizdu, irgi pasižymėjo - pasibeldė, pasisveikino, kreipėsi kaip pridera. O to užteko, kad užsitarnautum maždaug... keturiasdešimt procentų profesoriaus von Sjuardo pagarbos. Tikras anglas, nieko nepridursi...
- Ką gi, esi teisus,- linktelėjo galva profesorius, šnairomis slapčia stebėdamas švilpį. - Jeigu reikia, aš judviem paruošiu eliksyro, nėra itin sudėtingas, tik turbūt reikės vilkapūkio šaknų pasiieškoti, sandėliuke jau nebe ta kokybė...- Grifų Gūžtos vadovas atsiduso.
- Ak šitaip...- Sorenas liūdnai vyptelėjo.- Geriau, Igori, tokiais būdais nemėgink vaidinti gero vilkiuko, nes gali prisidirbti rimtai, jeigu dar ir neprisidirbai. Bet padaryta kas padaryta, ką gi. Padėsiu, kuo galiu,- profesorius buvo neblogos nuotaikos, o vaikis jam atrodė visai neblogos dūšios. Mokinukui besidairant po kabinetą, vampyro akys užkliudė vardą ir pavardes, prisiūtus prie apsiausto. Sorenas kilstelėjo antakius. Lorijanų pavardė jam jau buvo girdėta. Kažkada labai labai seniai...
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 10 mokslo metų vedęs NIV pamokas. Beje, vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 

Kas verda eliksyrus iš mandragorų, o kas - iš ašarų, plunksnų ir kančių...

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas-Greywindas

  • ****
  • 237
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Nuodų ir vaistų kabinetas
« Atsakymas #119 Prieš 1 metus »
Igoris suraukęs antakius apžiūrinėjo Nuodų ir vaistų kabineto grindis, kurios spindėjo nuo ugnies šviesos. Švilpis viena ausim girdėjo ką šnekėjo profesorius ir vis linkčiojo. Mat ketvirtakursis juto, kad jis vos apvers savo liežuvį, kuris atrodė it koks švininis.
Lorijanas-Greywindas lėtai pakėlė galvą ir galiausiai pusbalsiu prašneko, kreipdamasis į Nuodų ir Vaistų profesorių:
-Gerai. Beje ačiū, kad pagaminsite Antivilkinio eliksyro, profesoriau-pridūrė jaunuolis, vangiai šyptelėjo, pažvelgdamas į vampyro auksines akis.
Netrukus negatyvios nuotaikos, kurios vis smukdė Igorio moralės lygį,  po truputį traukėsi iš švilpio širdies, mat jaunuolis mokėjo greitai vėl būti linksmas ir draugiškas. Juk neveltui pateko į Švilpynės koledžą. Tad dabar Igis šypsojosi ir mąstė ar palikti profesorių ir jam netrugdyti ar ne.
Vis dėl to...
-Profesoriau,  jūs žinote kiek metų gyvena vilkolakiai?-paklausė  mėlynai pilkų akių savininkas, prisiminęs kiek šimtus (ar net tūkštančius) metų išgyvena vampyrai.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017